Baudžiamoji byla Nr. 2K-378/2010
Procesinio sprendimo kategorijos
1.1.5.1.1;
2.1.7.2; 2.4.7; 2.1.15.3.3.2
(S)
LIETUVOS
AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. liepos 1 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro
Godos, Vytauto Greičiaus ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka
išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal K. K.
(atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės) ir jo gynėjo kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. vasario 1 d. nuosprendžio, kuriuo panaikinta Vilniaus miesto
3-iojo apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 23 d. nuosprendžio dalis dėl K. K.
nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 137
straipsnio 1 dalį ir baudžiamoji byla jam pagal BK 137 straipsnio 1 dalį
nutraukta, vadovaujantis BK 39 straipsniu, K. K. atleistas nuo
baudžiamosios atsakomybės esant lengvinančių aplinkybių.
K. K.
įpareigotas atlyginti priteistą 8708,33 Lt dydžio žalą Valstybinei ligonių
kasai iki 2010 m. spalio 1 d.
Kita
nuosprendžio dalis nepakeista.
Vilniaus
miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 23 d. nuosprendžiu K. K.
nuteistas pagal BK 137 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 ir 7 punktais, laisvės
atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant jį per šį
laiką be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo
neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms ir iki 2010 m.
gegužės 1 d. atlyginti priteistą žalą.
Priteista
iš K. K. 8708,33 Lt Valstybinei ligonių kasai.
Nukentėjusiajam
D. P. pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, klausimą dėl ieškinio
dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Teisėjų kolegija, išklausiusi
teisėjos D. Bajerčiūtės pranešimą,
n u s t
a t ė :
K. K. sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo
sveikatą dėl neatsargumo, t. y. 2009 m. vasario 27 d., apie 1.00 val.,
Vilniuje, Vokiečių g. 2/1, naktiniame klube „L`amour“, dirbdamas
administratoriumi – apsaugininku, konflikto metu pastūmė girtą D. P.,
kuris nuo stumtelėjimo griuvo ir atsitrenkė į veidrodžio kampą, dėl to
nukentėjusiajam D. P. buvo padarytas įspaustinis kairiojo smilkinkaulio
lūžis, poodinės kraujosruvos ir nubrozdinimas kairiojo smilkinkaulio srityje
Kasaciniu skundu K. K. ir jo gynėjas prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 1 d.
nuosprendį ir baudžiamąją bylą K. K.
nutraukti BK 28 straipsnio 2 dalies pagrindu; Valstybinės ligonių kasos
civilinį ieškinį dėl 8708,33 Lt nukentėjusiojo D. P. gydymo išlaidų atlyginimo
– atmesti.
Kasatoriai mano, kad
apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, dėl netinkamo BK
bendrosios dalies normų, reglamentuojančių būtinąją gintį, taikymo ir BPK 20
straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, taip pat BPK 305 straipsnyje
įtvirtintų teismo nuosprendžio ir nutarties turiniui
keliamų reikalavimų pažeidimų. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės
instancijos teismas neatsižvelgė į esminę reikšmę turinčius įrodymus ir priėmė prieštaringą
nuosprendį.
