Administracinė byla Nr. A-1093-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00691-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 7.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. A. M. (R. A. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjo R. A. M. (R. A. M.) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir Tarnyba) direktoriaus 2015 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. SPRE-2532; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Valdyba) 2016 m. sausio 18 d. sprendimą Nr. (1.45)I-317.
1. Pareiškėjas paaiškino, kad yra Lenkijos Respublikos pilietis, Lenkijoje besiverčiantis individualia veikla. 2013 m. balandžio 18 d. su Lietuvoje veikiančia uždarąja akcine bendroje (toliau – ir UAB) „Almand“ sudarė darbo sutartį ir pradėjo dirbti Lietuvos Respublikoje.
2. Pažymėjo, kad kreipėsi į Tarnybą dėl A1 pažymėjimo išdavimo už laikotarpį nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d., tačiau Tarnyba jo prašymo netenkino, nurodydama, jog darbo Lietuvoje apimtis, lyginant su Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos apimtimi, vertintina kaip nedidelė. Pareiškėjas, nesutikdamas su Tarnybos priimtu sprendimu, skundu kreipėsi į VSDFV, tačiau ši jo skundą atmetė.
3. Pareiškėjas teigė, kad aplinkybė, jog jis dirbo pagal darbo sutartį Lietuvos Respublikoje ir buvo registruotas Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu bei valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjo registre ir tuo pačiu metu vykdė individualią veiklą Lenkijos Respublikoje, sudaro pagrindą išduoti jam A1 pažymėjimą.
4. Pareiškėjo vertinimu, tiek Tarnyba, tiek VSDFV, priimdamos ginčo sprendimus, nepagrįstai taikė teisės analogiją ir vadovavosi 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 987/2009, nustatančio Reglamento (EB) Nr. 883/2004 1 ir 2 dalių įgyvendinimo tvarką (toliau – Reglamentas Nr. 987/2009), 14 straipsnio 8 dalyje pateiktais kriterijais, siekdamos nustatyti, ar asmens vykdoma veikla yra nedidelės apimties. Pareiškėjo teigimu, Tarnyba ir VSDFV netinkamai taikė 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (toliau – ir Reglamentas Nr. 883/2004) bei Reglamento Nr. 987/2009 nuostatos, nesilaikė Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemos koordinavimo principų.
2. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
1. Atsakovas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI) 2015 m. gruodžio 14 d. rašte Nr. SD-25-15309 bei 2016 m. gegužės 31 d. rašte Nr. SD-25-6918 nurodė, jog UAB „Almand“ darbuotojai Lietuvos Respublikoje veiklos nevykdo, realiai jokių funkcijų neatlieka, jų darbinės veiklos įforminimas fiktyvus.
2. Atsakovas, ginčo sprendime padarydamas išvadą, kad pareiškėjo darbinę veikla Lietuvos Respublikoje buvo nedidelės apimties, atsižvelgė į Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 8 dalyje pateiktus kriterijus: 1) darbo pagal darbo sutartį atveju – darbo laiką ir (arba) atlyginimą; 2) savarankiško darbo atveju – veiklos vykdymo laiką ir (arba) pajamas. Atsakovas taip pat įvertino duomenis apie pareiškėjo gautas pajamas Lietuvoje už laikotarpį nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d., pateiktus ataskaitų duomenis apie konkrečiomis dienomis gautas pajamas Lenkijoje bei pareiškėjo Lietuvoje ir Lenkijoje išdirbtas valandas per mėnesį.
3. Atsakovo vertinimu, nagrinėjamu atveju taikytina teisės analogija neprieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotai praktikai ir Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 b dalies nuostatoms.
3. Trečiasis asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
1. Trečiasis asmuo atsiliepimą grindė iš esmės tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir atsakovas. Papildomai pažymėjo, kad palaiko Tarnybos poziciją dėl teisės analogijos taikymo ir nurodė, kad Tarnyba, vadovaudamasi Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 8 dalyje pateiktais kriterijais, teisingai nustatė pareiškėjo darbo Lietuvos Respublikoje apimtį, todėl priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą.

