Civilinė byla Nr. 2-1387/2014

Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00060-2012-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 40.2.; 94.2.1.; 126.5.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugpjūčio 26 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio, Alvydo Poškaus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutarties, kuria pripažintas vienarūšių reikalavimų įskaitymas neteisėtu bei patvirtintas kreditorinis reikalavimas bankrutavusios techninių paslaugų kooperatinės bendrovės „Kotenas“ bankroto byloje Nr. B2-114-198/2014.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Panevėžio apygardos teismas 2012-03-21 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-114-198/2014 iškėlė TPKB „Kotenas“ bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Inovestus“. Nutartis įsiteisėjo 2012-04-03. Panevėžio apygardos teismo 2012-09-28 nutartimi TPKB „Kotenas“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama bendrove.

BTPKB „Kotenas“ bankroto administratorius, gavęs kreditoriaus Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR finansų ministerijos (toliau –  ir VMI) 2014-01-20 pareiškimą (b. l. 1) dėl finansinio reikalavimo 8 991 Lt sumai patvirtinimo, pateikė bankroto bylą nagrinėjančiam teismui 2014-02-05 prašymą (b. l. 2-3) pripažinti vienarūšių reikalavimų įskaitymą dėl 5 356 Lt dalies neteisėtu ir patvirtinti VMI 14 347 Lt kreditorinį reikalavimą TPKB „Kotenas“ bankroto byloje. Nurodė, kad PVM permoka (5 356 Lt), grąžintina iš valstybės biudžeto, susidarė laikotarpiu jau po bankroto bylos iškėlimo, t. y. už laikotarpį nuo bankroto bylos iškėlimo iki 2013-12-31, todėl mokestinės permokos įskaitymas yra neteisėtas. Bankroto administratorius neginčija kreditoriaus nurodytų faktų, kad iki bankroto bylos iškėlimo BTPKB „Kotenas“ turėjo 15 658 Lt mokestinę nepriemoką ir 1 311 Lt mokestinę permoką, o bankroto proceso metu įgijo teisę į grąžintiną mokestinę permoką 5 356 Lt sumai.

Kreditorius VMI  atsiliepime (b. l. 16-17) į bankroto administratoriaus prašymą patvirtinti 14 347 Lt kreditorinį reikalavimą nurodė, kad, VMI mokesčių apskaitos informacinės sistemos  2014-01-20 duomenimis, TPKB „Kotenas“ pateiktoje „PVM deklaracijoje“ už 2012 metų kovo mėnesį deklaruotos 15 658 Lt sumos dalis - 1 311 Lt ir 5 356 Lt, iš viso 6 667 Lt, buvo padengta iš BTPKB „Kotenas“ turėtų mokestinių permokų. Kadangi susidarė mokestinė 8 991 Lt nepriemoka valstybės biudžetui, prašė bankroto administratoriaus pateiktą prašymą patvirtinti kreditorinį reikalavimą 14 347 Lt sumai palikti nenagrinėtą, kilus ginčui dėl mokestinės permokos įskaitymo teisėtumo mokestinei nepriemokai padengti. Toks ginčas, pasak kreditoriaus, turėtų būti nagrinėjamas administraciniame teisme Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) tvarka.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Panevėžio apygardos teismas 2014-05-30 nutartimi (b. l. 21-22) bankroto administratoriaus prašymą patenkino ir pripažino vienarūšių reikalavimų įskaitymą dėl 5 356 Lt dalies neteisėtu bei patvirtino kreditoriaus VMI 14 347 Lt kreditorinį reikalavimą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad kilęs ginčas yra teismingas bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, kadangi sprendžiamas klausimas dėl tvirtintino kreditoriaus reikalavimo dydžio, kreditoriui prašant patvirtinti 8 991 Lt reikalavimą, įskaičius mokestines permokas (1 311 Lt ir 5 356 Lt), o bankroto administratoriui iš dalies nesutinkant su mokestinių permokų įskaitymu. Šis ginčas, pirmosios instancijos teismo vertinimu, nelaikytinas mokestiniu ginču. Teismas konstatavo, kad mokestinė 5 356 Lt permoka susidarė jau po bankroto bylos iškėlimo, bankrutuojančiai įmonei toliau verčiantis ūkine komercine veikla, todėl mokesčių administratorius, savo iniciatyva atlikdamas vienarūšių reikalavimų įskaitymą tokiai sumai, pažeidė imperatyviąsias ĮBĮ normas bei teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Įskaičius mokestinę 5 356 Lt permoką ir iš dalies padengus mokestinę prievolę, kilusią iki bankroto bylos iškėlimo, buvo patenkintas tik vieno kreditoriaus reikalavimas, o kitų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesai ir jų lygiateisiškumo principas pažeisti.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Kreditorius VMI atskirajame skunde (b. l. 24-25) prašo Panevėžio apygardos teismo 2014-05-30 nutartį panaikinti ir prašymą dėl priešpriešinių reikalavimų įskaitymo teisėtumo palikti nenagrinėtą kaip neteismingą bendrosios kompetencijos teismui, taip pat patvirtinti VMI 8 991 Lt kreditorinį reikalavimą. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Panevėžio apygardos teismas neteisingai vertino aplinkybes ir aiškino teisės normas, nepagrįstai konstatuodamas, kad šis ginčas nėra mokestinis ir turi būti nagrinėjamas bankroto byloje. Nei ABTĮ, nei CPK, nei CPK tiesiogiai neįtvirtina nuostatos, kad mokestiniai ginčai, kai viena iš šalių yra bankrutuojanti įmonė, negalėtų būti nagrinėjami ABTĮ nustatyta tvarka.

