Kopija

Pranešėjas Bronius Zalaga                                                     Baudžiamoji byla Nr. 1A-10-135/2010 Teisėjas Silva Gerybienė                                                                      Procesinio sprendimo kategorija:

2.4; 1.2.8.2.1; 1.1.8; 2.3.2.2.11; 2.1.7; 2.1.14.                                                        (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS 

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. kovo 18 d.

Šiauliai 

            Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Zalagos,

teisėjų Irenos Ivanovienės, Zigmo Kavaliausko,

sekretoriaujant Audronei Peleckienei,

nukentėjusiosios N. L. atstovui advokatui Andriui Kazakevičiui,

išteisintajai D. D., jos gynėjui advokatei Svetlanai Baracevičienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios N. L. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009-09-11 nuosprendžio, kuriuo D. D., kaltinta pagal LR BK 154 str. 1 d. priimtu nuosprendžiu buvo išteisinta.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi pranešėjo,

n u s t a t ė:

              D. D. buvo kaltinama tuo, kad paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, o būtent: 2008-10-10 laikotarpiu nuo 12.00 val. iki 15.30 val., 2008-10-13 laikotarpiu nuo 9.00 val. iki 15.00 val., tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), UAB ,, (duomenys neskelbtini),“ buveinėje, D. D., girdint pašaliniams asmenims: antstolės padėjėjui N. G., D. S., L. S., UAB ,, (duomenys neskelbtini),“ darbuotojams ir klientams, šmeižė N. L., vadindama ,,psiche“, ,,psichine ligone“, sakė, kad N. L. yra ,,durna“, nes nuolat keičianti advokatus civilinėje byloje, vadino ją ,,durna boba“, tvirtino, kad N. L. visiškai nemokanti auklėti dukros, todėl dukra negali būti N. L. auginama ir auklėjama, taip D. D. paskleidė apie N. L. tikrovės neatitinkančią, N. L. niekinančią ir žeminančią informaciją, kuri galėjo pakirsti informaciją girdėjusių asmenų pasitikėjimą N. L.

              Be to, D. D. buvo kaltinama ir tuo, kad 208-10-17 laikotarpiu nuo 09.00 val. iki 15.45 val., tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini),, UAB ,, (duomenys neskelbtini),“ buveinėje, girdint pašaliniams asmenims, tame tarpe antstolės padėjėjui N. G., D. S., L. S., UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ darbuotojams ir klientams, šmeižė N. L., vadindama ją ,,ragana“, ,,burtininke“, tvirtino, kad N. L. virusi kažkokius abejotinos sudėties nuovirus ir girdžiusi jais savo sutuoktinį, taip D. D. paskleidė apie N. L. tikrovės neatitinkančią, N. L. niekinančią ir žeminančią informaciją, kuri galėjo pakirsti informaciją girdėjusių asmenų pasitikėjimą N. L.

              2009 m. rugsėjo 11 d. Mažeikių rajono apylinkės teismas priėmė D. D., kaltintą pagal LR BK 154 str. 1 d., išteisinantį nuosprendį.

