Civilinė byla Nr. 3K-3-471/2006

Procesinio sprendimo kategorijos:

37; 42.8; 50.10; 114.11

(S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2006 m. rugsėjo 11 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Antano Simniškio (pranešėjas) ir Algimanto Spiečiaus,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų S. Č., E. S., R. J., I. Č. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 15 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų S. Č., E. S., R. J., I. Č. ieškinį atsakovui UAB „Parex lizingas“, trečiasis asmuo UAB „Valtija“, dėl prievolės pripažinimo pasibaigusia, hipotekos užbaigimo ir arešto turtui panaikinimo,

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Ieškovai S. Č., I. Č., E. S. ir R. J. 2004 m. spalio 27 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir prašė: pripažinti, kad ieškovai S. Č., E. S. ir R. J. neprivalo grąžinti atsakovui UAB „Parex lizingas“ 172 315 Lt pagal 1999 m. vasario 18 d. sutartį Nr. C-HLF-K-99-0007 ir yra pagal šią sutartį pilnai atsiskaitę su atsakovu; baigti turto, esančio Laisvės g. 7, Mažeikiuose, unikalūs numeriai 61/966-0025-0-7:0005, 61/966-0025-0-7:0006, 61/966-0025-0-7:0007, registruoto I. Č. vardu, hipoteką, įregistruotą pagal 1999 m. sausio 9 d. hipotekos lakštą Nr. 0000132 Telšių rajono apylinkės teismo hipotekos skyriuje, hipotekos kodas 09119990000132; panaikinti areštą, uždėtą šiam turtui Telšių rajono apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2004 m. rugsėjo 16 d. nutartimi. Ieškinyje nurodoma, kad pagal 1999 m. vasario 18 d. finansinio lizingo sutartį Nr. C-HLF-K-99-0007 ieškovai S. Č., E. S. ir R. J. nupirko iš atsakovo 3300 UAB „Valtija“ akcijų. Šalys susitarė, kad ieškovai už akcijas atsakovui apmokės per 48 mėnesius. Šiai ieškovų prievolei užtikrinti I. Č. įkeitė nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą - viešbutį, esantį Laisvės g. 7, Mažeikiuose. Ieškovai dėl finansinių sunkumų mokėjimus nutraukė, todėl 2000 m. liepos 25 d. šalys pasirašė susitarimą dėl skolos pripažinimo, kuriuo buvo konstatuota, kad lizingo sutartis nutraukiama, o ieškovai lieka solidariai skolingi atsakovui iš viso 135 938,54 JAV dolerių (543754,16 Lt). 2002 m. rugpjūčio 14 d. šalys pasirašė sutartį dėl reikalavimo teisės perleidimo, pagal kurią atsakovas įgijo teisę iš UAB „Valtija“ reikalauti 90 000 JAV dolerių, kuriuos UAB „Valtija“ buvo skolinga ieškovams. Anot ieškovų, šalims buvo žinoma, kad į išnuomotas patalpas, esančias Paryžiaus komunos g. 24a, Klaipėdoje, UAB „Valtija“ buvo investavusi dideles lėšas, kurias ketino atlyginti nuomotojas - Klaipėdos miesto savivaldybė. Šios lėšos viršijo tą sumą, kurią ieškovai, o po reikalavimo perleidimo - ir UAB „Valtija“ buvo skolingi atsakovui. Kadangi buvo neabejojama galimybe investuotas lėšas atgauti, 2000 m. rugpjūčio 14 d. sutarties dėl reikalavimo perleidimo 10 punkte buvo susitarta, kad tuo atveju, jei atsakovas atgaus iš UAB „Valtija“ didesnę sumą, negu reikia UAB „Valtija“ įsiskolinimams padengti, tai likusią sumą atsakovas užskaitys ieškovų įsiskolinimams pagal 1999 m. vasario 18 d. lizingo sutartį Nr. C-HLF-K-99-0007 padengti. Ieškovai nurodė, kad atsakovas ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdamas iš Klaipėdos miesto savivaldybės atgauti ieškovų per UAB „Valtija“ investuotas lėšas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. rugsėjo 27 d. nutartimi buvo konstatuota, kad UAB „Valtija“ investuotas lėšas privalo atlyginti privatizavimo procese patalpas nupirkęs asmuo. Atsakovas pats šias patalpas nupirko aukcione iš viso už 696 100 Lt: Klaipėdos miesto savivaldybei atsakovas sumokėjo tik 67 000 Lt, o 629 100 Lt buvo užskaityti už patalpų pagerinimą. Anot ieškovų, atsakovas jiems teigė, kad iš šių sutaupytų 629 100 Lt jis padengė 50 126,38 Lt UAB „Valtija“ įsiskolinimą