Civilinė byla Nr. e2A-393-587/2021

Teisminio proceso Nr. 2-20-3-00038-2020-2

Procesinio dokumento kategorijos: 1.3.2.9.10.8; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1

(S)

Kauno apygardos teismas

NUTARTIS  

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

                                                       2021 m. balandžio 8 d. 

                                                                   Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko, Dianos Labokaitės ir Linos Žemaitienės (kolegijos pirmininkė),  

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo B. S. ir atsakovės (duomenys neskelbtini) apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-4043-959/2020 pagal ieškovo B. S. ieškinius atsakovei biudžetinei įstaigai (duomenys neskelbtini) dėl neteisėto atleidimo iš darbo ir dėl neišmokėto darbo užmokesčio priedo už pavojingas darbo sąlygas priteisimo.

Teismas 

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovas B. S. ieškiniu (CBP-777) prašė:

1.1.       pripažinti, kad ieškovas terminą kreiptis į Darbo ginčų komisiją praleido dėl svarbios priežasties (ligos);

1.2.       pripažinti, kad ieškovas, dirbdamas pas atsakovą 2019 m. rugpjūčio 27 d. nepadarė darbo pareigų pažeidimo, taip pat nepadarė darbo pareigų pažeidimo, nurodyto 2019 m. rugsėjo 27 d. komisijos patikrinimo išvadoje Nr. 36-39;

1.3.       pripažinti neteisėtu ieškovo atleidimą pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 58 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 1 punktą iš (duomenys neskelbtini) pareigų ir pripažinti, kad darbo sutartis su atsakovu nutraukta teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną;

1.4.       priteisti ieškovui iš atsakovo: vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, kompensaciją už nepanaudotas atostogas už priverstinės pravaikštos laiką, kompensaciją po vieną vidutinį darbo užmokestį už kiekvienus dvejus metus nuo priėmimo į darbą (2012 m. rugsėjo 3 d.) iki atleidimo iš darbo teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną, bet ne didesnę nei šeši vidutiniai darbo užmokesčiai;

1.5.       priteisti iš atsakovo 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2.       Nurodė, kad dirbo pas atsakovę (duomenys neskelbtini)pareigose, tačiau buvo atleistas. Kadangi darbdavys reorganizuojamas, mano, kad darbo pareigų pažeidimų nepadarė, o atleidimas įvyko siekiant išvengti už atleidimą pagal DK 57 straipsnį mokėtinos kompensacijos. Atleistas buvo praėjus daugiau nei mėnesiui nuo galimo pažeidimo paaiškėjimo.

3.       Teisme gautas ieškovo ieškinys (CBP-3390) atsakovui dėl neišmokėto darbo užmokesčio priedo už pavojingas darbo sąlygas priteisimo, kuriuo ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 30 procentų atlyginimo dydžio piniginę kompensaciją už dirbą laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 12 d. iki 2019 m. rugsėjo 30 d. Nurodė, kad pagal darbo pobūdį ir darbo sąlygas (duomenys neskelbtini) pareigos yra įtrauktos į pavojingų darbų sąrašą, tačiau atsakovė priedo už atliekamą pavojingą darbą nemokėjo.

4.       Kauno apylinkės teismas 2020 m. sausio 17 d. nutartimi ieškinio dalį, kurioje reikalaujama pripažinti, kad ieškovas DK 220 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą kreiptis į darbo ginčų komisiją su prašymu išnagrinėti darbo ginčą dėl neteisėto atleidimo praleido dėl svarbios priežasties (ligos), atsisakyta priimti.

5.       Atsakovė (duomenys neskelbtini)) atsiliepimais į ieškinius su jais nesutiko. Nurodė, kad: 

5.1.       ieškovas iš darbo atleistas pagrįstai, remiantis tarnybinio patikrinimo išvadomis. Nors ieškovas nurodė, kad gynėsi nuo nuteistojo, pareigūnų ir nuteistojo paaiškinimai yra nuoseklūs ir pavirtina, kad ieškovas kalbėjo su nuteistuoju pakeltu tonu ir sudavė jam smūgį į veidą. Jo atlikti veiksmai turi Lietuvos respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių. Ieškovas pažeidė Gydytojo psichiatro pareigybės aprašymo 4.8, 4.11 punktus, Pataisos pareigūnų, kitų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, etikos kodekso 6.2, 8, 11, 15 punktų nuostatas. Sunkinančia aplinkybe laikytina tai, kad 2019 m. rugsėjo 27 d. patikrinimo komisijos sprendimu nustatytas dar vienas ieškovo darbo pareigų pažeidimas, kadangi ieškovas savo iniciatyva nutraukė tęstinį pakaitinį gydymą metadonu prieš paciento valią.

5.2.       Atsakovė mano, kad ieškovas niekada nedirbo pavojingomis darbo sąlygomis, o kitiems darbuotojams išmokėtas 10 procentų, o ne 30 procentų priedas už pavojingas darbo sąlygas. Atkreipė dėmesį, kad prašomos priteisti išmokos už 7 metus, nors ieškinio senatis yra 3 metai.

 II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6.       Kauno apylinkės teismas 2020 m. lapkričio 4 d. sprendimu ieškovo B. S. ieškinį dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu atmetė, ieškinį dėl neišmokėto darbo užmokesčio priedo už pavojingas darbo sąlygas priteisimo tenkino iš dalies ir priteisė ieškovui B. S. iš atsakovės biudžetinės įstaigos (duomenys neskelbtini) 6 836,75 Eur darbo užmokesčio, neatskaičius mokesčių. Kitos ieškinio dalies netenkino. Teismas skundžiamu sprendimu nustatė, kad: 

6.1.       ieškovas nuo 2012 m. rugsėjo 3 d. priimtas į (duomenys neskelbtini) pareigas (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) galimo darbo pareigų pažeidimo komisija 2019 m. rugsėjo 27 d. surašė patikrinimo išvadą Nr. 36-40 (toliau – ir išvada Nr. 36-40) dėl (duomenys neskelbtini) B. S. galimo darbo pareigų pažeidimo, kurioje pasiūlė pripažinti, kad ieškovas padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, t. y. kalbėdamas pakeltu tonu su suimtuoju bei tyčia suduodamas jam smūgį į veidą, pažeidė DK 58 straipsnio 3 dalies 6, 7 punktus, (duomenys neskelbtini) pareigybės aprašymo 4.8, 4.11 punktus, Pataisos pareigūnų, kitų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, etikos kodekso 6.2, 8.1, 8.2, 11, 15 punktus. (duomenys neskelbtini) galimo darbo pareigų pažeidimo komisija 2019 m. rugsėjo 27 d. surašė patikrinimo išvadą Nr. 36-39 (toliau – ir išvada Nr. 36-39), kuria pasiūlė pripažinti, kad ieškovas savo neteisėtais veiksmais, t. y. nutraukdamas nuteistajam R. U. tęstinį pakaitinį gydymą metadonu prieš jo valią, padarė darbo pareigų pažeidimą. (duomenys neskelbtini) 2019 m. rugsėjo 30 d. direktoriaus įsakymu ieškovas atleistas iš darbo pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą.

6.2.       Atsiliepime į ieškinį ieškovo pažeidimas kvalifikuojamas pagal DK 58 straipsnio 3 dalies 6 punktą (darbo metu ar darbo vietoje padaryta nusikaltimo požymių turinti veika), nurodoma, jog ieškovas, suduodamas pacientui A. Č. smūgį į veidą, sukėlė jam fizinį skausmą, tokiais veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje. Teismas konstatavo, jog atsakovė neįrodė, kad ieškovo veiksmuose esama visų nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių. Sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog ieškovas savo veiksmais padarė DK 58 straipsnio 3 dalies 6 punkte numatytą šiurkštų darbo pareigų pažeidimą.

6.3.       Tačiau sprendė, kad pagal byloje esančius įrodymus bei nustatytas faktines aplinkybes yra pagrindo išvadai, jog ieškovas savo kaltais veiksmais padarė darbo pareigų pažeidimą, numatytą DK 58 straipsnio 3 dalies 7 punkte (kiti pažeidimai, kuriais šiurkščiai pažeidžiamos darbuotojo darbo pareigos). Savo išvadą teismas grindė liudytojų R. L., S. Ž., G. U. 2020 m. liepos 10 d. teismo posėdyje duotais parodymais bei jų tarnybiniais pranešimais, A. Č. paaiškinimu. Teismas sprendė, kad šie įrodymai patvirtina, kad ieškovas, nesant tiesioginio ir pavojingo kėsinimosi į jo sveikatą ar gyvybę iš A. Č. pusės, pareigūnams R. L. ir S. Ž. jau įėjus į jo kabinetą bei jiems beraminant A. Č., tyčiniu smurtiniu veiksmu – suduodant smūgį ranka į veidą – pats pasikėsino į savo paciento A. Č. sveikatą. Ieškovas, prieš suduodamas smūgį A. Č., ant jo šaukė. Teismas atmetė ieškovo versiją, jog jo veiksmai buvo gynybinio pobūdžio, nesant tai patvirtinančių įrodymų, liudytojo R. L. parodymus šioje dalyje atmetė dėl jų prieštaringumo.

6.4.       Atsižvelgiant į ieškovo veiksmų tyčinį ir smurtinį pobūdį, į tai, kad tokius veiksmus matė liudytojai S. Ž. ir R. L., teismas sprendė, jog atsakovės nurodytos neigiamos pasekmės – ieškovas savo elgesiu rodė netinkama pavyzdį ir sumenkino bausmių vykdymo sistemos formuojamą įvaizdį – yra tikėtinos, todėl įrodytos. Ieškovas savo neteisėtu elgesiu diskreditavo gydytojo vardą, pakenkė jo asmeniniam ir gydytojo profesijos prestižui ir taip silpnino visuomenės pasitikėjimą gydytojo profesija.

