Administracinė byla Nr. eA-1873-624/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06406-2024-7
Procesinio sprendimo kategorija: 8.6.4
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. gegužės 7 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. F. A. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. F. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas M. F. A. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. kovo 13 d. sprendimą Nr. 24S78329 (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėjas taip pat prašė teismo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
3. Pareiškėjas nurodė, kad Migracijos departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 133 straipsnio 1 dalimi, priėmė Sprendimą, kuriuo jam buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2027 m. kovo 12 d. Kartu buvo nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) perspėjimą dėl draudimo jam atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių bei Europos Sąjungos nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis, teritorijoje iki 2027 m. kovo 12 d.
4. Pareiškėjas paaiškino, jog gavo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi) darbo pagrindu, todėl atvyko į Lietuvą. Mėnesį gyveno viešbutyje, tačiau per tą laikotarpį darbdavys su juo darbo sutarties nesudarė ir darbo vietos nesuteikė, todėl pareiškėjas išvyko atgal į savo šalį. Pareiškėjas neskundė atsakovo sprendimo kuriuo jam buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi, kadangi jis turėjo būti panaikintas, nes darbdavys nesuteikė pareiškėjui darbo vietos. Tačiau tai nesudaro jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjas buvo nesąžiningas, teikdamas prašymą leidimui laikinai gyventi gauti. Priešingai – pareiškėjas, sužinojęs, kad nebus įdarbintas, išvyko iš šalies.
5. Pareiškėjas tvirtino, kad leidimas laikinai gyventi gali būti panaikintas įvairiais pagrindais, t. y. padarant nusikalstamą veiką, pateikiant suklastotus oficialius dokumentus arba tiesiog nutraukus darbo sutartį ir kt. Įstatymo 133 straipsnis numato tik atsakovo teisę asmeniui įtraukti draudimą atvykti į Lietuvą tuo atveju, kai yra panaikindamas leidimas laikinai gyventi, o ne absoliučią pareigą daryti tai visais atvejais, kai yra panaikinamas leidimas laikinai gyventi. Atsakovas nenustatė pareiškėjo grėsmės Lietuvai ar kitų svarbių priežasčių. Akivaizdu, kad pritaikytos poveikio priemonės yra ne tik neteisingos ir nelogiškos, bet ir neproporcingos susidariusiai situacijai. Šiuo atveju nenustatyti jokie pareiškėjo neteisėti veiksmai.
6. Pareiškėjas vertino, kad remiantis teisės aktais ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atsakovas neturėjo teisės priimti Sprendimą dėl perspėjimo įtraukimo dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje), kadangi nebuvo nustatyta jokia grėsmė, kurią galėtų sukelti pareiškėjas. Asmeniui neturėtų būti ribojama teisė pasirinkti darbdavį, darbdaviui taip pat neturėtų būti ribojama teisė pasirinkti darbuotoją, todėl vien darbo sutarties nutraukimas arba jos nepasirašymas negali sukelti asmeniui tokių padarinių dėl kurių būtų ribojamas jo judėjimas visoje Europos Sąjungoje.
7. Pareiškėjas pažymėjo, kad atvykus į Lietuvą pats darbdavys negalėjo pasiūlyti pareiškėjui darbo vietos. Tuo pačiu pareiškėjas nurodo, jog atvykęs į Lietuvą taip pat suprato, kad jis negalės dirbti tokiomis klimato sąlygomis, todėl dirbti pas darbdavį nepradėjo.
8. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
9. Atsakovas nurodė, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos (toliau – ir VSAT IS) duomenimis pareiškėjas atvyko į Lietuvos Respubliką 2023 m. gruodžio 16 d. per Vilniaus oro uosto pasienio kontrolės punktą. Duomenų, kad pareiškėjas būtų išvykęs iš Lietuvos Respublikos, kirsdamas išorinę Europos Sąjungos sieną, VSAT IS nebuvo. Pareiškėjas taip pat nebuvo pateikęs Migracijos departamentui duomenų apie savo išvykimą (pvz., paso puslapio su atžyma apie išvykimą kopijos), tokių duomenų nebuvo pateikta ir su pareiškėjo skundu. Pareiškėjas nebuvo pateikęs ir gyvenimo kokiame nors viešbutyje duomenų ar kokio tai įrodančio dokumento. Todėl buvo pagrindas pagrįstai išvadai, kad pareiškėjas arba neišvyko iš Lietuvos Respublikos, arba iš Lietuvos išvyko į kurią nors kitą Europos Sąjungos valstybę narę. Tarpininkavimo raštą pateikusi uždaroji akcinė bendrovė „Solikar Group“ (toliau – ir Bendrovė, darbdavys) savo pranešime nurodė, kad pareiškėjas neatvyko dirbti, o bandymai susisiekti su pareiškėju buvo nesėkmingi.
10. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, neinformavo Migracijos departamento, kad nepradėjo dirbti, taip pat nepateikė atsakovui duomenų apie išvykimą iš Lietuvos. Tai sudarė pagrindą Migracijos departamentui vertinti, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 39 straipsnio 1 dalies 3 punktą, kai užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, nes užsienietis gyvena Lietuvos Respublikoje, turėdamas leidimą gyventi, kuris yra panaikintas.
11. Migracijos departamentas teigė, jog priima sprendimus įvertinęs individualias su užsieniečiais susijusias aplinkybes, o ne vien todėl, kad priimamas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi. Nurodydamas kaip pagrindą sprendimo panaikinti leidimą laikinai gyventi priėmimą Migracijos departamentas vertino, kad pareiškėjas, atsiėmęs leidimą laikinai gyventi ir nesudaręs darbo sutarties su darbdaviu, galimai atvyko į Lietuvos Respubliką turėdamas kitą tikslą, nei nurodė prašydamas leidimo laikinai gyventi.
