Administracinė byla Nr. A-986-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04619-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas G. K. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui.

Pareiškėjas paaiškino, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas nuo 2013 m. spalio 21 d. iki 2014 m. kovo 20 d. kartu su 3–9 asmenimis. Pareiškėjo teigimu, plotas vienam asmeniui negali būti mažesnis nei 5 kv. m. Tokios laikymo sąlygos prilyginamos kankinimui. Kamerose buvo šalta, drėgna, trūko oro, buvo tamsu. Pareiškėjas buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti, gamtinius reikalus atlikti visų akivaizdoje, o tai žemino jo orumą. Atvykus į Lukiškių TI-K, apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, purvina), asmenys verčiami nusirengti nuogai, daiktus dėti į nešvarias dėžes. Dėl neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą, nuolat jaučia baimę, apatiją.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 10–13) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Paaiškino, kad 2013 m. birželio 20 d. pareiškėjas buvo išvykęs į Marijampolės pataisos namus ir kitą kartą į Lukiškių TI-K atvyko tik 2014 m. kovo 4 d. Pateikdamas pareiškėjo judėjimo grafiką, atsakovas nurodė, jog 2014 m. kovo 5 d. – 2014 m. kovo 12 d. vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus. Maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys. Šis skaičius nuolat yra viršijamas ir gali siekti virš 1 000 asmenų. Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje, Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnyje numatytų reikalavimų. Be to, įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius, t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras, kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui yra išduodami į kameras. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, UAB „Dezinfa“, kurios atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių Tl-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužinėdami stiklus, klozetus, o taip pat ir griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan. Todėl, pilnai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju nėra būtinos Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 15 d. sprendimu (b. l. 57–61) pareiškėjo G. K. skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad žalą, pasak pareiškėjo, jis patyrė laikomas Lukiškių TI-K nuo 2013 m. spalio 21 d. iki 2014 m. kovo 20 d. kamerose kartu su 3-9 asmenimis antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, purvina ir t. t.), asmenys verčiami nusirengti nuogai, daiktus dėti į nešvarias dėžes, kamerose buvo šalta, drėgna, trūko oro, tamsu. Pareiškėjo teigimu, plotas vienam asmeniui negali būti mažesnis nei 5 kv. m.

Šiuo aspektu teismui svarbu nustatyti, ar Lukiškių TI-K veiksmai (neveikimas) buvo neteisėti, ar dėl neteisėtų veiksmų pareiškėjui buvo padaryta žala, ar yra priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pasisakydamas dėl ginčo esmės, pirmosios instancijos teismas rėmėsi CK 6.246, 6.247, 6.248, 6.249 ir 6.271 straipsnių nuostatomis, taip pat ir šias nuostatas aiškinančia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika (2007 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-499/2007).

Teismas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3.1. punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto kamerose norma – 3,6 kv. m vienam asmeniui.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2014 m. kovo 4 d. iki 2014 m. kovo 13 d. kamerose Nr. 113 (plotas 6,43 m2), Nr. 258 (plotas 34,71 m2). Pareiškėjo judėjimo grafikas (b. l. 10) patvirtina, kad minėtu laikotarpiu, Lukiškių TI-K kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotas atitiko nustatytus reikalavimus. Kameroje Nr. 113 jis buvo kalinamas su 3 asmenimis, kai atvyko 2014 m. kovo 4 d., o 2014 m. kovo 5 d. perkeltas į kamerą Nr. 258, kurioje kalėjo su 5-8 asmenimis iki 2014 m. kovo 13 d. Valandomis laikas, kai kameroje būdavo apgyvendinami asmenys, nenurodytas, todėl teismas pareiškėjo kalinimo kamerose dienas skaičiuoja apytiksliai, vieną parą dalijant per pusę. Minėti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2014 m. kovo 4 d. iki 2014 m. kovo 13 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas 9 paras, Lukiškių TI-K užtikrino pareiškėjo teisę į kalinimą patalpose nepažeidžiant minimalios 3,6 m2 gyvenamojo ploto normos kamerose, nustatytos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124, t. y. Lukiškių TI-K veikė taip, kaip pagal teisės aktus turėjo veikti.

