Administracinė byla Nr. eA-1124-575/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04977-2015-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 29.1.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Miškinsa“ skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas UAB „Miškinsa“ (toliau – ir Bendrovė, Paramos gavėja) 2011 m. balandžio 29 d. Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra) pateikė paraišką pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonę „Miškų ekonominės vertės didinimas“ (Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir VAGK) bylos I t. b. l. 94–105).

Agentūra ir Paramos gavėja 2012 m. sausio 5 d. sudarė paramos sutartį Nr. 1MV-KP-11-1-005744-PR001 (toliau – Paramos sutartis), pagal kurią Paramos gavėja įsipareigojo įgyvendinti projektą Nr. 1MV-KP-11-1-005744-PR001 „Miško kirtimo, ištraukymo ir transportavimo gamybos bazės įkūrimas ir plėtra“ (toliau – Projektas), nepažeisdama Paramos sutarties sąlygų, Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktų, kiek jie susiję su projekto įgyvendinimu, reikalavimų (VAGK bylos II t. b. l. 45–55).

Iš bylos medžiagos seka, kad Paramos gavėjai išmokėta 200 000 Eur, už kuriuos įsigyta benzopjūklai, krūmapjovė, 2 sunkvežimiai, priekabos.

Agentūra 2015 m. liepos 13 d. sprendimu Nr. SKP-314 (toliau – ir Sprendimas) nusprendė nutraukti Paramos sutartį, susigrąžinti išmokėtą 200 000 Eur paramos sumą. Sprendimas priimtas vadovaujantis Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-153 (toliau – ir Administravimo taisyklės), 197.2.4, 197.3.2, 197.3.14, 255 punktais, Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Miškų ekonominės vertės didinimas“ įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos žemės ūkio ministro 2011 m. vasario 15 d. įsakymu Nr. 3D-123 (toliau – Įgyvendinimo taisyklės) 73 punktu, Paramos sutarties 26.5, 26.10, 26.20 punktais. Sprendime nurodoma, kad Bendrovė nustojo vykdyti Projektą, negali pasiekti nustatytų Projekto uždavinių, tikslų; paramos gavėja dalį už paramos lėšas įsigytų investicijų naudoja ne Įgyvendinimo taisyklėse ir paraiškoje numatytai veiklai vykdyti; Paramos gavėja laiku neteikė informacijos Agentūrai; Paramos gavėja nesudarė sąlygų atlikti patikrą vietoje (b. l. 21–25).

Agentūra 2015 m. liepos 20 d. raštu Nr. BRK-6726 (3.144.) nurodė per 30 kalendorinių dienų susidariusią 200 000 Eur skolą pervesti į nurodytą sąskaitą (b. l. 26).

Pareiškėjas UAB „Miškinsa“ kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti arba įpareigoti Nacionalinę mokėjimo agentūrą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos panaikinti: 1) 2015 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. SKP-314; 2) Agentūros 2015 m. liepos 20 d. raštą Nr. BRK-6726 (3.144.).

Pareiškėjas nurodė, kad transporto priemonėmis, skirtomis medienos skiedroms vežti, buvo vežamos durpės, tačiau durpės buvo vežamos tik kelis kartus ir tik siekiant pagerinti UAB „Miškinsa“ finansinę padėtį. Bendrovės turimos dvi transporto priemonės (Mersedez Benz Actros) 2013 m. gruodžio pabaigoje – 2014 m. sausio pradžioje patyrė autoavarijas, dėl ko bendrovė patyrė didelių nuostolių. Finansinę padėtį dar labiau komplikavo ir tai, jog transporto priemonių remonto laikotarpiu Bendrovė neturėjo galimybių vykdyti pagal Projektą įsipareigotos vykdyti veiklos ir dėl to šiuo laikotarpiu negavo pajamų. Miško priekaba saugoma UAB „Horo mechanika“ teritorijoje ir yra saugoma kaip UAB „Miškinsa“ nuosavybė. Nustatytas pažeidimas, kad pareiškėjui priklausanti priekaba yra be standartinių ratų yra mažareikšmis, lengvai pašalinamas, todėl nesudaro pagrindo Paramos sutarčiai nutraukti.

Pareiškėjas teigė, kad UAB „Miškinsa“, teikdama paraišką ir sudarydama verslo planą rėmėsi tuometine situacija ir negalėjo prognozuoti, jog dvi transporto priemonės (skiedrovežiai), be kurių nėra galimas Paramos sutartyje nurodytos veikos vykdymas, patirs autoįvykius. Agentūros besąlygiškas reikalavimas nepriklausomai nuo faktinės situacijos pasiekti verslo plane ir Paraiškoje nurodytus rodiklius yra nelogiškas ir prieštarauja protingumo ir teisingumo principams.

Pareiškėjas teigė, jog Paramos sutarties pažeidimas konstatuotinas tik tuomet, jei nustatoma, kad verslo plane ir paraiškoje numatyti tikslai nepasiekiami dėl paramos gavėjo kaltės. Agentūra už mažareikšmius pažeidimus skirdama griežčiausią įmanomą nuobaudą pažeidė proporcingumo principą.

Tuo atveju, jei būtų spręsta, kad nėra pagrindo sankcijos neskyrimui, tai turėtų būti taikomas Administravimo taisyklių 197.1.7 p., nes Agentūra nustatė pažeidimą – verslo plane ir paraiškoje nurodytų rodiklių nepasiekimą, ir paramos suma turėtų būti sumažinama 0,2 proc. Agentūra neįvertino aplinkybės, jog paraiškoje numatyti rodikliai iš dalies buvo pasiekti, taip pat neanalizavo šios aplinkybės reikšmės sankcijos skyrimui. Pareiškėjas visą Projekto įgyvendinimo laiką teikia informaciją Agentūrai, susirašinėjimas vyksta tiek laiškais, tiek el. paštu. Neatsakymas į vieną elektroninį laišką, atsižvelgiant į tai, jog tarp šalių vyko nuolatinis susirašinėjimas, negali būti laikomas Paramos sutarties pažeidimu, o juo labiau pagrindas skirti griežčiausią įmanomą nuobaudą. Be to, Paramos sutarties XI skyrius „Pranešimai“ nenumato šalims galimybės pranešimus siųsti elektroniniu paštu.