12. Atsakovas akcentavo, jog pagal galiojančius teisės aktus svarbu užtikrinti, kad nebūtų piktnaudžiaujama leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo sistema ir atvykstantys gyventi į Lietuvą užsieniečiai imtųsi realios teisėtos veiklos, kuri yra pelninga arba naudinga (kai nesiekiama pelno), arba dirbtų pagal darbo sutartį; kad turi būti laikomasi nuostatos, jog realios veiklos nevykdysiantys arba nevykdantys užsieniečiai neturi galimybės įgyti teisės būti ir gyventi Lietuvoje ar ją išsaugoti, taip pat atsižvelgiant į tai, kad užsieniečių neteisėtos migracijos iš trečiųjų šalių poveikis Lietuvai nesilpnėja. Sprendime nurodytos jam turėjusios įtakos aplinkybės bei motyvai, teisinis ir faktinis pagrindas, t. y., kad pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi, nes buvo nustatyta, jog kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi asmuo pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.
13. Migracijos departamentas nurodė, jog Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos (toliau – ir VSDFV IS) duomenimis, pareiškėjas Lietuvos Respublikoje įdarbintas nebuvo, todėl vertino, kad pareiškėjas neturi ekonominių ryšių su Lietuva. Nebuvo nustatyti ir pareiškėjo šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.
14. Migracijos departamentui įvertinus tai, kad pareiškėjas leidimą laikinai gyventi gavo pateikdamas tikrovės neatitinkančius duomenis, manyta, kad leidimo laikinai gyventi panaikinimas yra pakankamas pagrindas pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką. Be to, įvertinus tai, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes yra priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi, tai, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, Migracijos departamentas vertino, kad pareiškėjas gali ir ateityje nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimo, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje. Draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę ir kad šis tikslais pasiekiamas tik įvedant perspėjimą į SIS dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, buvo nuspręsta pareiškėjo duomenis iš nacionalinio sąrašo teikti SIS.
15. Atsakovas pažymėjo, jog įstatymų leidėjas paliko galimybę vertinti ne vien sunkias nusikalstamas veikas ar tokias nusikalstamas veikas, už kurias baudžiama ne mažesne kaip vienerių metų laisvės atėmimo bausme, bet ir atskirai išskyrė bandymus apeiti Europos Sąjungos ar nacionalinę teisę, o būtent ši aplinkybė ir yra reikšminga pareiškėjo atveju. Pareiškėjo veiksmai vertintini kaip nelegalios migracijos grėsmė.
16. Migracijos departamentui priėmus Sprendimą įvesti perspėjimą į SIS buvo gauta informacija iš Prancūzijos, kur pareiškėjas kreipėsi 2024 m. lapkričio 5 d., norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi ar vizą, ir Portugalijos, kur pareiškėjas atvyko 2024 m. rugsėjo 10 d., siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi. Tiek į Portugaliją, tiek į Prancūziją pareiškėjas vyko neteisėtai, todėl tikėtina, kad pareiškėjas vis dar naudojasi negrąžintu leidimu laikinai gyventi. Pareiškėjas minėto leidimo negrąžino, jis paskelbtas negaliojančiu, tačiau pačiame dokumente yra nurodyta galiojimo data – iki 2025 m. rugsėjo 18 d., todėl atsakovas manė, jog vertinimas dėl galimos pareiškėjo nelegalios migracijos buvo pagrįstas.
II.
17. Regionų administracinis teismas 2025 m. balandžio 7 d. sprendimu atmetė pareiškėjo M. F. A. skundą.
18. Teismas nustatė šias faktines aplinkybes:
18.1. 2023 m. rugsėjo 18 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu.
18.2. Nors pareiškėjui leidimas laikinai gyventi išduotas darbo Bendrovėje pagrindu, jis, 2023 m. lapkričio 28 d. atsiėmęs leidimą laikinai gyventi ir 2023 m. gruodžio 16 d. atvykęs į Lietuvos Respubliką, darbo sutarties su Bendrove nesudarė. Atsižvelgdamas į tai, Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės ir tuo pagrindu 2024 m. vasario 9 d. priėmė sprendimą Nr. 24S46742, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.
18.3. Migracijos departamentas 2024 m. kovo 13 d. priėmė Sprendimą, kuriuo uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius bei įtraukė į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesiams.
19. Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodė, jog vien tai, kad užsieniečiui buvo panaikintas jam išduotas leidimas (nuolat ar laikinai) gyventi Lietuvoje, nesukuria Migracijos departamentui pagrindo elgtis imperatyviai ir kiekvienu atveju priimti sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą. Migracijos departamentui suteikta diskrecija spręsti dėl tokio sprendimo priėmimo, tačiau diskrecija spręsti dėl sprendimo uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą priėmimo bei nustatyti užsieniečiui draudimo atvykti į Lietuvą trukmę yra apribota įpareigojimu kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgti į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes, kurios detalizuotos Kriterijų vertinimo tvarkoje, patvirtintoje Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka). Migracijos departamentas, atlikdamas šį vertinimą, vadovaudamasis konstitucinio atsakingo valdymo bei viešojo administravimo principais, turi atsižvelgti į Įstatymo tikslus.