Kasatoriai teigia, kad apeliacinės
instancijos teismas be pagrindo nepripažino, jog K. K. veikė būtinosios
ginties sąlygomis. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad įvykio metu K. K. dirbo
naktiniame klube „L'amour“ administratoriumi–apsaugininku; jo teises ir pareigas
darbo metu reglamentuoja Asmens ir
turto saugos įstatymas, kurio 15
straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog apsaugos darbuotojas turi teisę šiame
įstatyme nurodytais pagrindais panaudoti fizinę prievartą. Šio įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1, 5 punktuose nurodyta, kad apsaugos darbuotojas
fizinę prievartą ir specialiąsias priemones turi teisę panaudoti atremdamas pasikėsinimą, gresiantį jo sveikatai ar
gyvybei, taip pat pašalindamas iš
saugomų objektų, masinių ar kitų renginių asmenis, nesilaikančius
nustatytų taisyklių, jeigu šie nevykdo teisėtų apsaugos darbuotojo reikalavimų. Kasatoriai tvirtina, kad apeliacinės
instancijos teismo išvada apie vykusias muštynes nepagrįsta, nes šiuo atveju situacija susiklostė K. K. vykdant savo profesines funkcijas, t. y. iš saugomo objekto ir vykusio masinio renginio (naktiniame
klube „L'amour“ tuo metu buvo apie penkiasdešimt žmonių) pašalinant R. Ž. ir D. P., kurie nesilaikė
nustatytų taisyklių ir nevykdė teisėtų apsaugos
darbuotojo reikalavimų. Prieš tai
šie asmenys buvo išvesti iš naktinio klubo (nes viešoje vietoje miegojo),
tačiau vėl grįžo ir kėlė pavojų klube
buvusiems lankytojams – kabinėjosi
prie jų, vartojo necenzūrinius žodžius (tokie
veiksmai laikomi viešosios tvarkos pažeidimu, numatytu BK 284 straipsnio 2 dalyje)
ir nepaisė teisėtų K. K. nurodymų taikiai palikti klubą. D. P., darydamas baudžiamąjį nusižengimą ir nepaisydamas jam privalomų apsaugininko K. K. teisėtų reikalavimų, pirmas panaudojo fizinę jėgą
prieš jį. Kasatorių įsitikinimu, tokios
situacijos kaip muštynių vertinimas paneigia minėtas Asmens ir turto saugos
įstatymo nuostatas. Tuo tarpu K. K.,
būdamas apsaugos darbuotojas, fizinę prievartą panaudojo būtent atremdamas pasikėsinimą, gresiantį jo sveikatai
(Asmens ir turto saugos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 punktas), ir veikė būtinosios ginties sąlygomis.
Kasatoriai teigia,
kad 2009 m. liepos 21 d. specialisto išvadoje Nr. G2892/09 nurodyta, jog nukentėjusysis
D. P. įvykio metu K. K. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, taigi tokie D. P.
veiksmai atitinka nusikaltimo, numatyto BK 140
straipsnyje, sudėtį. Tai, kad dėl D. P. veikos nebuvo pradėtas
ikiteisminis tyrimas ir nepriimtas jį apkaltinantis nuosprendis, nepaneigia
aplinkybių, jog K. K. panaudojo jėgą, siekdamas atremti jo sveikatai
gresiantį pasikėsinimą.
Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad dėl D. P. ikiteisminis
tyrimas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nebuvo pradėtas, ikiteisminio
tyrimo teisėjai nepagrįstai neišnagrinėjus K. K. skundo dėl prokuratūros atisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą,
o jį perdavus K. K. bylą nagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui (tai
pripažino ir apeliacinės instancijos teismas), taip pat į tai, kad apie įvykį, D. P. neteisėtus veiksmus, atitinkančius BK 284 straipsnio 2 dalį, buvo informuoti policijos pareigūnai, parašytas
K. K. pareiškimas ir šios aplinkybės
nustatytos ikiteisminio tyrimo metu (bylos Nr. 14-1-00524-09), tačiau ikiteisminis tyrimas pagal BK 284
straipsnio 2 dalį D. P. niekada
nebuvo pradėtas. Kasaciniame skunde
taip pat pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog Vilniaus
apygardos prokuratūros prokurorė teismo posėdžio metu visiškai palaikė
K. K. apeliacini skundą ir laikėsi pozicijos, jog dėl D. P. turi būti
pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 284 straipsnį dėl viešosios tvarkos sutrikdymo.