Agentūra buvo informuota apie pareiškėjo atstovo negalėjimą dalyvauti patikroje, taip pat buvo paaiškintos ir kitos susijusios aplinkybės, tačiau Agentūra į šiuos paaiškinimus neatsižvelgė. Pareiškėjo direktorius patikroje nedalyvavo dėl to, kad tuo metu dirbo ne tik pas pareiškėją, tačiau ir kitoje darbovietėje. Apie šią aplinkybę pareiškėjo direktorius buvo informavęs Agentūros specialistą telefoninio pokalbio metu, taip pat nurodant, kad nėra galimybės skubiai įgalioti kitą asmenį dalyvauti patikroje. Nepaisant išankstinio perspėjimo, Agentūros atstovai neperkėlė patikros laiko ir patikrą atliko pareiškėjo direktoriui nedalyvaujant. Pareiškėjo atstovo objektyvus negalėjimas dalyvauti patikroje negali būti laikomas sąlygų tikrinti Projekto įgyvendinimą vietoje nesudarymu Paramos sutarties 17.14 p. prasme.

Agentūra nebuvo pateikusi reikalavimo visą turimą techniką pristatyti į patikros vietą. Agentūrai pageidaujant apžiūrėti visą techniką, toks Agentūros ketinimas turėjo būti aiškiai įvardytas. Nei Administravimo taisyklės, nei Sutartis nenumato sankcijos skyrimo už tai, kad patikros metu technika buvo ne patikros vietoje, o dirbo pagal paskirtį.

Atsakovas Agentūra su skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad 2014 m. gruodžio 10 d. – 2015 m. sausio 14 d. buvo atliekama Projekto patikra, kurios metu buvo nustatyta, kad vienas automobilis yra naudojamas durpėms gabenti. Projekte Paramos gavėja buvo numačiusi automobilius naudoti medienos skiedroms vežti. Tokiu būdu Paramos gavėja dalį už paramos lėšas įsigytų investicijų naudoja ne Įgyvendinimo taisyklėse ir Paraiškoje numatytai veiklai vykdyti, nes technikos durpėms gabenti įsigijimas pagal Įgyvendinimo taisykles neremiamas. Patikros metu taip pat nebuvo rastas vienas automobilis (skiedrovežis) ir vienas benzininis pjūklas bei nustatyta, kad priekaba yra saugoma Šiauliuose, UAB „Horo mechanika“ teritorijoje kaip UAB „Jogila“ nuosavybė. Taip pat pastebėta, kad už paramos lėšas įsigyta priekaba yra be standartinių ratų. Paraiškoje Bendrovė nurodė, kad Projekto pagrindinis tikslas – medienos surinkimo, krovos ir transportavimo bazės įkūrimas ir plėtra, siekiant padidinti įmonės konkurencingumą rinkoje, o siekdama tikslo numato investuoti į privačių miškų įsigijimą bei įsigyti specializuotos miško technikos. Pagal įmonės strategiją kiekvienais metais numatoma nupirkti ne mažiau kaip po 10 ha miško paskirties plotų ir juose vykdyti apvalios medienos ruošos darbus (numatoma kirsti ir rinkai teikti apvalią medieną). Paraiškoje buvo numatyta įsigyti nuosavo miško plotą ir atitinkamai valdyti: 2013 m. – 32 ha, 2014 m. – 46 ha, 2015 m. – 55 ha. Parama tinkamoms išlaidoms finansuoti buvo skirta atsižvelgiant į planuojamą nuosavybės teise valdyti miško plotą. Pateiktose ekonominėse prognozėse nurodyti skaičiavimai, pagal kuriuos pagrindžiamas projektui įgyvendinti įsigyjamos technikos reikalingumas. Kartu su Paraiška pateiktame verslo plane bei 2011 m. rugpjūčio 12 d. pateiktame atsakyme buvo numatyta, kad veiklos pajamos iš nuosavo miško sudarys vidutiniškai 60 proc. (projekto įgyvendinimo laikotarpiu 56–60 proc.). Pagal 2015 m. balandžio 20 d. VĮ Registrų centro duomenis 2013 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas turėjo 9,77 ha vietoj numatytų 32 ha, 2014 m. gruodžio 31 d. turėjo 2,77 ha vietoj numatytų 46 ha. Tokiu būdu pareiškėjas nevykdė Projekto taip, kaip buvo numatyta Paraiškoje, nes nuosavame miške negali vykdyti apvalios medienos ruošos darbų, kurie buvo numatyti Paraiškoje. Tokiu būdu pareiškėjas pažeidė Paramos sutarties 17.1 papunkčio nuostatas, kuriose numatyta, kad paramos gavėjas privalo, siekdamas numatytų Projekto rezultatų, tikslų ir uždavinių, įgyvendinti Projektą taip, kaip aprašyta Paraiškoje, miškotvarkos projekte.

Pareiškėjui 2015 m. balandžio 20 d. el. paštu buvo išsiųstas paklausimas dėl įtariamų pažeidimų bei prašoma pateikti papildomą informaciją dėl Projekto įgyvendinimo. Per nustatytą terminą atsakymas į pateiktą paklausimą nebuvo pateiktas. Tokiu būdu pareiškėjas pažeidė Administravimo taisyklių 253.2 ir Paramos sutarties 17.16 papunkčių reikalavimus.

2014 m. gruodžio 10 d. – 2015 m. sausio 14 d. buvo atliekama Projekto patikra. Paramos gavėjos direktorius I. K. apie patikros atlikimą buvo informuotas telefonu 2014 m. gruodžio 9 d.. 2014 m. gruodžio 15 d. I. K. buvo paprašyta pateikti papildomus dokumentus. 2014 m. gruodžio 16 d. pareiškėjui buvo išsiųstas pranešimas apie patikrą vietoje, kuriame nurodyta per 5 (penkias) darbo dienas susisiekti su patikrą atlikusiais Kontrolės departamento Panevėžio patikrų vietoje skyriaus tikrintojais. Taip pat nurodyta, kad, nesusisiekus su nurodyto skyriaus tikrintojais, Patikros vietoje ataskaitoje bus fiksuojamas pažeidimas. Per nustatytą terminą pareiškėjas su nurodytais darbuotojais nesusisiekė. Patikros vietoje metu nebuvo galima patikrinti visos įsigytos technikos, vienas automobilis ir vienas benzopjūklas nebuvo rasti, nepateikti technikos draudimą patvirtinantys dokumentai, pareiškėjo direktorius negalėjo nurodyti, kur yra nerasta technika, patekti į namų valdą nepavyko. Automobilis Mersedes Benz Actros 2014 m. sausio 3 d. įvykusio auto įvykio metu buvo apgadintas. Informacija, kada minėta transporto priemonė buvo suremontuota, negauta. Agentūra nėra atsakinga už tai, kad iš draudimo kompanijos gautos lėšos už draudiminį įvykį buvo panaudotos kitu tikslu, o ne automobilio remontui, dėl ko, kaip nurodo pareiškėjas, negalėjo įsigyti nuosavo miško. Be to, šios aplinkybės niekaip nesusisijusios su tuo, jog pareiškėjas 2013 m. per visus metus neįsigijo 22,23 ha, o 2014 m. – 43,23 ha nuosavo miško ploto.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 14 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Miškinsa“ skundą patenkino iš dalies. Teismas panaikino Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2015 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. SKP-314 ir 2015 m. liepos 20 d. raštą Nr. BRK-6726 (3.144) ir įpareigojo Nacionalinę mokėjimo agentūrą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos iš naujo išnagrinėti klausimą dėl sankcijos UAB „Miškinsa“ skyrimo už 2012 m. sausio 5 d. paramos sutarties Nr. 1MV-KP-11-1-005744-PR001 pažeidimus.