2. Teismas netinkamai aiškino ir taikė ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto, 26 straipsnio 4 dalies bei 21 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatas. Priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas nedraudžiamas, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013-07-05 nutarime išaiškinta, kad tarp valstybės ir kitų bankrutuojančios įmonės kreditorių yra konstituciškai reikšmingų skirtumų, todėl teisiniu reguliavimu, pagal kurį nedraudžiama įskaityti priešpriešinių vienarūšių reikalavimų, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas įskaitymo nuostatas, nėra paneigiamas lygiateisiškumo principas.

Atsakovas BTPKB „Kotenas“ atsiliepime į atskirąjį skundą (b. l. 32-33) prašo atskirąjį skundą atmesti, skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą į skundą grindžia šiais argumentais:

1. Ginčo dėl mokesčio administratoriaus priskaičiuotų sumų nėra. Kadangi ginčas yra kilęs dėl tvirtintino mokesčių administratoriaus kreditorinio reikalavimo dydžio bankroto byloje, ginčas nėra mokestinis. 

2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į 2011-12-22 ĮBĮ pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr. (duomenys neskelbtini), įsigaliojusiu nuo 2012-03-01, 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte nuostatas, kad draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, bet leidžiama atlikti priešpriešinių vienarūšių reikalavimų, atsiradusį iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos įskaitymo nuostatas. Bankroto administratorius ir sutiko su 1 311 Lt mokestinės permokos, atsiradusios iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitymu,  o su 5 356 Lt – ne, kadangi PVM permoka susidarė jau po bankroto bylos TPKB „Kotenas“ iškėlimo. Apeliantas, cituodamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013-07-05 nutarimą, praleidžia svarbiausią ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatą, kad nedraudžiamas reikalavimų, atsiradusių būtent iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitymas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Byloje sprendžiamas ginčas, ar mokesčių administratorius (kreditorius), vadovaudamasis ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktu,  galėjo įskaityti bankrutuojančios bendrovės mokesčių permoką, atsiradusią jau po bankroto bylos iškėlimo, su mokesčių nepriemoka, atsiradusia iki bankroto bylos iškėlimo, ar toks įskaitymas nepažeidė teisingumo, protingumo, sąžiningumo bei kreditorių lygiateisiškumo principų. Taip pat skunde keliamas klausimas dėl permokos įskaitymo teisėtumo kvalifikavimo mokestiniu ginču, kuris nagrinėtinas administracinių bylų teisenos įstatymo tvarka administraciniame teisme. Dėl tokių atskirojo skundo argumentų teisėjų kolegija ir pasisako (CPK 320 str., 338 str.).