Kasatoriai
nesutinka su teismo išvadomis, kad konflikto metu K. K. sveikatai negrėsė
pavojus, kad kėsinimasis nebuvo realus. Nustatinėjant, ar situacija atitinka būtinosios ginties reikalavimus, būtina atsižvelgti į visas
reikšmingas aplinkybes. Visų pirma pagal faktinę situaciją K. K. turėjo pagrindą manyti, kad kėsinimasis
realus, nes nukentėjusysis, sąmoningai grįždamas į pasilinksminimo vietą po to, kai kartą iš jos buvo išvestas, sukėlė konfliktą ir, suduodamas smūgį K. K., veikė ne spontaniškai (kaip nurodoma
apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje), o sąmoningai, t. y. tyčia
kryptingai siekė sutrikdyti K. K. sveikatą arba jam pakenkti. Tokį nukentėjusiojo
nusistatymą patvirtina ir tai, kad išvedant
jį iš naktinio klubo, K. K. buvo apipiltas
alumi. Taigi šios įvykio aplinkybės atitinka būtinąją gintį, kuri apibūdinta Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 4 „Dėl teismų
praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“ 5 punkte. K. K. teigia, kad susidariusiomis
įvykio aplinkybėmis jis pagrįstai manė, jog pavojingas kėsinimasis yra realus, objektyviai
egzistuojantis, nes buvo prasidėjęs, ir tuo momentu kasatorius neturėjo bei
negalėjo numatyti, kad įvykio
aplinkybes suvokia klaidingai, kaip egzistuojančias tik jo vaizduotėje. D. P. bei R. Ž. – dviejų asmenų
piktybiškas elgesys (užgauliojant aplinkinius, grasinant ir pačiam K. K.)
leido manyti apie jų pavojingumą, todėl K. K., po D. P. smūgio atstumdamas
nuo savęs puolantįjį, neperžengė būtinosios ginties ribų, o toks veiksmas
atitinka Asmens ir turto saugos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies nuostatas. Tuo
tarpu iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio galima spręsti, kad
pagal Lietuvos Respublikos įstatymus
užpultas asmuo, norintis teisėtai save ginti, turi laukti, kol prasidėjęs kėsinimasis pasieks tam tikrą ribą
– t. y. bus suduota daugiau kaip vienas
smūgis, prie besikėsinančiojo prisijungs daugiau asmenų, besikėsinantysis pasinaudos
įrankiais, didinančiais sukeliamą
žalą. Tačiau toks aiškinimas yra nepagrįstas, nes akivaizdu,
kad jeigu K. K. būtų nesigynęs
ir leidęs D. P. toliau naudoti jėgą, jam galėjo būti padarytas dar didesnis sveikatos sutrikdymas.
Kasatoriai
nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog K. K. grėsusios žalos dydį
objektyviai nustatyti nėra galimybės, nes tai gali būti tik subjektyvus situacijos
ir jos eigos vertinimas, prieštarauja įrodymams. Byloje esanti 2009 m. liepos
21 d. specialisto išvada Nr. G2892/09 (01) patvirtina, kad po 2009 m. vasario
27 d. įvykio K. K. nustatytos poodinės kraujosruvos kairės akies vokuose,
t. y. nežymus sveikatos sutrikdymas. Šis įrodymas yra esminis, patvirtinantis
reikšmingą aplinkybę, kad kėsinimasis į K. K. sveikatą buvo realus ir
sukėlė žalą (BPK 20 straipsnio 3 dalis, 90 straipsnis), o tai patvirtina ir K. K. gynybinio veiksmo, atitinkančio
būtinosios ginties reikalavimus, pagrįstumą.
Kasatoriai
įsitikinę, kad anksčiau nurodytos aplinkybės rodo, jog buvo pakankamas pagrindas manyti, kad prasidėjęs konfliktas grėsė K. K. sveikatai bei
kėsinimasis buvo pakankamai pavojingas tiek, kad kasatorius turėtų teisę į būtinąją gintį, kurios ribų neperžengė,
o tai yra pagrindas atleisti jį nuo
baudžiamosios atsakomybės pagal BK 28 straipsnio 2 dalį.
Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš K. K. 8708,33 Lt išlaidų atlyginimą
Valstybinei ligonių kasai už nukentėjusiojo D. P. gydymą, nes pripažinus,
jog jis sužalojo D. P. esant būtinajai ginčiai, šiuos nuostolius turi
atlyginti pats nukentėjusysis. Pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatas tais
atvejais, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas (kartu ir
provokuojantis elgesys) padėjo žalai atsirasti, tai atsižvelgiant į
nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalą padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas gali
būti sumažintas arba reikalavimas
atlyginti žalą apskritai gali būti atmestas. Pagal suformuotą teismų praktiką
visiško nuostolių atlyginimo principas turi būti derinamas su vadinamąja
nuostolių mažinimo doktrina (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-150/2008, 3K-3-90/2008, Lietuvos
apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-28/2008).
Kasatoriai nurodo, kad nagrinėjamoje situacijoje nukentėjusysis D. P.
visiškai nesilaikė apdairumo, pakankamo rūpestingumo ir atsargumo – pats
vartojo daug alkoholio, išprovokavo konfliktą ir savo aktyviais veiksmais
prisidėjo prie padarytos žalos; jei ne toks D. P. elgesys, nebūtų
atsitikusi nelaimė. Negana to, pats nukentėjusysis sukėlė K. K. nežymų
sveikatos sutrikdymą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140
straipsnio 1 dalyje. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog įvykio metu nukentėjusysis
buvo labai girtas (kartu su juo buvusiam ir alkoholį vartojusiam asmeniui
nustatytas sunkus – 2,74 promilės girtumas). Tokio pobūdžio bylose net ir lengvo
nukentėjusiojo neblaivumo atveju žalos dydis mažinamas žymiai arba reikalavimas
ją atlyginti apskritai atmetamas (2007 m. gruodžio 21 d.
nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-448/2007). Kasaciniame skunde
pabrėžiama, kad, sprendžiant apie priežastinį ryšį tarp K. K. veiksmų
ir padarytos žalos (CK 6.247 straipsnis), turėjo būti atkreiptas dėmesys į šiuos
baudžiamojoje byloje nustatytus faktus, tačiau apeliacinės
instancijos teismas į juos visiškai neatsižvelgė.
Be to, kasaciniame skunde nurodoma, kad teismas gali sumažinti atlygintinos
žalos dydį, atsižvelgdamas į žalą padariusio asmens sunkią turtinę
padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia (CK 6.282 straipsnio 3 dalis).
K. K.
dabartinė turtinė padėtis sunki, jis neturi jokio nekilnojamojo turto, gyvena
studentų bendrabutyje, paskutinėje darbovietėje vykdoma bankroto procedūra, iki šiol neišmokėti
atlyginimai už kelis mėnesius, kito darbo ir pajamų šaltinių neturi, todėl materialiai
remiamas mažas pajamas turinčios motinos R. K., kuri be jo išlaiko studentę seserį E. K.
Pasak
kasatorių, apeliacinės
instancijos teismo nuosprendyje nurodyta CK 6.263 straipsnio 1 dalies norma nepanaikina vadinamosios
nuostolių mažinimo
doktrinos taikymo (CK 6.282 straipsnio 1 dalis). Esant išdėstytoms aplinkybėms K. K. neturi pareigos
atlyginti D. P. gydymo išlaidų arba
reikalavimas atlyginti išlaidas gali būti tenkintinas tik iš dalies (dalį jų
turi padengti pats nukentėjusysis). Pažymima, kad, teismui nusprendus Valstybinės ligonių kasos ieškinį prieš K. K.
atmesti arba tenkinti iš dalies, Valstybinės ligonių kasos interesai nenukentėtų,
nes žala būtų išieškota iš D. P.