II.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 10 d. sprendimu pareiškėjo R. A. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
1. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnio, 13 straipsnio 3 dalies, Reglamento (EB) Nr. 987/2009 16, 19 straipsnių bei Aprašo 4, 15, 27, 44.3 punktų nuostatomis, sprendė, kad šiuo atveju svarbus ne darbo sutarties Lietuvos Respublikoje sudarymo, bet darbo Lietuvoje pagal darbo sutartį faktas. Pažymėjo, kad tokią išvadą patvirtina Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 b dalis, nurodanti, jog siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą.
2. Atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką administracinėje byloje Nr. A-2002-146/2015, teisėjų kolegija darė išvadą, kad Tarnyba ir VSDFV pagrįstai pareiškėjo atžvilgiu taikė teisės analogiją ir A1 pažymėjimo neišdavė tuo pagrindu, kad pareiškėjo veikla Lietuvos Respublikoje yra nedidelės apimties.
3. Vertindama pareiškėjo darbo Lietuvos Respublikoje apimtis, teisėjų kolegija taip pat vadovavosi VDI atliktu patikrinimu, kurio metu iš darbo grafikų buvo nustatyta, kad darbuotojai tą mėnesį jau buvo dirbę arba atostogavo, konkrečių darbuotojų darbo vietų UAB „Almand“ atstovai nenurodė, be to darbo valandų skaičius Lietuvos Respublikoje (16 valandų per mėnesį) ir Lenkijos Respublikoje (60 valandų per mėnesį) sudarė pagrindą teismui manyti, kad pagrindinė pareiškėjo veikla yra Lenkijos Respublikoje.
4. Teisėjų kolegija atmetė pareiškėjo argumentus dėl skundžiamų sprendimų neatitikimo Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams, nurodydama, jog Tarnybai nustačius, kad pareiškėjo veikla Lietuvos Respublikoje yra nedidelės apimties, pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktus nebuvo.

III.

5. Pareiškėjas R. A. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.
5. Pareiškėjas teigia, kad vadovaujantis Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 1–3 dalimis darbas pagal darbo sutartį Europos Sąjungos socialinių teisės aktų kontekste laikomas prioritetiniu, todėl teismas nepagrįstai pareiškėjo darbą pagal darbo sutartį Lietuvos Respublikoje vertino kaip nedidelės apimties darbą, sulyginus jį su savarankišku darbu Lenkijos Respublikoje.
6. Pareiškėjo vertinimu, teismas netinkamai pagal analogiją taikė Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 b dalį, taip pažeisdamas materialinės teisės normas.
7. Pareiškėjas pažymi, kad teismas, priimdamas ginčo sprendimą, nepagrįstai jam perkėlė įrodinėjimo naštą, išėjo už reikalavimo ribų, nes vertino pareiškėjo darbo sutartį su UAB „Almand“ kaip fiktyvią.
8. Nurodo, kad Lenkijos kompetentinga institucija 2015 m. gegužės 25 d. raštu Nr. 180000/511/166/2014 informavo atsakovą apie pareiškėjui laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d. nustatytus taikytinus Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktus, tačiau, pareiškėjo vertinimu, atsakovas prieštaravimų dėl to nereiškė, o priešingai, įtraukdamas pareiškėją į apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu asmenų registrą, išreiškė pritarimą Lenkijos kompetentingos institucijos padarytai išvadai.  

6. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.
1. Atsakovas teigia, kad nors Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 8 dalyje nustatyta Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 ir 2 dalių įgyvendinimo tvarka, analogiškais kriterijais turėtų būti vadovaujamasi ir nustatant taikytinus teisės aktus pagal Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį.
2. Pažymi, kad nustatydamas, ar pareiškėjo vykdoma veikla Lietuvos Respublikoje ar Lenkijos Respublikoje buvo nedidelės apimties, atsižvelgė į darbo laiko ir atlyginimo bei veiklos vykdymo laiko ir pajamų kriterijus. Akcentuoja, kad Tarnyba laikosi pozicijos, jog atliekant bendrą vertinimą, mažiau kaip 25 proc. pirmiau nurodytų kriterijų atitikimas rodo, kad atitinkamoje valstybėje narėje vykdoma nedidelės apimties veikla.
3. Atsakovo vertinimu, šiuo nagrinėjamu atveju pareiškėjo veikla Lietuvos Respublikoje pagrįstai buvo įvertinta kaip nedidelės apimties, todėl laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d. pareiškėjui taikytini Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
1. Trečiasis asmuo nurodė, kad sutinka su Tarnybos pozicija dėl teisės analogijos taikymo. Pažymi, kad Tarnyba, priimdama sprendimą, jog pareiškėjo darbas Lietuvoje pagal darbo sutartį, lyginant su Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos apimtimi, vertintinas kaip nedidelės apimties, vadovavosi duomenimis apie pareiškėjo gautas pajamas Lietuvoje už laikotarpį nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d., kurios sudarė 48,48 LT per mėnesį neatskaičius mokesčių, pateiktais ataskaitų duomenis apie konkrečiomis dienomis gautas pajamas Lenkijoje bei pareiškėjo Lietuvoje ir Lenkijoje išdirbtas valandas per mėnesį.
2. Trečiasis asmuo akcentuoja, kad Lenkijos kompetentingos institucijos rašto apie pareiškėjui nustatytą Lietuvos Respublikos taikytiną teisę Tarnyba nebuvo gavusi ir Tarnyba nėra kompetentinga įtraukti pareiškėją į Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registrą.
3. Pažymi, kad priimant ginčo sprendimus taip pat buvo atsižvelgta į VDI 2015 m. gruodžio 14 d. rašte Nr. SD-25-15309 bei 2016 m. gegužės 31 d. rašte Nr. SD-25-6918 nurodytą informaciją apie tai, jog UAB „Almand“ darbuotojai Lietuvos Respublikoje veiklos nevykdo, realiai jokių funkcijų neatlieka, jų darbinės veiklos įforminimas fiktyvus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