Teismas pažymėjo, kad sankcija pareiškėjui skirta vadovaujantis Paramos sutartimi, Administravimo taisyklių ir Įgyvendinimo taisyklių nuostatomis. Paramos sutarties 26.5 p. nustato, jog pažeidimas gali būti nustatomas tuomet, kai paramos gavėjas, „nustojo vykdyti Projektą, nukrypo nuo patvirtinto Projekto biudžeto, negali pasiekti Paraiškoje nustatytų Projekto uždavinių, tikslų ir apie tai neinformavo Agentūros“. Administravimo taisyklių 253.4 papunktyje nustatyta, jog pažeidimą Agentūra gali nustatyti tuomet, kai „pareiškėjas nustojo vykdyti projektą, pažeisdamas paramos skyrimo ir naudojimo sąlygas nukrypo nuo patvirtinto projekto biudžeto, negali pasiekti nustatytų projekto uždavinių, tikslų ir apie tai neinformavo Agentūros“. Šiose nuostatose yra numatyta pažeidimo nustatymo sąlyga „ir apie tai neinformavo Agentūros“, todėl remiantis lingvistiniu minėtų nuostatų aiškinimu, Paramos sutarties pažeidimas gali būti konstatuojamas tik tuomet, kai Agentūra nėra informuota apie Paramos sutarties 26.5 p. nurodytus atvejus. Nagrinėjamu atveju, iš byloje esančių rašto „Dėl dokumentų pateikimo“, paaiškinimų ir 2015 m. vasario 10 d. atsakymo matyti, jog pareiškėjas Agentūrą informavo, kad ji patyrė didelių nenumatytų išlaidų tvarkant avarijas patyrusius du skiedrovežius, sustabdžius veiklą dėl įvykusių incidentų įmonė negeneravo jokių pajamų, dėl kurių neįsigijo 2013 m. reikiamo miško ploto ir informavo, kad iki 2015 m. galo įsigis visą planuojamą miško plotą, dėl kurio yra vedamos derybos su fiziniais asmenimis. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas tinkamai informavo Agentūrą apie tai, jog nustojo vykdyti Projektą ir įvykdė Paramos sutarties 26.5 p. sąlygą pranešti Agentūrai apie negalėjimą tinkamai įvykdyti Paramos sutartį, tačiau Paramos sutartis buvo nutraukta dėl kelių patikrinimo metu nustatytų Paramos sutarties pažeidimų, todėl visiškas atleidimas nuo atsakomybės taip pat yra negalimas.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde teigia, jog autoįvykiai turėtų būti traktuojami kaip nenugalimos jėgos aplinkybės, kurioms esant pareiškėjas turėtų būti atleistas nuo atsakomybės.  Teismo vertinimu, tokia aplinkybė negali būti laikoma force majeure aplinkybe, nes pareiškėjas kaip juridinis asmuo, kuriam keliami didesni atidumo ir rūpestingumo standartai, galėjo numatyti, kad eksploatuojant automobilius gali įvykti autoįvykis, be to, pareiškėjas automobilius privalėjo drausti. Ginčo, jog automobiliai buvo drausti byloje nėra, tačiau pareiškėjas nurodo, jog visos iš draudimo įmonės gautos lėšos buvo pervestos paskolos davėjui ir iš šių sumų buvo padengti įsiskolinimai pagal kredito sutartis. Toks pareiškėjo argumentas nelaikytinas pakankamu pagrindu atleisti jį nuo atsakomybės už Paramos sutarties nevykdymą, nes jokie teisės aktai nenumato pareiškėjui galimybės Paramos sutarties nevykdymą pateisinti jo turimais įsiskolinimais. Pareiškėjas iki minėtų autoįvykių tinkamai vykdė Paramos sutartį, jokių pažeidimų nebuvo nustatyta. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, jog yra lengvinančių aplinkybių dėl Paramos sutarties nevykdymo.

Teismas nurodė, kad Agentūra taip pat nustatė pažeidimą dėl to, jog pareiškėjas vieną automobilį naudojo durpėms vežti, nors pagal Projektą technikos durpėms gabenti įsigijimas nėra finansuojamas. Teismas padarė išvadą, jog Agentūra pagrįstai nustatė, kad tokiu būdu pareiškėjas pažeidė Paramos sutarties sąlygas. Teismas atsižvelgdamas į tai, kad Agentūra neturi duomenų, kad technika, įsigyta medienos skiedroms vežti nuolat naudojama durpėms gabenti, o pareiškėjas minėta technika durpes gabeno tik kelis kartus ir nurodė, jog tokius veiksmus atliko tuo metu, kai nebuvo jokių užsakymų dėl medienos skiedrų, padarė išvadą, jog pati griežčiausia sankcija – Paramos sutarties nutraukimas šiuo aspektu yra neproporcinga.

Teismas nurodė, kad sankcija – Paramos sutarties nutraukimas – pareiškėjui skirta ir dėl to, jog pareiškėjas per nustatytą laikotarpį neįsigijo tinkamo planuojamo nuosavybės teise valdyti miško ploto. Teismas sutiko su atsakovu, jog tokiu būdu pareiškėjas padarė Paramos sutarties sąlygų pažeidimą, tačiau, kaip jau nustatyta šioje byloje, pareiškėjas dėl autoįvykių patyrė didelių nuostolių ir dėl to negalėjo vykdyti savo veiklos. Teismas nurodė, kad nors atsakovas nurodo, jog pareiškėjas autoįvykius nepagrįstai tiesiogiai sieja su nuosavo miško neįsigijimu (2013 m. per visus metus pareiškėjas neįsigijo 22,23 ha, o 2014 m. – 43,23 ha), tačiau pažymėtina, jog dėl kilusių sunkumų pareiškėjas galimai negalėjo to padaryti. Be to, pareiškėjas Agentūrai nurodė, jog yra deramasi dėl žemės ploto išpirkimo, kurį planuojama įsigyti 2015 m., tačiau šių aplinkybių kaip lengvinančių pareiškėjo atsakomybę atsakovas neįvertino. Taip pat, šioje byloje nustatyta, jog pareiškėjas iki minėtų autoįvykių Paramos sutartį visada vykdė tinkamai, paraiškoje numatyti rodikliai iš dalies buvo pasiekti, tačiau Agentūra neanalizavo šios aplinkybės reikšmės sankcijos skyrimui, todėl sutiktina su pareiškėju, jog besąlygiškas reikalavimas nepriklausomai nuo faktinės situacijos pasiekti verslo plane ir Paraiškoje nurodytus rodiklius prieštarauja protingumo ir teisingumo principams.

