Civilinė byla Nr. e2A-598-910/2023

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00022-2022-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.6.10.2.4.1; 2.6.10.5.2.17; 3.4.3.11;

3.3.1.18.3

(S)

 

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2023 m. rugpjūčio 31 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės, Laimos Ribokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo E. H. (E. H.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2023 m. gegužės 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Ligowave technology“, atstovaujamos nemokumo administratorės A. P., ieškinį atsakovui E. H. (E. H.) dėl uždarosios akcinės bendrovės „Ligowave technology“ bankroto pripažinimo tyčiniu ir žalos atlyginimo, trečiasis asmuo V. B.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I.                      Ginčo esmė

 

1.       Ieškovė likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Ligowave technology“ (toliau – ir bendrovė), atstovaujama nemokumo administratorės A. P. (toliau – nemokumo administratorė), kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė: 1) BUAB „Ligowave technology“ bankrotą pripažinti tyčiniu, kaltu dėl tyčinio bankroto pripažinti atsakovą E. H. (toliau – atsakovas); 2) priteisti iš atsakovo 2 041 244,08 Eur žalos atlyginimą.

2.       Bendrovės nemokumo administratorė ieškinyje paaiškino, kad teismas 2022 m. kovo 16 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Ligowave technology“ iškėlė bankroto (nemokumo) bylą. Nuo 2017 m. kovo 28 d. bendrovės vadovas (direktorius) buvo E. H. (kiti duomenys: H. H.), o jam nesant Lietuvoje, direktoriui nuo 2019 m. pagal įgaliojimą atstovavo bendrovės darbuotojas V. B.

3.       Nurodė, kad bendrovė tapo nemoki 2022 m. spalio 15 d., nes nuo šio momento jau negalėjo įvykdyti turtinių prievolių Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV), Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie FM), darbuotojams ir kitiems kreditoriams. Viena iš svarbiausių aplinkybių, kuri nulėmė bendrovės nemokumą yra ta, kad bendrovė iš debitorių negavo įplaukų ir dėl to negalėjo susimokėti skolų. Bendrovės debitorės Ligowave Networks INC skola bendrovei 2021 m. išaugo 315 172,80 Eur. Bendrovės debitorės Ligowave corporation limited skola bendrovei išaugo 2020 m. dėl H. H. bendrovės vardu (duomenys neskelbtini) banke paimtos 600 000 Eur paskolos ir perduotos Ligowave corporation limited. Šios paskolos dalis – 404 722,35 Eur – buvo padengta 2020 m. gruodžio 31 d. per pirkimus ir pinigų gavimus. Debitorės Deliberant LLC skola bendrovei atsirado 2021 m., pardavus jai IT technologijas. Dėl to laikytina, kad bendrovės vadovas sąmoningai perkėlė turtą į kitas savo valdomas įmones, kurių nėra Lietuvoje ir Europos Sąjungoje (toliau – ES) ir iš jų išieškoti skolas yra problemiška, o finansiniai įsipareigojimai liko bendrovei. Nuo 2021 m. bendrovė veiklą vykdė tik kreditorių pinigais ir kreditorių rizika. Jau 2021 m. spalio mėn. bendrovės vadovas privalėjo svarstyti dėl nemokumo bylos iškėlimo arba spęsti finansinius klausimus, t. y. grąžinti iš susijusių įmonių skolas bendrovei. Tačiau valdymo organai šių problemų iš esmės nesprendė, nesiėmė tinkamų veiksmų tam, kad kreditorių interesai būtų apsaugoti nuo blogėjančios bendrovės padėties. Valdymo organų veiksmais, tiksliau – neveikimu buvo dar daugiau bloginama kreditorių padėtis, mažinama tikimybė jiems atgauti skolas, nes, bendrovei tapus nemokia, buvo nutrauktos ES fondų finansavimo sutartys naujiems IT produktams sukurti. Vykdant projektus ES lėšomis, bendrovei atstovavo įgaliotas asmuo V. B. Kadangi, iškėlus bankroto (nemokumo) bylą, niekas neperėmė sutarčių vykdymo, viešoji įstaiga (toliau – VšĮ) Lietuvos verslo paramos agentūra pareikalavo grąžinti iš fondų sumokėtas lėšas pagal dvi sutartis, tačiau bendrovė neturėjo tam lėšų. Projektams vystyti iki jų nutraukimo bendrovei sumokėta 1 184 487,09 Eur suma bei patvirtintas 1 184 487,09 Eur kreditoriaus finansinis reikalavimas.

4.       Nurodė, kad ta aplinkybė, jog bendrovės vadovas, žinodamas apie bendrovei gresiantį nemokumą, pažeisdamas atsiskaitymų eiliškumą (Lietuvos Respublikos civilinis kodekso (toliau – CK) 6.929 straipsnio 2 dalis, 6.9301 straipsnio 1 dalis), leido atsiskaitinėti pažeidžiant CK 6.9301 straipsnį, vertintina kaip pažeidžianti tiek bendrovės, tiek jos kreditorių interesus. Bendrovės vadovas, neatsiskaitydamas su VSDFV, pinigus pervesdavo kitiems kreditoriams ir susijusioms įmonėms, kurios buvo skolingos bendrovei. Per tris 2022 m. mėnesius buvo gauta tik 4 022 Eur pajamų, tačiau visos jos paskirstytos, nesinaudojant bankų paslaugomis, o vykdant sudengimus su atrinktais paslaugų teikėjais.

5.       Teigė, kad bendrovės vadovas, žinodamas prastą bendrovės finansinę situaciją ir artėjantį bankrotą (nemokumą), 2020–2021 metais lėšų dalį nukreipė į susijusias įmones Ligowave corporation limited (JAV), Deliberant LLC (JAV) ir Ligowave Network INC (Honkongas), taip šiurkščiai pažeidė lojalumo bendrovei pareigą. Nepaisant prastos bendrovės finansinės situacijos, atsakovas neteikė informacijos apie padėtį bendrovės sąskaitoje, esančioje (duomenys neskelbtini) banke, nes tik jis vienas galėjo ją valdyti ir gauti informaciją, nesiėmė veiksmų dėl valdomų įmonių tam, kad grąžintų skolas, kurias atgavusi bendrovė būtų atkūrusi mokumą ir išvengusi bankroto, nebūtų padaryta tokia didelė žala darbuotojams, VSDFV, VMI prie FM ir valstybei dėl nutrauktų ES finansuojamų sutarčių ir negrąžintų ES fondų lėšų. Dėl to laikytina, kad atsakovas tikslingai ir tyčia prioritetą suteikė savo interesams, o kai tapo aišku, jog bendrovė nebegalės atsiskaityti su kreditoriais, jos finansinę būklę toliau blogino ir didino skolas kreditoriams, neinicijuodamas bendrovės nemokumo proceso, nors tai yra ne atsakovo teisė, bet imperatyvi pareiga. Išdėstytų aplinkybių pagrindu atsakovui kyla atsakomybė atlyginti jo neteisėtais veiksmais (neteisėtu neveikimu) padarytą žalą, kurios dydis – teismo nutartimi patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai, t. y. 2 041 244,08 Eur.

 

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

 

6.       Kauno apygardos teismas 2023 m. gegužės 16 d. sprendimu: 1) pripažino BUAB „Ligowave technology“ bankrotą tyčiniu ir kaltu dėl tyčinio bankroto pripažino atsakovą; 2) ieškinį dėl žalos atlyginimo patenkino – ieškovei iš atsakovo priteisė 2 041 244,08 Eur žalos atlyginimą; 3) ieškovei iš atsakovo priteisė 16 123,28 Eur bylinėjimosi išlaidų.

7.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad veiksmai, dėl kurių bendrovės bankrotą prašoma pripažinti tyčiniu, atlikti tiek iki 2020 m. sausio 1 d., t. y. galiojant Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nuostatoms, tiek veiksmais ir (ar) neveikimu (tęstinio pobūdžio), atliktais po 2020 m. sausio 1 d., t. y. galiojant Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) nuostatoms, todėl, sprendžiant bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą, turi būti vadovaujamasi tiek ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio ĮBĮ, tiek JANĮ normomis. Teismas pažymėjo, kad abiejų įstatymų nuostatos, apibrėžiančios tyčinį bankrotą, iš esmės yra panašios, abiejuose įstatymuose yra įtvirtinti tyčinio bankroto požymiai. Ieškinyje bendrovės tyčinis bankrotas grindžiamas šiais atsakovo veiksmais (neveikimu): 1) nuo 2021 m. spalio 15 d. atsakovas nevykdė pareigos kreiptis dėl nemokumo bylos bendrovei iškėlimo; 2) ekonomiškai nenaudingų bendrovei sprendimų (ne)priėmimu (neveikimu), t. y. lėšų iš debitorių, kurių net 83,8 proc. buvo grupės įmonės arba kitaip susijusios įmonės, nesusigrąžinimu; 3) mokėjimų, atliktų 2021 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn., eiliškumo pažeidimu (CK 6.9301 straipsnis).

8.       Teismas pažymėjo, kad nėra ginčo dėl to, jog bendrovė ne vėliau kaip 2021 m. spalio 15 d. tapo nemoki. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad 2021 m. gruodžio 31 d. bendrovės turtas buvo 998 202 Eur, mokėtinos sumos – 1 152 798 Eur, o per vienerius metus mokėtinos sumos – 1 051 593 Eur, t. y. pradelsti bendrovės įsipareigojimai (skolos) viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Be to, iš 998 202 Eur bendrovės turto 893 673,64 Eur buvo su atsakovu susijusių įmonių (debitorių) skolos. Valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro duomenimis, bendrovė nekilnojamojo turto neturi. VĮ „Regitra“ duomenimis, bendrovės vardu registruotų transporto priemonių nėra. Debitorinių skolų išsiieškojimas dėl lėšų stokos ir debitorių registracijos bei veikimo kitose valstybėse yra apribotas ir nėra bei nebus vykdomas (Ligowave corporation limited registruota Azijos regione (Taivanyje arba Honkonge), skolinga 140 219,20 Eur; Ligowave Network INC  – JAV, skolinga 621 109,28 Eur; Deliberant LLC – JAV, skolinga 132 345,16 Eur). Šios trys su atsakovu susijusios įmonės bendrovei skolingos 893 673,64 Eur, t. y. 96,06 proc. visų 2022 m. kovo 31 d. balanse nurodytų skolų bendrovei ir 88,35 proc. viso bendrovės turto.

9.       Teismas nurodė, kad, bendrovei tapus nemokia, atsakovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Pareiškimas dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo pateiktas kreditorės VSDFV Kauno skyriaus. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nusprendė, kad atsakovas pažeidė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą laiku kreiptis dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo ir sąmoningai blogino jau nemokios bendrovės finansinę padėtį, didindamas įsipareigojimus kreditoriams (darbuotojams, VSDFV, VMI prie FM ir kt.). Teismas nustatė, kad nuo 2021 m. spalio 15 d. iki bankroto bylos iškėlimo finansiniai reikalavimai padidėjo 1 640 178,61 Eur, iš jų – net 1 184 487,09 Eur sudaro valstybei grąžintina pinigų sumą pagal neįvykdytas ES finansuojamas sutartis, kurios nutrauktos dėl to, jog bendrovė bankrutavo. Tai įrodo sąmoningai blogą bendrovės valdymą, dėl kurio, bendrovei tapus nemokia, jos turtinė padėtis buvo dar labiau pabloginta ir taip pažeisti kreditorių teisėti interesai. Teismo vertinimu, byloje nustatytas aplinkybės sudaro pagrindą bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais.

