Civilinė byla Nr. e2A-106-302/2021
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01774-2019-6
Procesinio sprendimo kategorijos 2.6.8.11.1; 2.6.10.2.4.1 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. vasario 25 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Europos socialinio fondo agentūros apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Handelshus“ ieškinį atsakovei Europos socialinio fondo agentūrai dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir skolos priteisimo, trečiasis asmuo Labdaros ir paramos fondas „Maisto bankas“, išvadą teikianti institucija Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB, ieškovė) „Handelshus“ (buvęs pavadinimas – UAB „Pontem“) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei Europos socialinio fondo agentūrai ir prašė pripažinti atsakovės atliktą vienašalį 2019 m. vasario 26 d. sutarties Nr. S-2019-00030 (toliau – ir Sutartis) nutraukimą dėl esminio pažeidimo neteisėtu; priteisti ieškovei iš atsakovės 58 304,35 Eur skolos, 886,23 Eur delspinigių, 8 procentų metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad po atsakovės vykdytų neskelbiamų derybų labiausiai skurstantiems asmenims skiriamų maisto produktų pirkimui ir tiekimui 2019 m. vasario 26 d. tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta Sutartis, kuria ieškovė įsipareigojo tiekti Sutartyje ir jos prieduose numatytomis sąlygomis ir terminais į atsakovės partnerių sandėlius avižinius sausainius su šokolado gabaliukais (toliau – ir sausainiai).
3. Pagal grafiką 2019 m. rugpjūčio 5 d. – 2019 m. rugpjūčio 19 d. ieškovė į atsakovės partnerių Lietuvoje 47 sandėlius išvežiojo 177 280 avižinių sausainių pakuočių vienetus. Visi produktai pasirašytinai buvo priimti atsakovės atstovų ir jokių pastabų dėl jų kokybės nebuvo pareikšta. 2019 m. rugpjūčio 22 d. ieškovė išrašė už šias prekes PVM sąskaitą faktūrą, kurios apmokėjimo terminas 2019 m. rugsėjo 21 d.
4. Pagal gautą vartotojo skundą Šiaulių valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba 2019 m. rugpjūčio 26 d. atliko Radviliškio rajono savivaldybės administracijos socialinės paramos skyriaus maisto produktų sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini), neplaninį patikrinimą, kurio metu buvo paimti sausainių mėginiai ir pateikti Nacionaliniam maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutui (toliau – ir Institutas). Institutas 2019 m. rugpjūčio 29 d. atlikęs laboratorinį tyrimą nustatė, kad sausainiuose vabzdžių ir kenkėjų nėra.
5. Ieškovei iš žiniasklaidos sužinojus apie (duomenys neskelbtini) skundą dėl neva minėtoje savivaldybėje dalijamuose sausainiuose rastų kirmėlių, 2019 m. rugpjūčio 29 d. ieškovė savo iniciatyva kreipėsi į Institutą, kuriam originalioje atsitiktinai atrinktoje nepažeistoje antrinėje pakuotėje perdavė 24 pakuotes tos pačios partijos, kuri buvo tiekiama atsakovei, sausainių ir atlikus laboratorinį tyrimą vabzdžių – kenkėjų juose nebuvo rasta.
6. 2019 m. rugpjūčio 30 d. Kauno valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba atliko Labdaros ir paramos fondo „Maisto bankas“ sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), neplaninį patikrinimą, kurio metu taip pat nustatė, kad sausainių pakuotės nepažeistos, voratinklių nerasta. 2019 m. rugpjūčio 29 d. atsakovė kreipėsi į Institutą dėl sausainių, paimtų iš minėtų sandėlių, ištyrimo, apie ką ieškovė informuota nebuvo, mėginių atrankoje nedalyvavo, kiek pakuočių paimta iš kurio sandėlio nežino. 2019 m. rugsėjo 3 d. Institutas tyrimo metu atsakovės pateiktuose sausainiuose rado 2 gyvas ir 1 negyvą vabzdžių – kenkėjų (maistinių kandžių) lervas.
7. 2019 m. spalio 9 d. ieškovei buvo pranešta apie atsakovės iniciatyva atliktą tyrimą, kurio metu rasta kenkėjų, ir pareikalauta pakeisti visą rugpjūčio mėnesį išvežiotą sausainių partiją (beveik 180 000 pakuočių). Nors didžioji šios partijos sausainių dalis jau buvo išdalinta vartotojams. Abejodama tiek dėl tyrimo aplinkybių, tiek dėl produktų užkrėtimo kenkėjais priežasčių, siekdama išsiaiškinti užkrėstumo kenkėjais mastą bei priežastis, ieškovė paprašė atsakovės leisti iš skirtingų sandėlių paimti po kelias sausainių pakuotes, jas pakeičiant analogiškomis pakuotėmis ir savo sąskaita atlikti laboratorinius tyrimus, taip pat pasiūlė pakeisti sausainių krovinį, pristatytą į konkretų sandėlį, kuriame rasti neva nekokybiški sausainiai, tačiau atsakovė šiuos siūlymus atmetė, o 2019 m. lapkričio 6 d. pranešė apie Sutarties nutraukimą dėl esminio jos pažeidimo.
8. Ieškovė pažymėjo, kad Instituto 2019 m. rugsėjo 3 d. tyrimo protokole, kuriuo nutraukdama Sutartį rėmėsi atsakovė, tik užfiksuotas faktas, jog tyrimo metu sausainiuose rastos vabzdžių – kenkėjų lervos, bet tai savaime nereiškia, kad ieškovė pristatė atsakovei netinkamos kokybės ar saugos neatitinkančius sausainius, kadangi produktų saugumo pažeidimai nustatyti gerokai vėliau, po jų perėjimo atsakovės nuosavybėn momento ir visą šį laiką ieškovė neturėjo galimybės kontroliuoti bei žinoti maisto produktų laikymo sąlygų. Taigi, būtent atsakovei kyla pareiga įrodyti sausainių kokybės ir saugumo trūkumus bei jų priežastingumą su ieškovės veiksmais. Ieškovės vertinimu, Instituto tyrimas niekaip nepagrindžia esminio Sutarties pažeidimo iš jos pusės.
9. Ieškovės nuomone, nėra jokių objektyvių duomenų, kad ji pateikė atsakovei netinkamos kokybės sausainius, nes iki perdavimo atsakovei sausainiai buvo laikomi ieškovės sandėlyje su kitais produktais (kruopomis, dribsniais ir t. t.), todėl jei sausainiai būtų buvę užkrėsti dar iki patekimo į ieškovės sandėlį, būtų užkrėsta ir žymi tame pačiame sandėlyje laikomos kitos produkcijos dalis, būtų pretenzijų iš vartotojų dėl jų kokybės, tačiau jokių pretenzijų negauta. Be to, ieškovės sandėlis, krovininiai automobiliai prevenciškai nuolat purškiami ir dezinfekuojami. Sandėlyje, iš kurio buvo vežami produktai, nuolat vykdoma tiesioginė maistinių kandžių kontrolė tiek stacionariomis gaudyklėmis, tiek lipniomis juostomis, o paslaugų tiekimo žurnale pažymėta, kad gaudyklėse kandžių nerasta.
10. Ieškovė taip pat nurodė, kad kartu su į 47 sandėlius išvežiotomis prekėmis ji atsakovės priimantiems partneriams pateikė nepriklausomos tyrimų laboratorijos tyrimo protokolus, patirtinančius, jog pristatomi sausainiai atitinka kokybės ir ženklinimo reikalavimus, nustatytus Sutarties 1 ir 2 prieduose, o priimdami prekes atsakovės partnerių atstovai jokių pastabų dėl sausainių kokybės neturėjo ir tai patvirtindami pasirašė maisto produkto priėmimo – perdavimo aktuose. Be to, Šiaulių valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba 2019 m. rugpjūčio 26 d. atliko sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini), neplaninį patikrinimą, ir iš sandėlio paimtuose sausainių mėginiuose vabzdžių bei kenkėjų nerado, o informaciją apie sausainiuose rastus kenkėjus išplatinusi vartotoja netrukus ją iš Facebook tinklo pati pašalino.
11. Ieškovės vertinimu, labiausiai tikėtina, kad sausainiai kenkėjais buvo užkrėsti būdami atsakovės / jos partnerių dispozicijoje. Ieškovė negali kontroliuoti sausainių kokybės ir žinoti, kokiomis sąlygomis jie laikomi ar tvarkomi. Be to, ieškovė pateikė sausainius rugpjūčio 5 – 19 dienomis, o atsakovė užkrėstą mėginį perdavė tyrimui tik rugpjūčio 29 d., t. y. sausainiai atsakovės žinioje išbuvo 10 – 24 dienų, o kadangi maistinės kandys dauginasi ir plinta greitai (jų gyvenimo trukmė apie 28 dienos), jei sausainiai būtų užkrėsti gaminimo, sandėliavimo pas ieškovę ar transportavimo atsakovei metu, tai neabejotinai būtų nustatyti sistemingi netinkamos kokybės tos pačios partijos sausainių atvejai daugumoje atsakovės partnerių sandėlių, nes į atsakovės sandėlius pristatyta beveik 180 000 sausainių pakelių, o kenkėjų rasta tik viename 5 pakuočių mėginyje, paimtame iš dviejų sandėlių. Kituose sandėliuose užkrėstų sausainių nerasta. Toks užkrėtimo lokalumas, ieškovės vertinimu, indikuoja, kad jis įvyko po sausainių perdavimo atsakovei momento.