Teismas konstatavo, kad Agentūra nurodė, jog pareiškėjui priklausanti priekaba yra saugoma UAB „Horo mechanika“ teritorijoje kaip UAB „Jogila“ nuosavybė, tačiau pareiškėjas teigia, jog miško priekaba buvo ir yra saugoma kaip UAB „Miškinsa“ nuosavybė. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad iš Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos byloje esančio UAB „Horo mechanika“ 2014 m. gruodžio 9 d. paaiškinimo nustatyta, jog 2014 m. balandžio 4 d. UAB „Horo mechanika“ sudarė paslaugų pirkimo-pardavimo sutartį su UAB „Jolinga“ dėl priekabos remonto, tačiau Agentūra nepateikė teismui jokių rašytinių įrodymų dėl priekabos nuosavybės perregistravimo, todėl šiuo aspektu Agentūra neištyrusi visų reikšmingų aplinkybių nepagrįstai nustatė, kad priekaba nuosavybės teise priklauso UAB „Jolinga“.

Teismas nurodė, kad Agentūra taip pat motyvuoja, kad pareiškėjui priklausanti priekaba yra be standartinių ratų. Šiuo aspektu teismas sutiko su pareiškėju, jog toks pažeidimas laikytinas mažareikšmiu ir galimai atsirado dėl to, jog priekaba patyrė autoįvykį, po kurio buvo sumontuoti kitokie ratai.

Teismas nustatė, kad sankcija pareiškėjui taip pat skirta ir dėl to, jog jam 2015 m. balandžio 20 d. el. paštu buvo išsiųstas paklausimas dėl įtariamų pažeidimų bei prašoma pateikti papildomą informaciją dėl Projekto įgyvendinimo, tačiau pareiškėjas atsakymo nepateikė ir tokiu būdu pažeidė Administravimo taisyklių 253.2 p., Paramos sutarties 26.20 p., kurie numato, kad pažeidimą Agentūra gali nustatyti tuomet, kai pareiškėjas arba paramos gavėjas nesilaiko su skirta parama susijusių įsipareigojimų. Pareiškėjas nurodo, jog minėto laiško negavo, o Paramos sutarties XI skyrius „Pranešimai“ nenumato šalims galimybės pranešimus siųsti elektroniniu paštu. Agentūra, negavusi atsakymo į pranešimą, siųstą elektroniniu laišku, privalėjo pasidomėti, ar pareiškėjas tokį pranešimą apskritai gavo ir pranešimo kopiją išsiųsti registruotu laišku. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad iki 2015 m. balandžio 20 d. el. paštu išsiųsto paklausimo pareiškėjas pateikė Agentūrai visus atsakymus, tinkamai ir laiku teikdavo informaciją Agentūrai, tačiau nesutiktina su pareiškėjo argumentu, jog Agentūra šį paklausimą turėjo siųsti registruotu laišku, nes iš Paraiškos turinio matyti, jog pareiškėjas buvo pasirinkęs informavimą paštu ir el. paštu, todėl atsakovas pagrįstai pranešimus pareiškėjui siųsdavo el. paštu. Teismas nurodė, kad susirašinėjimai su pareiškėju visada vykdavo el. paštu ir pareiškėjas jokių pretenzijų dėl to nereikšdavo, todėl pareiškėjo argumentas dėl netinkamo informavimo yra nepagrįstas.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas taip pat nesutinka su Agentūra, jog ji nesudarė sąlygų patikrai atlikti ir tokiu būdu pažeidė Paramos sutarties 17.14 p., kuriame numatyta, jog paramos gavėjas privalo sudaryti sąlygas tikrinti Projekto įgyvendinimą vietoje, o vadovaujantis Paramos sutarties 26.10 p., nesudarius tokių sąlygų yra nustatomas Paramos sutarties pažeidimas. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas buvo informuotas apie tai, jog pareiškėjo direktorius patikroje nedalyvaus dėl to, kad dirba kitoje darbovietėje, tačiau atsakovas patikrinimo vietoje datos nenukėlė ir į minėtą aplinkybę neatsižvelgė. Dėl šio aspekto teismas pažymėjo, jog iš byloje esančios medžiagos matyti, kad patikros vietoje buvo atliktos ne kartą, pareiškėjas apie tai buvo informuojamas, atsakovas siuntė pranešimus dėl patikros datos perkėlimo, tačiau pareiškėjo atstovai patikrų metu nedalyvavo, o Agentūra tinkamai apžiūrėti iš paramos lėšų įsigytos įrangos negalėjo, todėl sutiktina su atsakovu, kad pareiškėjas nesudarė tinkamų sąlygų patikrai atlikti.

Teismas nurodė, kad Agentūra taip pat nurodo, kad patikros vietoje nebuvo rastas vienas skiedrovežis bei vienas benzopjūklas, nepateikti draudimo dokumentai, tačiau pareiškėjas pažymėjo, jog skiedrovežis patikros metu dirbo kitoje vietoje, benzopjūklas buvo remontuojamas, o technikos draudimą patvirtinantys dokumentai Agentūrai yra pateikti, atkreipė dėmesį, kad Agentūra nebuvo pateikusi reikalavimo visą turimą techniką pristatyti į patikros vietą. Dėl šio aspekto teismas pažymėjo, jog pareiškėjo atstovui nedalyvaujant patikroje, galėjo susidaryti tokia situacija, jog minėta technika buvo nerasta ir buvo nepateikti minėti dokumentai, tačiau tai neįrodo, jog tokios technikos ir dokumentų pareiškėjas apskritai neturi. Teismas taip pat sutiko su pareiškėju, jog Agentūra nebuvo pateikusi reikalavimo visą turimą techniką pristatyti į patikros vietą, todėl Agentūra šias aplinkybes turėtų įvertinti iš naujo.

Galutinai teismas konstatavo, kad yra pagrindas panaikinti skundžiamus sprendimus ir įpareigoti Agentūrą iš naujo išnagrinėti klausimą dėl sankcijos pareiškėjui UAB „Miškinsa“ skyrimo už Paramos sutarties pažeidimus.

III.

