Administracinė byla Nr. A-667-602/2017
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01746-2015-0
Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. liepos 5 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. P. (M. P.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas M. P. 2015 m. rugsėjo 5 d. su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 11 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2011 m. rugsėjo 21 d. iki skundo padavimo neteisėtai buvo apribota jo laisvė, kadangi laisvės atėmimo bausmės sąlygos neatitiko galiojančių teisės aktų reikalavimų. Laisvės atėmimo bausmę pareiškėjas atliko perpildytuose pataisos namuose, kuriuose nuteistųjų skaičius žymiai viršijo teisės aktais nustatytą maksimalų nuteistųjų skaičių. Gyvenamosiose patalpose gyvenamojo ploto vienam asmeniui vidutiniškai teko mažiau nei nustatyta, minimali ploto norma buvo pažeista. Pareiškėjo nuomone, buvo pažeistos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnis, Higienos normų nuostatos. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas patyrė didelę neturtinę žalą, kuri turi būti įvertinta pinigais, t. y. patyrė dvasinius išgyvenimus, didelius nepatogumus.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir atsakovas) pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame nurodė, jog su skundu nesutinka.
Teigė, jog kiekvienam pataisos įstaigos nuteistajam direktoriaus įsakymu yra skiriama miegamoji vieta, esanti konkretaus būrio atskiros brigados gyvenamojoje zonoje. Per visą bausmės atlikimo pataisos įstaigoje laiką pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose kartu su kitais nuteistaisiais. Nuteistojo gyvenamasis plotas nėra tik vieta miegamajame kambaryje, gyvenamosios patalpos yra atskiri kambariai su bendrojo naudojimo patalpomis. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio, tinklinio, futbolo aikštelės su dirbtine danga, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, kuriais bet kada gali naudotis nuteistieji. Pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginančios jo buvimą pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Be to, ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra ne kartą pažymėjęs, kad Konvencijos 3 straipsnis pažeidžiamas yra tik tuomet, kai asmeniui yra draudžiama judėti, užkertama galimybė mankštintis, pasivaikščioti lauke, varžoma nuteistojo galimybė laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje, kai patalpų apšvietimas ir ventiliacija nesuteikia sąlygų sveikatos būklei. Pareiškėjas nepateikė jokių konkrečiais faktais pagrįstų duomenų, kad Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija nesilaikė skunde nurodytų teisės normų reikalavimų. Atsakovas prašė skundo reikalavimams taikyti ieškinio senatį ir skundą atmesti.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista M. P. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 12 ir 14 būrių gyvenamosiose patalpose sąlygas. Pareiškėjui M. P. priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą (už kalinimo sąlygas baudos izoliatoriaus kamerose).
Pirmosios instancijos teismas teigė, jog pareiškėjas prašė atlyginti neturtinę žalą, kuri, jo teigimu, buvo padaryta laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 21 d. iki skundo padavimo teismui dienos. Atsakovas teismo prašė taikyti ieškinio senatį. Byloje nėra duomenų, jų nepateikė ir pareiškėjas, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi ankščiau dėl kalinimo sąlygų atitikimo teisės aktų reikalavimams. Pareiškėjas prašė neturtinės žalos, įvertintos pinigais, atlyginimo. Įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus, teismas padarė išvadą, jog kilusio ginčo atveju turi būti vertinamas laikotarpis už 3 metus nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2012 m. rugsėjo 3 d. iki 2015 m. rugsėjo 3 d., kadangi pareiškėjas 2015 m. rugsėjo 3 d. kreipėsi į teismą.
Darydamas šią išvadą teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas jau pakankamai ilgą laiką atlikinėjo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje ir jam objektyviai turėjo būti žinomos pagrindinės teisės aktų (įstatymų ir poįstatyminių aktų), reglamentuojančių suėmimo (kalinimo) sąlygas, nuostatos. Be to, neturtinė žala – tai pareiškėjo subjektyvūs išgyvenimai, dvasiniai sukrėtimai, bendravimo galimybių sumažėjimas ir pan. Iš to sekė, kad teismui nebuvo pateikta duomenų, jog pareiškėjas ankščiau kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl laikymo sąlygų. Teismas konstatavo, kad nenustatyta jokių Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.129 ir 1.130 straipsniuose įtvirtintų pagrindų, kurie duotų pakankamą pagrindą svarstyti klausimus apie ieškinio senaties terminų sustabdymą arba jų eigos nutraukimą. Įvertinęs bylos įrodymų visetą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šioje byloje nėra jokio pagrindo svarstyti ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog bylos duomenys patvirtino, kad pareiškėjas pataisos įstaigos direktoriaus įsakymais nuo 2012 m. rugsėjo 3 d. iki 2013 m. spalio 18 d. buvo paskirtas gyventi 14 būrio 3 brigados gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas – 52,41 kv. m, nėra duomenų apie miegamųjų vietų skaičių; nuo 2013 m. spalio 18 d. iki 2014 m. balandžio 18 d. buvo paskirtas gyventi 18 būrio 1 brigados gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas – 99,16 kv. m, ji buvo skirta gyventi viso 30 nuteistųjų (kiekvienam nuteistajam teko po 3,31 kv. m gyvenamojo ploto, ploto norma pažeista nebuvo); nuo 2014 m. balandžio 18 d. iki 2014 m. rugsėjo 16 d. buvo paskirtas gyventi 14 būrio 1 brigados gyvenamojoje patalpoje, nėra duomenų apie miegamųjų vietų skaičių bei patalpos plotą; nuo 2014 m. rugsėjo 16 d. iki 2015 m. rugpjūčio 13 d. buvo paskirtas gyventi 18 būrio 1 brigados gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas – 99,16 kv. m, ji buvo skirta gyventi viso 30 nuteistųjų (kiekvienam nuteistajam teko po 3,31 kv. m gyvenamojo ploto, ploto norma pažeista nebuvo); nuo 2015 m rugpjūčio 13 d. iki 2015 m. rugsėjo 3 d. buvo paskirtas gyventi 12 būrio 3 brigados gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas – 32,34 kv. m, ji buvo skirta gyventi viso 16 nuteistųjų (kiekvienam nuteistajam teko po 2,02 kv. m gyvenamojo ploto, trūko 1,08 kv. m. ploto).
