Administracinė byla Nr. eI3-1277-283-2022

                                Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00680-2021-6 

                        Procesinio sprendimo kategorijos: 15.1.1; 15.8; 55.1.3

 (S)

REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 S P R E N D I M A S        

 LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

                                                                      2022 m. gruodžio 6 d.

                                                                          Panevėžys         

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Čekanauskienės, Irenos Varžinskienės ir Dalytės Zlatkuvienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Ingridai Petuškinienei,

nuotoliniu būdu per konferencijų programą „ZOOM“ dalyvaujant:

pareiškėjų Vilniaus arkivyskupijos ir Ignalinos Švč. M. M. gimimo parapijos  atstovui advokatui H. C.,

pareiškėjos Ignalinos Švč. M. M. gimimo parapijos įgaliotai atstovei J. M.,

atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ignalinos ir Visagino skyriaus atstovui A. K.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų Vilniaus arkivyskupijos ir Ignalinos Švč. M. M. gimimo parapijos skundą dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ignalinos ir Visagino skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos.

Teismas 

n u s t a t ė:

pareiškėjos Vilniaus arkivyskupija ir Ignalinos Švč. M. M. gimimo parapija (toliau – ir pareiškėjos, ir Vilniaus arkivyskupija, ir Parapija) skundu kreipėsi į administracinį teismą ir prašo: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ignalinos ir Visagino skyriaus (toliau – ir NŽT Ignalinos ir Visagino skyrius) 2021 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą Nr. 39SD-2420-(14.39.137 E.) „Dėl papildomų domenų pateikimo“ (toliau – ir NŽT Ignalinos ir Visagino skyriaus sprendimas) ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba) 2021 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. 1T-27-(7.5.) „Dėl Vilniaus arkivyskupijos skundo išnagrinėjimo“ (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnybos sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ignalinos ir Visagino skyrių patenkinti Ignalinos Švč. M. M. gimimo parapijos prašymus dėl valstybinės žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai.

Pareiškėjos skunde paaiškino, kad Ignalinos gyventojai, paskatinti Vilniaus arkivyskupo, 1929 m. suplanavo pastatyti  Iganlinos mieste bažnyčią. Tuo tikslu 1929 metų spalio mėnesį iš 10 asmenų buvo suorganizuota Ignalinos bažnyčios taryba (komitetas; toliau – Komitetas);   1931 metais H. D. ir A. R. padovanojus 10 594 kv. m ploto žemės sklypą, skirtą bažnyčios statybai, šis sklypas buvo aptvertas, pašventintas, į jį suvežti bažnyčios pamatams skirti akmenys;  Komitetas nupirko gyvenamojo namo karkasą, kurį perkėlė į bažnyčios statybai skirtą sklypą ir pritaikė medinei koplyčiai; 1931 m. buvo parengtas šio sklypo planas,  Bažnyčios statybai skirtas sklypas 1931 m. lapkričio 18 d. buvo oficialiai įregistruotas Vilniaus Metropolijos Kurijos hipotekoje Nr. (duomenys neskelbtini), nurodant sąlygą, kad jis skirtas tik bažnyčios statybai Ignalinoje;   apie 1930-1933 metus sklype koplyčios vietoje buvo pastatyta medinė Ignalinos bažnyčia (toliau – Ignalinos bažnyčia), kuri veikė ir buvo lankoma tikinčiųjų; sklypas buvo apskaitoms kaip priklausantis Ignalinos bažnyčiai.

Pareiškėjos paaiškino, kad ginčo metu H. D. ir A. R. padovanoto sklypo 4 909 kv. m plote, kuris suformuotas kaip žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (šiuo metu – unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini), yra Parapijai nuosavybės teise priklausantys statiniai: naujas mūrinis pastatas – bažnyčia, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – klebonijos namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), šiuose pastatuose tebeveikia dar mediniame bažnyčios pastate susibūrusi religinė bendruomenė. Remiantis sovietinės valdžios priimta 1940 m. liepos 22 d. Žemės nacionalizavimo deklaracija, žemė, jos gelmės, miškai ir naudmenys tapo valstybės nuosavybe, be to, tuometinis Švenčionių apskrities darbo žmonių deputatų tarybos vykdomasis komitetas slaptu 1949 m. spalio 4 d. sprendimu Nr. 2567 nusprendė pradėtus statyti mūrinius nenaudojamus maldos namus, buvusius Ignalinos bažnyčios statybai suteiktame sklype, perduoti švietimo skyriui ir naudoti kaip mokyklą. Vėliau šis pastatas buvo naudojamas kaip kultūros namai, po to – kaip biblioteka, kuri veikia ir ginčo metu. Pareiškėjos, remdamosi Vidiškių bažnyčios administratoriaus 1951 m. sausio 23 d. parengtais statistiniais duomenimis apie Romos katalikų tikybos Vilniaus vyskupystės Švenčionių dekanato Ignalinos bažnyčią ir jos kunigiją, Ignalinos miesto 1971 m. vasario 15 ir 18 d., kovo 14 d. tikinčiųjų pareiškimais  tuometinės sovietų valdžios pareigūnams – LTSR Aukščiausios tarybos prezidiumo pirmininkui, Lietuvos komunistų partijos centro komiteto sekretoriui  dėl kultūros namais paverstos Ignalinos bažnyčios grąžinimo tikintiesiems, tvirtino, kad Ignalinos miesto tikintieji buvo veikli religinė bendruomenė, veikusi sklype pastatytuose statiniuose, ji 1996 m. rugsėjo 11 d. buvo įregistruota kaip Ignalinos Švč. M. M. gimimo parapija, suteikiant juridinio asmens kodą 191304238. Tuometiniam Ignalinos rajono žemėtvarkos skyriui suderinus 2003 m. gegužės 15 d. žemės sklypo ribų paženklinimo aktą bei parengtą Ignalinos bažnyčios žemės sklypo planą, iš 10 594 kv. m ploto sklypo buvo atskirtas žemės sklypas, kuriame stovėjo mūrinė Ignalinos bažnyčia ir senoji medinė, 1930-1933 m. statyta, bažnyčia. Vilniaus arkivyskupas metropolitas 2007 m. sausio 2 d. dekretu Nr. 01/07 iki tol veikusiai kaip neparapijinei Ignalinos Švč. M. M. gimimo bažnyčiai suteikė parapijinės bažnyčios titulą bei nustatė šios parapijos ribas.