Atsakovas Nacionalinė mokėjimų agentūra prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, t .y. Agentūros Sprendimą bei 2015 m. liepos 20 d. raštą Nr. BRK-6726 (3.114) pripažinti teisėtais ir pagrįstais, o pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad Bendrovei pakako pranešti Agentūrai apie negalėjimą vykdyti Projektą, ir tai savaime atleidžia pareiškėją nuo pareigos projektą įvykdyti. Su tokia logika Agentūra sutikti negali, nes paramos skyrimas konkrečiai veiklai ir konkrečių tikslų pasiekimui prarastų prasmę.

Pagal bendrą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę pareiškėjas neįrodė, kad derybos su fiziniais asmenimis realiai buvo vedamos, to jokiais rašytiniais ar kitais įrodymais nepagrindė. Agentūra vertindama Projektą taip pat tokių dokumentų neturėjo, todėl pagrįstai laikė, kad Pareiškėjas laiku ir tinkamai neįvykdė prisiimtų įsipareigojimų – kasmet įsigyti reikiamą kiekį miško žemės bei pasiekti numatytus Projekto tikslus ir rodiklius.

Apeliantas nurodo, kad Paramos gavėja nevykdė Projekto taip, kaip buvo numatyta Paraiškoje, nes Paramos gavėja nuosavame miške negali vykdyti apvalios medienos ruošos darbų, kurie buvo numatyti Paraiškoje. Aplinkybės, išskyrus force majeure aplinkybes, negali būti laikomos pateisiančiomis įsipareigojimų nevykdymą, ar kaip teismas nurodo „lengvinančios aplinkybės“.

Teismas nepagrįstai nurodo, jog pažeidimas turi būti trunkamojo pobūdžio, t. y. nuolatinis durpių gabenimas. Agentūra ne kartą akcentavo, jog Projekte Paramos gavėja buvo numačiusi automobilius naudoti medienos skiedroms vežti. Tokiu būdu Paramos gavėja už paramos lėšas įsigytas investicijas naudoja ne Įgyvendinimo taisyklėse ir Paraiškoje numatytai veiklai vykdyti, nes technikos durpėms gabenti įsigijimas pagal Įgyvendinimo taisykles neremiamas. Pažeidimui užfiksuoti pakanka ir vieno tokio atvejo.

Dėl patikros vietoje apeliantas nurodo, kad 2014 m. gruodžio 10 d. – 2015 m. sausio 14 d. buvo atliekama Projekto patikra. Apie patikrą vietoje 2014 m. gruodžio 10 d. 13:30 val. buvo informuotas Pareiškėjo direktorius I. K., kuris nurodė, kad vienas iš skiedrovežių dirba Tauragėje, miško priekaba Palms yra Šiauliuose, o likusi technika – Vilniaus rajone. Dėl technikos, esančios Šiauliuose ir Vilniaus rajone skirtos dalinės patikros. Dalinės patikros atliktos 2014 m. gruodžio 10 d. (informuota 2014 m. gruodžio 9 d. 14:30 val. ir 19 val.) ir 2014 m. gruodžio 12 d. (informuota apie patikrą 2014 m. gruodžio 10 d. 9:50 val.). Vadinasi, pareiškėjas buvo tinkamai informuotas apie Agentūros ketinimą patikrinti iš paramos lėšų įsigytą įrangą ir galėjo atvykti. Pažymėtina, kad 2014 m. gruodžio 15 d. susisiekus telefonu I. K. buvo paprašyta pateikti papildomus dokumentus. 2014 m. gruodžio 16 d. Paramos gavėjai buvo išsiųstas pranešimas apie patikrą vietoje Nr. S-VP-0147047, kuriame nurodyta per 5 (penkias) darbo dienas susisiekti su patikrą atlikusiais Kontrolės departamento Panevėžio patikrų vietoje skyriaus tikrintojais. Taip pat nurodyta, kad, nesusisiekus su nurodyto skyriaus tikrintojais, Patikros vietoje ataskaitoje bus fiksuojamas pažeidimas. Per nustatytą terminą Paramos gavėja su nurodytais darbuotojais nesusisiekė. Patikros vietoje metu nebuvo galima patikrinti visos įsigytos technikos, nepateikti technikos draudimą patvirtinantys dokumentai, Paramos gavėjos direktorius negalėjo nurodyti, kur yra nerasta technika, viešinimo stendo (patekti į namų valdą nepavyko). Patikros metu taip pat nebuvo rastas vienas automobilis (skiedrovežis) ir vienas benzininis pjūklas bei nustatyta, kad priekaba yra saugoma Šiauliuose, UAB „Horo mechanika“ teritorijoje kaip UAB „Joliga“ nuosavybė. Taip pat pastebėta, kad už paramos lėšas įsigyta priekaba yra be standartinių ratų. Agentūra neteigia, kad pareiškėjas priekabos Palms nuosavybės teisę perleido tretiesiems asmenims. Agentūra ataskaitoje norėjo nurodyti, jog pareiškėjui yra apribotas vienas iš nuosavybės teisės elementų – galimybė naudotis priekaba.

Apeliantas teigia, kad Agentūra netaikė Paramos gavėjai paramos sutarties nutraukimo ir išmokėtos paramos susigrąžinimo sankcijos už tai, kad priekaba buvo be „standartinių ratų“. Sprendime kai kuriose pastraipose teismas fokusavosi į visiškai nereikšmingus dalykus ar aplinkybes, kurie nebuvo kvalifikuoti kaip pažeidimai. Sankcija parenkama atsižvelgiant į aplinkybių visetą. Todėl tikėtina, kad neteisingas Agentūros veiksmų interpretavimas sąlygojo tai, jog buvo priimtas nepagrįstas sprendimas, kuris turi būti panaikintas.  Vien nesudarymas sąlygų patikrai atlikti kaip pažeidimas (nenustačius kitų pažeidimų), Paramos gavėjai leistų pritaikyti pačią griežčiausią  sankcija, tačiau teismas neatkreipė dėmesio į reglamento, kuris yra taikomas tiesiogiai, nuostatą.

Pareiškėjas UAB „Miškinsa“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atmesti Agentūros skundą ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą.

Pareiškėjas nurodo, kad byloje neginčijamai nustatyta, kad 2015 m. sausio 13 d. raštu, 2014 m. lapkričio 28 d. paaiškinimais bei 2015 m. vasario 10 d. atsakymu pareiškėjas informavo Agentūrą apie negalėjimą pasiekti paraiškoje nurodytų rodiklių bei paaiškino to priežastis. Pareiškėjas įvykdė visas sutarties 26.5 p. bei Administravimo taisyklių 253.4 nurodytas sąlygas, todėl teismas pagrįstai sprendė apie sankcijos už pažeidimą (paraiškoje nurodytų rodiklių nepasiekimą) nepagrįstumą.