6.5.       Aplinkybė, jog ieškovas neigia padaręs darbo pareigų pažeidimą, kelia įrodymais nepagrįstą versiją, jog jis buvo pirmas užpultas A. Č., dėl ko jam teko gintis, rodo jo abejingumą dėl savo padarytų veiksmų, nesiskaitymą su darbdavio interesais, įrodo, jog atsakovė negalėjo tikėtis, kad ieškovas pasitaisys, kad nereikės jo neteisėto elgesio saugotis ar nuogąstauti dėl tyčinių neteisėtų veiksmų. Tai taip pat leidžia ieškovo padarytą darbo pareigų pažeidimą vertinti šiurkščiu, įrodo, jog ieškovo atleidimas iš darbo buvo proporcinga priemonė padarytam pažeidimui. Teismas konstatavo, kad ieškovo veiksmai suduodant pacientui A. Č. smūgį ranka buvo tyčiniai veiksmai, įtakoję padarinių atsiradimą. Atsakovės pateiktas 2019 m. gruodžio 9 d. Kauno apygardos teismo sprendimas bei išvada Nr. 36-39 įrodo, jog ieškovas yra padaręs ir kitų darbo pareigų pažeidimų.

6.6.       Ieškovas 2019 m. rugsėjo 30 d. įsakymu buvo atleistas iš darbo už vieną šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, atsižvelgiant į išvadą Nr. 36-40, išvada Nr. 36-39 įsakyme neminima. Pažeidimas, konstatuotas išvadoje Nr. 36-39 – tęstinio pakaitinio gydymo metadonu nutraukimas nuteistajam R. U. prieš jo valią – nagrinėjamu atveju turi tik ieškovą charakterizuojančią reikšmę. Teismui pateikti įrodymai (R. U. sveikatos istorija, gydytojos G. Š. tarnybinis pranešimas, Metadono lapas, ieškovo siuntimas su R. U. diagnoze „(duomenys neskelbtini)“, Opioidinės priklausomybės pakaitinio gydymo tęstinumo užtikrinimo laisvės atėmimo vietose tvarkos aprašas, R. U. 2020 m. birželio 9 d. skundas Regionų apygardos administraciniam teismui – įrodo, jog pakaitinis gydymas metadonu buvo nutrauktas prieš jo valią. Teismas sprendė, kad išvadoje Nr. 36-39 nurodytas darbo pareigų pažeidimas buvo konstatuotas pagrįstai, todėl pagrindo tenkinti ieškinį šioje dalyje nėra.

6.7.       Teismas sprendė, jog ieškovas buvo pagrįstai atleistas iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, todėl nėra pagrindo tenkinti išvestinių reikalavimų.  

6.8.       Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 30 procentų atlyginimo dydžio piniginę kompensaciją už darbą pavojingomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 12 d. iki 2019 m. rugsėjo 30 d. Atsakovė su šiuo reikalavimu nesutiko, prašė taikyti ieškinio senatį.

6.9.       Ieškovas į Darbo ginčų komisiją su šiuo reikalavimu kreipėsi 2019 m. lapkričio 18 d. Patvirtino, kad apie savo teisę į priedą už pavojingas darbo sąlygas žinojo iki įsidarbinimo pas atsakovą; gavęs pirmą atlyginimą suprato, kad pažeistos jo teisės į šį priedą; savo teisių negynė, nes bijojo prarasti darbą. Byloje nenustatyti atsakovės veiksmai, kuriais ji būtų sudariusi kliūtis ieškovui ginti jo teisę į darbo užmokestį teisme. Teismas ieškovo nurodytos priežasties nelaikė svarbia atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, konstatavo, kad ieškovas praleido trejų metų ieškinio senaties terminą reikšti reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 3 d. iki 2016 m. lapkričio 18 d.

6.10.       Spręsdamas dėl darbo užmokesčio priedo priteisimo už laikotarpį nuo 2016 m. lapkričio 18 d. iki ieškinio padavimo 2019 m. lapkričio 18 d., teismas konstatavo, kad ieškovo ieškinyje nurodytas 1995 m. gruodžio 13 d. Vyriausybės nutarimas Nr. 1555 bylai aktualiu laikotarpiu nebegaliojo, todėl negali būti taikomas. Vadovavosi bylai aktualiu laikotarpiu galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 3 d. nutarimu Nr. 1386 „Dėl pavojingų darbų sąrašo patvirtinimo“. Teismas sprendė esant įrodyta aplinkybę, jog ieškovas pas atsakovę dirbo pavojingomis sąlygomis. Šią aplinkybę patvirtina byloje esantys įrodymai: 2017 m. gruodžio 4 d. atsakovės direktoriaus įsakymas, kuriuo atsakovės medicinos personalui, tarp jų ir ieškovui, buvo skirtos 10 procentų priemokos už darbą pavojingomis sąlygomis, 2020 m. sausio 4 d. taikos sutartis, sudaryta tarp atsakovės ir jos 8 medicinos darbuotojų, kuria atsakovė įsipareigojo darbuotojams sumokėti 3 procentų priemoką už darbą pavojingomis sąlygomis, kas netiesiogiai įrodo, jog šiuo laikotarpiu medicinos personalo darbas buvo atliekamas pavojingomis sąlygomis. Iš atsakovės atsiliepimo į ieškinį matyti, jog su ieškovu taikos sutartis nebuvo sudaryta dėl to, kad jis vienintelis reikalavo priemokos už 7 metus, o ne už 3 metus. Byloje įrodyta, jog ieškovui 2017 m. gruodį buvo paskirta vienkartinė 10 procentų priemoka už darbą pavojingomis sąlygomis.

6.11.       Ieškovas reikalavo 30 procentų dydžio priemokos, remdamasis bylai aktualiu laikotarpiu nebegaliojusiu Vyriausybės nutarimu Nr. 1555. Ieškovo darbo sutartyje nurodyta, jog įstaigoje kolektyvinės sutarties nėra, teismui nepateikta duomenų, kad tokia sutartis būtų buvusi sudaryta ieškovo darbo pas atsakovę laikotarpiu. Atsižvelgęs į tai, kad panašioje civilinėje byloje Nr. 2A-1119-945/2019 Kauno apygardos teismas 2019 m. rugsėjo 20 d. nutartimi priteisė laisvės atėmimo įstaigos medicinos darbuotojams 10 procentų dydžio priemoką už darbą pavojingomis sąlygomis, tokio dydžio vienkartinę priemoką savo darbuotojams buvo paskyrusi ir pati atsakovė savo 2017 m. gruodžio 4 d. įsakymu, teismas sprendė, jog protingas ieškovui priteistinos priemokos dydis nagrinėjamu atveju būtų 10 procentų nuo jam priskaičiuotos pareiginės algos per laikotarpį nuo 2016 m. lapkričio 18 d. iki jo atleidimo iš darbo dienos, atėmus 2017 m. gruodį išmokėtą priemoką. Ieškovo pareiginė alga nuo 2016 m. gruodžio mėnesio iki jo atleidimo iš darbo dienos sudarė 69 214,84 Eur. Nuo 2016 m. lapkričio 18 d. iki 2016 m. gruodžio 1 d. buvo 9 darbo dienos, už jas ieškovui turėjo būti priskaičiuota 513,48 Eur pareiginė alga (1198,13 / 21 x 9). Nuo 2016 m. lapkričio 18 d. ieškovui priskaičiuota 69 728,32 Eur pareiginė alga (69 214,84 + 513,48). 10 procentų nuo šios sumos sudaro 6 972,83 Eur. 2017 m. ieškovas gavo 136,08 Eur priemoką už darbą pavojingomis sąlygomis, todėl šia suma mažintina jam priteistina priemoka. Viso ieškovui iš atsakovo priteistina 6 836,75 Eur (6 972,83 – 136,08) darbo užmokesčio priemoka už darbą pavojingomis sąlygomis. 

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai 

7.       Ieškovas B. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 4 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo B. S. ieškinys dėl jo atleidimo iš (duomenys neskelbtini) pareigų pripažinimo neteisėtu ir šį ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

7.1.       dėl įvykio su A. Č. teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad buvo padarytas šiurkštus darbuotojo darbo pareigų pažeidimas. Teismo išvados, kad ieškovas, nesant tiesioginio ir pavojingo kėsinimosi į jo sveikatą tyčiniu smurtiniu veiksmu – suduodant smūgį ranka į veidą – pats pasikėsino į savo paciento A. Č. sveikatą, nepatvirtina teismo įvardinti įrodymai, kuriais teismas rėmėsi.

7.2.       Teismas sprendė, kad liudytojo R. L. parodymai, kad prižiūrėtojams mėginant nuraminti suimtąjį A. Č., jis dar labiau agresyviai palinko link gydytojo, po ko gydytojas suimtajam trenkė į lūpą kumščiu, prieštarauja jo paties tarnybiniame pranešime nurodytoms aplinkybėms, taip pat S. Ž. tarnybiniam pranešimui, jos teisme duotiems parodymams. Teismas liudytojų parodymus ištyrė ne visa apimtimi, nepalygino jų tarpusavyje ir su liudytojų surašytais tarnybiniais pranešimais. Teismas neįvertino, kad liudytojo R. L. parodymai yra nuoseklūs ir neprieštarauja jo tarnybiniame pranešime nurodytoms aplinkybėms, teisme liudytojas itin aktyviai klausinėtas, tai, kas nurodyta tarnybiniame pranešime detalizavo, nurodydamas, kad tarnybiniame pranešime nebuvo leistasi į tokias smulkmenas. Teismas neatsižvelgė, kad liudytojas R. L. yra pareigūnas, prieš duodamas parodymus teisme davė priesaiką.

7.3.       Teismas nevertino, kaip buvo surašyti liudytojų R. L. ir S. Ž. tarnybiniai pranešimai, kurių tekstas yra beveik identiškas, nors akivaizdu, kad skirtingi asmenys savo minčių savarankiškai nedėsto žodis po žodžio atkartojant tuos pačius žodžių junginius. Teismas nevertino liudytojos S. Ž. parodymų, kuri parodė, kad tarnybinį pranešimą rašė kartu su kolega R. L..

7.4.       Liudytoja S. Ž. negalėjo atsiminti įvykio detalių, tokių, kaip, ar gydytojas sėdėjo, ar stovėjo, nors savo tarnybiniame pranešime nurodė, kad sėdėjo, ar gydytojas smūgį suimtajam sudavė sėdėdamas, ar stodamasis, ko apklausiama teisme ji netvirtino, nurodė kaip prielaidą, apie ką tarnybiniame pranešime net neužsiminta, taip pat įvertinus abiejų liudytojų parodymus, kad smūgis nuteistajam buvo suduotas S. Ž. raminant suimtąjį, o R. L. fizine prasme kontroliuojant situaciją, kurioje jis bandė išvengti suimtojo užsimoto suduoti smūgio gydytojui, tikėtina, kad liudytoja S. Ž. nematė tikslių smūgio sudavimo aplinkybių. Todėl netikėti liudytojo R. L. parodymais apie tai, kokiomis aplinkybėmis buvo suduotas smūgis suimtajam, būtų neteisinga.

