Baudžiamoji
byla Nr. 2K-524/2010
Procesinio
sprendimo kategorijos
1.2.4.1;
1.2.4.8.2; 1.2.4.3; 1.1.5.1;
2.1.7.4 (S)

LIETUVOS
AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. lapkričio 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,
susidedanti iš pirmininko Egidijaus Bieliūno, Vytauto Masioko ir pranešėjos Dalios
Bajerčiūtės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio
proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. J.
kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2009 m. gegužės 27 d.
nuosprendžio, kuriuo J. J. nuteistas pagal Lietuvos
Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės
atėmimu dvejiems metams trims mėnesiams, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės
atėmimu aštuoniems mėnesiams, pagal BK 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu
ketveriems metams, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems
mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais,
6 dalimi, bausmė, paskirta pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, subendrinta
apėmimo būdu su bausme, paskirta pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, o pagal
BK 135 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinta su bausme,
paskirta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, ir bausme, paskirta Rokiškio rajono
apylinkės teismo 2008 m. spalio 30 d. nuosprendžiu; šios apėmimo būdu
subendrintos bausmės iš dalies sudėtos ir galutinė subendrinta bausmė J. J. paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams.
Priteista iš J. J. Valstybinei
ligonių kasai 2508,90 Lt už D. M. ir S. D.
gydymą, nukentėjusiajam D. M. 25 000 Lt neturtinei
žalai atlyginti, 760 Lt išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, nukentėjusiajam
S. D. 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Taip pat
skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. balandžio 23 d. nuosprendis, kuriuo Panevėžio apygardos
teismo 2009 m. gegužės 27 d. nuosprendis dėl J. J. nuteisimo
pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį panaikintas
ir priimtas naujas nuosprendis – J. J. pagal BK 138
straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį išteisintas, neįrodžius,
kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.
Nuosprendžio dalis dėl bausmių subendrinimo pakeista
– vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 6, 9 dalimis,
bausmes, paskirtas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 1 dalį, ir
bausmę, paskirtą ankstesniu Rokiškio rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 30
d. nuosprendžiu, subendrinus apėmimo būdu, galutinė bausmė J. J.
paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams.
Kita nuosprendžio dalis nepakeista.
Teisėjų
kolegija, išklausiusi teisėjos D. Bajerčiūtės pranešimą,
n u s t a t ė :
J. J. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1
dalį nuteistas už tai, kad 2008 m. gegužės 1 d., apie 24.00 val., būdamas
apsvaigęs nuo alkoholio, Pasvalio r., Daujėnų k., Ugniagesių g. 17, lopšelio–darželio
teritorijoje esančioje pavėsinėje, tyčia šešis kartus dūrė peiliu nukentėjusiajam
D. M. į krūtinę, nugarą, kairįjį peties sąnarį, kaklą
ir taip padarė sunkų D. M. sveikatos sutrikdymą;
tyčia vieną kartą dūrė peiliu nukentėjusiajam S. D. į
nugarą, taip padarė nežymų S. D. sveikatos
sutrikdymą.
J. J. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu
išteisintas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį,
tačiau ši nuosprendžio dalis neskundžiama.
Kasaciniu skundu nuteistasis
J. J. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio
teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 23 d.
nuosprendžio dalį, kuria paliktas galioti Panevėžio apygardos teismo 2009 m.
gegužės 27 d. nuosprendis dėl jo nuteisimo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir
140 straipsnio 1 dalį, ir bylą nutraukti, nes jis veikų nepadarė. Nuteistojo
manymu, apkaltinamajame nuosprendyje padarytos išvados neatitinka bylos
aplinkybių, o dėl to ir netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas bei
paskirta bausmė.
Kasatorius nurodo,
kad apeliacinės instancijos teismas nors ir labai išsamiai išnagrinėjo
apeliacinį skundą, tačiau palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo
nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį
įstatymą ir padarė esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnis).