Pareiškėjos nurodė, kad Parapija, atstovaujama Vilniaus arkivyskupijos Ekonomo tarnybos projektų vadovės J. M., 2020 m. rugpjūčio 14 d. prašymu, vadovaudamasi 2003 m. liepos 15 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 925 „Dėl valstybinės žemės sklypų suteikimo nuosavybėn neatlygintinai religinėms bendrijoms, bendruomenėms ir centrams taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Valstybinės žemės sklypų suteikimo nuosavybėn neatlygintinai religinėms bendrijoms, bendruomenėms ir centrams taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 7 punktu, pateikė prašymą suteikti nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kuriame yra Parapijai nuosavybės teise priklausantys statiniai. Prie prašymo buvo pateikti dokumentai, įrodantys, kad Parapija veikė iki 1940 m. liepos 21 d. ir turėjo turto, kuris buvo neteisėtai nusavintas. NŽT Ignalinos ir Visagino skyrius netenkino Parapijos prašymo nepatenkino, nurodęs, kad Parapija iki 1940 m. liepos 21 d. neegzistavo. Parapija 2020 m. rugsėjo 21 d. prašymu „Dėl papildomų duomenų pateikimo“ pateikė atsakovui papildomus duomenis, kad Ignalinos tikinčiųjų bendruomenė veikė iki 1940 m., o formalus jos įteisinimas arkivyskupo dekretu yra tik teritorinis atskyrimas nuo Vidiškių parapijos, bei patvirtino, kad Ignalinos bažnyčia buvo pastatyta 1930 m., o dar anksčiau veikė kaip koplyčia. Atsakovas 2020 m. rugsėjo 23 d. rašte Nr. 39SD-3918-(14.39.104) pakartojo savo ankstesnio atsakymo argumentus  ir  papildomai nurodė, kad Parapija buvo įsteigta tik 2007 m. sausio 2 d.,  o dabartinė ir ankstesnė bažnyčia priklausė Vidiškių parapijai. Pareiškėjos pažymėjo, kad atsakovas šiame rašte pripažino, jog parapijos pateikti dokumentai patvirtina, kad  žemė Ignalinoje buvo padovanota bažnyčios statybai, bet ne Parapijai. NŽT Ignalinos ir Visagino skyrius 2021 m. vasario 23 d. raštu Nr. 39SD-407-(14.39.137 E.), atsakydamas   į Parapijos 2021 m. vasario 1 d. raštą Nr. S-22, nurodė, jog pareiškėja nepateikė naujų argumentų ir dokumentų, patvirtinančių, jog religinė bendrija ar centras veikė iki 1940 m. liepos 21 d. ir nuosavybės teise turėjo nekilnojamojo, kuris pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas. Parapija 2021 m. balandžio 27 d. raštu atsakovui paaiškino, kad 2000 m. gegužės 5 d. Lietuvos Respublika ir Šventasis Sostas pasirašė Sutartį dėl santykių tarp Katalikų bažnyčios ir valstybės teisinių aspektų, kurios pagrindu Katalikų Bažnyčia įgyvendina savo teisę savarankiškai tvarkyti bažnytinius juridinius asmenis, bei papildomai pateikė duomenis, patvirtinančius, kad iki 1940 m. liepos 21 d. sklype veikė Katalikų Bažnyčiai priklausanti Ignalinos bažnyčia, kuri buvo nacionalizuota. Be to,  2021 m. liepos 15 d. raštu Nr. S-420,  pateikęs papildomus dokumentus ir paaiškinimus, tarp jų ir Lietuvos Vyskupų konferencijos 2021 m. liepos 13 d. išduotą pažymą Nr. 1-188/21, patvirtinančią, kad Parapija yra Ignalinos Švč. M. M. užgimimo (gimimo) bažnyčios ir Ignalinos bažnyčios komiteto teisių perėmėja, bei nurodęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario   4 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-280-492/2016 išaiškinimus, prašė Parapijai suteikti neatlygintinai nuosavybėn valstybinės žemės sklypą. NŽT Ignalinos ir Visagino skyrius  2021 m. rugpjūčio 18 d. raštu Nr. 39SD-2420-(14.39.137E), t. y. skundžiamu sprendimu, nurodė, kad nepakanka duomenų suteikti neatlygintinai žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), prie Parapijai nuosavybės teise priklausančių pastatų. Vilniaus arkivyskupija  2021 m. rugsėjo 14 d. skundu Nr. S-624 kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą ir prašė panaikinti nurodytą NŽT Ignalinos ir Visagino skyriaus  sprendimą, tačiau trečiasis suinteresuotas asmuo  2021 m. spalio 29 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą, nurodęs, jog žemės sklypas gali būti suteikiamas nuosavybėn neatlygintinai tik tai religinei bendruomenei, kuri yra pastatų savininkė, jeigu ji atitinka Taisyklių reikalavimus, todėl Parapija turi pateikti dokumentus, kad būtent ji, o ne Vilniaus arkivyskupija, veikė iki 1940 m.

Pareiškėjos, remdamosi Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo (toliau – Atkūrimo tvarkos įstatymas) 2 straipsniu, Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 4 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių 11 straipsnio 1 ir dalimis, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.12 straipsnio 1 ir 2 dalimis,                         2000 m. gegužės 5 d. Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto pasirašyta Sutartimi dėl santykių tarp Katalikų Bažnyčios ir Valstybės teisinių aspektų, teigė, kad atsakovas nepagrįstai siaurinamai aiškino Atkūrimo tvarkos įstatymo suteikiamą religinės bendrijos teisę susigrąžinti nekilnojamąjį turtą, nepagrįstai palaikė Nacionalinės žemės tarnybos Žemės administravimo skyriaus vedėjos pateiktą Taisyklių aiškinimą, jog Parapija turi pateikti dokumentus, kad ji, o ne Vilniaus arkivyskupija, veikė iki 1940 m. nacionalizacijos ir nuosavybės teise valdė statinius, bei nepagrįstai ignoravo iš Lietuvos Respublikos bei bažnytinių archyvų pateiktus istorinius duomenis, neteisėtai ir nepagrįstai kvestionavo kompetentingos Katalikų Bažnyčios institucijos išduotų dokumentų pagrįstumą, kuriuos Lietuvos Respublika įsipareigojo laikyti patikimais ir pagrįstais.

