Civilinė byla Nr. 2A-2187-343/2014

(Proceso Nr. 2-69-3-03830-2013-0)

Procesinio sprendimo kategorijos: 35.36; 36.1; 42.11.2; 63.1; 99.5; 121.21; 121.22.

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 18 d.

Kaunas

              Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Gudynienės, Rūtos Palubinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Albinos Rimdeikaitės teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka nagrinėdama atsakovo V. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-641-920/2014 pagal ieškovės G. B. ieškinį atsakovui V. J. dėl paskolos sutarties pakeitimo, paskolos sutarties pripažinimo įvykdyta ir vykdomojo įrašo panaikinimo, trečiasis asmuo notarė L. G.,

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į Kauno apylinkės teismą su ieškiniu (t. 1, b. l. 5-8), kuriame prašė pakeisti 2009 m. vasario 12 d. Kauno 4-ajame notarų biure šalių sudarytos paskolos sutarties Nr. 4VJ-1388 1 dalies sąlygą dėl delspinigių dydžio, nustatyti 0,02 proc. delspinigius nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną ir pripažinti įvykdyta visa apimtimi 2009 m. vasario 12 d. Kauno 4-ajame notarų biure sudarytą paskolos sutartį Nr. 4VJ-1388, bei tuo pagrindu panaikinti Kauno miesto 5-ojo notarų biuro 2013 m. sausio 11 d. vykdomąjį įrašą, t.y. vykdomosios bylos Nr. 0114/13/00066 pagrindą, bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinyje nurodė, kad pagal 2009 m. vasario 12 d. paskolos sutartį Nr. 4VJ-1388 atsakovas ieškovei paskolino 8 689 EUR arba 30 000 Lt. Ieškovė įsipareigojo skolą atsakovui gražinti per vienerius metus, t.y. iki 2010 m. vasario 12 d. Atsakovo reikalavimu ieškovė sutiko mokėti atsakovui 0,5 procentų palūkanų už kiekvieną uždelstą dieną, atsakovas patikino, kad, atsiradus svarbioms ir objektyvioms priežastims, jis tarsis tiek dėl terminų paskolos grąžinimui pratęsimo, tiek dėl palūkanų, jų tiesiog nereikalaus. Ieškovas notarės akivaizdoje atskaičiavo metines palūkanas už vienerius metus, t.y. iki 2010 m. vasario 12 d. ir atsakovei perdavė tik 21 000 Lt. Prievolių pagal paskolos sutartį įvykdymo užtikrinimui ieškovė įkeitė jai priklausantį vieno kambario butą, esantį (duomenys neskelbtini). Skolą atsakovui ieškovė pradėjo grąžinti abipusiu susitarimu nuo 2009 m. kovo 9 d. kas mėnesį mokant po 750 Lt ir yra grąžinusi 25 500 Lt. Nurodė, kad laiku grąžinti paskolos ieškovė negalėjo dėl jos sugyventinio ligos. Ieškovė nereikalavo, kad atsakovas ant sutarties pasirašytų kokiomis dalimis jam periodiškai grąžinta skola, tačiau kaskart atsakovas nurodydavo raštu ant sutarties, kad abipusiu susitarimu skolos mokėjimo terminai tęsiami iki visiškos skolos gražinimo. Skolą atsakovui ieškovė grąžino, tačiau atsakovas neigia bet kokius pasirašytus susitarimus. 2013 m. sausio 22 d. ieškovė gavo antstolės S. V. raginimą sumokėti atsakovui 79 594,20 Lt pagal 2013 m. sausio 11 d. Kauno notarų 5-ojo biuro notarės L. G. išduotą vykdomąjį įrašą Nr. LG-135. Ieškovės nuomone, atsakovas siekia savanaudiškais tikslais pakartotinai išsiieškoti skolą. Ieškovė prašo delspinigius mažinti iki įstatymuose ir teisminėje praktikoje įtvirtintos sumos, t.y. 0,02 procentų už kiekvieną praleistą dieną. Nurodyto dydžio delspinigiai pagal ieškovės apskaičiavimus atsakovui yra sumokėti.

Atsakovas prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad jokių pinigų iš ieškovės negavo. Pati ieškovė pasiūlė mokėti 0,5 proc. palūkanas už kiekvieną uždelstą dieną. Ieškovė laikytina pažeidusia prievolę nuo 2010 m. vasario 12 d. iki 2013 m. kovo 25 d., todėl  už 1 135 dienų ieškovė turi sumokėti 170 250 Lt delspinigių. Atsakovas skaičiuoja delspinigius už 329 dienas, kas sudaro 49 350 Lt, padalinus šią sumą iš 1 135 dienų, gaunasi 43,48 Lt delspinigių arba 0,088 procento už dieną. 