Nukentėjusioji N. L. nesutinka su tokiu pirmos instancijos teismo sprendimu. Skunde apeliantė nurodo, kad teismo išvados pagrįstos ne bylos dokumentais, liudytojų parodymais, paaiškinimais, nustatytais faktais ir faktinėmis aplinkybėmis, bet teismo prielaidomis ir spėliojimais, kurių nepatvirtina byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, kad teismo nuosprendis tam tikra prasme yra įžeidžiantis, kadangi nuosprendyje, kaip nurodo nukentėjusioji, ji yra kaltinama nebūtais dalykais, nes teismas daro prielaidą, kad ji norėjusi pasipelnyti iš privataus kaltinimo bylos, prašydama priteisti moralinės žalos atlyginimą. Mano, kad tai neleistina, nes niekas negali uždrausti žmogui ginti savo teisių teisme, niekas negali uždrausti pasinaudoti teise prašyti teismą priteisti įstatymo nustatytą žalos atlyginimą, o teismo teisė ir pareiga yra nustatyti, kokio dydžio žalos atlyginimas yra teisingas. Skunde taip pat nurodoma, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų, jiems prieštarauja, be to, teigia, kad teismas nesilaikė LR BPK 301 str. 1 d. reikalavimo nuosprendį pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti teisiamajame posėdyje, o taip pat nesilaikė LR BPK 305 str. 3 d. 2 p. reikalavimo išteisinamajame nuosprendyje išdėstyti teismo nustatytas bylos aplinkybes, kadangi, kaip nurodo apeliantė, skaitant nuosprendį neįmanoma suprasti, kokias aplinkybes teismas laikė nustatytomis. Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad įžeidimas galimas tik tiesiogiai adresatui perduodant įžeidžiančio pobūdžio žinias, ir teigia, kad kai asmuo, kurio atžvilgiu įžeidimai sakomi, jų negirdi ir kaltininkas tai suvokia, visais atvejais veika kvalifikuojama kaip šmeižimas. N. L. skunde nurodo, kad iš skundžiamo teismo nuosprendžio neįmanoma suprasti, ar D. D. pasakė žodžius, kurie nurodyti jos kaltinime, ar jų nepasakė, teismas aiškiai ir kategoriškai to nenurodė, nors privalėjo nurodyti.

Nukentėjusioji teigia, kad teismas netinkamai vertino įrodymus ir tai lėmė neteisingo ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimą. Nurodė, kad liudytojų D. S. ir L. S. parodymai buvo labai išsamūs, nuoseklūs, tačiau teismas jais nesirėmė, nors ir nenustatė, kad jie yra melagingi dėl motyvų, kurie negali būti pripažinti teisėtais ir leistinais. Skunde taip pat nurodė, kad teismas melagingai nurodė, kad L. S. yra jos artima giminaitė, to nepatvirtina jokie bylos dokumentai, teigia, kad tikslingai meluoti teismo nuosprendyje draudžiama, todėl prašo atitinkamai įvertinti tokius teismo veiksmus. Taip pat nesutinka su teismo išvada, kad L. S. parodymus grindžia subjektyviu suvokimu, perleistu per savo sąmonės prizmę, pokalbio nuogirdomis iš konteksto, kad tokį jos suvokimą galėjo įtakoti aplinka, atliekami turto aprašymo veiksmai. Apeliantė mano, kad tokios teismo išvados nepagrįstos ir neteisėtos, nes liudytoja L. S., kuri yra pašalinis, nesuinteresuotas asmuo, yra veiksni, pilnametė ir suvokia savo veiksmų esmę bei reikšmę. Apeliantės nuomone, teismas padarė išvadą, tarsi L. S. kažkodėl visiškai nesuprato, kas aplinkui vyksta, negalėjo suvokti, apie ką kalbama, o tai, ką ji girdėjo, yra neobjektyvu ir ginčijama. Nukentėjusioji nesutinka su teismo išvada dėl liudytojo N. G. parodymų, kadangi nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas nurodė, kad liudytojas N. G. tvirtino, jog apie N. L. galėjo būti pasakyti ir įžeidžiantys žodžiai, tačiau jis to neprisimenantis, o nuosprendyje nurodė jau kitaip - nurodė, jog liudytojas N. G. „jokių įžeidinėjimų negirdėjęs". Nukentėjusiosios nuomone, nuosprendyje yra daug prasimanymų, dėl kurių priimtas neobjektyvus, šališkas jos atžvilgiu ir neteisingas nuosprendis. Šališkumu apeliantė laiko ir tai, kad teismo posėdyje buvo apklausti liudytojai, kurie pavaldūs išteisintosios broliui, su kuriuo D. D. sieja artima giminystė, artimi santykiai ir verslas, tačiau teismui tai visiškai netrukdė parodymus vertinti kaip objektyvius.