10.       Teismas pažymėjo, kad nuo 2018 m. gruodžio 31 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. su atsakovu susijusių įmonių (Ligowave Networks INC, Ligowave corporation limited, Deliberant LLC) skolos bendrovei išaugo nuo 123 627 Eur iki 761 328 Eur; atsakovas, veikdamas bendrovės ir jos kreditorių interesais, turėjo imtis veiksmų šioms skoloms susigrąžinti; atsakovo sąmoningas vengimas nurodytas skolas susigrąžinti rodo, kad tokiu neveikimu buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama bendrovės nemokumo arba jau nemokios bendrovės finansinės padėties bloginimo, sumažinant bendrovės turto masę bei apribojant bendrovės galimybes atsiskaityti su kreditoriais. Teismo vertinimu, tikėtina, kad bendrovė, atgavusi skolas iš su atsakovu susijusių įmonių, būtų atkūrusi mokumą ir išvengusi bankroto, be to, atsakovas galėjo inicijuoti restruktūrizavimo bylą. Teismas nustatė, kad bendrovė 2021 m. gautinus mokėjimus už parduotą produkciją perkeldavo susijusioms įmonėms, didindama jų įsiskolinimą. Dėl to teismas priėjo prie išvados, kad toks atsiskaitymo su bendrove būdas jai buvo nuostolingas, ekonomiškai nenaudingas, o nurodyti atsakovo sprendimai laikytini sąmoningu siekiu esmingai bloginti bendrovės padėtį bei privesti ją prie bankroto, taip išvengiant įsipareigojimų bendrovės kreditoriams vykdymo, nes kreditoriai neteko galimybės nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (toliau – ir CPK) 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Be to, dėl bendrovės bankroto (nemokumo) buvo nutrauktos su VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūra sudarytos ES finansuojamas sutartys naujiems produktams kurti, pagal kurias bendrovė 2018–2019 metais buvo gavusi 1 184 487,09 Eur finansavimą. Perdavus skolos reikalavimo teisę Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijai, kaip valstybės turto valdytojai, ši pareiškė bendrovei 1 184 487,09 Eur finansinį reikalavimą. Taigi, nors atsakovas žinojo ES struktūrinių fondų naudojimo sutarčių sąlygas, tačiau nesiėmė jokių veiksmų tam, kad išvengtų šios būklės, ir padarė 1 184 487,09 Eur žalą valstybei. Dėl to teismas nusprendė, kad yra pagrindas bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte bei JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais, o atsakovą pripažinti atsakingu už bendrovės tyčinį bankrotą asmeniu (JANĮ 70 straipsnio 3 dalis).

11.       Nemokumo administratorės prašymą bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu, t. y. dėl mokėjimų, atliktų 2021 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn., eiliškumo pažeidimo (CK 6.9301 straipsnis), teismas atmetė kaip nepagrįstą. Nurodė, kad bendrovės 2021 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn. mokėjimai kreditoriams atlikti jai vis dar esant mokiai bei nesant pakankamo pagrindo pripažinti, jog bendrovės skolų susigrąžinimas iš užsienyje esančių debitorių yra ribotas ar nebus galimas. Atsakovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo kilo 2021 m. spalio 15 d. bendrovei tapus nemokia. 2021 m. bendrovė vis dar vykdė veiklą, atsiskaitymams su kreditoriais panaudotos lėšos negali būti laikomos bendrovės patirta žala, todėl tai, kad tuo metu buvo atsiskaitinėjama su kreditoriaus, kai šie sandoriai nelėmė bendrovės nemokumo ar jau nemokios bendrovės esmingo finansinės padėties pabloginimo, nėra pakankamas pagrindas bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktą.

12.       Teismas nurodė, kad bendrovės nemokumo administratorė prašo iš atsakovo priteisti 2 041 244,08 Eur žalos, kurios dydis nustatytas pagal teismo nutartimi patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų sumą, atlyginimą. Teismas nustatė, kad Kauno apygardos teismo 2022 m. birželio 1 d. nutartimi yra patvirtinti bendrovės kreditorių finansiniai reikalavimai, kurių bendra suma – 2 041 244,08 Eur. Teismo vertinimu, byloje nustačius, kad atsakovas pažeidė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą laiku kreiptis dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo ir sąmoningai blogino jau nemokios bendrovės finansinę padėtį, didindamas įsipareigojimus kreditoriams, taip pat bendrovės vadovo sąmoningą vengimą susigrąžinti skolas iš su juo susijusių įmonių bei atkurti bendrovės mokumą, yra pagrindas daryti išvadą, jog tokiu neveikimu buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama bendrovės nemokumo arba jau nemokios bendrovės finansinės padėties bloginimo, sumažinant bendrovės turto masę bei apribojant bendrovės galimybes atsiskaityti su kreditoriais, todėl patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų 2 041 244,08 Eur suma pripažintina bendrovei padaryta žala. Kadangi atsakovas nepaneigė prezumpcijos dėl žalos (jos dydžio) ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos buvimo, yra pagrindas priteisti ieškovės nurodyto dydžio žalą – 2 041 244,08 Eur (CPK 182 straipsnio 4 dalis, 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

 

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

 

13.       Apeliaciniame skunde atsakovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2023 m. gegužės 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

13.1.                      Bendrovės nemokumas savaime nėra pagrindas konstatuoti tyčinį bankrotą. Būtina nustatyti, ar atsakovo veiksmai ir (ar) neveikimas buvo nukreipti siekiant bendrovės nemokumo, o kai ji jau buvo faktiškai nemoki, ar tolesnė jos veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti jos turtinę padėtį. Teismas nenurodė, kokiais įrodymais remdamasis padarė išvadą, kad bendrovės debitorinių skolų išieškojimas nėra ir nebus vykdomas. Teismas nepateikė pakankamai argumentų, kuo vadovaudamasis padarė išvadą, kad atsakovas sąmoningai vengė susigrąžinti bendrovės skolas. ES finansuojamų sutarčių nutraukimas savaime neįrodo, kad sutartys buvo nutrauktos dėl blogo bendrovės valdymo. 

13.2.                      Bendrovė tapo nemoki COVID-19 pandemijos metu. Teismas nevertino atsakovo argumentų dėl bendrovės veiklos sunkumų pandemijos metu. Atsakovo verslas Kinijoje bankrutavo, tai turėjo įtakos bendrovei. Atsakovo įmonė Kinijoje (pagrindinis bendrovės tiekėjas) gamino produktus, o bendrovė juos kurdavo ir parduodavo. Pandemijos pradžioje nebuvo galima gamyba, vėliau gerokai pabrango gamybai naudojami elektros komponentai. Krizę taip pat pagilino 2020 m. vasaros sausra Taivanyje. Taivanio valdžia nurodė įmonėms sumažinti vandens suvartojimą 50 proc., o tai nulėmė puslaidininkių gamybos našumo sumažėjimą 50 proc. Nurodytos aplinkybės nulėmė bendrovės finansinius sunkumus.

13.3.                      Atsakovas stengėsi susitarti su VSDFV dėl skolos atidėjimo. Tai įrodo, kad atsakovas siekė išsaugoti bendrovės mokumą ir tęsti jos veiklą.

13.4.                      Bendrovė gavo 600 000 USD paskolą (duomenys neskelbtini) banke, nes už ją savo asmeniniu turtu laidavo atsakovas. Paskola buvo panaudota atsiskaitant su tiekėjais per Ligowave corporation, t. y. iš gamintojo prekes pirko Ligowave corporation ir pardavė bendrovei. Prekės buvo gautos ir sumokėta, nes kitu atveju kreditas nebūtų išmokėtas. Tikslių tokio pobūdžio operacijos priežasčių atsakovas nežino, bet spėja, kad tai buvo kredito sutarties lėšų išmokėjimo specifiniai reikalavimai, t. y. nurodytas terminas ar sąlygos, per kiek turi būti išleistos kredito lėšos, tai yra gana įprastas reikalavimas. Šios aplinkybės įrodo, kad atsakovas nuosekliai ir kryptingai nesiekė bendrovės nemokumo, o jai tapus nemokia dar labiau neblogino bendrovės turtinės padėties, sąmoningai nevykdė neteisingos investicijų politikos ir (ar) ydingos bendrovės veiklos ir plėtros, nesudarinėjo žinomai nenaudingų sandorių ir (ar) neatliko nereikalingų operacijų.

13.5.                      Tarp atsiradusios žalos bendrovei ir atsakovo veiksmų ir (ar) neveikimo nėra priežastinio ryšio.

14.       Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė, atstovaujama nemokumo administratorės, prašo skundo netenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:

14.1.                      Nagrinėjant bylą dėl tyčinio bendrovės bankroto, atsakovas nebendradarbiavo su Kauno apygardos teismu, t. y. neteikė teismui jokių procesinių dokumentų ar įrodymų į pareiškimą dėl bendrovės tyčinio bankroto, nedalyvavo teismo posėdyje, per teismo nustatytą laiką nepateikė atsiliepimo į pareiškimą, nors tokią pareigą turėjo. Atsiliepimą į pareiškimą dėl tyčinio bankroto pateikė tik trečiasis asmuo V. B.

14.2.                      Bendrovė 2021 m. liepos 16 d. kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių su prašymu bendrovės 173 001,54 Eur skolos VSDFV mokėjimą išdėstyti nuo 2021 m. rugsėjo 1 d. iki 2025 m. rugsėjo 1 d. VSDFV Kauno skyrius 2021 m. rugpjūčio mėn. sprendimu prašymą patenkino ir nuo 2021 m. rugsėjo 1 d. reikėjo pradėti vykdyti skolos mokėjimą VSDFV. Pagal grafiką kas mėnesį iki mėnesio pirmos dienos bendrovė turėjo sumokėti 3 605 Eur. Nurodytos aplinkybės įrodo, kad VSDFV suteikė galimybę bendrovei skolą sumokėti per 4 metus, tačiau bendrovės vadovas tuo nepasinaudojo, blogai valdė finansus ir tai yra buvusio bendrovės vadovo netinkamos veiklos pasekmė. Bendrovės prioritetai buvo mokėjimai kitiems subjektams. Dėl to nesąžininga teigti, kad COVID-19 ar VSDFV kalta dėl bendrovės bankroto.

14.3.                      Tyčinio bankroto kontekste svarbu tai, kad 2018–2022 m. nemokumo laipsnis vis didėjo, skolos (atsižvelgiant į santykį su turtu) augo, bendrovės ir jos kreditorių patiriami nuostoliai taip pat didėjo. Nuo 2021 m. bendrovė veiklą vykdė tik kreditorių pinigais ir kreditorių rizika. Vadovaujantis JANĮ 2 straipsnio 7 dalimi, jau 2021 m. spalio mėn. bendrovės vadovas privalėjo svarstyti dėl nemokumo bylos iškėlimo arba spęsti finansinius klausimus, t. y. iš susijusių įmonių susigrąžinti skolas bendrovei. JANĮ 5 straipsnyje nustatyta, kad nemokumo procesą privalo inicijuoti juridinio asmens vadovas, jeigu juridinis asmuo yra nemokus. Pagal JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punktą vadovas nemokumo procesą privalo inicijuoti nedelsdamas. Tačiau bendrovės vadovas (apeliantas) nesprendė šių problemų, nesiėmė tinkamų veiksmų tam, kad būtų apsaugoti kreditorių interesai nuo vis blogėjančios bendrovės padėties, o jai jau esant nemokiai dar labiau blogino jos padėtį.