20. Teismas pažymėjo, jog Sprendimas priimtas iš esmės vadovaujantis Migracijos departamento 2024 m. vasario 9 d. sprendimu, kuriuo buvo panaikintas pareiškėjo leidimas gyventi Lietuvoje. Konkrečiai, buvo atsižvelgiama į šiame sprendime nurodytus leidimo panaikinimo pagrindus, įtvirtintus Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte (remiantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu) ir Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte. Esant šiems pagrindams bei vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktu ir Taisyklių 15 punktu, tai iš esmės sudaro pagrindą taikyti 3 metų draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką bei įtraukti atitinkamą perspėjimą į SIS.
21. Teismas vertino, jog pareiškėjo argumentai nėra pagrįsti į bylą pateiktas įrodymais, t. y. nors pareiškėjas nurodo, kad jis atvykęs į Lietuvą mėnesį gyveno viešbutyje, tačiau nepateikė jokių šį faktą patvirtinančių duomenų (pvz., viešbučio rezervacijos dokumentų). Bylos medžiaga patvirtino, kad ne darbdavys nesudarė su juo darbo sutarties, o pats pareiškėjas nebuvo suinteresuotas pradėti dirbti Bendrovėje (tai matyti iš Bendrovės 2023 m. gruodžio 1 d. pranešimo Nr. 2313-PRNŠ-0162, kuriuo įmonė informavo, kad pareiškėjas neatvyko dirbti, ir pažymėjo, kad bandymai susisiekti su pareiškėju buvo nesėkmingi, todėl prašė panaikinti išduoti leidimą laikinai gyventi). Teismas taip pat pažymėjo, jog šią aplinkybę savo skunde patvirtino ir pareiškėjas, nurodydamas, kad atvykęs į Lietuvą suprato, kad jis negalės dirbti tokiomis klimato sąlygomis, todėl dirbti pas darbdavį nepradėjo.
22. Teismas įvertino, jog iš VSAT IS duomenų matyti, kad pareiškėjas atvyko į Lietuvos Respubliką 2023 m. gruodžio 16 d. 12:07:58 per Vilniaus oro uosto pasienio kontrolės punktą. Duomenų, kad pareiškėjas būtų išvykęs iš Lietuvos Respublikos, kirsdamas išorinę Europos Sąjungos sieną (grįžęs į kilmės šalį), nebuvo. Todėl teismas sprendė, jog pareiškėjo argumentai, kad jis negavęs darbo Bendrovėje grįžo atgal į savo kilmės šalį, yra nepagrįsti.
23. Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, teikė tikrovės neatitinkančią informaciją. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvoje darbo pagrindu, nesudarė darbo sutarties su Bendrove ir nepradėjo vykdyti darbo veiklos, nes pareiškėjas net ir neturėjo ketinimo įmonėje dirbti – darbo sutartis su pareiškėju nebuvo sudaryta dėl pareiškėjo kaltės, kadangi jis neatvyko įsidarbinti, nesusisiekė su darbdaviu.
24. Pasak teismo, nustačius, jog pareiškėjas leidimą laikinai gyventi gavo pateikdamas tikrovės neatitinkančius duomenis bei atsižvelgus į Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punkte nustatyta teisinį reguliavimą, vertintina, jog atsakovas pagrįstai ir teisėtai priėmė Sprendimą, kuriuo pareiškėjui nustatė 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką. Be to, šiuo atveju, priimant Sprendimą dėl uždraudimo atvykti, buvo įvertintos pareiškėjo individualios aplinkybės, t. y. nenustatyta, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, o bylos nagrinėjimo metu Lietuvoje įdarbintas nebuvo.
25. Teismas konstatavo, jog esant nurodytoms aplinkybėms, 3 metų draudimo atvykti laikotarpis teismo vertintinas kaip atitinkantis Kriterijų vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus, adekvatus ir protingas bei nepažeidžiantis pareiškėjo skunde minimo proporcingumo principo. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, jog draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką instituto vienas iš tikslų – užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką.
26. Pasisakydamas dėl perspėjimo įtraukimo į SIS ir draudimo atvykti į Lietuvą, teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodė, jog nei Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje bei ją įgyvendinančiuose teisės aktuose, nei SIS reglamento (2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006) 24 straipsnyje nenumatytas besąlyginis draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei perspėjimo į SIS įvedimas tuo atveju, jei užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ar toks leidimas buvo panaikintas. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, jog atsakovas pateikė į bylą duomenis, iš kurių matyti, jog priėmus Sprendimą įvesti perspėjimą į SIS 2024 m. rugsėjo 10 d. buvo gauta informacija iš Portugalijos, jog pareiškėjas 2024 m. rugsėjo 10 d. atvyko į Portugaliją, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi. Byloje pateiktoje SIRENE Portugalijos nacionalinio skyriaus N formoje nebuvo nurodyta, kad pareiškėjas atvyko į Portugaliją turėdamas vizą. Nesant duomenų, kad pareiškėjas būtų turėjęs kitos valstybės išduotą leidimą laikinai gyventi ar vizą, teismas pritarė atsakovui, jog yra pagrindas vertinti, kad pareiškėjas atvyko į Portugaliją būtent su Lietuvoje išduotu leidimu laikinai gyventi. Be to, atsakovas pateikė į bylą duomenis, iš kurių matyti, jog 2024 m. lapkričio 5 d. buvo gauta informacija ir iš Prancūzijos, kur pareiškėjas kreipėsi 2024 m. lapkričio 5 d., norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi ar vizą. Atsakovas gavęs tokius duomenis, taip pat darė prielaidą, jog pareiškėjas būdamas Prancūzijoje prašė suteikti jam leidimą laikinai gyventi ar vizą, tačiau priimant jį, buvo nustatytas SIS perspėjimas. Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, sprendė, jog pareiškėjas į minėtas šalis vyko neteisėtai, neturėdamas šių valstybių išduoto dokumento, todėl tikėtina, kad vykdamas į šias šalis naudojosi negrąžintu leidimu laikinai gyventi.