7.5.       Teismas sprendime užsimindamas, kad pavojus ieškovui dėl R. L. ir S. Ž. buvimo kabinete neva tai nekilo, nepagrįstai nesirėmė R. L. parodymais. Įvertinus tai, kad ieškovas, sėdėdamas už stalo, galėjo ranka pasiekti atsistojusio liudytojo veidą, visuma įvykio aplinkybių rodo, kad suimtasis pernelyg artimai palinko prie ieškovo ir tokiu būdu sukėlė jam pavojų, todėl nėra pagrindo netikėti liudytojo R. L. parodymais, kad „man atrodo, kad tai buvo gynyba, nes tai buvo ganėtinai netikėta, jis ten buvo prie jo palinkęs, bet kai linktelėjo dar labiau, tai aš nežinau, bet manau, kad ir aš būčiau panašiai sureagavęs“ (nuo 2:47:15 iki 2:47:30). Pačiam teismui kilo klausimas, ar A. Č. agresyviai pasilenkus link gydytojo, jis galėjo galva pasiekti gydytoją, kad jam smogti galva, į kurį liudytojas R. L. atsakė „taip, manau, kad tai yra realu, nes atstumas buvo tikrai labai nedidelis“ (nuo 2:50:10 iki 2:50:52). Liudytoja S. Ž. neneigė, kad iš ieškovo pusės buvo gintis, į teisėjo klausimą, ar tai buvo gynybinis pliaukštelėjimas, atsakė „nežinau, ne gal“ (nuo 3:01:55 iki 3:02:02). Teismas visiškai nevertino ieškovo suduoto smūgio suimtajam intensyvumo. Taip pat teismas nevertino dalies liudytojo G. U. parodymų, kuris, nors ir nedalyvavo įvykyje ir jo nematė, tačiau po įvykio bendravo su A. Č. ir abiem liudytojais R. L. ir S. Ž..

7.6.       Iš atsakovės direktoriaus 2019 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu sudarytos komisijos dėl galimo ieškovo darbo pareigų pažeidimo išvados Nr. 36-40 ir jos priedų sąrašo matyti, kad komisijoje buvo vertinama tik rašytinė medžiaga. Atsakovės direktorius nusprendė atleisti ieškovą iš darbo vien tik pasiremdamas komisijos išvada, šio pažeidimo aplinkybių atsakovei tinkamai neištyrus ir neišsiaiškinus. 

7.7.       Ieškovas 2019 m. rugpjūčio 27 d. pateikė tarnybinį pranešimą, nurodydamas, kad A. Č. buvo užpultas. Atsakovės direktoriaus 2019 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu, dar neturint paties A. Č. rašytinio paaiškinimo, kuris pateiktas 2019 m. rugsėjo 4 d., buvo sudaryta komisija dėl ieškovo galimo darbo pareigų pažeidimo, patį suimtąjį, pareigūnų akivaizdoje suduotą smūgį ieškovui ir jo elgesio vertinimą paliekant nuošalyje. 

7.8.       Tos pačios dienos, t. y. 2019 m. rugpjūčio 27 d. komisijos išvada Nr. 36-39 konstatuotas kitas tariamas ieškovo darbo pareigų pažeidimas – R. U. gydymo metadonu nutraukimas. Remiantis atsakovo direktoriaus rašytiniu paaiškinimu, jeigu išvadoje Nr. 36-39 darbo pareigų pažeidimas nebūtų konstatuotas, ieškovas nebūtų buvęs atleistas vien tik už išvadoje Nr. 36-40 nurodytą darbo pareigų pažeidimą. Išvados Nr. 36-39 pagrįstumas yra itin svarbus.

7.9.       Nuteistasis R. U. paskutinę metadono dozę išgėrė 2019 m. rugpjūčio 16 d., o pas ieškovą pirmą kartą atvestas 2019 m. rugpjūčio 21 d., 5 dienas iš eilės nevartojęs metadono, nurodė, kad pats jo atsisakė, tai pažymėta sveikatos istorijoje. Metadono lape ties 2019 m. rugpjūčio 16 d. įrašu nuteistasis nepasirašęs. Nuteistasis metadoną keitė narkotikais, dėl kurių vartojimo ieškovui pasisakė ir dėl ko jo ligos istorijoje padaryti įrašai, nurodant diagnozių kodus (duomenys neskelbtini)  ((duomenys neskelbtini)) ir (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)). Atsižvelgdamas į nuteistojo abstinencinius nusiskundimus, ieškovas nusprendė jį siųsti į Laisvės atėmimo vietų ligoninę šeimos gydytojo ir psichiatro konsultacijai, prašydamas konsultuoti dėl metadono programos atnaujinimo tikslingumo, prieš tai skyręs pacientui vaistų abstinencijos sindromams mažinti, tai pažymėjo ligos istorijoje. Išvada Nr. 36-39 yra akivaizdžiai nepagrįsta. Atsakovės direktorius jos pagrįstumo niekaip nevertino.  

7.10.       Ieškovo atleidimui pagrindinę reikšmę turėjo paskubomis formaliai atlikti ir nepagrįsti komisijų vertinimai, niekaip nevertinant to, kad ieškovas pas atsakovą dirbo nuo 2012 m. rugsėjo 3 d., už gerą darbą tris kartus buvo skatinamas, iš jų paskutinį kartą 2019 m. balandžio 26 d., ir per visą laiką jokių nuobaudų neturėjo.

7.11.       Teismas visiškai nevertino aplinkybių, kad gydytojos G. Š. 2019 m. rugpjūčio 23 d. tarnybinis pranešimas surašytas tą pačią dieną, kada ieškovas įspėtas apie atleidimą iš darbo nuo 2019 m. rugsėjo 30 d. pagal DK 57 straipsnio 6 dalį. Po kelių dienų, t. y. 2019 m. rugpjūčio 27 d., įvykus konfliktui su suimtuoju A. Č. ir ieškovui pateikus tarnybinį pranešimą, kad buvo užpultas, tyrimas vykdomas ne dėl A. Č., o 2019 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu sudaroma komisija dėl ieškovo galimo darbo pareigų pažeidimo. Tą pačią dieną 2019 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu sudaroma komisija dėl kito ieškovo galimo darbo pareigų pažeidimo – gydymo metadonu nutraukimo. Abiejų komisijų išvados priimamos 2019 m. rugsėjo 27 d., ieškovas atleidžiamas iš darbo 2019 m. rugsėjo 30 d., t. y. tą pačią dieną, kada sueina įspėjimo apie jo atleidimą kitu pagrindu terminas. Atleidęs ieškovą tokiu būdu atsakovas neturėjo sumokėti jam DK 57 straipsnio 8-9 dalyse nurodytų išmokų.

8.       Atsakovė (duomenys neskelbtini) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą arba pakeisti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. lapkričio 4 d. sprendimą sumažinant ieškovui priteistą darbo užmokestį nuo 10 procentų iki 1–3 procentų dydžio. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:  

8.1.       atsakovė su pirmosios instancijos teismo sprendimu, dalyje dėl ieškovui priteisto 6 836,75 Eur darbo užmokesčio už pavojingas darbo sąlygas, nesutinka. Vertindamas įrodymus bei padarydamas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių, teismas buvo šališkas, įrodymus vertino selektyviai, akcentavo tik atsakovo palankius įrodymus bei netinkamai vadovavosi suformuota teismų praktika.

8.2.       Atsakovė pateikė pirmosios instancijos teismui duomenis apie ginčo laikotarpiu ieškovui mokėtą atlyginimą, kuris nuolat buvo keliamas bei buvo skiriamos įvairios priemokos, tarp kurių ir 2017 m. gruodžio 4 d. atsakovės direktoriaus įsakymu skirta vienkartinė 10 procentų priemoka už darbą pavojingomis darbo sąlygomis, tačiau pirmosios instancijos teismas šių duomenų išsamiai neanalizavo ir nepagrįstai konstatavo, kad atsakovė neįrodė

8.3.       Pirmosios instancijos teismas laikė įrodyta aplinkybę, jog ieškovas dirbo pavojingomis sąlygomis. 2020 m. sausio 4 d. sudaryta taikos sutartis tarp atsakovės ir 8 jos medicinos darbuotojų, kuria atsakovė įsipareigojo darbuotojams sumokėti 3 procentų priemoką už darbą pavojingomis sąlygomis, niekaip nepatvirtina aplinkybės, kad ieškovas dirbo pavojingomis darbo sąlygomis ar kad jam turėjo būti skirta priemoka už pavojingas darbo sąlygas. Taikos sutarties sudarymas tik patvirtina, kad atsakovė taikiai išsprendė kilusį ginčą su savo buvusiais darbuotojais, tačiau jokiu būdu nepatvirtina, kad ieškovo reikalavimai yra pagrįsti.

8.4.       Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą taip pat grindžia tuo, kad panašioje civilinėje byloje Nr. 2A-1119-945/2019 Kauno apygardos teismas 2019 m. rugsėjo 20 d. nutartimi priteisė laisvės atėmimo įstaigos medicinos darbuotojams 10 procentų dydžio priemoką už darbą pavojingomis sąlygomis. Minėtoje byloje Kauno apygardos teismas skyrė 10 procentų priedą vadovaujantis lygiateisiškumo principu, pagal kurį darbo sutarčių pagrindu dirbantys medicinos darbuotojai buvo lyginami su tuo pačiu laikotarpiu galiojant tam pačiam teisiniam reglamentavimui įstaigoje dirbusiais pareigūnais, kuriems buvo nustatyta būtent 10 procentų dydžio išmoka. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nevertino, kokios priemokos buvo skiriamos atsakovės pareigūnams, nesulygino pareigūnams skirtos priemokos dydžio ir atsakovui priteistinos priemokos dydžio. Iš atsakovės nereikalavo duomenų apie tai, kokios priemokos už pavojingas darbo sąlygas buvo mokamos atsakovės pareigūnams, bei neatsižvelgė į Darbo ginčų komisijos byloje pateiktus duomenis, kuriose nurodoma, kad pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 56 straipsnio 1 dalies 3 punktą, pataisos namų pareigūnams mokamos priemokos dydis už darbą pavojingomis sąlygomis buvo tik 1 proc. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino ir pritaikė civilinėje byloje Nr. 2A-1119-945/2019 išdėstytus argumentus ir nepagrįstai konstatavo, kad protingas ieškovui priteistinos priemokos dydis nagrinėjamu atveju būtų 10 procentų. Vadovaujantis civilinėje byloje Nr. 2A-1119-945/2019 suformuota praktika bei lygiateisiškumo principu, pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti atsakovės pareigūnams skiriamų priemokų už pavojingas darbo sąlygas dydį ir priteisti ieškovui analogiško dydžio priemoką – 1 proc. arba sulyginti ieškovui priteistinos priemokos dydį su 2020 m. sausio 4 d. taikos sutartyje numatytu priemokos dydžiu – 3 proc.