14.4.                      Valdymo organų neveikimas buvo nukreiptas dar didesniam kreditorių padėties bloginimui, mažinant tikimybę jiems patenkinti savo reikalavimus, nes, bendrovei tapus nemokia, buvo nutrauktos ES fondų finansavimo sutartys naujiems IT produktams sukurti. Kad tai gali atsitikti ir kokia būtų skola valstybei, buvusiam vadovui buvo žinoma (tai atsiliepime nurodė trečiasis asmuo V. B.), tačiau apeliantas nesiėmė jokių veiksmų tam, jog to išvengtų. Bendrovės vadovas iš debitorių negrąžino lėšų į bendrovę ir (ar) nekėlė bendrovei restruktūrizavimo bylos. Pagal VSDFV Kauno skyriaus pareiškimą iškėlus bendrovei bankroto bylą, niekas neperėmė sutarčių vykdymo, VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūra pareikalavo grąžinti iš ES fondų sumokėtas lėšas (1 184 487, 09 eurų) pagal dvi sutartis, tačiau bendrovė lėšų tam neturėjo. Ši skola taip pat yra bendrovės vadovo neveikimo pasekmė.

14.5.                      Deklaruotos 2021 m. rugsėjo–lapkričio mėn. pardavimo pajamos buvo daugiau kaip dešimt kartų mažesnės už nuolatines išlaidas. Dėl to bendrovės veikla turėjo būti kuo greičiau nutraukta, nes ji tik didino skolas kreditoriams ir nuostolį. Nors 2022 m. sausio–kovo mėn. bendrovėje dirbo penkiolika darbuotojų, tačiau ji veiklos nebevykdė. Per tris 2022 m. mėnesius buvo gauta tik 4 022 Eur pajamų, tačiau visos jos paskirstytos atrinktiems paslaugų teikėjams.

14.6.                      Atsakovas, žinodamas prastą bendrovės finansinę situaciją ir artėjantį bankrotą (nemokumą), 2020–2021 m. lėšų dalį nukreipė į susijusias įmones, taip pažeidė lojalumo bendrovei pareigą. Be to, atsakovas neteikė informacijos apie padėtį bendrovės sąskaitoje, esančioje (duomenys neskelbtini) banke. Atsakovas tikslingai ir tyčia prioritetą suteikė savo interesams, o kai tapo aišku, kad bendrovė nebegalės atsiskaityti su kreditoriais, jos finansinę būklę toliau blogino ir didino įsiskolinimus kreditoriams.

14.7.                      Nebuvo inicijuotas bendrovės nemokumo procesas. Tai yra ne atsakovo teisė, o imperatyvi pareiga. Dėl to atsakovui kyla atsakomybė atlyginti jo neteisėtais veiksmais (neteisėtu neveikimu) padarytą žalą, kurios dydis – teismo nutartimi patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų suma, t. y. 2 041 244,08 Eur. 2020–2021 metais išaugusios skolos susijusioms įmonėms (Ligowave corporation limited, Ligowave Network INC , Deliberant LLC) yra  atsakovo veiksmų pasekmė. Šios debitorių skolos, nuostolinga veikla nulėmė bendrovės bankrotą. Yra priežastinis ryšys tarp skolų debitoriams – susijusioms įmonėms – padidėjimo ir skolų kreditoriams atsiradimo. Tai yra aplinkybės, kurios įrodo atsakovo kaltę.

 

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

15.       CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

16.       Apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti apeliacinio skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.

17.       Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieškinys dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu ir bendrovei padarytos 2 041 244,08 Eur žalos atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymu ir rašytinių paaiškinimų (ne)priėmimo apeliacinės instancijos teisme

18.       Apeliacinės instancijos teisme 2023 m. rugpjūčio 1 d. gauti apelianto (atsakovo) rašytiniai paaiškinimai, prie kurių pridėtas naujas įrodymas – UAB „LigoWave Technology“ 2019 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaita faktūra Nr. WBI_456/19, išrašyta LigoWave Networks Inc.

19.       CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, jeigu jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus dvi išimtis: 1) jeigu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) jeigu tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Toks naujų įrodymų priėmimo aukštesnės instancijos teisme ribojimas nustatytas atsižvelgiant į CPK įtvirtintą apeliacijos modelį, kuriam būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas (nutartis) apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus duomenis, patikrinant, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių ir pan.

20.       Ribojimo teikti naujus įrodymus išlygos CPK 314 straipsnio prasme sietinos su objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių dalyvaujančiam byloje asmeniui pirmosios instancijos teisme pateikti atitinkamus įrodymus, buvimu. Kasacinis teismas yra išskyręs tam tikrus kriterijus, kurie turi būti įvertinti sprendžiant, ar yra pagrindas naujiems įrodymams priimti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktą).

21.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovas nepateikė duomenų, kurių pagrindu galima būtų daryti išvadą, jog teikiamas įrodymas negalėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme ar kad šio įrodymo pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad naujas įrodymas nebuvo pateiktas su apeliaciniu skundu, kurio padavimo terminas baigėsi 2023 m. birželio 16 d., o pateiktas su 2023 m. rugpjūčio 1 d. rašytiniais paaiškinimais jau po to, kai ieškovė buvo pateikusi atsiliepimą į apeliacinį skundą. Taigi be to, kad nenustatyta aplinkybių, dėl kurių aptariamas įrodymas negalėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme ar kad šio įrodymo pateikimo būtinybė iškilo vėliau, šis įrodymas apeliacinės instancijos teismui pateiktas pavėluotai, jo priėmimas užvilkintų apeliacinės bylos nagrinėjimą, nes ieškovei turėtų būti sudaryta galimybė susipažinti su nauju įrodymu ir išdėstyti poziciją dėl jo įrodomosios reikšmės byloje kilusiam ginčui išspręsti. Dėl nurodytų motyvų apelianto 2023 m. rugpjūčio 1 d. pateiktą naują įrodymą atsisakoma priimti (CPK 314 straipsnis).

22.       Dėl dalyvaujančių byloje asmenų teisės teikti rašytinius paaiškinimus apeliacinės instancijos teisme pažymėtina tai, kad CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tokių paaiškinimų turinys neprieštarauja CPK 323 straipsnyje nurodytam reikalavimui. Vadovaujantis CPK 323 straipsnyje įtvirtinta teisės norma, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama.

23.       Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą nurodyta, kad šalies rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodomi papildomi nesutikimo su skundžiamu pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu argumentai, negali būti priimami, kai pasibaigia įstatymų leidėjo nustatytas terminas tokiam procesiniam veiksmui atlikti (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-321-464/2022; 2022 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-269-330/2022).

24.       Apeliantas 2023 m. rugpjūčio 1 d. pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose išdėstė papildomus nesutikimo su apskųstame pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis argumentus, nors terminas apeliaciniam skundui paduoti, taigi ir jam pakeisti ir (ar) papildyti, pasibaigė 2023 m. birželio 16 d. (CPK 307 straipsnio 1 dalis). Dėl to apelianto 2023 m. rugpjūčio 1 d. rašytinius paaiškinimus atsisakytina priimti, jie grąžintini pateikusiam asmeniui (CPK 75 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis, 323 straipsnis).

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių ir šalių ginčo esmės 

25.       Iš bylos medžiagos nustatyta, kad UAB „Ligowave technology“ įsteigta 2005 m. kovo 14 d., bendrovės veikla – ryšių įrangos gamyba. Nuo 2017 m. kovo 28 d. iki 2022 m. kovo 16 d. (nemokumo bylos iškėlimo) bendrovės vadovas buvo atsakovas E. H.

26.       Vienas iš bendrovės kreditorių – VSDFV Klaipėdos skyrius – 2022 m. sausio 12 d. kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo.

27.       Kauno apygardos teismo 2022 m. kovo 16 d. nutartimi bendrovei iškelta bankroto byla; ši nutartis įsiteisėjo 2022 m. kovo 29 d.

28.       Bankroto bylą nagrinėjantis Kauno apygardos teismas 2022 m. birželio 1 d. patvirtino bendrovės kreditorių sąrašą ir jų finansinius reikalavimus, kurių bendra suma – 2 062 693,41 Eur. Teismas 2022 m. birželio 9 d., 2022 m. birželio 16 d., 2022 m. birželio 21 d., 2022 m. rugpjūčio 10 d., 2022 m. rugpjūčio 25 d. ir 2022 m. rugsėjo 15 d. nutartimis patvirtino patikslintą bendrovės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą. 2022 m. rugsėjo 7 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, nutartyje nurodytas bendrovės kreditorių sąrašas ir jų finansiniai reikalavimai, kurių bendra suma – 1 993 325,43 Eur. Kauno apygardos teismas 2022 m. rugsėjo 15 d. nutartimi dar kartą patikslino bendrovės kreditorių sąrašą ir jų finansinių reikalavimų dydį. Galutinė patvirtintų kreditorių reikalavimų suma yra 2 041 244,08 Eur.

29.       Ieškovė (bendrovė), atstovaujama nemokumo administratorės, 2022 m. gruodžio 16 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu, be to, bendrovei iš atsakovo (buvusio bendrovės vadovo) priteisti 2 041 244,08 Eur žalos atlyginimą. Ieškinį grindė tuo, kad bendrovė tapo nemokia 2021 m. spalio 15 d., tačiau bendrovės vadovas nevykdė imperatyvios įstatyme įtvirtintos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, pažeidinėjo CK 6.930 straipsnio nuostatas dėl atsiskaitymų eiliškumo, sąmoningai didino įsipareigojimus kreditoriams ir bendrovės nuostolį, dėl tokių neteisėtų atsakovo veiksmų bendrovei padaryta bankroto byloje patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų dydžio žala – 2 041 244,08 Eur.

30.       Pirmosios instancijos teismas apskųstu sprendimu ieškinį patenkino, priėjęs prie išvados, kad bendrovės bankrotas pripažintinas tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir JANĮ 70 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes, bendrovei nuo 2021 m. spalio 15 d. esant nemokiai, atsakovas nevykdė imperatyvios ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tai nulėmė, jog iki bankroto bylos bendrovei iškėlimo (2022 m. kovo 29 d.) bendrovės įsipareigojimai kreditoriams padidėjo 1 640 178,61 Eur. Teismas nenustatė kitų bendrovės nemokumo priežasčių, kurios būtų nesusijusios su tyčiniu bankrotu, t. y. kad bankrotą nulėmė verslo nesėkmė, o ne tyčiniai bendrovės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Kartu teismas netenkino bendrovės nemokumo administratorės prašymo bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu, nurodydamas, kad mokėjimai bendrovės kreditoriams 2021 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn. atlikti, kai bendrovė dar buvo moki, nesant pagrindo pripažinti, jog skolų susigrąžinimas iš užsienio debitorių yra ribotas ar nebus galimas; vien formalus atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo pažeidimas nėra tyčinio bankroto pagrindas. Teismas, remdamasis tuo, kad, bendrovei 2021 m. spalio 15 d. tapus nemokia, atsakovas, pažeisdamas ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, sąmoningai blogino jau nemokios bendrovės finansinę padėtį, didino įsipareigojimus kreditoriams, be to, vengė susigrąžinti skolas iš debitorių, konstatavo, jog šiais neteisėtais atsakovo veiksmais bendrovei padaryta 2 041 244,08 Eur dydžio žala (bendrovės bankroto byloje nepatenkintų kreditorių finansinių reikalavimų suma), kurią atsakovas privalo atlyginti.