Pareiškėjo teiginys, kad nuo 2013 m. spalio 21 d. iki 2014 m. kovo 3 d. buvo laikomas netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K neatitinka tikrovės, nes atsakovas pateikė judėjimo grafiką, iš kurio aiškiai matyti, kad minėtu laikotarpiu Lukiškių TI-K pareiškėjas nebuvo laikomas, tokių įrodymų pareiškėjas taip pat nepateikė.

Pareiškėjo pateikta Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2013 m. gegužės 20 d. pažyma (b. l. 5–6) nepatvirtina netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K, nes joje analizuojamos laikymo sąlygos Marijampolės pataisos namuose.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, jog pagrindas neturtinei žalai kilti atsirado ir dėl to, kad jis buvo laikomas antisanitarinėmis sąlygomis, asmenys verčiami nusirengti nuogai, daiktus dėti į nešvarias dėžes, kamerose buvo šalta, drėgna, trūko oro, tamsu, buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti, gamtinius reikalus atlikti visų akivaizdoje, o tai žemino jo orumą.

Vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir HN 76:2010), nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx (22 p.); gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx (23 p.); gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (24 p.); gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių (56 p.); laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją) [4.19], kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla (60 p.), Laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti aprūpinami švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis pagal teisės akto nustatytas normas [4.20] (63 p.), lovų čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinių, tinkamų skalbti ir / arba dezinfekuoti įstaigoje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje (66 p.). Į bylą pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai, Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksnių tyrimo skyriaus šiluminės aplinkos matavimo protokolai, cheminių tyrimų protokolas, sutartis dėl kenkėjų naikinimo (b. l. 22–45) patvirtina, kad visos kameros, kuriose buvo apgyvendintas pareiškėjas, vėdinamos natūraliai, per langą, kaip ir nurodyta Lietuvos higienos normose 76:2010. Pelės, žiurkės ir kiti kenkėjai bei parazitai naikinami. Lukiškių TI-K patalynė išduodama pagal normas, nustatytas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“. Vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 173 punkto nuostatomis nuteistieji, kurie naudojasi nuosava patalyne, valdišką patalynę turi grąžinti. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normose nustatyta, kad vyrams išduodama 1 antklodė (naudojimo laikas 3 m.), 1 pagalvė (naudojimo laikas 2 m.), 2 užvalkalai pagalvei (naudojimo laikas 1 m.), 4 paklodės (naudojimo laikas 1 m.). Šiose normose taip pat nustatyta, kad vietoj dviejų paklodžių gali būti išduodamas užvalkalas antklodei. Atsakovo atsiliepime nurodyta, kad Lukiškių TI-K naikinamos pelės, žiurkės ir kiti kenkėjai bei parazitai. Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų sutartį (b. l. 22–25) su UAB „Dezinfa“, kuri organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją) bei teisės aktų nustatyta tvarka atlieka visuomenės sveikatos priežiūros veiklą. Nurodė, kad UAB „Dezinfa“ turi licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Šie į bylą pateikti dokumentai paneigia pareiškėjo argumentus dėl antisanitarinių sąlygų (šalta, purvina ir t. t.) bei patvirtinta, kad atsakovas siekia užtikrinti kiek įmanoma geresnes kalinimo sąlygas suimtiesiems ir nuteistiesiems, rūpinasi švaros palaikymu kamerose.

