Teisminio proceso Nr. 2-70-3-01754-2020-3
Procesinio sprendimo kategorijos 2.6.18.3; 3.2.4.4; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20. (S)
šiaulių apygardos teismas
N u t a r t i s
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. sausio 13 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja), Linos Muchtarovienės ir Irenos Stasiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Scanprekyba“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. liepos 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-4836-1003/2020 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Valvėsta“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Scanprekyba“ dėl skolos priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Valvėsta“ pareikštu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės UAB „Scanprekyba“ 15 453,21 Eur skolą, 49,58 Eur delspinigius, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje nurodyta, kad 2011 m. gegužės 18 d. ieškovė ir atsakovė sudarė Pirkimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini)(toliau – ir Sutartis), kurios pagrindu ieškovė įsipareigojo Sutartyje numatyta tvarka prekes, kurių pavadinimai, asortimentas, kiekis ir kaina nurodoma juridinę galią turinčiuose prekių pardavimo dokumentuose, perduoti atsakovės nuosavybėn, o atsakovė įsipareigojo priimti prekes ir sumokėti prekių kainą nurodyta tvarka ir terminais. Pagal Sutartį ieškovė pardavė atsakovei prekių už 15 920,31 Eur. Tai patvirtina laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 8 d. iki 2020 m. kovo 23 d. ieškovės išrašytos ir atsakovės pasirašytos 23 (dvidešimt trys) PVM sąskaitos faktūros. Sutarties 4.1 punkte įtvirtinta, jog atsakovė visą prekių partijos kainą apmoka ne vėliau kaip per 45 (keturiasdešimt penkias) dienas. Atsakovė nors ir pripažįsta savo prisiimtus įsipareigojimus, tačiau vengia pilnai atsiskaityti su ieškove už jai parduotas prekes ir iki šios dienos yra skolinga 15 453,21 Eur. Sutarties 5 punkte įtvirtinta, kad už kiekvieną pavėluotą atsiskaityti dieną atsakovė nuo neatsiskaitytos sumos moka 0,02 procento dydžio netesybas. Atsakovė vėluoja pilnai atsiskaityti su ieškove pagal pateiktas PVM sąskaitas faktūras nuo 2020 m. vasario 23 d., todėl apskaičiuoti delspinigiai sudaro 49,58 Eur.
3. Atsakovė atsiliepime į ieškinį nurodė, jog su ieškiniu nesutinka, ieškovė neturi galiojančios reikalavimo teisės į atsakovę, nes iki šiol nėra suėję sutartyje bei sąskaitose faktūrose numatyti sąskaitų faktūrų apmokėjimo terminai pagal (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) sąskaitas, kurių bendra suma 3 318,39 Eur. Ieškovė klaidinančiai ieškinyje teigia, jog atsakovė praleido (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) sąskaitų mokėjimo terminus 3 362,87 Eur sumai, nes ieškinio pateikimo metu (2020-03-31) šių sąskaitų mokėjimo terminai nebuvo suėję. Pagal ieškovės ir atsakovės Sutartį atsakovė yra informavusi apie nenugalimos jėgos aplinkybių atsiradimą atsakovės veiklai dėl karantino pritaikyto veiklos uždraudimo valstybės valdžios institucijų veiksmais nuo 2020 m. kovo 16 d., taip pat draudimo, taikomo kitiems, t. y. ir pirkėjų (fizinių asmenų) bei juridinių asmenų karantino, draudimo pirkti prekes fiziškai, vykdyti kitas veiklas, šiems vykdyti veiklas, ir dėl kitų COVID-19 patiriamų neigiamų finansinių pasekmių atsakovės finansinei situacijai (fizinės veiklos parduotuvėse ne maisto prekėmis negalimumo vykdyti, klientų vėlavimo atsiskaityti, sustabdytų prekių įsigijimų iš esamų klientų ir kt.). Pagal Sutarties 5.4 punktą, nei viena iš šalių neatsako už Sutarties neįvykdymą, jeigu tai įvyko dėl force majeure sąlygų ar kitos nenugalimos jėgos, todėl atsakovės laikinas veiklos uždraudimas bei kiti ribojimai, Lietuvos Respublikoje taikomo karantino sąlygos dėl COVID-19 laikytina tokiomis aplinkybėmis. Karantinui pasibaigus ir/ar išnykus dėl minėtos jėgos atsiradusioms kliūtims bei pavykus atnaujinti įprastą veiklą parduotuvėse, atsakovė galės vykdyti sutartinius įsipareigojimus. Dar iki valstybėje paskelbto oficialaus karantino atsakovė vasario pabaigoje buvo paveikta COVID-19, nes itin sumažėjo prekybos apimtys, o paskelbus karantiną atsirado neįprastos aplinkybės – pirkėjai beveik nustojo lankytis fizinėse parduotuvėse. Atsakovė nevengia atsiskaityti su ieškove, dėl susiklosčiusios neeilinės epideminės situacijos atsakovė ieško įvairių situacijos sprendimo būdų ir pati net kreipėsi į ieškovę dėl laikino sąlygų pakeitimo ir pan. Būtent atsakovė buvo aktyvi, nedelsiant informavo apie susiklosčiusią situaciją bei jos poveikį mokėjimų vykdymui, tačiau ieškovė nesiekė bendradarbiauti ir net nesuėjus mokėjimo terminams kreipėsi į teismą. Pagal Sutarties 8.1 punktą, visi ginčai tarp šalių sprendžiami derybų būdu, o tik nepavykus – teisme, tačiau ieškovė kreipėsi į teismą nebandžiusi ginčo spręsti derybų būdu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2020 m. liepos 10 d. sprendimu ieškinį tenkino.