31.       Apeliantas (atsakovas) nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia šiais pagrindiniais argumentais: 1) nėra teisinio pagrindo bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu, nes atsakovas po 2021 m. spalio 15 d. nepablogino nemokios bendrovės padėties, sąmoningai nevykdė neteisingos investicijų politikos, ydingos bendrovės veiklos ir plėtros, nesudarinėjo aiškiai nenaudingų sandorių ir (ar) neatliko nereikalingų operacijų; 2) tarp bendrovei atsiradusios žalos ir atsakovo veiksmų ir (ar) neveikimo nėra priežastinio ryšio. Pasak apelianto, ES finansuojamų sutarčių nutraukimas su bendrove neįrodo, kad dėl jo veiksmų bendrovei kilo VĮ Turto banko, perėmusio Ekonomikos ir inovacijų ministerijos 1 184 487,09 Eur reikalavimą, bankroto byloje patvirtinto finansinio reikalavimo dydžio žala.  

32.       Nagrinėjamos bylos aspektu apeliacinės instancijos teismas pažymi tai, kad tyčinis bankrotas yra specifinis juridinio asmens nemokumo (bankroto) teisės institutas. Teismų praktikoje pažymima, kad tyčinis bankrotas leidžia nustatyti, jog įmonės bankroto buvo siekiama tyčia, t. y., kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-648/2013). Teisės doktrinoje, analizuojant šio specifinio teisės instituto tikslus, pažymima, kad, be bendrojo prevencinio tikslo skatinti įmonių valdymo organus tinkamai vadovauti įmonei, gali būti išskiriamos keturios tyčinio bankroto pasekmės: a) teisės kreiptis į teismą dėl įmonės sandorių pripažinimo negaliojančiais JANĮ 72 straipsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka suteikimas nemokumo administratoriui; b) prokuroro informavimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo (JANĮ 71 straipsnio 4 dalis); c) teisės taikyti JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje nustatytas sankcijas suteikimas teismui; d) teisės reikšti tiesioginius ieškinius bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams suteikimas kreditoriams. Pirmosios trys bankroto pripažinimo tyčiniu pasekmės iš esmės yra formalios. Šie veiksmai gali būti atliekami bet kurioje bankroto proceso stadijoje. Jų tikslas yra suteikti teisę ginčyti įmonės sandorius ir taikyti viešojoje teisėje numatytas sankcijas įmonės vadovui dėl netinkamo įmonės valdymo ir jos bankroto sukėlimo. Tuo tarpu pagrindinė ekonominė (kompensacinė) nauda įmonės kreditoriams, pripažinus bankrotą tyčiniu, yra teisė reikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams. Šis tyčinio bankroto tikslas ir yra pagrindinis, nes jis kreditoriams suteikia teisę atgauti savo reikalavimą. Kiti tyčinio bankroto padariniai yra šalutiniai, tiesiogiai nesusiję su įmonės bankroto proceso veiksmingumo užtikrinimu (Remigijus Jokubauskas. Juridinių asmenų nemokumo procesas. Monografija, 2021 m., p. 218–221).

33.       Bankrutuojančio juridinio asmens nemokumo administratoriaus ieškinys buvusiems juridinio asmens valdymo organų nariams, reikalaujant žalos, grindžiamos įstatyme įtvirtintos imperatyvios pareigos laiku inicijuoti faktiškai nemokaus juridinio asmens nemokumo procesą pažeidimu ar kitais pagrindais, atlyginimo, yra savarankiškas bankrutuojančio asmens ir jo kreditorių teisių gynimo būdas, kuriuo gali būti naudojamasi nepriklausomai nuo to, juridinio asmens bankrotas pripažintas tyčiniu ar ne.

34.       Nagrinėjamos bylos ypatumas yra tas, kad ieškovė, atstovaujama nemokumo administratorės, vienoje byloje pareiškė du iš esmės savarankiškus reikalavimus – dėl UAB „Ligowave technology“ bankroto pripažinimo tyčiniu ir civilinės atsakomybės buvusiam bendrovės vadovui taikymo. Juridinio asmens tyčinis bankrotas ir bankrutuojančio juridinio asmens valdymo organų civilinė atsakomybė yra skirtingi teisės institutai, turintys skirtingą paskirtį, tikslus, taikymo sąlygas. Apeliacinės instancijos teismas pirmiausiai pasisako dėl reikalavimo bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu.

Dėl reikalavimui UAB „Ligowave technology“ bankrotą pripažinti tyčiniu išnagrinėti taikytinų teisės normų

35.       2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus JANĮ, neteko galios ĮBĮ su visais pakeitimais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnyje, reglamentuojančiame pereinamąsias nuostatas dėl nemokumo procesų, nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo (JANĮ) nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus tam tikras išvardytas šio įstatymo nuostatas.

36.       Pareiškimas iškelti UAB „Ligowave technology“ bankroto bylą teismui pateiktas 2022 m. sausio 12 d., šios bendrovės nemokumo (bankroto) byla iškelta Kauno apygardos teismo 2022 m. kovo 16 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2022 m. kovo 29 d. Pareiškimas bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu pateiktas 2022 m. gruodžio 20 d. Nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad UAB „Ligowave technology“ nemokumo procesas buvo pradėtas ir prašymas dėl šio juridinio asmens bankroto pripažinimo tyčiniu pateiktas galiojant aktualioms JANĮ nuostatoms. 

37.       Kartu pažymėtina tai, kad kasacinio teismo išaiškinta, jog sąlygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas yra materialiojo pobūdžio teisės nuostatos, kurioms netaikoma atgalinio galiojimo išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-313/2021 32–33 punktai; 2021 m. liepos 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-378/2021 51 punktas). Prašymas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu turi būti nagrinėjamas pagal teisinį reglamentavimą, galiojusį veiksmų, kurie yra tyčinio bankroto pagrindas, atlikimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-378/2021).

38.       Nagrinėjamoje byloje reikalavimas UAB „Ligowave technology“ bankrotą pripažinti tyčiniu grindžiamas atsakovo veiksmais (neveikimu), atliktais po 2020 m. sausio 1 d. Nemokumo administratorė įrodinėjo ir pirmosios instancijos teismas nustatė, kad bendrovė nemokia tapo 2021 m. spalio 15 d., t. y. galiojant aktualioms JANĮ nuostatoms. Nemokumo administratorė prašė pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu, pirmiausiai remdamasi ta aplinkybe, kad atsakovas, bendrovei 2021 m. spalio 15 d. tapus nemokia, nevykdė imperatyvios įstatyme įtvirtintos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, sąmoningai blogino nemokios bendrovės finansinę būklę, gerokai išaugo kreditorių finansinių reikalavimų suma. Poziciją, kad bendrovės bankrotas buvo tyčinis, nemokumo administratorė grindė ir aplinkybėmis, kad atsakovas sąmoningai nesiekė susigrąžinti debitorinių skolų iš užsienyje esančių bendrovės skolininkų, debitorių skolos didėjo, tačiau atsakovas, būdamas bendrovės vadovas, nesiėmė veiksmų tam, jog būtų apsaugoti kreditorių interesai. Tyčinį bankrotą nemokumo administratorė įrodinėjo ir tuo, kad atsakovas 2021 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn. atsiskaitinėjo su kreditoriais pažeisdamas CK 6.9301 straipsnio nuostatas.

39.       Įvertinus tai, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog bendrovė nemokia tapo 2021 m. spalio 15 d., dėl tokio bendrovės nemokumo momento nėra šalių ginčo, klausimas, ar atsakovo (apelianto) veiksmai gali būti vertinami kaip tyčia sukėlę UAB „Ligowave technology“ bankrotą, spręstinas vadovaujantis nuo 2020 m. sausio 1 d. galiojančio JANĮ nuostatomis. Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju be pagrindo taikė ĮBĮ nuostatas. Kita vertus, atsižvelgus į tai, kad ginčo teisinių santykių reguliavimas bei teismų praktika, įsigaliojus JANĮ, išliko iš esmės panaši, darytina išvada, jog nustatytas pažeidimas dėl šalių ginčui išspręsti taikytinų juridinio asmens nemokumą (bankrotą) reglamentuojančių teisės normų gali būti ištaisytas apeliacinės instancijos teisme (CPK 328 straipsnis).

Dėl sąlygų, būtinų bankrotui pripažinti tyčiniu

40.       Pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.

41.       JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į šiuos požymius: 1) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai; 2) turtas buvo parduotas mažesne negu rinkos kaina, turtas perleistas neatlygintinai, atsiskaitymas už turtą atidėtas juridiniam asmeniui ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su juridiniu asmeniu atsiskaityta veiklos nevykdančių juridinių asmenų ir (arba) juridinių asmenų, nepateikusių Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinių ataskaitų rinkinių, akcijomis; 3) kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą; 4) juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas; 5) veikla ir (ar) turtas buvo perkelti į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje.

42.       Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, aiškinant šias įstatymo nuostatas, yra pabrėžta, kad JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatyti požymiai taikytini tik esant bent vienai privalomai JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytai sąlygai. Vadinasi, vien JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatytų požymių nustatymas nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo manyti, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningo blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1438-553/2020; 2020 m. spalio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1511-450/2020; 2020 m. spalio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1461-241/2020).

43.       Iki JANĮ įsigaliojimo suformuota kasacinio teismo praktika bylose dėl bankroto pripažinimo tyčiniu taip pat išlieka aktuali. Kasacinis teismas yra suformulavęs tokią teisės taikymo taisyklę: jeigu nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-348-219/2019).

44.       Teisės doktrinoje pažymima, kad tokia teismų praktikoje suformuota tyčinio bankroto pagrindų ir įmonės nemokumo priežastinio ryšio teorija leidžia teigti, jog tyčinį bankrotą nulėmusiais laikomi tik tokie veiksmai, kurie yra įmonės nemokumo priežastis arba kuriais nemokios įmonės padėtis buvo iš esmės pabloginta. Kitaip tariant, tokie veiksmai turi arba lemti įmonės nemokumą, arba iš esmės pabloginti jos padėtį, įmonei esant nemokiai. Pirmasis tokių veiksmų kriterijus siejamas su konkrečia faktine aplinkybe – įmonės nemokumo sukėlimu. Praktikoje gali susiklostyti, kad pavienis veiksmas, pavyzdžiui, sandorio sudarymas, gali lemti įmonės nemokumą, tačiau įprastai blogą įmonės valdymą rodo tokių neteisėtų veiksmų visuma, kurią ir turėtų nustatyti teismas. Antras tokių veiksmų kriterijus siejamas su esminiu nemokios įmonės padėties pabloginimu. Jis siejamas su tais atvejais, kai įmonei esant nemokiai ji vis tiek tęsia veiklą, prisiima nenaudingus įsipareigojimus, eikvoja turtą ir pan. Tokie veiksmai laikytini neteisėtais, nes, įmonei tapus nemokia, nėra vykdoma pareiga inicijuoti nemokumo (bankroto) procesą, bet toliau didinamos įmonės mokumo problemos ir mažinamas jos turto aktyvas. Vertinant tyčinio bankroto požymius, manytina, kad vien formalus šių požymių nustatymas nereiškia, jog įmonės bankrotas laikytinas tyčiniu. Tyčinis bankrotas yra šalutinis bankroto procese sprendžiamas klausimas, kuris bankroto procese iš esmės nėra skirtas pagrindiniam šio proceso tikslui – kuo operatyviau ir kuo didesne apimtimi tenkinti kreditorių reikalavimus – pasiekti. Todėl veiksmai, kurie yra tyčinio bankroto požymiai, gali būti pagrindas taikyti kitas kreditorių teisių gynybai veiksmingesnes priemones, pavyzdžiui, sandorių ginčijimą ir kt. (Remigijus Jokubauskas. Juridinių asmenų nemokumo procesas. Monografija, 2021 m., p. 223).