9.       Atsiliepimu į ieškovo B. S. apeliacinį skundą atsakovė (duomenys neskelbtini)  prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais: 

9.1.       ieškovas iš darbo atleistas remiantis tarnybinio patikrinimo metu nustatytais faktais, kuriuos patvirtina tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 36-40 dokumentai. Komisijos nuomone, pataisos pareigūnų nurodytos aplinkybės yra išsamios ir nuoseklios, vienos kitoms neprieštarauja, įvardintos netgi aplinkybių smulkmenos (nuteistojo palinkimas link (duomenys neskelbtini), kitų pareigūnų veiksmai, (duomenys neskelbtini) veiksmai ir kt.), iš kurių matyti, jog pataisos pareigūnai matė visą susiklosčiusią situaciją, įvykusį konfliktą, dėl to nėra pagrindo netikėti jų išdėstytais argumentais. Pataisos pareigūnų nurodytos aplinkybės visiškai sutampa su suimtojo A. Č. nurodytomis aplinkybėmis. Ieškovo padarytas darbo pareigų pažeidimas padarytas tiesiogine tyčia, darbuotojas rodė netinkamą pavyzdį ir pagal jo elgesį sumenkino bausmių vykdymo sistemos formuojamą įvaizdį. Jis suvokė, kad tokie veiksmai yra neteisėti, suvokė jų neteisėtą pobūdį ir norėjo taip veikti. Atsakovė veikė teisėtai, todėl nebuvo teisinio pagrindo ieškovui išmokėti jo prašomą išeitinę išmoką.

9.2.       Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino liudytojų R. L., S. Ž. ir G. U. parodymus, pagrįstai rėmėsi tik tais liudytojų parodymais, kuriuos patvirtino ir parėmė kiti bylos duomenys. Statutiniai valstybės tarnautojai savo tarnybiniuose pranešimuose nurodytą informaciją patvirtina savo parašu. R. L. ir S. Ž. tarnybiniai pranešimai yra pasirašyti, taip patvirtinant, kad juose nurodyta informacija atitinka tikrovę.

9.3.       DK nenumato pareigos darbdaviui atlikti patikrinimo dėl galimo darbo pareigų pažeidimo ir neįpareigoja pateikti jokios veiksmų vertinimo išvados. Atsakovė patikrinimus dėl galimų darbo pareigų pažeidimų atlieka pagal analogiją vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 39 straipsnio nuostatomis bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. vasario 12 d. įsakymu Nr. IV-142 patvirtinto „Tarnybinių patikrinimų atlikimo, tarnybinių nuobaudų vidaus tarnybos sistemos pareigūnams skyrimo ir panaikinimo tvarkos aprašo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatomis. Minėti teisės aktai nenumato pareigos apklausti asmenis žodžiu.

9.4.       Tarnybinius patikrinimus ieškovo atžvilgiu įpareigojo atlikti atsakovės direktorius savo rašytine rezoliucija. Komisija pateikė ieškovui reikalavimus dėl galimų darbo pareigų pažeidimų pasiaiškinti raštu. Patikrinimas buvo pradėtas atsakovo direktoriui gavus dviejų pareigūnų tarnybinius pranešimus, nuteistojo A. Č. rašytinis paaiškinimas nėra reikalingas tarnybiniam patikrinimui pradėti. A. Č. yra ne įstaigos darbuotojas ar pareigūnas. Nuteistasis, už savo veiksmus galėjo būti nubaustas vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksu.  

9.5.       Patikrinimo komisija pripažino, kad (duomenys neskelbtini)B. S. neteisėtais savo veiksmais laisvės atėmimo vietoje R. U. nutraukė tęstinį pakaitinį gydymą metadonu prieš jo valią, padarė darbo pareigų pažeidimą. Tokiu savo elgesiu ieškovas: 1) pažeidė Opioidinės priklausomybės pakaitinio gydymo tęstinumo užtikrinimo laisvės atėmimo vietose tvarkos aprašo, patvirtinto Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo 2018 m. balandžio 25 d. Nr.V-194 „Dėl opioidinės priklausomybės pakaitinio gydymo tęstinumo užtikrinimo laisvės atėmimo vietose tvarkos aprašo patvirtinimo“ 13 punktą, 17 punkto 1 dalį, 2) nesilaikė Kauno Respublikinės priklausomybės ligų centro rekomendacijų dėl metadono dozės mažinimo, 3) pažeidė (duomenys neskelbtini)pareigybės aprašymo, patvirtinto (duomenys neskelbtini) direktoriaus 2019 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. V-66, 4.1 punkte numatytą funkciją, 4.2. punkte numatytą funkciją, 4.3. punkte numatytą funkciją.  

9.6.       Gydymo metadonu nutraukimas galimas tik konkrečiais teisės aktuose numatytais atvejais. Nuteistajam atvykus į (duomenys neskelbtini), gydytojas psichiatras turėjo tęsti paskirtą gydymą ir skirti metadono. Po 5 dienų nuteistasis, pablogėjus sveikatai ir kilus komplikacijoms, nebuvo pristatytas ieškovui, o pats kreipėsi į ieškovą su prašymu skirti metadono, tačiau buvo padaryta ieškovo išvada, kad „Metadono programos atnaujinimui nėra pagrindo“. Šiuo atveju ieškovas nenurodė jokių konkrečių teisiškai pagrįstų aplinkybių, kodėl pacientui buvo nutrauktas metadono skyrimas, sunkios opioidinės abstinencijos būklėje pacientą atsiuntė į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Ieškovas nuteistojo asmens sveikatos istorijoje esančiose dokumentuose neteisingai nurodė, kad metadono vartojimą nuteistasis nutraukė savavališkai (nors privalomo rašytinio nuteistojo sutikimo nėra). Tai, kad asmens sveikatos istorijoje buvo nurodytas diagnozių kodai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) nepatvirtina, kad nuteistasis metadoną keitė kitais narkotikais.

9.7.       Priklausomybės nuo opioidų gydymo metadonu metodikos 7.5 punkte aiškiai nurodoma: praleidus 5 ir daugiau paros metadono dozių iš eilės, gydymas turėtų būti atnaujinamas nuo 30 mg ir farmakoterapija metadonu pradėta kaip naujam pacientui (College of Physicians and Surgeons of Ontario, 2001, Hendry-Ed\vards S. it kt., 2002). Ieškovas nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme baigiamųjų kalbų metu netiesiogiai patvirtino, kad dėl savo asmeninių įsitikinimų nevykdo aukštesnio lygio gydymo įstaigų privalomų nurodymų. Dėl netinkamai suteiktų gydymo paslaugų nuteistasis R. U. su skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus ir prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos (duomenys neskelbtini), atlyginti jam padarytą neturtinę.

9.8.       Ieškovo apeliacinio skundo teiginiai, kad atsakovas patikrinimus atliko siekdamas išvengti Darbo kodekso 57 straipsnio 8–9 dalyse nurodytų išmokų, yra spekuliacinio pobūdžio. Po atsakovės restruktūrizavimo 2019 m. spalio 1 d. atsakovė iš viso neteko teisės verstis sveikatos priežiūros paslaugų teikimu nuteistiesiems, visi anksčiau dirbę gydytojai buvo atleisti iš darbo (duomenys neskelbtini).

9.9.       Atsakovės direktorius priimdamas sprendimą atleisti ieškovą atsižvelgė į kitas aplinkybes, charakterizuojančias ieškovo darbą nuo 2012 m. rugsėjo 3 d.: žiniasklaidoje 2019 m. rugsėjo 27 d. pasirodžiusį straipsnį, kuriame detalizuojami ieškovo veiksmai prieštaraujantys etikos normoms; Laisvės atėmimo vietų ligoninės raštą, kuriame nurodoma, kad į Laisvės atėmimo vietų ligoninę ne pirmą kartą patenka nuteistieji, kuriems ieškovas nepaskiria pagal programą skirto metadono; 2019 m. gruodžio 9 d. Kauno apygardos teismo sprendimą, kuriame teismas konstatavo, kad konkrečiai ieškovo teiktos asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo nepakankamai kvalifikuotos, ko pasėkoje iš atsakovės buvo priteista sumokėti nuteistajam padarytą žalą; Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2018 m. kovo 30 d. raštą, kuriame buvo nustatytas higienos normų pažeidimas, nes (duomenys neskelbtini) (t. y. ieškovo) kabinete buvo rūkomi tabako gaminiai. 

9.10.       Ieškovas prašo priteisti 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, tačiau neįrodė tokios žalos fakto ir dydžio. Net ir atleistas iš darbo ieškovas galėjo teikti prašymą priimti jį po restruktūrizavimo į (duomenys neskelbtini). Ieškovas neįrodė, kad jį buvo atsakyta įdarbinti (duomenys neskelbtini). Nesant nei vienos iš privalomųjų civilinės atsakomybės sąlygų reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo negali būti tenkinamas. 

10.       Ieškovas B. S. atsiliepimu į atsakovės (duomenys neskelbtini)apeliacinį skundą prašo atsakovės (duomenys neskelbtini)apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 4 d. sprendimo dalį dėl neišmokėto darbo užmokesčio priedo už pavojingas darbo sąlygas priteisimo ieškovui B. S. palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais: 

10.1.       atsakovė teigia, kad mokėjo ieškovui padidintą atlyginimą, kuris nuolat buvo keliamas ir skyrė įvairias priemokas, tarp jų ir 2017 m. gruodžio 4 d. įsakymu skirtą vienkartinę 10 proc. priemoką už darbą pavojingomis darbo sąlygomis. Tačiau toliau apeliaciniame skunde teigia, kad ieškovas pavojingomis darbo sąlygomis nedirbo. Tokiu atveju atsakovė negalėjo mokėti ieškovui padidinto atlyginimo ir jo kelti ar skirti priemokas būtent šiuo tikslu.