12. Ieškovė taip pat pažymi, kad Labdaros ir paramos fondui „Maisto bankas“ pažymėjimas vykdyti maisto tvarkymo veiklą sandėlyje (duomenys neskelbtini), buvo išduotas tik 2019 m. spalio 21 d., todėl galimai jame rugpjūčio mėnesį sausainiai laikyti pažeidžiant įstatymuose nustatytus reikalavimus ir neužtikrinant maisto saugos, o kitame sandėlyje ((duomenys neskelbtini)) jokio užkrėstumo nenustatyta. Be to, visuomenės informavimo priemonėse galima rasti daug informacijos apie trečiojo asmens dalinamuose produktuose randamus kenkėjus ir kitus kokybės pažeidimus, tai leidžia teigti, kad jis sistemingai nesugeba užtikrinti tinkamos maisto produktų kenkėjų kontrolės.
13. Kadangi jokio esminio Sutarties pažeidimo ieškovė nepadarė, iš atsakovės turėtų būti priteista 58 304,35 Eur skola už prekes pagal neapmokėtą PVM sąskaitą faktūrą bei 886,23 Eur delspinigiai už 76 pradelstas atsiskaityti dienas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
14. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gegužės 29 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino: pripažino atsakovės Europos socialinio fondo agentūros 2019 m. lapkričio 6 d. atliktą vienašalį Sutarties nutraukimą neteisėtu; priteisė iš atsakovės Europos socialinio fondo agentūros ieškovei UAB „Handelshus“ 58 304,35 Eur skolos, 886,23 Eur delspinigių, 8 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2019 m. gruodžio 11 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 7 423 Eur bylinėjimosi išlaidų.
15. Teismas nustatė, kad pareikštu ieškiniu ieškovė iš esmės kvestionuoja ir ginčija atsakovės atliktą vienašalį Sutarties nutraukimą, teigdama, jog jokio esminio Sutarties pažeidimo nepadarė, kadangi jos pristatyti maisto produktai atitiko Sutarties reikalavimus, buvo tinkamos kokybės, o rasti kai kuriuose sausainių pavyzdžiuose kenkėjai atsirado juose ne dėl nuo ieškovės priklausančių aplinkybių bei priežasčių, todėl atsakovė neturėjo pagrindo vienašališkai nutraukti Sutartį ir privalėjo atsiskaityti su ieškove už jos pristatytas prekes.
16. Teismas nurodė, kad šiuo atveju pačios šalys Sutartyje aiškiai apibrėžė konkretų atvejį, kuriam esant Sutarties pažeidimą susitaria laikyti esminiu ir sudarančiu pagrindą vienašališkai nutraukti Sutartį, t. y. kai kompetentingos kokybės patikros rezultatai parodo, jog maisto produktai, kurie jau yra išdalinti (išdalinta dalis), neatitinka kokybės reikalavimų, nurodytų Sutarties 1 ir 2 prieduose, yra netinkami žmonių mitybai. Pažymėjo, kad būtent šiuo pagrindu atsakovė ir nutraukė Sutartį su ieškove 2019 m. lapkričio 6 d. raštu, t. y. remdamasi Sutarties 7.5.2 punktu.
17. Teismas konstatavo, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, jog ieškovė pardavė (pristatė) atsakovei sausainius, neatitinkančius Sutartyje ir jos prieduose nustatytų reikalavimų ir kad tai yra konstatuota (nustatyta) kompetentingos kokybės patikros institucijos patikrinimo rezultatais. Teismo nuomone, vien Instituto, atlikusio keletą laboratorinių tyrimų, vieno iš tokių tyrimų metu nustatyta faktinė aplinkybė, kad paimtame sausainių mėginyje rastos 2 gyvos ir 1 negyva vabzdžių – kenkėjų lervos pati savaime, nesant byloje kitų neprieštaringų ir nuoseklių įrodymų, neleidžia daryti išvados, jog ieškovės pristatyti sausainiai jų pristatymo ir perdavimo atsakovei (jos partneriams) metu buvo netinkamos kokybės, neatitiko Sutartyje įtvirtintų kokybės reikalavimų.
18. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovė pateikė įvairių su sausainių gamintojo Ukrainos įmonės „Zaporožės duonos kombinatas Nr. 1“ veikla ir betarpiškai su ginčo sausainių partijos gamyba susijusius dokumentus, jog ginčo sausainių gamyba, sandėliavimas ir kt. atitiko visus reikalavimus. Nurodė, kad į bylą nebuvo pateikti įrodymai, kurie leistų daryti priešingas išvadas ar leidžiančių suabejoti duomenų ir įrodymų, kurie leistų spręsti, jog galimai sausainių gamybos proceso metu buvo padaryti vienokie ar kitokie pažeidimai, dėl kurių įvyko / objektyviai galėjo įvykti sausainių užkrėtimas vabzdžiais kenkėjais, ir ieškovės iš Ukrainos įmonės buvo įsigyti bei atsakovei pristatyti jau nuo pat pagaminimo buvę netinkamos kokybės sausainiai.
19. Iš ieškovės į bylą pateiktų įvairių su sausainių transportavimu iš Ukrainos į Lietuvą susijusių dokumentų, kurių kompleksinę ir sisteminę analizę Lietuvoje 2020 m. sausio 17 d. aktu atliko nepriklausoma mokslo įstaiga – Kauno technologijos universiteto Maisto institutas, teismas nustatė, kad sausainių vežėjų įmonių transporto priemonės buvo higieniškai aptarnautos, vežant sausainius buvo laikytasi atitinkamų temperatūrinių režimų. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad Lietuvos pasienyje atliekant sausainių siuntų muitinės procedūras 2019 m. liepos 19 d. ir 2019 m. liepos 23 d., buvo atlikti ir sausainių fitosanitariniai ir (ar) atitikties prekybos standartams tikrinimai, surašyti atitinkami aktai bei Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Lavoriškio veterinarijos pasienio posto konstatuota, kad importuojamus produktus „realizuoti leidžiama“, jog jie atitinka pateiktuose dokumentuose reglamentuotus reikalavimus produkto kokybei ir saugai.
20. Be to, ieškovė pateikė jos sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini), dezinfekcijos žurnalą, produktų sandėliavimo temperatūrų registrą, kenkėjų kontrolės žurnalą, sandėlio dezinfekcijos atlikimo protokolus ir rašytinius įrodymus, kurie patvirtina, kad tiek ieškovės sandėlis, tiek transporto priemonės, kuriomis Lietuvoje buvo gabenami produktai į atsakovės (jos partnerių) sandėlius, aktualiu nagrinėjamai bylai laikotarpiu (tiek iki ginčo sausainių įsigijimo, tiek po įsigijimo ir pristatymo atsakovės partneriams) buvo reguliariai valomi, plaunami ir dezinfekuojami bei kita. Teismas taip pat pažymėjo, kad visi ieškovės pristatyti ginčo partijos produktai buvo pasirašytinai priimti atsakovės partnerių ir jokių pastabų dėl jų kokybės, kiekio, neatitikimų, trūkumų maisto produktų priėmimo perdavimo aktuose nebuvo pareikšta ir nurodyta.
21. Teismo vertinimu, nors 2020 m. rugpjūčio 23 d. Radviliškio valstybinėje maisto ir veterinarijos tarnyboje buvo gautas vartotojo skundas apie tai, kad iš (duomenys neskelbtini) seniūnijos gautuose labdarai skirtuose avižiniuose sausainiuose rasta kirmėlių, tačiau šis anoniminis telefonu pateiktas skundas, pareiškėjui negalėjus pateikti tarnybai sausainių patikrinimui, nepasitvirtino. Be to, pačiai ieškovei 2019 m. rugpjūčio 29 d. inicijavus jos tuo metu dar turėtų to paties sausainių gamintojo tos pačios partijos sausainių 24 vnt. pakuočių, nepriklausomą laboratorinį kokybės tyrimą, Instituto 2019 m. rugsėjo 10 d. tyrimo protokole konstatuota, kad paimtuose mėginiuose bakterijų, listerijų, bacilų, stafilokokų, o taip pat ir vabzdžių – kenkėjų nerasta ir neaptikta. Teismas taip pat nurodė, kad kitų skundų gauta nebuvo.
22. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad sausainiai į atsakovės partnerių – Radviliškio rajono savivaldybės administracijos sandėlį buvo pristatyti ir perduoti 2019 m. rugpjūčio 6 d., tuo tarpu išdalinti galutiniams vartotojams tik 2018 m. rugpjūčio 20 d., t. y. buvo atsakovės (jos partnerio (duomenys neskelbtini)) dispozicijoje 14 dienų. Taip pat ir į trečiojo asmens „Maisto bankas“ sandėlį, esantį (duomenys neskelbtini), sausainiai ieškovės buvo pristatyti ir perduoti atitinkamai 2019 m. rugpjūčio 6 d., 2019 m. rugpjūčio 7 d. ir 2019 m. rugpjūčio 14 d., o išdalinti galutiniams vartotojams tik 2019 m. rugpjūčio 30 d., t. y. buvo atsakovės (jos partnerio (duomenys neskelbtini)) dispozicijoje nuo 16 iki 24 dienų. Toks pakankamai ilgas sausainių sandėliavimo atsakovės partnerių sandėliuose laikas, taip pat laikas nuo sausainių pristatymo iki jų patekimo pas galutinius vartotojus ir galiausiai, ištyrimo Institute, įvertinus tą faktą, kad ginčo Instituto 2019 m. rugpjūčio 30 d. atlikto tyrimo metu buvo rastos ne tik negyva, bet ir gyvos vabzdžių – kenkėjų lervos, teismo vertinimu, taip pat kelia pagrįstų abejonių dėl netinkamos sausainių kokybės jau jų pagaminimo 2019 m. birželio 24 d. metu ar kokybės praradimo iki jų perdavimo atsakovei (jos partneriams).
23. Teismas įvertinęs Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Gamtos tyrimų centro (toliau – ir Gamtos tyrimų centras) 2020 m. vasario 25 d. išvadoje nurodytus argumentus bei kitus byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad labiausiai tikėtina, jog vikšrai galėjo įsigraužti pakuotėms pakliuvus pas galutinį vartotoją. Tikslių išvadų iš pateiktos medžiagos, teismo vertinimu, padaryti negalima, nes nėra duomenų apie jų tyrimus paskirstymo sandėlyje ir galutinio vartotojo aplinkoje.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
24. Apeliaciniame skunde atsakovė Europos socialinio fondo agentūra prašo Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 29 d. sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti. Nurodo šiuos esminius argumentus:
24.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, jų įrodomąją reikšmę, įrodymų patikimumą, nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė analizavęs tik ieškovės pateiktus įrodymus, tačiau visiškai neanalizavo apeliantės pateiktų įrodymų.