45.       Pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, nagrinėjant prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, bent vieno įstatyme (ĮBĮ ar JANĮ) įtvirtinto tyčinio bankroto požymio nustatymas yra pakankamas pripažinti bankrotą tyčiniu. Kai bendrovės bankrotas pripažįstamas tyčiniu bent vienu iš ĮBĮ (JANĮ) nustatytų pagrindų, jau yra pasiekiami įstatyme nustatyti tyčinio bankroto tikslai ir nebėra teisinio pagrindo spręsti dėl kitų įstatyme nustatytų tyčinio bankroto pagrindų egzistavimo (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1867-407/2020; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m., liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-313/ 2021; 2021 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-211-378/2021).

46.       Nagrinėjamoje byloje jau nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas bendrovės bankrotą pripažino tyčiniu, remdamasis visų pirma pareigos inicijuoti nemokios bendrovės bankroto bylą nevykdymu (JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punktas), taip pat JANĮ 70 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalies 1 punkte nurodytu tyčinio bankroto požymiu. Tačiau netenkino ieškovės (bendrovės) prašymo pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu dėl JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodyto požymio. Apeliantas (atsakovas) apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada UAB „Ligowave technology“ bankrotą pripažinti tyčiniu.

Dėl UAB „Ligowave technology“ faktinio nemokumo momento ir pagrindo bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu

47.       Sprendžiant dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, ypač svarbus įmonės nemokumo momento nustatymas, nes tik nustačius šį faktą galima analizuoti buvusio bendrovės vadovo veiksmus ir nustatyti priežastinio ryšio tarp įvardytų veiksmų ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp įmonės nemokumo ir jos būklės pabloginimo (ne)egzistavimą, taip pat tuo remiantis padaryti pagrįstas išvadas, ar įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1789-241/2017; 2018 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-736-798/2018 ir kt.).

48.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad bendrovė tapo nemoki 2021 m. spalio 15 d. Nė viena iš šalių nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo nustatyto bendrovės nemokumo momento. Dėl to apeliacinės instancijos teismas dėl bendrovės nemokumo momento pasisakys trumpai.

49.       Pagal nuo 2020 m. sausio 1 d. galiojančio JANĮ 2 straipsnio 7 punktą juridinio asmens nemokumas – tai juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę.

50.       UAB „Ligowave technology“ 2020 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis, šio balanso sudarymo dieną bendrovė turėjo 907 741 Eur vertės turto (29 365 Eur vertės ilgalaikio, 877 096 Eur vertės trumpalaikio), bendrovės įsipareigojimai buvo 708 582 Eur (203 580 Eur – ilgalaikiai įsipareigojimai, 505 002 Eur – trumpalaikiai). 2020 m. pelno (nuostolių) ataskaitoje nurodyta, kad patirta 229 086 Eur nuostolių. Pagal 2021 m. gruodžio 31 d. balanso duomenis šio balanso sudarymo dieną bendrovė turėjo 998 202 Eur turto (1 818 Eur vertės ilgalaikio, 996 384 Eur trumpalaikio (per vienus metus gautinos sumos – 908 355 Eur)), įsipareigojimų – 1 253 997 Eur (101 202 Eur – ilgalaikiai įsipareigojimai, 1 152 795 Eur – trumpalaikiai). 2021 m. pelno (nuostolių) ataskaitoje nurodyta, kad patirta 454 954 Eur nuostolių.

51.       Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – Vyriausybė) 2020 m. vasario 26 d. paskelbė valstybės lygio ekstremalią situaciją visoje šalyje dėl koronaviruso (COVID-19) plitimo grėsmės. Vyriausybė 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ nutarė paskelbti karantiną visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Karantino režimo trukmė – nuo 2020 m. kovo 16 d. 00 val. iki kovo 30 d. 24 val. Vėlesniais teisės akto pakeitimais terminas pratęstas iki 2020 m. birželio 16 d. 24 val.

52.       Vyriausybė 2020 m. lapkričio 4 d. priėmė nutarimą Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ (įsigaliojusį 2020 m. lapkričio 7 d.), kuriuo, be kita ko, visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje vėl paskelbė karantiną (1 punktas), patvirtino karantino režimą (2 punktas) ir nustatė karantino režimo trukmę – nuo 2020 m. lapkričio 7 d. 00:00 val. iki 2020 m. lapkričio 29 d. 24:00 val. (5 punktas). Šis Vyriausybės nutarimas ne kartą buvo keičiamas ir (arba) papildomas, inter alia (be kita ko, be to), Vyriausybės 2021 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 229 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimo Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ pakeitimo“, kuriuo karantino režimo trukmė nustatyta nuo 2020 m. lapkričio 7 d. 00:00 val. iki 2021 m. gegužės 31 d. 24:00 val., Vyriausybės 2021 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 385, kuriuo karantino trukmė nustatyta nuo 2020 m. lapkričio 7 d. 00:00 val. iki 2021 m. birželio 30 d. 24:00 val. (nutarimo 22 punktas).

53.       Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie FM) viršininkas 2020 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. VA-27 „Dėl pagalbos priemonių mokesčių mokėtojams, paveiktiems koronaviruso (COVID-19) sukeltų neigiamų pasekmių“, su vėlesniais pakeitimais nustatė, kad mokesčių mokėtojus įtraukti į VMI prie FM viešai skelbiamus sąrašus, vadovaujantis Mokesčių mokėtojų, pripažintų nukentėjusiais nuo ekstremaliosios situacijos ir karantino, kurio metu Lietuvos Respublikos Vyriausybė nustato ūkinės veiklos apribojimus. Bendrovės nemokumo administratorė ieškinyje dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu nurodė, kad bendrovė nuo 2020 m. kovo 1 d. iki 2021 m. rugsėjo 1 d. buvo įtraukta į COVID-19 pandemijos paveiktų bendrovių sąrašą, kurį parengė VMI prie FM. Bendrovei buvo atidėtos prievolės mokėti VSDFV įmokas, tačiau nuo 2021 m. rugsėjo 1 d. jai pagalbos priemonės netaikomos.

54.       Iš teismui pateikto kreditorių sąrašo matyti, kad bendrovės pavieniai įsipareigojimai pirmosios eilės kreditoriams atsirado 2021 m. sausio mėn. (laikotarpiu nuo 2021 m. sausio iki 2021 m. rugsėjo mėn. bendrovė neatsiskaitė su dviem darbuotojais), bet iš esmės bendrovės atsiskaitymas su pirmosios eilės kreditoriais (darbuotojais ir VSDFV) sutriko 2021 m. spalio mėn. (bendrovė 2021 m. spalio mėn. nevykdė įsipareigojimų devyniems darbuotojams, nuo 2021 m. spalio 15 d. nevykdė įsipareigojimų VSDFV). 

55.       Balansų duomenys patvirtina, kad didžiąją bendrovės trumpalaikio turto dalį sudarė gautinos sumos (debitorinės skolos): 2020 m. – 760 303 Eur, 2021 m. – net 980 355 Eur, 2022 m. – 930 342 Eur. Teismų praktikoje, vertinant trumpalaikio turto sudėtį, preziumuojama, kad įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorių skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išsiieškoti ir grąžinti įmonei aspektais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1312-464/2015; 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1855-241/2016;2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1443-823/2017).

56.       Iš bylos medžiagos matyti, kad bendrovės didžiausios debitorės – su atsakovu susijusios įmonės – LigoWave Networks Inc., Ligowave Corporation Limited ir Deliberant LLC 2020 m. turėjo 580 699 Eur, 2021 m. – 761 328 Eur skolą bendrovei. Bendrovės debitorių skolos didėjo, nebuvo jokių požymių, kad bendrovė 2021 m. spalio mėn. gali jomis padengti kreditoriams turimus finansinius įsipareigojimus, kurių suma (pagal nemokumo administratorės atliktą skaičiavimą 2021 m. spalio 31 d.) buvo 597 274,31 Eur dydžio. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas iki 2021 m. spalio 15 d. būtų reikalavęs skolų grąžinimo iš su juo susijusių įmonių (LigoWave Networks Inc., Ligowave Corporation Limited ir Deliberant LLC) ir siekė, jog bendrovė turėtų galimybę įvykdyti savo finansinius įsipareigojimus, kurių turimu turtu negalėjo padengti.

57.       Aptarti bylos duomenys ir aplinkybė, kad apeliantas nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo nustatyto bendrovės nemokumo momento, teikia pagrindą daryti išvadą, kad 2021 m. spalio 15 d. UAB „Ligowave technology“ padėtis atitiko JANĮ 2 straipsnio 7 punkte įtvirtintą nemokaus juridinio asmens apibrėžtį – bendrovė negalėjo laiku vykdyti turtinių prievolių ir bendrovės įsipareigojimai viršijo turimo turto vertę. Vadovaujantis JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punktu, juridiniam asmeniui tapus nemokiam, jo vadovas privalo nedelsdamas inicijuoti nemokumo procesą.

58.       Aptartos aplinkybės teikia pakankamą pagrindą išvadai, kad atsakovas, kaip bendrovės vadovas, jau 2021 m. spalio 15 d. suvokė, jog bendrovė negali vykdyti įsipareigojimų ne tik VMI prie FM ir dviem darbuotojams, iki 2021 m. spalio 15 d. atsiradusiems bendrovės kreditoriams (UAB „CORPUS A“, CDR SP.z.o.o. Polska Komandytowa, UAB „LTLAB“, UAB „Barons group“, TRD TELECOMMUNICATIONS (Hongkong), Advokatų profesinei bendrijai Magnusson ir partneriai), bet ir VSDFV, devyniems darbuotojams, kitiems bendrovės kreditoriams, todėl nedelsdamas turėjo vykdyti JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą pareigą ir inicijuoti bendrovės nemokumo procesą. Atsakovui to nepadarius, pripažintina, kad nuo 2021 m. spalio 15 d. jis pažeidė įstatyme įtvirtintą imperatyvią pareigą, nes dėl bankroto bylos iškėlimo kreipėsi ne atsakovas (bendrovės vadovas), bet vienas iš kreditorių (VSDFV Kauno skyrius), bankroto byla iškelta 2022 m. kovo 29 d. (kai įsiteisėjo pirmosios instancijos teismo 2022 m. kovo 16 d. nutartis).

59.       Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, skirtingai nei pagal iki 2020 m. sausio 1 d. galiojusio ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, JANĮ atskirai nėra įtvirtinta, jog įstatymo nustatytos pareigos inicijuoti nemokumo bylą nevykdymas yra vienas iš tyčinio bankroto požymių. Kita vertus, nurodytos imperatyvios pareigos, numatytos JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punkte, nevykdymas patenka į juridinio asmens netinkamo valdymo (neveikimu) apibrėžtį, todėl, jeigu aptariama pareiga nevykdoma sąmoningai, žinant, jog tokiu neveikimu pažeidžiamos nemokaus juridinio asmens teisės ir (arba) teisėti interesai, bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 1 dalies pagrindu.

60.       Nagrinėjamu atveju pripažinus, kad atsakovas nuo 2021 m. spalio 15 d. nevykdė įstatyme imperatyviai nustatytos pareigos inicijuoti nemokios bendrovės bankroto bylą, tam, jog tokį atsakovo elgesį būtų pagrindas įvertinti kaip patvirtinantį tyčinį bendrovės bankrotą, vadovaujantis pirmiau aptarta kasacinio teismo praktika ir doktrininiu aiškinimu, turi būti nustatytas priežastinis ryšys tarp sąmoningo blogo bendrovės valdymo (tęsiant nemokios bendrovės veiklą ir neinicijuojant nemokumo proceso) ir nemokios bendrovės padėties esminio pabloginimo (JANĮ 70 straipsnio 1 dalis).