savivaldybei už patalpų nuomą ir 6658,15 Lt UAB„Valtija“ skolą pačiam atsakovui. Ieškovų nuomone, 572 315,47 Lt, kurie turėjo patekti į UAB „Valtija“ kaip atlyginimas už investuotas lėšas, tačiau liko atsakovui, padengė skolas, kurias UAB „Valtija“ turėjo sumokėti atsakovui pagal 2000 m. rugpjūčio 14 d. sutartį dėl reikalavimo teisės perleidimo (80 000 JAV dolerių arba 320 000 Lt skolą, likusią iš lizingo sutarties Nr. C-HLF-K-99-0007 bei 40 000 Lt skolą, likusią iš lizingo sutarties Nr. C-VLF-V-99-0002). Ieškovų teigimu, atsakovui dar liko 212 315,47 Lt ir ši suma turi būti įskaityta likusiai pagal lizingo sutartį Nr. C-HLF-K-99-0007 skolai padengti, kaip tai buvo aptarta 2002 m. rugpjūčio 14 d. sutarties dėl reikalavimo perleidimo 10 punkte. Tokiu būdu ieškovai pagal lizingo sutartį Nr. C-HLF-K-99-0007 galėjo likti skolingi maksimaliai 11 438,69 Lt.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Šiaulių apygardos teismas 2005 m. rugsėjo 15 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad pagal 1999 m. vasario 18 d. finansinio lizingo sutartį Nr. C-HLF-K-99-0007 ieškovai pirko iš atsakovo 3300 UAB „Valtija“ akcijų, t. y. ieškovas S. Č. pirko 40 proc. šių akcijų, o ieškovai E. S. ir R. J. po 30 proc. šių akcijų ir įsipareigojo atsakovui už akcijas apmokėti per 48 mėnesius. Šiai ieškovų S. Č., E. S. ir R. J. prievolei užtikrinti ieškovė I. Č. įkeitė viešbutį, esantį Laisvės g. 7, Mažeikiuose. 2000 m. liepos 25 d. šalių susitarimu dėl skolos pripažinimo buvo nutraukta 1999 m. vasario 18 d. finansinio lizingo sutartis Nr. C-HLF-K-99-0007 ir ieškovai pripažino, kad yra skolingi atsakovui pagal šią lizingo sutartį solidariai iš viso 135 938,54 JAV dolerių, ir įsipareigojo skolą grąžinti iki 2000 m. gruodžio 31 d. Kartu šalys pripažino, kad nekilnojamas I. Č. turtas atsakovui bus įkeistas iki šios skolos grąžinimo. Teismas taip pat nustatė, kad paskolos sutartimis 1999 m. kovo 3 d. ieškovai S. Č., R. J. ir E. S. paskolino UAB „Valtija“ iš viso 80 000 JAV dolerių, be to 1999 m. gegužės 17 d. sutartimi S. Č. paskolino UAB „Valtija“ dar 40 000 Lt arba 10 000 JAV dolerių. 2000 m. rugpjūčio 14 d. sutartimi dėl reikalavimo teisės perleidimo ieškovai R. J., E. S. ir S. Č. perleido atsakovui savo kreditorinius reikalavimus 90 000 JAV dolerių arba 360 000 Lt sumai pagal 1999 m. kovo 3 d. ir gegužės 17 d. paskolos sutartis. Teismas konstatavo, kad ieškovų įsiskolinimai pagal 1999 m. vasario 18 d finansinio lizingo sutartį Nr. C-HLF-K-99-0007 yra sumažinti reikalavimų teisės perleidimo dydžiais. Teismas atsižvelgė į civilinėje byloje Nr. 3-571/2000 nustatytas aplinkybes, kad nutraukus patalpų, esančių Paryžiaus komunos g. 24a, Klaipėdoje, nuomos sutartį UAB „Valtija“ liko skolinga Klaipėdos miesto savivaldybei 50 126,38 Lt nuompinigių, o Klaipėdos miesto savivaldybė trečiajam asmeniui UAB „Valtija“ - 827 080 Lt patalpų pagerinimo išlaidų. Remdamasis 2000 m. rugpjūčio 14 d. sutartimi dėl reikalavimo teisės perleidimo, kuria UAB „Valtija“ perdavė atsakovui savo 827 080 Lt dydžio reikalavimo teisę į Klaipėdos miesto savivaldybę, teismas darė išvadą, kad trečiasis asmuo UAB „Valtija“ pripažino, jog yra skolingas atsakovui 889 642,18 Lt, be to sutarties šalys susitarė, jog atsakovas sumažins UAB „Valtija“ įsiskolinimą tokiu dydžiu, koks bus gautas iš skolininko Klaipėdos miesto savivaldybės. Teismas nustatė, kad pirkimo-pardavimo 2002 m. vasario 6 d. sutartimi viešo aukciono būdu maitinimo kavinę klubą, esantį Paryžiaus komunos g. 24a, Klaipėdoje, atsakovas įsigijo už 696 100 Lt, jam privatizavimo metu atiteko 629 100 Lt lėšų, kurias įdėjo UAB „Valtija“ į tų negyvenamųjų patalpų pagerinimą. Vykdydamas konkurso sąlygas, atsakovas likvidavo UAB „Valtija“ įsiskolinimą už šių patalpų nuomą - 50 126,38 Lt ir sumokėjo Klaipėdos miesto savivaldybei 67 000 Lt už