Civilinė byla Nr. 2-552-330/2016
Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00515-2011-2
Procesinio sprendimo kategorija 3.4.2.8.
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. vasario 25 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo R. G. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-102-163/2015, kuria netenkintas pareiškėjo R. G. skundas dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Neapolis“ 2015 m. rugsėjo 28 d. kreditorių susirinkime priimto nutarimo panaikinimo; suinteresuoti asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Statega“, Glomar Supplies Ltd SA, viešoji įstaiga „Investuok Lietuvoje“, uždaroji akcinė bendrovė „Klaipėdos energija“, uždaroji akcinė bendrovė „Linkesa“, Machinery Trade Ltd, uždaroji akcinė bendrovė „RR Management“, valstybės įmonė „Turto bankas“, D. G., R. P..
Teisėjas, išnagrinėjęs bylą pagal atskirąjį skundą,
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. spalio 21 d. nutartimi UAB „Neapolis“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirta UAB „Valeksa“. Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. spalio 8 d. nutartimi UAB „Valeksa“ atstatydinta iš bankroto administratoriaus pareigų, naująja bankroto administratore paskirta UAB „Verslo valdymo centras“.
Pareiškėjas (UAB „Neapolis“ bankroto byloje trečiasis asmuo) R. G. pateikė skundą dėl BUAB „Neapolis“ 2015 m. rugsėjo 28 d. kreditorių susirinkimo nutarimo, priimto trečiuoju darbotvarkės klausimu, kuriuo nutarta patvirtinti bankroto administratoriaus pateiktą pavedimo sutarties projektą ir įgalioti kreditorių susirinkimo pirmininką pasirašyti pavedimo sutartį su UAB „Verslo valdymo centras“. Pareiškėjas nurodė, kad priimant šį nutarimą buvo būtina atsižvelgti į UAB RR Finance Solutions teikiamas pastabas, ypač dėl atlyginimo administratoriui. Pareiškėjo nuomone, UAB „Statega“, kaip didžiausias kreditorius, turėtų pasiūlyti patvirtinti administratoriui protingą atlyginimą, o su juo – ir pavedimo sutartį.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. gruodžio 1 d. nutartimi pareiškėjo R. G. skundo netenkino.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nuo pat teismo nutarties paskirti įmonės administratorių įsiteisėjimo tarp BUAB „Neapolis“ ir jos administratorės UAB „Verslo valdymo centras“ susiklostė pavedimo teisiniai santykiai, kurių ypatumas tas, jog rašytinė pavedimo sutartis sudaroma ne šių prievolinių teisinių santykių atsiradimo momentu, bet vėliau, kai bankroto proceso metu kreditorių susirinkimas nustato atlyginimą administratoriui. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad kreditorių susirinkimas apsvarstė visas pavedimo sutarties sąlygas ir 96,138 proc. visų teismo patvirtintų kreditorių balsų joms pritarė, patvirtino pavedimo sutarties projektą bei įpareigojo kreditorių susirinkimo pirmininkę pasirašyti pavedimo sutartį (pagal sutarties projektą, esantį susirinkimo medžiagoje) su administratore UAB „Verslo valdymo centras“. Akcentavo aplinkybę, jog pavedimo sutarties su bankroto administratoriumi sudarymas iš esmės yra techninis veiksmas, kuriuo tik įforminama kreditorių susirinkimo jau išreikšta valia dėl pavedimo sutarties esminių sąlygų. Teismo vertinimu, pareiga sudaryti pavedimo sutartį yra imperatyvi. Teismas pažymėjo, kad pavedimo sutarties nuostatos dėl administratoriaus atlyginimo formuojamos kreditorių susirinkimo nutarimo pagrindu, todėl teismine tvarka panaikinus kreditorių susirinkimo nutarimą ir priėmus naują nutarimą arba kreditorių susirinkimui įgyvendinus savo kompetenciją tvirtinti, keisti administratoriaus atlyginimą, atsiranda teisinis pagrindas keisti ir pavedimo sutartį. Teismo vertinimu, pavedimo sutarties sudarymas nėra pagrindas išmokėti pavedimo sutartyje nurodyto dydžio atlyginimą administratoriui.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Pareiškėjas R. G. atskirajame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį ir klausimą dėl pavedimo sutarties sudarymo grąžinti BUAB „Neapolis“ kreditorių susirinkimui svarstyti iš naujo, kartu nustatant ir atlyginimą bankroto administratoriui. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
- Teismas nevertino aplinkybės, jog rašytinė pavedimo sutartis sudaroma, kai kreditorių susirinkimas nustato atlyginimą bankroto administratoriui.
- Pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti tai, kad kreditorių susirinkimuose nutarimai priimami didžiausios kreditorės UAB „Statega“ ir su ja susijusių įmonių balsais.
- Didžiausia kreditorė siekia nustatyti didelį atlyginimą bankroto administratoriui, jo dalis slėpdama įvairiomis formomis. Bankroto administratoriui nepagrįstai nustatomas sėkmės mokestis.
BUAB „Neapolis“ bankroto administratorius su pareiškėjo atskiruoju skundu nesutinka, prašo jo netenkinti ir paskirti pareiškėjui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, kad 2015 m. rugsėjo 29 d. įvykusiame kreditorių susirinkime nebuvo svarstomas klausimas dėl galutinio pavedimo sutarties teksto patvirtinimo ir jos pasirašymo, tačiau siekiant užtikrinti užsitęsusį bankroto procesą buvo tvirtinamas pavedimo sutarties projektas bei kreditorių susirinkimo pirmininkui suteikti įgaliojimai pasirašyti galutinę pavedimo sutartį. Tokiu būdu buvo sudaryta galimybė pavedimo sutartį pasirašyti išsprendus klausimą dėl atlyginimo administratoriui nustatymo. Nurodė, kad pareiškėjo veiksmai laikytini piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis, todėl jam turėtų būti paskirta bauda.
Suinteresuoti asmenys UAB „Statega“ ir Machinery Trade Ltd su pareiškėjo atskiruoju skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepimuose į atskiruosius skundus nurodė, kad pareiškėjas R. G. vilkina bankroto procesą, piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinis teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių apskųstosios nutarties negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalautų viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
Byloje sprendžiama, ar BUAB „Neapolis“ 2015 m. rugsėjo 28 d. kreditorių susirinkime priimtas nutarimas trečiuoju darbotvarkės klausimu yra teisėtas.
ĮBĮ 21 straipsnyje nustatytos bankrutuojančios įmonės kreditorių teisės bankroto byloje. Viena jų, nustatyta šio straipsnio 2 dalies 1 punkte, pabrėžia, kad kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas, turi teisę dalyvauti kreditorių susirinkimuose ir ginti savo interesus. Nustatyta teisė garantuoja kreditoriui galimybę dalyvauti tvarkant bankrutuojančios įmonės reikalus, taip pat užtikrina galimybę ginti savo interesus. ĮBĮ normos kreditorių susirinkimui paveda spręsti esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus, nes bankroto procese siekiama patenkinti ne pavienių, o visų kreditorių finansinius reikalavimus ir interesus. Dėl to bankroto procedūras vykdo ne pavieniai kreditoriai, o jų visuma (kreditorių susirinkimas ar kreditorių komitetas, jeigu toks yra sudaromas). Tik kreditorių visuma sprendžia tokius esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus, kaip administratoriaus veiklos kontrolė; bankrutuojančios įmonės ūkinė komercinė veikla; įmonės likvidavimas; parduodamo turto vertinimo tvarkos nustatymas; turto pardavimo kainos tvirtinimas; kiti įstatymo jam priskirti klausimai (ĮBĮ 23 straipsnis). Kreditorių, kaip visumos, teisė spręsti bankrutuojančios įmonės reikalus – tai kreditorių autonomijos principo išraiška. Ši teisė įgyvendinama kreditorių balsų dauguma priimant nutarimus kreditorių susirinkime (ĮBĮ 24 straipsnis). Kreditorių susirinkimas yra savotiškas kreditorių savivaldos organas, sprendžiantis su bankroto proceso eiga susijusius klausimus. Atskirų kreditorių teisės ginamos tik netiesiogiai, ginant kreditorių visumos teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2011).