Pareiškėjos tvirtino, kad subjekto ypatumai lemia valstybinės žemės perdavimo neatlygintinai nuosavybėn tikslus, t. y. kad suteikiami žemės sklypai, reikalingi religinėms bendrijoms, bendruomenėms ir centrams nuosavybės teise turimiems pastatams ir statiniams naudoti ir eksploatuoti, o reikalavimai subjektui – religinei bendrijai, kuri turi teisę susigrąžinti išlikusį nekilnojamąjį turtą, yra įtvirtinti Atkūrimo tvarkos įstatymo 2 straipsnyje, jie yra tapatūs reikalavimams, nustatytiems specialiam subjektui, kuriam gali būti valstybinė žemė suteikta nuosavybėn neatlygintinai, remiantis Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – Žemės reformos įstatymas) 7 straipsnio 2 dalimi. Pareiškėjų vertinimu, aplinkybė, kad Atkūrimo tvarkos įstatyme papildomai aptariami ir religinių bendrijų teisių perėmėjai, neturi įtakos sprendžiant dėl religinės bendrijos teisių įsigyti valstybinę žemę pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas, nes teisių perėmėjas įgauna visas subjektui, kurio teisės perimtos, įstatymais suteiktas teises. Pareiškėjos teigė, kad nagrinėjamu atveju specialaus subjekto statusas neturi būti kvestionuojamas ir atitinkamos aplinkybės neturi būti nustatinėjamos iš naujo. Pabrėžė, kad buvusi neparapijinė, vėliau tapusi parapijine Ignalinos Švč. M. M. gimimo bažnyčia buvo ir tebėra Vilniaus arkivyskupijos, kuri priklauso Katalikų Bažnyčiai, dalis, ir, remdamosi Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos pasirašytos Sutarties dėl santykių tarp Katalikų Bažnyčios ir Valstybės teisinių aspektų  1 straipsniu, CK 2.37 straipsnio 3 dalimi, teigė, jog apie Ignalinos Švč. M. M. gimimo bažnyčios teisių apimtį, jos teisių perėmimą turi būti sprendžiama pagal Vilniaus arkivyskupijos bei Lietuvos Vyskupų Konferencijos pateiktus duomenis.  

Pareiškėjos tvirtino, kad atsakovui buvo pateikti išsamūs duomenys, jog vietos tikinčiųjų,                    t. y. Ignalinos bažnyčios, religinė bendruomenė nebuvo panaikinta ir nepertraukiamai veikia iki šiol, o iki 1940 m. liepos 21 d. turėtas nekilnojamasis turtas buvo nacionalizuotas ar kitaip nusavintas, bei pabrėžė, jog atsakovas 2020 m. rugsėjo 23 d. rašte Nr. 39SD-3918-(14.39.104) pripažino, kad dabartinė ir ankstesnė Ignalinos bažnyčia priklausė Vidiškių parapijai ir kad žemė Ignalinoje buvo padovanota bažnyčios statybai. Tai, pareiškėjų vertinimu, reiškia, jog atsakovas pripažino, kad 1931 m. bažnyčiai statyti padovanotas sklypas priklausė Katalikų Bažnyčios religinei bendrijai – Vidiškių parapijai. Pareiškėjos tvirtino, kad atsakovas nekelia ginčo dėl aplinkybės, jog sklype, kuriame buvo medinė koplyčia, perstatyta į bažnyčią, buvo naujai statoma mūrinė bažnyčia, sovietinės valdžios atiduota švietimo skyriui, o šiuo metu yra veikianti biblioteka, be to, jame yra Parapijai nuosavybės teise priklausantys religinei paskirčiai naudojami statiniai: naujas mūrinis pastatas – bažnyčia, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – klebonijos namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Teismo posėdyje Vilniaus arkivyskupijos ir Ignalinos Švč. M. M. gimimo parapijos atstovas advokatas H. C. (toliau – ir advokatas H. C.), iš esmės pakartojęs skunde išdėstytas faktines aplinkybes ir remdamasis skunde nurodytais argumentais ir motyvais, prašė tenkinti skundo reikalavimus.

Pareiškėjos Ignalinos Švč. M. M. gimimo parapijos atstovė J. M. papildomų paaiškinimų neteikė.

Atsakovas ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos atstovaujantis NŽT Ignalinos ir Visagino skyrius, nurodęs, kad skundžiami sprendimai yra pagrįsti ir teisėti,  atsiliepimu prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.  

NŽT Ignalinos ir Visagino skyrius atsiliepime į skundą nurodė, kad neginčija Vilniaus arkivyskupijos ir Parapijos skunde išdėstytų faktinių aplinkybių, tačiau tvirtino, jog NŽT Ignalinos ir Visagino skyriaus sprendimas priimtas, tinkamai pritaikius Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio                       2 dalies, Taisyklių 7 punkto, Atkūrimo tvarkos įstatymo 2 straipsnio nuostatas. NŽT Ignalinos ir Visagino skyriaus teigimu, pareiškėjos nepateikė dokumento, patvirtinančio, jog Ignalinos Švč. M. M. gimimo (užgimimo) bažnyčia ir Ignalinos bažnyčios Komitetas, kurių teisių perėmėja yra Parapija, iki 1940 m. įvykdytos nacionalizacijos turėjo turto, kuris buvo nacionalizuotas ar kitaip nusavintas. Pažymėjo, kad  teisinis reglamentavimas nenustato, kad religinei bendrijai, bendruomenei ar centrui valstybinės žemės sklypas suteikiamas nuosavybėn neatlygintinai tik prie tokio šiuo metu nuosavybės teise valdomo pastato, kuris religinei bendrijai, bendruomenei ar centrui priklausė iki 1940 m. liepos 21 d. ir buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas, t. y. religinės bendrijos, bendruomenės ar centro šiuo metu nuosavybės teise valdomas pastatas nebūtinai turi būti tas pats, kuris buvo nacionalizuotas, teisės aktai numato galimybę valstybinės žemės sklypus suteikti nuosavybėn neatlygintinai prie įvairiais laikotarpiais įgytų ir šiuo metu turimų pastatų.

