LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 16 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Aurelijaus Gutausko, Gintaro Godos ir pranešėjo Tomo Šeškausko,

sekretoriaujant Rūtai Večerskaitei,

dalyvaujant prokurorui Sauliui Verseckui,

išteisintojo G. S. gynėjui advokatui Aidui Venckui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Tomo Staniulio kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 28 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 24 d. apkaltinamasis nuosprendis ir:

R. P. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 2 dalį, 150 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių;

G. S. pagal BK 149 straipsnio 2 dalį, 150 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių.

Nukentėjusiosios I. T. (buvusios B.) civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos paliktas nenagrinėtas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 24 d. nuosprendžiu nuteisti:

R. P. pagal BK 149 straipsnio 2 dalį penkeriems metams laisvės atėmimo, pagal BK 150 straipsnio 2 dalį – ketveriems metams laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos ir galutinė subendrinta bausmė paskirta penkeri metai penki mėnesiai laisvės atėmimo;

G. S. pagal BK 149 straipsnio 2 dalį penkeriems metams laisvės atėmimo, pagal BK 150 straipsnio 2 dalį ketveriems metams laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos ir galutinė subendrinta bausmė paskirta penkeri metai penki mėnesiai laisvės atėmimo.

Nukentėjusios I. T. (buvusios B.) civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir jai solidariai iš R. P. bei G. S. priteista 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

              Teisėjų kolegija, susipažinusi su byla, išklausiusi teisėjo T. Šeškausko pranešimo, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

              n u s t a t ė :

              R. P. ir G. S. buvo kaltinami ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteisti dėl to, kad jie 2009 m. vasario 7 d., laikotarpiu nuo 8 iki 13 val., bute, esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini), būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe su A. L., (kurio byla buvo išskirta jam pasislėpus), turėdami tikslą išžaginti ir seksualiai prievartauti nukentėjusiąją I. T. (buvusią B.), neišleido jos iš užrakinto buto ir vertė prisipažinti padarius nebūtą nusikaltimą – neva pavogus A. L. priklausančius 200 Lt. A. L. naudojant psichologinį smurtą – grasinimus sužaloti peiliu, jei ji mėgins bėgti, ar suduoti smūgius į pilvo sritį, jei ji mėgins priešintis, R. P. grasino, kad už tariamai dingusius pinigus I. T. „turės atidirbti“, leisdamas suprasti nukentėjusiajai, kad ji turės lytiškai santykiauti su bute esančiais asmenimis; taip sukėlė nukentėjusiosios baimę patirti fizinį smurtą ir atėmė galimybę priešintis. Dėl to R. P. jėga nuplėšė I. T. apatinius drabužius ir patenkino savo lytinę aistrą su nukentėjusiąja oraliniu būdu prieš jos valią, po to G. S. jėga nusivedė I. T. į kitą kambarį, kur vieną kartą lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja prieš jos valią, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, R. P., pasinaudodamas atimta galimybe nukentėjusiajai priešintis, jai esant kambaryje, dar kartą tenkino lytinę aistrą oraliniu būdu prieš nukentėjusiosios valią, o po to A. L. vieną kartą su I. T. lytiškai santykiavo prieš jos valią. Tokiais veiksmais R. P. ir G. S. bendrininkų grupe išžagino ir seksualiai prievartavo nukentėjusiąją.

              Išnagrinėjęs bylą, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl faktinių bylos aplinkybių ir nuteistųjų kaltės prieštarauja byloje esantiems įrodymams: tiek nukentėjusiosios I. T., tiek pačių nuteistųjų parodymais nustatyta, kad G. S. ir R. P. į butą atvyko jau po to, kai, nukentėjusiosios teigimu, A. L. buvo užrakinęs buto duris, atėmęs mobiliojo ryšio telefoną, grasinęs peiliu; taip pat iš nukentėjusiosios parodymų matyti, kad A. L., skambindamas R. P. ir G. S. bei kviesdamas atvykti pas jį, pokalbio metu nenurodė, jog jis nukentėjusiajai grasino, kad kviečia juos atvykti dėl nukentėjusiosios išžaginimo ar seksualinio prievartavimo. Apeliacinės instancijos teismo teigimu, šie duomenys paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą, kad, A. L. palaužus nukentėjusiosios valią, nuteistieji tuo pasinaudojo. Skundžiamame nuosprendyje nustatyta, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog nei R. P., nei G. S. nebuvo žinomi A. L. veiksmai prieš nukentėjusiąją iki jų atvykimo į butą, todėl nėra pagrindo išvadai, jog R. P. ir G. S., veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą išžaginti ir seksualiai prievartauti nukentėjusiąją, neišleido jos iš užrakinto buto, matė kaip A. L. naudojo psichologinį smurtą – grasino sužaloti peiliu, jei ji mėgins bėgti, ar suduoti smūgius į pilvo sritį, jei ji mėgins priešintis. Vien iš nukentėjusiosios I. T. parodymų apie nuteistųjų R. P. ir G. S. veiksmus negalima daryti kategoriškos išvados, kad nuteistieji ją išžagino ir seksualiai prievartavo atimdami galimybę priešintis.

              Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras T. Staniulis prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 28 d nuosprendį dėl R. P. bei G. S. išteisinimo ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 24 d. apkaltinamąjį nuosprendį.

              Kasaciniame skunde nurodoma, kad panaikindamas apkaltinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas išteisinamąjį nuosprendį apeliacinės instancijos teismas nenurodė įrodymų, kuriais remdamasis padarė išvadas, priešingas pirmosios instancijos teismo padarytoms, taip pat pagrįstų motyvų, kodėl šiuos įrodymus vertino kitaip. Suabejojęs kaltinančių įrodymų objektyvumu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vertino atskirai kiekvieną iš jų, neanalizuodamas jų visumos. Taip teismas pažeidė BPK 331, 20 straipsnio 4, 5 dalių reikalavimus. Nurodyti BPK normų reikalavimų pažeidimai, kasatoriaus nuomone, yra esminiai, sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis).

              Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė išanalizavęs visus byloje surinktus įrodymus, juos nuosprendyje išdėstė į logišką seką, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados, kad G. S. ir R. P. nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nėra pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalis. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad apie grasinimą panaudoti fizinį smurtą ir atėmimą galimybės priešintis galima spręsti tik iš nukentėjusiosios bei nuteistųjų G. S. ir R. P. parodymų – liudytojų parodymų nustatant šią aplinkybę nėra. Kasatorius pažymi, kad tokio pobūdžio bylose, kaltinamajam neigiant kaltę, paprastai pagrindinis, o kartais ir vienintelis įrodymų šaltinis yra nukentėjusiojo parodymai. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenurodė jokių pagrįstų argumentų, kuriais remdamasis nukentėjusiosios parodymus vertino kaip mažiau patikimus nei G. S. parodymus, duotus apeliacinio proceso metu (tiek G. S., tiek R. P. atsisakė duoti parodymus nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apklausti ikiteisminio tyrimo teisėjo, o R. P., nors ir buvo kviečiamas, apeliacinės instancijos procese nedalyvavo). Priimdamas išteisinamąjį nuosprendį teismas nevertino aplinkybių, kurias tiek apeliacinio proceso metu, tiek ikiteisminio tyrimo teisėjui buvo nurodžiusi nukentėjusioji I. T., t. y. kad įvykio metu bute buvę A. L., R. P. ir G. S. prie jos garsiai svarstė, ką su ja reikės daryti dėl dingusių 200 Lt, jai girdint garsiai ištarė „į bagažinę ir į mišką“; visa tai buvo kalbama po to, kai A. L. buvo atėmęs jos telefoną, grasinęs peiliu, suvaržęs jos judėjimo laisvę, o atvyksiančius draugus kvietė, sakydamas: „atvažiuokite, padėkite, žiurkę pagavau, pavogė 200 Lt“. Neatsiejamai nuo įvykių visumos turėjo būti įvertintas ir R. P. pasisakymas „dabar turėsi atidirbti“.

              Kasatorius nurodo, kad iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, jog visų bylos duomenų kontekste teisėjų kolegija nepagrįstai svaresniais įrodomąja prasme laikė išteisintųjų G. S. bei R. P. parodymus. Darydamas išvadas dėl G. S. bei R. P. nekaltumo teismas akcentavo abejones tik dėl atskirų įrodymų patikimumo, įrodymus vertino atskirai vieną nuo kito, neišnaudojo visų galimybių pašalinti nustatytus prieštaravimus ir nuosprendyje neatliko bylos duomenų lyginamosios analizės, dėl to liko neįvertinti pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirti ir nuosprendyje išanalizuoti įrodymai (liudytojų E. P., P. B., A. S., R. K., A. K. (S.), D. Ž., S. Z. parodymai, specialisto išvados dėl DNR tyrimų, atpažinimo protokolai, daiktų pateikimo protokolai), patvirtinę nukentėjusiosios parodymų nuoseklumą apie jos emocinę būklę, sukrėtimą tuojau po įvykio. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad kurie nors byloje surinkti duomenys būtų gauti pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymą ir tuo pagrindu negalėtų būti laikomi įrodymais, o šiuos, BPK 20 straipsnyje nustatyta tvarka surinktus įrodymus nemotyvuotai atmetė, nepagrįstai konstatuodamas, kad jie tiesiogiai nepatvirtina bylos aplinkybių.