8. Byloje ginčas kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos direktoriaus 2015 m. spalio 9 d. sprendimo Nr. SPRE-2532, kuriuo Tarnyba nusprendė atsisakyti išduoti pareiškėjui socialinio draudimo A1 pažymėjimą ir nustatė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d. jam taikytini Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai, kadangi pareiškėjo darbas Lietuvoje pagal darbo sutartį, lyginant su Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos apimtimi, vertintinas kaip nedidelės apimties veikla, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas taip pat prašė panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2016 m. sausio 18 d. sprendimą Nr. (1.45)I-317, kuriuo išnagrinėtas jo skundas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.
9. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Reglamentas Nr. 883/2004, Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 patvirtintų Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas).
10. Nagrinėjamoje byloje ginčo sprendimas yra individualus administracinis aktas, priimtas viešojo administravimo srityje, todėl nagrinėjamu atveju aktualios ir Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 8 straipsnio nuostatos, numatančios reikalavimus individualiems administraciniams aktams. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje (2014 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. XII-1317 redakcija) nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2017 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-899-858/2017).
11. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo skundą, padarė išvadą, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, leidžiančių spręsti, jog pareiškėjo veiklos apimtis darbo sutarties sudarymo valstybėje narėje (Lietuvos Respublikoje) ginčui aktualiu laikotarpiu, lyginant šią veiklą su savarankiškai vykdoma veikla jos vykdymo vietos valstybėje narėje (Lenkijos Respublikoje), nėra nedidelės apimties, t. y., kad šiai veiklai pagal darbo sutartyje nurodytą apimtį netaikytinas Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 b dalyje nurodytas „nedidelės apimties veiklos“ kriterijus. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad ginčijamas Tarnybas sprendimas Nr. SPRE-2532 yra teisėtas ir pagrįstas, taip pat nėra teisinio pagrindo panaikinti Valdybos sprendimą Nr. (1.45)I-317.
12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, iš esmės argumentuodamas tuo, kad Tarnyba ir Valdyba, priimdamos ginčo sprendimus, netinkamai pagal analogiją taikė Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 b dalį, taip pažeisdamas materialinės teisės normas. Pareiškėjas teigia, kad Tarnyba, gavusi Lenkijos kompetentingos institucijos raštą, kuriuo jam ginčo laikotarpiu buvo nustatytas Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės taikymas, praleido terminą prieštaravimams pareikšti. Pareiškėjas mano, kad laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d. jo darbas Lietuvoje pagal darbo sutartį, lyginant su Lenkijoje vykdytos savarankiškos veiklos apimtimi, negali būti vertinamas kaip nedidelės apimties veikla.
13. Taisyklės dėl taikytinų teisės aktų nustatymo yra aptartos Reglamento (EB) Nr. 987/2009, nustatančio Reglamento (EB) Nr. 883/2004 „Dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo“ įgyvendinimo tvarką, II antraštinėje dalyje. Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad paskirta gyvenamosios vietos įstaiga nedelsdama nustato, kokie teisės aktai taikomi atitinkamam asmeniui, atsižvelgdama į pagrindinio reglamento 13 straipsnį ir į įgyvendinimo reglamento 14 straipsnį. Toks nustatymas iš pradžių yra laikinas. Ta įstaiga informuoja apie tokį laikiną nustatymą visų valstybių narių, kuriose vykdoma veikla, paskirtas įstaigas. Pagal Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnio 3 dalį numatytas laikinas taikomų teisės aktų nustatymas tampa galutiniu per du mėnesius nuo tada, kai atitinkamų valstybių narių kompetentingų valdžios institucijų paskirtos įstaigos apie tai informuojamos pagal 2 dalį, išskyrus atvejus, kai teisės aktai jau yra galutinai nustatyti remiantis 4 dalimi, arba bent viena iš atitinkamų įstaigų iki šio dviejų mėnesių laikotarpio pabaigos informuoja gyvenamosios vietos valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos paskirtą įstaigą apie tai, kad ji dar negali sutikti su nustatymu arba kad ji laikosi kitos nuomonės šiuo klausimu.
14. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Tarnyboje buvo gautas Lenkijos kompetentingos įstaigos 2015 m. gegužės 25 d. raštas Nr. 180000/511/166/2014, kuriuo pareiškėjui laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d. nustatyta taikytina Lietuvos Respublikos teisė (b. l. 95–96). Tarnyba 2015 m. spalio 9 d. ginčo sprendimu priėmė priešingą sprendimą ir 2015 m. spalio 9 d. išsiuntė jį, kaip atsakymą į Lenkijos kompetentingos įstaigos 2015 m. gegužės 25 d. Nr. 180000/511/166/2014 (b. l. 68). 
15. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas 2015 m. spalio 9 d. pateikdamas atsakymą į Lenkijos kompetentingos įstaigos 2015 m. gegužės 25 d. raštu pareiškėjui nustatytą Lietuvos Respublikos taikytiną teisę, praleido Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą nesutikimui pareikšti. Įvertinusi aptartas byloje nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Tarnybos direktoriaus 2015 m. spalio 9 d. sprendimas Nr. SPRE-2532 neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų, yra priimtas padarius aptartą procedūrinį pažeidimą. Priimdama ginčijamą sprendimą Tarnyba turėjo nurodyti, kodėl nepareiškusi jokių prieštaravimų Lenkijos kompetentingai įstaigai pagal Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnio 3 dalį, vėliau nesivadovavo Lenkijos kompetentingos įstaigos 2015 m. gegužės 25 d. raštu Nr. 180000/511/166/2014. Toks priimtas individualus administracinis aktas nelaikytinas pagrįstu objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, atsakovas nemotyvavo, kodėl pareiškėjui taikomas jam nepalankus teisinis reguliavimas. Minėtos aplinkybės galėjo sudaryti ir kliūtis efektyviai realizuoti teisę į galimai pažeistų teisių ir interesų gynybą. Pažymėtina, kad tokios pozicijos laikytasi ir ankstesnėje administracinių teismų praktikoje (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2115-502/2017).
16. Atsižvelgdama į nustatytas faktines aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad Tarnybos direktoriaus 2015 m. spalio 9 d. sprendimas Nr. SPRE-2532 neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų, priimtas nustačius esminį procedūrinį pažeidimą, todėl laikytinas neteisėtu ir naikintinas. Taip pat naikintinas ir Valdybos 2016 m. sausio 18 d. sprendimas Nr. (1.45)I-317, kuriuo buvo patvirtintas Tarnybos direktoriaus 2015 m. spalio 9 d. sprendimas Nr. SPRE-2532.
17. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, dėl ko priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Todėl apeliacinis skundas tenkinamas, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo ginčijami Tarnybos ir Valdybos sprendimai naikintini (ABTĮ 88 straipsnio 2 punktas, 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas).        

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo R. A. M. (R. A. M.) apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo R. A. M. (R. A. M.) skundą tenkinti.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos direktoriaus 2015 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. SPRE-2532 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2016 m. sausio 18 d. sprendimą Nr. (1.45)I-317.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai              Laimutis Alechnavičius

              Ramūnas Gadliauskas

              Dalia Višinskienė