Dėl kreditorinių reikalavimų tvirtinimo tvarkos

Bankrutuojančios įmonės kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimas yra vienas esminių bankroto byloje spręstinų klausimų. ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorių reikalavimus tvirtina teismas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, formuojamoje kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimo įmonių bankroto procese klausimu, išaiškinta, kad kreditorių reikalavimai, atsiradę iki bankroto bylos iškėlimo dienos, gali būti reiškiami ir tokius reikalavimus tvirtinanti (tikslinanti) teismo nutartis priimama iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-06-19 nutartis c.b. Nr. 3K-3-308/2013.). Bankroto bylose kreditorių reiškiami reikalavimai iš esmės atitinka ginčo teisenos nustatyta tvarka pareikštiems ieškinio reikalavimams ir turi būti nagrinėjami pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas ĮBĮ. Kreditoriaus pareikštas prašymas dėl reikalavimo patvirtinimo yra tapatus ginčo teisenos nustatyta tvarka pareikštam ieškinio reikalavimui dėl pinigų sumos priteisimo. Kreditorių reikalavimų pareiškimo specifika ta, jog kreditoriai reikalavimus reiškia ne tiesiogiai teismui, bet bankroto administratoriui, kuris, išdėstęs teismui argumentuotą nuomonę dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo, teikia juos tvirtinti arba prašo teismo netvirtinti tokių reikalavimų. Todėl administratoriaus pateiktas teismui tvirtinti kreditorių reikalavimų sąrašas nereiškia šių reikalavimų nenuginčijamumo. Teismas nėra įpareigotas tvirtinti visus be išimties administratoriaus pripažintus reikalavimus, t. y. gali patvirtinti administratoriaus ginčijamus kreditorių pareikštus reikalavimus arba atsisakyti juos tvirtinti, sumažinti ar padidinti administratoriaus pripažintus teismui pateiktus tvirtinti kreditorių reikalavimus. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas tik tuomet tvirtina kreditoriaus pareikštą reikalavimą, jeigu iš byloje esančių duomenų gali padaryti išvadą, kad toks reikalavimas yra pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (Lietuvos apeliacinio teismo 2009-07-10 nutartis c. b. Nr. 2-661/2009, 2009-08-06 nutartis c. b Nr. 2-712-1/2009, 2009-10-08 nutartis c. b. Nr. 2-1041/2009).

Dėl ginčo, sprendžiant priešpriešinių reikalavimų įskaitymo teisėtumą, teismingumo

              Iš bylos duomenų nustatyta, kad bankroto administratorius, gavęs kreditoriaus VMI prašymą patvirtinti 8 991 Lt kreditorinį reikalavimą, bankroto bylą nagrinėjančiam teismui pareiškė prašymą patvirtinti didesnį - 14 347 Lt VMI kreditorinį reikalavimą (b. l. 2-3), pripažinus mokesčių administratoriaus atliktą 5 356 Lt mokestinės permokos, susidariusios po bankroto bylos iškėlimo, įskaitymą neteisėtu. Kreditorius VMI, nesutikdamas su minėta suma, prašė patvirtinti 8 991 Lt sumą, gautą įskaičius mokestines permokas, o ginčą dėl permokos įskaitymo (ne)teisėtumo palikti nenagrinėtą kaip neteismingą bankroto bylą nagrinėjančiam teismui (b. l. 1, 16-17).