Apeliacinės
instancijos teismas neteisingai aiškino BK 28 straipsnio, reglamentuojančio
būtinąją gintį, nuostatas. Šis straipsnis nustato, kad asmuo turi teisę į
būtinąją gintį, kurią gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo
išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios
institucijas; svarbiausia, asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas
būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar
nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą
asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės
interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo senato 1995 m. birželio 13 d. nutarime Nr. 6 „Dėl teismų
praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“,
2004 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų
žmogaus gyvybei bylose“ bei kitose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse
pasisakyta dėl būtinosios ginties teisėtumo sąlygų. Jas apibrėžia kėsinimasis, dėl
kurio kyla teisė į būtinąją gintį, t. y. kėsinimosi pavojingumas, realumas
ir akivaizdumas.
Kasaciniame skunde
teigiama, jog nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jokio
akivaizdaus pavojaus kasatoriui, iki kol jis pats pirmas nepradėjo naudoti
smurto, iš nukentėjusiųjų pusės nebuvo. Tačiau iš specialisto išvados apie J. J. nustatytus nežymų sveikatos sutrikdymą
atitinkančius sumušimus (antakio – vokų, žasto ir alkūnės, kurie, tikėtina,
padaryti 2008 m. gegužės 1 d. trimis smūgiais), matyti, kad prieš kasatorių
buvo naudojamas smurtas. Atsižvelgiant į tai, kad du nukentėjusieji turėjo jėgų
persvarą, buvo agresyvūs ir jau pradėję savo veiką, darytina aiški išvada, kad
kėsinimasis buvo realus ir akivaizdus. Keiksmažodžių pasakymas ir įžeidimas yra
svarbus elementas, vertinant kėsinimosi akivaizdumą ir realumą (tą patvirtina
liudytojo J. S. parodymai).
Kasatorius nurodo,
kad svarbus klausimas yra būtinosios ginties ribų peržengimas, nes tai lemia jo
baudžiamosios atsakomybės kilimo sąlygas ir tvarką. Tai, kad besikėsinančiajam
buvo padaryta didesnė žala, negu atremtoji arba ta, kuri buvo pakankama
užpuolimui atremti, savaime dar nereiškia, jog buvo peržengtos būtinosios
ginties ribos. Be to, baudžiamasis įstatymas nereikalauja preciziško atitikimo
tarp panaudotų gynybos priemonių, būdo, intensyvumo, taip pat ginamos vertybės
ir iš kitos pusės – vertybės, kuriai besiginant padaroma žala, besiginančiųjų
ir puolančiųjų asmenų skaičiaus ir pan. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad sprendžiant
būtinosios ginties taikymo klausimą reikia nustatyti visos gynybos pobūdžio ir
viso kėsinimosi atitikimą, įvertinti ne atskirus įrodymus, o jų visumą. Būtina
atsižvelgti į besiginančiajam grėsusio pavojaus laipsnį bei pobūdį, į jo jėgas
bei galimybes atremti puolimą. Grupės asmenų kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą
lemia visos grupės veiksmų pobūdis ir pavojingumas, tad besiginantysis turi
teisę prieš bet kurį vieną iš jų ar kiekvieną panaudoti tokias gynybos
priemones, kurių mastas realiai leistų apsiginti nuo grupinio pavojingo
kėsinimosi. Šiuo konkrečiu atveju J. J. bijant būti
sumuštam savigynai panaudotas rastas peiliukas. Nukentėjusieji buvo stambesnio
kūno sudėjimo, aukštesni, neblaivūs, D. M. elgėsi
agresyviai ir tai lėmė J. J. grėsusio pavojaus laipsnį.
Taigi kasatorius J. J. teigia buvęs besiginantysis
nuo prasidėjusio, akivaizdaus pavojingo kėsinimosi į jo sveikatą. Bylos
duomenimis nustatyta, kad jis (J. J.) buvo įžeistas ir
sužalotas nukentėjusiojo D. M., todėl, iškilus
realiam pavojui jo sveikatai ir gyvybei, ėmėsi aktyvių gynybos veiksmų. Tyčia
sužaloti nukentėjusiųjų nesiekė, tai įvyko savigynos metu. Apeliacinės
instancijos teismas dėl šio elemento – būtinosios ginties ribų – nepasisakė,
nors apeliaciniame skunde apie tai pažymėta.