Atsiliepimu į K. K. ir jo gynėjo kasacinį
skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras
D. Stankevičius prašo jį atmesti.
Prokuroras
pažymi, kad kasacinio skundo argumentai,
kuriais ginčijami šioje byloje nustatyti faktai, nesudaro bylos kasacinio nagrinėjimo dalyko (BPK 376 straipsnio 1
dalis). Tuo tarpu išvados, padarytos pagal teismų
sprendimuose nustatytus faktus, atitinka
įstatymo reikalavimus ir teismų praktiką sprendžiant būtinosios ginties buvimo ar nebuvimo klausimus.
Prokuroras nurodo, kad kasatoriai nepagrįstai teigia, jog K. K. veikė
esant būtinosios ginties sąlygoms. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį
įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas
būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai
atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar
valstybės interesus nuo pradėto ar
tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Kėsinimasis, nuo kurio galima
būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo
pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas
vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą ir
pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės
interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų
priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų
jėgų santykio, galimos žalos dydžio. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras,
egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tai reiškia, kad besikėsinančiųjų į minėtas vertybes asmenų
elgesys yra išreikštas išoriškai, t. y. toks, kurį kiti asmenys
gali stebėti, matyti, girdėti ar kaip kitaip justi, patirti tokio elgesio padarinius.
Byloje nustatyta, kad sveikatos sužalojimas nukentėjusiajam D. P. buvo padarytas konflikto tarp
nukentėjusiojo ir kasatoriaus metu. D. P. sudavė K. K. smūgį į veidą, o šis jį
pastūmė, todėl nukentėjusysis nukrito ant grindų. Situacija, kai abu konfliktuojantys asmenys susistumdė,
teismo pagrįstai įvertinta kaip prasidėjusios muštynės, nes abi pusės naudojo
smurtą ir tai suvokė. Teismų praktikoje pripažįstama, kad muštynėse nėra besiginančiųjų, todėl teisė į būtinąją gintį
nekyla.
Pasak prokuroro, K. K. darbo specifika neišvengiamai susijusi su
galimomis konfliktinėmis situacijomis, kurios kaskart kyla tarp naktinio klubo
lankytojų ir apsaugos darbuotojų, prižiūrinčių tvarką klube, todėl įprastinio girto
klubo lankytojo D. P. suduotas smūgis K. K. į veidą nekėlė pavojaus K. K.
sveikatai ir gyvybei, taip pat nebuvo jokio pagrindo D. P. pastumti tokia jėga, kad šiam būtų sunkiai
sutrikdyta sveikata. Be to, įvykio metu klube buvo kitų darbuotojų, todėl K. K.
sveikatai reali grėsmė nekilo, taip pat nebuvo ir teisinio pagrindo jo veiksmus traktuoti kaip būtinąją
gintį.
Atsiliepime nurodoma, kad abiejų instancijų teismai visapusiškai
ištyrė bylos aplinkybes, įvertino K. K., nukentėjusiojo D. P., liudytojų
parodymus, specialisto išvadas ir nurodė, kuo grindžia išvadą apie tai, jog K. K. veikė ne
būtinosios ginties sąlygomis. Todėl pagrįstai atmesta ir skundo dalis dėl civilinio
ieškinio priteisimo Valstybinės ligonių kasai, nes nukentėjusiojo D. P.
gydymo išlaidos buvo apmokėtos iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto
lėšų. Pagal CK 6.283 straipsnio 1 dalies, 6.280 straipsnio 1 punkto nuostatas žalą,
padarytą asmeniui, jeigu šis suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata,
privalo atlyginti už tai atsakingas asmuo. Taigi K. K. privalo atlyginti
ligonių kasai nukentėjusiojo gydymui turėtas išlaidas tokio dydžio, kiek tai
kainavo jį gydant, mažinti šias išlaidas nėra pagrindo.
Kasacinis skundas
atmestinas.
Patikrinusi skundžiamus
teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), teisėjų
kolegija konstatuoja, kad kasacinis skundas nepagrįstas.
