Administracinė byla Nr. A-2465-552/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02462-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 26; 28 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „AgroSaulė 9“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos, atstovaujamos Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos, skundą pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „AgroSaulė 9“ dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Atsakovas Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisija (toliau – ir Komisija), atstovaujama Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos, (toliau – ir Inspekcija) padavė teismui skundą (b. l 1–3), kuriame prašė panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir VAGK) 2014 m. balandžio 11 d. sprendimo Nr. 3R-159(AG-116/05-2014) dalį dėl nuomos mokesčio už žemės bei nekilnojamojo turto nuomos kompensavimo ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „AgroSaulė 9“ skundą atmesti.

Skunde atsakovas nurodė, kad VAGK nepagrįstai patenkino pareiškėjo skundą ir panaikino Komisijos 2014 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. 17R-3509 (toliau- ir Sprendimas) dalį bei įpareigojo pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 23 d. prašymo dalį dėl nuomos mokesčio už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą kompensavimo išnagrinėti pakartotinai. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 594 patvirtintą Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašą (toliau – Aprašas), Komisija gali priimti sprendimą kompensuoti tik tas išlaidas, kurios atitinka Aprašo reikalavimus, t. y. kurios yra patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir apmokėjimo įrodymo dokumentais. VAGK neteisingai aiškino Aprašo nuostatas, todėl nepagrįstai teigė, kad kompensuotinos ir tos išlaidos, kurios buvo apmokėtos po 2013 m. vasario 1 d., bet patirtos iki šios datos. Už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą 5 000 Lt sumą pareiškėjas sumokėjo tik 2013 m. rugpjūčio 13 d., todėl išlaidas patyrė po 2013 m. vasario 1 d. ir Komisija pagrįstai atsisakė jas kompensuoti. Vertindama Komisijos priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, VAGK turėjo nustatyti, ar, nagrinėdama pareiškėjo prašymą, Komisija nepadarė aiškios klaidos, nepiktnaudžiavo jai suteiktais įgaliojimais, neperžengė savo diskrecijos ribų, laikėsi nustatytų procedūros reikalavimų.

Pareiškėjas UAB „AgroSaulė 9“ atsiliepime į atsakovo skundą (b. l. 62–68) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjo teigimu, VAGK pagrįstai pripažino, kad pagal Aprašą kompensuotinos yra ne tik tos išlaidos, kurios buvo apmokėtos iki 2013 m. vasario 1 d., bet ir tos, kurios realiai patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., tačiau apmokėtos vėliau. Priešingai nei teigia atsakovas, Apraše nėra nurodyta, kad kompensuotinos tik išlaidos, kurios patirtos ir apmokėtos iki 2013 m. vasario 1 d. Komisijai buvo pateikti visi įrodymai apie pareiškėjo patirtas 5 000 Lt išlaidas už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą. Žemės ūkio bendrovės „Agrowill Jurbarkai“ PVM sąskaita faktūra pareiškėjui buvo išrašyta 2013 m. sausio 31 d., vadinasi, išlaidos buvo patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., nes pareiškėjas buvo įsipareigojęs ŽŪB „Agrowill Jurbarkai“ sumokėti sąskaitoje nurodytą pinigų sumą. Nepriimdamas sprendimo kompensuoti nurodytas išlaidas, atsakovas pažeidė pareiškėjo teisėtų lūkesčių apsaugos principą. Pareiškėjo nuomone, priimdama ginčijamą sprendimą VAGK neviršijo savo įgaliojimų, todėl nėra pagrindo jo naikinti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 7 d. sprendimu atsakovo skundą tenkino iš dalies, panaikino VAGK 2014 m. balandžio 11 d. sprendimo Nr. 3R-159(AG-116/05-2014) dalį dėl nuomos mokesčio už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą nekompensavimo, kitą skundo dalį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas pagal bylos duomenis nustatė, kad 2013 m. rugpjūčio 23 d. prašymu UAB „AgroSaulė 9“ kreipėsi į Komisiją, prašydama kompensuoti: išlaidas, susijusias su prašymo išduoti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus parengimu (3 750 Lt); sumokėtą valstybės rinkliavą už išduotą veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimą (100 Lt); nuomos mokestį už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą (5 000 Lt); darbo užmokestį ir socialinio draudimo išmokas (392,94 Lt); virtualaus ofiso paslaugos mokestį (166,19 Lt); antspaudo gamybą (51,24 Lt) (VAGK byla Nr. AG-116/05-2014 (toliau – VAGK byla) b. l. 41–42).