Kasatoriaus teigimu,
teismas taip pat nepagrįstai atmetė galimybę kvalifikuoti jo veiką pagal BK 136
straipsnį. Byloje nustatyta, kad D. M. ne tik labai
įžeidė J. J., bet ir smogė jam į veidą, todėl teismas
šią aplinkybę turėjo įvertinti ir konstatuoti buvus staigų labai didelį
susijaudinimą, fiziologinio afekto būseną.
Kasatorius pažymi,
kad BPK 44 straipsnis garantuoja teisę į tai, kad bylą išnagrinėtų nešališkas
teismas. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminių BPK reikalavimų
pažeidimų, nesilaikė BPK 20 straipsnio nuostatų bei nukrypo nuo Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo suformuotos vieningos teismų praktikos taikant BPK normas,
reglamentuojančias įrodinėjimą baudžiamajame procese.
BPK 20 straipsnio 3
dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina
arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti
teisingai. Kasatorius mano, kad įrodymai, kuriais remdamiesi teismai priėmė
apkaltinamąjį nuosprendį, nepatvirtina bylos aplinkybių, leidžiančių
neginčijamai nustatyti jo kaltę. Taip pat pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies
nuostatos, reikalaujančios įrodymus įvertinti pagal teisėjų vidinį įsitikinimą,
pagrįstą išsamiu bei nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Tačiau ne
visi duomenys pripažinti įrodymais, vieniems jų teismas teikė didesnę reikšmę
nei kitiems, įrodymus vertino atskirai vienus nuo kitų.
Pasak kasatoriaus,
teismai kreipė dėmesį tik į nenuoseklius ir prieštaringus J. J.
kaltinančius nukentėjusiųjų parodymus, kurių patikimumo nepatikrino.
Neatsižvelgė į tuos įrodymus bei duomenis, kurie jį teisina, t. y.
nepagrįstai nesirėmė su J. J. buvusio J. S.,
taip pat O. M., A. G. parodymais,
nevertino paties J. J. nuoseklių parodymų.
Kasatorius nurodo,
kad BK 2 straipsnio 4 dalies nuostatos reikalauja nustatyti visus konkrečius
veikos požymius, vienas iš tokių yra padariniai. Šioje byloje tai – sunkus ir
nežymus sveikatos sutrikdymai. Teismas nevertino ir nenagrinėjo aplinkybių,
susijusių su tuo, kad nukentėjusysis S. D. galėjo
susižaloti pats, užgriūdamas ant peilio grumtynių metu, taip pat neatmesta tikimybė,
jog kai kurie sužalojimai D. M. galėjo būti padaryti jam
užgriuvus ant peilio grumtynių metu. Tai iš dalies patvirtina nukentėjusiųjų ir
liudytojų J. S., O. M., A. G. parodymai. Nors tokias aplinkybes teismo posėdžio
metu patvirtino teismo medicinos specialistas R. Arlickas,
tačiau teismas jo paaiškinimus vertino tik vienu aspektu – kad nukentėjusieji
negalėjo būti sužaloti J. J. mojuojant peiliu į
šalis. Pasak nuteistojo J. J., nagrinėdamas šias
aplinkybes apeliacinės instancijos teismas neteisingai vertino jo ir liudytojo J. S. parodymus, nepagrįstai konstatavo, kad jie
prieštarauja kitiems bylos įrodymams. Taip pat nepagrįstai atmestas prašymas
paskirti teismo medicinos ekspertizę, siekiant nustatyti, ar nukentėjusieji
negalėjo susižaloti patys (t. y., koks sužalojimų mechanizmas). Dėl to
buvo pažeistos J. J. procesinės teisės.