27. Įvertinęs ginčijamo Sprendimo dalį dėl draudimo įvedimo į SIS, teismas konstatavo, kad šiuo atveju yra teisinis pagrindas palikti galioti draudimą atvykti ir apsigyventi Šengeno erdvėje. Pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi, nesudarė darbo sutarties su Bendrove, nors teikdamas prašymą dėl leidimo išdavimo nurodė ketinantis joje dirbti. Tai rodė, kad jis nevykdė leidimo išdavimo sąlygų ir pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Teismas pažymėjo, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas, turėdamas 2023 m. rugsėjo 18 d. Lietuvoje išduotą leidimą laikinai gyventi, kuris nuo 2024 m. vasario 9 d. buvo pripažintas negaliojančiu, 2024 m. rugsėjo 10 d. nuvyko į Portugaliją, o 2024 m. lapkričio 5 d. – į Prancūziją, kur siekė gauti naujus leidimus gyventi ir / ar vizas, neturėdamas teisėto pagrindo būti šiose valstybėse.
28. Teismo vertinimu, šių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas sąmoningai piktnaudžiavo migracinėmis procedūromis. Šiuo atveju, priešingai nei teigia pareiškėjas, byloje surinkti duomenys patvirtina, kad jo veiksmai sudaro pagrindą vertinti jį kaip keliantį grėsmę migracijos kontrolės sistemai. Pareiškėjas, apeidamas nacionalinės teisės ir Europos Sąjungos reikalavimus dėl atvykimo į Lietuvos teritoriją bei kitas Šengeno erdvės valstybes, piktnaudžiavo migracinėmis procedūromis, o tai sudarė pagrindą jo atžvilgiu taikyti atitinkamas teisines priemones.
29. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas sistemingai pažeidinėjo migracijos taisykles, nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų šias aplinkybes, ir neįrodė, kad draudimo įvedimas į SIS būtų neproporcinga ar nepagrįsta priemonė, teismas darė išvadą, kad atsakovo priimtas Sprendimas dėl perspėjimo įvedimo į SIS 36 mėnesiams (3 metams) yra teisėtas ir pagrįstas.
30. Teismas vertino, kad Migracijos departamento Sprendimo motyvai yra iš esmės aiškūs, Sprendimas pagrįstas priėmimo metu žinomais duomenimis, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.
III.
31. Pareiškėjas M. F. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 7 d. sprendimą ir priimti kitą sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.
32. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas, bylą išnagrinėjo paviršutiniškai, nepasisakė dėl teisės normų, kurios reglamentuoja perspėjimo įtraukimą į SIS.
33. Pareiškėjas pažymi, jog byloje buvo nustatyta, kad atsakovas priėmė Sprendimą remiantis vieninteliu pagrindu, t. y. todėl, kad buvo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi. Tačiau vien leidimo laikinai gyventi panaikinimas negali lemti sprendimo priėmimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi Lietuvoje ir perspėjimo įtraukimo į SIS. Pareiškėjas vertina, jog teismas nesigilino į bylos esmę ir priimdamas sprendimą rėmėsi atsakovo sprendimu, kuriuo jis panaikino pareiškėjo leidimą laikinai gyventi dėl to, kad pareiškėjas jo neskundė. Pareiškėjas minėto sprendimo neskundė, kadangi nesupranta lietuvių kalbos, nesuprato jo turinio, taip pat nemanė, kad tai gali turėti įtakos sprendimo dėl draudimo atvykti į Lietuvą ir Europos Sąjungos šalis priėmimui.
34. Pareiškėjas akcentuoja, jog teismas visiškai nevertino sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo turinio ir teisėtumo ir iš esmės juo rėmėsi priimdamas sprendimą. Teismas buvo pasyvus, neatliko jokių veiksmų, padarė išvadas dėl bylos aplinkybių remdamasis prielaidomis, pvz., kad pareiškėjas neatvyko įsidarbinti į Bendrovę, nors pats darbdavys su pareiškėju nesudarė darbo sutarties. Pažymėtina, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą nurodė, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, tačiau tokie argumentai prieštarauja logikai, kadangi pildant prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo buvo nurodyta tuo metu aktuali informacija. Atsakovas jokių įrodymų apie tai, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančių duomenų, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi, nepateikė. Pareiškėjui nesuprantama, kodėl teismas padarė išvadą, kad yra teisėtas pagrindas nustatyti jam ribojimą atvykti ir apsigyventi Lietuvoje ir Europos Sąjungos valstybėse.
35. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas teigia, jog atsakovas priėmė Sprendimą tik remiantis formaliais pagrindais, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, taip pat nebuvo aktyvus, o Sprendime nurodomos nustatytos faktinės aplinkybės prieštarauja byloje esantiems įrodymams.
36. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad leidimas laikinai gyventi gali būti panaikintas įvairiais pagrindais t. y. padarant nusikalstamą veiką, pateikiant suklastotus oficialius dokumentus arba tiesiog nutraukus darbo sutartį ir pan. Todėl Įstatymo 133 straipsnis numato tik atsakovo teisę įtraukti draudimą atvykti į Lietuvą tuo atveju, kai yra panaikinamas leidimas laikinai gyventi, o neabsoliučią pareigą daryti tai visais atvejais, kai yra panaikinamas leidimas laikinai gyventi. Akivaizdu, kad pritaikytos poveikio priemonės yra neteisingos, nelogiškos ir neproporcingos susidariusiai situacijai. Šiuo atveju nenustatyti jokie pareiškėjo neteisėti veiksmai, kurie sudarytų pagrindą palikti galioti Sprendimą.