Komisija 2014 m. sausio 24 d. sprendimu Nr. 17R-3509 nurodė, kad, vadovaujantis Aprašo 4 punktu, kompensuotinos išlaidos, susijusios su prašymo išduoti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus parengimu (1 250 Lt suma už konsultavimo paslaugą dėl elektrinės įrengimo proceso). Vadovaujantis Aprašo 4 punktu ir 5.7 punktu, nekompensuotinos kitos išlaidos (2 500 Lt suma už konsultavimo paslaugas). Vadovaujantis Aprašo 4 punktu, kompensuotina sumokėta valstybės rinkliava už Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos išduotą veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimą (100 Lt), tačiau nekompensuotinos išlaidos už žemės sklypo nuomą, nes šios išlaidos patirtos po 2013 m. vasario 1 d. Taip pat vadovaujantis Aprašo 5.7 punktu, nekompensuotinos kitos išlaidos. Remdamasi Aprašo 20 punktu, Komisija nusprendė pagal prašymą kompensuoti 1 350 Lt dydžio sumą (VAGK byla b. l. 40).

UAB „AgroSaulė 9“ su skundu, kurį patikslino (VAGK byla b. l. 1–22, 31–32) kreipėsi į VAGK, prašydama panaikinti Komisijos Sprendimą ir įpareigoti Komisiją pakartotinai nagrinėti pareiškėjo prašymą. VAGK 2014 m. balandžio 11 d. sprendimu Nr. 3R-159(AG-116/05-2014) panaikino Komisijos Sprendimo dalį dėl nuomos mokesčio už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą nekompensavimo ir įpareigojo Komisiją pakartotinai nagrinėti šią UAB „AgroSaulė 9“ 2013 m. rugpjūčio 23 d. prašymo Nr. 15R-849 dalį (VAGK byla b. l. 87–90).

Teismas apibrėžė, jog nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl UAB „AgroSaulė 9“ teisės į 5 000 Lt dydžio nuomos mokesčio už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą kompensavimo pagal Aprašą. Komisija 2014 m. sausio 24 d. sprendimu Nr. 17R-3509 šią išlaidų sumą pripažino nekompensuotina dėl to, kad jos buvo patirtos po 2013 m. vasario 1 d.

Teismas pagal bylos duomenis nustatė, jog 2012 m. rugpjūčio 27 d. pareiškėjas su ŽŪB „Agrowill Jurbarkai“ sudarė Nekilnojamojo turto nuomos sutartį (toliau – Sutartis), kuri 2012 m. rugsėjo 3 d. buvo įregistruota Nekilnojamo turto registre. Pagal šią Sutartį pareiškėjas išsinuomojo žemės sklypą (unikalus Nr. 4400-0400-0688) ir pastatą (unikalus Nr. 4400-0795-4196), esančius (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kaime, Jurbarko rajone. Pagal Sutarties nuostatas, turtas pagal ją išnuomotas iki 2035 m. rugpjūčio 27 d., nuomos mokestis skaičiuojamas nuo turto perdavimo–priėmimo akto pasirašymo dienos (Sutarties 3.1 p.). Turto nuomos mokestis yra lygus 1 000 Lt + PVM per vieną mėnesį ir pradedamas skaičiuoti nuo priėmimo–perdavimo akto pasirašymo dienos (Sutarties 4.1 p.). Pirmąjį nuomos mokesčio mokėjimą, kurį sudaro 1 000 Lt, kurį sudaro vieno mėnesio užstatas, nuomininkas atlieka iki 2012 m. rugpjūčio 27 d. Toliau nuomos mokestį nuomininkas, pradedant 2012 m. rugpjūčio 27 d., moka kas mėnesį (už kiekvieną nuomos termino mėnesį į priekį) iki einamojo mėnesio penkioliktos dienos pagal pateiktą nuomotojo sąskaitą faktūrą (Sutarties 4.2 p.). Priėmimo–perdavimo aktas tarp pareiškėjo ir ŽŪB „Agrowill Jurbarkai“ pagal Sutartį buvo pasirašytas 2012 m. rugpjūčio 27 d., sąskaita faktūra JURB serija Nr. 20130131/3 išrašyta 2013 m. sausio 31 d., o apmokėjimas (5 000 Lt) atliktas 2013 m. rugpjūčio 13 d.