Atkreiptinas dėmesys, kad pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (LVAT adm. bylos Nr. A14-225/2007, Nr. A575-662/11). Iš to seka, jog pareiškėjas, paduodamas skundą, teismui turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Pareiškėjas teismui iš esmės nepateikė jokių įrodymų dėl skunde išdėstytų aplinkybių, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad jam nebuvo sudaryta galimybė vėdinti patalpas per langus, įrodymų, kad dėl jo nurodomų aplinkybių būtų kreipęsis į kalinimo įstaigos administraciją ar kitas institucijas, atsakingas dėl higienos normų reikalavimų laikymosi, pareiškėjas teismui taip pat nepateikė. Tuo remdamasis teismas neturi pagrindo nesiremti Lukiškių TI-K pateiktais įrodymais, o pareiškėjo teiginius dėl kamerų ventiliacijos, drėgmės, švaros, oro temperatūros vertina kaip niekuo nepagrįstus. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl nešvarių dėžių, nusirengimo, gamtinių reikalų atlikimo matant kitiems kaliniams, yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Atsakovas atsiliepime teigia, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Šias aplinkybes taip pat patvirtina Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai, Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksnių tyrimo skyriaus šiluminės aplinkos matavimo protokolai, cheminių tyrimų protokolas.

Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. vasario 5 d. ir 2014 m. vasario 17 d. patikrinimo aktų (b. l. 42–45) matyti, kad atlikus kamerų Nr. 113 ir Nr. 258, kuriose kalėjo pareiškėjas, operatyviąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę buvo nustatyta, kad šiose kamerose dirbtinė dieninė apšvieta atitiko HN 76:2010 22 punkto reikalavimus (kameroje Nr. 113 apšvieta – 310 lx, kameroje Nr. 258 apšvieta – 288 lx). Kitų pažeidimų, aktualių šiam ginčui, Vilniaus visuomenės sveikatos centras nenustatė. Šiuo atveju pareiškėjas kameroje Nr. 113 buvo kalintas 1 parą, o kameroje Nr. 258 – 8 paras. Toks trumpas laikas negalėjo sukelti regėjimo problemų, pareiškėjas nepateikė duomenų, kad būtų kreipęsis į sveikatos priežiūros specialistus, todėl šiuos argumentus teismas atmeta. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, ginčą reglamentuojančias teisės normas, nenustatė Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų (neveikimo), kaip būtinos civilinės atsakomybės sąlygos.

Teismui nenustačius Lukiškių TI-K veiksmų (neveikimo) neteisėtumo, kaip vienos iš būtinų sąlygų civilinei atsakomybei kilti, pareiškėjo reikalavimai dėl žalos (turtinės ir neturtinės) atlyginimo atmestini.

III.

Pareiškėjas G. K. apeliaciniu skundu (b. l. 194–197) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas išsamiai neištyrė visų byloje surinktų įrodymų, neteisingai taikė materialinės teisės normas ir nukrypo nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikos. Teismas neatsižvelgė į tai, kad kamerų plotą ribojo ir joje esantis inventorius, lovos ir kiti daiktai, todėl pareiškėjui teko itin mažas kameros plotas.

2. Pareiškėjas yra neįgalusis, todėl jam turėjo būti sudarytos geresnės gyvenimo sąlygos, taip pat turėjo būti užtikrinta geresnė mitybos norma.

3. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2013 m. spalio 21 d. iki 2014 m. kovo 20 d., jo laikymo sąlygos pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtintą draudimą kankinti žmones.

4. Be to, pareiškėjui teko naudotis atviru tualetu, įrengtu kameroje, matant kitiems nuteistiesiems. Jam nebuvo išduotas tualetinis popierius. Skalbtis rūbus teko šaltame vandenyje, o rūbai nedžiūdavo. Dušu naudotis leisdavo tik kartą per savaitę ir tik 10 minučių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui G. K. už kalinimą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2014 m. kovo 4 d. iki 2014 m. kovo 13 d. teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pareiškėjas skunde bei apeliaciniame skunde nurodė, jog Lukiškių TI-K buvo kalinamas nuo 2013 m. spalio 20 d. iki 2014 m. kovo 20 d., tačiau byloje esantys duomenys (b. l. 10–13, 20) šį pareiškėjo teiginį paneigia. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo kalinamas tik laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 4 d. iki 2014 m. kovo 13 d.