5. Teismas iš Sutartyje šalių sutartos force majeure sąvokos nustatė, kad ji iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996-07-15 nutarime Nr. 840 „Dėl atleidimo nuo atsakomybės esant nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėms taisyklių patvirtinimo“ nurodytą force majeure sąvoką. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.212 straipsnio 1 dalyje praplėsta nenugalimos jėgos (force majeure) sąvoka: sutarties šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą, jeigu ji įrodo, kad sutartis neįvykdyta dėl aplinkybių, kurių ji negalėjo kontroliuoti bei protingai numatyti sutarties sudarymo metu, ir kad negalėjo užkirsti kelio šių aplinkybių ar jų pasekmių atsiradimui. Nenugalima jėga nelaikoma tai, kad rinkoje nėra reikalingų prievolei įvykdyti prekių, sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių arba skolininko kontrahentai pažeidžia savo prievoles.
6. Teismas nurodė, kad valstybės teisėti veiksmai gali būti pripažįstami nenugalima jėga, tačiau pats ekstremalios situacijos paskelbimas automatiškai neatleidžia verslo subjektų nuo sutartinių prievolių vykdymo. Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija pateikė nuomonę, kad pats ekstremalios situacijos paskelbimas automatiškai neatleidžia verslo subjektų nuo sutartinių prievolių vykdymo: būtina įsitikinti ne tik tam tikrų faktinių aplinkybių egzistavimu, bet ir įvertinti šias aplinkybes (ypač tų ūkio subjektų, kurių veikos vykdymas karantino metu nebuvo visiškai apribotas, nes yra leidžiama internetinė prekyba prekes pristatant gyventojams ir įmonėms tiesiogiai ar atsiimant prekių atsiėmimo punktuose). Nuomonėje taip pat nurodyta, kad force majeure pažymas nustatyta tvarka išduoda prekybos, pramonės ir amatų rūmai pagal savo veikos teritorijas. Pažymos gali būti panaudotos kaip įrodymas dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo. Išduodami force majeure pažymą, jas išduodantys subjektai privalo įsitikinti ne tik tam tikrų faktinių aplinkybių egzistavimu, bet ir įvertinti, ar būtent šios aplinkybės lėmė sutarties nevykdymą (https://eimin.lrv.lt/lt/naudinga-informacija-1/informacija-verslui-del-covid-19/dazniausiai-uzduodami-klausimai-1/sutartiniu-isipareigojimu-vykdymas). Nors kasacinėje praktikoje yra išaiškinta, kad tokios pažymos materialinių teisinių padarinių nesukuria, tačiau turi procesinę teisinę reikšmę, nes tokia pažyma vertintina kaip įrodymas civilinėje byloje dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo ar civilinės atsakomybės taikymo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 177 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-147-421/2020). Teismas konstatavo, jog byloje nepateikta duomenų, kad atsakovė kreipėsi į Prekybos, pramonės ir amatų rūmus dėl tokios pažymos gavimo.
7. Teismas pažymėjo, kad atsakovei, kaip komercine veikla užsiimančiai Sutarties šaliai, keliami didesni atidumo, rūpestingumo, sudarant ir vykdant Sutartį, reikalavimai. Atsakovė yra pelno siekiantis juridinis asmuo, savo veikloje sudarantis komercinius sandorius, kurie pasižymi tam tikra rizika, todėl savo veikloje turi prisiimti neigiamų padarinių atsiradimo riziką ir tais atvejais, kai sutartinių prievolių tinkamas įvykdymas tampa suvaržytas ne dėl priežasčių, priklausančių nuo jos pačios. Teismas nurodė, jog atsakovė teikė užsakymus ieškovei ir paskelbus karantiną, tai įrodo laikotarpiu nuo 2020-03-16 iki 2020-03-23 išrašytos PVM sąskaitos faktūros, pagal šias PVM sąskaitas faktūras prekės buvo pristatytos atsakovei, ji prekes priėmė. Be to, iš atsakovės internetinio tinklapio teismas nustatė, kad ji vykdo prekybą ne tik fizinėse parduotuvės, bet ir internetu, t. y. uždarius fizines parduotuves galėjo intensyviau vystyti internetinę prekybą, keisti prekybos strategiją ir pan. Tuo labiau, kad karantino laikotarpiu buvo leidžiama internetinė prekyba prekes pristatant gyventojams ir įmonėms tiesiogiai ar atsiimant prekių atsiėmimo punktuose ypač tų ūkio subjektų, o tai reiškia, kad atsakovės veiklos vykdymas karantino metu nebuvo visiškai apribotas. Tai, kad sumažėjo pirkėjų skaičius, nemažina atsakovės atsakomybės pagal Sutartį, kadangi tai yra tam tikra verslo rizika, kurią turi prisiimti kiekvienas komercine veikla užsiimantis verslo subjektas, o atsakovė, tikėtina, nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių ar jų padarinių atsiradimo rizikos. Be to, valstybė priėmė eilę pagalbos priemonių verslui, tačiau byloje nepateikta duomenų, kad atsakovė kreipėsi dėl valstybės paramos gavimo. Teismas konstatavo, kad susiklosčiusi ekstremali situacija iš dalies lėmė tai, kad atsakovė savo sutartinių įsipareigojimų ieškovei neįvykdė, tačiau tai nebuvo vienintelė priežastis, todėl nėra pagrindo išvadai, kad dėl susidariusių aplinkybių Sutarties objektyviai nebuvo galima įvykdyti. Nesant CK 6.212 straipsnyje nurodytų force majeure aplinkybių visumos, teismas konstatavo, jog faktinės aplinkybės negali būti pripažintos nenugalima jėga, force majeure sąlygų buvimo atsakovė neįrodė, todėl tokius jos teiginius teismas atmetė kaip nepagrįstus.
