Baudžiamoji byla Nr. 1A-75-337/2015

                                                                                    Teisminio proceso Nr. 1-89-1-00293-2013-9

Teisėja Laima Dumskienė                                          Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.;             

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 19 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valdo Meidaus, Artūro Ridiko,

sekretoriaujant Daivai Benevičiūtei,

dalyvaujant:

prokurorei Marinai Jelizarovai,

nuteistajam P. K.,

gynėjui advokatui M. V. K.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. K. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo P. K., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d. ir jam paskirtas laisvės apribojimas dešimčiai mėnesių, uždraudžiant laisvės apribojimo laikotarpiu bendrauti su nukentėjusiomis R. I. ir M. I..

Iš P. K. priteista 2000 Lt R. I. nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.

R. I. civilinis ieškinys dėl 732,04 Lt turtinės žalos atlyginimo atmestas.

Iš P. K. priteista 1200 Lt atstovavimo išlaidų R. I..

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

P. K. nuteistas už tai, kad jis 2013-04-27 apie 9.30 val. (duomenys neskelbtini) m., prie (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje, matant kitiems asmenims, dėl chuliganiškų paskatų, pro keleivio pusės dureles įsibrovęs į R. I. automobilį VW Golf, tyčia, ne mažiau kaip tris kartus kumščiais sudavė automobilyje vairuotojo sėdynėje sėdėjusiai R. I. į galvos sritį, sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą, tokiais įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Apeliaciniu skundu nuteistasis P. K. prašo Utenos rajono apylinkės teismo 2014-12-02 nuosprendį panaikinti ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį. Apelianto teigimu, skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi teismas netinkamai vertino byloje ištirtus įrodymus ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Tvirtina, jog viešosios tvarkos sutrikdymas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, tuo tarpu jis viso proceso metu tvirtino, jog nukentėjusiajai R. I. smūgių ranka nesudavė. Konfliktas kilo netikėtai, ne dėl kokių nors jo chuliganiško elgesio ar paskatų, o dėl to, kad nukentėjusioji savo automobiliu buvo užstojo įvažiavimą į turgų, jam priėjus prie automobilio pati nukentėjusioji sugriebė jį už apykaklės, įsitempė į automobilio vidų ir sudavė jam smūgius dešine ranka į galvos sritį. Šią įvykių eigą teisme patvirtino ir liudytoja I. M.. Taigi, nukentėjusioji R. I. melagingai jį apkaltino veikos padarymu bei žalos jos sveikatai sukėlimu, ką patvirtina ir teismo medicinos ekspertizės išvados. Taip pat, pasak apelianto teismas netinkamai vertino nukentėjusiosios R. I., jos dukros, sutuoktinio ir pasikviestų liudytojų parodymus, kadangi šie asmenys yra susiję ir tiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi. Be to teismas neįvertino to, kad jis įvykio metu buvo 72 metų, patyręs du insultus su galūnių nusilpimu, jį nuolat kankino širdies veiklos nepakankamumas, kasdien vartojo vaistus ir dėl savo sveikatos būklės objektyviai negalėjo atlikti kaltinime nurodytų veiksmų.

Teismo posėdyje nuteistasis bei jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė – atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą nuosprendį teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino įstatymo nustatyta tvarka gautus duomenis bei juos išanalizavo, tinkamai įgyvendino BPK 20 str. įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ir padarė teisingą išvadą, su kuria visiškai sutinka ir teisėjų kolegija, kad byloje esančių įrodymų visiškai pakanka P. K. kaltei dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 str. 1 d., pagrįsti. Esminių BPK pažeidimų, dėl kurių turėtų būti keičiamas ar naikinamas teismo sprendimas, nenustatyta.

Apeliantas skundu iš esmės nesutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teismo padarytomis išvadomis dėl faktinių bylos aplinkybių – teigia, jog smurto prieš nukentėjusiąją jis nenaudojo – pati nukentėjusioji prieš jį smurtavo, tačiau teismas, darydamas priešingą išvadą, nepagrįstai rėmėsi suinteresuotų bylos baigtimi liudytojų parodymais, o jo paties bei liudytojos, kuri tiesiogiai matė įvykį, parodymus, kurie, anot apelianto, patvirtina, kad jis nepadarė šioje byloje aptariamos nusikalstamos veikos, nepagrįstai atmetė, tai yra iš esmės savaip interpretuoja byloje nustatytas faktines aplinkybes ir siūlo besąlygiškai remtis jo dėstomu aplinkybių vertinimu, o ne byloje esančiu ir išnagrinėtų duomenų visetu.