Teismas pabrėžė, jog vadovaujantis Aprašo (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. liepos 2 d. iki 2013 m. spalio 4 d.) 4 punkto nuostatomis, kompensuotinomis laikomos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., kurios gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais. Iš Komisijos Sprendimo turinio matyti, jog Komisija išlaidų patyrimo momentą sieja su jų apmokėjimo momentu.

Teismas analizavo Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – Įgyvendinimo įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies nuostatas, atkreipė dėmesį, jog šis įstatymas įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d.  

Teismas darė išvadą, jog patirtų tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimo mechanizmas teisės aktais sukurtas 2013 m. vasario 1 d., o praktiškai pradėtas įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 594 patvirtinus Aprašą. Sistemiškai aiškinant anksčiau aptartas Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies ir Aprašo 4 punkto formuluotes, patirtos išlaidos reiškia, kad tos išlaidos buvo realiai patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., t. y. iki šių išlaidų kompensavimo mechanizmo sukūrimo. Išlaidų patyrimo realumą įrodo šių išlaidų apmokėjimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 28 d. sprendimai administracinėse bylose Nr. A-155-525/2015, Nr. A-121-525/2015, Nr. A-154-525/2015).

Pareiškėjas patirtų išlaidų apmokėjimą grindė 2013 m. sausio 31 d. PVM sąskaita faktūra JURB Nr. 20130131/3 bei sąskaitos išrašu, kuriame nurodyta apie 2013 m. rugpjūčio 13 d. atliktą mokėjimą. Taigi iš byloje pateiktų dokumentų matyti, kad, nors pareiškėjui pagal Sutarties sąlygas ir kilo prievolė apmokėti paslaugas, tačiau, kol ta mokėtinos už paslaugas sumos dalis nebuvo jos apmokėta, ji nepriskirtina pareiškėjo realiai patirtoms išlaidoms. Teismas pabrėžė, jog byloje pateiktas 2013 m. rugpjūčio 22 d. pareiškėjo paaiškinamasis raštas, kad jis įvykdė nuomos mokesčio mokėjimo atidėjimą dėl susidariusio įsiskolinimo pagal ilgalaikės paskolos teikimo sutartį, sudarytą tarp UAB „AgroSaulė 9“ ir AB „Agrowill Group“, taip pat savaime nepaneigia fakto, kad pareiškėjo nurodytos 5 000 Lt dydžio išlaidos realiai buvo patirtos po 2013 m. vasario 1 d.

Atsižvelgdamas į tai, teismas pasisakė, jog Komisija pagrįstai nusprendė, kad išlaidos, apmokėtos 2013 m. rugpjūčio 13 d., nekompensuotinos, nes buvo patirtos po 2013 vasario 1 d. Komisija 2014 m. sausio 24 d. sprendime Nr. 17R-3509 nurodė atsisakymo priežastį, remdamasi faktinėmis aplinkybėmis (išlaidų apmokėjimo data), taip pat nurodė teisinį atsisakymo pagrindą, t. y. pakankamai ir aiškiai motyvavo, kodėl aptariama išlaidų dalis nekompensuotina. Teismas darė išvadą, kad VAGK netinkamai aiškino teisės normas, vertino faktines ginčo aplinkybes ir nepagrįstai pripažino šio sprendimo dalį dėl 5 000 Lt dydžio nuomos išlaidų nekompensavimo neatitinkančiu Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų. Atsižvelgiant į tai, VAGK 2014 m. balandžio 11 d. sprendimo Nr. 3R-159(AG-116/05-2014) dalis dėl nuomos mokesčio už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą kompensavimo naikintina. Panaikinus ginčijamo VAGK sprendimo dalį, Komisijos 2014 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. 17R-3509 dalis dėl žemės nuomos mokesčio nekompensavimo yra teisėta ir galiojanti, todėl negali būti tenkinamas perteklinis skundo reikalavimas priimti naują sprendimą – UAB „AgroSaulė 9“ skundą dėl sprendimo panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą, nes jis jau yra atmestas.

III.