privatizuojamas patalpas. Teismas darė išvadą, kad po šių sandorių UAB „Valtija“ pagal 2000 m. rugpjūčio 14 d. sutarties 1, 2, 3 punktus liko skolinga atsakovui 210 415,80 Lt (889 642,18 Lt - 629 100 Lt - 50 126,38 Lt). Teismas sprendė, kad atsakovas gavo tik dalį UAB „Valtija“ įsiskolinimo, todėl atsakovas neprivalo dengti ieškovų įsiskolinimo pagal 1999 m. vasario 18 d. finansinio lizingo sutartį Nr. C-HLF-K-99-0007. Teismas nurodė, kad nesant pagrindo pripažinti, jog ieškovai yra pilnai atsiskaitę su atsakovu pagal 1999 m. vasario 18 d. sutartį Nr. C-HLF-K-99-0007, nėra pagrindo baigti I. Č. turto hipoteką bei panaikinti šiam turtui uždėtą areštą. Teismas taip pat nustatė, kad UAB „Valtija“ yra likviduota dėl bankroto ir 2005 m. rugpjūčio 12 d. išregistruota.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovų apeliacinį skundą, 2006 m. vasario 27 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 15 d. sprendimą paliko nepakeistą. Atsižvelgdama į tai, kad 2000 m. liepos 25 d. susitarimu konstatuota 135 938,54 JAV dolerių dydžio ieškovų skola atsakovui, į tai, kad 2000 m. rugpjūčio 14 d. sutartimi ieškovai perleido atsakovui reikalavimą į 90 000 JAV dolerių skolą bei šios sutarties 5 punktą, kolegija sprendė, kad ieškovų skola atsakovui, UAB „Valtija“ įvykdžius savo įsipareigojimus, galėjo būti sumažinta tik 90 000 JAV dolerių suma. Kolegija nurodė, kad tarp šalių kilo ginčas dėl ieškovų ir atsakovo 2000 m. rugpjūčio 14 d. sudarytos reikalavimo perleidimo sutarties 10 punkto, kuriame numatyta, jog tuo atveju, jei naujasis kreditorius (atsakovas) atgauna iš skolininko UAB „Valtija“ didesnę sumą, negu bendra skolininko skola pradiniams kreditoriams (ieškovams), bet ne mažiau negu reikia padengti visiems UAB „Valtija“ įsiskolinimams atsakovui, tai likusi suma yra užskaitoma už ieškovų nepadengtus įsiskolinimus atsakovui pagal 1999 m. vasario 18 d. finansinio lizingo sutartį Nr. C-HLF-99-0007. Atsižvelgdama į liudytojo Z. V. parodymus, kolegija darė išvadą, kad šio punkto esmė - jeigu atsakovas gautų didesnę sumą, negu UAB „Valtija“ skola atsakovui, tuomet tie pinigai galėtų padengti ieškovų skolą (ar jos dalį) pagal finansinio lizingo sutartį, tačiau toks skolos padengimas galimas tik 90 000 JAV dolerių sumos ribose. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pagal 2000 m. rugpjūčio 14 d. sutartį UAB „Valtija“ liko skolinga atsakovui 210 415,80 Lt ir, kad pagal šalių 2000 m. rugpjūčio 14 d. sutarties 10 punktą atsakovui nebuvo pagrindo laikyti pasibaigusia ieškovų prievolę pagal finansinio lizingo sutartį. Kolegija sprendė, kad nėra įrodyta aplinkybė, jog UAB „Valtija“ skola atsakovui pagal finansinio lizingo sutartis Nr. C-HLJ-P-99-0008 ir Nr. C-HLJ-P-2000-0008 yra išnykusi. Kolegijos nuomone, tai, jog turtas, kuris buvo lizinguojamas, yra perduotas kitiems asmenims, neįrodo UAB „Valtija“ prievolės pagal lizingo sutartis įvykdymo, nes lizingo turtas tampa lizingo gavėjo nuosavybe tik pilnai atsiskaičius pagal lizingo sutartį (CK 567 straipsnio 1 dalis). Kolegijos vertinimu, tai, kad atsakovas 2002 m. gegužės 23 d. raštu nurodė, jog UAB „Valtija“ jam skolinga 6658,15 Lt, nepatvirtina ieškovų prievolės pagal lizingo sutartį pasibaigimo, nes šis raštas rašytas po visų skolų įskaitymo, be to, šiuo raštu konstatuota ir ieškovų skola atsakovui pagal lizingo sutartis, todėl negalima teigti, kad atsakovas pripažino šias skolas pasibaigusiomis. Kolegija pažymėjo, kad procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 straipsnio 1 dalis), tuo tarpu, apeliaciniame skunde nurodyti procesinės teisės normų pažeidimai - kad teismas prijungė prie bylos lizingo sutartis, kad šalys nepasisakė dėl šių įrodymų - neturi esminės reikšmės priimto sprendimo teisėtumui ar pagrįstumui, todėl kolegija dėl šių apeliacinio skundo argumentų plačiau nepasisakė.