24.2. Byloje nėra ginčo, kad ieškovės pristatytuose avižiniuose sausainiuose buvo rastos vabzdžių – kenkėjų lervos. Ši aplinkybė nustatyta kompetentingos institucijos patikros rezultatais. Paaiškėjus, kad avižiniai sausainiai yra netinkami vartoti ir sustabdžius maisto produktų labiausiai skurstantiems dalinimą, neišdalinta liko apie 10 000 vnt. pakuočių.
24.3. Aplinkybę, kad tiekėjo pristatyti avižiniai sausainiai yra apkrėsti vabzdžių – kenkėjų lervomis konstatavo Institutas 2019 m. rugsėjo 3 d. tyrimo protokole. Ši įstaiga yra vienintelė akredituota atlikti juslinius maisto produktų tyrimus ir nėra jokio pagrindo kvestionuoti atlikto tyrimo rezultatų. Be to, aplinkybę, kad 2019 m. rugpjūčio mėnesį maisto produktai labiausiai skurstantiems asmenims dalinimui buvo pristatyti su kirmėlėmis patvirtino ir patys paramos gavėjai.
24.4. Tiek trečiojo asmens „Maisto bankas“ sandėlis, esantis (duomenys neskelbtini), tiek sandėlis, esantis (duomenys neskelbtini), iš kurių paimtuose sausainių mėginiuose ir buvo rastos vabzdžių – kenkėjų lervos, turi Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos išduotus maisto tvarkymo subjekto patvirtinimo pažymėjimus. Šie pažymėjimai patvirtina, kad „Maisto bankas“ sandėliai atitinka teisės aktų keliamus maisto tvarkymo reikalavimus ir juose nebuvo nepalankių sausainių sandėliavimo sąlygų. Be to, trečiojo asmens sandėliai yra nuolat valomi ir dezinfekuojami, ir tai patvirtina į bylą pateikti įrodymai. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (toliau – ir VMVT) atlikusi patikrinimą, taip pat patvirtino, kad „Maisto bankas“ sandėliuose yra užtikrinamos tinkamos sandėliavimo sąlygos.
24.5. Institutas sausainių tyrimą atliko tirdamas nepažeistas pakuotes, todėl atmestina bet kokia versija, jog vabzdžių – kenkėjų lervos galėjo prasigraužti pro pakuotę ir užkrėsti sausainius jų sandėliavimo „Maisto bankas“ sandėliuose metu. Apeliantė taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Institutas nepriima tyrimams produktų, kurių pakuotės yra atidarytos ar pažeistos. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad sausainiai jau iki pristatymo ir perdavimo apeliantei (jos partneriams) buvo netinkamos kokybės, todėl neatitiko Sutartyje įtvirtintų kokybės reikalavimų.
24.6. Apeliantė taip pat nurodo, kad 2019 m. rugpjūčio mėnesį tam pačiam maisto produktų labiausiai skurstantiems asmenims dalinimui tiekėjas į tuos pačius „Maisto bankas“ sandėlius, tuo pačiu metu pristatė ir kitą maisto produktą – saldintą sutirštintą pieną. Dėl šio tiekėjo produkto klausimų nekilo, nors reikalavimai jo saugojimui buvo tokie patys kaip ir sausainių. Be to, tuo pačiu metu buvo pristatyti ir kiti produktai – vištienos konservai, aliejus, ryžių kruopos bei kiti produktai. Tuo atveju, jei „Maisto bankas“ sandėliai nebūtų buvę tinkamai dezinfekuoti, kiti produktai taip pat galėjo būti užkrėsti, tačiau dėl šių produktų skundų gauta nebuvo.
24.7. Apeliantės vertinimu, jei sausainių laikymui būtų reikšmingos specialios laikymo sąlygos, tokias sąlygas maisto produkto etikėtėje privalėjo nurodyti pats sausainių gamintojas. Gamintojui etiketėje nenurodžius specialių maisto produkto laikymo sąlygų, tiekėjas negali teigti, kad nebuvo užtikrintos reikiamos sąlygos „Maisto bankas“ sandėliuose. Šie argumentai bei atitinkami įrodymai buvo pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau jis jų neanalizavo ir nevertino, tai lėmė nepagrįsto teismo sprendimo priėmimą.
24.8. Ieškovės į bylą pateikti įrodymai negali būti laikomi patvirtinančiais aplinkybę, kad sausainiai vabzdžių – kenkėjų lervomis buvo užkrėsti apeliantės partnerių sandėliuose, o juolab prilyginami jos pateiktiems įrodymams, nes ji sausainių netinkamumą vartoti grindžia kompetentingų ir akredituotų institucijų dokumentais. Apeliantės vertinimu, Gamtos tyrimų centro išvada taip pat negali būti vertinama kaip objektyvus, kompetentingos institucijos dokumentas, nes šis centras nėra akredituotas atlikti tyrimų jokioje srityje. Net ir tuo atveju, jei yra pagrindo vadovautis Gamtos tyrimų centro išvada, akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog sausainiai negalėjo būti užkrėsti vabzdžiais – kenkėjais iki jų pristatymo apeliantės partneriams. Sausainiai pagaminti 2019 m. birželio 24 d., tad iki pristatymo į apeliantės partnerių sandėlius buvo pakankamas laiko tarpas juos laikyti, pakuoti, transportuoti netinkamomis sąlygomis, kurios ir nulėmė sausainių užkrėtimą kenkėjais dar iki jų pristatymo.
24.9. Pirmosios instancijos teismas taip pat nesivadovavo VMVT išvadose nurodytais argumentais, nors šis subjektas yra vienintelis Lietuvos Respublikoje atsakingas už maisto saugą. Pirmosios instancijos teismo padarytos išvados nepaneigia aplinkybės, kad sausainiai vabzdžiais – kenkėjais galėjo būti užkrėsti ne gamybos procese, bet sausainių fasavimo etape. Tą nurodė ir VMVT savo išvadoje. Dėl to, pirmosios instancijos teismo išvada laikytina nepagrįsta ir prieštaraujanti VMVT išvadai.
24.10. Apeliantė taip pat nurodo, kad į jos partnerių sandėlius buvo pristatytos tik vienos partijos sausainiai. Atsižvelgiant į tai, kad visi vienos partijos maisto produktai yra vienodomis sąlygomis pagaminti ir supakuoti, nustačius nesaugių vartoti sausainių atvejį, nesaugiais vartoti laikomi visi tą pačią partiją sudarantys sausainiai. Dėl to apeliantė pagrįstai Sutarties reikalavimų neatitinkančiais laiko visus tos pačios partijos sausainius bei neturi pagrindo atsiskaityti.
24.11. Apeliantė pažymi ir tai, kad tiekėjui pristačius netinkamus sausainius, nebuvo užtikrinti skurstančiųjų interesai, kartu ir viešasis interesas. Toks tiekėjo netinkamas Sutarties vykdymas pažeidė labiausiai skurstančiųjų asmenų interesus bei pakenkė apeliantės dalykinei reputacijai. Nurodo, kad ieškovei pristačius sausainių partiją, kuri apkrėsta vabzdžių – kenkėjų lervomis, nepatogumų ir sunkumų patyrė ir apeliantės partneriai. Tiek „Maisto bankas“ sandėliuose, tiek kitų apeliantės partnerių sandėliuose partneriams kilo pareiga užtikrinti, kad apkrėsti sausainiai būtų tinkamai izoliuoti nuo kitų sandėliuojamų maisto produktų. Toks sausainių atskyrimas lėmė ir papildomų išlaidų patyrimą.
24.12. Apeliantės vertinimu, ji nėra praleidusi piniginės prievolės įvykdymo termino, todėl jai nekyla pareiga apmokėti pateiktos sąskaitos faktūros, nes ieškovė pristatė sausainius, kurie neatitinka Sutarties reikalavimų, yra nesaugūs vartoti. Dėl to pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovės reikalautas palūkanas. Be to, pati ieškovė tinkamai neįvykdė komercinėje sutartyje jai tenkančios pareigos pristatyti Sutarties reikalavimus atitinkančius, tinkamus vartoti sausainius.
25. Ieškovė UAB „Handelshus“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą; priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas taip pat priteisti ieškovės patirtas išlaidas už Kauno technologijos universiteto Maisto instituto išvadą. Nurodo šiuos pagrindinius atsikirtimus:
25.1. Pirmosios instancijos teismas laikėsi įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų, itin detaliai ir tinkamai ištyrė bei sprendime aptarė byloje patektus įrodymus, vadovavosi galiojančiomis teisės nuostatomis, pagrįstai motyvavo priimtą sprendimą. Dėl to nėra jokio objektyvaus pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimui.
25.2. Ieškovės vertinimu, Sutarties 7.5.2 punkte numatyta esminio sutarties pažeidimo sąlyga negali būti suprantama ir aiškinama taip, kad ieškovė atsako ne tik už prekių trūkumus, atsiradusius dėl jos kaltės ar iki prekes perduodant apeliantei, bet ir už visus kitus, net ir po prekių perdavimo nustatytus, prekių trūkumus. Ieškovės įsitikinimu, toks aiškinimas prieštarautų protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams bei užkrautų pardavėjui nepagrįstą atsakomybę už aplinkybes, kurių jis negali kontroliuoti. Dėl to apeliantė šioje byloje turėjo įrodyti ne tik sausainių kokybės trūkumo faktą, bet ir aplinkybes, kad nustatytas trūkumas atsirado dėl ieškovės kaltės ar iki prekes perduodant apeliantei.