Abiejų instancijų
teismai, priimdami sprendimus, ištyrė tik dalį duomenų, kurie nebuvo pakankamas
pagrindas įsitikinti J. J. kalte. Neištyrus visų
bylai reikšmingų aplinkybių, nesant pakankamai įrodymų teismų išvadoms
pagrįsti, neįmanoma priimti teisingo nuosprendžio. Kasatoriaus įsitikinimu,
teismai taip pasielgdami pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, įtvirtintą BPK
1 straipsnyje, BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalyse, Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių
laisvių apsaugos konvencijoje. Šiuose teisės aktuose įtvirtintos nuostatos
reikalauja, kad nekaltas asmuo negali būti nuteistas, o visos byloje esančios
abejonės turi būti vertinamos išimtinai baudžiamojon atsakomybėn traukiamo
asmens naudai.
Kasaciniame skunde
nurodyta, kad teismas taip pat netinkamai išsprendė civilinio ieškinio
klausimus. Priteisiant iš J. J. nukentėjusiajam D. M. 25 000 Lt neturtinei žalai atlyginti
nesivadovauta CK 6.250 ir 6.282 straipsniais bei teismų praktika, sąžiningumo,
teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismas neįvertino kasatoriaus turtinės
padėties, veikos pavojingumo laipsnio ir pobūdžio, nukentėjusiojo neteisėtų
veiksmų.
Atsiliepimu į nuteistojo
J. J. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos
generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras Sergejus
Bekišas prašo kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras nurodo,
kad Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos
nuosprendis ir palikta nepakeista Panevėžio apygardos teismo nuosprendžio dalis
yra teisėti ir pagrįsti.
Kasatoriaus
argumentai, susiję su įrodymų vertinimu, atmestini. Teismas išsamiai
argumentavo, kodėl ir kokiais įrodymais remiantis padarė išvadą, kad kasatorius
kaltas dėl jam inkriminuotų veikų padarymo, įtikinamai paaiškino, kodėl
kritiškai vertino nenuoseklius (ne kartą pakeistus) liudytojo J. S.
parodymus ir rėmėsi nuosekliais nukentėjusiųjų parodymais. Priešingai nei
teigia kasatorius, teismas didelį dėmesį skyrė liudytojų O. M.
ir A. G. parodymams, kuriuos įvertino kaip
nešališkus, nes šios liudytojos konflikte nedalyvavo. Pagrįsta teismo išvada,
kad šių liudytojų parodymai patvirtina nukentėjusiųjų parodymus ir paneigia
kasatoriaus versiją apie tai, kad pirmiausia prieš jį buvo panaudotas smurtas,
nuo kurio jis turėjo pagrindą gintis. Be to, neatitinka tikrovės kasatoriaus
teiginys, kad teismo posėdyje ekspertas R. Arlickas tvirtinęs,
jog nukentėjusieji patys galėjo susižaloti užgriūdami ant peilio; iš tiesų tai
paneigė ne tik ekspertas, bet ir nukentėjusieji, kurių parodymus teismas
pagrįstai įvertino kaip patikimus. Taigi vertinant įrodymus BPK 20 straipsnio 5
dalies reikalavimai nebuvo pažeisti.
Prokuroras teigia,
kad pagrįstai netaikytos BK 28 straipsnio nuostatos, nes būtinosios ginties
situacija nenustatyta. Iš bylos duomenų matyti, kad jokio realaus pavojaus,
pradėto ar tiesiogiai gresiančio kėsinimosi nė iš vieno nukentėjusiojo pusės
kasatoriaus atžvilgiu nebuvo. Būtinosios ginties situacija paneigta tuo, kad pirmas
smurtą prieš nukentėjusiuosius pradėjo naudoti būtent kasatorius (tai
patvirtina nukentėjusiųjų D. M., S. D.
ir liudytojų O. M. ir A. G. parodymai).
Būtinosios ginties situacijos buvimą paneigia ir nusikaltimo įrankis – peilis,
kurį kasatorius naudojo prieš beginklius nukentėjusiuosius, bei žalojimo peiliu
intensyvumas (šeši dūriai D. M. ir vienas – S. D.), sužalojimų lokalizacija ir pobūdis.
