Administracinė byla Nr. eAS-481-575/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01705-2022-2

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.2

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2022 m. birželio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 4 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo įvykdymo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėjas M. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti atsakovo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2022 m. kovo mėn. raštą Nr. (838/20) 9R-428 „Dėl prašymo išnagrinėjimo“ (toliau – ir Raštas) ir įpareigoti atsakovą jo prašymą išnagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nurodė, kad jis kreipėsi į Departamentą, prašydamas perkelti bausmę atlikti į (duomenys neskelbtini). Departamentas Rašte nurodė, kad pagal Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2021 m. rugpjūčio 11 d. nutartį Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos teikimas pagal pareiškėjo 2020 m. rugsėjo 7 d. prašymą dėl teismo sprendimo, kuriuo paskirta laisvės atėmimo bausmė, vykdymo perdavimo (duomenys neskelbtini) nebuvo patenkintas. Šis teismo sprendimas buvo apskųstas Kauno apygardos teismui. Apeliacinis teismas 2021 m. rugsėjo 14 d. apeliacinį skundą atmetė ir patvirtino Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2021 m. rugpjūčio 11 d. nutartį. Šis galutinis apeliacinio teismo sprendimas įsigaliojo 2021 m. rugsėjo 14 d. ir yra neskundžiamas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. gegužės 4 d. nutartimi pareiškėjo M. K. skundą atsisakė priimti.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalimi, 18 straipsnio 1 dalimi ir nustatė, kad pareiškėjas siekia, jog būtų perkeltas tolesniam bausmės atlikimui vykdyti į (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas skunde kelia reikalavimą panaikinti Departamento Raštą, kuriuo jam buvo pateiktas atsakymas dėl prašymo dėl perkėlimo į (duomenys neskelbtini), nurodant priimtus teismų sprendimus šiuo klausimu, ir kad nesant naujų duomenų, susijusių su jo perkėlimu į (duomenys neskelbtini), nagrinėti prašymą pakartotinai nėra pagrindo. Departamento Raštu pareiškėjas informuotas, kad jo prašymas dėl perkėlimo teismo nėra patenkintas bei, kad šis galutinis teismo sprendimas yra įsiteisėjęs.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“ 18 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 dalies 1–2 punktais, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 342 straipsnio 6 dalimi ir nustatė, kad pareiškėjo prašymas dėl perkėlimo yra susijęs su baudžiamuoju procesu ir bausmės vykdymo baudžiamaisiais teisiniais aspektais, o ne su viešojo administravimo teisiniais santykiais. Teismas sprendė, jog bausmės perdavimo vykdyti kitai Europos Sąjungos valstybei procedūrų metu priimti sprendimai ir veiksmai yra siejami su baudžiamuoju procesu, todėl šiame procese kylantys klausimai nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnyje numatyta galimybė apskųsti apygardos administraciniam teismui terminuoto laisvės atėmimo bausmę vykdančios institucijos veiksmus ar sprendimus nereiškia, jog visais atvejais tokios institucijos veiklos teisminę kontrolę atlieka ir jos veikloje iškylančius klausimus, kuriuos pagal įstatymą turi spręsti teismas, sprendžia apygardos administracinis teismas. Teismas nurodė, jog administraciniam teismui teismingi tik tie ginčai, kurie susiję su bausmę vykdančios institucijos viešojo administravimo veika.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo keliamo ginčo pobūdį ir nurodytą teisinį reguliavimą, konstatavo, kad pareiškėjo skundo reikalavimas yra ne dėl teisės viešojo administravimo srityje, todėl negali būti nagrinėjamas administraciniame teisme. Teismas nurodė, jog Departamento Raštas iš esmės yra susijęs su pareiškėjui nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymu, o tai yra baudžiamosios teisės reguliavimo dalykas, todėl keliamas ginčas yra teismingas bendrosios kompetencijos teismui.

Teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kaip nenagrinėtiną teismų šio įstatymo nustatyta tvarka.

III.

Pareiškėjas M. K. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 4 d. nutartį ir perduoti skundo priėmimo klausimą spręsti iš naujo.

Pareiškėjas teigia, kad Departamento Raštas motyvuojamas būtent Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatomis ir akcentuoja, jog siekia ne perkėlimo tolesniam bausmės atlikimui vykdyti į (duomenys neskelbtini), o kad atsakovas svarstytų jo prašymą dėl perkėlimo tolesniam bausmės atlikimui vykdyti į (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas supranta, kad Departamentas neįgaliotas spręsti tokius klausimus. Pareiškėjas laikosi pozicijos, jog Raštas yra individualus administracinis aktas, kuris žinybingas administraciniam teismui., pareiškėjo prašymas dėl sprendimo panaikinimo yra susijęs ne su baudžiamuoju procesu ir bausmės vykdymo baudžiamaisiais teisiniais santykiais, o būtent su viešojo administravimo teisiniais santykiais.

Pareiškėjas pažymi, kad teismui vieną kartą atmetus prašymą perduoti kitai Europos Sąjungos valstybei narei vykdyti sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės, nėra teisinių kliūčių teikti tokį prašymą pakartotinai.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 4 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjo M. K. skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjo keliamas ginčas iš esmės yra susijęs su pareiškėjui nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymu, o tai yra baudžiamosios teisės reguliavimo dalykas, todėl keliamas ginčas yra teismingas bendrosios kompetencijos teismui. Pareiškėjas atskirajame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada ir teigia, kad ginčo esmė yra atsakovo atsisakymas atlikti veiksmus (svarstyti pareiškėjo prašymą dėl perkėlimo tolesniam bausmės atlikimui vykdyti į (duomenys neskelbtini)).

Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai ir šis ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį. Kompetencijos nebuvimas gali lemti skundo nepriėmimą (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.) arba bylos perdavimą pagal rūšinį teismingumą, jei aplinkybė, jog ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui, paaiškėja jau po skundo priėmimo (ABTĮ 22 str. 1 d.). Administraciniai teismai turi tik jiems įstatymu suteiktą kompetenciją, jie privalo savo nagrinėjamas bylas susieti su tomis ABTĮ nuostatomis, kurios jiems suteikia arba riboja teisę nagrinėti tam tikrą ginčą.

Teisėjų kolegija akcentuoja, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad tiek administraciniai teismai, tiek bendrosios kompetencijos teismai yra savarankiški bei nepriklausomi ir nė viena iš šių teismų sistemų nėra dominuojanti kitos atžvilgiu. Kiekvienos teismų sistemos teismas pagal įstatymus vykdo būtent tas funkcijas, kurios yra būdingos tos teismų sistemos teismams. Konstitucinė teisingumo vykdymo samprata suponuoja tai, kad teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytos kompetencijos ir neperžengdami savo jurisdikcijos ribų, neviršydami kitų įgaliojimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-704/2013).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje teisingai rėmėsi ABTĮ 18 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams. Pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Pagal Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 18 dalį viešasis administravimas yra suprantamas kaip teisės aktais reglamentuota viešojo administravimo subjektų veikla, skirta teisės aktams įgyvendinti: administracinis reglamentavimas, administracinių sprendimų priėmimas, teisės aktų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo priežiūra, administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas. Aptartas teisinis reguliavimas patvirtina, kad administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai yra kilęs viešojo administravimo srities ginčas, todėl pareiškėjas, paduodamas skundą, turi pareigą pagrįsti, kad ginčas yra kilęs būtent iš administracinių teisinių santykių, kurį turėtų nagrinėti administracinis teismas.

Pareiškėjo skundo turinys patvirtina, kad pareiškėjas siekia, jog būtų perkeltas tolesniam bausmės atlikimui vykdyti į (duomenys neskelbtini). Įvertinusi pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateikto skundo, kuriame pats pareiškėjas suformulavo reikalavimus ir nurodė faktines aplinkybes, dėl kurių turi būti patenkintas reikalavimas panaikinti Departamento Raštą ir įpareigoti atsakovą nagrinėti pareiškėjo prašymą, bei kartu su juo pateikto Rašto turinį, taip pat pareiškėjo atskirajame skunde išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia inicijuoti ginčą būtent dėl jam paskirtos bausmės tolesnio atlikimo vietos (šalies), t. y. pareiškėjo siekiamos teisinės pasekmės bei skundo reikalavimai nėra siejami su viešojo administravimo sritimi, o teisiniai santykiai susiklostė ne viešojo administravimo srityje.

Nustatyta, kad Departamentas atliko įstatyme nustatytą pareigą įvertinti pareiškėjo prašymą, o Rašte nurodytas pagrindas (Viešojo administravimo įstatymo 11 str. 3 d. 2 p.), kuriuo vadovaujantis buvo atsisakyta pareiškėjo prašymą pakartotinai nagrinėti, negali būti vertinamas kaip viešojo administravimo subjekto neveikimas ar netinkamas veikimas; šiuo atveju sprendžiamas su bausmės vykdymo teisiniais santykiais susijęs klausimas. Taigi, Departamento Raštas buvo priimtas vykdant Departamentui priskirtas funkcijas nuosprendžio vykdymo teisiniuose santykiuose, o ne atliekant viešąjį administravimą, kaip jis yra apibrėžtas Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 18 dalyje.

Specialiosios teisėjų kolegijos bylose dėl rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti praktikoje ne kartą yra nurodyta, kad Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnyje nustatyta galimybė apskųsti apygardos administraciniam teismui viešųjų darbų, laisvės apribojimo, arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų pareigūnų veiksmus ar sprendimus nereiškia, jog visais atvejais tokios institucijos veiklos teisminę kontrolę atlieka ir jos veikloje iškylančius klausimus, kuriuos pagal įstatymą turi spręsti teismas, sprendžia apygardos administracinis teismas. Administraciniam teismui teismingi tik tie ginčai, kurie susiję su bausmę vykdančios institucijos administravimo veikla.

Pažymėtina, kad pareiškėjas nei pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde, nei atskirajame skunde nenurodė teisiškai pagrįstų argumentų, kurie leistų teigti, jog jo keliamas ginčas yra priskirtas administracinių teismų kompetencijai. Įvertinus šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, yra akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju ginčas yra susijęs su Departamento veikla baudžiamojo proceso srityje, o ne jo, kaip viešojo administravimo subjekto, funkcija.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes, aptartą teisinį reglamentavimą bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjo skundą, priėmė teisingą procesinį sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. K. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Rytis Krasauskas

        Ričardas Piličiauskas

        Veslava Ruskan