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2014 m. birželio 18 d. sprendimu (t.2, b. l. 110-115) ieškovės ieškinį tenkino visiškai, pakeitė 2009 m. vasario 12 d. Kauno 4-ajame notarų biure sudarytos paskolos sutarties Nr. 4VJ-1388 pirmos dalies sąlygą dėl delspinigių dydžio, nustatant, kad už kiekvieną pavėluotą dieną skolininkė privalo mokėti kreditoriui 0,02 procentų dydžio delspinigius nuo negrąžintos sumos; pripažino, kad ieškovė įvykdė visa apimtimi 2009 m. vasario 12 d. Kauno 4-ajame notarų biure sudarytą paskolos sutartį Nr. 4VJ-1388 ir panaikino Kauno miesto 5-ojo notarų biuro 2013 m. sausio 11 d. vykdomąjį įrašą; priteisė iš atsakovo ieškovei 1 000 Lt advokato teisinei pagalbai apmokėti; priteisė iš atsakovo valstybei 26,02 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidoms apmokėti.

Teismas nustatė, kad 2009 m. vasario 12 d. šalys Kauno 4-ajame notarų biure sudarė paskolos sutartį Nr. 4VJ-1388 (toliau – Paskolos sutartis), pagal kurią ieškovė iš atsakovo pasiskolino 8 689 EUR arba 30 000 Lt. Ieškovė įsipareigojo grąžinti skolą iki 2010 m. vasario 12 d., įsipareigojo mokėti atsakovui 0,5 proc. delspinigius už kiekvieną pavėluotą dieną nuo negrąžintos sumos (t. 1, b. l. 15). 2009 m. vasario 12 d. Sutartinės hipotekos lakštu Nr. (duomenys neskelbtini), notaro registro Nr. 4VJ-1389, ieškovė įkeitė jai priklausantį butą, (duomenys neskelbtini), prievolių pagal Paskolos sutartį užtikrinimui (t. 1, b. l. 24-26). Pagal 2013 m. sausio 11 d. Kauno notarų 5-ojo biuro notarės L. G. vykdomąjį įrašą Nr. LG-135 (t. 1, b. l. 17), 2013 m. sausio 15 d. ieškovei išrašytas antstolės S. V. raginimas sumokėti atsakovui 79 594,20 Lt (t. 1, b. l. 18). Teismas nustatė, kad šalys pripažįsta Paskolos sutarties sudarymo faktą, tačiau ginčas tarp šalių kilo dėl paskolos grąžinimo. Šalys skirtingai vertino ant Paskolos sutarties atsakovo ranka 2010 m. kovo 19 d. padarytą įrašą - Sutartis abipusiu susitarimu pratęsiama iki 2010 m. balandžio 12 d., taip pat kitus įrašus - Sutartis abipusiu susitarimu pratęsiama iki 2010 m. gegužės 12 d., bei dar 9 įrašus, kuriais nurodyta, kad Sutartis pratęsiama iki tam tikro mėnesio 12 d., t.y. iki kiekvieno kito mėnesio 12 d. nuo 2010 birželio 12 d. iki 2011 m. vasario 12 d. (t. 1, b. l. 15) ir ant  2011 m. sausio 13 d. datuoto ir įvardinto susitarimo Bubnelyte 13.01.2011 – Jariene dokumento  atsakovo ranka padarytus 11 įrašų su kiekvieno mėnesio nuo 2011m. kovo 12 d. iki 2012 m. sausio 12 d. data, atsakovo pavarde ir parašu, taip pat vieną įrašą - 2011 m. nuo gegužės metu 12 d. (t. 1, b. l. 16). Tarp šalių kilo ginčas dėl šiais įrašais patvirtinamų faktų reikšmės, atsakovas nurodė, kad tokiu būdu buvo atidedamas skolos mokėjimas, o ieškovė tvirtino, kad šiais įrašais turėjo būti patvirtinamas dalies skolos periodiško grąžinimo faktas, tačiau atsakovas ją apgavo, piktnaudžiavo jos pasitikėjimu bei neįrašė skolos grąžinimo patvirtinimo fakto bei konkrečiai grąžinamų sumų. Be to, teismas nustatė, kad ieškovė pateikė sąsiuvinį, kuriame, jos teigimu, buvo fiksuojamos atsakovui grąžintos sumos (t. 1, b. l. 101-103), nurodant, kad nuo 2009m. kovo 9 d. iki 2012 m. birželio 27 d. ieškovė atsakovui grąžino iš viso 43 500 Lt. Teismas sprendė, kad šių rašytinių įrodymų įrodomoji galia nėra pakankama, todėl jų patikimumą vertino bei tikrąją reikšmę nustatinėjo remdamasis liudytojų parodymais ir šalių veiksmais. Teismas nustatė, kad atsakovas, teigdamas, jog ieškovė jam