Kasacinio skundo
teiginiai, kad J. J. veika turėjo būti kvalifikuojama
pagal BK 136 straipsnį, nes nukentėjusysis D. M. ne
tik labai įžeidė kasatorių, bet ir smogė jam į veidą, taip pat nepagrįsti.
Sunkus sveikatos sutrikdymas kvalifikuojamas pagal BK 136 straipsnį (staiga
labai susijaudinus) tada, kai jis padaromas kaltininkui esant fiziologinio
afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą
asmenį nukentėjusiojo poelgis. Iš bylos duomenų matyti, kad pats D. M. neneigė, jog galėjo pasakyti kasatoriui negražų
žodį, bet akivaizdu, jog vienos šios aplinkybės nepakanka konstatuoti
kasatoriaus didelį susijaudinimą, juo labiau fiziologinio afekto būsenos. Be
to, pirmiau minėta, kad byloje neginčytinai nustatyta, jog nukentėjusysis
nenaudojo smurto prieš kasatorių. Kadangi nenustatyta kaltininko fiziologinio
afekto būsena (o ją pagal faktines bylos aplinkybes nustato teismas),
perkvalifikuoti vieną iš kasatoriui inkriminuotų nusikalstamų veikų pagal BK
136 straipsnį nėra jokio pagrindo.
Prokuroras nurodo,
kad taip pat nepagrįsti kasatoriaus teiginiai, jog teismas netinkamai išsprendė
civilinio ieškinio klausimą, priteisdamas nukentėjusiajam D. M.
25 000 Lt neturtinei žalai atliginti.
Teismas, spręsdamas
neturtinės žalos atlyginimo klausimą, BPK 115 straipsnio 1 dalies ir CK 6.250
straipsnio nuostatų nepažeidė. CK 6.250 straipsnyje nurodyta, kad neturtinė
žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens
sveikatai ar gyvybei. Teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą,
atsižvelgė į kasatoriaus kaltę, jo turtinę padėtį (nedirba, neturi jokių pajamų
bei turto) ir vadovavosi sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijais. Teismas
per pusę sumažino nukentėjusiojo prašomos priteisti neturtinės žalos dydį. Prokuroro
nuomone, esant sunkiems nusikalstamos veikos padariniams, dar daugiau jį
mažinti nėra pagrindo.
Kasacinis skundas
atmestinas.
Dėl J. J. nuteisimo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir 140
straipsnio 1 dalį
Kasatorius J. J., prašydamas nutraukti bylą pagal BK 135 straipsnio
1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį, nurodo, kad nesiekė tyčia sužaloti
nukentėjusiųjų D. M. ir S. D. ir
kad jam turėtų būti taikomos BK 28 straipsnio nuostatos, be to, yra galimybė
kvalifikuoti jo veiką pagal BK 136 straipsnį. Kasaciniame skunde plačiai
aptariama būtinosios ginties samprata, taikymo sąlygos, asmens teisė gintis nuo
pavojingo kėsinimosi. Tačiau kasacinis skundas argumentuojamas visiškai tais
pačiais teiginiais, kaip ir apeliacinės instancijos teismo išnagrinėtas
nuteistojo apeliacinis skundas ir remiamasi faktinėmis aplinkybėmis, kurių
byloje teismai nenustatė arba apskritai ne faktais, o tik teoriniais
samprotavimais.
Teisėjų kolegija
pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis
tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl tie
kasacinio skundo argumentai, kurie nesusiję su baudžiamojo įstatymo taikymu
teismų nustatytoms faktinėms aplinkybėms, nenagrinėjami. Antra, apeliacinės
instancijos teismas, patikrinęs bylą pagal paduotą apeliacinį skundą, išsamiai
atsakė į visus jo argumentus, tarp jų – dėl faktinių aplinkybių, turinčių
reikšmės J. J. veikos teisiniam vertinimui.