10.2.       Nei ieškovo darbo sutartyje, nei kituose dokumentuose nenurodyta, kad ieškovui skirtas darbo užmokestis apima kompensaciją už darbą pavojingomis darbo sąlygomis. Aplinkybė, kad ieškovas nekėlė darbo ginčo dėl priemokos už darbą pavojingomis sąlygomis, savaime neįrodo, kad už darbą pavojingomis sąlygomis ieškovui buvo mokama. Teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovė neįrodė, jog mokėjo ieškovui didesnį tarifinį atlygį už darbą pavojingomis sąlygomis.

10.3.       Atsakovė apeliaciniu skundu ginčija teismo išvadą, kad ieškovas dirbo pavojingomis darbo sąlygomis, toje dalyje, kurioje teismas šią aplinkybę nustatė remdamasis su kitais atsakovės medicinos darbuotojais sudaryta taikos sutartimi, su kurios sąlygomis ieškovas nesutiko. Tačiau teismas nustatydamas šią aplinkybę rėmėsi ne tik nurodyta taikos sutartimi, bet ir 2017 m. gruodžio 4 d. atsakovės įsakymu skirti ieškovui vienkartinę 10 proc. priemoką už darbą pavojingomis darbo sąlygomis.

10.4.       Teismas pagrįstai rėmėsi Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 3 d. nutarimu Nr. 1386 patvirtinto Pavojingų darbų sąrašo 3.13-3.14 punktais, kuriuose prie pavojingų darbų priskiriama psichikos ligonių ir sergančiųjų alkoholine, toksikologine psichoze gydymas ir priežiūra; sveikatos priežiūros paslaugų teikimas pavojingomis arba ypač

10.5.       Atsakovė nepateikė teismui tvarkos, kuri reglamentuotų saugumo specialistų veiksmus, pristačius suimtąjį ar nuteistąjį pas ieškovą ((duomenys neskelbtini)). Ieškovo darbo sąlygų pavojingumą rodo būtinybė laukti atvesto suimtojo ar nuteistojo už gydytojo kabineto durų, pavojaus mygtuko buvimas gydytojo kabinete. 

10.6.       Atsakovė pirmosios instancijos teisme neįrodinėjo pas jį dirbusių pareigūnų darbo sąlygų panašumo su ieškovo darbo sąlygomis ir jų pavojingumo, todėl su tuo susiję nauji atsakovės apeliacinio skundo argumentai ir samprotavimai, kad ieškovui turėtų būti priteistas 1 proc. darbo užmokesčio priedas už darbą pavojingomis darbo sąlygomis, neturėtų būti vertinami (CPK 312, 314 straipsniai). Neaišku, kokį darbą dirbusių ar dirbančių ir kokių pareigūnų priedas sudarė ar sudaro 1 proc.

10.7.        Pareigūnai dirba organizuotai ir aprūpinti specialiomis priemonėmis, mažinančiomis jų darbo sąlygų pavojingumą. Ieškovas darbo funkcijas turėjo vykdyti nebūdamas aprūpintas jokiomis specialiomis saugumą užtikrinančiomis priemonėmis. Todėl lyginti ieškovo darbo specifikos su pareigūnų darbo specifika nėra pagrindo.

10.8.       Kitoje Kauno apygardos teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-1119-945/2019, kurioje nei atsakovas, nei faktinės bylos aplinkybės nesutampa su šios bylos atsakovu ir faktinėmis aplinkybėmis, kaip vienas iš kriterijų buvo palyginti medicinos darbuotojų ir pareigūnų darbo užmokesčio priedai. Tai nesudaro pagrindo šioje civilinėje byloje ieškovui priteisti tokį priedą, kaip neaišku, kokį darbą dirbusių ar dirbančių ir kokių pareigūnų priedą. Atsakovės apeliaciniame skunde įvardijamų pareigūnų priedų teisėtumas nėra įvertintas ir tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalyku.

10.9.        Nepagrįstas atsakovo apeliaciniame skunde nurodytas siūlymas sumažinti ieškovui priteistą darbo užmokesčio priedą iki 3 proc. Ieškovo darbo sąlygos neabejotinai pavojingesnės, nei kito medicinos personalo, agresijos atvejai kito medicinos personalo atžvilgiu retesni. Tuo tarpu į ieškovą kreipiasi psichikos sutrikimų turintys asmenys, nuteisti už įvairias nusikalstamas veikas, ir asmenys, bandantys imituoti psichikos sutrikimus, kad gautų psichotropinių vaistų svaiginimosi tikslu. Ieškovo darbo sąlygos, lyginant su kito medicinos personalo darbo sąlygomis, yra akivaizdžiai pavojingesnės. Pati atsakovė 2017 m. gruodžio 4 d. įsakymu skirdama ieškovui vienkartinę 10 proc. priemoką už darbą pavojingomis darbo sąlygomis, tokiu procentiniu dydžiu įvertino ieškovo darbo sąlygų pavojingumą. Jokių išskirtinių aplinkybių, buvusių nurodyto įsakymo priėmimo metu atsakovė neįrodinėjo.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11.       Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

12.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).

13.       Apeliacinės instancijos teisme kyla ginčas dėl ieškovo atleidimo iš darbo pagrįstumo bei priemokos už pavojingas darbo sąlygas priteisimo ( DK 58 straipsnis, DK 144 straipsnis). 

14.       Byloje nustatyta, kad ieškovas nuo 2012 m. rugsėjo 3 d. priimtas į (duomenys neskelbtini) pareigas (duomenys neskelbtini)2012 m. rugpjūčio 31 d. direktoriaus įsakymu, sudaryta darbo sutartis. 2019 m. rugpjūčio 29 d. direktoriaus įsakymu Nr. V-516 buvo sudaryta galimo darbo pareigų pažeidimo patikrinimo komisija, kuriame nurodyta atlikti patikrinimą dėl ieškovo galimo darbo pareigų pažeidimo.  PPN-AK galimo darbo pareigų pažeidimo komisija 2019 m. rugsėjo 27 d. surašė patikrinimo išvadą Nr. 36-40 dėl (duomenys neskelbtini) B. S. galimo darbo pareigų pažeidimo, kurioje pasiūlė pripažinti, kad ieškovas padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, t. y. kalbėdamas pakeltu tonu su suimtuoju bei tyčia suduodamas jam smūgį į veidą, pažeidė DK 58 straipsnio 3 dalies 6, 7 punktus, (duomenys neskelbtini) pareigybės aprašymo 4.8, 4.11 punktus, Pataisos pareigūnų, kitų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, etikos kodekso 6.2, 8.1, 8.2, 11, 15 punktus. (duomenys neskelbtini)galimo darbo pareigų pažeidimo komisija 2019 m. rugsėjo 27 d. surašė patikrinimo išvadą Nr. 36-39, kuria pasiūlė pripažinti, kad ieškovas savo neteisėtais veiksmais, t. y. nutraukdamas nuteistajam R. U. tęstinį pakaitinį gydymą metadonu prieš jo valią, padarė darbo pareigų pažeidimą. (duomenys neskelbtini)2019 m. rugsėjo 30 d. direktoriaus įsakymu ieškovas atleistas iš darbo pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą.     

Dėl darbo sutarties nutraukimo teisėtumo

15.       Pagal DK 58 straipsnio 1 dalyje suformuluotas nuostatas, darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį be įspėjimo ir nemokėti išeitinės išmokos, jeigu darbuotojas dėl savo kalto veikimo ar neveikimo padaro pareigų, kurias nustato darbo teisės normos ar darbo sutartis, pažeidimą. Priežastis nutraukti darbo sutartį gali būti šiurkštus darbuotojo darbo pareigų pažeidimas arba per paskutinius dvylika mėnesių darbuotojo padarytas antras toks pat darbo pareigų pažeidimas (DK 58 straipsnio 2 dalis). Kai už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą atleistas iš darbo darbuotojas ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą teismine tvarka, darbdavys turi įrodyti ne tik nusižengimo padarymo faktą, bet ir tai, kad nusižengimas kvalifikuotinas kaip šiurkštus.

16.       Remiantis DK 58 straipsnio 5 dalimi, sprendimą nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto pažeidimo darbdavys turi priimti įvertinęs pažeidimo ar pažeidimų sunkumą ir padarinius, padarymo aplinkybes, darbuotojo kaltę, priežastinį ryšį tarp darbuotojo veikos ir atsiradusių padarinių, jo elgesį ir darbo rezultatus iki pažeidimo ar pažeidimų padarymo. Atleidimas iš darbo turi būti proporcinga pažeidimui ar jų visumai priemonė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-701/2019, 33 punktas).

17.       Pirmos instancijos teismas teisingai nustatė, kad atsakovo įsakyme dėl ieškovo atleidimo iš darbo yra nurodoma, kad atleidžiama vadovaujantis DK 58 straipsnio 1 dalimi bei 2 dalies 1 punktu, tačiau nenurodomas faktinis atleidimo pagrindas. Atsiliepime į ieškinį ieškovo pažeidimas kvalifikuojamas pagal DK 58 straipsnio 3 dalies 6 punktą (darbo metu ar darbo vietoje padaryta nusikaltimo požymių turinti veika), nurodoma, jog ieškovas, suduodamas pacientui A. Č. smūgį į veidą, sukėlė jam fizinį skausmą, tokiais veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje.

18.       Teismas nesaistomas atsakovo nurodyto teisinio atleidimo iš darbo pagrindo, atsakovo atliktas faktinių aplinkybių teisinis vertinimas jam nėra privalomas. Teisės taikymas yra teismo prerogatyva, todėl jis privalo tinkamai teisiškai kvalifikuoti santykius, taip pat nurodyti faktinį atleidimo pagrindą atitinkančią teisės normą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-172/2011).

19.       Pirmos instancijos teismas teisingai sprendė, jog pagal byloje surinktus įrodymus bei nustatytas faktines aplinkybes, yra pagrindas daryti išvadą, jog ieškovas savo kaltais veiksmais padarė darbo pareigų pažeidimą, numatytą DK 58 straipsnio 3 dalies 7 punkte (kiti pažeidimai, kuriais šiurkščiai pažeidžiamos darbuotojo darbo pareigos). Tokia išvada padaryta vadovaujantis liudytojo R. L., S. Ž., nuteistojo A. Č. paaiškinimu.