8. Vadovaudamasis teisminio nagrinėjimo metu surinktų įrodymų visuma teismas darė išvadą, kad ieškovė perdavė atsakovei prekes pagal laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 8 d. iki 2020 m. kovo 23 d. išrašytas PVM sąskaitas faktūras, terminai sumokėti už pateiktas prekes yra suėję, todėl atsakovei kilo prievolė atsiskaityti su ieškove pagal Sutartį ir sumokėti ieškovei 15 502,79 Eur sumą už pateiktas prekes. Be to, teismas nurodė, jog pati atsakovė 2020-03-24 pranešime neginčijo įsiskolinimo sumos dydžio.
9. Teismas iš šalių Sutarties 5 punkto nustatė, jog šalys raštu susitarė, kad už kiekvieną pavėluotą atsiskaityti dieną atsakovė nuo neatsiskaitytos sumos moka 0,02 procento dydžio netesybas. Iš pateiktos delspinigių skaičiavimo lentelės teismas nustatė, kad 2020-03-30 atsakovei laikotarpiu nuo 2020-02-23 iki 2020-03-06 paskaičiuoti 49,58 Eur delspinigiai (neatsiskaityta pagal 11 sąskaitų faktūrų, išrašytų laikotarpiu nuo 2020-01-08 iki 2020-02-10). Teismas konstatavo, jog šalių susitarimas dėl delspinigių dydžio, mokėjimo tvarkos atitinka CK 6.71-6.73 straipsnių nuostatas. Ieškovės paskaičiuotus 49,58 Eur delspinigius, atsižvelgiant į neapmokėtų PVM sąskaitų faktūrų pradelstus laikotarpius, teismas vertino kaip minimalius ieškovės nuostolius atsakovei neįvykdžius sutartinių įsipareigojimų, jų tarifas, paskaičiavimo laikotarpis atitinka CK nuostatas ir suformuotą kasacinio teismo praktiką, todėl teismas sprendė, jog ieškovės reikalavimas dėl 49,58 Eur delspinigių priteisimo iš atsakovės yra teisėtas ir pagrįstas.
10. Teismas, atsižvelgdamas į CK 6.37 straipsnio 2 dalį bei CK 6.210 straipsnio 2 dalį, ieškovei iš atsakovės priteisė 6 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
11. Teismas nurodė, kad ieškovė pateikė rašytinius įrodymus, jog byloje patyrė 2 383,50 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro: 387 Eur žyminis mokestis; 1 633,50 Eur teisinių paslaugų išlaidos už ieškinio parengimą bei bylos vedimą pirmos instancijos teisme; 181,50 Eur teisinių paslaugų išlaidos už ieškovės atstovavimą teisme 2020-06-01 vykusiame parengiamajame teismo posėdyje; 181,50 Eur teisinių paslaugų išlaidos už ieškovės atstovavimą teisme 2020-06-29 vykusiame parengiamajame teismo posėdyje. Teismas sprendė, jog ieškovės pateikti duomenys apie patirtas bylinėjimosi išlaidas atitinka CPK nuostatas. Įvertinęs ieškovės atstovės suteiktų teisinių paslaugų turinį, jog buvo ruošiamas ieškinys, teikiami rašytiniai įrodymai, susiję su šalių sutartiniais santykiais, atsižvelgiant į ieškovės atstovės užimtumą byloje, dalyvavimą parengiamuosiuose teismo posėdžiuose, teismo posėdyje, teismas sprendė, kad ieškovės patirtos 1 996,50 Eur teisinių paslaugų išlaidos nesiekia Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose rekomendacijose „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas)“ nustatytų maksimalių dydžių, todėl yra pagrįstos, todėl jas priteisė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
12. Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Scanprekyba“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. liepos 10 d. sprendimą ir grąžinti civilinę bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
12.1. Pirmosios instancijos teismas neišaiškino atsakovei teisės pateikti teismui pažymą dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo ar civilinės atsakomybės taikymo ir (ar) pats teismas nesikreipė į Prekybos, pramonės ir amatų rūmus dėl tokios pažymos gavimo kaip išvadą teikiančią instituciją, nepaisant to, kad susiklosčiusi COVID-19 situacija bei visiškas atsakovės parduotuvių (fizinių parduotuvių statybos prekėmis) veiklos uždraudimas karantino metu lėmė atsakovės negalimumą vykdyti įsipareigojimų ieškovei įprastu būdu.
