Administracinė byla Nr. eI-3248-629/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02656-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 1.25; 3.21

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 15 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mildos Vainienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irenos Paulauskienės, Arūno Kaminsko, vertėjaujant Ingridai Kisieliūtei, dalyvaujant pareiškėjai R. A. ir jos atstovui advokatui Aleksandrui Gončarko (Aleksandr Gončarko), atsakovės Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos atstovei Barbarai Jurgelevičienei, trečiajam suinteresuotam asmeniui T. P., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos R. A. skundą atsakovei Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui T. P. dėl nurodymo panaikinimo,

n u s t a t ė:

R. A. (toliau – ir pareiškėja) su skundu (el. b. l. 1–4) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija, atsakovė) 2015 m. balandžio 9 d. nurodymą dėl asmens duomenų tvarkymo Nr. 2R-2044(2.13.).

Pareiškėjos nuomone, skundžiamas aktas, kuriuo, be kita ko, nurodyta nedelsiant sunaikinti pareiškėjos darytą pokalbio įrašą, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d., nes tyrimas dėl T. P. prašymo buvo neobjektyvus, neišsamiai ištirti turimi įrodymai. Pareiškėja pabrėžė, jog ji 2014 m. lapkričio mėn. Vilniaus apygardos administracinio teismo byloje Nr. I-6571-968/2014 posėdžio metu pateikė Inspekcijos nurodyme minimą garso įrašą. Teismas šį įrašą priėmė kaip įrodymą, todėl, pareiškėjos manymu, garso įrašo darymas buvo atliktas remiantis Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir ADTAĮ) 5 str. 6 p., t. y. asmens duomenys gali būti tvarkomi, jeigu reikia tvarkyti dėl teisėto intereso, kurio siekia duomenų valdytojas arba trečiasis asmuo, kuriam teikiami asmens duomenys, ir jei duomenų subjekto interesai nėra svarbesni. Paaiškino, kad garso įrašas buvo daromas siekiant apsiginti nuo T. P. provokacijų. Atkreipė dėmesį, jog garso įraše girdimi T. P. nesąžiningi veiksmai. Pareiškėjos teigimu, Inspekcija, kaip viešojo administravimo subjektas, yra saistoma gero administravimo principo imperatyvų. Šiuo atveju Inspekcija, priimdama skundžiamą nurodymą, netinkamai atliko savo darbą, neišsiaiškino tikrosios situacijos dėl garso įrašo, žinodama, kad garso įrašas buvo pateiktas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, neužklausė papildomos informacijos iš pareiškėjos ar T. P., nesikreipė į Vilniaus apygardos administracinį teismą, siekdama nustatyti, ar minėtas garso įrašas buvo pateiktas teismui. Atkreipė dėmesį, jog teismas neišduoda jokių dokument7 dėl garso įrašų prijungimo prie bylos, todėl pareiškėja negalėjo atsakovei pateikti jokių įrodymų dėl garso įrašo prijungimo administracinėje byloje. Anot pareiškėjos, T. P. yra suinteresuota asmeninį konfliktą perkelti į teisminius procesus, tačiau subjektinių teisių gynyba negali peraugti į piktnaudžiavimą teise, siekiant pakenkti kitam asmeniui. Pareiškėjos nuomone, ji, kaip darželio direktorė, darydama garso įrašą, siekė teisėto intereso.

Atsakovė Inspekcija atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (el. b. l. 83–87).

