Administracinė byla Nr. I-345-171/2012
Proceso Nr. 3-61-3-02091-2010-8
Procesinio sprendimo kategorija 16.2, 16.5; 74
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. sausio 30 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Irena Paulauskienė, sekretoriaujant Jūratei Domarkaitei, dalyvaujant pareiškėjui I. Z., atsakovės atstovei Danguolei Kurčikovienei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo I. Z. skundą atsakovei Lietuvos viešosios policijos rinktinei „Vytis“, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo,
nustatė:
Pareiškėjas I. Z. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ (toliau – rinktinė „Vytis“) laikotarpiu nuo 2007-01-01 iki 2009-12-31 neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 1 515,62 Lt.
Paaiškino, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. dirba rinktinės „Vytis“ 5 kuopos postiniu. Iki 2010 m. sausio 1 d. dirbo Viešosios policijos apsaugos tarnyboje, kuri po reorganizacijos nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo prijungta prie rinktinės „Vytis“.
Nurodo, kad laikotarpiu nuo 2007-01-01 iki 2009-12-31 jam neišmokėta 1 515,62 Lt priemokų ir priedų. Ši nepriemoka susidarė todėl, kad, apskaičiuojant priedus bei priemokas, buvo vadovaujamasi Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi, kurioje yra nustatyti apribojimai valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumai. Pareiškėjui buvo mokama tik priemokų ir priedų dalis, neviršijanti 70 procentų pareiginės algos. Skundą grindžia Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimu, kuriame pripažinta, kad toks ribojimas prieštarauja Konstitucijai. Neišmokėtų priedų ir priemokų sumą pagrindžia rinktinės „Vytis“ išduota pažyma.
Teigia, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte, tačiau, pareiškėjo nuomone, byloje yra galimas ir civilinės atsakomybės valstybei taikymas. Valstybei nustačius minėtą teisinį reguliavimą, pareiškėjas negavo dalies savo darbo užmokesčio, t. y. negavo pajamų, kurias būtų gavęs, jei neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas nebūtų buvęs nustatytas. Neatsargūs valstybės veiksmai tiesiogiai nulėmė tai, kad pareiškėjas patyrė nuostolių, kurių dydis lygus jo negautoms pajamoms. Tokios aplinkybės apima visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas ir sudaro pagrindą valstybės civilinei atsakomybei kilti. Dėl tinkamo atsakovo palieka spręsti teismui.
Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus argumentus, prašė jį tenkinti. Nurodė, kad su sprendimo vykdymo atidėjimu vieneriems metams nesutinka (b. l. 28–29).
Atsakovė rinktinė „Vytis“ su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime (b. l. 8–13) nurodė, kad apskaičiuodama darbo užmokestį pareiškėjui ir taikydama Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnį, kurio 2 dalyje nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos, veikė teisėtai, kitaip elgtis negalėjo, kol nebuvo konstatuotas šios teisės normos prieštaravimas Konstitucijai, nes išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta tik Konstituciniam Teismui.
Nurodo, kad valstybės tarnybos teisiniai santykiai – tai teisiniai santykiai tarp valstybės tarnautojo ir valstybės, kuri šio asmens atžvilgiu atlieka darbdavio vaidmenį (Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimas). Rinktinė „Vytis“ atlyginimus moka pagal iš biudžeto skirtus asignavimus. Asignavimų valdytojas yra Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos. Biudžeto formavimas priklauso Vyriausybės kompetencijai. Mano, kad vienintelis tinkamas atsakovas šioje byloje yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės.
Paaiškino, kad nėra teisinio pagrindo taikyti teisinę atsakomybę, nes valstybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijos ar jų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Nagrinėjamu atveju darbdavys pagrįstai taikė Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalį, kol priedų ir priemokų ribojimas buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų pareiškėjo skundą tenkinti, prašo sprendimo vykdymą atidėti vieniems metams.
Teismo posėdyje atsakovės atstovė palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus, nurodė, kad ginčo dėl priteistinos sumos ar senaties termino taikymo nėra, kadangi priteistina suma susidarė nuo 2007 m. liepos mėn. Prašė sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams (b. l. 28–29).
Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą (b. l. 15–18) nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas su skundu į teismą kreipėsi po Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo priėmimo, skųsdamas atsakovo veiksmus, pagrįstus teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, bet skundžiami veiksmai buvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.
Nurodo, kad išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ir kiti teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai, suteikta tik Konstituciniam Teismui, todėl tol, kol Konstitucinis Teismas nenustatė, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata, jog pareigūnams mokami priedai ir priemokos negali viršyti 70 procentų pareiginės algos, prieštarauja Konstitucijai, darbdavys privalėjo vykdyti šio įstatymo reikalavimus. Tai reiškia, kad darbdavys, apskaičiuodamas ir mokėdamas pareiškėjui darbo užmokestį, veikė teisėtai.