Teismo posėdyje NŽT Ignalinos ir Visagino skyriaus atstovas A. K. prašė skundą atmesti, remiantis atsiliepime išdėstytais argumentais ir motyvais, naujų papildomų paaiškinimų nepateikė. 

Skundas patenkinamas iš dalies.  

Byloje nustatyti duomenys patvirtina, kad Parapijai atstovaujanti Vilniaus arkivyskupija prašymais, išdėstytais 2020 m. rugpjūčio 14 d., 2020 m. rugsėjo 21 d., 2021 m. vasario 1 d., 2021 m. balandžio 27 d. ir 2021 m. liepos 15 d. raštuose, kreipėsi į NŽT Ignalinos ir Visagino skyrių, siekdama, jog, vadovaujantis Taisyklių 7 punktu, Parapijai būtų neatlygintinai suteiktas žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), kuriame yra Parapijai priklausantys statiniai: naujas mūrinis pastatas – bažnyčia, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – klebonijos namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Teismas vertina, kad NŽT Ignalinos ir Visagino skyrius galutinį sprendimą nepatenkinti Parapijos prašymo neatlygintinai suteikti žemės sklypą, reikalingą šiame sklype esantiems statiniams eksploatuoti, suformulavo 2021 m. rugpjūčio 18 d. rašte Nr. 39SD-2420-(14.39.137E) „Dėl papildomų duomenų pateikimo“.  Atsakovas nurodytą sprendimą grindė aplinkybe, kad Parapija nepateikė argumentų ir dokumentų, patvirtinančių, jog religinė bendruomenė ar centras veikė iki 1940 m. liepos 21 d. ir nuosavybės teise turėjo nekilnojamojo turto, kuris pagal TSRS(LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip nusavintas, bei padarė išvadą, kad nepakanka duomenų, kuriais remiantis, būtų neatlygintinai nuosavybėn suteiktas žemės sklypas prie Parapijos nuosavybės teise priklausančių pastatų. 

Parapijai atstovaujanti Vilniaus arkivyskupija, nesutikdama su NŽT Ignalinos ir Visagino sprendimu, 2021 m. rugsėjo 14 d. kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą, kuri 2021 m. spalio 29 d. sprendimu Nr.1T-27-(7.5.) „Dėl Vilniaus arkivyskupijos skundo išnagrinėjimo“ skundą atmetė kaip nepagrįstą. Nacionalinė žemės tarnyba, remdamasi Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje, Atkūrimo tvarkos įstatymo 2 straipsnyje, Taisyklių 7 punkte įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, įvertinusi nustatytas faktines aplinkybes, sprendė, kad Vilniaus arkivyskupija nepateikė  dokumento, patvirtinančio, jog būtent Ignalinos Švč. M. M. gimimo (užgimimo) bažnyčia ir Ignalinos bažnyčios komitetas, kurių teisių perėmėja Parapija, iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise turėjo nekilnojamojo turto, kuris buvo nacionalizuotas ar kitaip nusavintas. Nacionalinė žemės tarnyba vertino, kad iš pateiktų dokumentų matyti, jog 1931 m. H. D. ir A. R. žemės sklypą padovanojo bažnyčiai ir klebonijai, 10 594 kv. m ploto bažnyčios sklypas Ignalinoje buvo įregistruotas Vilniaus metropolijos Kurijos hipotekoje; Ignalinos rajono valdybos 1993 m. birželio 29  d. raštas Nr. 29 „Dėl paramos Ignalinos bažnyčios statybai“, kuriuo prašoma bažnyčios užbaigimui skirti lėšų, nepatenka į Taisyklių 7.4 punkte nurodytų dokumentų, patvirtinančių, kad religinė bendrija, bendruomenė ar centras iki 1940 m. liepos 21 d. nuosavybės teise turėjo nekilnojamojo turto ir šis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas, sąrašą; Vilniaus arkivyskupija ir(ar) Parapija nepateikė dokumento, patvirtinančio, kad Parapija nuosavybės teise turėjo nekilnojamojo turto, kuris pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas. 

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio padalinio sprendimo   tradicinei religinei bendruomenei ar bendrijai nesuteikti neatlygintinai nuosavybėn prie jai nuosavybės teise priklausančių pastatų žemės sklypą pagrįstumo ir teisėtumo.        

Ginčo teisinius santykius dėl žemės sklypo neatlygintino suteikimo tradicinei religinei bendruomenei ar bendrijai reglamentuoja Žemės reformos įstatymas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 15 d. nutarimu Nr. 925 patvirtintos Valstybinės žemės sklypų suteikimo nuosavybėn neatlygintinai religinėms bendrijoms, bendruomenėms ir centrams taisyklės (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 1862 redakcija).  

Pareiškėjai, pagrįsdami aplinkybę, kad Parapija, nuosavybės teise valdanti žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius pastatus (bažnyčią ir kleboniją), turi būti laikoma Žemės reformos įstatymo 7 straipsnyje nurodytu subjektu, turinčiu teisę neatlygintinai nuosavybėn gauti                     šį žemės sklypą, naudojamą jos valdomiems pastatams eksploatuoti, tvirtino, jog Parapija yra Ignalinos Švč. M. M. gimimo (užgimimo) bažnyčios ir Ignalinos bažnyčios komiteto teisių perėmėja.  NŽT Ignalinos ir Visagino skyriaus ir Nacionalinės žemės tarnybos nuomone, pareiškėjos nepateikė dokumento, kuris patvirtintų,  jog būtent Ignalinos Švč. M. M. gimimo (užgimimo) bažnyčia ir Ignalinos bažnyčios komitetas, kurių teisių perėmėja yra Ignalinos Švč. M. M. gimimo parapija, iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise apskritai turėjo nekilnojamojo turto, kuris buvo nacionalizuotas ar kitaip nusavintas.