ĮBĮ 24 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kreditorių susirinkimo nutarimai privalomi visiems kreditoriams, tačiau kreditorius, nesutikdamas su balsų dauguma priimtais nutarimais, turi teisę apskųsti juos teismui (ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nagrinėjant skundus dėl kreditorių susirinkimo nutarimų teisėtumo reikia patikrinti, ar buvo laikytasi ĮBĮ ir kreditorių susirinkimo nustatytos susirinkimo sušaukimo, kreditorių dalyvavimo, nustatytos susirinkimo darbotvarkės klausimų nagrinėjimo, balsavimo ir nutarimų priėmimo tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-286/2007), nes šie procedūrų veiksmai reikšmingi ir gali lemti neteisėtų nutarimų priėmimą. Teismas, nustatęs esminius procedūrinius pažeidimus, galėjusius lemti neteisėtų nutarimų priėmimą, taip pat nustatęs, kad priimti nutarimai prieštarauja imperatyviosioms ĮBĮ, kitų įstatymų normoms, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams ir dėl to pažeidžia bankrutuojančios įmonės, jos kreditorių grupės teisėtiems interesams, kreditorių susirinkimo nutarimus panaikina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2012).
Apeliacinis teismas atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog priimant ginčijamą kreditorių nutarimą buvo laikytasi ĮBĮ ir kreditorių susirinkimo nustatytos susirinkimo sušaukimo, kreditorių dalyvavimo, nustatytos susirinkimo darbotvarkės klausimų nagrinėjimo, balsavimo ir nutarimų priėmimo tvarkos. Apeliacinis teismas taip pat nenustatė tokių procedūrinių pažeidimų.
Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde prašė panaikinti BUAB „Neapolis“ 2015 m. rugsėjo 28 d. kreditorių susirinkime priimtą nutarimą trečiuoju darbotvarkės klausimu („Pavedimo sutarties tvirtinimas ir įgaliojimo suteikimas kreditorių susirinkimo pirmininkui pasirašyti pavedimo sutartį su UAB „Verslo valdymo centras“). Kreditorių susirinkimo nutarimų apskundimas teismui reglamentuotas ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalyje, kurioje nurodyta, kad kreditorių susirinkimo nutarimą gali skųsti kreditoriai. Šis įtvirtintas subjektų, galinčių pasinaudoti kreditorių susirinkimo nutarimų apskundimo teise, ribojimas tiesiogiai sietinas tiek su teisės apskųsti tuos nutarimus, tiek su teisės teikti apeliacijas (atskiruosius skundus) dėl teismo nutarčių, kuriomis išspręsti skundai dėl kreditorių susirinkimo nutarimų, suteikimu tik kreditoriams. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėjas R. G. nėra BUAB „Neapolis“ kreditorius. R. G. UAB „Neapolis“ bankroto byloje dalyvauja trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, teisėmis. Todėl šio asmens skundas pirmosios instancijos teismui dėl kreditorių susirinkimo nutarimo panaikinimo galėjo būti atmestas vien tuo pagrindu, kad jis nėra tinkamas subjektas skųsti bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės kreditorių susirinkime priimtus nutarimus. Kita vertus, bankroto bylose dalyvaujančių trečiųjų asmenų procesinės teisės teismų praktikoje būna aiškinamos ir plačiau, tačiau ši aplinkybė neatleidžia tokio asmens (trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų) nuo pareigos tinkamai pagrįsti savo suinteresuotumą bylos baigtimi, procesinio veiksmo ar konkretaus teisinio ginčo baigties įtaką jo teisėms ir pareigoms. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. gruodžio 23 d. nutartimi į atsakovės BUAB „Neapolis“ bankroto bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, įtraukė R. G., kuris savo suinteresuotumą grindė tuo, kad yra laidavęs už UAB „Neapolis“ prievolių, kylančių iš su „Swedbank“, AB sudarytos paskolos sutarties, tinkamą įvykdymą. Apeliacinio teismo vertinimu, R. G. suinteresuotumas BUAB „Neapolis“ bankroto procesu ribojamas nurodytu teisiniu santykiu – paskolos sutartimi ir pateiktu jos vykdymo užtikrinimu. Gi nagrinėjamu atveju pareiškėjas R. G., neturėdamas kreditoriaus statuso, nepagrindė apskųstojo BUAB „Neapolis“ kreditorių susirinkimo nutarimo, kuriuo patvirtintas pavedimo sutarties tekstas (projektas) ir kreditorių susirinkimo pirmininkui suteikti įgaliojimai pasirašyti pavedimo sutartį, tiesioginės įtakos jo (pareiškėjo) teisėms ir pareigoms. Apeliacinis teismas taip pat neturi duomenų, patvirtinančių aplinkybę, kad pareiškėjas yra įgaliotas ginti BUAB „Neapolis“ kreditorių (ar jų grupės) interesus, nors, kaip matyti iš pareiškėjo procesiniuose dokumentuose išdėstytos pozicijos, pareiškėjas apskųstojo kreditorių nutarimo neteisėtumą sieja būtent su kreditorių interesų pažeidimu, nutarimo prieštaravimu imperatyvioms bankroto procesą reguliuojančioms teisės normoms. Apeliacinis teismas prieina išvadą, kad nurodytos aplinkybės (tai, kad pareiškėjas nėra BUAB „Neapolis“ kreditorius, tai, kad pareiškime nepagrindė ginčijamo kreditorių nutarimo reikšmės jo teisėms ir pareigoms) sudaro savarankišką pagrindą atmesti pareiškėjo skundą. Tačiau, atsižvelgiant į tai, jog pirmosios instancijos teismas nurodyto pagrindo nenustatė, o skundo netenkino įvertinęs ginčijamo kreditorių nutarimo turinį, apeliacinis teismas konstatuoja esant būtinumą įvertinti pareiškėjo atskirojo skundo argumentus.