Šie, pirmiau nurodyti, nuteistojo skundo argumentai visiškai nepagrįsti ir neatitinka faktinių byloje nustatytų aplinkybių. Be to, jie iš esmės nėra nauji ir skundžiamu nuosprendžiu jau yra įvertinti. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu visiškai sutinka.

Baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 str. 1 d. taikoma asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Veikos kvalifikavimą pagal BK 284 str. lemia šie objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta. Viešoji vieta yra vieša erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent, gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Nusikalstamo elgesio padariniai šiuo atveju yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas. Pažymėtina, kad teismų praktikoje smurto pavartojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (kasacinės nutartys Nr. 2K-248/2008, 2K-447/2010, 2K-229/2011, Nr. 2K-410/2011 ir kt.). Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia. Teismų praktikoje pripažįstama, kad veika pagal BK 284 str. 1 d. gali būti kvalifikuojama ir tais atvejais, kai viešosios tvarkos pažeidėjas veikia nesukonkretindamas jo veiksmų galimo poveikio visuomenei, bet bendrais bruožais numatydamas, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009, 2K-136/2010, 2K-447/2012, 2K-437/2013).

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nors P. K. kaltės dėl BK 284 str. 1 d. numatytos veikos nepripažino bei neigė vartojęs fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją, jo kaltė įrodyta nuosekliais ir išsamiais nukentėjusiosios R. I. parodymais, kurie yra tarpusavyje sutampantys, bei juos patvirtinančiais nukentėjusiosios M. I., liudytojų parodymais bei rašytine bylos medžiaga. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos, nukentėjusioji R. I. teismo posėdžio metu tvirtino, jog P. K. pribėgo prie jos automobilio, atidarė duris ir įlipęs į mašiną bei atsiklaupęs ant priekinės keleivio sėdynės kumščiais sudavė 3 smūgius į kairę ausį. Jai ausis sutino ir skaudėjo. Ji stūmė P. K. iš mašinos, šis trenkėsi galva į automobilio salone buvusį veidrodį, nukrito jo kepurė. M. I. pradėjus rėkti, aplinkui buvę vyrai stvėrė P. K. ir ištempė iš mašinos (1 t. 8, 120 b.l.). Tapačiai esmines įvykių aplinkybes aiškino ir nukentėjusioji M. I., betarpiškai dalyvavusi nurodomame įvykyje (1 t. 18, 121 b.l.). Pažymėtina, jog nukentėjusiųjų R. I. bei M. I. nurodytas aplinkybes patvirtino, o kartu ir nuteistojo pateiktą įvykių versiją paneigė, ir liudytojai A. Š., J. J., V. M.. Šie asmenys patvirtino nuteistąjį atidarius R. I. automobilio dureles bei šiai sudavus smūgius į galvą (1 t., 26, 27, 31, 121- 122 b.l.). Liudytojas A. C. parodė girdėjęs mašinoje mergaitę ir moterį rėkiant „gelbėkit“, o P. K. buvo įlindęs į nukentėjusiųjų mašiną ir atsiklaupęs ant priekinės keleivio sėdynės, ką jis darė – nematė. Nepažįstamas vyras kaltinamąjį ištraukė iš mašinos (1 t., 28, 138 b.l.), liudytojas R. V. taip pat patvirtino matęs P. K. einantį link R. I. automobilio, o po to girdėjęs kivirčą (1 t., 138 b.l.). Apelianto teigimu teismas negalėjo remtis šių liudytojų parodymais, kadangi visi minėti asmenys yra suinteresuoti bylos baigtimi. Tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra jokių duomenų, kad minėti liudytojai būtų pažinoję nukentėjusiąsias ar nuteistąjį P. K., ar būtų siekę pakenkti apeliantui. Be to, minėtų asmenų parodymai buvo nuoseklūs per visą bylos tyrimo eigą bei buvo patikrinti parodymų patikrinimo vietoje metu (2 t., 26-44 b.l.), taip pat sutampa tarpusavyje ir su nukentėjusiųjų parodymais, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi.