UAB „Miškinsa“ teikdama paraišką ir sudarydama verslo planą rėmėsi tuometine situacija ir negalėjo prognozuoti, jog dvi transporto priemonės (skiedrovežiai), be kurių nėra galimas Paramos sutartyje nurodytos veikos vykdymas, patirs autoįvykius, bei ryšium su tuo sumažinti planuojamus įsigyti miško plotus. Natūralu, jog susiklosčius nenumatytoms aplinkybėms, nors jos ir nelaikytinos force majeure aplinkybėmis, ne visada pavyksta pasiekti verslo plane numatytus rodiklius, todėl Agentūros besąlygiškas reikalavimas nepriklausomai nuo faktinės situacijos pasiekti verslo plane ir paraiškoje nurodytus rodiklius yra nelogiškas ir prieštarauja protingumo ir teisingumo principams. Agentūra, kaip teisingai nurodė teismas, neatsižvelgė į priežastis, kurios lėmė negalėjimą pasiekti paraiškoje ir verslo plane numatytų rodiklių, nors į tokia priežastis skiriant sankciją turėjo būti atsižvelgta.

Agentūros nuomone, už Sprendime nurodytų pažeidimų padarymą yra galima skirti tik griežčiausią nuobaudą - paramos sutarties nutraukimą ir visų mokėtų sumų susigrąžinimą, o švelnesnės sankcijos skyrimas apskritai neįmanomas, nebent yra force majeure aplinkybių, kurios apskritai šalina atsakomybę. Administravimo taisyklių 197.1.7 p. numato, kad parama sumažinama 0,2 proc. paramos sumos, jei paramos gavėjas projekto kontrolės metu pagal Agentūros patvirtintą tvarką neatitinka paramos gavėjo paramos paraiškoje nurodytų nustatytų privalomų projekto įgyvendinimo rodiklių reikšmių. Pareiškėjui nesilaikant paramos suteikimo reikalavimų ar pažeidžiant paramos gavimo ir naudojimo sąlygas, jam taikoma sankcija gali būti ne tik visos paramos susigrąžinimas, tačiau ir paramos dalies sugrąžinimas. Taigi, Agentūros nurodymas, jog ji negali skirti švelnesnės nuobaudos nei paramos sutarties nutraukimas ir visų sumokėtų sumų susigrąžinimas, yra nepagrįsta.

Teismas pagrįstai vertino, kad technikos vienkartinis naudojimas durpėms gabenti yra mažareikšmis, t. y. jis nėra toks, dėl kurio Agentūra galėtų skirti griežčiausią nuobaudą. Galimybių atlikti patikrą vietoje nesudarymas nesuponuoja paramos sutarties nutraukimo, o sankcija turi būti skiriama atsižvelgiant į proporcingumo principo esmę.

Agentūra nebuvo pateikusi reikalavimo visą turimą techniką pristatyti į patikros vietą. Akivaizdu, jog technikai dirbant pagal paskirtį, jos patikros vietoje gali ir nebūti. Agentūrai pageidaujant apžiūrėti visą techniką, toks Agentūros ketinimas turėjo būti aiškiai įvardytas. Agentūra neturi jokių duomenų, kad nerastas turtas būtų paslėptas ar kitaip tikslingai siekiama sutrukdyti jį apžiūrėti. Nesant tokių duomenų, nėra jokio pagrindo konstatuoti pažeidimą. Nei Administravimo taisyklės, nei Sutartis nenumato sankcijos skyrimo už tai, kad patikros metu Pareiškėjo technika buvo ne patikros vietoje, o dirbo pagal paskirtį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Agentūros sprendimo ir rašto panaikinimo, kuriais nuspręsta susigrąžinti išmokėtą 200000 Eur paramos sumą bei nutraukta Paramos sutartis.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Ginčijamo sprendimo priėmimo metu (2015 m. liepos 13 d.) galiojusių Administravimo taisyklių 3 p., 197 p., be kita ko, buvo nustatyta, kad paramos gavėjui nesilaikant paramos suteikimo reikalavimų ir (arba) pažeidžiant paramos gavimo ir naudojimo sąlygas ir (arba) nesilaikant paramos paraiškoje numatytų reikalavimų ir (arba) prisiimtų įsipareigojimų, numatomos trys sankcijų rūšys: paramos sumažinimas, paramos neskyrimas ir paramos ar jos dalies susigrąžinimas.

Administravimo taisyklių 197.3.2. p. nustatyta, kad paramos ar jos dalies susigrąžinimas taikomas, kai paramos gavėjas nustojo vykdyti projektą, negali pasiekti paramos sutartyje ir (arba) paramos paraiškoje nustatytų projekto uždavinių, tikslų.

Administravimo taisyklių 197.3.14. p. nustatyta, kad paramos ar jos dalies susigrąžinimas taikomas, kai paramos gavėjas pažeidžia kitas paramos sutarties sąlygas ir (arba) paramos paraiškoje prisiimtus įsipareigojimus.

Teismas vertina, kad šie sankcijų skyrimo pagrindai turi būti aiškinami sistemiškai atsižvelgiant į visumą teisės normų reglamentuojančių Europos Sąjungos bendrąją žemės ūkio politiką, bei nustatančių Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai lėšų naudojimą.

Iš 2005 m. birželio 21 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1290/2005 Dėl bendrosios žemės ūkio politikos finansavimo preambulės seka, kad Europos žemės ūkio fondas kaimo plėtrai yra skirtas kaimo plėtrai finansuoti pagal konkrečias programas. Šio reglamento 9 straipsnio 1 dalies a) punkte nustatyta, kad valstybės narės turi imtis visų priemonių reikalingų veiksmingai finansinių Bendrijos interesų apsaugai, visų pirma siekdamos patikrinti finansuojamų operacijų tikrumą ir atitikimą, susigrąžinti sumas, kurios buvo prarastos dėl pažeidimų ar aplaidumo.

Iš 2013 m. gruodžio 17 d. Europos parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1305/2013 dėl paramos kaimo plėtrai, teikiamos Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) lėšomis, kuriuo panaikinamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1698/2005 akivaizdu, kad lėšos iš šio fondo yra skiriamos siekiant užtikrinti tvarią kaimo vietovių plėtrą, didelį dėmesį skiriant apibrėžtam skaičiui pagrindinių prioritetų, susijusių su, be kita ko, su inovacijomis miškininkystės srityse, tvaraus miško valdymo skatinimu, efektyviu išteklių naudojimu ir perėjimo prie mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikos miškininkystės sektoriuose skatinimu, taip pat su socialinės įtraukties skatinimu, skurdo mažinimu ir ekonomine kaimo vietovių plėtra. Iš šio reglamento 6 straipsnio 1 dalies seka, kad Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai lėšos valstybėse narėse turi panaudojamos per kaimo plėtros programas, be to reglamente detaliai apibūdinama galimų investicijų kryptys ir konkrečios priemonės.