              Kasaciniame skunde nurodoma, kad, apeliacinės instancijos teismui fragmentiškai vertinant įrodymus ir nevertinant jų visumos, buvo padarytos nepagrįstos išvados, kad išžaginimo ir seksualinio prievartavimo požymis – grasinimas panaudoti fizinį smurtą ar pasinaudojimas palaužtu pasipriešinimu – buvo inkriminuotas nepagrįstai ir kad nėra visiškai aišku, kokius bauginančius psichologinio pobūdžio veiksmus kaltinamieji atliko prieš nukentėjusiąją I. T.. Kasatorius nurodo, kad išžaginimas ar seksualinis prievartavimas apima ne tik grasinimą tuojau pat panaudoti fizinį smurtą, jo panaudojimą, bet ir požymį – kitaip atimant galimybę priešintis. Šiuo atveju nukentėjusiojo pasipriešinimui įveikti kaltininkas panaudoja būdus, kurių neapima terminai „fizinio smurto panaudojimas“ ar „grasinimas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą“, ar „pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle“, tačiau jais palaužiama nukentėjusiojo valia priešintis ir pažeidžiama jo seksualinė laisvė, dėl to lytinis santykiavimas ar kitoks lytinės aistros tenkinimas įvyksta prieš nukentėjusiojo valią. Kitoks galimybės priešintis atėmimas gali būti grasinimas tuoj pat sunaikinti ar atimti turtą, palikti vieną be pagalbos miške ar kitoje nuošalioje vietoje, perduoti nukentėjusįjį nusikalstamai grupuotei ir pan., todėl grėsminga situacija pasireiškia nebūtinai aktyviais smurtiniais veiksmais. Ji gali būti sudaroma ir iš kitų veiksmų visumos. Kasatorius nurodo, kad nagrinėjamas įvykis vyko bute, iš kurio nukentėjusioji negalėjo išeiti, nes buvo užrakintos durys, iš jos atimtas mobilusis telefonas, todėl ji negalėjo susisiekti ir paprašyti pagalbos, netikėtai atsidūrė penkių nepažįstamų fiziškai stipresnių vyrų apsuptyje.

              Skundžiamame nuosprendyje konstatuota, kad didelę dalį grasinančio pobūdžio veiksmų atliko A. L. iki R. P. ir G. S. atvykimo, todėl teismas padarė išvadą, jog nei R. P., nei G. S. nebuvo žinomi A. L. veiksmai prieš nukentėjusiąją iki jų atvykimo į butą. Kasaciniame skunde nurodoma, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuomonės, jog tais atvejais, kai išžaginimas ar seksualinis prievartavimas padaryti bendrininkų grupės ir nukentėjusysis nesipriešina visų ar atskirų bendrininkų veiksmams, kaltininko tyčia yra tai, kad jis suvokia, jog lytiškai santykiauja ar tenkina lytinę aistrą su nukentėjusiuoju prieš jo valią su kitais asmenimis bendrininkų grupe, ir kad patį kelių bendrininkų buvimą nukentėjusysis suvokia kaip psichinį smurtą ir tai palaužia jo valią priešintis arba kad kiti bendrininkai prieš tai siekdami lytinių santykių ar lytinės aistros tenkinimo palaužė nukentėjusiojo pasipriešinimą ir nors jis nesipriešina kaltininkui ir šis lytiškai santykiauja ar tenkina lytinę aistrą nenaudodamas nei smurto, nei grasinimų, nei kitų panašių veiksmų, jis lytiškai santykiauja ar tenkina lytinę aistrą prieš nukentėjusiojo valią ir to nori. Kasatorius nurodo, kad į A. L. butą atvykus išteisintiesiems R. P. ir G. S., psichologinis smurtas prieš nukentėjusiąją tęsėsi – jie tarėsi, ką su ja daryti sakydami: „į bagažinę ir į mišką“; R. P. sakė, kad turės už tai atidirbti, prievarta nurengė jos viršutinius drabužius (tai patvirtino ir vėliau atvykę liudytojai E. ir E. G., nurodydami, kad matė pusnuogę, apatiškai sėdinčią merginą). Taigi, R. P. ir G. S. atliko bendrus veiksmus, nukreiptus prieš nukentėjusiąją, siekdami su ja lytiškai santykiauti prieš jos valią. Tai, kad I. T. apžiūros metu nebuvo rasta sužalojimų, kasatoriaus teigimu, tik patvirtino jos parodymus, kad prieš ją buvo naudojami grasinimai fiziniu susidorojimu, kurių pabūgusi, nukentėjusioji sutiko lytiškai santykiauti. Taip pat kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nepaneigė fakto, jog 2009 m. vasario 7 d. A. L. priklausančiame bute išteisintieji G. S. ir R. P. turėjo lytinių santykių su nukentėjusiąją I. T.. Tai patvirtino įvykio vietos apžiūros metu rasti objektai, kurių tyrimą atlikę specialistai nustatė G. S. DNR sutapimus tose vietose, kuriose su nukentėjusiąja buvo lytiškai santykiaujama prieš jos valią. Tai, kad I. T. po prieš ją naudotos prievartos, nesipriešindama A. L., važinėjo po miestą, buvo vaistinėje, pasak kasatoriaus, paaiškinama jos emocine būkle po įvykio, kurią patvirtino be išimties visi asmenys, bendravę su ja po įvykio, t. y. net ir policijos pareigūnai, kurių parodymus apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė kaip nereikšmingus.