25.3. Apeliantė nepagrįstai tapatina Instituto 2019 m. rugsėjo 3 d. tyrimų protokole konstatuotą faktą, kad 5 sausainių pakelių mėginyje buvo rastos 2 gyvos vabzdžių – kenkėjų lervos ir 1 negyva vabzdžių kenkėjų lerva, su šioje byloje privalomai įrodytina aplinkybe, jog ieškovė apeliantei pristatė netinkamos kokybės sausainius. Nors Institutas yra akredituota įstaiga atlikti įvairius laboratorinius tyrimus, tame tarpe ir mikrobiologinius tyrimus, tačiau jis nei 2019 m. rugsėjo 3 d. tyrimų protokole užfiksuoto tyrimo metu, nei apskritai savo veikloje neatlieka tyrimų, nesiaiškina aplinkybių ir neteikia išvadų, kas yra atsakingas už užfiksuotus kokybės pažeidimus, kokia jų kilmė ar atsiradimo laikas.
25.4. Teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, pagrįstai laikė, kad nors kenkėjų lervų buvimo sausainių mėginiuose faktas yra nustatytas, apeliantė neįrodė priežastinio ryšio tarp Instituto 2019 m. rugsėjo 3 d. tyrimų protokolu užfiksuoto kokybės pažeidimo ir ieškovės veiksmų. Ieškovės įsitikinimu, tokia teismo išvada yra visiškai pagrįsta ir teisėta ne tik atsižvelgiant į byloje surinktų įrodymų visumą, bet ir įvertinus šio ginčo konkretaus kokybės pažeidimo pobūdį – tirtuose maisto produktuose rastos vabzdžių kenkėjų lervos. Kadangi toks maisto produktų kokybės pažeidimas nėra susijęs su maisto produkto sudėtinėmis dalimis, šiuo ginčo atveju nėra galima prezumpcija, kad nustatytas kokybės pažeidimas atsirado gamybos proceso metu, yra būdingas visai sausainių partijai ir akivaizdžiai atsirado iki maisto produktų perdavimo atsakovei ar jos partneriams. Be to, byloje surinktų ir apeliantės jokiais duomenimis nepaneigtų įrodymų visuma vienareikšmiškai patvirtina, kad ieškovė pristatė tinkamos kokybės sausainius.
25.5. Apeliantė netinkamai interpretuoja „nepažeistos pakuotės“ reikšmę. Byloje buvo pateiktas Instituto 2020 m. balandžio 3 d. raštas „Dėl informacijos pateikimo“, kuriame, praėjus nuo tyrimo daugiau kaip 7 mėnesiams, nurodyta, kad „Mėginio pakuotės (5 vnt. po 200 g) nebuvo pažeistos. Ieškovės įsitikinimu, šio rašto patikimumas yra itin abejotinas jau vien dėl to, kad jis parašytas praėjus daugiau kaip 7 mėnesiams po jame aptariamo tyrimo atlikimo, o rašte minimos aplinkybės jokiais kitais įrodymais nėra patvirtintos (užfiksuotos).
25.6. Ieškovės manymu, prieš priimant mėginius tyrimui, mėginių pakuotės jeigu ir buvo patikrintos, tai tik vizualiai, pasižiūrint ar jos nėra pradarytos, įplėštos ar kitaip pažeistos, kad pakuotės turinys galėtų būti sukeistas ar kitaip paveiktas. Tuo tarpu detalus, atskiras pakuotės vientisumo tyrimas nebuvo atliekamas ir bet kokie vėlesni net paties Instituto raštai sausainių pakuočių vientisumo nebeįrodo. Atsižvelgiant į tai, kad sausainių pakuotės buvo nevakuuminės, skaidrios, o maistinės kandies lerva yra itin nedidelė, ieškovės įsitikinimu, neatlikus atskiro pakuotės tyrimo dėl jos sandarumo ir mikro pažeidimų buvimo / nebuvimo, nėra galima konstatuoti, kad tiriamos pakuotės lervų buvo nepragraužtos. Kita vertus, laikantis apeliantės (bei trečiojo asmens) pozicijos, kad tyrimo metu aptiktos kenkėjų lervos į sausainių pakuotę nebuvo prasigraužusios, lieka vienintelė prielaida, jog sausainiai kenkėjais buvo apkrėsti dar gamybos metu iki jų supakavimo. Tačiau tokias teorines galimybes paneigia byloje esantys sausainių gamintojo gamybos procesų aprašymai ir nešališkos specializuotos institucijos Kauno technologijos universiteto Maisto instituto (toliau – ir Maisto institutas) išvada.
25.7. Ieškovė atkreipia dėmesį ir į tai, kad tuo atveju, jei sausainiai būtų buvę užkrėsti maistinėmis kandimis dar gamybos ar pakavimo metu, sausainiuose būtų buvę rastos ne kandžių lervos, o maistinių kandžių vabzdžiai – maistinių kandžių viso gyvenimo ciklas nuo kiaušinėlio iki vabzdžio trunka apie 5 savaites. Tuo tarpu nuo sausainių pagaminimo iki Instituto atlikto tyrimo praėjo daugiau nei du mėnesiai, tai reiškia, kad per šį laiką sausainiuose būtų išsivystę bent dvi kandžių kartos, o vabzdžiai kenkėjai būtų išplitę po visas sausainių pakuotes, tačiau taip nenutiko.
25.8. Priešingai nei teigia apeliantė, jos kvestionuojami įrodymai – Maisto instituto išvada, UAB „Dezinfa“ 2020 m. sausio 15 d. raštas, Gamtos tyrimų centro išvada – priešingų išvadų, nei pateikta Instituto 2019 m. rugsėjo 3 d. tyrimų protokole, nepadarė ir paties protokolo patikimumo nekvestionavo. Dar daugiau, šių įrodymų turinys su laboratorinio tyrimo išvadomis apskritai nieko bendro neturi, todėl apeliantės argumentai dėl šių įrodymų reikšmės yra nepagrįsti. Be to, priešingai, nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas, be kitų byloje esančių įrodymų, taip pat rėmėsi kitais kompetentingų ir akredituotų institucijų išduotais dokumentais.
25.9. Ieškovės vertinimu, „Maisto bankas“ sandėliams išduoti Maisto tvarkymo subjekto patvirtinimo pažymėjimai, sandėlių valymo žurnalai, 2019 m. rugsėjo 2 d. ir 2019 m. spalio 17 d. VMVT patikrinimo aktai, kaip pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, yra visiškai nesusiję su ieškovės pareigos perduoti apeliantei tinkamos kokybės maisto produktus įvykdymu / neįvykdymu, todėl šie įrodymai byloje negalėjo patvirtinti ar paneigti jokių byloje įrodinėtinų aplinkybių.
25.10. Nors apeliantė teigia, kad kenkėjais užteršti sausainiai buvo nustatyti „Maisto bankas“ sandėlyje (duomenys neskelbtini), tačiau sausainių mėginys vienam tyrimui, kurio metu ir buvo užfiksuoti kenkėjai, buvo paimtas iš dviejų sandėlių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Dėl to objektyviai nustatyti, kuriame tiksliai iš šių sandėlių buvo rasta kenkėjų, faktiškai neįmanoma. Kritiškai ir kaip visiškai nesusiję su nagrinėjamos bylos objektu, turėtų būti vertinami ir apeliantės argumentai, kad kiti „Maisto bankas“ sandėliuose laikomi maisto produktai buvo tinkamos kokybės ir vabzdžiais – kenkėjais nebuvo užteršti. Ieškovė atkreipia dėmesį, kad didžioji dalis apeliantės nurodomų produktų net ir teoriškai negali būti užteršti, nes šie kenkėjai minta ir veisiasi grūdinėse kultūrose, riešutuose, džiovintuose vaisiuose ir pan. Tuo tarpu įrodymų, kad ginčui aktualiu laikotarpiu dėl minėtų kenkėjų laboratoriškai būtų ištirti kiti sandėliuose laikyti grūdiniai maisto produktai, apeliantė nepateikė.
25.11. Apeliantės argumentai, kad teismas privalėjo vadovautis išimtinai VMVT išvadomis, o ne kitais byloje surinktais įrodymais ir jų visuma, atmestini, kaip visiškai nepagrįsti ir prieštaraujantys Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai.
25.12. Ieškovė taip pat nurodo, kad šio ginčo faktinės aplinkybės neleidžia teigti, jog būtent visa sausainių partija laikytina nesaugia. Dėl to, ieškovės įsitikinimu, nėra pagrindo vadovautis 2002 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 178/2002 (toliau – Reglamentas) 14 straipsnio 2 dalies pagrindu padaryta prielaida ir visą sausainių partiją laikyti nesaugia. Priešingai, byloje yra įrodymai, tiesiogiai patvirtinantys, kad kenkėjais užteršti maisto produktai yra rasti tik itin mažame mėginių skaičiuje, paimtame tendencingai. Kitaip tariant, šie įrodymai tiesiogiai patvirtina sausainių saugumą partijos mastu ir sudaro pagrindą taikyti papildomą nesaugaus produkto masto siaurinimą. Todėl reikalavimas pašalinti iš rinkos visą sausainių partiją prieštarauja teisės normoms, teisingumo ir sąžiningumo principams, yra nelogiškas ir neproporcingas. Ieškovė taip pat pažymi, kad VMVT 2020 m. sausio 27 d. išvadoje nurodyta analogiška apeliantei pozicija pastaruoju klausimu nėra niekaip nei paaiškinta, nei motyvuota. Ginčo, kad Reglamentas numato ir mažesnio masto (siuntos, krovinio) ribojimus, nėra. Pagrindo manyti, kad Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas Reglamente siuntos ir krovinio sąvokas įrašė kaip perteklines, nėra. Tačiau jeigu, anot apeliantės ir VMVT, konstatavus tokio lokalumo užkrėstumą, kaip šiame ginče, minimali proporcinga priemonė yra visos sausainių partijos (beveik 180 000 pakuočių) pripažinimas nesaugia, tai tokiu atveju tampa visiškai nebeaišku, kokiais atvejais apskritai būtų teisinga taikyti minėtąsias siuntos ir (ar) krovinio ribas.