61.       Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos duomenis, prieina prie išvados, kad atsakovo elgesys, kai bendrovė nuo 2021 m. spalio 15 d. negalėjo vykdyti finansinių įsipareigojimų kreditoriams, tačiau jis, būdamas vadovas, delsė inicijuoti nemokios bendrovės bankroto procesą, reiškia sąmoningai blogą bendrovės valdymą (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Dėl tokio sąmoningai blogo valdymo (neveikimo) nuo 2021 m. spalio 15 d. buvo esmingai bloginama jau faktiškai nemokios bendrovės finansinė padėtis, nes neteisėto delsimo inicijuoti nemokumo bylą laikotarpiu (nuo 2021 m. spalio 15 d. iki bankroto bylos iškėlimo vieno iš kreditorių pareiškimu 2022 m. kovo 29 d.) bendrovės skolos padidėjo ženkliai. 2022 m. balandžio 22 d. duomenimis, vien darbuotojams bendrovė turėjo 336 924,78 Eur dydžio skolą, 2022 m. sausio 10 d. bendrovė turėjo 214 540,82 Eur dydžio skolą VSDFV Kauno skyriui, 2022 m. kovo 29 d. duomenimis, bendrovė turėjo 92 987,89 Eur dydžio skolą VMI. Išaugo įsipareigojimai ir kitiems kreditoriams.

62.       Esant tokiems bylos duomenims, apelianto (atsakovo) apeliacinio skundo argumentai, kad po 2021 m. spalio 15 d. (nustatyto faktinio bendrovės nemokumo momento) neišaugo bendrovės įsipareigojimų suma kreditoriams, atmestini kaip prieštaraujantys byloje esantiems įrodymams (CPK 185 straipsnis). Be to, pats apeliantas pripažįsta, kad pirmosios eilės kreditoriams (darbuotojams) bendrovės įsipareigojimų suma išaugo.

63.       Apeliantas, teigdamas, kad jis nei tam tikrais veiksmais, nei neveikimu neblogino nuo 2021 m. spalio 15 d. neabejotinai nemokia buvusios bendrovės padėties, teismo proceso metu nepateikė į bylą jokių objektyvių duomenų, kurie galėtų patvirtinti, jog, bendrovei tapus nemokia, jis, kaip bendrovės vadovas, neinicijavo bankroto bylos, tačiau ėmėsi konkrečių veiksmų tam, kad atkurtų bendrovės mokumą, stabilizuotų veiklą ir galėtų ją tęsti (CPK 12, 178 straipsniai). Pabrėžtina tai, kad nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinėje instancijoje atsakovas (apeliantas) neįvardijo jokių verslo logika pagrįstų argumentų, kodėl bendrovei susidūrus su rimtais finansiniais sunkumais jis nesiėmė jokių veiksmų itin didelėms skoloms iš debitorių išsiieškoti, kokia nauda bendrovei buvo pagrįstos atsiskaitymo per su apeliantu (atsakovu) susijusias užsienio įmones schemos (CPK 12, 178 straipsniai). Taigi apeliantas (atsakovas) neįrodė, kad po 2021 m. spalio 15 d., kai bendrovė akivaizdžiai buvo faktiškai nemoki, jis turėjo realų pagrindą tikėtis atkurti mokumą, nepateikė jokių duomenų, kurie galėtų paneigti, jog sąmoningu delsimu inicijuoti faktiškai nemokios bendrovės bankroto bylą, buvo siekiama kitų tikslų, o ne sąmoningai bloginti nemokios bendrovės finansinę padėtį, suvokiant, kad bendrovės kreditoriai negalės patenkinti finansinių reikalavimų, nes bendrovė realaus turto neturi (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

64.       Dėl apelianto (atsakovo) argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokiais įrodymais remdamasis konstatavo, jog bendrovės debitorinių skolų išieškojimas nėra ir nebus vykdomas, kad atsakovas sąmoningai vengė susigrąžinti skolas, pažymėtina tai, kad teismas rėmėsi tais duomenimis, kokie yra byloje. Iš nemokumo administratorės į bylą pateiktų duomenų matyti, kad apeliantas (atsakovas), būdamas bendrovės vadovas, per visą vadovavimo laikotarpį nesiėmė realių veiksmų skoloms iš debitorių išsiieškoti, nors šios skolos kasmet didėjo. Toks atsakovo, kaip bendrovės vadovo, neveikimas nepaaiškinamas nei verslo, nei įprasta ekonomine logika. Pabrėžtina tai, kad būtent apeliantas (atsakovas), siekdamas atsikirsti į ieškinio reikalavimus dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, turėjo tiek teisę, tiek pareigą pateikti įrodymus, iš kurių būtų galima nuspręsti, jog buvo pagrįstų priežasčių tokį ilgą laiką nereikalauti skolų iš debitorių, be to, įrodyti, kad yra realių galimybių šioms skoloms išsiieškoti (CPK 12, 178 straipsniai).  

65.       Pirmosios instancijos teismas taip pat padarė išvadą, kad bendrovės nemokumą sukėlė sąmoningai blogas bendrovės valdymas iki 2021 m. spalio 15 d.

66.       Atsakovas (apeliantas), nesutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, apeliaciniame skunde teigia, kad bendrovės nemokumą nulėmė ne blogas bendrovės valdymas, bet objektyvūs faktoriai: 2019 m. bankrutavo pagrindinė bendrovės elektronikos komponentų tiekėja (Kinijos įmonė), COVID-19 pandemijos metu pasaulyje išaugo elektronikos komponentų kaina, 2020 m. dėl sausros Taivanyje sumažėjo puslaidininkių gamybos našumas.

67.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apelianto įvardytos aplinkybės galėjo paveikti jo vadovaujamos bendrovės veiklą ir sukelti sunkumų. Kita vertus, nurodytina tai, kad teismo proceso metu atsakovas (apeliantas) nepateikė į bylą konkrečių įrodymų, kurie galėtų pagrįsti jo įvardytas aplinkybes, iš kurių teismas galėtų spręsti apie tokių aplinkybių sukeltų bendrovės veiklos sunkumų pobūdį, mastą (CPK 12, 178 straipsniai). Išanalizavus byloje esančių duomenų visumą, konstatuotina, kad atsakovas (apeliantas) neįrodė, jog bendrovės nemokumą nulėmė išimtinai jo įvardyti objektyvūs faktoriai (CPK 12, 178 straipsniai, 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

68.       Pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos duomenimis, pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad nuo 2018 m. gruodžio 31 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. su atsakovu susijusių užsienio įmonių (LigoWave Networks Inc., Ligowave Corporation Limited, Deliberant LLC) skolos bendrovei nuo 123 627 Eur išaugo iki 761 328 Eur. Teismo proceso metu atsakovas (apeliantas) nepateikė argumentuotų paaiškinimų, kokios priežastys nulėmė skolų nemokančių debitorių toleravimą, kodėl nedėta jokių pastangų bent nurodytų skolų daliai išsiieškoti, kodėl skolininkams nemokant skolų buvo tęsiamas bendradarbiavimas ir itin didele apimtimi išaugintos skolos (CPK 12, 178 straipsniai).

69.       Nemokumo administratorė, susipažinusi su jai perduotais bendrovės dokumentais, nustatė, kad LigoWave Networks Inc skola bendrovei susidarė 2020–2021 metais. 2020 m. gruodžio 31 d. LigoWave Networks Inc buvo parduota NFT 2 v7. 64 programinė įranga (20 000 vnt., po 48,15 Eur), pardavimo suma – 963 00 USD (860 666 Eur). 2021 metų spalio–gruodžio mėn. apyvartos žiniaraštyje apskaityta 297 124,68 Eur LigoWave Networks Inc skola bendrovei. Ši skola atsirado dėl Digital Air Wireless skolos bendrovei už parduotą produkciją 2021 m. spalio 31 d. (109 431,53 Eur) ir 2021 m. gruodžio 31 d. (141 630,92 Eur) perkėlimo LigoWave Networks Inc., t. y. vietoje Digital Air Wireless skola perkelta susijusiai įmonei, kuri skolos iki šiol nesumokėjo. LigoWave Corporation Limited 143 661,85 Eur skola bendrovei susikaupė 2020 m. Bendrovė pervedė Ligowave corporation Limited 1 115 900 Eur, iš Ligowave corporation Limited 2020 m. užfiksuota pirkimų už 1 176 071,36 Eur. Skola Ligowave corporation Limited bendrovei pagal apskaitos įrašus susidarė 2020 m. dėl gautos 600 000 USD paskolos (duomenys neskelbtini) banke ir vėlesnių įmonių susitarimų dėl lėšų pasiskirstymo ir panaudojimo. Deliberant LLC 132 345,16 Eur skolą, anot direktoriaus įgalioto asmens V. B., reikėtų anuliuoti, nes galutinis sandoris neįvyko. Tačiau nemokumo administratorei nepateikta jokių konkrečių duomenų argumentams dėl skolos anuliavimo pagrįsti.

70.       Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo tai, kad nemokumo administratorė, susipažinusi su jai perduotais bendrovės dokumentais nustatė, jog 2021 m. bendrovės gautini mokėjimai už parduotą produkciją buvo perkeliami su atsakovu susijusioms užsienio įmonėms, taip didinant jų debitorines skolas, kurių išieškojimo nebuvo siekiama. Pritartina teismo išvadai, kad toks atsiskaitymo būdas buvo aiškiai nenaudingas bendrovei, o atsakovo sprendimus dėl nurodyto atsiskaitymų būdo yra pagrindas vertinti kaip sąmoningą siekį esmingai bloginti bendrovės padėtį ir privesti ją prie bankroto, kartu išvengiant atsiskaitymo su bendrovės kreditoriais, nes kreditoriai neteko galimybės nukreipti išieškojimą į bendrovės turą (už parduotus produktus gautas lėšas)  (CPK 176 straipsnio 1 dalis).        

71.       Teismo proceso metu atsakovas (apeliantas) neišdėstė jokių verslo logika ir nauda bendrovei pagrįstų paaiškinimų, kodėl buvo naudojamos pirmiau aptartos bendradarbiavimo ir atsiskaitymų su susijusiomis užsienio įmonėmis schemos, visiškai nepagrindė, kodėl iš įvardytų užsienio bendrovių nebuvo reikalaujama skolų grąžinimo, nors, įvertinus skolų sumų dydį, yra pakankamas pagrindas teigti, jog, išsiieškojus debitorines skolas, buvo realu tikėtis atkurti bendrovės mokumą, atsiskaityti su bendrovės kreditoriais (bent iš dalies).        

72.       Esant tokiems bylos duomenims ir atsakovui nepateikus juos paneigiančių įrodymų, apeliacinės instancijos teismas neuri pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovas (apeliantas), būdamas bendrovės vadovas, iki 2021 m. spalio 15 d. nustatyto nemokumo momento sąmoningai nevykdė skolų iš debitorių, kurie yra su juo susijusios užsienio įmonės, išieškojimo ir tokiu neveikimu nuosekliai bei kryptingai vedė bendrovę prie nemokumo (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

73.       Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad byloje nustatytos aplinkybės, jog atsakovas (apeliantas), būdamas bendrovės vadovas ir geriausiai žinodamas (turėdamas žinoti) jos turtinę padėtį, veiklos rezultatus, galimas ateities perspektyvas, be pateisinamų priežasčių nereikalavo didelės apimties skolų iš bendrovės debitorių, tęsė bendradarbiavimą su neatsiskaitančiomis užsienio įmonėmis, toleravo skolų augimą, teikia pakankamą pagrindą pripažinti pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą apie sąmoningai blogą bendrovės valdymą, nulėmusį tai, kad vėliausiai 2021 m. spalio 15 d. bendrovė tapo nemoki, o atsakovo (apelianto) sąmoningas delsimas po 2021 m. spalio 15 d. inicijuoti nemokios bendrovės bankroto bylą, leidžiant didėti bendrovės įsipareigojimams tiek pirmosios eilės, tiek kitiems bendrovės kreditoriams, rodo sąmoningą nemokios bendrovės padėties bloginimą, suvokiant (turint suvokti), kad tokiu delsimu pažeidžiamos bendrovės ir jos kreditorių teisės bei teisėti interesai (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Dėl išdėstytų argumentų pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė pakankamą priežastinį ryšį tarp aptartų atsakovo (apelianto), kaip bendrovės vadovo, veiksmų (neveikimo) ir bendrovės nemokumo, o vėliau – tarp atsakovo sąmoningo blogo nemokios bendrovės valdymo (neteisėto delsimo inicijuoti bankroto bylą) ir jau nemokios bendrovės turtinės padėties esminio pabloginimo, todėl turėjo pakankamą pagrindą bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 1 dalies pagrindu, o atsakovą (apeliantą) pripažinti atsakingu už bendrovės bankrotą asmeniu (JANĮ 70 straipsnio 3 dalis).