Pareiškėjo R. G. nuomone, BUAB „Neapolis“ kreditorių susirinkime trečiuoju darbotvarkės klausimu priimto nutarimo neteisėtumą lemia tai, jog, tvirtinant pavedimo sutarties projektą bei suteikiant įgaliojimus šios sutarties pasirašymui, dar nebuvo išspręstas klausimas dėl atlyginimo administratoriui nustatymo. Pareiškėjas nurodė, kad apskųstojo nutarimo priėmimą lėmė didžiausios kreditorės UAB „Statega“ ir su ja susijusiu kreditorių balsai. Pasak apelianto, paminėta kreditorė siekia patvirtinti nepagrįstai didelį atlyginimą bankroto administratoriui. Apeliacinis teismas neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto teiginiais.
Pirmiausia būtina pažymėti, kad bankroto procedūrose dalyvauja ir jas vykdo ne pavieniai, o visi kreditoriai (kreditorių susirinkimas). Kreditorių daugumos sprendimai, jeigu įstatymų nustatyta tvarka nepripažinta, kad jie prieštarauja teisės normoms ar teisės principams, privalomi visiems kreditoriams. Pastebėtina, jog vien ta aplinkybė, kad ginčijamo nutarimo priėmimą lėmė didžiausio kreditoriaus balsai, pati savaime nelemia tokio nutarimo neteisėtumo (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugpjūčio 9 d. nutartį byloje Nr. 2-2065/2011). Kita vertus, pats apeliantas patvirtina, kad už apskųstojo nutarimo priėmimą balsavo ne tik kreditorė UAB „Statega“, turinti absoliučią balsų daugumą, bet ir kiti kreditoriai. Akcentuotina ir tai, jog kiti kreditoriai skundo dėl kreditorių susirinkime trečiuoju darbotvarkės klausimu priimto nutarimo nepateikė. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog apskųstojo kreditorių nutarimo priėmimo metu nebuvo galiojančio kreditorių sprendimo bankroto administratoriaus atlyginimo klausimu (2015 m. gegužės 29 d. kreditorių susirinkimo nutarimas, kuriuo administratoriui nustatytas atlyginimas, panaikintas įsiteisėjusia teismo nutartimi). Deklaratyvūs ir tik prielaidomis grindžiami pareiškėjo atskirojo skundo argumentai dėl kreditorės UAB „Statega“ siekio nustatyti esą jai nuolankiam administratoriui nepagrįstai didelį atlyginimą, analizuojant apskųstojo kreditorių nutarimo (dėl pavedimo sutarties projekto tvirtinimo) teisėtumą, teisiškai nereikšmingi bei pernelyg nutolę nuo šioje byloje sprendžiamų klausimų, todėl aptariamu atveju nevertinami.