Taigi, minėti įrodymai patvirtino, kad laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 3 d. iki 2013 m. spalio 18 d. bei nuo 2014 m. balandžio 18 d. iki 2014 m. rugsėjo 16 d., atsakovui nepateikus duomenų apie miegamųjų vietų skaičių 14 būrio 1 ir 3 brigados gyvenamosiose patalpose, t. y. nepaneigus pareiškėjo skundo motyvo apie pažeistas ploto normas, teismas konstatavo, jog šiais laikotarpiais pareiškėjui atsakovas neužtikrino teisės aktais numatyto minimalaus gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam. Taip pat minėti bylos duomenys patvirtino, jog laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 13 d. iki 2015 m. rugsėjo 3 d. ploto norma nebuvo užtikrinta, trūko 1,08 kv. m ploto.
Tačiau pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes nebuvo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo atžvilgiu bausmės atlikimo sąlygos 14 būrio 1 ir 3 brigados bei 12 būrio 3 brigados gyvenamosiose patalpose buvo pažeidžiančios Konvencijos 3 straipsnio nuostatas. Atsakovas pagrįstai akcentavo bausmės atlikimo Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje bendrąsias sąlygas, t. y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, kad šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Taigi buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Byloje nėra duomenų, kad pataisos namuose pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Minėtų aplinkybių visuma nesuteikė pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas, jo nurodytu laikotarpiu, atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.
Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatytas, tačiau teismas konstatavo, kad valstybė pagal nacionalinę teisę pakankamai ilgą laiką neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje 14 ir 12 būrių gyvenamosiose patalpose gyvenamojo ploto normos, o tai CK 6.271 straipsnio prasme reiškia, kad neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to pareiškėjui CK 6.250 straipsnio prasme kilo atitinkamos pasekmės (dvasiniai išgyvenimai, didelis nepatogumas, pažeminimas, didelis psichologinis sukrėtimas).
Pirmosios instancijos teismas sprendimu pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas įkalinimo Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (12 ir 14 būriuose) sąlygas.
Taip pat teismas nustatė, jog pareiškėjas atliko drausmines nuobaudas ginčo laikotarpiu baudos izoliatoriaus kamerose: nuo 2013 m. liepos 31 d. 10 parų kameroje Nr. 7, kurios plotas 14,31 kv. m, joje įrengtos 4 miegamosios vietos, kiekvienam nuteistajam teko po 3,58 kv. m ploto, trūko – 0,02 kv. m ploto; nuo 2013 m. rugpjūčio 14 d. 15 parų kameroje Nr. 10, kurios plotas 8,29 kv. m, joje įrengtos 2 miegamosios vietos, kiekvienam nuteistajam teko po 4,15 kv. m ploto, ploto norma pažeista nebuvo; nuo 2014 m. birželio 4 d. 7 paras kameroje Nr. 4, kurios plotas 13,88 kv. m, joje įrengtos 4 miegamosios vietos, kiekvienam nuteistajam teko po 3,47 kv. m ploto, trūko – 0,13 kv. m ploto; nuo 2014 m. rugpjūčio 22 d. 15 parų ir nuo 2014 m. rugsėjo 22 d. 15 parų kameroje Nr. 8, kurios plotas 14,12 kv. m, joje įrengtos 4 miegamosios vietos, kiekvienam nuteistajam teko po 3,53 kv. m ploto, trūko – 0,07 kv. m ploto; nuo 2014 m. spalio 29 d. 15 parų kameroje Nr. 2, kurios plotas 14,18 kv. m, joje įrengtos 4 miegamosios vietos, kiekvienam nuteistajam teko po 3,55 kv. m ploto, trūko – 0,05 kv. m ploto; nuo 2015 m. birželio 3 d. 15 parų kameroje Nr. 6, kurios plotas 14,20 kv. m, joje įrengtos 4 miegamosios vietos, kiekvienam nuteistajam teko po 3,55 kv. m ploto, trūko – 0,05 kv. m ploto; nuo 2015 m. rugpjūčio 20 d. 10 parų kameroje Nr. 6, kurios plotas 15,28 kv. m, joje įrengtos 6 miegamosios vietos, kiekvienam nuteistajam teko po 2,55 kv. m ploto, trūko – 1,05 kv. m ploto.