20.       Apeliacinės instancijos teismas išklausė minėtų liudytojų parodymų, susipažino su minėtų asmenų rašytiniais paaiškinimais ir sprendžia, kad aukščiau nurodyti įrodymai patvirtina, kad ieškovas, nesant tiesioginio ir pavojingo kėsinimosi į jo sveikatą ar gyvybę iš A. Č. pusės, pareigūnams R. L. ir S. Ž. jau įėjus į jo kabinetą bei jiems beraminant A. Č., tyčiniu smurtiniu veiksmu – suduodant smūgį ranka į veidą – pats pasikėsino į savo paciento A. Č. sveikatą. Be to, šie įrodymai patvirtina ir tai, jog ieškovas, prieš suduodamas smūgį A. Č., ant jo šaukė. Pirmos instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo versiją, jog ieškovo veiksmai buvo gynybinio pobūdžio, kadangi byloje nepateikta jokių įrodymų, jog ieškovas buvo puolamas.

21.       Dėl šių nustatytų aplinkybių bei pirmos ir apeliacinės instancijos teismo padarytų išvadų, apeliacinės instancijos teismas atmeta ieškovo apeliacinio skundo argumentus, kad smūgio pacientui nepatvirtina surinkti įrodymai. Argumentas, kad liudytojų parodymai prieštarauja jų tarnybiniuose pranešimuose nurodytiems argumentams, niekuo nepagrįsti, kadangi apklausti liudytojai patvirtino tarnybiniuose pranešimuose nurodytas aplinkybes, tik nurodė, kad apklausos metu gali visko tiksliai neprisiminti, nes praėjo daugiau laiko, tačiau pačio smūgio fakto nepaneigė, jį patvirtino. Taigi, jokių prieštaravimų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

22.       Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog tai, kad nuteistasis A. Č. buvo pasviręs į ieškovo pusę, jie vienas ant kito šaukė, niekaip nesuteikia ieškovui teisės nuteistajam smūgiuoti į veidą, juolab jau esant pareigūnams jo kabinete. Teismas gynybą supranta kaip smūgio atrėminą, bet ne ieškovui pirmam smūgiuojant nuteistajam į veidą. Taip pat kolegija atmeta ieškovo argumentą dėl pavojaus, kadangi iš minėtų liudytojų tarnybinių pranešimų bei liudytojų paaiškinimų, duotų posėdžio metu, nustatyta, jog ieškovui smūgiuojant kabinete jau buvo minėti liudytojai – pareigūnai kaip apsaugos darbuotojai ir jau ėmė raminti nuteistąjį A. Č., taigi, gintis būtinybės, teismo vertinimu, nebuvo. Be to, ieškovas visą laiką aiškino, kad nuteistojo dokumentuose buvo atžymėta, kad jis yra linkęs užpulti, taigi, kolegijos vertinimu, esant tokiai žymai, pats ieškovas turėjo kontroliuoti situaciją, kviesti pasilikti kabinete pareigūnus (kaip jis nurodė, pareigūnai pasilikdavo tik gydytojui nurodžius), siekti išvengti konflikto, įvertindamas situaciją, turėjo priimti atitinkamus sprendimus, o ne šaukti ant nuteistojo ar jam smūgiuoti, taip sukeliant muštynes, dar didesnį konfliktą, kuris situacijos nesprendė. Taip pat atmestinas ieškovo argumentas, kad pirmos instancijos teismas nevertino jo smūgio intensyvumo, kadangi darytina išvada, kad smūgiais iš esmės negali būti sprendžiami konfliktai gydytojo kabinete.

23.       Todėl šios aplinkybės bei situacijos vertinimas sudaro pagrindą sutikti su pirmos instancijos teismo išvada bei atsakovo pozicija, jog ieškovas tokiais savo veiksmais pažeidė (duomenys neskelbtini) pareigybės aprašymo 4.8, 4.11 punktus, Pataisos pareigūnų, kitų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, etikos kodekso 6.2, 8.1, 8.2, 11, 15 punktų reikalavimus.  

24.       Kolegija taip pat pritaria pirmos instancijos teismo argumentui, kad tokiais savo neteisėtais veiksmais ieškovas pažeidė Gydytojų profesinės etikos kodekso 1.10 punkto (savo elgesiu formuoja profesijos įvaizdį visuomenėje, todėl net ir neatlikdamas profesinių pareigų turi vengti elgesio ir viešų pasisakymų, kurie galėtų diskredituoti gydytojo vardą, kenkti jo asmeniniam ir gydytojo profesijos prestižui ir taip silpninti visuomenės pasitikėjimą gydytojo profesija), Lietuvos Respublikos medicinos praktikos įstatymo 10 straipsnio 5-6 punktų (gydytojas privalo gerbti pacientų teises, jų nepažeisti; laikytis gydytojo profesinės etikos principų), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. V-601 „Dėl Lietuvos medicinos normos MN 53:2019 „Gydytojas psichiatras“ patvirtinimo“ (Žin., 2005, Nr. 94-3514; TAR, 2020-01-08, Nr. 2020-00231) patvirtintos medicinos normos MN 53:2019 „Gydytojas psichiatras“ 11.8 punkto (Gydytojas psichiatras ?privalo laikytis profesinės etikos principų, gerbti pacientų teises ir jų nepažeisti) reikalavimus. Tokiais savo smurtiniais, paciento sveikatai grėsmę keliančiais veiksmais, ieškovas, kurio pareiga yra gydyti pacientus, teikti jiems sveikatos priežiūros paslaugas, diskreditavo gydytojo vardą, pakenkė jo asmeniniam ir gydytojo profesijos prestižui ir taip silpnino visuomenės pasitikėjimą gydytojo profesija.

25.       DK 58 straipsnio 5 dalis nustato, kad sprendimą nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto pažeidimo darbdavys turi priimti įvertinęs pažeidimo ar pažeidimų sunkumą ir padarinius, padarymo aplinkybes, darbuotojo kaltę, priežastinį ryšį tarp darbuotojo veikos ir atsiradusių padarinių, jo elgesį ir darbo rezultatus iki pažeidimo ar pažeidimų padarymo. Atleidimas iš darbo turi būti proporcinga pažeidimui ar jų visumai priemonė.

26.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad didelės atsakomybės reikalaujančiose veiklos srityse, tokiose kaip sveikatos apsauga, veikiančių įmonių, įstaigų, organizacijų (pavyzdžiui ligoninių, vaistų gamybos įmonių) vadovai privalo užtikrinti tinkamą darbuotojų pareigų atlikimą, todėl jų dispozicijos teisė savo nuožiūra už šiurkščius darbo drausmės pažeidimus skirti švelnesnę nuobaudą nei reglamentuoja įstatymas, yra ribota ir ja gali naudotis tik išimtinais atvejais. Nepakankama atliekamo darbo kontrolė, nereagavimas į daromus darbo drausmės pažeidimus ar nepakankamai griežtas jų, ypač – šiurkščių pažeidimų vertinimas gali sąlygoti neatsakingą požiūrį į darbą ir aplaidų darbo pareigų atlikimą, galintį sukelti sunkias pasekmes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2004).

27.       Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs visus aukščiau minėtus byloje surinktus įrodymus,  pritaria pirmos instancijos teismo išvadai, kad ieškovas savo neteisėtu elgesiu neabejotinai diskreditavo gydytojo vardą, pakenkė jo asmeniniam ir gydytojo profesijos prestižui ir taip silpnino visuomenės pasitikėjimą gydytojo profesija – tai taip pat yra dėl darbo pareigų pažeidimo kilę neigiami padariniai.

28.       Atmestinas ieškovo apeliacinio skundo argumentas, kad atleidimui reikšmę turėjo skuboti komisijų vertinimai, kadangi darbdavys, spręsdamas klausimą dėl atleidimo iš darbo ir darbo drausmės pažeidimo pripažinimo šiurkščiu, neįpareigotas sudaryti komisijų (Darbo kodeksas to nenumato), jis galėjo remtis tik pranešimu apie ieškovo sukeltą incidentą bei smūgiavimą nuteistajam ir atleisti iš darbo pripažindamas tai šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu, tai yra darbdavio diskrecijos teisė, nes tik jis žino darbo specifiką, kiek jis gali pažeidimą traktuoti šiurkščiu, vertinti, ar asmuo dėl to gailisi ir ar galės ateityje tinkamai atlikti savo pareigas. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad smūgis pacientui, kuris kreipėsi pagalbos pas mediką, koks jis bebūtų, tai – provokuojantis dar didesnius konfliktus, grubus darbo drausmės pažeidimas, nes (duomenys neskelbtini) , dirbdamas įkalinimo įstaigoje, kur ir taip tvyro įtampa, turi valdyti situaciją o ne dar daugiau gilinti konfliktus tarp administracijos, medikų ir nuteistųjų.

29.       Teismų praktikoje yra ne kartą akcentuota, kad darbuotojo požiūris į padarytą pažeidimą, kaltės pripažinimas, kritiškas savo elgesio vertinimas taip pat turi reikšmės drausminės atsakomybės rūšies parinkimui, nes parodo, ar ateityje darbdavys gali tikėtis, kad darbo drausmės pažeidimą padaręs asmuo pasitaisys, kad nereikės jo neteisėto elgesio saugotis ar nuogąstauti dėl tyčinių neteisėtų veiksmų. Įvertinęs aplinkybių visumą darbdavys priima sprendimą, ar yra pagrindas darbuotoju pasitikėti. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šiuo atveju tiek iš ieškovo pozicijos teisminio nagrinėjimo metu, tiek iš jo rašytinio pasiaiškinimo matyti, jog ieškovas neigia padaręs darbo pareigų pažeidimą, kelia įrodymais nepagrįstą versiją, jog tai jis buvo pirmas užpultas A. Č., dėl ko jam teko gintis. Tai rodo, kad ieškovas negeba savo veiksmų vertinti objektyviai bei kritiškai, save teisina bandant klaidingai įtikinti, kad jis elgėsi teisėtai ir pagrįstai ginčo atveju, nors aplinkybės bei įrodymai byloje įrodo priešingai. Esant nustatytoms šioms aplinkybėms spręstina, kad nepripažįstant objektyviai netinkamo elgesio fakto ieškovas neketino keisti savo elgesio, laikė jį tinkamu, kas įrodo, jog atsakovas, priimdamas sprendimą dėl ieškovo atleidimo iš darbo, negalėjo tikėtis, kad ieškovas pasitaisys, kad nereikės jo neteisėto elgesio saugotis ar nuogąstauti dėl tyčinių neteisėtų veiksmų ateityje. Kolegija pritaria pirmos instancijos teismo išvadai, kad tai taip pat leidžia ieškovo padarytą darbo pareigų pažeidimą vertinti šiurkščiu ir įrodo, jog ieškovo atleidimas iš darbo buvo proporcinga priemonė padarytam pažeidimui (CPK 177, 178 straipsniai).