2011 m. sausio 27 d Komisijos reglamento (ES) Nr. 65/2011, kuriuo nustatomos išsamios Tarybos reglamento (EB) Nr. 1698/2005 kontrolės procedūrų įgyvendinimo ir kompleksinio paramos susiejimo įgyvendinimo taisyklės, susijusios su paramos kaimo plėtrai priemonėmis 18 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad valstybė narė susigrąžina ir (arba) atsisako skirti paramą arba nustato sumažintiną paramos sumą, visų pirma atsižvelgdama į nustatyto pažeidimo rimtumą, mastą ir nuolatinį pobūdį; reikalavimų pažeidimo rimtumas visų pirma priklauso nuo reikalavimų pažeidimo pasekmių svarbos atsižvelgiant į nesilaikytų kriterijų tikslus; reikalavimų pažeidimo mastas visų pirma priklauso nuo reikalavimų pažeidimo poveikio visai operacijai; ar reikalavimų pažeidimas yra nuolatinio pobūdžio, visų pirma priklauso nuo to, kiek trunka jo poveikis arba kiek laiko gali prireikti tam poveikiui nutraukti taikant tinkamas priemones.

Teismas konstatuoja, kad iš šių normų seka, kad Administravimo taisyklių 197.3.2. p. ir 197.3.14. p. turi būti taikomi atsižvelgiant į tai, kad:

– Paramos gavėjui išmokama suma yra skirta ne asmeniniam jo praturtėjimui, ne verslo plėtrai aplamai gautas lėšas naudojant ten kur tuo metu yra didesnė galimybė gauti pajamas ir pelną, o skirta konkrečioms priemonėms, siekiant paminėtose normose ir Paramos sutartyje nurodytų konkrečių tikslų ir uždavinių. Gautų lėšų panaudojimas ne paramos sutartyje nurodytais tikslais yra rimtas pažeidimas, galintis sukelti pačias griežčiausias pasekmes paramos gavėjui.

– Sankcija (paramos ar jos dalies susigrąžinimas) nėra vertintina kaip bausmė nacionalinės baudžiamosios teisės prasme, tiesioginės tyčios nustatymas baudžiamosios teisės prasme nėra reikalingas taikant šią sankciją. Sankcijai pritaikyti pakanka konstatuoti aplaidumo ar netinkamo ūkinės komercinės veiklos vykdymo.

– Taikant sankciją (paramos ar jos dalies susigrąžinimą) būtina atsižvelgti į pažeidimo rimtumą, mastą, trukmę ir pasekmes.

Taip pat teismas pažymi, kad Administravimo taisyklėse nurodytos sankcijų rūšys ir jų skyrimo pagrindai yra specialiosios teisės normos, taikomos paramos gavėjui nesilaikant paramos suteikimo reikalavimų ir (arba) pažeidžiant paramos gavimo ir naudojimo sąlygas ir (arba) nesilaikant paramos paraiškoje numatytų reikalavimų ir (arba) prisiimtų įsipareigojimų. Be to, Paramos sutartis yra sudaryta viešosios teisės reguliavimo srityje, administracinės teisės normų pagrindu, sutarties vykdymo bei pasibaigimo teisinį režimą nustato administracinės teisės normos, o šalys sutarties sąlygų pasirinkti negali, t. y. ginčo sutartis yra administracinė sutartis. Taigi, sankcijos numatytos Administravimo taisyklėse negali būti aiškinamos siejant jas su Įgyvendinimo taisyklėmis ar Paramos sutartimi tokiu būdu, kad prarastų savo tiesioginę prasmę pažodžiui išdėstytą tekste. Todėl teismas pilnai atmeta pareiškėjo UAB „Miškinsa“ paaiškinimus dalyje, kad pranešus Agentūrai apie negalėjimą vykdyti Projektą sankcijos negali būti taikomos, ar ji atleidžiama nuo pareigos projektą įvykdyti, kadangi tai tiesiogiai prieštarauja Administravimo taisyklių 197.3.2. p. ir aukščiau paminėtoms reglamentų normoms. Vilniaus apygardos administracinis teismas pritaręs tokiems pareiškėjo paaiškinimams suklydo taikydamas materialiosios teisės normas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, patikrinęs Vilniaus apygardos administracinio teismo atliktą įrodymų vertinimą byloje, iš dalies su teismo išvadomis nesutinka.  

Kaip matyti iš 2015 m. liepos 13 d. sprendimo Nr. SKP-314, Agentūra konstatavo, kad Bendrovė nustojo vykdyti Projektą, negali pasiekti nustatytų Projekto uždavinių, tikslų ir dėl to taikė Administravimo taisyklių 197.3.2. p.

Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas ir Agentūra pasirašė Paramos sutartį ir Paramos gavėja įsipareigojo įgyvendinti projektą „Miško kirtimo, ištraukymo ir transportavimo gamybos bazės įkūrimas ir plėtra“ (VAGK bylos II t. b. l. 45).  Projektas įgyvendinamas realizuojant veiklos sritį – „Miško kirtimo, apvaliosios medienos bei biokuro (medienos kuro) ruošos modernizavimas“. Projekto esmė – pagal įmonės strategiją kasmet nupirkti ne mažiau kaip po 10 ha miško paskirties plotų ir juose vykdyti apvalios medienos ruošos darbus (VAGK bylos I t. b. l. 97).  T. y. 2012 m. bus valdoma 19.2 ha žemės nuosavybės teise, 2013 m. – 32.2 ha, 2014 m. – 46.2 ha, 2015 m. 55.2 ha žemės sklypas. Pardavimų pajamos kasmet didės ir 2015 m. sieks 466958 litų. Bendrovė įsigys miško ruošos techniką ir medienos krovos ir transportavimo techniką. Projekte numatoma realizuoti nuosavuose miškuose paruoštą medieną, transportuoti savo paruoštą medieną, medienos transportavimo paslaugas teikti rinkoje veikiantiems kitų privačių miškų savininkams. Bendrovės paaiškinimuose prie verslo plano buvo numatyta, kad veiklos pajamos iš nuosavo miško sudarys vidutiniškai 60 proc. (projekto įgyvendinimo laikotarpiu 56–60 proc.) (VAGK bylos II t. b. l. 97).