Nurodė, kad, išnagrinėjusi T. P. prašymą, kuriuo T. P. skundė pareiškėjos veiksmus, tarp kurių ir pareiškėjos 2014 m. rugsėjo 26 d. pokalbio su T. P., į kurį įsitraukė ir Vilniaus specialiojo darželio „Dobilėlis“ auklėtinė F. B., garso įrašo pateikimas teismams, nusprendė, kad nėra įgaliota kištis į civilinių bylų ar administracinių bylų teisenos procesą ir vertinti pokalbio garso įrašo, kaip įrodymo, pateikimo teismui tikslingumo ir teisėtumo. Tačiau įrašo saugojimas ir (arba) naudojimas teismuose skiriasi nuo įrašo tvarkymo Vilniaus specialiajame darželyje „Dobilėlis“ tiek savo tikslu, tiek ir teisiniu pagrindu. Atsakovė pažymėjo, jog nenustatė nė vieno ADTAĮ įtvirtinto asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijaus. Atkreipė dėmesį, jog nagrinėjant analogišką pareiškėjos darbuotojos Ž. J. skundą dėl pareiškėjos veiksmų įrašant pokalbį, pareiškėja pateikė analogiškus argumentus dėl, jos nuomone, pokalbio įrašymo teisėtumo, taip pat buvo pateiktas nurodymas sunaikinti šį pokalbio įrašą ir pareiškėja tokį nurodymą įvykdė.

Atsakovė nurodė, jog pagal ginčo įrašą nenustatyta, kad pareiškėja būtų prašiusi T. P. sutikimo dėl pokalbio įrašymo ar pateikusi informaciją apie daromą įrašą. Inspekcijos nuomone, diktofono turėjimas rankose ir jo akivaizdus rodymas T. P. negali būti laikoma T. P. sutikimo gavimu, nes vien tik daikto (diktofono) matymu nėra išreiškiama T. P. valia, t. y. duodamas sutikimas tvarkyti jos asmens duomenis. Be to, pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių pokalbio su T. P. garso įrašymo būtinumą ir teisėtumą siekiant, kaip ji nurodo, apsiginti nuo T. P. ir jos dukters I. S. išpuolių ir gintis teismuose bei kitose institucijose, kuriose T. P. ir jos duktė rašo skundus. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėja turėjo įrodymus (liudininkų, patvirtinančių atsisakymo priimti teismo šaukimą parašus ant šio šaukimo), kad T. P., Z. J. ir I. S. atsisako priimti teismo šaukimą, todėl būtent šaukimą su minėtais liudininkų parašais turėjo pateikti teismui, o garso įrašo, kaip įrodymo, patvirtinančio T. P. atsisakymą priimti teismo dokumentus, įrašymui nebuvo teisėto tikslo ir pareiškėjos siekiamas tikslas darant įrašą, nebuvo svarbesnis nei T. P. interesai, todėl ADTAĮ 5 str. 1 d. 6 p. nustatytas teisėto tvarkymo kriterijus tokiam pareiškėjos asmens duomenų tvarkymui netaikomas. Tai, kad T. P. imasi teisėtų savo teisių ginimo priemonių, t. y. kreipiasi į teismus ir kitas institucijas, nesudaro pagrindo pareiškėjai pažeisti jos teisę į privatumą ir įrašinėti pokalbius su T. P. neturint tokiam įrašymui jokio teisėto pagrindo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo T. P. atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 21–22).

T. P. teigimu, ginčo garso įrašas buvo padarytas be jos žinios. Pažymėjo, kad pareiškėja sąmoningai kurstė konfliktinę situaciją, norėdama padaryti sau naudingą garso įrašą, kurį vėliau panaudotų įvairiose įstaigose savo tikslams pasiekti.

Pareiškėja ir jos atstovas teismo posėdyje prašė skundą tenkinti, remdamiesi skunde išdėstytais argumentais.

Atsakovės atstovė teismo posėdyje prašė skundą atmesti, remdamasi atsiliepime išdėstytais argumentais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo teismo posėdyje prašė skundą atmesti, remdamasi atsiliepime išdėstytais argumentais.

Skundas atmestinas.