12.2. Teismas nepagrįstai pažeidė šalių lygiateisiškumo principus, nes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-147-421/2020 buvo žinoma teismui po atsakovės atsiliepimo teismui pateikimo, tačiau teismas nesiėmė priemonių išaiškinti tokią teisę atsakovei ar šalims ar pats kreiptis į Prekybos, pramonės ir amatų rūmus dėl tokios pažymos gavimo, dėl ko iš esmės buvo pažeisti atsakovės teisėti interesai. Teismas buvo šališkas, veikė ieškovės naudai, ir dar panaudojo kaip argumentą ieškiniui tenkinti, nors, pavyzdžiui, tai, kad karantino metu buvo draudžiama fizinių parduotuvių ne būtinosiomis prekėmis veikla, buvo viešai skelbiama ir žinoma informacija, tačiau teismas to neįvertino ir į tai neatsižvelgė.
12.3. Teismas neteisingai įvertino byloje nurodytas aplinkybes ir įrodymus, padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovės parduotuvės buvo uždarytos dėl to, kad pirkėjai nustojo lankytis parduotuvėse. Būtent dėl valdžios draudimo visos valstybės mastu daugiau kaip mėnesį vykdyti veiklą atsakovė buvo priversta uždaryti parduotuves ir būtent tai lėmė įsipareigojimų ieškovei nevykdymą (nedirbo darbuotojai, o į fizines patalpas nebuvo galima vykti dėl karantino sąlygų laikymosi negalimumo regione (Jurbarke, Šakiuose), nebuvo įmanoma užtikrinti prekių pristatymo (nebuvo infrastruktūros, nebuvo prekių atsiėmimo punkto ir kt.).
12.4. Teismas neteisingai konstatavo, kad valstybė priėmė eilę pagalbos priemonių verslui, tačiau byloje nepateikta duomenų, jog atsakovė kreipėsi dėl valstybės paramos gavimo. Atsakovė su procesiniais dokumentais, atskiruoju skundu į elektroninę bylą pateikė daugiau kaip penkis skirtingus įrodymus, kad atsakovei buvo teikta valstybės parama (VMI duomenys ir kt.), tačiau teismas šių įrodymų nevertino.
12.5. Teismas šališkai įvertino duomenis ir pažeisdamas įrodinėjimo naštos paskirstymą padarė išvadą, kad „susiklosčiusi ekstremali situacija iš dalies lėmė tai, kad atsakovė savo sutartinių įsipareigojimų ieškovei neįvykdė, tačiau tai nebuvo vienintelė priežastis, todėl nėra pagrindo išvadai, kad dėl susidariusių aplinkybių Sutarties objektyviai nebuvo galima įvykdyti. Spręstina, kad nesant CK 6.212 straipsnyje nurodytų force majeure aplinkybių visumos, faktinės aplinkybės negali būti pripažintos nenugalima jėga. Force majeure sąlygų buvimo atsakovė neįrodė, todėl tokie jos teiginiai atmestini kaip nepagrįsti“. Teismas nenurodė jokių įrodymų ar aplinkybių, kuriais remiantis padarė tokią išvadą, ir kodėl kitoms aplinkybėms suteikė didesnę reikšmę, be to, nenurodė, kodėl atmetė atsakovės atsiliepimo į ieškinį argumentus, susijusius su prekių apmokėjimo terminais.
12.6. Teismas šališkai vertino aplinkybes, susijusias su laikotarpiu nuo 2020-03-16 iki 2020-03-23 išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis, kadangi užsakymai prekėms buvo teikti iki tol, t. y. iki parduotuvių uždarymo (sužinojimo apie tai), o sąskaitas ieškovė galėjo išrašyti ir pasibaigus karantinui, nes sąskaitų išrašymo momentas pagal teisės aktų reikalavimus nėra užsakymo pateikimas.
12.7. Galiojantis teisinis reglamentavimas numato ir pagal suformuotą teismų praktiką kreditorius turi teisę iš prievolę pažeidusio skolininko reikalauti savo pasirinkimu arba sutartinių netesybų arba įstatyme numatytų palūkanų, atliekančią kompensuojamąją funkciją. Teismas negalėjo priteisti ir materialiųjų palūkanų, atliekančių kompensuojamąją funkciją, ir tą pačią funkciją atliekančių delspinigių. Ieškovei teismo sprendimu priteisti nepagrįstai didelio dydžio delspinigiai, apskaičiuoti taikant nepagrįstai didelį 0,2 procento už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną dydį. Atsakovė neneigė, jog turi prievolę atsiskaityti už jai perduotas prekes, tačiau būtent tarp šalių susiklosčiusi atsiskaitymo praktika ir dėl pandemijos paskelbtas karantinas turėjo lemti, kad delspinigiai iš atsakovės nebūtų priteisti.
12.8. Teismas neteisėtai priteisė iš atsakovės pagal Sutarties 5.4 punktą delspinigius, nes, kaip matyti, šalys raštu susitarė, kad už kiekvieną pavėluotą atsiskaityti dieną atsakovė nuo neatsiskaitytos sumos moka 0,02 procento dydžio netesybas, o šiuo atveju, kaip nustatė pats teismas, vėlavimo priežastis (bent viena iš jų) buvo COVID-19 aplinkybės, o teismas nevertino, kad daugiau kaip pusę sąskaitų apmokėjimo terminai ieškinio pateikimo dieną (2020-03-31) net nebuvo suėję. Todėl ir reikalavimas dėl 6 procentų palūkanų yra nepagrįstas.