Dėl BK 28 straipsnio taikymo
Byloje nustatytos ir
teismų sprendimuose nurodytos šios įvykio aplinkybės. Klube „L`amour“ buvęs
lankytojas – nukentėjusysis D. P., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio,
konfliktavo su šio klubo apsaugos darbuotoju – kasatoriumi K. K., nes šis
prieš tai nukentėjusįjį (dėl jo girtumo) buvo pašalinęs iš patalpos, tačiau
nukentėjusysis ir vėl grįžo. Šio žodinio konflikto metu D. P. sudavė į
veidą K. K., kuriam nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Į tai
reaguodamas K. K. pastūmė D. P., dėl to šis atsitrenkė į veidrodžio
kampą, nuo atsitrenkimo nukentėjusiajam lūžo smilkinkaulis. Taip K. K. dėl
neatsargumo sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo D. P. sveikatą.
Kasatoriaus manymu, jis veikė esant būtinosios
ginties situacijai, gindamas savo sveikatą nuo pavojingo, realiai grėsusio
kėsinimosi, be to, elgėsi neviršydamas Asmens ir turto saugos įstatymo 15
straipsnio 1 dalies, 16 straipsnio 1 dalies 1, 5 punktų reikalavimų, todėl
teismai nepagrįstai netaikė jam BK 28 straipsnio 2 dalies nuostatų.
Teisėjų kolegija pažymi,
kad pagal BK 28 straipsnio 2 dalį asmuo neatsako už baudžiamajame įstatyme
numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančios veikos
padarymą, jeigu neperžengė būtinosios ginties ribų ir veikė gindamasis nuo
pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi įstatymas,
suteikdamas galimybę ir teisę asmeniui gintis, nustato ir sąlygas, kurioms
esant būtinoji gintis galima ir tampa atsakomybę šalinančia aplinkybe. Visų
pirma, kėsinimasis turi būti pavojingas ir tiesiogiai gresiantis arba pradėtas.
Tai reiškia, kad pavojus besiginančiojo sveikatai gresia akivaizdžiai ir
realiai. Antra, gynyba – besiginančiojo veiksmai – yra teisėti, jei atitinka
kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Taigi reikalavimus gynybai lemia kėsinimosi
pobūdis ir pavojingumas.
Sprendžiant, ar yra šios
sąlygos, atitinkančios būtinosios ginties situaciją, teismai, pagal byloje
nustatytus faktus, juos įvertinę, padarė išvadas, kad K. K. sveikatai
realus pavojus negrėsė, nes jam vieną smūgį sudavęs nukentėjusysis D. P.
buvo girtas, fiziškai silpnesnis, neturėjo jokių grėsmingų įrankių, o įvykio
vietoje buvo daug žmonių; nepaisant to, K. K., būdamas apsaugos tarnybos
darbuotojas, todėl pagal savo darbo pobūdį ir patirtį galėjęs ir privalėjęs
adekvačiai vertinti susidariusią jam pakankamai įprastą situaciją, pasielgė
priešingai – nesant objektyviai egzistuojančios grėsmės be pagrindo panaudojo
fizinę jėgą – pastūmė D. P.
Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, remdamasis konkrečiomis
byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisingai aiškino būtinosios ginties
nuostatas ir tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą nuspręsdamas, kad K. K.
veikoje nėra būtinosios ginties (BK 28 straipsnio 2 dalis).
Be to, teisėjų kolegija
pažymi, kad nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, jog esą K. K. elgėsi
pagal Asmens ir turto saugos įstatymo 15 ir 16 straipsniuose numatytas
taisykles.