Teismas sprendžia,  kad Vilniaus arkivyskupijos ir Parapijos pateikti archyvinių dokumentų duomenys patvirtina, jog 1931 m. H. D. ir A. R. padovanojo bažnyčiai ir klebonijai Ignalinoje esantį 10 594 kv. m ploto žemės sklypą,  kuriam 1931 m. buvo parengtas žemės planas, o 1931 m. lapkričio 18 d. šis žemės sklypas ir sąlyga, kad jis skirtas tik bažnyčios statybai Ignalinoje, buvo įregistruotas Vilniaus Metropolijos Kurijos hipotekoje, suteikiant registro Nr. (duomenys neskelbtini); nurodytas  žemės sklypas buvo aptvertas, pašventintas, į jį buvo vežami akmenys  bažnyčios pamatams, perkeltas gyvenamojo namo karkasas, kurį pritaikius, buvo pastatyta religinėms apeigoms naudota medinė koplyčia; apie 1930-1933 metais koplyčios vietoje buvo pastatyta medinė Ignalinos bažnyčia; 1936 m. Vidiškių parapijos inventorinės knygos duomenimis,  Ignalinos miesto ribose esančiai Ignalinos bažnyčiai priklausė 1,0594 ha žemės; 1949 m. spalio 4 d. Švenčionių apskrities darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto posėdžio įslaptinto sprendimo   Nr. 2567 duomenimis, Ignalinos mieste šiame sklype pradėtus naujai statyti mūrinius nenaudojamus maldos namus  buvo nuspręsta perduoti Švenčionių apskrities liaudies švietimo skyriui ir juos  naudoti kaip mokyklą; vėliau šiame pastate buvo  įrengti kultūros namai, po to – įsikūrė ir ginčo metu veikia Ignalinos savivaldybės viešoji biblioteka; Ignalinos rajono valdybos 1993 m. birželio 29 d. rašto Nr. 29 duomenimis, Ignalinos mieste nebuvo bažnyčios, kadangi statomas bažnyčios pastatas sovietinės valdžios buvo konfiskuotas ir jame įrengta kultūros įstaiga, nauja bažnyčia buvo pradėta statyti 1969 metais.

Be to, nagrinėjant bylą, nustatyta, kad tuometinio Utenos apskrities viršininko 2003 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 14-553 „Dėl valstybinės žemės suteikimo naudotis Ignalinos mieste“ buvo suformuotas ir patvirtintas 4 909 kv. m ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini),  kuris buvo  suteiktas naudotis Ignalinos Švč. M. M. gimimo bažnyčiai; Utenos apskrities viršininkas ir Ignalinos Švč. M. M. gimimo bažnyčia 2003 m. lapkričio 20 d. sudarė Valstybinės žemės panaudos sutartį Nr. PN45/03-0082, kuria 4 909 kv. m ploto žemės sklypas, tuometinis unikalus  Nr. (duomenys neskelbtini), buvo suteiktas neterminuotai naudotis pagal šiam sklypui nustatytą kitą paskirtį – visuomeninės paskirties teritorija, bažnyčioms, vienuolynams ir kitiems religinių bendruomenių objektams statyti ir eksploatuoti; šiame žemės sklype stovėjo Nekilnojamojo turto registre įregistruoti pastatai – medinė bažnyčia 1R1m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir mūrinė bažnyčia 2R1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (ginčo metu – bažnyčia, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir klebonijos namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).  

Apibendrinus nurodytas aplinkybes  ir atsižvelgus į Ignalinos rajono valdybos 1993 m. birželio 29 d. rašto Nr. 29 „Dėl paramos Ignalinos bažnyčios statybai“ duomenis, sprendžiama, kad 1931 m. H. D. ir A. R. bažnyčiai ir klebonijai padovanotame Ignalinoje esančiame 10 594 kv. m ploto žemės sklype pastatyta medinė koplyčia apie 1930-1933 metus buvo perstatyta į medinę Ignalinos bažnyčią; iki 1940 m. liepos 22 d. įvykdytos žemės nacionalizacijos šiame sklype pradėta ir nebaigta statyti mūrinė bažnyčia sovietinės valdžios buvo neteisėtai nusavinta, o  ginčo metu jame veikia Ignalinos rajono savivaldybės viešoji biblioteka; 10 594 kv. m ploto žemės sklypo dalis, sudaranti 4 909 kv. m plotą, buvo suformuota kaip atskiras nekilnojamojo turto  objektas –  (duomenys neskelbtini), esantis žemės sklypas, suteikiant jam unikalų Nr. (duomenys neskelbtini), ir teisės aktų nustatyta tvarka panaudos sutartimi suteiktas naudotis Ignalinos Švč. M. M. gimimo bažnyčiai; šiame žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), stovėjo ir ginčo metu stovi religinei bendruomenei ar bendrijai priklausantys pastatai.

Teismas daro išvadą, kad Vidiškių parapijai priklausę Ignalinos miesto tikintieji buvo aktyviai veikianti religinė bendruomenė tiek iki sovietinės okupacijos, tiek sovietinės valdžios ir atkurtos Lietuvos Respublikos metais. Tokią išvadą, teismo vertinimu, leidžia daryti pareiškėjų pateiktų rašytinių įrodymų duomenys apie 1929 metų spalio mėnesį tikinčiųjų iniciatyva įkurtą Ignalinos bažnyčios tarybą (komitetą), 1951 m. sausio 23 d. Vidiškių bažnyčios administratoriaus parengti statistiniai duomenys apie Romos katalikų tikybos Vilniaus vyskupystės Švenčionių dekanato Ignalinos bažnyčią ir jos kunigiją, 1930 m. pastatytą Švč. M. M. užgimimo titulo medinę bažnyčią, turinčią apie 300 tikinčiųjų, Ignalinos miesto tikinčiųjų 1971 m. vasario 15 d. ir 18 d., 1971 m. kovo 14 d. parengti pareiškimai, kuriais buvo kreiptasi į tuometinės valdžios institucijų vadovus (LTSR Aukščiausios tarybos prezidiumo pirmininką, Lietuvos komunistų partijos centro komiteto sekretorių) dėl kultūros namais paverstos Ignalinos bažnyčios grąžinimo tikintiesiems.  