Byloje nustatyta,
kad J. J. pirmasis pradėjo naudoti smurtą prieš
nukentėjusiuosius D. M. ir S. D.,
o D. M. prieš tai ištartas keiksmažodis, kuris nebuvo
skirtas specialiai J. J., bet tiesiog šiaip
pasakytas, BK 136 straipsnio prasme negali būti laikomas itin įžeidžiančiu ar
neteisėtu poelgiu, dėl kurio kasatorius prarado gebėjimą kontroliuoti savo
veiksmus ir dėl to sunkiai sužalojo nukentėjusįjį būdamas staiga labai
susijaudinęs. Juo labiau minėtos aplinkybės negali reikšti, kad J. J.
veikė gindamasis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi,
t. y. esant BK 28 straipsnyje numatytai baudžiamąją atsakomybę šalinančiai
aplinkybei – būtinajai ginčiai. Priešingai, pats J. J. puolė,
panaudodamas pavojingą įrankį – peilį, juo smūgiuodamas žalojo D. M.,
kuriam šešis kartus dūrė į krūtinę, nugarą bei kitas kūno vietas, ir S. D., kuriam peiliu smogė į nugarą. Pažymėtina, kad
kasatoriaus nurodomos aplinkybės apie jam nenaudingą jėgų persvarą tariamai
atremiant puolimą, visiškai prieštarauja teismų sprendimuose aprašytai įvykio
eigai ir situacijai. J. J. nebuvo vienas, o leido
laiką su draugu ir merginomis, gėrė alkoholinius gėrimus pavėsinėje, vėliau
prie jų prisijungė du iš matymo kasatoriui pažįstami asmenys – nukentėjusieji;
iš pradžių visi kalbėjosi, bendravo, po to įvyko konfliktas, kurio pretekstu
tapo D. M. ištartas keiksmažodis ir į kurį J. J., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, reagavo visiškai
neadekvačiai ir nusikalstamai, kryptingai žalodamas nukentėjusiuosius.
Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad pagal teismų sprendimuose aprašytą įvykio situaciją ir
nurodytus faktus kasatorius J. J. sužalojo D. M. ir S. D. nesant BK 28
straipsnyje numatytų sąlygų – pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi
į jo sveikatą ar gyvybę, o nesant šių sąlygų, t. y. būtinosios ginties
situacijos, negalimas ir būtinosios ginties ribų peržengimas. Taip pat nėra BK
136 straipsnyje numatytų aplinkybių – nukentėjusio asmens neteisėto ar itin
įžeidžiančio poelgio, dėl kurio kaltininkas staiga labai susijaudinęs
(fiziologinio afekto būsenos) sunkiai sužalojo D. M..
Taigi J. J. veika pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir
140 straipsnio 1 dalį kvalifikuota tinkamai, o BK 28 ir 136 straipsnių
nuostatos išaiškintos teisingai, pagrįstai jų netaikant.
Kasaciniame skunde
teigiama, kad teismai padarė esminių BPK pažeidimų. Argumentuodamas tai,
kasatorius ir šiuo atveju daug dėmesio skiria teisės aktuose įtvirtintų bendrųjų
nuostatų išdėstymui, bet ne konkrečiai su išnagrinėta byla susijusiai
argumentacijai. Deklaruojamus nekaltumo prezumpcijos principo, teismo
nešališkumo, BPK 20 straipsnio reikalavimų pažeidimus kasatorius sieja su tuo,
kad teismai nepatikrino ir neišnagrinėjo aplinkybių apie tai, jog D. M. ir S. D. galėjo būti
sužaloti ne J. J. smūgiuojant peiliu, o juo mosuojant
arba nukentėjusiesiems užgriuvus ant peilio. Be to, pasak kasatoriaus, teismai
rėmėsi tik kaltinančiais įrodymais, nors jie nepatikimi, netinkamai vertino
liudytojų J. S., O. M., A. G. parodymus, nepagrįstai atmetė paties J. J. paaiškinimus, o kartu ir prašymą paskirti dar
vieną teismo medicinos ekspertizę, siekiant nustatyti tikrąjį nukentėjusiųjų
sužalojimų mechanizmą. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas visus
šiuos klausimus dėl J. J. veiką patvirtinančių
aplinkybių įrodytumo, kuriuos jis buvo nurodęs ir apeliaciniame skunde,
išnagrinėjo ir pateikė argumentuotas išvadas.