negrąžino nė lito iš paskolos, jau praėjus paskolos grąžinimo terminui, paprašė savo sūnaus J. J. paskolinti ieškovei dar 20 000 Lt. Teismas šiuos atsakovo veiksmus vertino kaip neatitinkančius bonus pater familias elgesio standarto. Teismas nurodė, kad atsakovo veiksmai beveik tris metus iš ieškovės nereikalaujant skolos grąžinimo, o po to staiga pareikalaujant daugiau nei du kartus už skolintą sumą viršijančios 79 594,20 Lt pinigų sumos, prieštarauja CK 6.38 straipsnio 3 dalyje nustatytai šalių pareigai kooperuotis ir bendradarbiauti su kita šalimi. Atsižvelgdamas į nurodytų aplinkybių visumą, teismas atsakovo ir jo liudytojo J. J. parodymus vertino kaip prieštaringus ir dėl to nepatikimus, neįrodančius ieškovės paskolos negrąžinimo atsakovui fakto. Liudytojų L. D. ir R. K. parodymus, kurie teigė, kad veždavo ieškovę, kad ši pati perduotų pinigus atsakovui bei, kad R. K. veždavo ir perduodavo pinigus atsakovui, teismas vertino kaip patikimus, nes tarp šių parodymų prieštaravimų nebuvo, todėl sprendė, kad ieškovė įrodė, jog nuolat grąžindavo atsakovui paskolą dalimis. Teismas, remdamasis ieškovės pateiktais rašytiniais įrodymais, sprendė  jog ieškovė grąžino atsakovui iš viso 43 500 Lt. Teismas nevertino dėl įrodymų trūkumo aplinkybės, jog Paskolos sutarties sudarymo dieną atsakovas paėmė iš ieškovės 9 000 Lt. Teismas atsakovo argumentus, kad pati ieškovė pasiūlė atsakovui 0,5 procento dydžio delspinigius,  laikė nepagrįstais ir nenuosekliais. Nurodė, kad nėra aišku, kodėl ieškovė nesiūlė kitos delspinigių sumos, neaišku, kodėl ieškovė pasiūlė sau nepalankią sutarties sąlygą, kadangi 0,5 procentų dydžio delspinigiai nuo negrąžintos sumos sudaro 182,5 proc. metinių delspinigių, kas patvirtina atsakovo nesąžiningumą. Teismas konstatavo, kad 0,5 procentų dydžio delspinigiai nuo negrąžintos sumos leistų nukentėjusiajai šaliai piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita, todėl ieškovės reikalavimą tenkino, pakeitė Paskolos sutarties 1 dalies sąlygą dėl delspinigių dydžio ir remdamasis teismų praktika, nustatė, kad už kiekvieną pavėluotą dieną skolininkė privalo mokėti kreditoriui 0,02 procentų dydžio delspinigius nuo negrąžintos sumos. Teismas, nustatė, kad iki atsakovo nurodytos 2012 m. sausio 12 d. paskolos grąžinimo termino praleidimo dienos ieškovė grąžino atsakovui 27 000 Lt (t. 1 , b. l. 101-103). 2012 m. vasario 12 d. ieškovė grąžino atsakovui 3 000 Lt, tokiu būdu sumokėdama visą 30 000 Lt įsiskolinimą. Tai reiškia, kad už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 12 d. iki 2012 m. vasario 12 d. ieškovė atsakovui turėjo sumokėti 18 Lt delspinigių (3000 Lt x 0,02 proc. x 30 d.). Laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 12 d. iki 2012 m. birželio 27 d. ieškovė sumokėjo atsakovui 13 500 Lt, todėl teismas konstatavo, kad ieškovė visiškai įvykdė savo prievolę atsakovui pagal Paskolos sutartį, todėl atsižvelgęs į tai, teismas panaikino Kauno miesto 5-ojo notarų biuro 2013 m. sausio 11 d. vykdomąjį įrašą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniame skunde (t. 2, b. l. 123-132) atsakovas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės išlaidas advokato pagalbai apmokėti už apeliacinio skundo surašymą. Atsakovas prašė prijungti prie bylos įrodymus: Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. 1-3930-789/2013, atsakovo skundą dėl bandymo įteikti kaltinamąjį aktą išvažiuojamojo posėdžio metu. Apeliaciniame skunde nurodė tokius motyvus:

1. Teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.65 straipsnio bei CPK 177 straipsnio 3 dalies nuostatas. Ieškovė nepateikė dokumento, patvirtinančio, kad skola yra grąžinta. Paskolos sutarties 2 punktas numatė, kad kreditorius, priimdamas skolininkės prievolės įvykdymą visišką arba dalimis, privalėjo duoti skolininkei notaro patvirtintą pakvitavimą. Paskolos grąžinimas turėjo būti patvirtintas rašytiniu sandoriu. Ieškovė paskolos grąžinimą įrodinėjo savo paaiškinimais, jos pačios rašytu rašteliu ir savo atsivestų liudytojų parodymais. Ieškovė nepateikė rašytinės formos dokumento, kuris patvirtintų Paskolos sutarties įvykdymą ir neįrodinėjo aplinkybių (CK 1.93 str. 6d.), kuriomis esant, teismas turėtų diskreciją nustatant sandorio įvykdymo faktą leisti ieškovei remtis liudytojų parodymais. Teismas, laikydamas tinkamais įrodymais ieškovės paaiškinimus ir jos ranka rašytą sąsiuvinį bei jos iniciatyva apklaustų liudytojų parodymus, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo  išaiškinimo 2014 m. kovo 7 d. nutartyje priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2014;

2. Teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Taikydamas skirtingus elgesio standartus ieškovei ir atsakovui, pažeidė šalių lygiateisiškumo principus. Be pagrindo laikė ieškovės paaiškinimus patikimais, kadangi juose yra prieštaravimų. Ieškovės teiginiai, kad ji gavo  tik 21000Lt prieštarauja jos pačios atliktam įrašui, kad ji sutartį perskaitė ir 8 689 eurus tikrai gavo. Tai, kad pagal sutartį ieškovei buvo perduoti visi pinigai patvirtino ir liudytoja notarė V. J.. 2013 m. gruodžio 3 d. posėdžio metu ieškovė nurodė, kad ji mokėjo delspinigius, nes po metų jau buvo pasibaigusi sutartis. 2013 m. birželio 20 d. posėdžio metu ieškovė teigė, kad mokėjo mėnesines palūkanas po 750 Lt, kas sudaro 2,5 procento palūkanų, dėl kurių sutartyje nebuvo susitarta, o buvo susitarta žodžiu. Ieškovės paaiškinimai prieštarauja elementariai logikai. Ieškovė teigė, kad ji papildomai pasiskolino iš atsakovo 10 000 Lt, išrašydama jo sūnui vekselį 20 000 Lt. Ji nurodė, kad, gavusi juos iš atsakovo, šią sumą panaudojo skolos grąžinimui tam pačiam atsakovui. Tokie jos teiginiai prieštarauja tiek logikai, tiek ir kasacinio teismo praktikoje suformuluoto bonus pater familias elgesio standartui. Ieškovė įrodinėjo, kad 2011 m. gegužės 12 d. atsakovui grąžino 6 000 Lt, paėmusi kitą paskolą pagal vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su General Financing, tačiau iš jos pateikto sąsiuvinio matyti, kad po kredito gavimo ji mokėjo atsakovui po 750 Lt, o 6 000 Lt sumokėjo 2012 m. gegužės 12 d., t.y. po penkių mėnesių po kredito gavimo. Sąsiuvinyje atlikti įrašai yra tą pačią mėnesio dieną;

3. Liudytoja L. D. nėra mačiusi nei vieno pinigų perdavimo fakto. Teismas neįvertino, kad liudytojas R. K. yra ieškovės sugyventinis, jo nurodytos vežamos pinigų sumos nesutampa su nurodytomis ieškovės sąsiuvinyje, be to jis nurodė, kad ieškovė skolinasi pinigus namo remontui, ieškovė nurodė, kad skolinasi žemės sklypų formavimui, dalinimui;

4. Teismas be pagrindo sutartyje ir atskirame susitarime atliktus įrašus dėl skolos termino pratęsimo vertino kaip įrodančius pinigų grąžinimo faktą. Prie kiekvieno įrašo yra šalių parašai, todėl pasirašydama ieškovė negalėjo nematyti, kad tokiu įrašu pratęsiamas terminas, o ne grąžinama skola. Ieškovė galėjo stabdyti paskolos grąžinimą, atsakovui atsisakant išduoti pakvitavimą;