Apeliantė nurodo, kad, jos nuomone, iš teismo nuosprendžio motyvų galima daryti išvadą, kad vadinti ,,durne“, ,,durna boba“, ,,psiche“, ,,psichine ligone“ galima, nes tai gali būti pasakyta kaip nuomonė, tačiau, jos nuomone, šiuo atveju D. D. elgesys peržengė apkalbų skleidimo ribas ir turi būti vertintinas kaip nusikalstamas, kadangi D. D. įžeidinėjo ją kategoriškais, neabejotinai faktus reiškiančiais teiginiais, kuriuose galima neabejotinai laikyti negatyvia informacija apie jos asmenį, jos savybes, būdą. Skunde nukentėjusioji nurodo, kad neteisėtais savo veiksmais D. D. jai padarė didelę moralinę (neturtinę) žalą, jos viešas šmeižtas vertintinas kaip sukeliantis didelį dvasinį skausmą, išgyvenimus, dėl šmeižto sumažėjo jos bendravimo galimybės, mano, kad teismas nuosprendyje jos teisę prašyti moralinės žalos atlyginimą įvertino iškreiptai ir apkaltino ją noru pasipelnyti, todėl neturtinę žalą palieka įvertinti apeliaciniam teismui.

Skundu nuteistoji prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 11 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo D. D. pripažinti kalta pagal LR BK 154 str. 1 d. ir paskirti įstatymo sankcijoje numatytą bausmę, priteisti iš D. D. teismo nustatyto dydžio neturtinę žalą ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Teismo posėdyje nukentėjusiosios advokatas palaikė apeliacinį skundą ir prašė jį tenkinti skunde nurodytais motyvais, išteisintoji ir jos advokatė prašė skundą atmesti ir palikti galioti priimtą nuosprendį.

Skundas iš dalies tenkintinas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir tinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus padarė teisingą ir pagrįstą išvadą dėl D. D. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d., jai nepadarius veikų turinčių inkriminuoto nusikaltimo požymių.

Įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už LR BK 154 str.1d. nustatė tam, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Sprendžiant atsakomybės pagal BK 154 straipsnį klausimą svarbu nustatyti, ar kaltinamas asmuo paskleidė informaciją ir ar tai neperžengė leistinų ribų.

Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, kurio objektas yra kito žmogaus garbė ir orumas. Nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės požymis yra tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, paskleidimas. Tikrovės neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį informacija – tai tikrovės neatitinkančios, žeminančios asmens garbę ir orumą žinios. Žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis – reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Melagingos žinios yra tos, kurios neatitinka tikrovės, yra prasimanytos, t.y. skleidimas to, kas teigiama esant buvę, bet nėra ir nebuvo, arba faktai iškreipiami. Nustatant šmeižimo turinį sudarančius požymius, svarbu atriboti informaciją nuo nuomonės, nes tik už atitinkamo pobūdžio informacijos paskleidimą galima baudžiamoji atsakomybė pagal BK 154 straipsnį.

Kolegija, ištyrusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų, kurie patvirtina, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje N. L. adresu D. D. išsakė žodžius, kurie yra įžeidžiantys, pagal visuotinai priimtas elgesio normas ir vertinimo standartus yra neigiamo pobūdžio (,,durna boba“, ,,psiche“, ,,psichine ligonė“, ,,ragana“, ,,burtininkė“). Kolegija neturi pagrindo netikėti liudytojų D. S. ir L. S. parodymais (t.1, b.l.123-125, 127), kuriuos iš dalies patvirtina ir antstolės padėjėjo N. G. parodymai (t.1, b.l.126), juolab, kad ir pati D. D. yra parodžiusi, kad vykdant įmonėje turto aprašymą ji piktinosi N. L. elgesiu (t.1, b.l.65, 121), tačiau tiesiogiai nenurodė, kuo pasireiškė jos piktinimasis. D. D. iniciatyva apklaustų liudytojų parodymai, kuriuose teigiama, kad jie negirdėjo kaltinime išsakytų žodžių, patvirtina tik tai, kad kaltinime nurodytu laiku įmonėje buvo vykdomas turto aprašymas ir jį vykdė kaltinime nurodyti asmenys, tačiau jų parodymai nepaneigia to, kad N. L. adresu tuo metu nebuvo sakomi kaltinime nurodyti žodžiai, kadangi D. D. iniciatyva apklausti liudytojai vykdant turto aprašymą visą laiką šalia D. D. nebuvo (t.1, b.l.128-130). Tai, kad D. D. neprisipažino sakiusi žodžius, nurodytus kaltinime, kolegija vertina kaip jos pasirinktą gynybinę poziciją siekiant išvengti atsakomybės.