37. Pasak pareiškėjo, Lietuvos vyriausias administracinis teismas, formuodamas praktiką tokiose byloje, taip pat nurodo, kad darbo sutarties nesudarymas ir leidimo laikinai gyventi panaikinimas negali būti absoliutus pagrindas taikyti užsieniečiams judėjimo ribojimus. Teismas yra priėmęs daug sprendimų analogiškose arba panašiose bylose, kuriuose nurodė, kad vien leidimo laikinai gyventi panaikinimas (neatvykus dirbti, nesudarius darbo sutarties ir pan.) negali būti pagrindas asmeniui nustatyti minėtus ribojimus, kurie buvo nustatyti pareiškėjui Sprendimu.
38. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog atsakovas, priimdamas Sprendimą, netinkamai taikė Įstatymą, suabsoliutino savo teisę priimti tokio pobūdžio sprendimus visais atvejais, kai asmeniui yra panaikinamas leidimas laikinai gyventi. Pažymėtina, kad Migracijos departamentas nenustatė pareiškėjo grėsmės Lietuvai ar kitų svarbių priežasčių, dėl kurių Sprendimas galėtų likti galioti, todėl akivaizdu, kad jis turi būti panaikintas. Atkreipiamas teismo dėmesys į tai, kad pareiškėjas nesiekė apeiti sistemos ir teisės aktų reikalavimų, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi, buvo pateikta tuo metu aktuali informacija, be to, to pareiškėjas buvo įdarbintas ir dirbo. Todėl akivaizdu, kad priimtas Sprendimas pareiškėjo atžvilgiu nėra proporcingas, t. y. atsakovas akivaizdžiai peržengė diskrecijos ribas.
39. Pareiškėjas akcentuoja, kad Migracijos departamentas Sprendime taip pat įtraukė perspėjimą į SIS sistemą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi Europos Sąjungoje, net nenustatęs pareiškėjo grėsmės ir nepriėmęs atskiro administracinio akto. Skundžiamame teismo sprendime teismas taip pat netinkamai taikė SIS reglamentą, neatsižvelgė į tai, kad atsakovo įtrauktas perspėjimas pažeidžia teisės normas.
40. Pareiškėjas, remdamasis SIS reglamento 21 ir 24 straipsniais bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teigia, kad Migracijos departamentas neturėjo teisės priimti sprendimą dėl perspėjimo įtraukimo dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje), kadangi nebuvo nustatyta jokia grėsmė, kurią galėtų sukelti pareiškėjas, ir kuri būtų proporcinga nustatytam ribojimui. Nebuvo priimtas joks administracinis aktas dėl jo (pareiškėjo) grėsmės. Atkreipiamas teismo dėmesys, kad asmeniui neturėtų būti ribojama teisė pasirinkti darbdavį, darbdaviui taip pat neturėtų būti ribojama teisė pasirinkti darbuotoją, todėl vien darbo santykių nutraukimas negali sukelti asmeniui tokių padarinių dėl kurių būtų ribojamas jo judėjimas visoje Europos Sąjungoje.
41. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
42. Atsakovo vertinimu, apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad Sprendimas priimtas vien dėl to, kad panaikintas leidimas laikinai gyventi – teismas ne tik konstatavo minėtas aplinkybes, tačiau ir nustatė, jog: 1) pareiškėjas nepateikė patvirtinančių duomenų, kad jis atvykęs į Lietuvą laukė, kol jį įdarbins; 2) ne darbdavys nesudarė su pareiškėju darbo sutarties, o pats pareiškėjas nebuvo suinteresuotas pradėti dirbti Bendrovėje; 3) pareiškėjo argumentai, kad jis negavęs darbo Bendrovėje, grįžo į savo šalį yra nepagrįsti, kadangi tokių duomenų VSAT IS nėra.
43. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nepagrįstai nurodo, jog teismas nevertino sprendimo panaikinti leidimą laikinai gyventi turinio ir teisėtumo. Šis sprendimas nebuvo ginčo dalyku, pareiškėjas jo neskundė, todėl teismas neturėjo pagrindo pasisakyti dėl įsiteisėjusio individualaus administracinio akto teisėtumo. Be kita ko, teismas objektyviai įvertino su pareiškėju susijusias pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes ir nusprendė, kad pareiškėjas teikė tikrovės neatitinkančią informaciją.
44. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teigimu, kad jis, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi, nepateikė tikrovės neatitinkančių duomenų, vertina, kad vėliau paaiškėjusios aplinkybės akivaizdžiai patvirtino, jog pareiškėjo tikrieji ketinimai nebuvo atvykti į Lietuvą ir čia dirbti: pareiškėjas darbo sutarties su tarpininkavimo raštą teikusiu darbdaviu nesudarė, iš Šengeno erdvės neišvyko – duomenų apie išvykimą nepateikė.
45. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas nepagrįstai vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bylose, kuriose teismas yra pasisakęs, kad darbo sutarties nesudarymas ir leidimo laikinai gyventi panaikinimas negali būti absoliutus pagrindas taikyti užsieniečiams judėjimo ribojimus. Pareiškėjo atžvilgiu teismas įvertino individualias su pareiškėju susijusias aplinkybes ir nustatė, kad pareiškėjas vyko į Prancūziją bei Portugaliją ir nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų turėjęs kitos valstybės išduotą leidimą laikinai gyventi ar vizą. Taigi, pareiškėjas neteisėtai naudojosi laisvo judėjimo teise Europos Sąjungos erdvėje, nors trečiųjų šalių piliečiams tokia teisė nėra suteikiama, jei jie neturi valstybės narės išduoto leidimo laikinai gyventi ar vizos. Taigi, tikėtina, kad pareiškėjas neteisėtai naudojosi Lietuvos Respublikos išduotu leidimu laikinai gyventi, kurį, nesudaręs darbo sutarties, turėjo išvykdamas grąžinti.
46. Atsakovas nurodo, jog pareiškėjo argumentai, kad jis nesupranta lietuvių kalbos, ir dėl to nesuprato sprendimo turinio, išsakomi dėl įsiteisėjusio Migracijos departamento sprendimo, kuris nebuvo skundžiamas šioje byloje, todėl neturėtų būti vertinami.
47. Atsakovas pažymi, jog pareiškėjas teigia, kad darbdavys nesudarė darbo sutarties, tačiau jokių to įrodymų nepateikia. Skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas teigė, jog atvykęs į Lietuvą suprato, kad negalės dirbti tokiomis klimato sąlygomis, o apeliaciniame skunde jau teigia, kad „nesiekė apeiti sistemos ir teisės aktų reikalavimų, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, siekiant gauti leidimą laikinai gyventi buvo pateikta tuo metu aktuali informacija, negana to Pareiškėjas buvo įdarbintas ir dirbo“. Pažymėtina, kad tokios aplinkybės nei Migracijos departamento, nei teismo nebuvo nustatytos, pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui nebuvo nurodytos. Todėl atsakovas mano, kad pareiškėjo teiginiai neatitinka tikrovės bei tikrųjų pareiškėjo tikslų – laisvai judėti Šengeno erdvėje, pasinaudojus leidimo laikinai gyventi suteiktomis galimybėmis ir bandant, kaip matyti iš vėliau paaiškėjusių aplinkybių, įsitvirtinti kurioje nors kitoje Europos Sąjungos valstybėje. Pažymėtina, kad sprendimo panaikinti leidimą laikinai gyventi pareiškėjas neskundė (nes šį leidimą tebeturi, ir, manytina, juo naudojasi), tačiau skundė draudimą atvykti ir gyventi Šengeno erdvėje, teigdamas, kad šiuo draudimu pažeidžiamos jo teisės, nors nei Migracijos departamentui, nei vėliau teismui nebuvo pateikta informacija, kad pareiškėjui suteikta teisė gyventi kurioje nors valstybėje narėje ar jis turi teisę būti Šengeno erdvėje teisėtai kitu pagrindu.
48. Atsakovas pažymi, kad vadovaujantis konstituciniais teisingumo ir teisinės valstybės principais siekiama teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo – užtikrinti įstatymų laikymąsi, nustatytų pareigų vykdymą. Pareiškėjas įstatymų nesilaikė, nors leidimo laikinai gyventi išdavimas suponuoja trečiosios šalies piliečio pareigą laikytis šalies, suteikusios leidimą laikinai gyventi, įstatymų. Pareiškėjas naudojosi Europos Sąjungos valstybių narių piliečiams suteikiama laisvo judėjimo teise neteisėtai, todėl nėra pagrindo teigti, kad jo teisės buvo nepagrįstai apribotos.
49. Pasak atsakovo, pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad perspėjimas į SIS įvedamas, kai SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas grėsme viešajai tvarkai, visuomenės saugumui arba nacionaliniam saugumui, kuri gali kilti dėl trečiosios šalies piliečio buvimo valstybės narės teritorijoje. Tokiu būdu nepagrįstai susiaurinamas SIS reglamente numatytas reikalavimas įvesti SIS perspėjimą, kuomet asmuo apėjo ar bandė apeiti Europos Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl patekimo į Europos Sąjungą ar pasilikimo joje, eliminuojant SIS reglamento 24 straipsnio 2 dalies c punktą, kuriame numatyta, kad valstybės narės įveda perspėjimą, kai trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje.
50. Atsakovas taip pat pažymi, kad pareiškėjas nepagrįstai nukreipia savo argumentus į teisę darbuotojui pasirinkti darbdavį, o darbdaviui – darbuotoją: pirma, dėl šių teisių nebuvo ginčo nagrinėjamoje byloje, antra – pareiškėjui darbdavys nebuvo parinktas Migracijos departamento valia, pareiškėjas darbdavį rado savarankiškai, trečia – pareiškėjas su tarpininkavimo raštą teikusia Bendrove darbo santykių nesukūrė (tikėtina, ir tokio tikslo neturėjo). Dėl pareiškėjo vertinimo, kad darbo santykių nutraukimas negali sukelti tokių padarinių, kad būtų ribojamas pareiškėjo judėjimas visoje Europos Sąjungoje, atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjas, būdamas trečiosios šalies piliečiu ir neteisėtai migruodamas Šengeno erdvėje, neįgijo judėjimo laisvės Europos Sąjungoje. Pabrėžiama, kad pareiškėjui nebuvo apribotas laisvas judėjimas, nes laisvo judėjimo teisėjam nebuvo suteikta. Atkreiptinas dėmesys, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra aukšto lygio saugumo užtikrinimas Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, įskaitant visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos ir saugumo palaikymą valstybių narių teritorijose, o siekiant šio tikslo ir numatyta įvesti įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS.