 

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovai S. Č., E. S., R. J. ir I. Č. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 27 d. nutartį ir priimti naują sprendimą - ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Anot kasatorių, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas bylos aplinkybes pagrindžiančias sutartis, pažeidė Civilinio kodekso 6.193 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytus reikalavimus aiškinti sutartis sąžiningai, nagrinėjant tikruosius šalių ketinimus, atsižvelgiant į sutarčių tarpusavio ryšį, jų esmę, tikslą bei sudarymo aplinkybes. Tuo pačiu teismas nukrypo nuo teismų praktikos, suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. balandžio 3 d. nutartyje, priimtoje civ. byloje AB „Turto bankas“ v. UAB „Vaidluvė“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-406/2000, 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartyje, priimtoje civ. byloje UAB „Auksinis varnas“ v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-424/2004, 2004 m. balandžio 14 d. nutartyje, priimtoje civ. byloje UAB „Libra Vitalis“ v. UAB „Homo Faber“, bylos Nr. 3K-3-274/2004 bei daugelyje kitų nutarčių. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad 2000 m. rugpjūčio 14 d. sutarties 10 punktas reiškia tai, jog atsakovas gautais iš UAB „Valtija“ pinigais privalėjo padengti ieškovų įsiskolinimus tik 90 000 JAV dolerių ribose, kasatorių teigimu, neatitinka sutarties teksto, o taip pat ir protingumo, sąžiningumo principų bei prieštarauja ieškovų ketinimams, kurių vedami jie pasirašė šią sutartį. Kasatoriai nurodo, kad pasirašydamos 2000 m. rugpjūčio 14 d. sutartį šalys žinojo, jog Klaipėdos miesto savivaldybė pripažįsta UAB „Valtija“ 827 080 Lt investicijas į savivaldybės patalpas bei ketina jas atlyginti po patalpų privatizavimo, todėl buvo pagrįstai tikimasi, kad UAB „Valtija“ turės galimybę sumokėti atsakovui ne tik 90 000 JAV dolerių, bet žymiai didesnes savo bei ieškovų skolas. Priešingas sutarties traktavimas, kasatorių nuomone, visai nelogiškas, kadangi nepaaiškinamas jokia galima ieškovų motyvacija, nes ieškovai negalėjo sutikti, kad atsakovas per UAB „Valtija“ iš savivaldybės gali gauti 827 080 Lt, o jais padengs tik 360 000 Lt ieškovų skolų bei apie 312 000 Lt tai dienai buvusių „Valtijos“ skolų. Kasatoriai pažymi, kad tai, jog atsakovas turi užskaityti 90 000 JAV dolerių kaip skolos grąžinimą, jau aiškiai pasakyta sutarties 4-5 punktuose.

2. Kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismas savo nuomonę dėl sutarties 10 punkto pagrindė liudytojo Z. V. parodymais, tačiau pastarasis šitokio sutarties aiškinimo nepateikė ir manė, kad ieškinys turi būti atmestas dėl kitų motyvų. Analogiškos pozicijos laikėsi atsakovo atstovė, jokiame procesiniame dokumente nei teismo posėdyje nepateikusi tokios sutarties traktuotės, kokią skundžiamoje nutartyje išdėstė teismas. Kasatorių nuomone, teismas, savo iniciatyva ieškovams-kasatoriams nepalankiai aiškindamas sutarties 10 punktą ir šia aplinkybe pagrįsdamas nutartį, peržengė atsakovo atsikirtimų ir bylos nagrinėjimo ribas, taip pažeisdamas bylos šalių rungimosi ir dispozityvumo principus, o tai iš dalies lėmė neteisingos nutarties priėmimą.

3. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles, vertindamas 2000 m. rugpjūčio 14 d. atsakovo ir UAB „Valtija“ pasirašytą reikalavimo perleidimo sutartį bei spręsdamas, kokios skolos iš nurodytų šioje sutartyje buvo padengtos atsakovui privatizuojant patalpas. Anot kasatorių, pasirašant šią sutartį UAB „Valtija“ pagal joje minimas lizingo sutartis Nr. C-HLJ-P-99-0008 ir Nr. C-HLJ-P-2000-0008 buvo likusi atsakovui skolinga 65 000 JAV dolerių arba 262 012 Lt. Visa likusi suma, į kurią atsakovui buvo perleista reikalavimo teisė, kasatorių teigimu, buvo skirta padengti jų - kasatorių skoloms, kadangi pati UAB „Valtija“ daugiau jokių skolų atsakovui neturėjo. Kasatorius S. Č., pasirašydamas sutartį kaip UAB „Valtija“ vadovas, būtent tokio turinio sutartį siekė sudaryti, nes jis buvo suinteresuotas, kad gauta iš savivaldybės suma padengtų kuo daugiau jo bei kitų kasatorių skolų atsakovui. Kasatoriai pripažįsta, kad tos sumos nėra tinkamai ir konkrečiai išdėstytos, aptartos, tačiau bylos šalims tikrosios sutarties sąlygos buvo aiškios, jokių abejonių nekėlė, atsakovas šia sutartimi savo atsikirtimų negrindė, todėl sutartis net nebuvo išsamiai tiriama nė vienos instancijos teisme. Be to, anot kasatorių, tokį sutarties tekstą suformulavo ir pasiūlė būtent atsakovas, todėl abejodamas dėl jos sąlygų teismas turėjo aiškinti tas sąlygas kasatorių naudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis).

4. Kasatorių teigimu, teismas, pažeisdamas šalių rungtyniškumo bei dispozityvumo principus, panaudojo tuos argumentus, kuriais nesirėmė atsakovas, ir vadovaudamasis CK 6.567 straipsniu nurodė, kad lizinguojamo turto grąžinimas neįrodo prievolės pagal lizingo sutartį Nr. C-HLJ-P-99-0008 įvykdymo. Kasatoriai pažymi, kad finansinio lizingo sutartys buvo nutrauktos dar 2000 m. birželio 26 d. susitarimu ir mokėjimo likutis buvo konstatuotas kaip UAB „Valtija“ skola atsakovui, todėl lizingo santykius reguliuojančios normos netaikytinos. Net ir lizingo sutarties nutraukimo atveju, grąžinus lizingo objektą galima išieškoti tik patirtus nuostolius (CK 6.574 straipsnis).