Prašo taikyti ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimams priteisti darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2007-01-01 iki 2007-07-09. Teismui nusprendus tenkinti pareiškėjo skundą, prašo sprendimo vykdymą atidėti metams.
Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdį pranešta tinkamai (b. l. 26).
Skundas tenkintinas.
Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio redakcijoje, galiojusioje nuo 2002-07-01 iki 2007-10-01 buvo numatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: pareiginė alga, priedai ir priemokos. Priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Nuo 2007-10-01 galiojusioje to paties straipsnio redakcijoje buvo numatyta, kad į šią sumą neįskaitomi Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 (už tarnybos stažą) ir 5 (vienkartinis) punktuose nustatyti priedai. Nuo 2009-01-01 į darbo užmokestį, apibrėžtą Valstybės tarnybos 23 straipsnyje, atskira eilute buvo įtrauktas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimus, o 23 straipsnio 2 dalies nuostata patikslinta, kad į priedų ir priemokų sumą neįskaitomas šis priedas bei 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.
Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas dirba rinktinės „Vytis“ 5 kuopos postiniu (b. l. 4). Iš rinktinės „Vytis“ išduotos 2010-02-19 pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) apie apskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį (b. l. 4) matyti, kad 2007 m. liepos mėn. pareiškėjui neišmokėta 71,20 Lt, spalio mėn. – 633,59 Lt (iš viso 2007 m. neišmokėta 704,79 Lt). 2008 m. sausio mėn. pareiškėjui neišmokėta 810,83 Lt.
Taigi kaip matyti iš bylos duomenų, darbo užmokesčio nepriemoka pareiškėjui susidarė nuo 2007 m. liepos mėn. iki 2008 m. sausio mėn. ir iš viso jam buvo neišmokėta 1 515,62 Lt priedų ir priemokų (b. l. 4), kurie pagal LR DK 186 straipsnio 2 dalį yra sudedamoji darbo užmokesčio dalis.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarime pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui, o ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Konstituciją negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Todėl, pagal Konstituciją, Valstybės tarnybos įstatymo skyriuje „Darbo užmokestis“, kuris vidaus tarnybos sistemos pareigūnams buvo taikomas be išlygų, turėjo būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo nustatytą ribą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. birželio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010 („Administracinė jurisprudencija“ Nr. 19, 2010, p. 261-275), kuri analogiška nagrinėjamai bylai, konstatavo, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, dirbę poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikę papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą ir todėl atitinkama darbo užmokesčio suma jiems nebuvo išmokėta, turi teisę reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto ribojimo taikymo. Išplėstinės teisėjų kolegijos manymu, teisingu atlyginimu už darbą nagrinėjamu atveju gali būti darbo užmokesčio dalies, kuri būtų buvusi, bet dėl taikyto ribojimo nebuvo išmokėta, sumokėjimas.
Byloje yra ginčas, ar pareiškėjas turi teisę į neišmokėto darbo užmokesčio priteisimą, kai įstatymas, kurį taikant susidarė nepriemoka, antikonstituciniu pripažintas po jo pritaikymo, bet iki pareiškėjo kreipimosi į teismą.
Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o 4 dalyje, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004-03-01 nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-219-2004, publikuotoje Administracinių teismų praktikoje Nr. 5, 2004 m. yra suformuluota nagrinėjamam ginčui ir antikonstituciniais pripažintų įstatymų taikymui reikšminga taisyklė, kad sprendimas dėl skundo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis. Šioje nutartyje teismas yra konstatavęs, kad žemesnės instancijos teismui priimant sprendimą Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, jau buvo paskelbtas „Valstybės žiniose“, todėl negalėjo būti taikomos. Ta pati teismo pozicija išdėstyta 2009-09-07 nutartyje priimtoje administracinėje byloje Nr. A-146-916/2009, kurioje teismas konstatavo, jog Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme sprendimų įvykdymu reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Dėl šios priežasties teismas nurodė, kad negalima remtis Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatomis, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta į ateitį.
Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-06-07 nutartį byloje Nr. A662-1735/2010 ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo, yra pagrįstas ir jo teisės prisiteisti darbo užmokesčio nepriemoką nepaneigia tai, kad ne viso darbo užmokesčio mokėjimo pareiškėjui metu dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą numatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai. Jeigu asmuo kreipiasi į teismą įstatymo nustatytais terminais, jis turi teisę į tai, kad būtų atsižvelgiama ir į vėliau priimtą Konstitucinio Teismo nutarimą dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų konstitucingumo. Tokios pozicijos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuosekliai: 2005 m. gruodžio 21 nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis „Administracinių teismų praktika“ Nr. 8, p. 316-329, išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011. Pastaroji Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis priimta atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad nagrinėjant šį ginčą, turi būti taikomi sprendimo priėmimo metu (70 procentų apribojimo taikymo metu) galioję įstatymai, o pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalį teismai negali taikyti įstatymų, kurie pripažinti antikonstituciniais. Priėmus Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimą, kuriuo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl priedų ribojimo buvo pripažintomis antikonstitucinėmis, atsakovas neteko teisės jomis remtis. Taigi, atsakovo argumentai, kad neišmokėtas darbo užmokestis negali būti priteisiamas todėl, kad skundas teismui paduotas po 2009-12-11 Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, atmestini kaip nepagrįsti, o pareiškėjo reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį yra pagrįstas.
Pagal LR DK 16, 93 straipsnius, įvertinus tai, kad darbo užmokesčio mokėjimas yra asmens, su kuriuo dirbantįjį ar tarnaujantįjį sieja darbo ar tarnybos santykiai, pareiga, darbo užmokestis priteisiamas tiesiogiai iš pareiškėjo darbdavio. Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime yra pažymėjęs, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas suponuoja tai, kad ir vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovai ar kiti atsakingi asmenys įstaigos darbą turėjo organizuoti inter alia taip, kad poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu būtų dirbama, papildomos užduotys, atliekamos viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų vykdomos paisant šio įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyto apmokėjimo už darbą apribojimo. Tuo remiantis, konstatuotina, kad už darbo organizavimą ir darbo neatitinkantį apmokėjimą yra tiesiogiai atsakingi asmenys, kurie turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-638/2005 konstatavo, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Pažymėtina, kad darbo užmokesčio mokėjimas yra asmens, su kuriuo dirbantįjį ar tarnaujantįjį sieja darbo ar tarnybos santykiai, pareiga. Už darbo organizavimą ir darbo neatitinkantį apmokėjimą yra tiesiogiai atsakingi asmenys, kurie turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį. Taigi bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovu yra darbdavys, o ne Lietuvos valstybė. Pareiškėjas tarnybos santykiais yra tiesiogiai susijęs su rinktine „Vytis“, todėl neišmokėtas darbo užmokestis priteisiamas iš rinktinės „Vytis“.
Atsakovės atstovė teismo posėdyje nurodė, kad nėra ginčo dėl ieškinio senaties termino taikymo nėra (b.l. 29), tačiau trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į skundą prašo taikyti Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui priteisti darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2007-01-01 iki 2007-07-09.
Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendras trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Pagal CK 1.126 str. 2 d. ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu. Administracinių bylų teisenos įstatymo 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ginčo šalys yra pareiškėjas ir atsakovas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senatas 2002 m. gruodžio 20 d. nutarime Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“ yra išaiškinęs, kad CK 1.126 straipsnio 2 d. nuostata reiškia, kad prašyti taikyti ieškinio senatį turi teisę ginčo materialinio teisinio santykio šalis, prieš kurios interesus nukreiptas byloje pareikštas materialinis teisinis reikalavimas.
Nagrinėjamu atveju atsakovė neprašo taikyti ieškinio senaties termino, taigi teismas, atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad ieškinio senaties terminas pareiškėjo reikalavimui priteisti darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2007-01-01 iki 2007-07-09, netaikytinas.
Darbo kodekso 298 straipsnis reglamentuoja materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą. Pagal darbo kodekso 298 straipsnį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Šiuo straipsniu apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. Šis apribojimas nustatomas kalendoriniais trejais metais.
Pareiškėjo skundas teismui pateiktas 2010-07-09 (b. l. 1), pareiškėjas prašo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį, neviršijantį 3 metų, t. y. už 2007–2009 m.
Teismas tenkina atsakovės ir trečiojo suinteresuoto asmens prašymą atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalį ir CPK 284 straipsnio 1 dalį, teismas turi teisę dalyvaujančiųjų byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti. Teismas, vadovaudamasis aplinkybe dėl valstybės sunkios finansinės padėties, konstatuotos Seimo 2008-12-09 nutarimu Nr. XI-52 bei Vyriausybės 2009-10-14 nutarimu Nr. 1295 ,,Dėl ekonomikos sunkmečio“, teismų praktika analogiškose bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-11-14 nutartis Nr. A-575-1831/2011), atideda sprendimo įvykdymą vieneriems metams.
Teismas vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 4 p., 127 str.,
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo I. Z. skundą tenkinti.
Pareiškėjui I. Z. iš atsakovės Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ priteisti 1 515,62 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus penkiolika litų, šešiasdešimt du centus) neišmokėto darbo užmokesčio.
Sprendimo įvykdymą atidėti vieneriems metams.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Irena Paulauskienė