Ginčydamas pirmosios instancijos teismo nutartį, apeliantas jos neteisėtumą, visų pirma, grindžia procesinių normų dėl rūšinio teismingumo pažeidimu. Apeliantas palaiko savo ankstesnę poziciją, kad klausimas dėl vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymo teisėtumo turėjo būti paliktas nenagrinėtu, kadangi tai yra  mokestinis ginčas. Su tokiais skundo argumentais teisėjų kolegija negali sutikti. Lietuvos Aukščiausias Teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad  mokestinį ginčą dėl mokesčių permokos grąžinimo reikia skirti nuo aplinkybių nustatymo, ar mokestinis ginčas iš tikro egzistuoja. Mokestinis ginčas atsiranda tik tada, kai mokesčių administratorius priima sprendimą atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką, t. y. priima administracinį aktą, kuriame išreiškia savo valią dėl mokesčių permokos negrąžinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-06-06 nutartis c. b. Nr. 3K-3-315/2013). Analogiška mokestinio ginčo samprata pateikta ir Specialiosios teisėjų kolegijos teismingumo klausimams spręsti 2014-04-22 nutartyje (Teismingumo byla Nr. T-56-2014), kurioje buvo pasisakyta, kad mokestinis yra ginčas, atsiradęs iš mokestinio teisinio santykio ir kurio atsiradimo pagrindas yra būtent administracinis aktas. Nagrinėjamoje byloje nėra pateikta jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad bankroto administratorius būtų teikęs atitinkamą prašymą dėl mokestinės permokos grąžinimo mokesčių administratoriui, o mokesčių administratorius būtų priėmęs sprendimą (administracinį aktą) negrąžinti mokesčių permokos. Todėl apelianto įvardinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-03-25 nutartis a.b. Nr. A556-922/2014 nagrinėjamos bylos atveju nėra aktuali dėl skirtingų faktinių aplinkybių, joje ginčas buvo kilęs dėl mokesčio administratoriaus priimto sprendimo (administracinio akto) negrąžinti mokesčio permokos.   

Esant tokiai teismingumo nustatymo praktikai iš esmės sutiktina su apelianto argumentais, kad jei kyla mokestinis ginčas, o viena iš šalių yra bankrutuojantis subjektas, tokio ginčo neprivalu  spręsti bankroto bylą nagrinėjančiame teisme. Kita vertus, šios bylos faktinės aplinkybės neleidžia vertinti situacijos kaip jau kilusio mokestinio ginčo. Nors Mokesčių administravimo įstatyme nėra specialių nuostatų, pagal kurias būtų nustatomas įskaitymo atlikimo momentas, o įskaitymo tvarką detalizuojančiame poįstatymine akte (VMI prie LR finansų ministerijos viršininko 2004-12-07 įsakymu Nr. VA-186 patvirtintos taisyklės „Dėl mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo)“, pakeistos 2013-02-06 įsakymu Nr. VA-11) nustatyta galimybė mokesčių permoką įskaityti ir be mokesčių mokėtojo prašymo, tačiau ir tokiu atveju priimamas sprendimas, forma FR0783, kurį privalu per 3 darbo dienas nuo atlikto įskaitymo išsiųsti mokesčių mokėtojui paštu arba galiniais telekomunikacijų įrenginiais (9 p., 51.1.2 p.). Vadinasi, mokesčių administratorius apie atliktą įskaitymą turėjo nustatyta tvarka pranešti mokesčių mokėtojui. Administracinis aktas (sprendimas) atlikti įskaitymą mokesčių mokėtojui (bankrutuojančiai įmonei) ar į bylą nepateiktas, o Panevėžio apygardos teismui pateiktas 2014-01-20 pranešimas, kurio kopija buvo išsiųsta ir bankrutuojančios įmonės administratoriui (b. l. 1, 7) liudija tik apie šio kreditoriaus finansinio reikalavimo, pateikto bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, dydžio apskaičiavimo principus – susidariusi 15 658 Lt mokesčių nepriemokos dalis buvo sumažinta BTPB „Kotenas“ 6 667 Lt turėta mokesčių permoka.  