Taigi, minėti įrodymai taip pat patvirtino, kad pareiškėjui atsakovas 87 paras neužtikrino teisės aktais numatyto minimalaus gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam pastarajam atliekant bausmę baudos izoliatoriaus kamerose, t. y. nurodytais laikotarpiais pareiškėjui atitinkamai teko 0,02, 0,13, 0,07, 0,05, 1,05 kv. m ploto mažiau. Atsakovas atsiliepime neginčijo fakto, jog nustatyti teisės aktų reikalavimai gyvenamojo ploto normai tam tikrą laiką buvo pažeisti.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 7, 4, 8, 2, 6 pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. M. P. patyrė neturtinę (moralinę) žalą.
Kaip jau minėta, pažeidžiant reglamentuotą minimalią gyvenamojo ploto normą, pareiškėjas buvo kalinamas 87 paras baudos izoliatoriaus kamerose, kuriose asmens judėjimo laisvė yra griežtai reglamentuota, pažeidžiant teisės aktų nustatytą minimalią ploto normą. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Įvertinus pažeidimo trukmę, jo pobūdį, nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų kreipęsis į Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos administraciją, kad jo sveikatos būklė jam kalint pataisos namuose būtų pablogėjusi, taip pat neesant įrodymų apie tai, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis buvo įvertintas 400 Eur ir ši suma buvo priteista iš atsakovo.
III.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 28 d. sprendimą pakeisti ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo M. P. teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išdėstytomis aplinkybėmis, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 7, 4, 8, 2, 6 pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų ir papildomą diskomfortą, kadangi byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichologinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.
Byloje esantys įrodymai nepatvirtina neteisėtų valstybės institucijos veiksmų, tiek priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu, ir neturtinės žalos atsiradimo fakto už kalinimo sąlygas baudos izoliatoriaus kamerose. Taigi nustatytos faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir jo teisės į aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.
Pareiškėjas M. P. pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriame prašo atmesti atsakovo apeliacinį skundą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Apeliacine tvarka nagrinėjama byla dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 28 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjo skundas buvo tenkintas iš dalies. Pažymėtina, kad ši byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. birželio 30 d.
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos neužtikrinus tinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos baudos izoliatoriuje, atlyginimo.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimą tenkino iš dalies ir priteisė 400 Eur neturtinei žalai atlyginti. Atsakovas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad teisės būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis pažeidimo pripažinimas būtų pakankama satisfakcija pareiškėjui.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą pirmiausiai kildino iš to, kad baudos izoliatoriaus kameroje jis buvo laikomas neužtikrinant teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui. Pastebėtina, jog ginčui aktualių Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija 87 paras neužtikrino teisės aktais numatyto minimalaus gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam pastarajam atliekant bausmę baudos izoliatoriaus kamerose, t. y. nurodytais laikotarpiais pareiškėjui atitinkamai teko 0,02, 0,13, 0,07, 0,05, 1,05 kv. m ploto mažiau.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai, kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus. Šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas buvo kalintas neužtikrinant vienam asmeniui turinčios tekti minimalaus ploto normos. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo pareiškėjui sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – 3,6 kv. m ploto pareiškėjui neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).
Teisėjų kolegija pažymi, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, asmens laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista žymiai, pažeidimo tąsa. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus.
Teisėjų kolegija atmeta atsakovo argumentą, jog netinkamos įkalinimo sąlygos pažeidžiant minimalaus kameros ploto reikalavimą vienam asmeniui nesukėlė pareiškėjui neigiamų pasekmių, todėl neturtinė žala neturėtų būti priteisiama. Šiuo atveju, vien 3,6 kv. m ploto neužtikrinimas pareiškėjui yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad buvo pažeistos teisės aktais nustatytos įkalinimo sąlygos ir yra pagrindas pripažinti valstybės atsakomybę.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti pareiškėjo prašoma 11 000 Eur suma. Įvertinus Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (87 paras pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas buvo 0,02, 0,13, 0,07, 0,05, 1,05 kv. m mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo apskaičiuotas pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydis – 400 Eur – yra adekvatus atsakovo padarytam teisės pažeidimui.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai
Ričardas Piličiauskas
Veslava Ruskan
Arūnas Sutkevičius