Dėl Išvadoje Nr. 36-39 konstatuoto darbo pareigų pažeidimo

30.       Ieškovas iškėlė reikalavimą pripažinti, jog jis nepadarė Išvadoje Nr. 36-39 konstatuoto darbo pareigų pažeidimo. Pirmos instancijos teismas nagrinėjamu atveju nustatė, kad ieškovas buvo atleistas iš darbo už vieną šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, atsižvelgiant į Išvadą Nr. 36-40 (Išvada Nr. 36-39 įsakyme neminima). Taigi, pritartina pirmos instancijos teismo argumentui, kad pažeidimas, konstatuotas Išvadoje Nr. 36-39, – tęstinio pakaitinio gydymo metadonu nutraukimas nuteistajam R. U. prieš jo valią – nagrinėjamu atveju turi tik ieškovą charakterizuojančią reikšmę, parodo, koks buvo jo ankstesnis elgesys ir darbo rezultatai.

31.       Pirmos instancijos teismas taip pat pagrįstai sprendė, kad pagrindo tenkinti ieškinį šioje dalyje nėra, kadangi teismui pateikti įrodymai (R. U. sveikatos istorija, gydytojos G. Š. tarnybinis pranešimas, Metadono lapas, ieškovo siuntimas su R. U. diagnoze „(duomenys neskelbtini)“, Opioidinės priklausomybės pakaitinio gydymo tęstinumo užtikrinimo laisvės atėmimo vietose tvarkos aprašas įrodo, jog R. U. į atsakovo įstaigą atvyko 2019 m. rugpjūčio 16 d., prieš atvykstant į PPN-AK, jam buvo taikytas gydymas metadonu, paskutinę metadono dozę (40 mg) jis suvartojo atvykimo į (duomenys neskelbtini)dieną, jo sveikatos istorijoje nėra įrašo apie jo nesutikimą tęsti opioidinės priklausomybės pakaitinį gydymą, nėra jokių duomenų, kad jis šio gydymo būtų atsisakęs savo noru. R. U. 2020 m. birželio 9 d. skundas, paduotas Regionų apygardos administraciniam teismui (fizinės bylos b. t. 2, b. l. 105-109), įrodo, jog pakaitinis gydymas metadonu buvo nutrauktas prieš jo valią. Taigi, pirmos instancijos teismas teisingai sprendė, kad Išvadoje Nr. 36-39 nurodytas darbo pareigų pažeidimas buvo konstatuotas pagrįstai.  

32.       Taigi, darytina išvada, kad pirmos instancijos teismui priėmus teisingą sprendimą, jog ieškovas buvo pagrįstai atleistas iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, tenkinti ieškinio reikalavimo dėl atleidimo pripažinimo neteisėtu nebuvo pagrindo. Taip pat atmetus pagrindinį ieškinio reikalavimą dėl atleidimo pripažinimo neteisėtu, negalėjo būti tenkinami ir išvestiniai reikalavimai pripažinti, kad darbo sutartis su atsakovu nutraukta teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną, priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, kompensaciją už nepanaudotas atostogas už priverstinės pravaikštos laiką, kompensaciją po vieną vidutinį darbo užmokestį už kiekvienus dvejus metus nuo priėmimo į darbą (2012 m. rugsėjo 3 d.) iki atleidimo iš darbo teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną. Taip pat neatsirado  pagrindas tenkinti ieškinio reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, nes byloje nenustatyti atsakovo neteisėti veiksmai atleidžiant ieškovą iš darbo bei kitos civilinės atsakomybės sąlygos (CK 6.248-6.249 straipsniai).

Dėl darbo užmokesčio priedo už pavojingas darbo sąlygas priteisimo

33.       Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 30 procentų atlyginimo dydžio piniginę kompensaciją už dirbą pavojingomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 12 d. iki 2019 m. rugsėjo 30 d. Atsakovas su šiuo reikalavimu nesutiko, prašė taikyti ieškinio senatį.

34.       Byloje nustatyta, kad ieškovas prašymą su reikalavimu dėl darbo užmokesčio priteisimo Darbo ginčų komisijai pateikė 2019 m. lapkričio 18 d. Apeliacinės instancijos teismas, išklausęs posėdžių garso įrašus, pritaria pirmos instancijos teismo nustatytoms aplinkybėms, kad ieškovo paaiškinimai, duoti 2020 m. liepos 9 d. posėdyje patvirtina, kad jis apie savo teisę į priedą už pavojingas darbo sąlygas žinojo iki įsidarbinimo pas atsakovą, gavęs pirmą atlyginimą suprato, kad jis negauna šio priedo, tačiau savo teisių teisme negynė, nes bijojo prarasti darbą.

35.       DK 15 straipsnyje nustatyta, kad ieškinio senatis – įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį ar pateikdamas prašymą išnagrinėti darbo ginčą. Bendrasis ieškinio senaties terminas šio kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu šis kodeksas ir kiti įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. CK 1.127 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

36.       Kolegija pritaria pirmos instancijos teismo išvadai, jog nustačius tai, kad ieškovas apie savo teisės pažeidimą (priedo nemokėjimą) sužinojo 2012 m. spalio mėnesį, gavęs pirmą darbo užmokestį, ieškovas praleido trejų metų ieškinio senaties terminą reikšti reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 3 d. iki 2016 m. lapkričio 18 d.

37.       Kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio patikrina, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas ir ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti. Ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančiose teisės normose neišvardintas aplinkybių, kurios laikytinos svarbiomis praleistam terminui atnaujinti, sąrašas, taip pat neįvardyti kriterijai, kuriais remdamasis teismas turėtų spręsti dėl tokių aplinkybių pripažinimo svarbiomis praleisto termino priežastimis. Praleisto termino atnaujinimo klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes, į subjektyviųjų (asmens sugebėjimas įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, šalių elgesys ir pan.) ir objektyviųjų (siekiama apginti vertybė, asmens amžius, išsilavinimas ir pan.) kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 13 d. nutartis V. D. v. VšĮ Kėdainių ligoninė byloje Nr. 3K-3-170/2010).

38.       Sprendžiant dėl senaties terminą reglamentuojančių teisės normų taikymo, pažymėtina, kad negalima jų taikyti formaliai, neatsižvelgiant į teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, susiformavimo specifiką. Šioje konkrečioje situacijoje pirmos instancijos teismas sprendė, o jam antrina ir apeliacinės instancijos teismas, jog byloje neįrodyta, kad ieškovo įvardinta termino praleidimo priežastis (bijojimas prarasti darbą) iš esmės buvo, kad ji būtų nulemta kokių nors atsakovo veiksmų, kad egzistavo objektyvus pagrindas bijoti prarasti darbą dėl kreipimosi į teismą su ieškiniu, todėl ieškovo nurodytos senaties termino praleidimo priežasties pagrįstai nelaikė svarbia. Kitų praleisto ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių ieškovas nenurodė ir teismas byloje nenustatė. Esant nustatytoms šioms aplinkybėms pirmos instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo šį terminą ieškovui atnaujinti.

39.       Be kita ko, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad negali susidaryti tokia situacija, kad darbuotojas dirba eilę metų jį netenkinančiomis darbo sąlygomis savo nepasitenkinimo neįvardindamas darbdaviui ir išeidamas iš darbo pareiškia, kad jo teisės eilę metų buvo pažeistos, bet jis jų negynė dėl baimės prarasti darbą, bei prisiteisia atitinkamas sumas už ilgus laikotarpius, kas gali, atsiradus ne vienam tokiam asmeniui, ne tik pakenkti, bet ir sužlugdyti darbdavio veiklą, padaryti žalos valstybei. Kolegija sprendžia, kad Darbo kodekso nustatyti ieškinio senaties terminai ir numatyti tam, kad nesusidarytų įvardintos situacijos, t. y. kad nesavalaikis ir pavėluotas teisių gynimas nepakenktų ir kitai pusei – darbdaviui, tame tarpe ir kitiems darbuotojams, kuriems toliau mokamas darbo užmokestis, suteikiamos darbo vietos ir kt.

40.       Kadangi praleistas senaties terminas priedui priteisti nebuvo atnaujintas, toliau pirmos instancijos teismas sprendė klausimą dėl darbo užmokesčio priedo priteisimo ieškovui už laikotarpį, kuriam senaties terminas nėra praleistas, t. y. nuo 2016 m. lapkričio 18 d. iki ieškinio padavimo 2019 m. lapkričio 18 d.

41.       Pirmos instancijos teismas teisingai konstatavo, kad ieškovo ieškinyje nurodomas 1995 m. gruodžio 13 d. Vyriausybės nutarimas Nr. 1555 bylai aktualiu laikotarpiu nebegaliojo, todėl negalėjo būti taikomas.

42.       Pirmos instancijos teismas teisingai nustatė, kad darbdavio pareiga mokėti darbuotojui padidintą darbo užmokestį už darbą esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų įtvirtinta 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusios redakcijos DK 144 straipsnio 7 dalyje, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų ir komisijų narių darbo apmokėjimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 3 punkte, 11 straipsnyje. Ši pareiga buvo įtvirtinta ir iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK 192 straipsnio 1 dalyje. Bylai aktualiu laikotarpiu galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 3 d. nutarimo Nr. 1386 „Dėl pavojingų darbų sąrašo patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 87-3751; TAR, 2018-06-06, Nr. 2018-09452) 1 punktas nustatė, kad pavojingas darbas – darbas, pasižymintis didesne profesine rizika, kuriai esant traumos ar kitokia darbuotojo sveikatos pakenkimo tikimybė dėl kenksmingo ir (ar) pavojingo darbo aplinkos veiksnio (veiksnių) poveikio yra didesnė. Nutarimo 3.13-3.14 punktuose buvo nustatyta, kad prie pavojingų darbų priskiriama psichikos ligonių ir sergančiųjų alkoholine, toksikologine psichoze gydymas ir priežiūra; sveikatos priežiūros paslaugų teikimas pavojingomis arba ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis sergantiems pacientams, epidemijų profilaktikos priemonių naudojimas pavojingų arba ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų židiniuose, kaip jie apibrėžti Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatyme.