5. Teismas mažindamas delspinigius neatsižvelgė į CK 6.73 straipsnio 2 dalies ir 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatas, netesybos nemažinamos, kai jos yra sumokėtos. Teismas nukrypo nuo teismų praktikos, paneigdamas šalių susitarimą dėl delspinigių dydžio, sutarties laisvės principą. Ieškinyje ieškovė nurodė, kad sutiko su pasiūlytu netesybų dydžiu. Teismas neatsižvelgė, kad pinigus ieškovė panaudojo ne sau, bet trečiam asmeniui K. K. nuosavybės teise priklausančių sklypų formavimui, t.y. verslui, o ne asmeninių poreikių tenkinimui.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (t. 2, b. l. 144-150) ieškovė prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsiliepime nurodė tokius argumentus:

1. Teismas tinkamai įvertino ieškovės prievolės įvykdymą bei atsakovo nesąžiningumą. Atsakovo nesąžiningumą patvirtina aplinkybės: atsakovo prašymu į Paskolos sutartį palūkanos nebuvo įtrauktos, tačiau buvo aptarta, kad ieškovė turės mokėti atsakovui kas mėnesį po 750 Lt palūkanų. Atsakovas padavė ne sutartyje nurodytą sumą, bet 21 000 Lt, o 9 000 Lt pasiėmė   sau kaip palūkanas. Atsakovas niekada nenurodydavo sumos, kuri jam buvo grąžinta, nereikalaudavo parašo, sutarties pakeitimas nebuvo patvirtintas notaro, todėl neatitinka sutarties pakeitimui keliamų reikalavimų, todėl negali būti laikomas dvišaliu. Atsakovo atžvilgiu yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl ieškovės atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos pagal BK 202 straipsnio 1 dalį. Tik paprašius panaikinti hipoteką įkeistam turtui, atsakovas kreipėsi į notarą dėl vykdomojo įrašo. Atsakovo nesąžiningumą patvirtina tai, kad jis vertina 59 000 Lt jam padarytą moralinę žalą;

2. Teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus. L. D. nurodė, kokiomis pinigų sumomis jai žinant ir matant skola buvo grąžinama. R. K. matė pinigų skolinimąsi ir grąžinimą. Kad skola buvo grąžinta patvirtino atsakovo sūnus. Notarė J. patvirtino, kad ieškovė, įvykdžiusi visą prievolę, negalėjo pati gauti patvirtinimo apie prievolės įvykdymą;

3. Aplinkybė, kad abi šalys pasirinko aiškiai per dideles ir neprotingas netesybas nesudaro pagrindo teismui atsisakyti įvertinti nustatytų netesybų dydį, jei šalis dėl to pateikia prašymą. Paskolos sutartyje nebuvo nurodyta, kuriam tikslui skolinami pinigai, todėl kam buvo panaudoti pinigai, neturi jokios teisinės reikšmės.  

Trečiasis asmuo atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str.). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.

Apeliaciniame skunde yra keliamas klausimas dėl bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo materialinės teisės normų, reglamentuojančių paskolos teisinius santykius, netesybų (delspinigių) mažinimą bei procesinės teisės normų, reglamentuojančias įrodymų vertinimą netinkamo aiškinimo ir taikymo.

Dėl naujų įrodymų prijungimo

Apeliantas prašė priimti naujus įrodymus - Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. 1-3930-789/2013, kuris, jo nuomone, patvirtina apie FNTT daromą poveikį ieškovei, kuri galimai dėl to ir pareiškė ieškinį, bei atsakovo skundą dėl bandymo įteikti kaltinamąjį aktą išvažiuojamojo posėdžio metu, kurio pateikimo būtinybė iškilo vėliau. CPK 314 straipsnyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija netenkina apelianto prašymo dėl naujų įrodymų prijungimo, nes nurodyti rašytiniai įrodymai nėra susiję su nagrinėjama byla, todėl negali turėti įtakos bylai reikšmingų aplinkybių ištyrimui bei teisingo byloje sprendimo priėmimui. Naujų įrodymų pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą.