Remiantis išdėstytu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ginčą dėl kreditorinio reikalavimo dydžio ir jo patvirtinimo bankroto byloje,  pagrįstai kartu išsprendė ir tiesiogiai su pirmuoju susijusį mokesčio permokos įskaitymo klausimą, aptardamas tokio įskaitymo teisėtumą bei pagrįstumą, ir procesinės teisės normų, reglamentuojančių rūšinį bylų teismingumą, nepažeidė.

Dėl mokestinės permokos, atsiradusios po bankroto bylos iškėlimo, įskaitymo teisėtumo

Padarius išvadą, kad bankroto administratoriaus prašymas pripažinti mokesčių administratoriaus  atliktą mokestinės permokos įskaitymą į mokestinę prievolę neteisėta, išnagrinėtas bankroto bylą nagrinėjančiame teisme nepažeidžiant teismingumo taisyklių, aktualiu tampa minėto įskaitymo (ne)teisėtumo klausimas.

Byloje tarp šalių nekyla ginčo dėl PVM mokesčio permokų ir mokesčio nepriemokų dydžio bei jų susidarymo laikotarpio (kuri dalis atsirado iki bankroto iškėlimo, o kuri jau bankrotą iškėlus).  Abi ginčo šalys pripažįsta, kad visa mokestinė nepriemoka (15 658 Lt) yra atsiradusi iki bankroto bylos iškėlimo, o permokos dalis (5 356 Lt) atsirado iš bankrutuojančios įmonės veiklos bankroto procese. Kadangi ginčas kyla tik dėl 5 356 Lt mokesčio permokos dalies, atsiradusios po bankroto bylos iškėlimo, įskaitymo į mokestinę prievolę, apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl po bankroto bylos iškėlimo susidariusios permokos įskaitymo (ne)teisėtumo.

Įskaitymas bankroto procese sukuria pirmenybės teisę gauti savo reikalavimo patenkinimą, apeinant ĮBĮ nustatytą kreditorių reikalavimo tenkinimo eiliškumą ir tenkinimo proporcijas. Įskaitantis kreditorius, užuot dalyvavęs su kitais kreditoriais tenkindamas savo reikalavimą, gauna savo reikalavimo patenkinimą tokiu būdu, kad išvengia savo prievolės skolininkui vykdymo. Nuo 2012-03-01 pasikeitus teisiniam reglamentavimui ir įsigaliojus ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatos, įtvirtinančios draudimą vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, pakeitimui, kartu buvo įtvirtinta ir minėto draudimo išimtis - kad priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas bankroto procese nedraudžiamas, kai jis galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas. Šio įstatymo nuostatos bankroto procesams, pradėtiems iki jo įsigaliojimo, taikomos toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda įstatymui įsigaliojus, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios nors ir atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo, bet įgyvendinamos šiam įstatymui įsigaliojus, ir bankroto procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus (2011-12-22 įstatymo Nr. (duomenys neskelbtini) 20 straipsnio 4 dalis). Minėta ĮBĮ įtvirtinta išimtis, leidžianti mokesčių administratoriaus ir bankrutuojančios įmonės priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, nagrinėjamos bylos atveju tampa aktualia, kadangi byloje yra vertinamas mokesčių administratoriaus faktiškai atlikto mokestinės permokos įskaitymo teisėtumas jau galiojant naujajai įstatymo redakcijai.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su bankroto administratoriaus argumentais dėl ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto aiškinimo, remiantis lingvistiniu normų aiškinimo metodu. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Seimo duomenų bazėje neesama ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto (ĮBĮ 2011-12-22 redakcija) aiškinamojo rašto, kuris leistų detaliau atskleisti kokių konkrečiai tikslų įstatymo leidėjas siekė įtvirtindamas bendrojo draudimo vykdyti finansinę prievolę, iškėlus bankroto bylą, išlygą. Tačiau, kolegijos vertinimu, minėtos normos sakinių struktūra ir terminologija leidžia spręsti, jog įstatymo leidėjo įtvirtinta išimtimi nedraudžiamas tik priešpriešinių vienarūšių reikalavimų, atsiradusių būtent iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitymas. Įstatymų leidėjo valia, uždraudžiant bankrutuojančiai įmonei vykdyti visas finansines prievoles, kurios neįvykdytos iki bankroto bylos iškėlimo, išieškoti iki bankroto bylos atsiradusias skolas, akcentuojant prievolių atsiradimo laikotarpį, reiškia, kad tokia pati taisyklė (laiko aspektu) taikytina ir bankrutuojančios įmonės reikalavimo teisių atsiradimui, t. y. tokios teisės, lemiančios galimą mokesčių permokos įskaitymą į skolą, atsiradimo laikotarpiui.