Kasacinio skundo
teiginiai dėl padarytų BPK pažeidimų – visiškai nepagrįsti, prieštarauja bylos
medžiagai ir teismų nuosprendžių turiniui. Teismų išvados apie tai, kad
nuteistasis nebuvo užpultas ir ne gindamasis sužalojo nukentėjusiuosius, o
tyčia smūgiuodamas peiliu, ir ne šiems užgriuvus ant jo ar kaltininkui mojuojant
peiliu į šalis, yra grindžiamos faktinėmis aplinkybėmis, kurias patvirtina bylos
įrodymų visuma, t. y. įvykio liudytojų parodymai apie konflikto pradžią ir
eigą bei incidento dalyvių veiksmus, teismo medicinos specialisto išvados ir
specialisto R. Arlicko paaiškinimai teisiamajame
posėdyje apie padarytų sužalojimų pobūdį. Objektyviai įvertintais bylos
duomenimis kasatoriaus versija paneigta kaip neatitinkanti tikrovės. Tiek
paties nuteistojo J. J., tiek nukentėjusiųjų bei
liudytojų kasaciniame skunde minimi J. S., O. M., A. G. parodymai, kurie buvo
ištirti teisiamajame posėdyje ir išsamiai išdėstyti pirmosios instancijos
teismo nuosprendyje, dar kartą aptarti bei įvertinti apeliacinės instancijos
teismo sprendime. Teismų padarytos išvados nustatant faktines įvykio aplinkybes
atitinka šių įrodymų turinį, o jų vertinimas – BPK 20 straipsnio 5 dalies
nuostatas, reikalaujančias įrodymus vertinti pagal teisėjų vidinį įsitikinimą,
pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis
įstatymu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pats kasatorius nurodo, jog
apeliacinės instancijos teismas labai išsamiai išnagrinėjo jo apeliacinį
skundą. Akivaizdu, kad kasatoriaus netenkina ta apeliacinės instancijos teismo
išvadų ir sprendimo dalis, kuria jo skundas buvo atmestas, tačiau tai
nereiškia, kad teismas buvo šališkas, o nuteistojo kaltė padarius nusikalstamą
veiką grindžiama įrodymų visuma neparemtomis išvadomis arba neišnagrinėjus visų
– ypač teisinančių – bylos duomenų.
Dėl civilinio ieškinio
(neturtinės žalos priteisimo nukentėjusiajam D. M.)
Kasatorius teigia,
kad priteisdami iš jo nukentėjusiajam D. M. 25 000 Lt
neturtinės žalos atlyginimą teismai nesivadovavo CK 6.250 ir 6.282 straipsnių
nuostatomis, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijais, nes neįvertino
jo turtinės padėties, padarytos veikos pobūdžio ir pavojingumo, nukentėjusiojo
neteisėtų veiksmų.
Šie kasacinio skundo
argumentai atmestini kaip visiškai nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas
visus juos išnagrinėjo ir pateikė motyvuotus atsakymus, kodėl palieka
nepakeistą pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl D. M.
priteistos neturtinės žalos. Šios žalos dydis – faktinė aplinkybė –
nustatyta įvertinus visas šio klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes – J. J. padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, kaltės
formą, nukentėjusiajam sukeltus padarinius, taip pat atsižvelgus į turtinę
kasatoriaus padėtį. Nėra jokio pagrindo teigti, kad neturtinės žalos priteisimo
klausimas išspręstas nesilaikant sąžiningumo, protingumo ir teisingumo
kriterijų bei pažeidžiant CK 6.250, 6.282 straipsnių nuostatas,
reglamentuojančias neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymą.
Nenustačius
BPK 369 straipsnyje numatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio
naikinimo ar keitimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas; šis nuosprendis ir
pirmosios instancijos teismo nuosprendis su padarytais pakeitimais, neperžengiant
kasacinio skundo ribų, paliktini galioti.
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382
straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo
J. J. kasacinį skundą.
Teisėjai Egidijus
Bieliūnas
Vytautas
Masiokas
Dalia Bajerčiūtė