Dėl paskolos grąžinimo

Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad 2009 m. vasario 12 d. Kauno 4-ajame notarų biure šalys sudarė paskolos sutartį Nr. 4VJ-1388 (toliau – paskolos sutartis), pagal kurią ieškovė iš atsakovo pasiskolino 8 689 Eur arba 30 000 Lt (t.1, b. l. 15). Ieškovė įsipareigojo skolą grąžinti iki 2010 m. vasario 12 d., laiku negrąžinus už kiekvieną pavėluotą dieną ieškovė įsipareigojo mokėti 0,5 % dydžio delspinigius nuo negrąžintos sumos. Paskolos sutarties 2 punkte šalys numatė, kad ieškovė turi teisę, o atsakovas privalo priimti grąžinamą skolą prieš nustatytą terminą, priimdamas  visišką prievolės įvykdymą dalimis atsakovas privalo duoti ieškovei notaro patvirtintą pakvitavimą. Tarp šalių ginčo dėl paskolos sutarties sudarymo nekilo. Atsakovės teiginiai, jog ji negavo visos 8 689 Eur arba 30 000 Lt paskolos sumos, o gavo tik 21 000 Lt, paneigti sutarties kitoje pusėje ieškovės parašu patvirtintu įrašu: „Sutartį perskaičiau 8699 eurus tikrai gavau“. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė, remdamasi pinigų negavimo aplinkybe, jai tenkančios įrodinėjimo pareigos neįvykdė ir nurodytos aplinkybės neįrodė (CPK 176, 177, 185 str.). Įrašai paskolos sutartyje ir 2011m. sausio 13 d. susitarimas patvirtina, kad paskolos sutartis buvo pratęsinėjama kas mėnesį  iki 2012 m. sausio 12 d. (t. 1, b. l. 15-16). Tarp šalių kilo ginčas dėl paskolos grąžinimo.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamos bylos kontekste pažymi, kad pagal CK 6.870 straipsnio 1 ir 2 dalį paskolos sutartis yra realinis sandoris, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (CK 6.870 str.). Įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008). Paskolos sutarties atveju yra svarbu tai, kad tiek sutarties sudarymas, tiek jos įvykdymas yra sandoriai, todėl sutarties (prievolės) įvykdymui patvirtinti galioja tie patys, kaip ir tos rūšies sutarčiai sudaryti, formos reikalavimai ir jos nesilaikymo teisinės pasekmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-463-2006). Vadovaujantis CK 6.871 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nagrinėjamu atveju, paskolos grąžinimo sandoris turi būti rašytinės formos. Rašytinės formos reikalavimo nesilaikymas paprastai nedaro sandorio negaliojančio, tačiau nesilaikiusios įstatymo reikalaujamos rašytinės formos šalys netenka teisės kilus ginčui remtis liudytojų parodymais įrodinėdamos sandorio sudarymo ir jo įvykdymo faktą, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį (CK 1.93 str. 2 d.). CK 1.93 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalies nuostatų teismas gali netaikyti, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, būtent kai: 1) yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių sandorio sudarymo įrodymų; 2) sandorio sudarymo faktą patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies kaltės; 3) atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio įforminti raštu; 4) atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Šias išimtis patvirtinančias aplinkybes teismai turi nustatyti ir motyvuoti nutartyje (sprendime). Ginčijant paskolos sutartį leidžiama netaikyti įstatymo draudimo remtis liudytojų parodymais ir tais atvejais, kai sutartis buvo sudaryta apgaule, prievarta ar realiai grasinant arba dėl paskolos gavėjo atstovo piktavališko susitarimo su paskolos davėju, arba dėl susiklosčiusių sunkių aplinkybių (CK 6.875 str. 2 d.).