Pareiškėjas UAB „AgroSaulė 9“ padavė teismui apeliacinį skundą (b. l. 89–96), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą ir palikti galioti VAGK 2014 m. balandžio 11 d. sprendimą Nr. 3R-159(AG-116/05-2014), įpareigoti Komisiją UAB „AgroSaulė 9“ pareiškimą nagrinėti pakartotinai bei priimti dėl jo teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. balandžio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-814-556/2015 priėmė visiškai priešingą sprendimą – atsakovo apeliacinį skundą atmetė. Minėtoje nutartyje teismas pateikė detalų išaiškinimą dėl Aprašo 4 punkto. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka formuojamos teismų praktikos. Komisija buvo nustačiusi, jog kompensuojamos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d. yra pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo bei išlaidų įrodymo dokumentais, taigi skundu atsakovas prieštarauja savo priimtame nustatytai aplinkybei ir nepagrįstai keičia poziciją dėl išlaidų pagrindimo bei patvirtinimo. Priėmimo-perdavimo aktas tarp pareiškėjo ir ŽŪB „Agrowill Jurbarkai pagal Sutartį buvo pasirašytas 2012 m. rugpjūčio 27 d., sąskaita faktūra JURB serija Nr. 20130131/3 už 2012 m. rugsėjo–2013 m. sausio laikotarpį išrašyta 2013 m. sausio 31 d., o apmokėjimas (5 000 Lt) atliktas 2013 m. rugpjūčio 13 d. Nepaisant fakto, kad nurodytas mokestis už nuomą buvo sumokėtas po 7 mėnesių, sutartis visą laiką galiojo, nebuvo nutraukta ir buvo faktiškai vykdoma. Pagal teisės aktų nuostatas vien išlaidų apmokėjimo įrodymo data nėra siejama su išlaidų patyrimo momentu. Pareiškėjo prašymas apmokėti išlaidas už nuomą atitinka Aprašo 5.4.4 punkto bei 2 priedo nuostatas dėl tokių išlaidų kompensavimo. Iš esmės pakeitus teisinį reguliavimą, lėmusį šviesos energijos elektrinių pagaminamos elektros energijos supirkimo principo pasikeitimą, buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas ir tai lėmė pareiškėjo nuostolių patyrimą. Aprašo nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, kad Aprašas parengtas siekiant įgyvendinti asmenų, iki Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino nesikreipusių į Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, ir iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos patyrusių tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, teisėtų lūkesčių principo užtikrinimą numatant tiesiogiai su saulės elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimą. Komisija nepriteisdama pareiškėjui kompensacijos akivaizdžiai pažeidžia teisėtų lūkesčių principą. Komisijos Sprendimas yra viešojo administravimo veikloje atliktas veiksmas ir atitinka VAGK kompetenciją vertinti viešojo administravimo subjektų sprendimus, taigi atmestini atsakovo teiginiai, jog VAGK peržengė jai suteiktą kompetenciją.

Atsakovas Komisija, atstovaujama Inspekcijos, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą, prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas atsiliepime laikosi pozicijos, jog pareiškėjo prašomos priteisti išlaidos už nekilnojamojo turto nuomą patirtos po 2013 m. vasario 1 d., todėl Komisija pagrįstai sprendė, jog tokios išlaidos nekompensuotinos. 

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Byloje ginčas kilęs dėl Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos 2014 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. 17R-3509 dalies, kuria atsisakyta kompensuoti dalį pareiškėjo UAB „AgroSaulė 9“ patirtų išlaidų, susijusių su nekilnojamojo turto objektų – statinio ir žemės sklypo – nuoma.

Vyriausioji administracinių ginčų komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl minėto Komisijos Sprendimo, 2014 m. balandžio 11 d. sprendimu Nr. 3R-159(AG-116/05-2014) panaikino Komisijos Sprendimo dalį dėl užmokesčio už nekilnojamojo turto nuomą nekompensavimo ir įpareigojo pareiškėjo UAB „AgroSaulė 9“ prašymą dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo, šioje dalyje išnagrinėti pakartotinai bei priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs Komisijos skundą dėl minėto VGAK 2014 m. balandžio 11 d. sprendimo, 2015 m. balandžio 7 d. sprendimu panaikino VAGK 2014 m. balandžio 11 d. sprendimo Nr. 3R-159(AG-116/05-2014) dalį dėl nuomos mokesčio už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą nekompensavimo, kitą skundo dalį atmetė.