Vertinant D. D. išsakytus žodžius N. L. adresu, kuriuose, pasak apeliantės, išteisintoji išdėstė ją šmeižiančius teiginius, atsižvelgtina į tai, kad minėtais žodžiais - ,,durna boba“, ,,psiche“, ,,psichine ligonė“, ,,ragana“, ,,burtininkė“, kolegijos nuomone, nebuvo tyčia skleidžiama informacija, o buvo siekiama N. L. įžeisti, juolab, kad ir pati nukentėjusioji taikinamajame posėdyje, teisminio nagrinėjimo metu pirmos instancijos ir apeliacinės instancijos teisme teigė, kad D. D. viešai išsakyti žodžiai ją įžeidė (t.1, b.l.65, 117, 118, 119). Dėl susiklosčiusios situacijos D. D. norėjo išlieti pyktį ir nuoskaudą dėl atliekamų įmonėje veiksmų, tačiau jos tyčia nebuvo nukreipta paskleisti informaciją apie tai, kad N. L. tikrai tokia yra. Atsižvelgiant į tai, D. D. veiksmai negali būti vertinami kaip tikrovės neatitinkančios informacijos apie žmogų skleidimas, tyčia siekiant padaryti žalos jos garbei ir orumui, t.y. jos veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 154 str. 1 sudėties.

LR BK 155 str. 1 d. nurodyta, kad už įžeidimą baudžiamas tas, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų. Įžeidimas, numatytas šiame baudžiamajame įstatyme, yra viešas ir užgaulus, t.y. nepadoria, ciniška forma, šiurkščiai pažeidžiančia visuomenės priimtas etines normas bei elgesio taisykles, išreikštas žmogaus paniekinimas ir pažeminimas. Kaltininkas veikia tyčia, suvokdamas viešai sakomo žodžio užgaulų ir žeminantį pobūdį, norėdamas ir siekdamas tuo žodžiu  paniekinti asmenį, kuriam yra skirtas įžeidimas.

Įžeidimas skiriasi nuo šmeižimo tuo, kad šiuo atveju nenurodomi konkretūs faktai, o neigiamai, užgauliai atsiliepiama apie nukentėjusiojo asmenybę, jo savybes. Be to, skirtingai nuo šmeižimo, įžeidimo atveju neturi reikšmės, ar tas vertinimas atitinka tiesą ar yra išgalvotas.

Įžeidimo žodžiu atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojant atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes. Byloje nustatyta, kad 2008-05-10, laikotarpiu nuo 12.00 val. iki 15.30 val., 2008-10-13 laikotarpiu nuo 09.00 val. iki 15.00 val., 2008-10-17, laikotarpiu nuo 09.00 val. iki 15.45 val., (duomenys neskelbtini), esančioje UAB ,, (duomenys neskelbtini),“ buveinėje, girdint pašaliniams asmenimis D. D. N. L. vadino ,,durne“, ,,durna boba“, ,,psiche“, ,,psichine ligone“, ,,ragana“, ,,burtininkė“, t.y. nepadoriai, užgauliai formuluojant, neigiamai apibūdino N. L. ir taip žemino jos orumą. Ir šiuo atveju nėra būtina, kad tą tiesiogiai būtų girdėjusi pati nukentėjusioji, užtenka, kad tai buvo išsakoma viešai. Teismas nustatė, kad D. D. N. L. taip vadindama viešai pažemino. Įžeidimas yra viešas, kai jis padarytas kitų žmonių akivaizdoje. Žodžius, užgauliai žeminančius N. L., D. D. pasakė girdint D. S., L. S., byloje nėra paneigta tai, kad juos galėjo girdėti ir antstolės padėjėjas N. G., bei UAB ,, (duomenys neskelbtini),“ darbuotojai bei klientai, kadangi turto aptašymas vyko serviso darbo laiku. Įžeidimas yra padaromas tiesiogine tyčia. Užgauliai apibūdindama nukentėjusiąją, D. D. suvokė, kad viešai užgauliai žemina nukentėjusiąją, ir to norėjo, taigi – veikė tiesiogine tyčia. Tokia D. D. veika atitinka BK 155 str. 1 d. numatytus objektyviuosius ir subjektyviuosius įžeidimo požymius, todėl ji baustina dėl šio nusikaltimo padarymo.