25.13. Ieškovė už apeliantei pristatytas tinkamos kokybės prekes 2019 m. rugpjūčio 22 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą, kurios apmokėjimo terminas buvo iki 2019 m. rugsėjo 21 d. Apeliantė šios sąskaitos iki šiol nėra apmokėjusi. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pripažino, kad apeliantė Sutartį nutraukė neteisėtai, kadangi neįrodė, jog ieškovė pristatė netinkamos kokybės prekes. Tai reiškia, kad priešingai nei teigia apeliantė, prievolė atsiskaityti už pristatytas tinkamos kokybės prekes jai atsirado sąskaitos išrašymo dieną. Šios prievolės neįvykdžius iki 2019 m. rugsėjo 21 d., apeliantei atsirado prievolė mokėti Sutartyje numatytus delspinigius ir įstatyme numatytas procesines palūkanas.
25.14. Ieškovė taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teisme į bylą yra pateikusi reikšmingą įrodymą – Maisto instituto išvadą, kurioje atlikta išsami kompleksinė ir sisteminė ginčo sausainių gamintojo, transportuotojo bei ieškovės veiklos procesų bei sausainių užkrėtimo kenkėjais rizikų analizė. Šis įrodymas yra prijungtas prie bylos ir išsamiai aptartas pirmosios instancijos teismo sprendime. Už šios išvados parengimą ieškovė gavo išvados rengėjo PVM sąskaitą faktūrą, kurios apmokėjimo terminas suėjo jau po pirmosios instancijos teismo sprendimo paskelbimo. Tokiu būdu, ieškovė patyrė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 88 straipsnio 1 dalies 1 punktui arba 10 punktui priskirtas bylinėjimosi išlaidas. Kadangi šios išlaidos buvo patirtos jau po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, tai ieškovė paprašyti jas atlyginti pirmosios instancijos teismo neturėjo galimybės. Atsižvelgiant į tai, ieškovė prašymą reiškia apeliacinės instancijos teismui.
26. Trečiasis asmuo Labdaros ir paramos fondas „Maisto bankas“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo skundžiamą sprendimą ir ieškinį atmesti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos pagrindinius atsikirtimus:
26.1. Trečiojo asmens vertinimu, jo veiksmai ir (ar) neveikimas neturėjo ir negalėjo turėti įtakos teisiniams santykiams, susiklosčiusiems tarp šalių. Kauno valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybai atlikus tinkamumo vartoti terminų, laikymo sąlygų, atsekamumo, savikontrolės sistemos, biocidinių produktų naudojimo, saugos, kokybės, higienos, ženklinimo kontrolę trečiojo asmens sandėlyje, esančiame (duomenys neskelbtini), nebuvo nustatyti jokie pažeidimai. Byloje įrodyta, kad trečiojo asmens sandėlių būklė buvo gera, tinkama, jokios taršos kenkėjais nenustatyta netgi neplaninių VMVT patikrinimų metu. Ieškovė nepaneigė patikrinimo aktuose užfiksuotų duomenų, jų neskundė ir kėlė tik abstrakčią, deklaratyvią versiją apie tai, kad neva kenkėjai galėjo patekti į produktų pakuotes prasigraužimo būdu trečiojo asmens sandėliuose. Tokia versija grindžiama tik ieškovės pamąstymais, tačiau nebuvo paremta jokiais įrodymais ir paneigta kitais bylos duomenimis ir pirmosios instancijos teismo konstatuotomis aplinkybėmis.
26.2. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad trečiajam asmeniui buvo atvežti jau iš dalies užkrėsti produktai, kurių užkrėtimas įvyko kitur. Apeliantė pagrindė, jog užkrėtimo faktas neginčytinai nustatytas. Nėra pagrindo abejoti byloje nustatytomis aplinkybėmis, konkrečiai tuo, kad Instituto atlikto laboratorinio tyrimo 2019 m. rugsėjo 3 d. protokole nustatytas sausainių netinkamumas vartoti, nes sausainiuose rasta vabzdžių – kenkėjų lervų. Būtent ieškovė 2019 m. rugpjūčio mėnesį pristatė netinkamus vartoti avižinius sausainius, laboratorinis mėginys paimtas būtent iš šios partijos, todėl neatmestina, jog tiek visa partija, tiek jos neapibrėžta dalis galėjo būti netinkamos kokybės ir kelti pavojų žmonių sveikatai.
26.3. Įrodinėjimo pareiga paneigti, kad visa partija nebuvo užkrėsta, šiuo atveju tenka ieškovei, tačiau jai to padaryti nepavyko. Be to, ieškovė pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pripažino, kad iš gamintojo įsigijo sausainių partiją 2019 m. liepos 19 d., o platinimui produkcija buvo pristatoma tik rugpjūčio viduryje. Tai reiškia, kad ilgą laiką produkcija buvo pačios ieškovės ir jos pasitelktų tarpininkų žinioje, ir galėjo būti apkrėsta tuo metu. Šios versijos ieškovė tinkamai nepaneigė.
26.4. Kita versija, kuriai dėmesio neskyrė nei ieškovė, nei pirmosios instancijos teismas, yra ta, kad Ukrainos gamintoja pagamino ir perdavė ieškovei nekokybišką produkciją, kuri galimai buvo užkrėsta jau gaminimo ar fasavimo metu. Apeliantės pateikti duomenys ir dokumentai patvirtina, kad maistinės kandys negali pateikti į nepažeistas pakuotes, o patikrinimų metu nustatyta, jog pakuotės nebuvo pažeistos. Šioje išvadoje taip pat nurodoma, kad po iškepimo, produkcijai vėstant, dar iki pakavimo galimas užkrėtimas, ką gali lemti netvarkinga įranga, darbuotojų drabužiai, nešvarios rankos ir kiti higienos reikalavimų pažeidimai. Nepaisant to, kad ieškovė byloje daug dėmesio skyrė klausimui, kaip higienos reikalavimų laikomasi trečiojo asmens ir pačios ieškovės patalpose, ieškovė visiškai ignoravo higienos klausimą gamintojos patalpose.
26.5. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nemotyvavo, kodėl nesivadovauja VMVT išvadomis, taip pat ir Instituto aiškia išvada, kad tam tikra partijos dalis buvo užkrėsta. Pažymi, kad nėra būtina ištirti kiekvieną partijos pakuotę, siekiant nustatyti tos partijos užkrėtimo ir netinkamumo vartoti faktą.
26.6. Esant nustatytam neginčytinam faktui, kad dalis sausainių partijos buvo užteršta ir netinkama vartojimui, bet kokios abejonės dėl visos partijos aiškintinos būtent visuomenės intereso naudai, neleidžiant rizikuoti žmonių sveikata ir pasitikėjimu. Tuo tarpu verslo subjektas, vengdamas tokių rizikų, turi galimybę nuo jų draustis, užuot perkėlęs visą ekonominę naštą viešajam sektoriui.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
27. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatė.
Dėl rašytinių paaiškinimų priėmimo
28. Apeliantė apeliacinės instancijos teismui pateikė rašytinius paaiškinimus ir prašo priimant procesinį sprendimą atsižvelgti į Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 29 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. e2A-1183-553/2020, taip pat išdėstė papildomus argumentus dėl byloje esančios Gamtos tyrimų centro 2020 m. vasario 25 d. išvados.
29. Ieškovė pateikė atsikirtimus į apeliantės papildomus rašytinius paaiškinimus ir prašo atsisakyti priimti ir vertinti apeliantės rašytinius paaiškinimus, taip pat už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skirti apeliantei 1 000 Eur baudą, 50 proc. baudos skiriant ieškovei.
30. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tokių paaiškinimų turinys neprieštarauja CPK 323 straipsnyje nurodytam reikalavimui. Vadovaujantis CPK 323 straipsnyje įtvirtinta teisės norma, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama.
31. Susipažinus su pateiktais rašytiniais paaiškinimais matyti, kad šiais paaiškinimais yra pildomi apeliacinio skundo argumentai, susiję su Sutarties pažeidimu, byloje esančių Instituto ir Gamtos tyrimų centro išvadų vertinimu, kartu siekiant išplėsti ir savo apeliacinio skundo argumentus, juos papildant naujomis aplinkybėmis bei motyvais. Atsižvelgiant į tai, tiek apeliantės rašytinius paaiškinimus, tiek ieškovės pateiktus atsikirtimus į rašytinius paaiškinimus atsisakoma priimti.
32. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad vadovaujantis CPK 179 straipsnio 3 dalimi, teismas gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų.
Dėl baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis
33. Ieškovė atsiliepime į atsakovės papildomus rašytinius paaiškinimus prašo taikyti apeliantei 1 000 Eur baudą, 50 proc. baudos skiriant ieškovei, už nepagrįstai pateiktus papildomus rašytinius paaiškinimus, kurie vertintini kaip apeliacinio skundo argumentų pildymas.
34. Pagal CPK 95 straipsnio nuostatas baudai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis paskirti būtinos šios sąlygos: šalies nesąžiningumas ir ieškinio (skundo) nepagrįstumas jį pateikiant teismui arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki penkių tūkstančių eurų baudą, iki 50 proc. iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui (CPK 95 straipsnio 2 dalis).
35. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Apeliantės papildomų rašytinių paaiškinimų pateikimas šioje byloje nevertintinas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, nes kreipimasis į teismą su atitinkamu procesiniu dokumentu yra teisės kreiptis į teismą realizavimas. Nors papildomi rašytiniai paaiškinimai šiuo atveju nepriimami, tačiau byloje nėra jokių kitų duomenų, kurie leistų teigti, kad apeliantė yra nesąžininga, sąmoningai siekia veikti prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą. Atsižvelgiant į tai, ieškovės prašymas netenkinamas (CPK 95 straipsnio 2 dalis).