51. Atsakovo manymu, teismo vertinimas pagrįstas. Sprendime buvo įvertintos su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, vadovautasi Lietuvos vyriausiojo administracinio praktika. Manoma, kad priimant Sprendimą nėra pažeisti ir bendrieji teisingumo ir proporcingumo, aiškumo, išsamumo principai, tinkamai pritaikytos teisės normos, Sprendimas yra pakankamai motyvuotas, teisės aktai susieti su turimų duomenų visuma, jis atitinka Įstatymo ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, teismų praktiką, o pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino surinktus įrodymus.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
52. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Migracijos departamento 2024 m. kovo 13 d. sprendimo Nr. 24S78329, kuriuo pareiškėjui buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2027 m. kovo 12 d. ir nuspręsta įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo jam atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių bei Europos Sąjungos nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis, teritorijoje iki 2027 m. kovo 12 d., teisėtumo ir pagrįstumo.
53. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad ginčijamas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.
54. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas padavė apeliacinį skundą.
55. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 ir 2 p.), nenustatė pagrindų jį naikinti ar keisti: bylos duomenimis, 2023 m. rugsėjo 18 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje) dėl darbo Bendrovėje, kuris jam buvo įteiktas 2023 m. lapkričio 28 d. per Migracijos departamento Indijos išorės paslaugų tiekėją. Pareiškėjas, 2023 m. gruodžio 16 d. atvykęs į Lietuvos Respubliką, darbo sutarties su Bendrove nesudarė: darbdavys 2024 m. vasario 5 d. kreipėsi į Migracijos departamentą su pranešimu, kuriame nurodė, kad pareiškėjas neatvyko dirbti; paaiškino, kad bandymai su pareiškėju susiekti ir planuoti atvykimo laiką buvo nesėkmingi, todėl prašo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.
56. Migracijos departamentas, įvertinęs, kad pareiškėjas, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas darbo Bendrovėje pagrindu, atsiėmęs leidimą laikinai gyventi ir atvykęs į Lietuvos Respubliką, darbo sutarties su Bendrove nesudarė, jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse nedirba, konstatavo, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, 2024 m. vasario 9 d. sprendimu Nr. 24S46742 pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte bei Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytais pagrindais, t. y. dėl to, kad: duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; darbo sutartis su pareiškėju nesudaryta.
57. Be to, 2024 m. kovo 13 d. priimti sprendimu Nr. 24S78329, Migracijos departamentas nusprendė: vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, Kriterijų vertinimo tvarkos 11 ir 14 punktais, uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius; vadovaudamasis SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktu ir 2 dalies c punktu, Taisyklių 15 punktu, įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui ž atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesiams. Toks sprendimas priimtas motyvuojant tuo, kad: įvertinus nustatytas faktines aplinkybes, sudariusias pagrindą panaikinti asmeniui išduotą leidimą laikinai gyventi, tai, kad asmuo savo nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis, pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktą asmeniui nustatytinas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Šis draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas, atitinkantis Kriterijų vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus; įvertinus tai, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes yra priimtas sprendimas panaikinti jam išduotą leidimą laikinai gyventi, jis neįsidarbino kvietusioje įmonėje uždarojoje akcinėje bendrovėje „Solikar Group“, kad duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, darytina išvada, kad pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti gauti leidimą laikinai gyventi, atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę ir kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS.
58. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad atsakovas Sprendimą priėmė tik dėl to, kad buvo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi, nors tai (leidimo gyventi panaikinimas) negali lemti draudimo atvykti ir apsigyventi Lietuvoje ir perspėjimo įtraukimo į SIS: dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su, kaip teigiama, įrodymų vertinimu, pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012; 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018; ir kt.).
59. Nors faktai, nustatyti administraciniu sprendimu, nėra priskiriami neįrodinėtiniems, tai savaime nesuponuoja pareigos teismui, nagrinėjančiam ginčą dėl administracinio sprendimo, kurį priimant buvo remiamasi faktais, nustatytais anksčiau priimtu administraciniu sprendimu, ex officio (pagal pareigas) tikrinti tokio administracinio akto, t. y. byloje neginčijamo administracinio sprendimo, teisėtumą ir pagrįstumą pagal bendras ginčų nagrinėjimo taisykles. Priešingai – nesant duomenų apie viešojo administravimo subjekto padarytas akivaizdžias klaidas, pareiga įrodyti, kad faktų, nustatytų byloje neginčijamu administraciniu sprendimu, nėra, t. y. kad jų nepatvirtina ne tik administracinėje procedūroje, kurioje priimtas toks administracinis sprendimas, surinkti duomenys, bet ir administracinėje procedūroje bei ginčo nagrinėjimo dėl vėlesnio administracinio sprendimo procese pateikti duomenys, jau tenka tokia aplinkybe besiremiančiam asmeniui (ABTĮ 24 str. 2 d. 7 p., 56 str. 4 d.).