Be to, nagrinėjant bylą, nustatyta, kad valstybės įmonės Registrų centro Juridinių asmenų registras 1996 m. rugsėjo 11 d. Ignalinos Švč. M. M. gimimo parapijai (juridinio asmens kodas 191304238)  išdavė  Juridinio asmens registravimo pažymėjimą,  Vilniaus Arkivyskupo Metropolito kardinolo A. J. Bačkio 2007 m. sausio 2 d. dekretu Nr. 01/07 buvo įsteigta Ignalinos parapija, sudaryta iš Vidiškių ir Palūšės parapijų dalies gyvenviečių, ir nustatytos jos ribos,                                    o Ignalinos parapijos Ignalinos Švč. M. M. Gimimo bažnyčiai suteiktas parapijinės bažnyčios titulas.

Pareiškėjos, remdamosi 2000 m. gegužės 5 d. pasirašyta Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos Sutartimi dėl santykių tarp Katalikų Bažnyčios ir Valstybės teisinių aspektų ir atsižvelgusios į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-280-492/2016 pateiktą aiškinimą, teigė, kad vyriausiosios religinės bendrijos vadovybės pateikti duomenys turi būti laikomi patikimais ir pagrįstais, todėl abejonės jų tikrumu, nesant ginčo dėl teisių perėmimo ir neteikiant jokių duomenų, kuriais šie duomenys būtų paneigiami, neatitiktų Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos pasirašytoje sutartyje įtvirtinto Katalikų Bažnyčios autonomiškumo principo.  

Lietuvos Respublika ir Šventasis Sostas 2000 m. gegužės 5 d. pasirašė sutartį dėl santykių tarp Katalikų Bažnyčios ir valstybės teisinių aspektų; nurodytą sutartį Lietuvos Respublika ratifikavo 2000 m. liepos 20 d. įstatymu Nr. VIII-1883,  sutartis įsigaliojo 2000 m. rugsėjo 16 d. Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto sutartimi dėl santykių tarp Katalikų Bažnyčios ir valstybės teisinių aspektų buvo susitarta, kad Lietuvos Respublika ir Šventasis Sostas sutinka, jog tiek Katalikų Bažnyčia, tiek Valstybė yra nepriklausomos bei autonomiškos kiekviena savo srityje (1 straipsnio                     1 dalis); juridinio asmens teisės civilinėje teisėje pripažįstamos pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus visoms Katalikų Bažnyčios institucijoms Lietuvos Respublikoje, kurios pagal Kanonų Teisę turi viešojo ar privataus juridinio asmens statusą (2 straipsnio 2 dalis); kompetentinga Katalikų Bažnyčios institucija, vadovaudamasi Kanonų teisės normomis, gali įsteigti, pakeisti, panaikinti ir pripažinti bažnytinius juridinius asmenis; kompetentinga valstybinė institucija informuojama apie tokius sprendimus, kad su jais susiję pasikeitimai būtų įregistruoti pagal valstybės teisės reikalavimus                           (2 straipsnio 3 dalis); kompetentinga Katalikų Bažnyčios vadovybė turi išskirtinę teisę laisvai tvarkyti bažnytinį gyvenimą, steigti ir panaikinti bažnytines provincijas, arkivyskupijas, vyskupijas, apaštalines administratūras, teritorines prelatūras, teritorines abatijas, asmenines prelatūras, parapijas, vienuolinius namus ir kitus bažnytinius juridinius asmenis (5 straipsnio 1 dalis). Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.37 straipsnio 3 dalis nustato, kad religinės bendruomenės ir bendrijos bei jų struktūriniai padaliniai, turintys juridinio asmens teises, veikia pagal savo kanonus, statutus ar kitas normas, tiek kiek jie neprieštarauja įstatymams.

Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 4 straipsnio nuostatos apibrėžia, kad religinė bendruomenė yra asmenų grupė, siekianti įgyvendinti tos pačios religijos tikslus, ji gali būti atitinkamos religinės bendrijos vietinis padalinys (1 dalis); religinės bendrijos yra bažnyčių ir tolygių religinių organizacijų-bendruomenių, siekiančių įgyvendinti tos pačios religijos tikslus, susivienijimai, bendriją sudaro ne mažiau kaip dvi religinės bendruomenės, turinčios bendrą vadovybę (2 dalis); religiniai centrai yra aukštesniosios religinių bendrijų valdymo institucijos                          (3 dalis).

Teismas vertina, kad pareiškėjų pateikti duomenys leidžia daryti išvadą, jog Ignalinos Švč. M. M. gimimo parapija yra Vilniaus arkivyskupijos, priklausančios Katalikų Bažnyčiai,  dalis. Taigi, sprendžiant apie pagal Kanonų teisės normas įsteigtos Parapijos teisių apimtį, privaloma remtis Vilniaus arkivyskupijos bei Lietuvos Vyskupų Konferencijos pateiktais duomenimis, o sprendžiant dėl šių duomenų patikimumo ir teisėtumo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 15 straipsnio 1 ir 3 dalyse įtvirtintomis nuostatomis, turi būti atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo  2016 m. vasario 4 d. nutartyje  administracinėje byloje Nr. A-280-492/2016  pateiktą išaiškinimą, pagal kurį, vyriausiosios religinės bendrijos vadovybės  „ <... pateikti duomenys turi būti laikomi patikimais ir pagrįstais, o jų neteisėtas kvestionavimas, kai nėra ginčo dėl teisių perėmimo ir neteikiami jokie duomenys, kuriais pirmieji būtų paneigiami, neatitiktų Konkordate įtvirtinto Katalikų Bažnyčios autonomiškumo principo“.

Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, nėra pagrindo abejoti Lietuvos Vyskupų Konferencijos 2021 m. liepos 13 d. parengta pažyma, kurioje nurodyta, jog Vilniaus Arkivyskupo Metropolito kardinolo A. J. Bačkio 2007 m. sausio 2 d. dekretu Nr. 01/07 įsteigta Ignalinos parapija, juridinio asmens kodas 191304238, remiantis Kanonų teisės kodekso 515§2 kan., yra iki šios parapijos įsteigimo veikusios Ignalinos Šv., M. M. gimimo (užgimimo) bažnyčios komiteto teisių perėmėja ir niekas kitas į šias teises nepretenduoja.

Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 2 dalis nustato, kad religinėms bendrijoms, bendruomenėms ir centrams, kurie veikė iki 1940 m. liepos 21 d., o jų nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas, ir kurie nuosavybės teise turi pastatų ir kitų statinių, Vyriausybės nustatyta tvarka suteikiami nuosavybėn neatlygintinai jų naudojami šiems pastatams ir kitiems statiniams eksploatuoti teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų ribų žemės sklypai.