Iš tiesų šio įstatymo
normos numato, kad apsaugos darbuotojas turi teisę panaudoti fizinę prievartą,
t. y. fizinę jėgą ar kovinius imtynių veiksmus įstatymo nustatytais
pagrindais (2 straipsnio 2 dalis, 15 straipsnio 1 dalis); tai leistina tokiais
atvejais, kai atremiamas pasikėsinimas, gresiantis apsaugos darbuotojo
sveikatai ar gyvybei, taip pat pasikėsinimas, kuriuo siekiama iš jo atimti
specialiąją priemonę ir (ar) šaunamąjį ginklą, taip pat pašalinant iš saugomų
objektų, masinių ar kitų renginių asmenis, nesilaikančius nustatytų taisyklių,
jeigu šie asmenys nevykdo teisėtų apsaugos darbuotojo reikalavimų (16
straipsnio 1 dalies 1, 5 punktai). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad to paties
įstatymo 15 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog apsaugos darbuotojas,
atsižvelgdamas į konkrečios situacijos pavojingumą, turi užtikrinti, kad prieš
asmenį, kuris kėsinasi į saugomą subjektą ar objektą, pažeidžia viešąją tvarką
ar priešinasi sulaikomas, būtų panaudota tiek priemonių ir tokiu mastu, kiek
yra būtina neteisėtiems veiksmams nutraukti bei sulaikomo asmens
pasipriešinimui neutralizuoti. Pagal byloje nustatytas aplinkybes K. K.,
pavojingai pastumdamas neblaivų D. P., panaudojo tokio pobūdžio fizinę
jėgą ir tokiais tikslais, kad vertinti kaltininko veiksmus kaip atitinkančius
šias įstatymo nuostatas nėra pagrindo. Antra, Asmens ir turto saugos įstatymo
15 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad apsaugos darbuotojui, panaudojusiam fizinę
prievartą, specialiąsias priemones ar šaunamąjį ginklą, taikomi įstatymų,
reglamentuojančių būtinąją gintį ir būtinąjį reikalingumą, reikalavimai. Tai
reiškia, kad K. K., dirbant jam apsaugos darbuotoju, padarytų veiksmų
teisinis vertinimas tiesiogiai susijęs su BK 28 straipsnio taikymu, o
baudžiamojo įstatymo bei Asmens ir turto saugos įstatymo nuostatos
neprieštarauja viena kitai. Taigi baudžiamojo įstatymo taikymo prasme padarytų
teismų išvadų nepaneigia kasacinio skundo teiginiai apie K. K., kaip
apsaugos darbuotojo, funkcijų (teisių ir pareigų) suvaržymą.
Dėl BPK 20 straipsnio 3, 5 dalių, 305 straipsnio reikalavimų pažeidimų
Kasacinio skundo teiginiai
apie šių BPK normų pažeidimus prieštarauja bylos medžiagai ir teismų sprendimų
turiniui. Iš esmės jie siejami su tuo, kad apeliacinės instancijos teismas
neįvertino bylos įrodymų apie K. K. padarytą nežymų sveikatos sutrikdymą,
kurį sukėlė D. P. jam suduotas smūgis; kasatoriams teigiant, kad
apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra prieštaringas, kasacinio skundo
teisiniai argumentai nepateikiami, tik nesutinkama su šio teismo padarytomis
išvadomis.
Kaip matyti iš apeliacinės
instancijos teismo nuosprendžio, šis teismas įvertino bylos duomenis (tarp jų –
ir kasaciniame skunde nurodytą specialisto išvadą apie K. K. konstatuotą
nežymų sveikatos sutrikdymą) dėl D. P. suduoto kasatoriui smūgio ir dėl to
kilusių padarinių, šių aplinkybių buvimą konstatavo, į jas atsižvelgė ir
įvertino tuo aspektu, kiek jos turi reikšmės sprendžiant K. K. kaltės ir
atsakomybės klausimus. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios
instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisingumą, išnagrinėjo K. K.
apeliacinį skundą tiek, kiek to buvo prašoma, atsakė į visus esminius jo
argumentus (BPK 320 straipsnio 3 dalis) ir savo sprendime išdėstė išsamius
motyvus, pagrindžiančius išvadas dėl BK 28 straipsnio 2 dalies nuostatų
netaikymo, todėl skundžiamas nuosprendis surašytas nepažeidžiant BPK 331
straipsnio (taip pat atitinkamai – 305 straipsnio) ir 332 straipsnio 5 dalies
(tos dalies, kur apeliacinis skundas netenkintas) reikalavimų.