              Kasaciniame skunde nurodoma, kad byloje esančių įrodymų vertinimas atskirai vienas nuo kito, o kai kurių duomenų nepakankamas vertinimas, jų nesusiejimas į vieną logišką seką, sutrukdė apeliacinės instancijos teismui priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą ir lėmė pagrįsto bei teisėto pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio panaikinimą. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neatitinka tokiems nuosprendžiams keliamų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, nėra aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas, todėl turi būti panaikintas.

              Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

              Apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 329, 331 straipsnių pažeidimus.

              Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimdamas naują išteisinamąjį nuosprendį, privalo nurodyti teisinius argumentus, iš kurių būtų aišku, kodėl pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas neteisingas, nepagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Naujame nuosprendyje turi būti aiškūs motyvai, kodėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra naikinamas ir argumentuotas BPK 329 straipsnio 1 dalyje numatytas išteisinimo pagrindas (neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių).

              Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nagrinėjo dviejų nuteistųjų skundus, kurių pagrindinis reikalavimas buvo iš naujo įvertinti bylos įrodymus, nes pirmosios instancijos teismo jie įvertinti neteisingai, pažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatas.

              Iš naujo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad šis teismas nustatė, jog R. P. ir G. S. nepadarė BK 150 straipsnio 2 dalyje ir 149 straipsnio 2 dalyje numatytų veikų. Tokia išvada padaryta šio nuosprendžio:

              1) 3 lape išdėsčius teorinius dalykus apie tai, kada kyla baudžiamoji atsakomybė pagal BK 149 ir 150 straipsnius, kada veika padaryta bendrininkaujant;

              2) 4 lape nurodžius, kad BPK 7 straipsnio pažeidimas, kurį padarė pirmosios instancijos teismas ištaisytas, nes šis teismas apklausė nukentėjusiąją I. T.;

              3) 4–5 lapuose išdėsčius nukentėjusiosios I. T. parodymus, duotus apeliacinės instancijos teisme;

              4) 5–6 lapuose išdėsčius nuteistojo G. S. parodymus, duotus apeliacinės instancijos teisme, ir liudytojos E. B. parodymus apie jos lytinį santykiavimą su G. S. viename iš butų name prie Kauno zoologijos sodo;

              5) 6 lape pripažinus, kad liudytojų E. P., P. B., A. S., kaip liudytojų apklaustų tyrėjų R. K., A. K. (S.), policijos pareigūnų D. Ž., S. Z. parodymai bei specialisto išvados dėl DNR tyrimų, atpažinimo protokolai, daiktų pateikimo protokolai, teismo medicinos specialisto išvados tiesiogiai nepatvirtina bylos aplinkybių;

              5) 6–7 lapuose teismui išaiškinus, kad kaltinime esanti sąvoka „psichinio smurto panaudojimas“ gali atitikti grasinimą panaudoti fizinį smurtą, tačiau kaltinime nurodyti abiejų nuteistųjų grasinimo „atidirbti už skolą“, fizinio smurto ir atėmimo nukentėjusiajai galimybės priešintis veiksmai nemotyvuoti, vien nukentėjusios parodymų nustatyti šiuos veiksmus nepakanka;