5. Kasatorių teigimu, įvertindamas rašytinius įrodymus, teismas ne visur vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51  14 punkte suformuluotais reikalavimais vertinti įrodymus vadovaujantis įrodinėjimo taisyklėmis bei logikos dėsniais. Nesutikdamas su kasatorių teigimu, kad 2002 m. gegužės 23 d. rašte atsakovas pripažino, jog privatizavimo procese sutaupė 629 100 Lt, ir kad UAB „Valtija“ skola atsakovui sudarė tik 6658 Lt, kurią atsakovas užskaitė iš sutaupytos sumos, teismas nurodė, jog 2002 m. gegužės 23 d. raštas rašytas jau po visų kitų skolų įskaitymo, tačiau toks aiškinimas, anot kasatorių, nelogiškas, nes lingvistiškai analizuojant raštą iš jo 4 pastraipos galima aiškiai suprasti, jog 2002 m. gegužės 23 d. jokios kitos UAB „Valtija“ skolos iš 629 100 Lt užskaitytos nebuvo, išskyrus 6658 Lt. Toks pats skolos padengimo būdas (629 100 Lt - 6658 Lt) nurodytas ir kito atsakovo rašto UAB „Valtija“ paskutiniame sakinyje. Taigi, iš atsakovo privatizavimo procese sutaupytų 629 100 Lt atskaičius 6658,15 Lt UAB „Valtija“ skolą ir 50 126,38 Lt savivaldybei už UAB „Valtija“ sumokėtus nuompinigius, atsakovui liko 572 315,47 Lt užskaityti kasatorių skoloms. Kasatorių teigimu, teismas išnagrinėjo bylą nesivadovaudamas CK 1.5 straipsnio 4 dalyje įtvirtintais teisingumo bei sąžiningumo principais, pažeidžiant šalių interesų pusiausvyrą, atsakovui sudaryta galimybė nepagrįstai praturtėti ieškovų sąskaita.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas UAB „Parex lizingas“ prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad kasacinis skundas yra nesuprantamas ir abstraktus. Kasaciniame skunde išdėstytos sutarčių aiškinimo aplinkybės, atsakovo nuomone, yra faktinės bylos aplinkybės, kurių kasacinis teismas nenagrinėja. Kasatorių argumentas, kad teismai pažeidė CK 6.193 straipsnio taisykles yra visiškai abstraktus, kadangi nenurodoma, kokios konkrečiai taisyklės ir kokiu būdu buvo pažeistos. Bylą nagrinėję teismai įvykdė visus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 41  14 punkto reikalavimus. Atsakovo nuomone, kasatorius nenurodo, kokiu būdu buvo pažeisti teisingumo ir protingumo principai, tuo tarpu prievolė atsiskaityti atitinka teisingumo principą. Pačios prievolės egzistavimas yra neginčijamas, ginčijamas skolos dydis, kas yra faktinės bylos aplinkybės. Ieškovai jau nebeturi teisės ginčyti savo skolos dydžio dar ir dėl to, kad skolos dydis yra nustatytas įsiteisėjusia Telšių rajono apylinkės teismo hipotekos teisėjos 2006 m. kovo 29 d. nutartimi. Atsakovo nuomone, ieškovai nesąžiningai interpretuoja CK 6.574 straipsnį.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

 