12.9. Teismas nepagrįstai priteisė neprotingai dideles 1 633,50 Eur teisinių paslaugų išlaidas, nesąžiningai ir neteisingai išsprendė jų pagrindimo ir paskirstymo klausimą - šiuo atveju daugiau kaip pusės sąskaitų apmokėjimo terminai nebuvo suėję, ieškinys pareikštas dėl nesudėtingos bylos, nevyko nei vienas realus posėdis, taip pat šališkai konstatuojant, kad bylinėjimosi išlaidos atitinka rekomendacijose nurodytus dydžius to niekaip nepagrindžiant; atsakovė net nebuvo informuota, ar ieškovė pateikė kokius nors bylinėjimosi išlaidų dydį patvirtinančius dokumentus.
13. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Valvėsta“ prašo atmesti apeliacinį skundą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Nors atsakovė teigia, kad šalyje susiklosčiusi situacija dėl COVID-19 yra laikytina nenugalima jėga, todėl vadovaujantis aukščiau minėta Sutarties nuostata atsakovė turėtų būti atleidžiama nuo prisiimtų sutartinių prievolių vykdymo ir dėl jų nevykdymo atsiradusios sutartinės atsakomybės jos atžvilgiu taikymo, tačiau ekstremali situacija ir karantinas savaime neatleidžia verslo subjektų nuo sutartinių prievolių vykdymo. Remiantis kasacinio teismo praktika, reikalingų finansinių išteklių neturėjimas nėra laikomas nenugalima jėga.
13.2. Atsakovė, kaip verslo subjektas, kuriam taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, priimdama prekes pagal PVM sąskaitas faktūras, prisiėmė ir atsiskaitymo už įsigytas prekes prievolę bei negalėjimo jos tinkamai įvykdyti riziką. Didžioji dalis ginčo PVM sąskaitų faktūrų atsakovei apmokėti buvo pateiktos dar iki šalyje atsirandant bet kokiems verslo subjektų veiklos apribojimams, nepaisant to, atsakovė už prekes, įsigytas pagal minėtas PVM sąskaitas faktūras, taip pat su ieškove neatsiskaitė. Minėta aplinkybė suponuoja išvadą, jog atsakovė galimai piktnaudžiauja esama situacija siekdama išvengti įsipareigojimų vykdymo.
13.3. Rungimosi principas, galiojantis civiliniame procese, lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims, todėl negalimas įrodinėjimo naštos perkėlimas teismui, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus. Teismas neturi teisės savo iniciatyva rinkti įrodymus, nebent įstatymas atskirais (specialiais) atvejais suteikia teismui tokią teisę. Šiuo atveju būtent atsakovei teko pareiga įrodinėti force majeure aplinkybių egzistavimą. Teismas išvadą dėl nenugalimos jėgos sąlygų neegzistavimo priėmė vadovaudamasis faktinių bylos aplinkybių visuma, o ne vien grindė force majeure aplinkybes liudijančios pažymos nebuvimu, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl nevisapusiško bylos išnagrinėjimo atmestini kaip nepagrįsti ir neteisėti.
13.4. Atsakovė viso bylos nagrinėjimo metu neneigė, jog turi neįvykdytų įsipareigojimų ieškovei. Nepaisant to, atsakovė iki šios dienos vengia vykdyti savo prisiimtus finansinius įsipareigojimus laiku ir pilna apimtimi, todėl konstatuotina, kad sudarytoje Sutartyje šalių įtvirtintos ir ieškovės reikalaujamos atlyginti netesybos, t. y. 0,02 procento, susidarė išimtinai tik dėl atsakovės kaltės. Apeliaciniame skunde atsakovė ginčija priteistų delspinigių dydį (0,2 procento), tačiau šalys Sutartyje susitarė dėl 0,02 procento dydžio delspinigių, būtent pagal šį susitarimą ieškovė apskaičiavo prašomus priteisti delspinigius, o pirmosios instancijos teismas šį reikalavimą tenkino, todėl minėtas atsakovės argumentas prieštarauja objektyvioms bylos aplinkybėms. Šalių susitarimas dėl netesybų ir jų dydžio turi įstatymo galią, todėl turi būti vykdomas.
13.5. Teismo priteistos 6 procentų procesinės palūkanos yra skirtos kompensuoti nuo teismo proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo ieškovės patirtus nuostolius, o ieškovės naudai priteisti delspinigiai kompensuoja ieškovės patirtus nuostolius nuo prievolės įvykdymo termino pažeidimo momento iki bylos iškėlimo teisme. Kadangi šie reikalavimai yra apskaičiuoti už skirtingus piniginės prievolės nevykdymo laikotarpius, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai priteisė ieškovės naudai kartu ir Sutartyje įtvirtino dydžio netesybas, ir įstatyme nustatyto dydžio procesines palūkanas.