ĮBĮ imperatyviai nurodo, kad kreditorių susirinkimas įgalioja kreditorių susirinkimo pirmininką įmonės vardu sudaryti su bankroto administratoriumi pavedimo sutartį (ĮBĮ 11 straipsnio 7 dalis). ĮBĮ normų analizė leidžia spręsti, kad pavedimo sutartis su bankroto procedūras vykdančiu administratoriumi nesudaroma vieninteliu atveju, t. y. tik supaprastinto bankroto proceso metu (ĮBĮ 13¹ straipsnio 4 dalis). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo aplinkybę, jog įgalioto asmens sudarymas pavedimo sutarties su bankroto administratoriumi iš esmės yra techninis veiksmas, kuriuo tik įforminama kreditorių susirinkimo jau išreikšta valia dėl pavedimo sutarties esminių sąlygų. Bankroto procesas turi vykti operatyviai ir sklandžiai, todėl ĮBĮ 23 straipsnio 10 punkte yra nustatyta kreditorių susirinkimo teisė įgalioti kreditorių susirinkimo pirmininką įmonės vardu per 10 darbo dienų nuo kreditorių susirinkimo dienos sudaryti su administratoriumi pavedimo sutartį bei kreiptis į teismą dėl administratoriaus pavadavimo jo laikino nedarbingumo metu, jeigu administratorius dėl ligos to negali padaryti pats. Išdėstytų normų analizė leidžia spręsti, kad nutarimas įpareigoti kreditorių susirinkimo pirmininką sudaryti pavedimo sutartį su bankroto procedūras vykdančiu bankroto administratoriumi iš esmės yra įstatymo imperatyvas, todėl, nutarus dėl pavedimo sutarties sąlygų, toks nutarimas turi būti priimtas. Įsiteisėjus Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. spalio 8 d. nutarčiai, kuria UAB „Valeksa“ atstatydinta iš pareigų ir bankroto administratore paskirta UAB „Verslo valdymo centras“, pastaroji pradėjo vykdyti (tęsė) bankroto proceso veiksmus. Todėl kreditorių susirinkimui kilo pareiga sudaryti pavedimo sutartį su bankroto administratore. Pareiškėjas pagrįstai nurodo, jog ta aplinkybė, kad kreditorių susirinkimo nutarimas, kuriuo nustatytas atlyginimas administratoriui, buvo apskųstas teismui, sudarė kliūtis pavedimo sutarties sudarymui ginčui aktualiu metu. Tačiau, apeliacinio teismo vertinimu, nurodyta aplinkybė nevaržė kreditorių susirinkimo atlikti kitus pavedimo sutarties sudarymui būtinus parengiamuosius veiksmus (pvz., derinti sutarties sąlygas, tvirtinti sutarties projektą, konkrečiam asmeniui suteikti įgalinimus pasirašyti pavedimo sutartį). Juolab, kad ir derintose sutarties sąlygose nėra tiesioginės nuostatos dėl administratoriui mokėtino atlyginimo dydžio. Pavedimo sutarties projekte nurodyta, kad atlyginimas administratoriui nustatomas kreditorių susirinkimo sprendimu. Apeliacinio teismo vertinimu, tokios nuostatos atitinka galiojantį teisinį reguliavimą ir leidžia daryti išvadą, kad aptariamu atveju konkretus administratoriui mokėtino atlyginimo dydis bus įtrauktas į pavedimo sutartį priėmus tuo klausimu (dėl atlyginimo nustatymo) kreditorių susirinkime atitinkamą nutarimą. Įvertinęs tai, kas išdėstyta, apeliacinis teismas įsitikino, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą dėl BUAB „Neapolis“ kreditorių susirinkime priimto nutarimo panaikinimo.
Kiti pareiškėjo atskirajame skunde nurodyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Teismas pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, teisingai nustatė faktines aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, todėl ji paliekama nepakeista.
BUAB „Neapolis“ bankroto administratorė prašo apeliantui paskirti baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Pagal CPK 95 straipsnį baudai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis paskirti būtinos sąlygos: dalyvaujančio byloje asmens nesąžiningumas pareiškiant nepagrįstą ieškinį, teikiant nepagrįstą skundą ar kitą procesinį dokumentą arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą. Įstatyme nustatytos procesinės teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2005).
Apeliacinis teismas pažymi, kad atskirojo skundo padavimas įprastai nereiškia piktnaudžiavimo teise, nes tai yra galimas pažeistų teisių gynimo būdas bei dalyvaujančio byloje asmens procesinių teisių įgyvendinimo forma. Vien ta aplinkybė, jog pareiškėjo atskirasis skundas buvo atmestas, pripažinus apelianto argumentus nepagrįstais, savaime negali būti laikoma piktnaudžiavimo teise patvirtinimu. Šioje byloje nustatytų aplinkybių nepakanka piktnaudžiavimui procesinėmis teisėmis konstatuoti, todėl bankroto administratorės prašymas netenkinamas (CPK 95 straipsnis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėjas Gintaras Pečiulis