Dėl bendrovės vadovo civilinės atsakomybės, kai ieškinį dėl žalos atlyginimo reiškia bankroto administratorius

74.       Juridinio asmens vadovo civilinė atsakomybė savo teisine prigimtimi yra deliktinė. Civilinės atsakomybės prievolei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti vadovo veiksmai (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis), žala (nuostoliai), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (nuostolių), vadovo kaltė (išskyrus įstatyme ar sutartyje nustatytas išimtis) (CK 6.246–6.249 straipsniai). Iš aptartų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytą žalą (jos dydį) ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 12, 178 straipsniai). Teismui nustačius, kad atsakovas (vadovas) atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis) ir paneigti šią prezumpciją bei įrodyti, kad nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos, turi atsakovas (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-177-701/2017 41 punktą; kt.).

75.       Kasacinio teismo jurisprudencijoje pažymima, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo bendrovės vadovui gali būti pareikštas šiais skirtingais pagrindais: dėl fiduciarinių pareigų pažeidimo ir (arba) netinkamo verslo sprendimo priėmimo, dėl imperatyvių įstatymo nuostatų (nustatytų vadovo pareigų) pažeidimo, dėl kurių atsirado žala. Priklausomai nuo ieškinio reikalavimo pagrindo, skiriasi įrodinėjimo pareigos, nustatant vadovo civilinės atsakomybės sąlygas, apimtis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-177-701/2017 44 punktą).

76.       Fiduciarinės juridinio asmens valdymo organų pareigos įtvirtintos CK 2.87 straipsnyje: juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, būti lojalus, laikytis konfidencialumo, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams (1–6 dalys), ir kt. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 19 straipsnio 8 dalyje nustatyta bendrovės vadovo pareiga veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai teismų praktikoje suformuluota kaip pareiga veikti išimtinai bendrovės interesais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013, kt.).

77.       Bendrovės vadovas civiline tvarka atsako ir už imperatyvių teisės nuostatų, reglamentuojančių valdymo organo pareigas, pažeidimą. Vienasmenio juridinio asmens valdymo organo pareigos yra įtvirtintos CK bei specialiuosiuose įstatymuose. Vadovas, be kita ko, atsako už finansinės atskaitomybės parengimą (ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 2, 3, 4 punktai), tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą bendrovėje (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalis) bei bankroto bylos inicijavimą laiku (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis), bendrovės dokumentų ir turto perdavimą bankroto administratoriui (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-177-701/2017 30 punktą, kt.).

78.       Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasacinio teismo išaiškinta, jog valdymo organų nariai atsako tik už kaltus veiksmus; už fiduciarinių pareigų pažeidimą ir bylose, kuriose dėl vadovo veiksmų teisėtumo sprendžiama taikant verslo sprendimų priėmimo taisyklę, valdymo organų narių (vadovo) atsakomybė kyla ir taikoma tik esant dideliam neatsargumui arba tyčiai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014; 2014 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2014; 2018 m. gruodžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-535-916/2018, kt.).

79.       Nagrinėjamos bylos ypatumas yra tas, kad ieškinio reikalavimas dėl civilinės atsakomybės buvusiam bendrovės vadovui taikymo ir 2 041 244,08 Eur dydžio žalos atlyginimo priteisimo siejamas su tyčiniu bendrovės bankrotu, nors ieškinio padavimo metu nebuvo įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuriuo bendrovės bankrotas būtų pripažintas tyčiniu – reikalavimas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu pareikštas toje pačioje byloje, kartu su reikalavimu priteisti 2 041 244,08 Eur dydžio žalos atlyginimą.

80.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, juridinio asmens tyčinis bankrotas ir bankrutuojančio juridinio asmens valdymo organų civilinė atsakomybė yra skirtingi teisės institutai, turintys skirtingą paskirtį, tikslus, taikymo sąlygas, todėl jų taikymo klausimai neturėtų būtų nagrinėjami vienoje byloje.

81.       Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškinio reikalavimo taikyti atsakovui civilinę atsakomybę, vadovavosi kasacinio teismo išaiškinimais, kad asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, nereikia įrodinėti žalos bei priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio, kaip būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, nes, pripažinus bankrotą tyčiniu, preziumuojamas šių dviejų sąlygų egzistavimas (CPK 182 straipsnio 4 punktas), o pareiga paneigti šias prezumpcijas tenka už tyčinį bankrotą atsakingam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 48 punktas; 2018 m. lapkričio 23 d nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018 22 punktas). Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovas nagrinėjamoje byloje nepaneigė prezumpcijų dėl žalos (jos dydžio) ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, todėl iš atsakovo ieškovės naudai priteisė 2 041 244,08 Eur dydžio žalos, nustatytos pagal bendrą bankroto byloje patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų sumą, atlyginimą.

82.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iš tiesų kasacinis teismas, pasisakydamas dėl žalos, kildinamos iš tyčinio juridinio asmens bankroto, atlyginimo, yra išaiškinęs, jog civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procesui būdingas specifinis civilinės atsakomybės sąlygų, būtinų juridinio asmens vadovo atsakomybei atsirasti, įrodinėjimo procesas: dvi civilinės atsakomybės sąlygos – vadovo neteisėti veiksmai ir kaltė – laikytinos nustatytomis prejudicinių faktų forma, kitos dvi civilinės atsakomybės sąlygos – žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys – yra preziumuojamos. Juridinio asmens vadovas, pripažintas kaltu dėl tyčinio bankroto, gali gintis, siekdamas paneigti šias prezumpcijas, tačiau būtent jam ir tenka procesinė pareiga įrodinėti, kad jo veiksmai nėra žalos atsiradimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018 24 punktas).

83.       Tačiau akcentuotina tai, kad pirmiau nurodyti kasacinio teismo išaiškinimai suformuluoti bylose, kuriose ieškinys buvusiam juridinio asmens vadovui dėl žalos, kildinamos iš tyčinio bankroto, atlyginimo buvo pareikštas po to, kai juridinio asmens bankroto pripažinimo tyčiniu klausimas jau buvo išnagrinėtas atskirose bylose ir įsiteisėjusiais teismų sprendimais bankrotas pripažintas tyčiniu. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje ieškinys buvusiam bankrutuojančios bendrovės vadovui dėl 2 041 244,08 Eur žalos, siejamos su bendrovės tyčiniu bankrotu, atlyginimo pareikštas ir procesas dėl šios žalos atlyginimo priteisimo pirmosios instancijos teisme vyko dar nesant įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuriuo bendrovės bankrotas būtų pripažintas tyčiniu.

84.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, dėl šioje konkrečioje byloje susiklosčiusios teisinės situacijos, nulemtos to, kad ieškovė reikalavimus dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu ir 2 041 244,08 Eur dydžio žalos, siejamos su tyčiniu bankrotu, atlyginimo pareiškė vienu metu toje pačioje byloje, pirmosios instancijos teismas dar neturėjo teisinio pagrindo remtis pirmiau aptartomis atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų prezumpcijomis ir dar nebuvo teisinio pagrindo perskirstyti įrodinėjimo pareigos teismo įvardytu būdu. Dėl nurodytų motyvų darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vadovavosi kasacinio teismo išaiškinimais, suformuluotais bylose, kurių ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis.

85.       Dėl to, kad nagrinėjamu atveju reikalavimas priteisti iš atsakovo 2 041 244,08 Eur dydžio žalos atlyginimą ieškovės buvo pareikštas nesant įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu konstatuoto bendrovės tyčinio bankroto fakto, atsakovo civilinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos turėjo būti nustatinėjamos bendra tvarka, taikant šios nutarties 74 punkte nurodytas bendrąsias įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles.    

86.       Iš nagrinėjamoje byloje pareikšto ieškinio reikalavimo – priteisti 2 041 244,08 Eur žalos atlyginimą – pagrindu nurodytų aplinkybių galima daryti išvadą, kad reikalaujama atlyginti žala grindžiama atsakovo neteisėtais veiksmais (neveikimu), neįvykdžius imperatyvios pareigos nedelsiant inicijuoti nemokaus juridinio asmens bankroto bylą (JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punktas), taip pat fiduciarinių pareigų pažeidimu, nulėmusiu su atsakovu susijusių užsienio įmonių debitorinių skolų bendrovei išaugimą, be to, neveikimu, nesiekiant šių skolų išieškojimo.

87.       Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad iš atsakovo reikalaujamas priteisti 2 041 244,08 Eur žalos atlyginimas, kurio dydį ieškovė nurodė pagal visų bendrovės bankroto byloje patvirtintų ir kol kas bankroto proceso metu nepatenkintų kreditorių finansinių reikalavimų sumą, grindžiamas skirtingo pobūdžio atsakovo neteisėtais veiksmais, taigi skirtingais pagrindais, nulemiančiais poreikį atskirai nustatinėti civilinės atsakomybės sąlygas.

Dėl atsakovo, kaip bendrovės vadovo, civilinės atsakomybės už pareigos inicijuoti nemokios bendrovės bankroto bylą nevykdymą

88.       Pasisakant dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, jau konstatuoti apelianto (atsakovo) neteisėti veiksmai (neveikimas), t. y. kad atsakovas vėliausiai 2021 m. spalio 15  d. turėjo pareigą inicijuoti bendrovės nemokumo bylą (JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punkte), tačiau šios pareigos neįvykdė. Taigi yra nustatyta pirmoji būtina atsakovo civilinės atsakomybės sąlyga – neteisėtas neveikimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis).

89.       Pažymėtina tai, kad pats apeliantas (atsakovas) pripažįsta, jog 2021 m. spalio 15 d. jam, kaip bendrovės vadovui, kilo pareiga inicijuoti nemokios bendrovės nemokumo procesą ir jis šią pareigą pažeidė. Apeliantas tik nesutinka, kad dėl šios pareigos pažeidimo atsirado žalos, kuri priežastiniu ryšiu būtų susijusi su nurodytos pareigos pažeidimu ir kurią jis turėtų atlyginti.

90.       Kasacinio teismo išaiškinta, kad atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali sumokėti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015; 2021 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-232-381/2021, 42 punktas). Tokiu atveju žala laikoma po vadovui atsiradusios pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymo atsiradę nauji kreditorių reikalavimai ar nuo tos dienos padidėjusi iki nurodytos dienos atsiradusių kreditorių reikalavimų dalis (pvz., delspinigių forma), jeigu ši bendra išaugusi įmonės skolų suma liks nepadengta. Taigi delsimu inicijuoti bankroto bylą padaryta žala turi kilti per laikotarpį, kurį vėluota inicijuoti bankroto bylą (laikotarpis tarp pareigos atsiradimo momento ir bankroto bylos iškėlimo), ir tuo laikotarpiu įmonei atsiradusi žala dėl padidėjusių įmonės įsipareigojimų turi būti teisiniu priežastiniu ryšiu susijusi su delsimu inicijuoti bankroto bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-219/2020 33 punktas).