Dėl įrodymų vertinimo apeliacinio skundo argumentų kontekste
36. Nagrinėjamu atveju apeliantė tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, jų įrodomąją reikšmę, įrodymų patikimumą, nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, tačiau su tokiais apeliantės argumentais pagrindo sutikti nėra.
37. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013 ir kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008).
38. Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųsto teismo procesinio sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas grindė padarytas išvadas, sprendime analizuodamas šalių paaiškinimus, rašytinę medžiagą. Teismas, vertindamas šiuos įrodymus, motyvavo, kodėl jais remiasi arba atmeta, vertindamas šalių paaiškinimus atsižvelgė į jų nuoseklumą, juos duodančiųjų asmenų objektyvumą. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nurodytos išvados pagrįstos byloje esančių įrodymų viseto analize ir įvertinimu pagal pirmiau nurodytus įstatymo reikalavimus.
39. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Pagal bendrąją taisyklę sudarytos sutartys turi būti vykdomos taip, kaip šalys susitarė, taip pat šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai (CK 6.200 straipsnio 1 dalis), o vienašalis sutarties nutraukimas galimas tik toje sutartyje ar įstatyme nustatytais atvejais.
40. Kai viena sutarties šalis pažeidžia sutartį, kita šalis gali prarasti interesą tęsti sutartinius santykius ir gali pasinaudoti vienašališku sutarties nutraukimu kaip savigynos priemone. Sutarties šalių teisė vienašališkai nutraukti sutartį nepažeidžia sutarties privalomumo principo, jeigu šalis šią teisę įgyvendina teisės normose ar sutartyje nustatyta tokios teisės įgyvendinimo tvarka ir sąlygomis.
41. Pagal CK 6.217 straipsnio 1 dalį šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis ar ne, turi būti atsižvelgiama į CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus.
42. Nagrinėjamu atveju tarp šalių nėra ginčo, kad ieškovės pristatytuose keliose pakuotėse sausainių buvo rastos vabzdžių – kenkėjų lervos, tačiau tarp šalių kilo ginčas dėl apeliantės teisės vienašališkai nutraukti 2019 m. vasario 26 d. Sutartį, motyvuojant tuo, kad ieškovė padarė esminį Sutarties pažeidimą, įtvirtintą 7.5.2 punkte.
43. Sutarties 7.5.2 punkte šalys susitarė, kad jei institucijos ar kitos kompetentingos kokybės patikros rezultatai parodo, jog maisto produktai neatitinka kokybės reikalavimų, nurodytų Sutarties 1 ir 2 prieduose ir yra išdalinti / išdalinta dalis maisto produktų, ir tokie maisto produktai yra netinkami žmonių mitybai, apeliantė tokį Sutarties nuostatų pažeidimą laiko esminiu bei pasinaudoja Sutarties įvykdymo užtikrinimu ir nutraukia Sutartį arba, kai Sutarties sudaroma su tuo pačiu tiekėju dėl kelių pirkimo dalių, Sutartis nutraukiama dėl tos pirkimo dalies maisto produkto tiekimo, kurioje tiekėjas netinkamai vykdo savo įsipareigojimus.
44. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs byloje esančią medžiagą bei šalių argumentus, pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra pakankamai įrodymų, leidžiančių daryti aukšto tikėtinumo laipsnio išvadą, jog ieškovė pristatė apeliantei sausainius, neatitinkančius Sutartyje ir jos prieduose nustatytų reikalavimų. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, vien Instituto tyrimo metu nustatyta faktinė aplinkybė, kad paimtame sausainių mėginyje rastos 2 gyvos ir 1 negyva vabzdžių – kenkėjų lerva savaime neleidžia daryti išvados, jog ieškovės pristatyti sausainiai jų pristatymo ir perdavimo apeliantei (jos partneriams) metu buvo netinkamos kokybės, neatitiko Sutartyje įtvirtintų kokybės reikalavimų.
45. Apeliantė nesutikdama su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nurodo, kad Institutas yra vienintelė Lietuvoje įstaiga, akredituota atlikti juslinius maisto produktų tyrimus. Dėl to nėra pagrindo kvestionuoti jos atlikto tyrimo rezultatų. Apeliantė taip pat pažymi, kad trečiojo asmens „Maisto bankas“ sandėliams yra išduoti maisto tvarkymo subjekto patvirtinimo pažymėjimai, sandėliuose užtikrinama tinkama švara ir dezinfekcija, sandėlį sausainių sandėliavimo metu tikrino VMVT ir jokių pažeidimų nenustatė, o Institutas atliko nepažeistų pakuočių sausainių laboratorinį tyrimą, todėl tai patvirtina, jog sausainiai jau iki pristatymo ir perdavimo apeliantei (jos partneriams) buvo netinkamos kokybės. Be to, apeliantės teigimu, tuo pačiu metu „Maisto bankas“ sandėliuose buvo laikomi ir kiti maisto produktai – grikių kruopos, ryžiai, tačiau dėl šių grūdinių / kruopinių produktų jokių nusiskundimų nebuvo gauta.
46. Kaip pagrįstai šiuo atveju nurodė pirmosios instancijos teismas, siekiant konstatuoti apeliantės atlikto vienašalio Sutarties nutraukimo dėl esminio pažeidimo teisėtumą ir pagrįstumą, turi būti nustatyta bei įrodyta, kad ieškovė iš tikrųjų pagal Sutartį pristatė apeliantei maisto produktus (sausainius), kurie neatitinka kokybės reikalavimų, nurodytų Sutarties 1 ir 2 prieduose. Teisėjų kolegija pažymi, kad Sutarties nutraukimo pagrindai turi būti realūs, jų tikrumas įrodytas ir įrodinėjimo pareiga tai padaryti teko būtent apeliantei, t. y. ji turėjo įrodyti ne tik sausainių kokybės trūkumo faktą, bet ir aplinkybes, kad nustatytas trūkumas atsirado dėl ieškovės kaltės ar iki sausainius perduodant apeliantei.
47. Nagrinėjamu atveju apeliantė tvirtindama, kad būtent ieškovė pristatė Sutarties neatitinkančius sausainius, remiasi Instituto 2019 m. rugsėjo 3 d. tyrimo protokole konstatuotu faktu, jog 5 sausainių pakelių mėginyje buvo rastos 2 gyvos vabzdžių – kenkėjų lervos ir 1 negyva. Apeliantės vertinimu, šios institucijos išvados yra nekvestionuotinos ir įrodo, kad ieškovė pažeidė Sutartį. Pažymėtina, kad byloje nekvestionuojama, jog Institutas yra akredituota įstaiga atlikti įvairius laboratorinius tyrimus, tačiau sutiktina su ieškovės argumentais, kad Institutas konstatuoja tik faktą ar atlikto tyrimo metu buvo rasta tiriamų medžiagų, ar ne, jis neteikia išvadų kas yra atsakingas už užfiksuotus kokybės pažeidimus, kokia jų kilmė ir kaip jie atsirado. Pirmosios instancijos teismas nekvestionavo Instituto kompetencijos ir jo išvados, tik nurodė, kad jos nepakanka ieškovės atlikto Sutarties pažeidimo konstatavimui. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka ir laiko ją pagrįsta, nes nors Instituto išvadoje kenkėjų lervų buvimo faktas nustatytas, tačiau nenustatytas priežastinis ryšys tarp šio pažeidimo ir ieškovės veiksmų.
48. Apeliantė grįsdama savo poziciją, kad ieškovė pristatė jai (jos partneriams) netinkamos kokybės sausainius, skunde nurodo, kad trečiojo asmens „Maisto bankas“ tiek sandėlis, esantis (duomenys neskelbtini), tiek sandėlis, esantis (duomenys neskelbtini), iš kurių paimtuose sausainių mėginiuose buvo rastos kenkėjų lervos, turi VMVT išduotus maisto tvarkymo subjekto pažymėjimus. Šios aplinkybės, apeliantės vertinimu, patvirtina, kad trečiojo asmens sandėliai atitinka teisės aktų keliamus maisto tvarkymo reikalavimus ir juose nebuvo nepalankių sausainių sandėliavimo sąlygų. Be to, atkreipia dėmesį į tai, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog trečiojo asmens sandėliai yra nuolat valomi ir dezinfekuojami, o VMVT atlikusi sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini) patikrinimą, nenustatė trūkumų dėl sandėlio patalpų valymo ir dezinfekavimo.
49. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas sprendime plačiai išanalizavo tiek ieškovės, tiek apeliantės į bylą pateiktus įrodymus, susijusius su sandėlių priežiūra ir jų atitikimą teisės normų keliamiems reikalavimams bei atsižvelgdamas į įrodymų vertinimo taisykles, dėl kiekvieno iš jų išsamiai pasisakė. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentais, kad byloje nebuvo nustatyti pažeidimai, kurie leistų daryti išvadą, jog sausainiai apeliantės (jos partnerių) sandėliuose buvo laikomi netinkamai, ir tai lėmė kelių pakuočių užkrėtimą. Tačiau pastebėtina ir tai, kad byloje nebuvo nustatyti pažeidimai ir ieškovės sandėlyje, esančiame (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas tyrė ne tą aplinkybę kurios iš šalių sandėliuose buvo užkrėsti sausainiai, bet ar sausainiai buvo užkrėsti gamybos procese, ar tuo metu, kol jais disponavo ieškovė. Ieškovės į bylą pateikti įrodymai, t. y. dezinfekcijos žurnalas, produktų sandėliavimo temperatūrų registras, kenkėjų kontrolės žurnalas, sandėlio dezinfekcijos atlikimo protokolai, kandžių gaudyklių monitoringo žurnalas bei protokolai, plovimo – dezinfekavimo darbų registracijos žurnalai, dezinfekcinių priemonių įsigijimo dokumentai, patvirtina, kad tiek ieškovės sandėlis, tiek transporto priemonės, kuriomis Lietuvoje buvo gabenami produktai į apeliantės (jos partnerių) sandėlius, aktualiu laikotarpiu buvo reguliariai valomi ir dezinfekuojami.
50. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog kartu su pristatytais sausainiais buvo pateikti nepriklausomos tyrimų laboratorijos tyrimų protokolai, ieškovės išduota pažyma, patvirtinantys, kad sausainiai atitinka kokybės ir ženklinimo reikalavimus, nustatytus Sutarties 1 ir 2 prieduose. Apeliantės partneriai priimdami sausainius jokių pastabų dėl jų nepareiškė, nors tokią teisę jiems numato Sutartis. Be to, aplinkybę, kad sausainiai buvo kokybiški patvirtino ir Valstybinės augalininkystės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Lavoriškių kelio pasienio kontrolės punkto fitosanitarijos postas, kuris jokių pažeidimų nenustatė bei leido sausainius įvežti į Lietuvos Respubliką. Įrodymai, kuriais remiantis būtų galima daryti priešingą išvadą, į bylą pateikti nebuvo.
51. Apeliantė įrodinėdama, kad sausainiai jau iki pristatymo ir perdavimo jai (jos partneriams) buvo netinkamos kokybės, taip pat nurodo, jog sausainių pakuotės buvo nepažeistos. Kitu atveju Institutas nepriimtų tokių pakuočių laboratoriniam tyrimui.
52. Pirmosios instancijos teismas, siekdamas išsiaiškinti aptiktų kenkėjų lervų atsiradimo sausainiuose galimybę, rėmėsi Maisto instituto 2020 m. sausio 17 d. ekspertizės išvada, Gamtos tyrimų centro 2020 m. vasario 25 d. išvada bei UAB „Dezinfa“, kuri teikia valymo, dezinfekavimo, kenkėjų kontrolės, paslaugas, 2020 m. vasario 21 d. rašte, sudarytame biologo – paslaugų vadovo išvada. Apeliantės vertinimu, šių dokumentų įrodomoji galia vertintina kritiškai, nes jie negali būti prilyginami apeliantės į bylą pateiktų kompetentingų ir akredituotų institucijų dokumentams.
53. Kaip minėta, teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Pagal įstatymą ir teismų praktiką, civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims; teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, kuri reiškia, kad teismui, įvertinusiam faktinių duomenų visumą, susiformavo įsitikinimas dėl fakto buvimo ar nebuvimo; išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011).
54. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtus įrodymus ir juose padarytas išvadas, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi šiais dokumentais ir sistemiškai juos įvertinęs su kitais byloje esančiais įrodymais bei nustatytomis aplinkybėmis, padarė išvadas apie atitinkamų faktų labiau tikėtiną buvimą nei nebuvimą. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad apeliantė nepagrįstai sutapatina minėtus dokumentus su Instituto protokolu, kuriuo ji iš esmės ir prašo vadovautis priimant sprendimą. Pažymėtina, kad šie įrodymai patvirtina visiškai kitokias aplinkybes nei konstatuotos Instituto protokole. UAB „Dezinfa“ rašte ir Gamtos tyrimų centro išvadoje analizuojami galimi sausainių užkrėstumo keliai ir priežastys, tuo tarpu Instituto protokole konstatuotas tik kenkėjų buvimo faktas, kuris šiuo atveju šalių nėra kvestionuojamas. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė ir įvertino tiek ieškovės, tiek apeliantės pateiktus dokumentus, visų byloje surinktų įrodymų kontekste ir padarė išvadas apie atitinkamų faktų labiau tikėtina buvimą.
55. Visų pirma pažymėtina tai, kad iš byloje esančių įrodymų negalima vienareikšmiškai nustatyti, ar sausainių pakuotės, kurias apeliantė pati atrinkusi perdavė Institutui ištyrimui, realiai nebuvo pažeistos. Antra, įvertinus minėtų institucijų išvadas bei pastebėjimus apie rastų kenkėjų lervų rūšį bei galima dydį, abejotina, ar perduodant pakuotes buvo galima pastebėti, kad jos yra pažeistos šių kenkėjų.
56. UAB „Dezinfa“ įvertinusi jai ieškovės pateiktas sausainiuose rastų kenkėjų lervų nuotraukas bei atsakydama į pateiktus klausimus, nurodė, kad tai yra maistinių kandžių – ugniukų Piralidae šeimos lerva, kuri greičiausiai įsigraužė į produkcijos pakuotę, tik neaišku kuriame brendimo laikotarpyje tai įvyko. Iš pateiktos nuotraukos bendrovė nustatė, kad galimai lervos amžius 3 – 4 savaitės, taip pat pažymėjo, jog kenkėjų lervos paprastai nesunkiai prasigraužia per maisto produkcijai skirtą polietileno plėvelę, o tik išsiritusios lervos įsigraužimo vietą pastebėti labai sunku, nes tuo metu lerva būna tik apie 1 mm ilgio. Gamtos tyrimų centras 2020 m. vasario 25 d. išvadoje taip pat patvirtino, kad kandžių gyvenimo trukmė yra 28 dienos, kurios apima visas gyvenimo ir vystymosi stadijas, todėl tikėtina, jog vienas iš labiausiai paplitusių sandėliuojamų produktų kenkėjų, galėjo įsigraužti į pakuotę.
57. Pastebėtina ir tai, kad byloje nustatyta ir šalys neginčija, jog sausainiai buvo pagaminti 2019 m. birželio 24 d. Į apeliantės partnerių – Radviliškio rajono savivaldybės administracijos sandėlį buvo pristatyti ir perduoti 2019 m. rugpjūčio 6 d.; išdalinti vartotojams 2019 m. rugpjūčio 20 d., t. y. sausainiai apeliantės partnerių dispozicijoje buvo 14 dienų. Į apeliantės partnerio sandėlį, esantį (duomenys neskelbtini), sausainiai buvo pristatyti ir perduoti 2019 m. rugpjūčio 6 d., 2019 m. rugpjūčio 7 d. ir 2019 m. rugpjūčio 14 d.; išdalinti vartotojams 2019 m. rugpjūčio 30 d., t. y. sausainiai apeliantės partnerių dispozicijoje buvo nuo 16 iki 24 dienų. Atsižvelgiant į aukščiau specialistų padarytas išvadas apie rastų kenkėjų lervų amžių ir gyvenimo trukmę, darytina išvada, kad labai tikėtina, jog lervos į pakuotę galėjo įsigraužti, o ne išsiristi iš kiaušinėlio jau esančioje sandarioje pakuotėje. Dėl to atmestina galimybė, kad sausainiai galėjo būti užkrėsti jų pagaminimo metu, nes nuo jų pagaminimo iki Instituto atlikto tyrimo praėjo daugiau nei du mėnesiai, tai reiškia, jog per šį laiką sausainiuose būtų išsivysčiusios dvi kartos ir kenkėjai būtų išsiplėtę po visas sausainių pakuotes. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus bei nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad apeliantės argumentai, jog Instituto tyrimo metu sausainių pakuotės nebuvo pažeistos, ir tai, jos vertinimu, leidžia daryti išvadą apie sausainių užkrėtimą iki perdavimo apeliantei, nesudaro pagrindo vertinti šios situacijos kitaip ir laikyti juos pagrįstais, atsižvelgiant į byloje esančius įrodymus.
58. Nagrinėjamu atveju į bylą kaip išvadą teikianti institucija buvo įtraukta VMVT, kuri 2020 m. sausio 27 d. išvadoje pažymėjo, kad maistinės kandys nesidaugina ir negali patekti į fasuotus produktus, kurių pakuotės nebuvo pažeistos. Vabzdžiai kenkėjai į gaminį gali patekti tik įsigrauždami per pakuotę, tačiau atsižvelgiant į patikrinimų medžiagą, pakuotės sausainių nebuvo pažeistos. VMVT išvadoje taip pat pažymėjo, kad maisto produktų kenkėjai produkte gali atsirasti ir dėl netinkamai sufasuotų produktų gamybos arba fasavimo įmonėje. Kirmėlės visuomet išsivysto iš lervos, kuri susiformuoja kenkėjui padėjus kiaušinėlį. Nors kirmėlės gaminant maistą aukštoje temperatūroje sunyksta, tačiau, pvz. iškepus sausainius ir juos palikus atvėsti iki tam tikros temperatūros, kad būtų galima supakuoti, parazitai gali pradėti vystytis, tai gali įtakoti netvarkinga įranga, darbuotojų drabužiai, nešvarios rankos ir kiti higienos reikalavimų pažeidimai. Atsižvelgdama į tai, VMVT padarė išvadą, kad sausainiai į apeliantės sandėlį galėjo atkeliauti užkrėsti, taip pat užkrėstumas galėjo atsirasti ir prieš patenkant į ieškovės sandėlį, tiesiai iš gamintojo Ukrainoje. Nurodė, kad sausainiai buvo fasuojami, todėl kenkėjų atsiradimui negalėjo daryti įtakos aplinka, kurioje jie buvo sandėliuojami.
59. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas dėl nežinomų priežasčių nagrinėdamas bylą šia išvada nesivadovavo, nors VMVT išvadoje nurodyti argumentai patvirtina aplinkybę, kad sausainiai galėjo būti užkrėsti jų fasavimo etape.
60. Pažymėtina, kad tai, jog VMVT yra Vyriausybės įsteigta maisto kontrolės institucija, nesudaro pagrindo vienareikšmiškai konstatuoti, kad jos pateikiamos išvados yra nekvestionuotinos. Remiantis nuosekliai formuojama kasacinio teismo praktika, valstybės institucijos byloje pateikta išvada privalomos įrodomosios reikšmės teismui neturi ir yra vertinama kartu su kitais bylos įrodymais bei atsižvelgiant į teismo nustatytas konkrečias bylos faktines aplinkybes. Net ir oficialiuose rašytiniuose dokumentuose esantys duomenys gali būti paneigiami kitais įrodymais (jų visuma). Dėl to tai, kad pirmosios instancijos teismas šia išvada priimdamas sprendimą nesirėmė, nesudaro pagrindo konstatuoti jo nepagrįstumo.
61. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamu atveju į bylą buvo pateikti įrodymai, susiję su sausainių partijos gamyba bei gamintojo Ukrainos įmonės „Zaporožės duonos kombinatas Nr. 1“ veikla, t. y. kokybės vadovo sistemos sertifikatas, pakavimo saugos vadybos sistemos, reikalavimų maisto saugos vadybos sistemoms sertifikatas, pakavimo medžiagų / plėvelės valstybinės sanitarinės – epidemiologinės ekspertizės aktas ir kt., kuriuos ištyrė ir įvertino Maisto institutas bei konstatavo, kad tiek gamintojo, tiek transportuotojo, tiek ieškovės procesai kenkėjų kontrolės požiūriu yra užtikrinami ir funkcionuoja tinkamai. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie įrodymai paneigia apeliantės įrodinėtiną galimybę, kad sausainiai galėjo būti užkrėsti jų fasavimo metu dėl netvarkingos įrangos, aplinkos bei higienos reikalavimų pažeidimų. Pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ištyręs ieškovės į bylą pateiktus įrodymus dėl gamintojo atitikimo nustatytiems reikalavimams ir jokių pažeidimų nebuvimo, visų byloje surinktų įrodymų kontekste, taip pat nenustatė jokių trūkumų bei padarė teisingas išvadas atmesdamas galimybę, kad sausainiai buvo užkrėsti pas gamintoją. Be to, kaip jau minėta, tokią galimybę paneigia ir surastų kenkėjų lervų gyvenimo trukmė (3 – 4 savaitės), palyginus ją su sausainių pagaminimo data (2019 m. birželio 24 d.).
62. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės nurodoma aplinkybė, kad kiti tuo pačiu metu „Maisto bankas“ sandėliuose laikyti maisto produktai nebuvo užkrėsti, nesudaro pagrindo vertinti šios situacijos kitaip ar konstatuoti apeliantės teiginių pagrįstumo. Pažymėtina, kad į bylą nebuvo pateikti tokius argumentus patvirtinantys įrodymai, be to, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, jei sausainių užkrėtimas iš tikrųjų būtų įvykęs dar jų pagaminimo ir pakavimo Ukrainos įmonėje metu ar dėl netinkamų jų laikymo sąlygų, higienos normų nesilaikymo ieškovės sandėliuose ir pan., tai būtų užkrėstos ne tik 2 sausainių pakuotės, bet ir į kitus 46 apeliantės partnerių sandėlius ieškovės pristatyti to paties gamintojo pagaminti tos pačios partijos sausainiai. Byloje nenustatyta, kad būtų užfiksuoti kitų sausainių užkrėtimo, netinkamos kokybės atvejai.
63. Apeliantė taip pat nurodo, kad ieškovė į sandėlius pristatė vienos partijos sausainius, todėl vadovaujantis Reglamento 14 straipsnio 6 dalimi, jei nesaugus maistas sudaro tos pačios klasės arba to paties aprašo maisto partijos, siuntos ar krovinio dalį, daroma prielaida, kad visas tą partiją, siuntą ar krovinį sudarantis maistas yra nesaugus. Apeliantės įsitikinimu, ji pagrįstai visus tos pačios partijos sausainius laiko reikalavimų neatitinkančiais, todėl neturi pagrindo atsiskaityti. Teisėjų kolegija, nenustačiusi pagrindo kategoriškai spręsti, kad būtent ieškovė pristatė apeliantei netinkamos kokybės sausainius, neturi pagrindo spręsti apie nurodytos Reglamento normos taikymą.
64. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes bei byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad apeliantė neturėjo pakankamo pagrindo spręsti apie ieškovės padarytą Sutarties 7.5.2 punkte numatytą esminį jos pažeidimą ir tuo pagrindu nutraukti Sutartį, todėl 2019 m. lapkričio 6 d. vienašalis Sutarties nutraukimas pagrįstai pirmosios instancijos teismo pripažintas neteisėtu, o ieškovei pagal 2019 m. rugpjūčio 22 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą 58 304,35 Eur suma priteista iš apeliantės.
65. Pripažinus, kad apeliantė neteisėtai nutraukė Sutartį, neįrodžius, jog ieškovė pristatė netinkamos kokybės sausainius, prievolė apeliantei apmokėti ieškovės 2019 m. rugpjūčio 22 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą atsirado nuo jos išrašymo dienos. Šios prievolės neįvykdžius, ieškovei atsirado pagrindas skaičiuoti Sutarties 7.10 punkte nustatytus delspinigius ir įstatyme numatytas procesines palūkanas.
66. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu mokėtinos palūkanos laikytinos minimaliais ieškovo nuostoliais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2008). Ši norma nustato vadinamąsias procesines palūkanas, kurios priskirtinos kompensuojamosioms palūkanoms. Kita procesinių palūkanų paskirtis – skatinti operatyvų teismo procesą ir teismo sprendimo įvykdymą. Tai, kad bus išieškomos ir tam tikro dydžio palūkanos, mokėtinos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, skatina skolininką greičiau įvykdyti teismo sprendimą ar neįvykdytą prievolę, nes priešingu atveju skolininkas gali patirti papildomų turtinių praradimų. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014, 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2014, 2015 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015 ir jose nurodyta kasacinio teismo praktika).
67. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė už kiekvieną pradelstą atsiskaitymo su ieškove dieną 0,02 proc. delspinigius – 886,23 Eur sumoje bei 8 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentų
68. Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).
Dėl procesinės bylos baigties
69. Atsižvelgdama į aukščiau nurodytas faktines bylos aplinkybes bei teisinius argumentus, patvirtinančius pirmosios instancijos teismo išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo naikinti teisėtą bei pagrįstą teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
70. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 302 straipsniai).
71. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į priimamą procesinį sprendimą, sprendžia, kad apeliantei Europos socialinio fondo agentūrai bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (CPK 93, 98 straipsniai).
72. Ieškovė UAB „Handelshus“ prašo priteisti iš apeliantės 3 625,16 Eur bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Ieškovė pateikė įrodymus, patvirtinančius apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas, t. y. sąskaitą už teisines paslaugas, mokėjimo nurodymą bei suteiktų paslaugų detalizaciją.
73. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 8.11 punktą, už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą taikomas 1,3 koeficientas nuo Lietuvos statistikos departamento skelbiamo už praėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių). Remiantis Statistikos departamento viešai skelbiama informacija, vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) 2020 m. pirmąjį ketvirtį sudarė 1 381 Eur, todėl maksimali už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą advokatui priteistina suma sudaro 1 795,3 Eur (1 381 Eur x 1,3). Atsižvelgiant į tai, ieškovės prašoma priteisti 3 625,16 Eur suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, viršija Rekomendacijose nustatytą maksimalų dydį. Be to, pastebėtina, kad teismas priteisdamas bylinėjimosi išlaidas, taip pat atsižvelgia į bylos sudėtingumą, procesinio dokumento apimtį bei šalių elgesį bylos nagrinėjimo metu. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo turinį bei apimtį, bylos sudėtingumą, sprendžia, kad yra pagrindas priteisti iš atsakovės Europos socialinio fondo agentūros ieškovei UAB „Handelshus“ 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.
74. Ieškovė taip pat prašo priteisti jai 1 815 Eur išlaidas už Maisto instituto išvados parengimą. Pažymi, kad už išvados parengimą ieškovė gavo rengėjo PVM sąskaitą faktūrą, kurios apmokėjimo terminas suėjo jau po pirmosios instancijos teismo sprendimo paskelbimo. Kadangi šios išlaidos buvo patirtos jau po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, tai ieškovė paprašyti jas atlyginti pirmosios instancijos teismo jau neturėjo galimybės. Ieškovė taip pat nurodo, kad anksčiau apmokėti šios sąskaitos neturėjo galimybės, nes turėjo finansinių sunkumų ryšium su COVID – 19 pandemija ir su tuo susijusiais veiklos apribojimais. Teisėjų kolegija įvertinusi tai, kad šis įrodymas yra prijungtas prie bylos ir pirmosios instancijos teismas juo rėmėsi priimdamas sprendimą, taip pat ieškovės nurodytas aplinkybes, sprendžia, jog šiuo konkrečiu atveju yra pagrindas priteisti šias ieškovės papildomai patirtas išlaidas, todėl iš apeliantės Europos socialinio fondo agentūros ieškovei UAB „Handelshus“ priteisiamos 1 815 Eur išlaidos už Maisto instituto išvados parengimą. Iš viso ieškovei iš apeliantės priteisiamos 3 315 Eur išlaidos.
75. Trečiasis asmuo Labdaros ir paramos fondas „Maisto bankas“ prašo priteisti iš bylą pralaimėjusios šalies 900 Eur bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Trečiasis asmuo pateikė įrodymus, patvirtinančius apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas, t. y. sąskaitą už teisines paslaugas bei mokėjimo nurodymą. Kadangi trečiojo asmens prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose įtvirtinto dydžio, yra tinkamai pagrįstos bei atitinka bylos sudėtingumą, teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus, jos priteisiamos trečiajam asmeniui iš apeliantės.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš apeliantės Europos socialinio fondo agentūros, juridinio asmens kodas 192050725, ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Handelshus“, juridinio asmens kodas 221412030, 3 315 Eur (trijų tūkstančių trijų šimtų penkiolikos eurų) bylinėjimosi išlaidas.
Priteisti iš apeliantės Europos socialinio fondo agentūros, juridinio asmens kodas 192050725, trečiajam asmeniui Labdaros ir paramos fondui „Maisto bankas“, juridinio asmens kodas 192015172, 900 Eur (devynių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjai Marius Bajoras
Romualda Janovičienė
Vigintas Višinskis