1999 m. vasario 18 d. tarp atsakovo ir ieškovų S. Č., E. S., R. J. buvo sudaryta finansinio lizingo sutartis Nr. C-HLF-K-99-0007, pagal kurią lizingo gavėjams (ieškovams) buvo perduotos valdyti ir naudoti UAB „Valtija“ akcijos, o ieškovai įsipareigojo atsakovui už akcijas apmokėti per 48 mėnesius. Ieškovė I. Č. šiai ieškovų prievolei užtikrinti įkeitė viešbutį, esantį Laisvės g. 7, Mažeikiuose. Šalių 2000 m. liepos 25 d. susitarimu dėl skolos pripažinimo 1999 m. vasario 18 d. finansinio lizingo sutartis Nr. C-HLF-K-99-0007 buvo nutraukta ir ieškovai pripažino, kad atsakovui pagal šią lizingo sutartį solidariai skolingi 135 938,54 JAV dolerių ir įsipareigojo skolą grąžinti iki 2000 m. gruodžio 31 d. Taip pat šalys pripažino, kad I. Č. nekilnojamasis turtas atsakovui bus įkeistas iki tol, kol ieškovai sugrąžins skolą. 1999 m. kovo 3 d. paskolos sutartimis ieškovai R. J. ir E. S. paskolino UAB „Valtija“ po 24 000 JAV dolerių, o ieškovas S. Č. - 32 000 JAV dolerių, iš viso 80 000 JAV dolerių, be to, 1999 m. gegužės 17 d. sutartimi S. Č. paskolino UAB „Valtija“ dar 40 000 Lt arba atitinkamai 10 000 JAV dolerių. 2000 m. rugpjūčio 14 d. sutartimi dėl reikalavimo teisės perleidimo, sudaryta tarp ieškovų R. J., E. S., S. Č., atsakovo ir trečiojo asmens, ieškovai R. J., E. S. ir S. Č. perleido atsakovui savo kreditorinius reikalavimus 90 000 JAV dolerių arba 360 000 Lt sumai pagal minėtas paskolos sutartis. Šios sutarties 10 punkte nustatyta, kad tuo atveju, jeigu naujasis kreditorius gauna iš UAB „Valtija“ didesnę sumą, negu bendra skolininko skola pradiniams kreditoriams, bet nemažiau negu reikia padengti visiems UAB „Valtija“ įsiskolinimams UAB „Parex lizingas“, tai likusi suma naujojo kreditoriaus yra užskaitoma už pradinių kreditorių nepadengtus įsiskolinimus naujajam kreditoriui pagal 1999 m. vasario 18 d. finansinio lizingo sutartį Nr. C-HLF-K-99-0007. Atsakovo ir UAB „Valtija“ 2000 m. rugpjūčio 14 d. sudaryta sutartimi dėl reikalavimo teisės perleidimo 1) šios sutarties šalys konstatavo, kad pagal lizingo sutarties Nr. C-HLJ-P-99-0008 ir Nr. C-HLJ-P-2000-0008 bei pagal 1999 m. kovo 3 d. ir 1999 m. gegužės 17 d. paskolos sutartis su ieškovais, kurių reikalavimo teises perėmęs atsakovas, UAB „Valtija“ yra skolinga atsakovui iš viso 889 642,18 Lt, 2) UAB „Valtija“ perleido atsakovui savo reikalavimo teisę 827 080 Lt sumai į Klaipėdos miesto savivaldybę, kuri buvo pripažinusi tokio dydžio skolą UAB „Valtija“ už nuomotų negyvenamųjų patalpų, esančių Paryžiaus komunos g. 24a, Klaipėdoje, pagerinimo išlaidas. Privatizavimo objekto pirkimo-pardavimo 2002 m. vasario 6 d. sutartimi viešo aukciono būdu patalpas, esančias Paryžiaus komunos g. 24a, Klaipėdoje, už 696 100 Lt nuosavybės teise įsigijo atsakovas, kuriam privatizavimo metu atiteko 629 100 Lt, trečiojo asmens UAB „Valtija“ investuotų į įgytų patalpų pagerinimą, be to, atsakovas, vykdydamas konkurso sąlygas, likvidavo trečiojo asmens UAB „Valtija“ įsiskolinimą už šių patalpų nuomą - 50 126,38 Lt ir sumokėjo Klaipėdos miesto savivaldybei 67 000 Lt už privatizuojamas patalpas. Atsakovas 2002 m. gegužės 23 d. raštu nurodė, kad UAB „Valtija“ jam skolinga 6658,15 Lt, taip pat šiuo raštu konstatuota ir ieškovų skola atsakovui pagal lizingo sutartį Nr. C-HLF-K-99-0007. UAB „Valtija“ yra likviduota dėl bankroto ir 2005 m. rugpjūčio 12 d. išregistruota iš Juridinių asmenų registro.

 

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2000 m. rugpjūčio 14 d. sutartimi dėl reikalavimo teisės perleidimo (b. l. 26), sudaryta tarp ieškovų R. J., E. S. ir S. Č., kurie šioje sutartyje vadinami pradiniais kreditoriais, ir atsakovo, sutartyje vadinamo naujuoju kreditoriumi, bei UAB „Valtija“, kurią atstovavo direktorius - ieškovas S. Č., ieškovai R. J., E. S. ir S. Č. perleido atsakovui savo 90 000 JAV dolerių dydžio kreditorinius reikalavimus, atsiradusius pagal paskolos sutartis, į skolininką - UAB „Valtija“. Sutartyje konstatuota, kad ieškovai pagal 1999 m. vasario 18 d. finansinio lizingo sutartį yra skolingi atsakovui šias sumas: R. J. - 41 174,50 JAV dolerių, E. S. - 41 174,50 JAV dolerių, o S. Č. - 53 589,54 JAV dolerių. Sutarties 5 punkte nurodyta, kad skolininkui grąžinus skolą, naujasis kreditorius įsipareigoja užskaityti ją kaip pradinių kreditorių skolų pagal minėtą finansinio lizingo sutartį grąžinimą naujajam kreditoriui tokiam dydžiui, koks bus gautas iš skolininko - UAB „Valtija“. Sutarties 10 punkte nurodyta, kad tuo atveju, jei naujasis kreditorius atgauna iš skolininko UAB „Valtija“ didesnę sumą, negu bendra skolininko skola pradiniams kreditoriams, bet ne mažiau negu reikia padengti visiems UAB „Valtija“ įsiskolinimams UAB „Parex lizingas“, tai likusi suma naujojo kreditoriaus yra užskaitoma už pradinių kreditorių nepadengtus įsiskolinimus naujajam kreditoriui pagal minėtą finansinio lizingo sutartį. Byloje tarp šalių kilo ginčas dėl pastarojo sutarties punkto. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis aptariamu sutarties 10 punktu, padarė išvadą, kad atsakovas buvo įsipareigojęs likusius pagal 1999 m. vasario 18 d. finansinio lizingo sutartį Nr. C-HLF-K-99-0007 ieškovų įsiskolinimus, t. y. 46 358,16 Lt S. Č. įsiskolinimą ir po 68 698 Lt E. S. ir R. J. įsiskolinimus, sumažinti ta pinigų suma, kuri viršys UAB „Valtija“ įsiskolinimą atsakovui. Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas aptariamą sutarties 10 punktą, rėmėsi liudytojo Z. V. parodymais ir padarė išvadą, kad šis sutarties punktas reiškia, jog jeigu atsakovas gautų didesnę sumą, negu UAB „Valtija“ skola atsakovui, tuomet tie pinigai galėtų padengti ieškovų skolą (ar jos dalį) pagal finansinio lizingo sutartį, tačiau toks skolos padengimas galimas tik 90 000 JAV dolerių sumos ribose. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, nors 2000 m. liepos 25 d. susitarimu buvo konstatuota 135 938,54 JAV dolerių skola atsakovui, tačiau aptariama sutartimi dėl reikalavimo perleidimo ieškovai perleido savo 90 000 JAV dolerių dydžio reikalavimą į UAB „Valtija“, todėl tik šia suma, UAB „Valtija“ įvykdžius savo įsipareigojimą, galėjo būti sumažinta ieškovų skola atsakovui, kas ir buvo realiai padaryta.