Kaip ir minėta, apeliantas neigia smurtavęs prieš nukentėjusiąją. Tačiau pažymėtina, jog paties apelianto nurodomos aplinkybės proceso metu kito – savo pirminiame paaiškinime jis nurodė, jog R. I., jam atidarius jos automobilio dureles, parodė jam nepadorų gestą ir trenkė per veidą bei ir čiupo už plaukų (1 t., 32 b.l.), vėliau, jog R. I. parodžiusi jam nepadorų gestą pradėjo plūsti jį necenzūriniais žodžiais, po to ranka sugriebė už striukės apykaklės, patraukė į save ir jis, neišlaikęs pusiausvyros nugriuvo keliais ant priekinės sėdynės, smūgių jokių nesudavė, tik bandė pasiimti savo nukritusią kepurę (1 t., 40 b.l.). Teismo posėdžio metu apeliantas jau tvirtino, kad jis atsidarė R. I. automobilio priekines keleivio pusės dureles ir pasilenkęs įkišo galvą į vidų, o ji kaire ranka stvėrė jį už galvos, už apykaklės, nukrito jo kepurė, dešine ranka šėrė jam į veido kairę pusę (1 t., 148 b.l.). Kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, su šia išvada taip pat sutinka ir skundą nagrinėjanti kolegija, byloje nebuvo surinkta įrodymų, jog nukentėjusioji R. I. būtų tyčia sudavusi smūgį kaltinamajam. Tuo tarpu apelianto nurodomos liudytojos I. M. parodymai apie R. I. smurtą bei jo nekaltumą prieštarauja ne tik prieš tai aptartų įrodymų visumai, tačiau ir nuteistojo nurodytoms aplinkybėms. Be to, kaip pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, ši liudytoja ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apklausta, jos, kaip įvykio liudytojos, nebuvo nurodęs ir pats apeliantas, nors tvirtino praėjus mėnesiui po įvykio sužinojęs, jog jį matė incidentą.

Kaip jau ir minėta, fizinio smurto prieš asmenį panaudojimas viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis. Nagrinėjamu atveju neginčijai nustatyta, jog apeliantas fizinį smurtą naudojo viešojo vietoje – šalia turgavietės, esančios Utenos mieste, bei taip elgėsi dėl menkavertės dingsties. Taip pat nuteistojo elgesį stebėjo pašaliniai asmenys, kurie buvo šokiruoti bei iškvietė policijos pareigūnus. Taigi, pirmiau išdėstytų bylos aplinkybių visuma patvirtina, jog nuteistojo P. K. veiksmuose nustatyti ir įrodymais pagrįsti visi būtinieji viešosios tvarkos sutrikdymo sudėties požymiai. Apelianto veiksmai skundžiamu teismo nuosprendžiu teisingai kvalifikuoti pagal BK 284 str. 1 d. Išteisinti apeliantą nėra pagrindo.

Apeliantas skunde taip pat tvirtina, jog teismas visiškai nevertino to, jog jis dėl jam diagnozuotų sveikatos problemų (patyręs du insultus su galūnių nusilpimu, jį nuolat kankino širdies veiklos nepakankamumas) objektyviai nebūtų galėjęs atlikti kaltinime inkriminuotų veiksmų, tačiau iš byloje pateiktų medicininių dokumentų (1 t., 111-113 b.l.) matyti, jog insultus apeliantas patyrė 1993 m. ir 2004 m., taip pat VšĮ (duomenys neskelbtini) buvo gydomas laikotarpiu nuo 2013-08-27 iki 2013-09-17, tuo tarpu duomenų apie apelianto turimas sveikatos problemas byloje aptariamų įvykių metu bei jo fizines galimybes (ar jų apribojimą) atlikti tam tikrus veiksmus byloje nėra.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes, taip pat konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu skirdamas P. K. bausmę, BK 54 str. nuostatų nepažeidė, atsižvelgė tiek į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, tiek į apelianto asmenybę bei motyvuotai paskyrė tinkamą, atitinkančią savo tikslus, bausmę, kurios terminas savo trukme nustatytas artimas bausmės vidurkiui.

Atsižvelgus į pirmiau išvardintas aplinkybes, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas ir naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

n u t a r i a:

Nuteistojo P. K. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai              Evaldas Vanagas

                                                                                                                          Valdas Meidus

              Artūras Ridikas