Dėl civilinio ieškinio
Kasatorių manymu, iš
K. K. nepagrįstai priteistas žalos atlyginimas Valstybinei ligonių kasai
už D. P. gydymą, nes nukentėjusysis pats buvęs neatsargus ir
nerūpestingas. Be to, neatsižvelgta į K. K. sunkią turtinę padėtį, dėl
kurios atlygintinos žalos dydis turėtų būti mažinamas. Pasak kasatorių,
apeliacinės instancijos teismas nesilaikė CK 6.247 straipsnio, 6.263 straipsnio
1 dalies, 6.282 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatų.
Teisėjų kolegija pažymi,
kad apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs K. K. apeliacinio skundo
argumentus dėl civilinio ieškinio išsprendimo, padarė išvadas, kad pagal CK
6.280 straipsnio 1 dalies, 6.283 straipsnio 1 dalies nuostatas Valstybinė
ligonių kasa, patyrusi turtinę žalą dėl kito asmens – K. K. kaltės –
sužaloto nukentėjusiojo gydymo, turi teisę iš šio asmens gauti visišką tokios
žalos (nuostolių) atlyginimą, o CK 6.263 straipsnyje numatytos civilinės
atsakomybės taisyklės pareigą kaltam asmeniui atlyginti neteisėtais veiksmais
padarytą žalą nustato nepriklausomai nuo jo kaltės formos (t. y. ir
tyčios, ir neatsargumo atvejais). Be to, apeliacinės instancijos teismas,
atsižvelgęs į turtinę kasatoriaus padėtį ir priteistinos žalos dydį, nustatė
ilgesnį terminą (iki 2010 m. spalio 1 d.), per kurį šis turėtų atlyginti žalą.
BPK 109 straipsnyje nurodyta, kad asmuo dėl
nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę
baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo
ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas
jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Pagal CK 6.263 straipsnį kiekvienas
turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų
kitam asmeniui žalos (1 dalis) ir kad žalą, padarytą asmeniui ar jo turtui,
privalo atlyginti atsakingas asmuo (2 dalis). Pagal CK 6.247 straipsnio nuostatą
atlyginami tie nuostoliai, kurie yra susiję priežastiniu ryšiu su asmens veiksmais
(veikimu, neveikimu). CK 6.283 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sveikatos
sužalojimo atveju už žalą atsakingas asmuo privalo atlyginti visus nukentėjusio
asmens patirtus nuostolius, tarp jų – ir gydymo išlaidas (2 dalis). CK 6.280
straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo
turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio
dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo (jei įstatymas nenustato kitokio
dydžio).
Taigi dėl nukentėjusiojo D. P. sveikatos sutrikdymo
nustatytas kaltas asmuo – K. K., tarp jo veiksmų ir kilusių padarinių yra
priežastinis ryšys. Nukentėjusiojo sveikatos grąžinimui būtinas gydymo išlaidas
patyrė Valstybinė ligonių kasa, turinti reikalavimo teisę į visišką nuostolių
atlyginimą iš kalto asmens – K. K. Esant šioms aplinkybėms, kasacinės
instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas
pažeidė įstatymą, palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio
dalį dėl civilinio ieškinio tenkinimo. Šio teismo išvados yra grindžiamos
teismų įvertintais faktiniais bylos duomenimis ir įstatymų, reglamentuojančių
turtinės žalos atlyginimo klausimus, normomis.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio
naikinimo ar keitimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas; šis nuosprendis ir
pirmosios instancijos teismo nuosprendis su padarytais pakeitimais, neperžengiant kasacinio skundo ribų, paliktini
galioti.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti
K. K. (atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės) ir jo gynėjo kasacinį
skundą.
Teisėjai Gintaras
Goda
Vytautas
Greičius
Dalia
Bajerčiūtė