60. Nagrinėjamo ginčo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog įvertinus byloje pateiktų duomenų, iš jų – apie aplinkybes, atsiradusias jau po ginčijamo Sprendimo priėmimo, visumą, Migracijos departamentas pagrįstai sprendė, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, t. y. patvirtinantys deklaruotą ketinimą dirbti Bendrovėje, neatitinka tikrovės, taip pat kad pareiškėjas gali piktnaudžiauti procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Lietuvos Respublikoje ir Šengeno erdvėje: pareiškėjas nenurodė ir nepateikė įrodymų, paneigiančių Bendrovės 2024 m. vasario 5 d. kreipimesi į Migracijos departamentą nurodytas aplinkybes (pareiškėjas neatvyko dirbti; bandymai su pareiškėju susiekti ir planuoti atvykimo laiką buvo nesėkmingi), taip pat įrodymų, patvirtinančių jo procesiniuose dokumentuose nurodytą aplinkybę, kad, nesudaręs darbo sutarties su Bendrove, jis išvyko į kilmės šalį. Tuo tarpu aplinkybės, kad į šalį atvykęs pareiškėjas, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, nesikreipė į Migracijos departamentą dėl naujo leidimą laikinai gyventi gavimo (Įstatymo 40 str. 5 d.), taip pat, kad nėra duomenų apie jo išvykimą iš į Šengeno erdvės, jau buvo pakankamas pagrindas spręsti, kad jis gali piktnaudžiauti procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Lietuvos Respublikoje ir Šengeno erdvėje, ką galiausiai patvirtino iš Portugalijos ir Prancūzijos gauti duomenys, į kurių kompetentingas įstaigas kreipėsi, bylos duomenimis, ten nuvykęs pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi ar vizą. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad visos šios aplinkybės, t. y. kad nėra duomenų apie pareiškėjo išvykimą į kilmės šalį ir / ar iš Šengeno erdvės, taip pat kad pareiškėjas į Portugaliją ir Prancūziją nuvyko ne pasinaudojęs leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris 2024 m. vasario 9 d. buvo panaikintas, o gavęs kitoje šalyje išduotą vizą ar leidimą laikinai gyventi, pareiškėjui tikrai buvo žinomos bylos proceso pirmosios instancijos teisme metu, tačiau jokių įrodymų, sudarančių pagrindą manyti kitaip, jis nei nurodė, nei pateikė.
61. Ginčijamo Sprendimo priėmimo metu galiojančios redakcijos Įstatymo 133 straipsnio 1 dalis (2022 m. sausio 11 d. įstatymo Nr. XIV-893 redakcija) nustato, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti kelionės leidimą ar jis buvo panaikintas ar atšauktas dėl vienos ar kelių priežasčių, nustatytų Reglamento (ES) 2018/1240 37 straipsnio 1 dalies a–e punktuose, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, ar atšaukta Šengeno viza, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę, perduotas užsienio valstybei pagal Lietuvos Respublikos sudarytą tarptautinę sutartį dėl neteisėtai esančių asmenų grąžinimo (readmisijos) arba bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išvyko iš jos, arba užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir nevykdo įsipareigojimų muitinei ar nesumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų), gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.
62. 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006, 24 straipsnis, reglamentuojantis perspėjimų dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įvedimo sąlygas, be kita ko, nustato: valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai tenkinama viena iš šių sąlygų: a) valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, arba b) valstybė narė trečiosios šalies piliečio atžvilgiu yra paskelbusi draudimą atvykti, taikydama procedūras, kurios atitinka Direktyvą 2008/115/EB (Reglamento (ES) 2018/1861 24 str. 1 d.); situacijos, kurioms taikomas 1 dalies a punktas, susidaro, kai: a) trečiosios šalies pilietis yra nuteistas valstybėje narėje už nusikalstamą veiką, už kurią baudžiama ne mažesne kaip vienerių metų laisvės atėmimo bausme; b) yra svarių priežasčių manyti, kad trečiosios šalies pilietis yra padaręs sunkią nusikalstamą veiką, įskaitant teroristinį nusikaltimą, arba turima aiškių įrodymų, kad jis ketina padaryti tokią nusikalstamą veiką valstybės narės teritorijoje, arba c) trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje (Reglamento (ES) 2018/1861 24 str. 2 d.).
63. Konstatavus, kad pareiškėjui, kurio su Lietuvos Respublika niekas nesieja, išduotas leidimas laikinai gyventi pagrįstai panaikintas ne tik dėl to, kad darbo sutartis su juo nebuvo nesudaryta, bet ir dėl to, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, pirmosios instancijos teismo išvada, kad Migracijos departamentas 2024 m. kovo 13 d. sprendimas Nr. 24S78329 yra priimtas tinkamai taikius aptartas teisės normas (Įstatymo 133 straipsnio 1 dalį, SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktą ir 2 dalies c punktą), taip pat nėra pagrindo manyti jį nesant neproporcingu, yra pagrįsta: atsižvelgiant į draudimo atvykti į šalį ir perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įvedimo į SIS pagrindus (leidimas laikinai gyventi panaikintas ir dėl to, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; apėjo nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje), tiek į galimą bei taikytą draudimo terminą, sprendimo dėl uždraudimo laikyti neproporcingu ar nepakankamai adekvačiu, atitinkamu ir svarbiu, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, pagal kriterijus, aptartus Reglamento (ES) 2018/1861 21 straipsnio 2 dalyje ir 24 straipsnio 2 dalyje, nėra pagrindo.
64. Konstatavus, kad Migracijos departamento 2024 m. kovo 13 d. sprendimas Nr. 24S78329 yra priimtas nustačius reikšmingus faktus ir tinkamai taikius teisės normas, kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nėra pagrįsti ir / ar reikšmingi: dėl pareiškėjo apeliacinio skundo 26 punkte nurodytos aplinkybės, kurios jis nebuvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui (t. y. kad buvo įdarbintas ir dirbo), pažymėtina, jog, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Taigi, toks naujas pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, apeliacinės instancijos teisme nevertinamas; pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019).
65. Netenkinus pareiškėjo apeliacinio skundo, nėra pagrindo tenkinti ir jo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (ABTĮ 40 str. 1 d.).
66. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo M. F. A. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Arūnas Dirvonas
Veslava Ruskan
Virginija Volskienė