Kaip buvo nustatyta, įmonės 5 356 Lt mokesčių permoka valstybės biudžetus atsirado jau po bankroto bylos iškėlimo, bankrutuojančiai įmonei vykdant (tęsiant) veiklą. Sutiktina su bankroto administratoriaus atsiliepimo argumentais, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013-07-05 nutarime nagrinėtos konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat akcentavo būtent neįvykdytų iki bankroto bylos iškėlimo priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo galimybę bei tokios procedūros atitiktį konstituciniam teisinės valstybės principui. Todėl, priešingai nei teigiama atskirajame skunde, minėtas nutarimas pats savaime neleidžia vertinti atlikto įskaitymo kaip teisėto veiksmo. Pažymėtina, kad nors reikalavimai, kylantys iš mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimo, ir pasižymi specifika, palyginus su kitų kreditorių reikalavimais (mokesčiai yra neišvengiama dalyvavimo civilinėje apyvartoje pasekmė, jie nustatyti teisės aktuose, ir bankrutuojanti įmonė negali pasirinkti – mokėti juos ar ne; mokesčių administratorius taip pat tampa kreditoriumi bankrutuojančios įmonėms atžvilgiu ne savanoriškai, o įstatymo pagrindu, negali pasirinkti, ar turėti su šia įmone teisinių santykių ir įvertinti riziką), tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto plečiamai aiškinama ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostata, jog galima įskaityti visus be išimties vienarūšius reikalavimus pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas, nepaisant jų atsiradimo laikotarpio. Toks plečiamasis teisės normos interpretavimas teikia pagrindo vertimui, kad nors įmonė siektų tęsti savo veiklą ir po bankroto bylos iškėlimo, toks siekis mažinti balanse rodomus nuostolius būtų naudingas išimtinai vienam kreditoriui (mokesčių administratoriui). Tačiau tokia situacija prieštarautų ĮBĮ nuostatoms -  įmonės ūkinės komercinės veiklos tęsimas po bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 10 str. 7 d. 5 p.) yra skirtas įmonės turto gausinimui bei visų kreditorių patiriamų dėl bankroto nuostolių mažinimui. Pritartina ir tokiai pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad plečiamas minėtos ĮBĮ normos (ĮBĮ 10 str. 7 d. 3 p.) aiškinimas, nepaisant mokesčių administratoriaus, kaip kreditoriaus, specifinės padėties,  neatitinka teisingumo, protingumo bei sąžiningumo (CK 1.5 str.), kreditorių interesų ir jų lygiateisiškumo.

Apibendrindama argumentus teisėjų kolegija pripažįsta, kad skundžiama nutartimi, kuria vienarūšių reikalavimų įskaitymas dėl 5 356 Lt sumos pripažintas neteisėtu bei patvirtintas apelianto  14 347 Lt dydžio kreditorinis reikalavimas, byloje kilęs ginčas išspręstas teisingai, atskirojo skundo argumentai prielaidų šios  nutarties pakeitimui nesudaro.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

              Teisėjai               Dalia Kačinskienė

              Gintaras Pečiulis

              Alvydas Poškus