Ieškovė, teigianti, kad skolą pagal paskolos sutartį grąžino, turėjo pareigą šį teiginį įrodyti. Ieškovė paskolos grąžinimo dalimis faktą įrodinėjo liudytojų L. D. ir R. K. parodymais, įrašais paskolos sutartyje ir  2011 m. sausio 13 d. susitarime bei pačios ieškovės sąsiuvinyje įrašais su grąžintomis atsakovui sumomis, savo paaiškinimais. Pirmosios instancijos teismas ieškovės liudytojų parodymus vertino kaip patikimus ir neprieštaringus bei įrodančius ieškovės teiginius apie tai, kad ji nuolat grąžindavo atsakovui paskolą dalimis, o įrašus paskolos sutartyje bei 2011 m. sausio 13 d. susitarime laikė įrodančiais ne skolos atidėjimo termino pratęsimą, bet skolos grąžinimo dalimis faktą, o konkrečias atsakovui grąžintas sumas bei bendrą grąžintą skolos sumą pagal paskolos sutartį, pirmosios instancijos teismas nustatė remdamasis ieškovės sąsiuvinyje nurodytais įrašais. Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau nurodytus įrodymus, sprendžia, kad minėti įrodymai nėra pakankami ieškovės skolos pagal paskolos sutartį grąžinimo atsakovui faktui patvirtinti. Visų pirma, iš įrašų turinio ir jų teksto matyti, kad tai yra sutarties pratęsimas, o ne skolos grąžinimas. Įrašų tekste nėra nurodyta nei apie skolos grąžinimą, prie kiekvieno įrašo yra tik atsakovo parašas. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovės nurodyti argumentai, jog atsakovas elgėsi nesąžiningai ir neįrašydavo į paskolos sutartį grąžinamų sumų bei nereikalavo iš ieškovės parašo, atmestini kaip neįrodyti. Pažymėtina, kad ieškovei, pasirašiusiai paskolos sutartį, turėjo būti žinoma šioje sutartyje nustatyta paskolos grąžinimo tvarka. Byloje nėra pateikta atsakovo duoto pakvitavimo apie visišką ar dalinį prievolių pagal paskolos sutartį įvykdymą. Teisėjų  kolegijos vertinimu, ieškovė galėjo remtis liudytojų parodymais įrodinėdama skolos grąžinimo faktą, pateikusi savo sąsiuvinyje padarytus įrašus kaip netiesioginius įrodymus (CK 1.93 str. 6 d. 1 p.).  Priešingai, nei pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegija ieškovės liudytojų parodymus vertina kritiškai. Abu liudytojai L. D. ir R. K. yra artimi ieškovei asmenys – L. D. yra ieškovės kaimynė, o R. K. – ieškovės sugyventinis. Liudytoja L. D. patvirtino tik tai, jog keletą kartų vežė ieškovę savo automobiliu, kad ši perduotų pinigus atsakovui, kad atsakovas pats atvykdavo į ieškovės namus, tačiau konkrečių perduodamų sumų nurodyti negalėjo. Liudytojas R. K. taip pat tiksliai negalėjo nurodyti, kokias tiksliai pinigų sumas perdavė atsakovui. Teisėjų kolegijos vertinimu, pačios ieškovės paaiškinimai bei duomenys jos sąsiuvinyje apie atsakovui sumokėtas sumas taip pat nelaikytini patikimais, kadangi joje nurodytų sumų teisingumo nėra galimybės patikrinti. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010). Remdamasi išdėstytu teisėjų kolegija sprendžia, kad  ieškovės pateiktų rašytinių įrodymų bei liudytojų parodymų nepakanka tam, kad būtų galima konstatuoti ieškovės skolos pagal paskolos sutartį grąžinimo atsakovui faktą (CPK 185 str.). Nustatytų aplinkybių pagrindu ieškovės reikalavimas dėl pripažinimo apie paskolos sutarties įvykdymą visa apimtimi atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas.

Dėl sutartinių netesybų mažinimo

Teisėjų kolegija pažymi, kad šalių teisė susitarti dėl netesybų, inter alia dėl jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška. Sutartyje šalių nustatytos netesybos už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą gali būti sumažintos CK 6.73 straipsnio 2 dalies, 6.258 straipsnio 3 dalies nustatyta tvarka ir pagrindais. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką teismas, nustatydamas, ar yra pagal CK 6.73 ir 6.258 straipsnių nuostatas pagrindas pripažinti netesybas neprotingai (aiškiai) didelėmis ir dėl to jas mažinti, ir spręsdamas, iki kokio dydžio jas mažinti, kiekvienu atveju turi vertinti konkrečios bylos aplinkybes, privalo atsižvelgti į šalių sutartinių santykių pobūdį ir sutarties tikslus, tikruosius sutarties šalių ketinimus, sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, šalių statusą, t. y. į tai, ar šalys yra vartotojai ar ne, taip pat į faktines bylos aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, į CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus, sutarties šalių interesų pusiausvyrą, atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį, šalių tarpusavio santykius, ar nuostolių atlyginimas nesukurs nepriimtinų ar sunkių padarinių. Netesybų mažinimas taip pat gali būti nulemtas siekio įgyvendinti neteisėto praturtėjimo prevenciją arba siekio užtikrinti viešosios tvarkos apsaugą. Be to, teismas, spręsdamas dėl netesybų dydžio, atsižvelgia į skolininko turtinę padėtį, skolininko elgesį ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010; kt.). Tuo atveju, kai ginčas vyksta dėl netesybų mažinimo, kreditoriui neprašant atlyginti nuostolių, siekdamas pagrįsti, kad netesybos yra protingo dydžio, kreditorius gali pateikti įrodymus, pagrindžiančius jo nuostolius dėl neįvykdytos ar netinkamai įvykdytos prievolės. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad šalių nustatytos netesybos (delspinigiai) yra neprotingai didelės, sudaro 182,5 proc. metinių delspinigių, vadovavosi aukščiau išvardytais kriterijais ir tinkamai įvertino visus reikšmingus veiksnius bei padarė pagrįstą išvadą, kad šiuo atveju 0,5 procentų dydžio delspinigiai nuo negrąžintos sumos leistų atsakovui piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti, todėl pagrįstai tenkino ieškinio reikalavimą dėl netesybų sumažinimo. Pažymėtina ir tai, kad atsakovas, atsikirsdamas į ieškinio reikalavimą, privalėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog jo patirti nuostoliai yra didesni nei sumažinti delspinigiai, tačiau  įrodymų apie savo patirtus nuostolius dėl paskolos sutarties neįvykdymo atsakovas nepateikė. Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės mažinti delspinigių, konstatavęs apie prievolės įvykdymą. Kaip buvo minėta anksčiau,  prievolė grąžinti skolą nebuvo įvykdyta, todėl delspinigių sumažinimas CK 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatų nepažeidė. Teisėjų kolegijos vertinimu, delspinigių mažinimas šalių interesų  pusiausvyros nepažeidė, šalių susitarimo ir sutarties laisvės principo nepaneigė. Iš paskolos sutarties turinio matyti, kad paskola nebuvo tikslinė. Nagrinėjamu atveju delspinigių dydis yra 1 974 Lt (30000x0,02%x329d.). Sumažinus delspinigių sumą, atitinkamai yra pagrindas pakeisti delspinigių dydį Kauno miesto 5-ojo notarų biuro 2013 m. sausio 11 d. vykdomajame įraše.