Kolegija, skirdama D. D. bausmę, vadovaujasi BK 54 str. 1–2 d. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. D. D. padarė vieną tyčinį nesunkų, baigtą nusikaltimą, kuriuo kėsinosi į nukentėjusiosios garbę ir orumą. Šis nusikaltimas buvo tęstinio pobūdžio. Tokie kaltinamosios veiksmai padarė žalą nukentėjusiajai, kadangi girdint kitiems asmenims ji buvo užgauliai ir nepadoriai apibūdinama, kas žemina žmogaus orumą. Teismas nenustatė D. D. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. D. D. apibūdinantys duomenys – ji dirba, charakterizuoja teigiamai, neteista. Įvertinus šiuos duomenis, D. D. skiriama švelniausia BK 155 str. 1 d. sankcijose numatyta bausmės rūšis – bauda, kurios dydis nustatomas mažesnis už įstatyme numatytą baudos bausmės vidurkį.

Nukentėjusioji N. L., paduodama skunda, buvo pareiškusi 35 000 Lt dydžio civilinį ieškinį, o apeliaciniame skunde nurodė, kad teismui palieka spręsti dėl D. D. jai padarytos neturtinės žalos atlyginimo.

Kolegija, spręsdama civilinio ieškinio klausimą, vadovaujasi CK 6.250 str. 2 d. numatytais neturinės žalos atlyginimo kriterijais ir teismų praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo. Nukentėjusiosios ir liudytojų D. S., L. S. parodymais nustatyta, kad dėl D. D. nusikalstamų veiksmų nukentėjusioji patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus. D. D. nusikaltimą prieš nukentėjusiąją padarė tiesiogine tyčia, t. y. sąmoningai siekdama jai sukelti nurodytas pasekmes. Kita vertus, nukentėjusioji nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jos teiginius dėl pablogėjusios fizinės sveikatos, bendravimo galimybių sumažėjimo. Kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, sprendžia, kad nukentėjusiosios dėl D. D. veiksmų patirtos neturtinės žalos dydis vertintinas 1000 Lt, todėl N. L. civilinis ieškinys tenkintinas iš dalies, jai priteisiant šią sumą.

Bylą nagrinėjant teisme nukentėjusioji pateikė prašymą priteisti proceso išlaidas už advokato pagalbą ir pateikė tai patvirtinančius dokumentus – 2009-02-05 PVM sąskaitą – faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) (t.1, b.l.79). Kolegijos nuomone, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, apmokėjimo dokumente nurodyta 5259,30 Lt išlaidų advokatui suma yra per didėlė ir neatitinka protingumo bei teisingumo kriterijų, todėl iš kaltinamosios D. D. privačios kaltintojos N. L. naudai priteistinos 2 000 Lt išlaidos už advokato pagalbą. (LR BPK 106 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 4 d., 329 str. 2 p.,

n u s p r e n d ž i a:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 11 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

D. D., a/k (duomenys neskelbtini) pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 155 str. 1 d., ir nubausti 2 MGL, t. y. 260 (dviejų šimtų šešiasdešimties) litų bauda.

Priteisti N. L., a/k (duomenys neskelbtini) iš D. D. 1000 (vieną tūkstantį) litų neturtinei žalai atlyginti ir 2000 (du tūkstančius) litų N. L. turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Kolegijos pirmininkas                                                                                                            Bronius Zalaga

Teisėjai                                                                                                                Irena Ivanovienė

  Zigmas Kavaliauskas

Kopija tikra

Teisėjas

Bronius Zalaga

2010-03-18