43.       Kasacinis teismas yra nurodęs, jog darbų pavojingumas reiškia, kad tam tikros rūšies darbai yra atliekami tokiomis sąlygomis, kai yra specifinių veiksnių, veikiančių darbuotojų saugumą ir sveikatą. Darbdavys, atsižvelgdamas į konkretaus darbo specifiką ir vadovaudamasis darbuotojų saugos ir sveikatos užtikrinimo principais, nustato papildomas priemones normalioms darbo sąlygoms užtikrinti. Tik nustačius, kad dėl tam tikros darbo specifikos nėra galimybės išvengti neigiamo poveikio darbuotojų sveikatai, galima konstatuoti faktą, jog yra nukrypimas nuo normalių darbo sąlygų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-125/2010, 2015 m. balandžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-257-701/2015).

44.       Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo argumentu, jog byloje įrodyta, kad ieškovas pas atsakovą dirbo pavojingomis sąlygomis. Teisingai spręsta, jog tai patvirtina 2017 m. gruodžio 4 d. atsakovo direktoriaus įsakymas, kuriuo atsakovo medicinos personalui, tarp jų ir ieškovui, buvo skirtos 10 procentų priemokos už darbą pavojingomis sąlygomis, 2020 m. sausio 4 d. taikos sutartis, sudaryta tarp atsakovo ir jo 8 medicinos darbuotojų, kuria atsakovas įsipareigojo darbuotojams sumokėti 3 procentų priemoką už darbą pavojingomis sąlygomis. Tačiau, nors byloje ir pateikta minėta taikos sutartis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ji niekaip neįpareigojo pirmos instancijos teismo dėl priemokos dydžio ieškovui, spręsti atsižvelgiant į šioje taikos sutartyje nustatytas sąlygas, tai buvo tik derybų objekto rezultatas, pasiektas tarp atsakovo bei kitų darbuotojų. Tai tik patvirtino, jog kitiems darbuotojams atsakovas sutiko mokėti priemoką už laikotarpį nuo 2016 m. rugsėjo 30 d. iki 2019 m. rugsėjo 30 d., kas įrodo, jog šiuo laikotarpiu medicinos personalo darbas pas atsakovą buvo atliekamas pavojingomis sąlygomis. Pirmos instancijos teismas teisingai sprendė, kad atsakovas neįrodė, jog per laikotarpį nuo 2016 m. lapkričio 18 d. iki ieškovo atleidimo iš darbo ieškovo darbo sąlygos pasikeitė taip, kad būtų galima konstatuoti jas tapus kitokiomis iš esmės – nebepavojingomis. O ir pats incidentas, nagrinėtas šioje byloje, įrodo, kad ieškovui dirbant (duomenys neskelbtini)pareigose reikalingas ypatingas atidumas, sumanumas, elgesio tolerancija bei psichologinės žinios priimti savalaikius ir pagrįstus sprendimus, išmanymas kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, kilus konfliktui su įkalintais, jautrios psichikos, narkotikus, metadoną vartojančiais asmenimis. Pavojingumą patvirtina ir ta aplinkybė, kad gydytojo kabinete buvo įrengtas saugos mygtukas.

45.       Nustačius, kad darbuotojai dirba pavojingomis darbo sąlygomis, įstatymas nustato darbdaviui imperatyvią pareigą mokėti darbuotojams padidinto tarifo darbo užmokestį. Tiek 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusios redakcijos DK 144 straipsnio 7 dalyje, tiek ir iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK 192 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad konkretus priemokos dydis nustatomas kolektyvinėse ar darbo sutartyse. Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad prievolės nesuforminimas nurodyta tvarka, nepaneigia imperatyvios darbdavio pareigos, darbdavys gali kelti klausimą tik dėl priemokos dydžio. Didesnis darbo užmokestis už darbą aptariamomis sąlygomis gali būti nustatomas tiek nustatant didesnį tarifinį atlygį, tiek tam tikrą priemoką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-83/2011, 2015 m. balandžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-257-701/2015).

46.       Nagrinėjamu atveju atsakovas neįrodė, jog mokėjo ieškovui didesnį tarifinį atlygį už darbą pavojingomis sąlygomis, tai jokiuose byloje pateiktuose įrodymuose įvardinta nebuvo, todėl atmestinas atsakovo apeliacinio skundo argumentas, kad neva prašomą priteisti priedą sudarė ieškovui nuolat keliamas atlyginimas bei mokamos įvairios priemokos. Kolegija sprendžia, kad tokio argumento atsakovas nepagrindžia jokiais teisės aktais bei pateiktais byloje įrodymais, kadangi sprendžia, kad toks priedas turi būti konkrečiai įvardintas (laikotarpis, priedo dydis, teisės aktas kurio vadovaujantis jis skiriamas). Byloje pateiktas aukščiau minėtas įrodymas jog ieškovui 2017 m. gruodį buvo paskirta vienkartinė 10 procentų priemoka už darbą pavojingomis sąlygomis taip pat įrodo buvus darbo sąlygų pavojingumą. 

47.       Nei ieškovo darbo sutartyje, nei kituose dokumentuose nenurodyta, kad ieškovui skirtas darbo užmokestis apima kompensaciją už darbą pavojingomis darbo sąlygomis. Aplinkybė, kad ieškovas nekėlė darbo ginčo dėl priemokos už darbą pavojingomis sąlygomis, savaime neįrodo, kad už darbą pavojingomis sąlygomis ieškovui buvo mokama. Pirmos instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovas neįrodė, jog mokėjo ieškovui didesnį tarifinį atlygį už darbą pavojingomis sąlygomis.

48.       Ieškovas reikalauja 30 procentų dydžio priemokos, remdamasis bylai aktualiu laikotarpiu nebegaliojusiu Vyriausybės nutarimu Nr. 1555. Ieškovo darbo sutartyje nurodyta, jog įstaigoje kolektyvinės sutarties nėra, teismui nepateikta duomenų, kad tokia sutartis būtų buvusi sudaryta ieškovo darbo pas atsakovą laikotarpiu ir ieškovas būtų buvęs su ja supažindintas.

49.       Pirmos instancijos teismas priimdamas sprendimą priteisti prašomą priemoką vadovavosi panašioje civilinėje byloje Nr. 2A-1119-945/2019 Kauno apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 20 d. priimta nutartimi, kuria buvo  priteista laisvės atėmimo įstaigos medicinos darbuotojams 10 procentų dydžio priemoka už darbą pavojingomis sąlygomis. Taip pat vadovavosi ir ta aplinkybe, kad tokio dydžio vienkartinę priemoką savo darbuotojams buvo paskyręs ir pats atsakovas 2017 m. gruodžio 4 d. įsakymu.

50.       Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi minėta nutartimi, kadangi minėtoje byloje Kauno apygardos teismas skyrė 10 procentų priedą vadovaujantis lygiateisiškumo principu, pagal kurį darbo sutarčių pagrindu dirbantys medicinos darbuotojai buvo lyginami su tuo pačiu laikotarpiu galiojant tam pačiam teisiniam reglamentavimui įstaigoje dirbusiais pareigūnais, kuriems buvo nustatyta būtent 10 procentų dydžio išmoka. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nevertino, kokios priemokos buvo skiriamos atsakovės pareigūnams, nesulygino pareigūnams skirtos priemokos dydžio ir atsakovui priteistinos priemokos dydžio.

51.       Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiuo atsakovo apeliacinio skundo argumentu, kadangi toks argumentas teikiamas tik apeliacinės instancijos teisme, pirmos instancijos teisme toks argumentas teikiamas nebuvo, nebuvo teikiami įrodymai galimam lyginimui, buvo iš viso ignoruojamas tokios priemokos reikalingumas bei būtinumas, todėl darbdaviui esant stipresnei pusei ir tokių įrodymų į bylą neteikus, teismas ir neturėjo pagrindo reikalauti įrodymų savo iniciatyva iš darbdavio, bei lyginti kitų darbuotojų priedų priimant sprendimą, kadangi laikė, kad darbdavys iš viso nesutinka su pareikštu reikalavimu, kaip ir nurodyta atsiliepime į ieškinį.

52.       Kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą, jog protingas ieškovui priteistinos priemokos dydis nagrinėjamu atveju yra 10 procentų nuo jam priskaičiuotos pareiginės algos per laikotarpį nuo 2016 m. lapkričio 18 d. iki jo atleidimo iš darbo dienos, atėmus 2017 m gruodį išmokėtą priemoką bei ją paskaičiavo atsižvelgiant pateiktą pažymą apie ieškovo darbo užmokestį, viso ieškovui iš atsakovo priteisdamas 6836,75 Eur darbo užmokesčio priemoką už darbą pavojingomis sąlygomis.

53.       Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį pakeisti ar panaikinti apeliacinių skundų argumentais nėra teisinio pagrindo, kadangi šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nepažeidė materialiosios teisės normų reguliuojančių darbo teisinius santykius, atleidimo iš darbo pagrindus (DK 58 straipsnis), nepažeidė teisės aktų, reguliuojančių ieškinio senaties termino taikymą bei atsižvelgė į teismų praktiką, nepažeidė teisės aktų, reguliuojančių priedų už pavojingas darbo sąlygas skyrimą, nepažeidė procesinių teisės normų reguliuojančių įrodinėjimą, įrodymų vertinimą, sprendimas yra pagrįstas, bei motyvuotas, priimtas visapusiškai ir objektyviai įvertinus faktines bylos aplinkybes, pateiktus įrodymus. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 331 straipsnis).

54.       Kadangi apeliaciniai skundai netenkinami, apeliantams nepriteistinos jų patirtos išlaidos apeliaciniame procese (CPK 93, 98 straipsnis).

       Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu

n u t a r i a :

Kauno apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai        Evaldas Burzdikas

                                                            Diana Labokaitė

                                                            Lina Žemaitienė