              6) 7 lape nustačius, kad R. P. ir G. S. negalėjo veikti bendrininkų grupe, nes prieš vykdami į įvykio vietos butą ir bute nieko nežinojo apie A. L. veiksmus, kuriuos nurodė nukentėjusioji. A. L. apie juos telefonu nekalbėjo, nekvietė R. P. ir G. S. „būtent atvykti dėl nukentėjusiosios išžaginimo ar seksualinio prievartavimo“;

              7) 8 lape nurodžius, kad iš nukentėjusiosios parodymų negalima daryti kategoriškos išvados, jog R. P. ir G. S. savo veiksmais atėmė galimybę jai priešintis. Vien nuteistųjų pasakymas „dabar atidirbsi“ neduoda pagrindo konstatuoti, kad taip buvo atimta galimybė nukentėjusiajai priešintis. Nurodžius, kad nukentėjusiosios rūbai nebuvo suplėšyti, nėra jokių duomenų apie nukentėjusiajai padarytus net menkiausius įbrėžimus, sužalojimus „laboratorinių tyrimų rezultatai nepatvirtina, jog nukentėjusioji būtų patyrusi kokio nors pobūdžio lytinę prievartą“, ant bute rasto prezervatyvo nukentėjusiosios DNR nerastas. Nustačius, kad jokie duomenys nepatvirtina aplinkybės, kad nuteistasis G. S. naudojo jėgą prieš nukentėjusiąją vedant ją į kitą kambarį, kad jis bute prieš įvykį turėjo lytinių santykių su E. B. ir naudojo prezervatyvą.

              Kolegija sprendžia, kad, visų pirma, iš naujame išteisinamajame nuosprendyje atlikto įrodymų vertinimo neaišku, kokias kitas aplinkybes, negu buvo nustatytos pirmosios instancijos teismo, ir kokiais įrodymų šaltiniais remdamasis, apeliacinės instancijos teismas nustatė (BPK 305 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 331 straipsnio 2 dalis). Lieka nenustatyta, ar R. P. ir G. S. turėjo lytinių santykių ir seksualiai prievartavo nukentėjusiąją, ar ne. Jei tokie veiksmai buvo atlikti, tai, ar jie buvo atlikti prieš nukentėjusiosios valią kaltinime nurodytomis aplinkybėmis. Jei tokie veiksmai nebuvo atlikti, kokie bylos duomenys tai nurodo.

              Antra, liko nepaaiškinta, kodėl nukentėjusiosios parodymai nepakankami ir netinkami nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, kuo pasireiškė neteisingas pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimas.

              Trečia, nuosprendyje liko neįvertinti pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirti liudytojų E. P., P. B., A. S., R. K., A. K. (S.), D. Ž., S. Z. parodymai. Teismo įvertinimas, kad šie bylos duomenys „tiesiogiai nepatvirtina bylos aplinkybių“, visiškai neinformatyvus ir neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje suformuotų įrodymų vertinimo taisyklių. Nuosprendyje nepasisakyta dėl kitų visų byloje apklaustų liudytojų parodymų įrodomosios reikšmės.

              Ketvirta, taip ir lieka neaišku, kokias aplinkybes patvirtina ar paneigia pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytos specialisto išvados dėl DNR tyrimų, įvykio vietos apžiūros metu rasti daiktai, duomenys apie nukentėjusiosios kontaktus mobiliuoju telefonu.

              Tinkamu teisiniu argumentavimu gali būti laikomas tik toks argumentavimas, kai iš teismo baigiamojo akto turinio yra aišku, kokias faktines aplinkybes ir kokiomis įrodinėjimo priemonėmis teismas nustatė prieš padarydamas išvadas dėl konkrečioje byloje sprendžiamų klausimų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-192/2013). Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 28 d. nuosprendyje išvados apie nustatytas aplinkybes tinkamai neargumentuotos. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje turi būti aiškiai nurodyti motyvai, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra naikinamas, naujame nuosprendyje negali būti nutylėjimų, įrodymų vertinimo spragų ir pan. Įrodymai kaip visuma gali būti vertinami tik po to, kai kiekvienas iš jų įvertinamas atskirai, pagal BPK 20 straipsnyje numatytus kriterijus. Tik turint aiškiai nustatytus faktus galima spręsti klausimus dėl aplinkybių, kurios turi reikšmės veikos kvalifikavimui.

              Darytina bendra išvada, kad konstatuoti pažeidimai pripažintini esminiais BPK pažeidimais, nes sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, jų sukeltos teisinės pasekmės – neišsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu pagrįsto naujo nuosprendžio priėmimas, motyvuotų išvadų dėl įrodymų vertinimo nebuvimas – taisytinos, iš naujo bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme pagal paduotus apeliacinius skundus.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 28 d. nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

              n u t a r i a :