Iš pareiškėjo teismui pateikto skundo turinio matyti, jog pareiškėjas skundėsi šiomis kalinimo sąlygomis: kameros ploto trūkumu, tuo, kad kamerose buvo šalta, drėgna, trūko oro, buvo tamsu, o gamtinius reikalus teko atlikti kitų kameroje buvusių nuteistųjų akivaizdoje. Be to, pareiškėjo teigimu, atvykus į įstaigą, apžiūros buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, jį vertė nusirengti, nors buvo šalta, o daiktus dėjo į nešvarias dėžes.

Apeliaciniu skundu skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. sprendimas, kuriuo teismas pareiškėjo G. K. skundą atmetė.

Pasisakydama dėl apeliaciniu skundu skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis adm. byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taigi, remdamasi minėta praktika, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pritaria Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime padarytoms išvadoms, kad pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu (t. y. nuo 2014 m. kovo 5 d. iki 2014 m. kovo 13 d.) nenustatyta pažeidimų, susijusių su pareiškėjo kalinimu kamerose, kuriose buvo šalta, drėgna, trūko oro, buvo tamsu, o, atvykus į įstaigą, pareiškėjo apžiūra buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis. Kolegija iš naujo nekartoja pirmosios instancijos teismo šiais aspektais išdėstytų argumentų.

Kita vertus, pirmosios instancijos teismo išvada, jog visą ginčui aktualų kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį, kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotas atitiko įstatymais nustatytą ploto normą, nepagrįsta. Šiuo aspektu apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124  1.3.1 punkte nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Iš pirmosios instancijos teismui pateiktų duomenų (b. l. 10) matyti, jog 2014 m. kovo 4 d. G. K. buvo laikomas kameroje Nr. 113, kurios plotas 6,43 kv. m, o nuo 2014 m. kovo 5 d. iki 2014 m. kovo 13 d. – kameroje Nr. 258, kurios plotas 34,71 kv. m. Kameroje Nr. 113 buvo kalinami 3 asmenys, todėl vienam asmeniui teko 2,14 kv. m kameros ploto, o kameroje Nr. 258 pareiškėjas buvo laikomas kartu su kitais 4 arba 7 asmenimis, todėl vienam asmeniui teko nuo 6,94 kv. m iki 4,33 kv. m. ploto. Vadinasi, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, 2014 m. kovo 4 d. (1 dieną) pareiškėjas buvo laikomas kameroje pažeidžiant teisės aktais vienam asmeniui nustatytą kameros ploto normą.

Iš skundo matyti, jog pareiškėjas skundžiasi ir tuo, kad jam teko naudotis viešu, atviru tualetu. Šiuo aspektu atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą paaiškino, kad Lukiškių TI-K kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Kadangi naujausioje LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį adm. byloje Nr. A-257-442/2016), teisėjų kolegija konstatuoja, jog aplinkybė, kad pareiškėjas naudojosi tualetu, kuris nebuvo atskirtas nuo bendros kameros erdvės, ne tik ribojo jo privatumą, bet ir sukėlė jam kitokius nemalonius išgyvenimus visą kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį (10 dienų).

Pareiškėjas skunde bei apeliaciniame skunde pabrėžė, kad, jam atvykus į įstaigą, buvo atliekama jo apžiūra, kuri vyko antisanitarinėmis sąlygomis, jį vertė nusirengti, nors buvo šalta, o daiktus dėjo į nešvarias dėžes. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į LVAT praktiką, kurioje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį adm. byloje Nr. A822-81/2014). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartį adm. byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr. LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį adm. byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį adm. byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį adm. byloje Nr. A525-197/2013). Kita vertus, nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodyti argumentai, jog darant asmens ir jo daiktų apžiūras tai atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, taip pat jo teiginiai dėl purvo, yra abstraktūs, be to, pareiškėjas skunde tik nurodė, jog asmens ir jo daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, šių argumentų nedetalizavo, t. y. nenurodė, kuriose patalpose buvo nesilaikoma nustatytų reikalavimų, nedetalizavo įvardintų aspektų. Atitinkamai, pripažintina, kad atsakovui būtų pernelyg neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius ir nedetalius pareiškėjo teiginius. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo skunde nurodomų aplinkybių nepakanka konstatuoti, kad pareiškėjui atvykstant/ išvykstant iš Lukiškių TI-K kratos buvo atliekamos pažeidžiant teisės aktais įtvirtintą tvarką. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuo aspektu nekonstatavo neteisėtų atsakovo veiksmų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė pagrįstų argumentų, leidžiančių kitaip traktuoti pirmosios instancijos teismo atliktą vertinimą.