13.6. Ieškovė byloje pateikė įrodymus: 2020 m. kovo 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), 2020 m. gegužės 28 d. PVM sąskaitą faktūrą Serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), 2020 m. birželio 23 d. PVM sąskaitą faktūrą Serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) bei jų apmokėjimą patvirtinančius dokumentus, kurie pagrindžia bylos nagrinėjimo proceso pirmosios instancijos teisme metu ieškovės patirtas 1 996,50 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, skirtas advokato teisinei pagalbai apmokėti. Teismas, įvertinęs ieškovės atstovo suteiktų teisinių paslaugų turinį, pagrįstai sprendė, kad ieškovės patirtos teisinių paslaugų išlaidos nesiekia Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, yra pagrįstos ir įrodytos.
Teismas
k o n s t a t u o j a:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
14. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.
15. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tam, jog pagal CK 6.212 straipsnį būtų pripažintos force majeure (nenugalimos jėgos) aplinkybės, būtina šių sąlygų visuma (kumuliatyvios sąlygos): 1) tokių aplinkybių nebuvo sudarant sutartį ir jų atsiradimo nebuvo galima protingai numatyti; 2) dėl susidariusių aplinkybių sutarties objektyviai negalima įvykdyti; 3) šalis, neįvykdžiusi sutarties, tų aplinkybių negalėjo kontroliuoti ar negalėjo užkirsti joms kelio; 4) šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių ar jų padarinių atsiradimo rizikos. Nesant šių sąlygų visumos, faktinės aplinkybės negali būti pripažintos nenugalima jėga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2012). CK 6.212 straipsnio 1 dalyje įtvirtina, jog nenugalima jėga nėra laikoma tai, kad rinkoje nėra reikalingų prievolei vykdyti prekių, sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių arba skolininko kontrahentai pažeidžia savo prievoles. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką, force majeure aplinkybėmis nėra laikoma bloga ekonominė padėtis, o force majeure besiremianti sutarties šalis privalo įrodyti, kad nenugalimos jėgos sąlygos egzistuoja būtent jos atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2013). Atsakovė yra pelno siekiantis juridinis asmuo, savo veikloje sudarantis komercinius sandorius, kurie pasižymi tam tikra rizika, todėl savo veikloje turi prisiimti neigiamų padarinių atsiradimo riziką ir tais atvejais, kai sutartinių prievolių tinkamas įvykdymas tampa suvaržytas ne dėl priežasčių, priklausančių nuo jos pačios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-147-421/2020).
16. Nagrinėjamu atveju apeliantė dalį prekių įsigijo iki karantino paskelbimo ir už dalį prekių apeliantė turėjo atsiskaityti iki karantino paskelbimo, be to, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovė teikė prekių užsakymus ieškovei ir paskelbus karantiną, kas įrodo, jog karantino metu atsakovė siekė vykdyti įmonės veiklą. Apeliantė vykdė prekybą ne tik parduotuvėse, kurios karantino metu buvo uždarytos, bet ir internetu. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog apeliantės neatsiskaitymas už prekes nebuvo force majeure pasekmė.
17. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 straipsnis). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į minėtas įstatymo nuostatas, nesant byloje viešojo intereso, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo atsakovei išaiškinti jos teisės kreiptis dėl force majeure pažymos išdavimo. Kartu pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog ginčą sprendžiant teisme prekybos, pramonės ir amatų rūmų išduota pažyma dėl nenugalimos jėgos ta apimtimi, kiek joje pateiktas teisinis tam tikrų aplinkybių vertinimas, nelaikytina prima facie įrodymu. Faktų teisinis vertinimas yra teismo prerogatyva, jo nesaisto kitų asmenų pateiktas teisinis vertinimas ir kvalifikavimas. Tačiau prekybos, pramonės ir amatų rūmų išduota pažyma oficialiuoju rašytiniu įrodymu gali būti pripažinta tik dėl joje užfiksuotų atitinkamų faktinių duomenų: žalojančio veiksnio buvimo, jo trukmės intensyvumo ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2014). Atitinkamai, teisėjų kolegija pažymi, kad prekybos, pramonės ir amatų rūmų pažyma galėtų būti vertinama kaip sudėtinė dalis įrodymų visumos, tačiau, kaip jau buvo nurodyta, jos apeliantas nepateikė. Šiuo atveju, kaip teisingai nurodė ieškovė atsilipime į apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismas išvadą dėl force majeure sąlygų neegzistavimo priėmė vadovaudamasis faktinių bylos aplinkybių visuma, o ne vien grindė force majeure aplinkybes liudijančios pažymos nebuvimu.
18. Apeliantė į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad būtent dėl paskelbto karantino, atsižvelgiant į apeliantės veiklos pobūdį (prekyba statybinėmis medžiagomis, priemonėmis), jos veikla buvo visiškai suvaržyta ir dėl to apeliantė negali atsiskaityti su ieškove, kas leistų daryti išvadą, jog paskelbtas karantinas, atsižvelgiant į apeliantės veiklos pobūdį, yra force majeure aplinkybė.
19. Atkreiptinas dėmesys, kad iš Lietuvos Respublikos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad įsiteisėjusioje Kauno apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. eB2-1598-273/2020, kuria nutarta iškelti atsakovei restruktūrizavimo bylą, nurodyta, kad apeliantės sunkumai prasidėjo ne tik dėl paskelbto COVID-19 karantino priemonių, bet ir dėl apeliantei kreditorių inicijuotų teisminių procesų, taip pat, pagal pačios apeliantės nurodytus argumentus, - dėl per didelio kiekio prekių užsakymo, kontrolės dėl prekių užsakymo nebuvimo.
20. Esant nurodytoms aplinkybėms teisėjų kolegija daro išvadą, jog nors COVID-19 iš dalies ir galėjo turėti įtakos apeliantės veiklai ir atsiskaitymui su ieškove, tačiau vien ši priežastis nelaikytina force majeure aplinkybe atsižvelgiant į apeliantės veiklos pobūdį (prekyba statybinėmis medžiagomis, priemonėmis). Aplinkybė, kad sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių, negali būti vertinama kaip nenugalima jėga. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantė savo prisiimtų įsipareigojimų pagal Sutartį nevykdė ir po pasibaigusio karantino, todėl apeliacinio teismo vertinimu, apeliantei taikyti CK 6.212 straipsnyje nurodytas sąlygas ir pripažinti, kad apeliantė sutartinių įsipareigojimų negalėjo įvykdyti dėl nenugalimos jėgos, nėra teisinio pagrindo.
21. Apeliantė apeliacinį skundą taip pat grindžia tuo, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nenurodė, kodėl atmetė atsakovės atsiliepimo į ieškinį argumentus, susijusius su prekių apmokėjimo terminais. Atsakovė ieškinyje teigė, kad ieškovė neturi galiojančios reikalavimo teisės į atsakovę, nes iki šiol nėra suėję sutartyje bei sąskaitose faktūrose numatyti PVM sąskaitų faktūrų apmokėjimo terminai pagal (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) sąskaitas. PVM sąskaitų faktūrų (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) mokėjimo terminai ieškinio pateikimo metu (2020-03-31) nebuvo suėję.
22. Byloje nustatyta, kad ieškovės atsakovei išrašytų PVM sąskaitų faktūrų: 2020-02-17 Nr. (duomenys neskelbtini) terminas apmokėti iki 2020-04-02; 2020-02-17 Serija VAL Nr. (duomenys neskelbtini) terminas apmokėti iki 2020-04-02; 2020-02-24 Serija VAL Nr. (duomenys neskelbtini) terminas apmokėti iki 2020-04-09; 2020-02-24 Serija VAL Nr. (duomenys neskelbtini) terminas apmokėti iki 2020-04-09; 2020-03-02 Serija VAL Nr. (duomenys neskelbtini) terminas apmokėti iki 2020-04-16; 2020-03-02 Serija VAL Nr. (duomenys neskelbtini) terminas apmokėti iki 2020-04-16; 2020-03-09 Serija VAL Nr. (duomenys neskelbtini) terminas apmokėti iki 2020-04-23; 2020-03-09 Serija VAL Nr. (duomenys neskelbtini) terminas apmokėti iki 2020-04-23; 2020-03-16 Serija VAL Nr. (duomenys neskelbtini) terminas apmokėti iki 2020-04-30; 2020-03-16 Serija VAL Nr. (duomenys neskelbtini) terminas apmokėti iki 2020-04-30; 2020-03-23 Serija VAL Nr. (duomenys neskelbtini) terminas apmokėti iki 2020-05-07; 2020-03-23 Serija VAL Nr. (duomenys neskelbtini) terminas apmokėti iki 2020-05-07.
23. Kaip matyti, ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu (2020-07-10) visi minėtų PVM sąskaitų faktūrų apmokėjimo terminai jau buvo suėję, duomenų, kad atsakovė būtų apmokėjusi pagal šias PVM sąskaitas faktūras skolą, byloje nėra, todėl pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis protingumo principais, pagrįstai pagal šias PVM sąskaitas faktūras iš atsakovės ieškovei priteisė skolą.
24. Pažymėtina, kad vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, jog pakanka duomenų išvadai, kad tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bylos medžiaga patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas nustatė visus teisiškai reikšmingus faktus ir tinkamai juos įvertino, rėmėsi į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais, šalių procesiniais dokumentais, teiktais paaiškinimais, rėmėsi byloje pateiktų įrodymų visetu, todėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nepažeidė (CPK 176, 178, 179, 185 straipsniai). Vien ta aplinkybė, kad teismas byloje esančius įrodymus vertino kitaip, nei kad siekė apeliantė, nesudaro pagrindo spręsti, jog teismas juos įvertino netinkamai ar neišsamiai.
25. Apeliantė savo nesutikimą su delspinigių priteisimu grindžia tuo, kad vėlavimas atsiskaityti buvo nulemtas nenugalimos jėgos (buvo paskelbtas šalyje karantinas). Teisėjų kolegija laiko nepagrįstu šį apeliantės argumentą, nes, kaip jau nustatyta šioje nutartyje, paskelbtas šalyje karantinas negali būti laikomas priežastimi (nenugalima jėga), kuri sutrukdė apeliantei įvykdyti savo įsipareigojimus (padengti įsiskolinimą ieškovei).
26. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog ieškovei teismo sprendimu priteisti nepagrįstai didelio dydžio delspinigiai, apskaičiuoti taikant nepagrįstai didelį 0,2 procento už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną dydį. Kaip nustatyta iš šalių sudarytos Sutarties, šalys Sutartyje susitarė dėl 0,02 procento dydžio delspinigių (Sutarties 5 punktas), būtent pagal šį delspinigių dydį ieškovė apskaičiavo prašomus priteisti 49,58 Eur delspinigius, o pirmosios instancijos teismas šį reikalavimą tenkino.
27. Sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad neįvykdoma, ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 straipsnio 3 dalis). Netesybos yra prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė ir civilinės atsakomybės forma. Pagal CK 6.71 straipsnio 1 dalyje nurodytą netesybų sampratą, netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Pažymėtina, kad šalių teisė susitarti dėl netesybų, inter alia dėl jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis). Tokiu susitarimu yra išreiškiama šalių valia nustatyti tam tikras priemones, skatinančias skolininką įvykdyti prievoles ir kompensuojančias kitai šaliai atsiradusius nuostolius dėl prievolės neįvykdymo ar jos netinkamo įvykdymo.
28. CK 6.73 straipsnio 2 dalyje ir 6.258 straipsnio 3 dalyje yra nustatytas vienas iš sutarties laisvės principo ribojimo pagrindų, jeigu netesybos aiškiai per didelės. Jeigu netesybos aiškiai per didelės (neprotingai didelės) arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Taigi, įstatyme įtvirtinti du netesybų mažinimo pagrindai: netesybos mažinamos, kai jos aiškiai per didelės arba kai prievolė iš dalies įvykdyta (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis).
29. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šalys yra verslininkai, į tai, kad jokia skolos dalis negrąžinta, į priteistų delspinigių dydį (49,58 Eur), kuris yra mažas lyginant su priteista skola, neturi pagrindo spręsti, jog sutartos netesybos (0,02 procento delspinigiai) yra neprotingos, akivaizdžiai per didelės. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priteisto dydžio delspinigiai yra tinkama kompensavimo ir skatinimo priemonė siekiant užtikrinti ieškovės teisėtus interesus. Nepriteisiant delspinigių, iš esmės būtų paneigta šalių valia dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą, taip pat protingos ir sąžiningos verslo praktikos reikalavimai.
30. Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį, skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (procesines palūkanas). CK 6.210 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai abi sutarties šalys verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos 6 procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato kitokio palūkanų dydžio. Pažymėtina, kad ieškovė ir apeliantė yra pelno siekiantys privatūs juridiniai asmenys, ūkio subjektai, vykdantys komercinius sandorius, tarp šalių sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, todėl teismas pagrįstai iš atsakovės ieškovei priteisė 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
31. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ir apeliacinio skundo argumentus, susijusius su advokato teisinės pagalbos išlaidų priteisimu pirmosios instancijos teisme. Visų pirma, pažymėtina, kad bylos duomenys patvirtina, jog ieškovė į bylą pateikė rašytinius įrodymus, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas priteisė bylinėjimosi išlaidas iš atsakovės ieškovei. Su šiais rašytiniais įrodymais atsakovė turėjo teisę ir galėjo susipažinti (elektroninė byla). Visų antra, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovės patirtos 1 996,50 Eur teisinių paslaugų išlaidos nesiekia Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose rekomendacijose „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas)“ nustatytų maksimalių dydžių (toliau – ir Rekomendacijos).
32. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (toliau – ir Rekomendacijos). Nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes (Rekomendacijų 2 punktas).
33. Rekomenduojamas priteistinas maksimalus užmokesčio dydis už ieškinį – 2,5 Lietuvos statistikos departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) (Rekomendacijų 8.2 punktas). Rekomenduojamas priteistinas maksimalus užmokesčio dydis už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai – 0,4, už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą – 0,1 užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (Rekomendacijų 8.16, 8.19 punktai). Lietuvos statistikos departamento duomenimis, ginčui aktualaus ketvirčio (2019 m. III ketvirčio) vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis yra 1 317,60 Eur. Remiantis nurodytomis Rekomendacijų nuostatomis, maksimalus rekomenduojamas atlyginimas advokatui už ieškinio parengimą sudaro 3 294 Eur, už bet kurį kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai – 527,04 Eur, už teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą – 131,76 Eur.
34. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byloje buvo nagrinėjami klausimai tiek dėl skolos priteisimo, tiek dėl nenugalimos jėgos aplinkybių taikymo, į tai, kad apeliantė su ieškovės ieškinio reikalavimais nesutiko, vertina, kad šių klausimų sprendimui buvo būtina profesionali advokato pagalba ir ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos (1 996,50 Eur) laikytinos pagrįstomis ir protingomis, todėl patenkinus ieškinį jos turi būti visiškai atlygintos. Šios išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių užmokesčio dydžių.
Dėl bylos procesinės baigties
35. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama kasacinio teismo praktikoje (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009).
36. Esant nurodytoms aplinkybėms apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
37. Ieškovė prašo iš apeliantės priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, t. y. 1 210 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Netenkinus apeliacinio skundo, ieškovei iš apeliantės priteisiama 1 210 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. liepos 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Valvėsta“, juridinio asmens kodas 245595280, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Scanprekyba“, juridinio asmens kodas 301601569, 1 210 Eur (vieno tūkstančio dviejų šimtų dešimties eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjos Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė
Lina Muchtarovienė
Irena Stasiūnienė