Lietuvos Respublikos Seimas 2013 m. sausio 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą (2013 m. vasario 1 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) ir Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymą (2013 m. vasario 1 d. įstatymo Nr. 12-561 redakcija), kurie įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d. Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmenys, kurie turi šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir kuriems šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka leidimo galiojimo terminas nebuvo pratęstas, ir asmenys, kurie iki šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino nesikreipė į Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, ir iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos patyrę tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, iki 2013 m. rugsėjo 1 d. turi teisę raštu kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytą komisiją dėl tokių išlaidų kompensavimo.

Įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi Lietuvos Respublikos Vyriausybei buvo pavesta patvirtinti Išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašą ir sudaryti Komisiją, nagrinėsiančią prašymus dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo. Taigi patirtų tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimo mechanizmas teisės aktuose numatytas nuo 2013 m. vasario 1 d., praktiškai pradėtas įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybei patvirtinus Aprašą.

Vyriausybė Apraše detalizavo kompensavimo tvarką, nustatė jo pagrindus ir sąlygas, kompensacijų dydžius, taip pat apibrėžė Komisijos kompetenciją.

Aprašo 4 punkte nurodyta, kad kompensuotinomis laikomos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., kurios gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais. Aprašo 3 punkte taip pat apibrėžta, jog išlaidomis Apraše laikomos tiesiogiai su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu susijusios išlaidos. Taigi minėtose nuostatose įtvirtinti reikalavimai kompensuotinoms išlaidoms. Aprašo 5.4 punkte nurodyta viena iš kompensuotinų išlaidų kategorijų: investicijos į materialųjį turtą, susijusį su elektrinės projekto plėtojimu (elektros įrenginių ir kitos projektui būtinos įrangos įsigijimas ir su tuo tiesiogiai susijusios įrengimo ar prijungimo prie elektros tinklų išlaidos) ir ši kategorija detalizuojama Aprašo 5.4.1 – 5.4.4 punktuose, iš kurių 5.4.4 punkte nurodyta, jog Aprašo 5.4 punkto kategorijai priskiriamas sumokėtas nuomos mokestis už žemės ar nekilnojamojo turto nuomą, jeigu nuomos sutartys iki 2013 m. sausio 31 d. buvo įregistruotos viešame registre įstatymų nustatyta tvarka.

Aprašo V skyriuje reglamentuojama Komisijos sudėtis ir veikla, nustatyta prašymų dėl išlaidų kompensavimo nagrinėjimo procedūra Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą ir pateiktus dokumentus, priima vieną iš šių sprendimų: kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; iš dalies kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; atmesti pareiškėjo prašymą (Aprašo 20 p.). Sistemiškai aiškinant aptartas nuostatas, darytina išvada, jog Komisijai suteikta teisė vertinti, ar pareiškėjų prašomos kompensuoti išlaidos yra tiesiogiai susijusios su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, ar šios išlaidos yra nustatytos, pagristos ir patvirtintos, taip pat spręsti dėl kompensuotinų išlaidų dydžio.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų nekartoja.

Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas įtvirtindamas su elektrinių projektų plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimą negarantavo, kad asmenims, nusprendusiems dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo nebevystyti elektrinių projektų, bus kompensuotos visos patirtos išlaidos. Lingvistiniu aspektu aiškinant minėtą Aprašo 4 punkto formuluotę, visos kompensuotinos išlaidos turi būti patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., nustatytos, pagrįstos bei patvirtintos ir šiems trims požymiams įrodyti reikalingi išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo dokumentai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje vyrauja pozicija, kad išlaidų patyrimo momentas siejamas būtent su konkrečių piniginių sumų faktinio mokėjimo momentu, o sistemiškai aiškinant Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, ir Aprašo 4 punktą, šiose normose vartojama sąvoka „patirtos išlaidos“ reiškia, kad tos išlaidos turėjo būti realiai patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., t. y. iki šių išlaidų kompensavimo mechanizmo sukūrimo. Išlaidų patyrimo realumą įrodo šių išlaidų apmokėjimas (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-121-525/2015; 2015 m. balandžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-389-822/2015; 2015 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-760-525/2015 ir kt.). Pažymėtina, jog toks prašomų kompensuoti išlaidų patyrimo momento apibrėžimas atitinka ir naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bylose dėl išlaidų, susijusių su saulės energijos elektrinių plėtojimu, kompensavimo (žr. pvz. 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-742-552/2015, 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1183-552/2015; 2015 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1182-525/2015). Atsižvelgiant į tai, atmestinas pareiškėjo argumentas, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad po 2013 m. vasario 1 d. sumokėtas mokestis už nekilnojamojo turto nuomą nepripažintinas išlaidomis, patirtomis iki 2013 m. vasario 1 d., neatitinka formuojamos teismų praktikos.