Ginčas kilęs dėl Inspekcijos 2015 m. balandžio 9 d. nurodymo dėl asmens duomenų tvarkymo Nr. 2R-2044(2.13.), kuriuo Inspekcija Vilniaus specialiajam darželiui „Dobilėlis“ nurodė nedelsiant sunaikinti R. A. ir T. P. pokalbio įrašą ir užtikrinti, kad tvarkant (darant) pokalbių su darbuotojais garso įrašus būtų įgyvendinami ADTAĮ reikalavimai, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad Inspekcija 2014 m. gruodžio 1 d. gavo T. P. prašymą, persiųstą Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus, kuriame T. P. nurodė, jog Vilniaus specialiojo darželio „Dobilėlis“ direktorė R. A. 2014 m. rugsėjo 26 d. be jos žinios ir sutikimo diktofonu įrašė jų pokalbį, į kurį buvo įtraukta ir šio darželio auklėtinė F. B., be to, šį garso įrašą ir jo išklotinę pareiškėja pateikė teismams bei Vilniaus specialiojo darželio „Dobilėlis“ Vaiko gerovės komisijos susirinkimui (el. b. l. 88, 89).

2014 m. gruodžio 2 d. raštu Inspekcija paprašė pareiškėjos pateikti informaciją, susijusią su T. P. gautu prašymu (el. b. l. 93). Pareiškėja, atsakovei pateiktame paaiškinime, be kita ko, nurodė, kad konfliktinė situacija su T. P. prasidėjo dar 2010 m. Pokalbis su T. P. 2014 m. rugsėjo 26 d. vyko, kadangi reikėjo perduoti darželio profesinės sąjungos nariams teismo dokumentus, o jų paimti niekas nenorėjo. Pažymėjo, jog apie garso įrašo darymą papildomai informuoti nereikėjo, nes T. P. matė diktofoną ir neišsakė prieštaravimo, be to, šis įrašas turėjo būti pateiktas Vilniaus miesto apylinkės teismui tuo atveju, jeigu teismo dokumentų niekas iš profsąjungos narių nebūtų paėmęs ir reiktų įrodyti, kad ne ji pati jų neatidavė. Pareiškėja taip pat paaiškino, jog neturi jokių kitų galimybių apsisaugoti nuo T. P. ir jos dukters išpuolių ir gintis teismuose bei įrodyti tiesą įvairioms institucijoms, kurioms jos rašo skundus. Taip pat nurodė, kad minimas įrašas buvo pateiktas Vilniaus apygardos administraciniam teismui ir darželio Vaiko gerovės komisijai (el. b. l. 105–109).

Inspekcija, išnagrinėjusi T. P. prašymą, 2015 m. balandžio 9 d. nurodyme Nr. 2R-2044(2.13.) konstatavo, jog pareiškėja pokalbį su T. P. įrašė neteisėtai, nesant ADTAĮ 5 str. 1 d. 1 ir 6 p. nustatytų asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijų, ir tuo pažeidė ADTAĮ 3 str. 1 d. 2 p., todėl atsakovė nurodė nedelsiant sunaikinti pokalbio įrašą ir užtikrinti, kad tvarkant (darant) pokalbių su darbuotojais garso įrašus būtų įgyvendinami ADTAĮ 3 str. 1 d. 2 p., 5 str. 1 d. reikalavimai bei juos įgyvendinant laikomasi privalomų procedūrų jų taikymui – tinkamai įgyvendinamos duomenų subjekto teisės nustatytos ADTAĮ, išskyrus ADTAĮ 23 str. 2 d. nustatytas išimtis (el. b. l. 6–9).

Pagal ADTAĮ 3 str. 1 d. 2 p. duomenų valdytojas privalo užtikrinti, kad asmens duomenys būtų tvarkomi tiksliai, sąžiningai ir teisėtai. Asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijai įtvirtinti ADTAĮ 5 str. Šio straipsnio 1 d. 1 p. nustatyta, kad asmens duomenys gali būti tvarkomi, jeigu duomenų subjektas duoda sutikimą. Kaip matyti iš pareiškėjos skundo, ji atliktą duomenų tvarkymą motyvuoja ADTAĮ 5 str. 1 d. 6 p., pagal kurį asmens duomenys gali būti tvarkomi, jeigu reikia tvarkyti dėl teisėto intereso, kurio siekia duomenų valdytojas arba trečiasis asmuo, kuriam teikiami asmens duomenys, ir jei duomenų subjekto interesai nėra svarbesni.