Dėl tualetinio popieriaus neišdavimo, rūbų skalbimo šaltame vandenyje ir naudojimusi dušu kartą per savaitę, pareiškėjas pirminiame skunde argumentų nedėstė, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiais aspektais nepasisako. Be to, pirminiame skunde pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, t. y. šalia spausdintinio teksto ranka įrašė, kad buvo „pažeista LR BVK 173 str. 5 d.“. Įvertinusi tai, kad pareiškėjas skunde nenurodė jokių išsamesnių argumentų dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 5 dalies pažeidimo (kada ir kokiais veiksmais ši nuostata pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeista), kolegija nepasisako dėl apelianto teiginių, susijusių su jo, kaip neįgalaus suimtojo, teisių pažeidimu.

Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad Lietuvos valstybė jo atžvilgiu pažeidė Konvencijos 3 straipsnį.

Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Pagal EŽTT praktiką, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad byloje Dmitriy Rozhin prieš Rusiją EŽTT atsižvelgė į nacionalinių teisminių institucijų išvadą, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos neatitiko įstatymų nustatyto reikalavimo dėl asmeninės erdvės, suteikiamos sulaikytiesiems. EŽTT šioje byloje taip pat nurodė privatumo stoką sulaikytiesiems naudojantis tualetu, atskirtu nuo likusios kameros dalies 1,1 m aukščio pertvara, ir ribotą veiklą ne kameroje. Vis dėlto, atsižvelgęs į bendrą šių sąlygų visumą, visų pirma, trumpą pareiškėjo buvimo pataisos įstaigos drausmės kameroje laiką, EŽTT nemanė, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos, nors toli gražu nebuvo tinkamos, pasiekė žiaurumo ribą, privalomą vertinant elgesį kaip nežmonišką ar žeminantį Konvencijos 3 straipsnio prasme. Todėl EŽTT nenustatė šios nuostatos pažeidimo (žr., EŽTT 2012 m. spalio 23 d. sprendimo byloje Dmitriy Rozhin prieš Rusiją 53 p., pareiškimo Nr. 4265/06; 2012 m. sausio 17 d. sprendimo byloje Fetisov ir kt. prieš Rusiją 138 p., pareiškimų Nr. 43710/07, 6023/08, 11248/08, 27668/08, 31242/08 ir 52133/08).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, sprendžia, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatytų aplinkybių visuma nesudaro pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Kadangi administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas (ABTĮ 88 str. 1 d. 4 p., CK 1.138 str. 8 p.), teisėjų kolegija, įvertinusi šiame procesiniame sprendime išdėstytas aplinkybes, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteisiamas ir apsiribojama jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas (vieną dieną – 2014 m. kovo 4 d. – pareiškėjas buvo kalinamas teisės aktais nustatytų ploto reikalavimų neatitinkančioje kameroje, taip pat 10 dienų patyrė nepatogumų naudodamasis viešu tualetu) pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Atkreiptinas dėmesys, kad ir EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. Prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02).

Apibendrindama išdėstytą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą tenkina iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikina ir priima naują sprendimą: G. K. skundą tenkinti iš dalies – pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime sąlygas, pareiškėjo skundą dalyje dėl 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmesti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo G. K. skundą tenkinti iš dalies: pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo G. K. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime sąlygas. Pareiškėjo G. K. skundą dalyje dėl 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė