Civilinė byla Nr. e2-215-236/2019

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00380-2018-9

Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.3.

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 28 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Kazys Kailiūnas,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kad nebūtų šalta“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. lapkričio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-590-460/2019 pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Kad nebūtų šalta“ dėl turtinės žalos priteisimo, trečiasis asmuo V. T., bei pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui V. T. dėl turtinės žalos priteisimo, trečiasis asmuo S. T.,

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės (toliau – ADB) „Gjensidige“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Kad nebūtų šalta“ dėl turtinės žalos priteisimo, trečiasis asmuo V. T., bei pagal ieškovės akcinės bendrovės (toliau – AB) „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui V. T. dėl turtinės žalos priteisimo, trečiasis asmuo S. T..

2.       Ieškovas ADB „Gjensidige“ prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovės UAB „Kad nebūtų šalta“ turto areštą.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3.       Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. lapkričio 20 d. nutartimi tenkino ADB „Gjensidige“ prašymą ir pritaikė laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo atsakovei UAB „Kad nebūtų šalta“ nuosavybės teise priklausančius kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus, o jų nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas ar turtines teises, neperžengiant pareikšto 94 324,891 Eur dydžio reikalavimo ribų, priklausančias atsakovei ir esančias pas atsakovę arba trečiuosius asmenis, uždraudžiant areštuotą turtą perleisti kitiems asmenims, įkeisti, kitaip apsunkinti ar iš esmės sumažinti jo vertę.

4.       Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė ADB „Gjensidige“ savo reikalavimą tikėtinai pagrindė, nes iš byloje esančios medžiagos, kaip nurodė teismas, matyti, kad ieškovė suformulavo ieškinio pagrindą, dalyką bei pateikė jo reikalavimus tikėtinai pagrindžiančius įrodymus.

5.       Pasisakydamas dėl antrosios būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog egzistuoja reali grėsmė ieškovei ADB „Gjensidige“ galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui, nes atsakovės UAB „Kad nebūtų šalta“ finansinė padėtis nėra stabili, ji nuolat blogėja. Pirmosios instancijos teismo nuomone, prašoma priteisti suma atsakovei yra didelė.

III.                      Atskirojo skundo argumentai

6.       Atsakovė UAB „Kad nebūtų šalta“ (toliau – apeliantė) atskirajame skunde su Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. lapkričio 20 d. nutartimi nesutinka, prašo ją panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Atskirajame skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

6.1.                      Dėl ieškinio prima facie (iš pirmo žvilgsnio) pagrįstumo pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį rėmėsi išskirtinai ieškovės ADB „Gjensidige“ pateikiamais įrodymais. Teismas, vertindamas šiuos įrodymus, nekėlė klausimo dėl šių įrodymų patikimumo ir objektyvumo. Pirmosios instancijos teismas taip pat nekėlė klausimo bei neanalizavo ar šie įrodymai atitinka nutarties priėmimo metu esančią faktinę situaciją. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas tiesiog perrašė ieškovės prašyme nurodytus teiginius, jų neanalizuodamas, dėl jų nepasisakydamas ir nemotyvuodamas.

6.2.                      Apeliantė veiklą vykdo, jos finansinė padėtis nėra bloga.

6.3.                      Ieškovė nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad apeliantė buvo nesąžininga, kad ji atliko kokius nors veiksmus, kurie sąlygotų galimai jai nepalankaus teismo sprendimo nevykdymą. Ieškovė net nekėlė tokio klausimo, todėl ieškovei nevykdant tokios pareigos, teismas ex officio (savo nuožiūra) turėjo netenkinti ieškovės prašymo, nes laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai įrodomos abi būtinosios sąlygos.

6.4.                      Pirmosios instancijos teismo teiginys apie apeliantės nesumokėjimą ieškovei prieštarauja teisei į teisingą teismą, nes pirmosios instancijos teismas negali būti įsitikinęs nesumokėjimo faktu dar neišnagrinėjęs pačios bylos iš esmės.

6.5.                      Be to, didelė ieškinio suma nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties

8.       Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria apeliantės atžvilgiu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

9.       Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo (pareiškėjo) reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas ir, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, egzistuoja teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė. Šios sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018; 2019 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-564-823/2018).

10.       Procesinę pareigą įrodyti abi minėtas sąlygas turi ta šalis, kuri prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12 ir 178 straipsniai). Priešinga šalis, kuri suinteresuota, kad tokios priemonės nebūtų taikomos, turi pateikti įrodymus, paneigiančius minėtų sąlygų buvimą.

11.       Kadangi laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti būsimo galimai palankaus pareiškėjui teismo sprendimo įvykdymą, sprendžiant, ar konkreti prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė gali būti taikoma, būtina nustatyti, ar ji yra susijusi su sprendimo byloje, kurioje prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, įvykdymo apsauga. Laikinosios apsaugos priemonės, nesusijusios su būsimo teismo sprendimo byloje įvykdymu, teismo negali būti taikomos.

12.       Lietuvos apeliacinis teismas savo nutartyse ne kartą yra išaiškinęs, kad tikėtino ieškinio pagrįstumo sąvoka reiškia, jog teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nenagrinėja ieškinio patenkinimo klausimo iš esmės, t. y. netiria ir nevertina ieškinio faktinių bei teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų galėtų būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje e2-126-464/2018; 2018 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1489-370/2018; 2018 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1785-795/2018). Kai vertinamas ieškinio prima facie pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1435-196; 2018 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 2-1509-516/2018).

13.       Vadinasi, ieškinio preliminaraus pagrįstumo laikinųjų pasaugos priemonių taikymo kontekste įvertinimas negali būti suprantamas kaip ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų išsami analizė. Tai paaiškinama tuo, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procesinėje stadijoje teismas negali ir neturi pateikti galutinio kategoriško atsakymo dėl pateiktų į bylą įrodymų patikimumo ir jų pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams pagrįsti ar jo reikalavimams patenkinti.

14.       Iš ieškinio turinio matyti, kad ieškovė savo reikalavimo teisę apeliantei kildina kartu iš draudimo sutarties, sudarytos tarp ieškovės ir trečiojo asmens V. T., ir iš draudiminio įvykio (kilęs gaisras), kurio metu buvo stipriai apgadintas draudėjo turtas, ir todėl ieškovė turėjo pareigą išmokėti draudimo išmoką. Ieškovė savo reikalavimą grindžia įrodinėdama, kad dėl apeliantės kaltės įvyko draudiminis įvykis – galimai su pažeidimais įrengtas krosnelės dūmtraukis. Tokie duomenys patvirtina, kad ieškiniu ieškovė siekia įrodyti savo, kaip draudiko, teisę gauti išmokėtos sumos dydį iš apeliantės, t. y. įrodinėja civilinės atsakomybės sąlygas ir apeliantės pareigą ieškovei sumokėti trečiajam asmeniui išmokėtą draudimo išmoką, ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, o pastarieji – įrodymais.

15.       Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko pagal įstatymą neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą, arba kai prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y. tik tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas tikrai negalės būti tenkinamas teismo dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1526-302/2018). Nagrinėjamu atveju negalima padaryti išvados, jog ieškinys, pareikštas atsakovei (apeliantei), yra akivaizdžiai negalimas ieškovės, kaip draudiko, teisių gynimo būdas arba tiek aiškiai nepagrįstas, kad tai buvo galima įžvelgti jau sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio.

16.       Apeliantė taip pat nesutinka, kad egzistuoja antroji būtinoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – grėsmė ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Nesutikimą grindžia tuo, kad apeliantės blogą finansinę padėtį pirmosios instancijos teismas konstatavo nepagrįstai ir, be to, net nebūtų pagrindo remtis šia aplinkybe, nes nepateikti įrodymai apie ieškovės nesąžiningumą. Didele ieškinio suma, apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas rėmėsi nepagrįstai. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, su šia apeliantės pozicija sutinka ir šiuos atskirojo skundo argumentus laiko pagrįstais.

17.       Pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktiką didelei ieškinio sumai, kurios nurodymas visuomet priklauso tik nuo ieškovo, nesuteikiama absoliučios ir savaime lemiančios turto arešto taikymą aplinkybės reikšmė. Ieškinio sumos dydis gali būti tik vienas iš daugelio kriterijų, sprendžiant dėl kilsiančios grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, tačiau vien jis negali būti vertinamas kaip pakankamas pagrindas spręsti dėl tokios grėsmės buvimo. Tokio išimtinio ir itin atsakovo interesus varžančio procesinio instituto, kaip turto areštas, taikymas galimas tik tuomet, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų ar įrodymų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, turint tikslą išvengti to asmens naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo. Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018; 2018 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1607-464/2018; 2018 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1741-186/2018).

18.       Lietuvos apeliacinio teismo taip pat išaiškinta, kad finansinis neišgalėjimas įvykdyti sprendimą ir nenorėjimas jį įvykdyti yra visiškai skirtingos situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu apribojimai. Tuo atveju, jeigu ieškinio reikalavimai būtų tenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtektų, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemia objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-25-464/2018; 2019 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-105-196/2019).

19.       Ieškovė prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pažymėjo, kad apeliantė neturi pakankamai turto, jos finansinė padėtis blogėja ir dėl šios priežasties ieškinio reikalavimo suma apeliantei laikytina didele. Apeliacinis teismas, vadovaudamasis nurodyta praktika, vertina, jog tokie teiginiai nepagrindžia būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. spręsti, jog egzistuoja ir antroji būtinoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga. Ieškovė prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nenurodė jokių aplinkybių ir nepateikė nei vieno objektyvaus įrodymo, iš kurių būtų galima spręsti apie tai, kad apeliantė neketina vykdyti jai teksiančių įpareigojimų, jeigu būtų priimtas ieškovės naudai teismo sprendimas. Be to, ieškovė nepagrindžia apeliantės finansinės būklės reikšmės šioje byloje, taip pat nėra jokių duomenų apie esančius kitus reikšmingus apeliantės įsiskolinimus ar apie tai, kad apeliantė nebevykdo veiklos. Pažymėtina, ar prievolės pažeidimas (nesumokėjimo aplinkybė) iš tiesų egzistavo, ar neegzistavo bus nustatyta tik bylą nagrinėjant iš esmės. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad dėl apeliantės finansinės padėties ir ieškinio sumos dydžio yra grėsmė ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Pirmosios instancijos teismas nevertino tikėtino apeliantės nesąžiningumo ir rėmėsi išimtinai didele ieškinio suma bei apeliantės finansine padėtimi, todėl darė nepagrįstą išvadą, jog yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pagal bylos duomenis konstatuotina, jog byloje nėra įrodymų, kurie rodytų apeliantės nesąžiningumą.

20.       Pagal bylos duomenis nėra įstatymo nustatytų pagrindų taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir pirmosios instancijos teismo išvados dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra nepagrįstos. Todėl skundžiama nutartis naikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas). 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu teismas,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. lapkričio 20 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės ADB „Gjensidige“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.

Nutarties kopiją išsiųsti Turto areštų aktų registrui.

Teisėjas                              Kazys Kailiūnas