Be to, tokį teisės normų aiškinimą pagrindžia ir tai, jog nėra  pakankamo teisinio pagrindo iš kitų kompensuotinų išlaidų rūšių ir kategorijų išskirti Aprašo 5.4.4 punkte nurodytą kompensuotinų išlaidų rūšį – sumokėtą nuomos mokestį už žemės ar kito nekilnojamojo turto nuomą ir vien minėto nuomos mokesčio sumokėjimui netaikyti privalomos sąlygos, kad faktinis mokėjimas turi būti atliktas iki 2013 m. vasario 1 d. Vadovaujantis tais pačiais anksčiau išdėstytais motyvais, pagal Aprašo 6 punktą Aprašo 2 priede nustatytas maksimalus išlaidų – sumokėto nuomos mokesčio už nekilnojamojo turto nuomą, jeigu nuomos sutartys iki 2013 m. sausio 31 d. buvo įregistruotos viešajame registre įstatymų nustatyta tvarka – kompensuotinas dydis taip pat taikytinas tik išlaidoms, sumokėtoms iki 2013 m. vasario 1 d.

Remiantis byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog prašomą kompensuoti mokestį už žemės sklypo ir statinio nuomą pareiškėjas sumokėjo 2013 m. rugpjūčio 13 d. (b. l. 11). Ginčo dėl šios faktinės aplinkybės byloje nėra. Todėl, vadovaujantis anksčiau išdėstytais argumentais, darytina išvada, jog pareiškėjas 5 000 Lt išlaidas patyrė būtent 2013 m. rugpjūčio 13 d., t. y. po 2013 m. vasario 1 d.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad 2012 m. rugpjūčio 27 d. žemės sklypo ir statinių nuomos sutartis bei 2012 m. rugsėjo 12 d. ilgalaikės paskolos teikimo sutartis buvo sudaryta tarp susijusių juridinių asmenų mokesčių teisės požiūriu (b. l. 12). Be to, tą pačią dieną sudarytomis sutartimis tas pats žemės sklypas buvo išnuomotas dar septyniems juridiniams asmenims (b. l. 23). Pagal žemės sklypo ir statinių nuomos sutarties 4.2 punktą pareiškėjas tą pačią dieną turėjo sumokėti 1 000 Lt pirmąjį nuomos mokesčio mokėjimą – vieno mėnesio užstatą, tačiau to nepadarė, nors ilgalaikę paskolą kitai įmonei (kuri, pareiškėjo teigimu tapo priežastimi nuomos mokesčio mokėjimo atidėjimui) suteikė tik 2012 m. rugsėjo 12 d. Visos šios aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą nelaikyti pareiškėjo sąžiningai vykdžiusiu savo pareigas nuomininku, įgavusiu teisėtų lūkesčių, kad galimos patirti išlaidos bus kompensuotos.

Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju Komisija padarė pagrįstą išvadą, jog išlaidos, apmokėtos po 2013 vasario 1 d., nekompensuotinos kaip patirtos po minėtuose teisės aktuose nurodytos datos. Komisija 2014 m. sausio 24 d. sprendime Nr. 17R-3509 tinkamai taikė galiojančius teisės aktus bei rėmėsi objektyviais duomenimis, tinkamai įvertino pareiškėjo nurodytas išlaidas, nurodė atsisakymo kompensuoti išlaidas už nuomą teisinį pagrindą (Aprašo 4 punktas) bei atsisakymo motyvus (išlaidos patirtos po 2013 m. vasario 1 d.), todėl šis Komisijos sprendimas laikytinas pagrįstu, motyvuotu ir teisėtu.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog Vyriausioji administracinių ginčų komisija 2014 m. balandžio 11 d. sprendimu Nr. 3R-159(AG-116/05-2014) nepagrįstai panaikino Komisijos 2014 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. 17R-3509 dalį ir įpareigojo Komisiją iš naujo nagrinėti šį klausimą, taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino aptartą VAGK  sprendimo dalį. 

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ginčo santykius reglamentuojančius teisės aktus, vadovavosi bylai aktualia teismų praktika, todėl priėmė iš esmės teisingą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „AgroSaulė 9“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.