Taisyklių 7 punkte nurodyta, kokius dokumentus Nacionalinės žemės tarnybos teritoriniam padaliniui privalo pateikti religinė bendrija, bendruomenė ar centras, pageidaujantis ir turintis teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypus prie jų nuosavybės teise turimų pastatų ir kitų statinių. Taisyklių 7.4 punkte nustatyta, kad pateikiami dokumentai turi patvirtinanti, kad religinė bendrija, bendruomenė ar centras veikė iki 1940 m. liepos 21 d. ir nuosavybės teise turėjo nekilnojamojo turto, kuris pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas; dokumentais, patvirtinančiais, kad religinė bendrija, bendruomenė ar centras iki 1940 m. liepos 21 d. nuosavybės teise turėjo nekilnojamojo turto ir šis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas, gali būti išrašai iš hipotekos ir notarų aktų knygų, turto perleidimo sutartys, testamentai, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų turimų dokumentų pagrindu išduoti pažymėjimai; jeigu religinė bendrija turi religinį centrą, religinis centras gali pateikti dokumentą, įrodantį, kad ši bendrija ar centras turėjo nuosavybės teise nekilnojamojo turto, kuris pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas; šiuo atveju žemės sklypai, esantys prie religinių bendruomenių, bendrijų ar centrų nuosavybės teise turimų pastatų ir kitų statinių, suteikiami tam tikrai religinei bendruomenei, bendrijai ar centrui.

Išanalizavus dokumentus, pateiktus sprendimui dėl 0,4909 ha ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), suteikimo Parapijos nuosavybėn neatlygintinai priimti, daroma išvada, kad NŽT Ignalinos ir Visagino skyriui, kaip Taisyklių 4 punkte nurodytam kompetentingam subjektui, su prašymu suteikti neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypą buvo pateikti tinkami dokumentai; juose esantys duomenys patvirtino, kad dabartinė Parapija, esanti iki šios parapijos įsteigimo veikusios Ignalinos Šv., M. M. gimimo (užgimimo) bažnyčios komiteto teisių perėmėja, laikoma iki 1940 m. liepos 21 d. veikusia religine bendrija, o jos nekilnojamasis turtas (pradėta ir nebaigta statyti Ignalinos bažnyčia) pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas, ir kad ji  nuosavybės teise valdo pastatus, kuriems eksploatuoti reikalingas žemės sklypas, esantis prie šių pastatų, t. y. pareiškėja Parapija atitinka Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas, sudarančias teisines prielaidas tenkinti jos pateiktą prašymą.

Atsižvelgus į byloje nustatytas faktines aplinkybes, įvertinus jas patvirtinančius įrodymus, remiantis ginčo teisinius santykius reglamentuojančiais teisės aktais ir vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, daroma išvada, kad  NŽT Ignalinos ir Visagino skyrius, nepateikęs duomenų, kuriais būtų paneigti Parapijos pateikti duomenys, ginčijamame 2021 m. rugpjūčio 18 d. sprendime Nr. 39SD-2420-(14.39.137 E) „Dėl papildomų duomenų pateikimo neatlygintinai“ be pakankamo pagrindo abejojo pareiškėjos pateiktais duomenimis ir padarė nepagrįstą išvadą, kad nepakanka duomenų, kuriais remdamasis, galėtų priimti sprendimą suteikti žemės sklypą nuosavybėn neatlygintinai prie Parapijai nuosavybės teise priklausančių pastatų.                        Dėl šios priežasties atsakovo priimtas administracinis sprendimas neatitinka esminių Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintų reikalavimų, nustatančių, kad administracinis sprendimas privalo būti motyvuotas, pagrįstas teisės normomis ir faktinėmis aplinkybėmis, kitomis administraciniam sprendimui įtakos turėjusiomis aplinkybėmis. 

Esant nurodytoms aplinkybėms, pagrindinis skundo reikalavimas patenkinamas, NŽT Ignalinos ir Visagino skyriaus 2021 m. rugpjūčio 18 d. sprendimas Nr. 39SD-2420-(14.39.137 E.) „Dėl papildomų domenų pateikimo“ ir  Nacionalinės žemės tarnybos 2021 m. spalio 29 d. sprendimas Nr. 1T-27-(7.5) „Dėl Vilniaus arkivyskupijos skundo išnagrinėjimo“, priimtas išnagrinėjus ginčą išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka, panaikinami kaip prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktams ir dėl to neteisėti (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pareiškėjos skunde suformulavo prašymą įpareigoti atsakovą NŽT Ignalinos ir Visagino skyrių patenkinti Parapijos prašymus dėl valstybinės žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai.

Atsižvelgus į Taisyklių 13 punkto nuostatas, apibrėžiančias Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio skyriaus įgaliojimus, bei teismui priskirtą kompetenciją spręsti tik dėl viešojo administravimo subjektų priimtų  aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, skundo išvestinis skundo reikalavimas įpareigoti NŽT Ignalinos ir Visagino skyrių priimti konkrečiai apibrėžto turinio sprendimą tenkinamas iš dalies, NŽT Ignalinos ir Visagino skyrius įpareigojamas iš naujo išnagrinėti Ignalinos Švč. M. M. gimimo parapijos prašymą dėl valstybinės žemės suteikimo  nuosavybėn neatlygintinai.

Dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo

Pareiškėjai  skunde suformulavo prašymą priteisti iš atsakovo NŽT Ignalinos ir Visagino skyriaus  priteisti turėtas  atstovavimo išlaidas. Galutinį prašymą su prašomų priteisti atstovavimo išlaidų suma ir jos pagrindimu pareiškėjos pateikė 2022 m. spalio 26 d.