Iš bylos įrodymų seka, kad paraiškos padavimo metu bendrovė turėjo 2,8 ha nuosavo miško, Agentūra nustatė, kad 2013 m. gruodžio 31 d. Paramos gavėja nuosavybės teise turėjo 9,77 ha žemės vietoj numatytų 32 ha, 2014 m. gruodžio 31 d. – 2,77 ha vietoj 46 ha.

Taip pat iš bylos medžiagos seka, kad automobiliai Mercedes Benz Actros į autoįvykius pateko 2013 m. gruodžio 10 d. ir 2014 m. sausio 3 d. (VAGK bylos I t. b. l. 32, 37). Agentūra nustatė, kad 2013 m. gruodžio 31 d. Paramos gavėja nuosavybės teise turėjo 9,77 ha žemės vietoj numatytų 32 ha, t. y. projekto nevykdymas iki 2014 m. sausio 3 d. niekuo nėra susijęs su autoįvykiais. Dar daugiau, byloje nėra jokių argumentų, kaip autoįvykiai susiję su papildomomis investicijomis žemei įsigyti, kurios numatytos verslo plane (VAGK bylos I t. b. l. 148, 158, 151–155).

Tai, kad draudimo išmoka pervesta kredito unijai, o bendrovė negalėjo iš karto atsiskaityti už automobilių remontą, kad dėl finansinių sunkumų skiedras pradėjo vežti 2013 m. IV ketvirtyje, kad laiku neinvestavo į miško įsigijimą, kad priekaba yra saugoma Šiauliuose, UAB „Horo mechanika“ teritorijoje, o ne naudojama ūkinei veiklai vykdyti, tai kad vadovas būdamas informuotas neatvyksta į patikrinimą, tai kad vadovas vietoje to kad vadovautų bendrovėje įprastu darbo laiku dirba samdomu darbuotoju kitose įmonėse, įrodo tai, kad bendrovės ūkinė komercinė veikla organizuojama netinkamai ir aplaidžiai.

Byloje nėra jokių įrodymų, kad projekto tikslui – miško kirtimo, apvaliosios medienos bei biokuro (medienos kuro) ruošos modernizavimui – buvo sukurta kokia nors vertė panaudojus Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai lėšas ir Lietuvos Respublikos biudžeto lėšas, iš esmės gautas veltui. Taigi, byloje įrodyta, kad Bendrovė nustojo vykdyti Projektą, nevykdė Projekto taip, kaip buvo numatyta paraiškoje ir Paramos sutartyje, tai padarė dėl netinkamai ir aplaidžiai organizuotos ūkinės komercinės veiklos.

Be to, kaip matyti iš 2015 m. liepos 13 d. sprendimo Nr. SKP-314, Agentūra konstatavo, kad paramos gavėja dalį už paramos lėšas įsigytų investicijų naudoja ne Įgyvendinimo taisyklėse ir paraiškoje numatytai veiklai vykdyti. Šis faktas įrodytas rašytiniais įrodymais. Iš bylos medžiagos matyti, kad Agentūra 2014 m. gruodžio 10 d. – 2015 m. sausio 14 d. atliko Projekto patikrą (VAGK I t. b. l. 159–175) kurios metu buvo nustatyta, kad vienas automobilis yra naudojamas durpėms gabenti. Pareiškėjas teigia, kad durpės buvo vežamos tik kelis kartus. Bet teismui nėra pateikti rašytiniai įrodymai patvirtinantys šiuos žodinius paaiškinimus – sutartys, pinigų srautų analizė, mokėjimo dokumentai, kelionės dokumentai patvirtinantys, kad automobilio nuvažiuoti kilometrai atitinka krovinių vežimą pagal Paramos sutartį ir pan. Žodiniai paaiškinimai negali paneigti patikrinimo metu nustatyto fakto, kad automobilis naudojamas ne paraiškoje numatytai veiklai vykdyti.  Šie pareiškėjo argumentai atmeti kaip neįrodyti.

Taigi, byloje įrodyta, kad pareiškėjas itin šiukščiai pažeidė Paramos sutarties sąlygas, už paramos lėšas įsigytas investicijas naudojant ne Įgyvendinimo taisyklėse ir paraiškoje numatytai veiklai vykdyti. Vilniaus apygardos administracinio teismo vertinimas, kad technikos vienkartinis naudojimas durpėms gabenti yra mažareikšmis, t. y. jis nėra toks, dėl kurio Agentūra galėtų skirti griežčiausią nuobaudą, yra nepagrįstas.

Su kitų Vilniaus apygardos administracinio teismo atliktų pažeidimų vertinimu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sutinka ir argumentų nekartoja.

Apibendrinant tai kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad byloje įrodyta, kad projekto neįgyvendinimą sąlygojo netinkamai organizuota ir aplaidi bendrovės ūkinė komercinė veikla. Itin šiukščiai pažeista paramos sutartis už paramos lėšas įsigytas investicijas naudojant ne paraiškoje numatytai veiklai vykdyti. Byloje nėra jokių įrodymų, kad miškų ūkio plėtrai buvo koks nors bendrovės indėlis ilgą laiką naudojant iš esmės veltui gautas mokesčių mokėtojų lėšas. Taigi, atsakovas reikalaudamas sugrąžinti išmokėtą 200 000 Eur paramos sumą bei nutraukdamas Paramos sutartį elgiasi pagrįstai ir teisėtai. Byloje neįrodyta, Agentūra už pažeidimus skirdama sankciją ­– paramos susigrąžinimą – akivaizdžiai pažeidė proporcingumo principą. Pareiškėjo teiginiai, kad jo negalėjimas pasiekti verslo plane bei paraiškoje numatytų rodiklių buvo įtakotas nuo jo nepriklausančių ir negalėtų numatyti aplinkybių, neįrodyti.

Apeliantas prašo taikyti Administravimo taisyklių 197.1.7. p. kuriame numatyta, kad parama sumažinama 0,2 proc. paramos sumos, jeigu paramos gavėjas projekto kontrolės metu pagal Agentūros patvirtintą tvarką neatitinka paramos gavėjo paramos paraiškoje nurodytų nustatytų privalomų projekto įgyvendinimo rodiklių reikšmių. Nurodytas punktas pareiškėjo atžvilgiu netaikytinas, kadangi projektas yra užbaigtas ir visa paramos suma išmokėta. Be to, kokio dydžio sankcija, esant nustatytiems pažeidimams, akivaizdžiai neatitinka nei protingumo, nei teisingumo kriterijų.

Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino materialiosios teisės normas, iš dalies netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, priėmė nepagrįstą bei neteisingą procesinį sprendimą, todėl apygardos administracinio teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo UAB „Miškinsa“ skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai              Ričardas Piličiauskas

              Veslava Ruskan

              Arūnas Sutkevičius