Remiantis išdėstytu, apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl paskolos sutarties įvykdymo pripažinimo ir dėl vykdomojo įrašo panaikinimo naikintina ir šioje dalyje priimtinas naujas sprendimas – ieškinio reikalavimas dėl paskolos sutarties įvykdymo pripažinimo atmestinas, o ieškinio reikalavimas dėl vykdomojo įrašo panaikinimo tenkintinas iš dalies, vykdomasis įrašas pakeistinas, jame nurodyta delspinigių suma sumažintina iki 1 974 Lt (CPK 326 str. 1 d. 2 p.). Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl delspinigių sumažinimo paliktina nepakeista (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Nagrinėjamu atveju vienas ieškinio reikalavimas patenkintas, antras reikalavimas atmestas, o trečias reikalavimas patenkintas iš dalies, taigi patenkinta pusė ieškinio reikalavimų, o pusė reikalavimų atmesta, todėl nurodyta proporcija paskirstytinos šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos turėtos nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (CPK 93 str. 2 d.).  Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovė sumokėjo 144 Lt žyminį mokestį už ieškinį (t. 1, b. l. 10) ir 1 000 Lt advokato atstovavimo išlaidoms apmokėti (t. 1, b. l. 156), atsakovas sumokėjo 144 Lt žyminį mokestį už apeliacinį skundą ir 800 Lt už advokatei už apeliacinio skundo parengimą (t. 2, b. l. 121, 134-135). Iš atsakovo ieškovei priteistina 72 Lt žyminiam mokesčiui ir 500 Lt advokato atstovavimo išlaidoms apmokėti, o iš ieškovės atsakovui priteistina 72 Lt žyminiam mokesčiui ir 400 Lt advokato atstovavimo išlaidoms apmokėti. Atlikus priteistų sumų įskaitymą, iš atsakovo ieškovei priteistina 100 Lt  advokato atstovavimo išlaidoms apmokėti (CPK 88 str. 1 d. 6 p.). Teismo turėtos 26,02 Lt išlaidos susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (t. 1, b. l. 4) iš šalių priteistinos valstybei lygiomis dalimis (CPK 88 str. 1 d. 3 p., CPK 93 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais,

n u s p r e n d ž i a :

Apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 25 d. sprendimo dalis dėl paskolos sutarties įvykdymo pripažinimo ir dėl vykdomojo įrašo panaikinimo ir šiose dalyse priimti naują sprendimą:

atmesti ieškinio reikalavimą pripažinti 2009 m. vasario 12 d.  Kauno 4-ajame notarų biure šalių sudarytą paskolos sutartį Nr. 4VJ-1388 įvykdytą visa apimtimi;

Patenkinti iš dalies ieškinio reikalavimą dėl Kauno miesto 5-ojo notarų biuro 2013 m. sausio 11 d. vykdomojo įrašo panaikinimo, pakeisti vykdomąjį įrašą, sumažinant vykdomajame įraše delspinigių sumą iki 1 974,00 Lt (vieno tūkstančio devynių šimtų septyniasdešimt keturių litų).

Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 25 d. sprendimo dalį dėl delspinigių sumažinimo palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei G. B. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš atsakovo V. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) 100,00 Lt (vieną šimtą litų) advokato atstovavimo išlaidoms apmokėti.

Priteisti valstybei iš ieškovės G. B. (a. k. (duomenys neskelbtini)) ir iš atsakovo V. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš kiekvieno po 13,01 Lt (trylika litų 1 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu, apmokėti, priteistą sumą sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.

Teisėjos                                                                                        Virginija Gudynienė              

                                                                                                      Rūta Palubinskaitė

                                                                                                      Albina Rimdeikaitė