Kasatoriai kasaciniame skunde kelia teisės klausimą ir teigia, kad apeliacinės instancijos teismas aptariamą sutartį dėl reikalavimo teisės perleidimo, konkrečiai - jos 10 punktą, aiškino pažeisdamas CK 6.193 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytus reikalavimus ir nukrypstant nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos, apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytas sutarties 10 punkto aiškinimas neatitinka sutarties teksto, protingumo ir sąžiningumo principų bei prieštarauja ieškovų ketinimams. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos duomenis, sutarčių aiškinimo taisykles, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina, jog nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.193 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Bylos duomenys neduoda pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo tikrųjų sutarties šalių ketinimų, neatsižvelgė į aptariamosios sutarties sąlygų ir kitų sutarčių tarpusavio ryšį, aptariamosios sutarties esmę, tikslą bei sudarymo aplinkybes. Atsižvelgiant į teismo posėdžių protokoluose užfiksuotą liudytojo Z. V. parodymų esmę (b. l. 223, 224, 294, 295), nėra pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas šio liudytojo parodymus interpretavo netinkamai. Aiškinant sutartį, turi būti nagrinėjami visų jos šalių ketinimai. Pažymėtina, kad tą pačią dieną, kai buvo sudaryta nagrinėjama sutartis, UAB „Valtija“ ir atsakovas taip pat sudarė sutartį dėl reikalavimo teisės perleidimo (b. l. 78), kuria UAB „Valtija“ perleido atsakovui savo reikalavimo teisę 827 080 Lt sumai į skolininką - Klaipėdos miesto savivaldybę. Pastarojoje sutartyje konstatuota, kad UAB „Valtija“ yra skolinga atsakovui 889 642,18 Lt pagal tarp jų sudarytas lizingo sutartis Nr. C-HLJ-P-99-0008 ir Nr. C-HLJ-P-2000-0008 bei pagal UAB „Valtija“ su R. J., E. S. ir S. Č. pasirašytas paskolos sutartis, kurių kreditorių reikalavimo teises iš pradinių kreditorių yra perėmęs atsakovas. Tai liudija, kad nei UAB „Valtija“, nei atsakovas nelaikė, jog UAB „Valtija“ yra prisiėmusi įsipareigojimus mokėti skolą už ieškovus R. J., E. S. ir S. Č. pagal tarp šių fizinių asmenų bei atsakovo sudarytą lizingo sutartį Nr. C-HLF-K-99-0007 ir tokio ketinimo neturėjo. Šioje sutartyje užfiksuoti skolos ir perleidžiamo reikalavimo dydžiai - atitinkamai 889 642,18 Lt ir 827 080 Lt, atsižvelgiant į bylos duomenis apie nuostolingus UAB „Valtija“ veiklos rezultatus, paneigia kasatorių teiginį, kad buvo pagrįstai tikimasi, jog UAB „Valtija“ turės galimybę atsakovui sumokėti ir ieškovų skolas, didesnes nei 90 000 JAV dolerių. Bylos duomenys nepatvirtina, kad buvo teisinis pagrindas atsakovui gauti iš UAB „Valtija“ didesnį įvykdymą, nei UAB „Valtija“ skola atsakovui. Kasacinio skundo argumentas apie tai, kad pagal apeliacinės instancijos teismo aiškinimą tektų pripažinti, jog nagrinėjamos sutarties 10 punktas yra perteklinis, nepaneigia apeliacinės instancijos teismo išvadų. Be to, kaip nurodo kasatoriai, nagrinėjamos sutarties 10 punktas į sutartį įtrauktas jų reikalavimu. CK 6.193 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jog aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai.

Teisėjų kolegija taip pat kaip nepagrįstus atmeta kasacinio skundo argumentus, kuriais kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles vertindamas 2000 m. rugpjūčio 14 d. tarp UAB „Valtija“ ir atsakovo sudarytą sutartį dėl reikalavimo teisės perleidimo. Kaip jau minėta, šia sutartimi (b. l. 78) UAB „Valtija“ perleido atsakovui savo reikalavimo teisę 827 080 Lt sumai į skolininką - Klaipėdos miesto savivaldybę. Sutartyje konstatuota, kad UAB „Valtija“ yra skolinga atsakovui 889 642,18 Lt pagal tarp jų sudarytas lizingo sutartis Nr. C-HLJ-P-99-0008 ir Nr. C-HLJ-P-2000-0008 bei pagal UAB „Valtija“ su R. J., E. S. ir S. Č. pasirašytas paskolos sutartis, kurių kreditorių reikalavimų teises iš pradinių kreditorių yra perėmęs atsakovas. Paminėtos sutarties sąlygos yra aiškios, nekeliančios abejonių, nenuginčytos, todėl jas aiškinti kasatorių nurodomu būdu, kas pagal bylos duomenis reikštų sutarties papildymą tokiomis sąlygomis, dėl kurių jos šalys nesusitarė, nėra teisinio pagrindo. Pažymėtina, kad sudarant šią sutartį UAB „Valtija“ kaip direktorius atstovavo ieškovas S. Č., kuris, elgdamasis protingai, rūpestingai ir sąžiningai, negalėjo nepastebėti, kad sutartyje skolos teisinis pagrindas arba skolos dydis pagal joje įrašytą teisinį pagrindą yra nurodyti netinkamai. Kasatoriai byloje neįrodė savo teiginių apie aptariamoje sutartyje konstatuotos UAB „Valtija“ skolos atsakovui struktūrą ir dydį, neprašė atitinkamus įrodymus išreikalauti iš atsakovo ir (arba) trečiojo asmens UAB „Valtija“, nors tokią procesinę galimybę turėjo. Pripažinti, kad bylą nagrinėję teismai pagal pateiktus įrodymus netinkamai nagrinėjo ir tyrė aptariamą sutartį, nėra pagrindo.