ADTAĮ 5 str. 1 d. 1 p. minimo sutikimo sąvoka įtvirtinta ADTAĮ 2 str. 12 d., kurioje nurodyta, jog sutikimas yra savanoriškas duomenų subjekto valios pareiškimas tvarkyti jo asmens duomenis jam žinomu tikslu.

Nagrinėjamu atveju, teismas sutinka su atsakovės pozicija, kad pareiškėja T. P. duomenis tvarkė, t. y. pokalbį įrašė, be pastarosios sutikimo. Pareiškėja neneigia, jog neinformavo T. P. apie pokalbio įrašymą, taigi tuo atveju, net jei T. P. ir galėjo suprasti, jog pokalbis įrašinėjamas, ji nežinojo šio pokalbio įrašymo tikslo, todėl toks T. P. neveikimas (neprieštaravimas) negali būti traktuojamas kaip duotas sutikimas ADTAĮ 2 str. 12 d. kontekste.

Dėl pareiškėjos nurodomos ADTAĮ 5 str. 1 d. 6 p. įtvirtintos sąlygos, teismas pažymi, jog, kaip nurodyta ir skundžiamame Inspekcijos akte, pareiškėja jau turėjo surinkusi pakankamai duomenų apie T. P. atsisakymą priimti teismo dokumentus, todėl, teismo vertinimu, pokalbio su T. P. įrašymas be jos sutikimo siekiant pateikti įrodymus teismui, nelaikytinas pateisinamu pagal ADTAĮ 5 str. 1 d. 6 p. Nors šiuo atveju pripažįstamas pareiškėjos teisėtas interesas ginti savo galimai pažeistas teises teisme, tačiau nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjos interesai laikytini svarbesniais už T. P. interesus. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad pagal ADTAĮ 27 str. 1 d. duomenų valdytojas šio įstatymo 5 str. 1 d. 6 p. nustatytu atveju privalo supažindinti duomenų subjektą su jo teise nesutikti, kad būtų tvarkomi jo asmens duomenys. Kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių, pareiškėja T. P. apie tokią jos teisę neinformavo. Taip pat pažymėtina, jog tai, kad ginčo įrašas buvo pateiktas teismui kaip įrodymas, savaime nereiškia, jog toks įrašas atitinka ADTAĮ 5 str. kriterijus.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad atsakovė pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja neteisėtai tvarkė asmens duomenis, t. y. įrašė pokalbį su T. P.. Pagal ADTAĮ 41 str. 5 p. Inspekcijai suteikta teisė duoti duomenų valdytojui rekomendacijas ir nurodymus dėl asmens duomenų tvarkymo ir apsaugos, taigi konstatavus neteisėtą duomenų tvarkymą, atsakovė nagrinėjamu atveju pagrįstai surašė ginčijamą 2015 m. balandžio 9 d. nurodymą dėl asmens duomenų tvarkymo Nr. 2R-2044(2.13.), kuriuo nurodė nedelsiant sunaikinti R. A. ir T. P. pokalbio įrašą ir užtikrinti, kad tvarkant (darant) pokalbių su darbuotojais garso įrašus būtų įgyvendinami ADTAĮ reikalavimai. Taigi minėto nurodymo nėra pagrindo panaikinti, todėl pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

n u s p r e n d ž i a :

Atmesti pareiškėjos R. A. skundą kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą

Teisėjai                                                                                                                                      Milda Vainienė

Arūnas Kaminskas

Irena Paulauskienė