91.       Pirmosios instancijos teismas, reikalavimą dėl 2 041 244,08 Eur dydžio žalos atlyginimo patenkino, visiškai nesiaiškinęs ir netyręs, kokio dydžio žala bendrovei ir jos kreditoriams kilo ieškovei atstovaujančios nemokumo administratorės nurodytu pagrindu, t. y. dėl pareigos inicijuoti faktiškai nemokios bendrovės bankroto bylą pažeidimo. Byloje liko nenustatyta, kiek naujų kreditorių ir su kokio dydžio reikalavimais bendrovė įgijo nuo 2021 m. spalio 15 d. (kai atsakovui kilo pareiga inicijuoti nemokios bendrovės bankroto bylą) iki 2022 m. kovo 29 d. (bankroto bylos bendrovei iškėlimo), kokia suma nuo 2021 m. spalio 15 d. padidėjo ankstesnių bendrovės kreditorių reikalavimai.

92.       Apelianto (atsakovo) argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš jo 2 041 244,08 Eur dydžio žalos atlyginimą, nenustatė reikalaujamos žalos ir atsakovo veiksmų (neveikimo) priežastinio ryšio, pripažintini iš dalies pagrįstais.

93.       Tiek ieškinyje, tiek atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovei atstovaujančios nemokumo administratorės nurodytos faktinės aplinkybės ir išdėstyti argumentai leidžia teigti, kad žalos bendrovei (jos kreditoriams) atsiradimą nemokumo administratorė iš esmės grindžia tuo, jog atsakovas, bendrovei nuo 2021 m. spalio 15 d. tapus nemokia, nevykdė imperatyvaus įstatymo reikalavimo inicijuoti nemokios bendrovės bankroto bylą. Esant tokiam reikalavimo priteisti žalos atlyginimą pagrindui, nemokumo administratorė turėjo pateikti teismui duomenis, kiek naujų kreditorių ir su kokio dydžio reikalavimais bendrovė įgijo nuo 2021 m. spalio 15 d. (kai atsakovui kilo pareiga inicijuoti nemokios bendrovės bankroto bylą) iki 2022 m. kovo 29 d. (bankroto bylos bendrovei iškėlimo), kokia suma nuo 2021 m. spalio 15 d. padidėjo ankstesnių bendrovės kreditorių reikalavimai. Teismas, spręsdamas dėl šio ieškinio reikalavimo pagrįstumo, turėjo įvertinti nemokumo administratorės pateiktus duomenis ir nustatyti, kokio dydžio žala kilo būtent dėl atsakovo neįvykdytos pareigos inicijuoti nuo 2021 m. spalio 15 d. nemokia buvusios bendrovės bankroto bylą, t. y. nustatyti dėl atsakovo neteisėto delsimo atsiradusios žalos apimtį, šiuo pagrindu reikalaujamos žalos priežastinį ryšį su neteisėtu atsakovo delsimu inicijuoti nemokios bendrovės bankroto bylą.   

94.       Išdėstyti motyvai teikia pagrindą daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškinio reikalavimo priteisti iš atsakovo (bendrovės vadovo) žalos, grindžiamos įstatyme imperatyviai įtvirtintos pareigos laiku inicijuoti nemokaus juridinio asmens bankroto bylą nevykdymu, iš esmės netyrė ir nevertino byloje esančių duomenų, kuriais įrodinėjamas reikalaujamos priteisti žalos faktas, jos dydis, priežastinis ryšys, todėl apskųstame sprendime padaryta išvada, jog yra nustatytos visos būtinos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei už aptariamos pareigos pažeidimą kilti, negali būti pripažinta teisėta ir pagrįsta.

Dėl bendrovės vadovo fiduciarinių pareigų pažeidimo

95.       Ieškinio reikalavimą dėl žalos atlyginimo nemokumo administratorė grindė ir tuo, kad 2020–2021 m. išaugo debitorių Ligoware Networks INC, Ligoware corporation limited ir Deliberant LLC skolos bendrovei, atsakovas sąmoningai nesiėmė jokių veiksmų šioms skoloms išieškoti, dėl to bendrovė neturėjo galimybių atsiskaityti su kreditoriais, tai nulėmė bendrovės bankrotą ir kreditorių teisių pažeidimą, nes nėra turto, iš kurio būtų patenkinti (bent iš dalies) jų reikalavimai.

96.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad dėl bendrovės vadovo sąmoningo vengimo susigrąžinti skolas iš su juo susijusių įmonių ir taip atkurti bendrovės mokumą buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama bendrovės nemokumo arba jau nemokios bendrovės finansinės padėties pabloginimo, sumažinant bendrovės turto masę bei apribojant bendrovės galimybes atstatyti su kreditoriais, todėl patvirtintų kreditorinių reikalavimų 2 041 244,08 Eur suma laikytina bendrovės žala (suma, neišieškota bendrovės bankroto byloje).

97.       Apeliantas (atsakovas) apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu jo veiksmų, susijusių su bendrovės ir su atsakovu susijusių užsienio įmonių sandoriais, vertinimu ir iš tokių veiksmų kildinama žala.

98.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, padaręs teisingą išvadą dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, sudarant su susijusiomis užsienio įmonėmis bendrovei nenaudingas atsiskaitymo schemas, neteisėto neveikimo, sąmoningai nesiimant jokių priemonių didelėms skoloms iš nurodytų įmonių išieškoti, t. y. nustatęs atsakovo neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą), kaip vieną iš būtinųjų jo civilinės atsakomybės už fiduciarinių pareigų pažeidimą sąlygų, visiškai nenustatinėjo kitų būtinų sąlygų atsakovo civilinei atsakomybei šiuo pagrindu kilti. Byloje nenustatyta, kokio dydžio žala kilo būtent dėl įvardytų atsakovo neteisėtų veiksmų ir neteisėto neveikimo, t. y. kokio dydžio sumos už bendrovės realizuotą produkciją buvo pervestos susijusioms užsienio įmonėms, kokio dydžio skolas iš debitorių buvo galima išieškoti, tačiau dėl atsakovo neveikimo tokios galimybės neliko. Taigi nenustatytas dėl aptartų atsakovo neteisėtų veiksmų, ieškovės susietų su fiduciarinių pareigų bendrovei pažeidimu, bendrovei atsiradusios žalos faktas, jos dydis, priežastinis ryšys tarp šių neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir atsiradusios žalos. Kai nebuvo nustatinėtos ir nustatytos būtinosios atsakovo civilinės atsakomybės ieškovės nurodytu pagrindu kilti, pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas turi atlyginti 2 041 244,08 dydžio žalą, negali būti pripažinta teisėta bei pagrįsta.   

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų patirtų pirmosios instancijos teisme

99.       Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas reikalavimą dėl BUAB „Ligowave technology“ bankroto pripažinimo tyčiniu, teisingai nustatė ir įvertino šiam reikalavimui išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes bei priėjo prie pagrįstos išvados, jog yra pagrindas bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu. Dėl to apskųsto Kauno apygardos teismo 2023 m. gegužės 16 d. spendimo dalis, kuria BUAB „Ligowave technology“ bankrotas pripažintas tyčiniu, paliekama nepakeista. 

100.       Tačiau pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškinio reikalavimą dėl 2 041 244,08 Eur žalos atlyginimo priteisimo, neįvertino šioje konkrečioje byloje susiklosčiusios teisinės situacijos, nulemtos to, kad ieškovė reikalavimus dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu ir 2 041 244,08 Eur dydžio žalos, siejamos su tyčiniu bankrotu, atlyginimo pareiškė vienu metu toje pačioje byloje, be teisinio pagrindo vadovavosi žalos ir priežastinio ryšio tarp reikalaujamos žalos bei atsakovo neteisėtų veiksmų prezumpcijomis, neteisingai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą, nenustatinėjo ir nevertino šiam reikalavimui reikšmingų faktinių aplinkybių, iš esmės netyrė bei nevertino byloje esančių įrodymų. Tai nulėmė, kad dėl šio reikalavimo liko neatskleista bylos esmė, todėl apskųsto sprendimo dalis, kuria ieškovei iš atsakovo priteistas 2 041 244,08 Eur dydžio žalos atlyginimas, negali būti pripažinta teisėta bei pagrįsta.   

101.       Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei išspręsti ginčą iš esmės, tačiau tokia apeliacinės instancijos teisė ir pareiga nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas gali ir turi pakeisti pirmosios instancijos teismą. Tą patvirtina ir CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, kuriame nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas turi panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad sprendžiant, ar yra šios normos taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių mastą ir pobūdį, įrodymų gavimo aplinkybes – jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi ir dėl naujų aplinkybių, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme ir pagrindą perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2010).

102.       Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią situaciją, nulemtą to, kad pirmosios instancijos teismas, nesant įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo, kuriuo būtų konstatuotas bendrovės tyčinio bankroto faktas, be teisinio pagrindo vadovavosi dėl atsakovo neteisėtų veiksmų kilusios žalos fakto ir dydžio bei priežastinio ryšio tarp reikalaujamos žalos bei atsakovo neteisėtų veiksmų prezumpcijomis, neteisingai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą, nenustatinėjo ir nevertino šiam reikalavimui išspręsti reikšmingų faktinių aplinkybių, prieina prie išvados, kad bylos dalis dėl nurodyto ieškinio reikalavimo apeliacinės instancijos teisme būtų nagrinėjama iš esmės pirmą kartą, t. y. apeinant nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme. Tokia situacija pažeistų ginčo šalies, kuri nesutiktų su apeliacinės instancijos teismo pirmą kartą atliktu ginčo faktinių aplinkybių nustatymu ir vertinimu, būtinų civilinės atsakomybės sąlygų (ne)konstatavimu, teisę į apeliaciją. Dėl to, panaikinus apskųsto teismo sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškinio reikalavimas dėl žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo, ši bylos dalis perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis).

103.       Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, apeliacinės instancijos teismui pripažinus teisėta ir pagrįsta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria BUAB „Ligowave technology“ bankrotas pripažintas tyčiniu, yra įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas, kuriuo nustatytas bendrovės tyčinio bankroto faktas (CPK 279 straipsnio 1 dalis, 331 straipsnio 6 dalis). Taigi po šios bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka teisinė situacija pasikeitė. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjant iš naujo bylos dalį dėl atsakovo civilinės atsakomybės ir iš jo priteistino žalos atlyginimo, pirmosios instancijos teismas gali patikslinti įrodinėjimo pareigą (CPK 160strapsnio 1 dalies 3, 5 punktai).        

104.       Grąžinus bylos dalį nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo klausimas paliktinas išspręsti pirmosios instancijos teismui, atsižvelgiant į galutinį bylos rezultatą.

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktais, 331 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

Kauno apygardos teismo 2023 m. gegužės 16 d. sprendimo dalį, kuria patenkintas reikalavimas uždarosios akcinės bendrovės „Ligowave technology“ bankrotą pripažinti tyčiniu, palikti nepakeistą.

Kauno apygardos teismo 2023 m. gegužės 16 d. sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškinio reikalavimas dėl 2 041 244,08 Eur žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo E. H., panaikinti ir bylos dalį dėl šio reikalavimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

 

Teisėjai                                                                                        Vilija Mikuckienė

 

 

                                                                                                        Laima Ribokaitė

 

 

                                                                                                Vigintas Višinskis