Kasatoriai, teigdami apie tai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė rungimosi ir dispozityvumo principus (CPK 12, 13 straipsniai), šiuos principus netinkamai interpretuoja kaip teismo pareigą savo procesinį sprendimą pagrįsti išimtinai tik šalių nurodytais teisiniais argumentais, todėl kasacinio skundo argumentai apie minėtų civilinio proceso principų pažeidimą atmestini. Taip pat atmestinas ir argumentas apie bylos nagrinėjimo ribų peržengimą, nes faktų, susijusių su daugiašalės sutarties dėl reikalavimo teisės perleidimo 10 punktu (b. l. 26), nustatymas įėjo į bylos nagrinėjimo ribas ir teismas savo procesiniame sprendime turėjo pasisakyti dėl jų egzistavimo arba neegzistavimo, tai pagrįsdamas byloje surinktų įrodymų įvertinimu.

Įrodinėjimo tikslas - teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir įrodymų visetą bei iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo. Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismas byloje surinktus įrodymus įvertino pažeisdamas jų vertinimo taisykles. Apeliacinės instancijos teismo išvados apie faktines bylos aplinkybes padarytos remiantis įrodymų viseto duomenimis ir atitinka byloje surinktus įrodymus. Pagal byloje surinktus įrodymus apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo bei logikos taisyklėmis, neturėjo pakankamo pagrindo pripažinti, kad UAB „Valtija“ 889 642,18 Lt skola atsakovui, kuri konstatuota tarp šių juridinių asmenų 2000 m. rugpjūčio 14 d. sudarytoje sutartyje dėl reikalavimo teisės perleidimo (b. l. 78), negyvenamųjų patalpų, esančių Paryžiaus komunos g. 24a, Klaipėdoje, privatizavimo 2002 m. vasario 6 d. metu jau buvo sumažėjusi iki 6658,15 Lt bei kad atsakovas privatizavimo procese sutaupė 629 100 Lt. Atsakovo 2002 m. gegužės 23 d. raštai (b. l. 53-55) nesudarė pakankamo pagrindo pripažinti tokias kasatorių nurodytas aplinkybes egzistavusiomis.

Aplinkybė, kad atsakovui yra sudaryta galimybė nepagrįstai praturtėti ieškovų sąskaita, byloje nėra nustatyta. Kasacinio skundo argumentai nepatvirtina, jog teismas bylą išnagrinėjo nesivadovaudamas CK 1.5 straipsnio 4 dalyje įtvirtintais teisingumo ir sąžiningumo principais, pažeidžiant šalių interesų pusiausvyrą.

Kiti kasacinio skundo argumentai juridiškai nereikšmingi ir neįtakoja apskųstų procesinių sprendimų teisėtumo. Teisėjų kolegija, patikrinusi sprendimą ir nutartį teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad juos naikinti kasacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Apskųstus procesinius sprendimus paliekant nepakeistus, tenkintinas atsakovo prašymas dėl 300 Lt išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme už atsiliepimo surašymą priteisimo ir šios išlaidos priteistinos atsakovo naudai iš kiekvieno ieškovo po 75 Lt dydžio.

Nagrinėjamoje byloje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 16 d. nutartimi yra taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir iki byla bus išnagrinėta kasacine tvarka yra sustabdytas ieškovės I. Č. nekilnojamojo turto, esančio Laisvės g. 7, Mažeikiuose, priverstinis pardavimas. Bylą kasacine tvarka išnagrinėjus, apie šį faktą praneština Telšių rajono apylinkės teismo hipotekos skyriui ir valstybės įmonės Registrų centro Mažeikių filialui.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

Šiaulių apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 15 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 27 d. nutartį palikti nepakeistus.

Priteisti iš ieškovų S. Č. (duomenys neskelbtini), E. S. (duomenys neskelbtini), R. J. (duomenys neskelbtini) bei I. Č. (duomenys neskelbtini) po 75 (septyniasdešimt penkis) Lt atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Parex lizingas“ (į. k. 1077498) naudai išlaidoms advokato pagalbai atlyginti.

Apie kasacinės bylos išnagrinėjimo faktą pranešti Telšių rajono apylinkės teismo hipotekos skyriui ir valstybės įmonės Registrų centro Mažeikių filialui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

 

Teisėjai                                                                                                            Juozas Šerkšnas

 

 

Antanas Simniškis

 

 

Algimantas Spiečius