ABTĮ  40 straipsnio 1 dalis numato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą (1 dalis). ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio                       2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės kaip yra nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – Rekomendacijos). Pagal Rekomendacijų 7 punktą, koeficientų pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).  Pagal ABTĮ 41 straipsnio 1 dalį, dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

Vertinama, kad nagrinėjamoje byloje patenkinus pagrindinį skundo reikalavimą ir panaikinus skundžiamus sprendimus, atstovavimo išlaidų turėjęs bylos proceso dalyvis įgijo teisę                        į turėtų atstovavimo išlaidų atlyginimą.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjams teisines paslaugas pareiškėjoms teikė advokatas                           H. C.. Byloje pateiktų dokumentų - PVM sąskaitų faktūrų, ataskaitų, mokėjimų nurodymų duomenys patvirtina, kad už advokato H. C. darbą atstovaujant pareiškėjas nagrinėjamoje byloje 2 420,00 Eur dydžio  išlaidas patyrė Vilniaus vyskupija, kurias apmokėjo jos įsteigta viešoji įstaiga Vilniaus arkivyskupijos ekonomo tarnyba.   

Rekomenduojami

Atsižvelgus į tai, kad skundas teismui paduotas 2021 m. gruodžio 2 d., t. y. 2021 m.                              IV ketvirtyje, 2021 m. II ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) buvo 1 566,40 Eur, maksimali priteistina suma už skundo surašymą, taikant  Rekomendacijų 8.2 punktą, sudaro 3 132,80 Eur (1 566,40 Eur x 2),  daroma išvada, kad už skundo surašymą sumokėta 1210,00 Eur atlyginimo suma neviršija Rekomendacijose nurodomo maksimalaus dydžio, todėl ši prašymo dalis  patenkinama.

Be to, pareiškėjos prašė atlyginti 1 210,00 Eur dydžio turėtas išlaidas, patirtas apmokant  advokato H. C. darbą 10 valandų atstovaujant pareiškėjus teismo posėdžiuose, teikiant teisines konsultacijas, pasirengiant teismo posėdžiams, rengiant taikos sutarties projektą, dalyvaujant derybose dėl jos sudarymo, rengiant kitus su byla susijusius dokumentus apmokėjimą.

Bylos duomenimis, advokatas H. C. parengė taikos sutarties projektą ir 2022 m. gegužės 19 d., t. y. 2022 m. II ketvirtyje, jį pateikė  NŽT Ignalinos ir Visagino skyriui, pateiktos sutarties sąlygos buvo derinamos ir nustatyta tvarka svarstomos Nacionalinėje žemės tarnyboje.

Teismas vertina, kad pareiškėjų atstovo parengtas taikos sutarties projektas prilygintinas   Rekomendacijų 8.17 punkte nurodytų  dokumentų, susijusių su atstovavimu bylų procese, kategorijai ir sprendžia, kad už advokato darbą rengiant šį dokumentą atlyginama, taikant koeficientą  0,1,                             o  atsižvelgus į tai, kad vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) 2021 m. IV ketvirtyje buvo 1 679,30 Eur,  priteisiamo užmokesčio suma sudaro 167,93 Eur.

Sprendžiant už advokato H. C. darbo atstovaujant pareiškėjas teismo posėdžiuose apmokėjimą, atsižvelgiama, kad 2022 m. balandžio 13 d. teismo posėdis truko 24 min., 2022 m. rugsėjo 7 d. teismo posėdis neįvyko dėl teisėjos Dalytės Zlatkuvienės laikino nedarbingumo, 2022 m. spalio 26 d. posėdis buvo atidėtas dėl NŽT Ignalinos ir Visagino skyriaus atstovo laikino nedarbingumo, o 2022 m. lapkričio 16 d. teismo posėdis truko 53 min. 

Remiantis Rekomendacijų 8.19 ir 9 punktais ir  atsižvelgus į tai, kad vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) 2022 m. II ketvirtyje buvo 1 780,50 Eur, maksimali priteistina  už advokato H. C. darbą atstovaujant pareiškėjas 2022 m. IV ketvirtyje vykusiame 53 min. trukmės 2022 m. lapkričio 16 d. teismo posėdyje atlyginimo suma sudaro  178,00 Eur (1 780,50 Eur x 0,1) x 1 val.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas nuoseklus aiškinimas, kad pasirengimas teismo posėdžiui vertinamas kaip atstovavimo klientui teismo posėdyje sudedamasis elementas (žr., pvz., 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2463-662/2019, 2019 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-554-525/2019 ir kt.). Vadovaujantis šiais apeliacinės instancijos teismo išaiškinimais, Vilniaus arkivyskupijos  turėtos išlaidos už advokato H. C. darbą ruošiantis dalyvauti teismo posėdžiuose atskirai neatlyginamos.

Teisminėje praktikoje suformuluota taisyklė, kad priteisiamos tik tiesiogiai su teismo procesu susijusios, būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012, 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-766-520/2016, 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-449-492/2019 ir kt.). Vertinama, kad byloje nustatyti duomenys neleidžia daryti išvados, jog  derybos dėl taikos sutarties vyko posėdžiuose, proceso dalyviams juose dalyvaujant fiziškai ar nuotoliniu būdu, todėl sprendžiama, kad nėra pagrindo teigti, jog patirtos išlaidos už atstovo darbą dalyvaujant derybose dėl taikos sutarties sudarymo buvo realios.

Atsižvelgus į tai, kad bylos duomenys patvirtina, jog  pareiškėjų atstovas 2022 m. balandžio 11 d. (2022 m. II ketvirtyje) parengė ir pateikė prašymą  dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir įrodymų pridėjimo, 2022 m. liepos 26 d. (2022 m. III ketvirtyje) – pranešimą apie taikos sutarties sudarymo eigą, 2022 m. spalio 26 d. (2022 m. IV ketvirtyje) –  prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, sprendžiama, kad šie dokumentai yra susiję su nagrinėjama administracine byla ir prilyginami Rekomendacijų 8.17 punkte nurodytų dokumentų kategorijai, o už advokato darbą juos rengiant atlyginama taikant koeficientą 0,1. Vadovaujantis Rekomendacijų 7 punktu ir atsižvelgus į taikomus vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčių šalies ūkyje (be individualių įmonių) dydžius, už nurodytų  dokumentų parengimą atlyginama advokato darbo apmokėjimo suma sudaro 518,97 Eur (1 679,3 Eur x 0,1 + 1 780,50 Eur x 0,1 + 1 729,90 Eur x 0,1).  

Apibendrinus tai, kas nurodyta, sprendžiama, kad priteisiama turėtų išlaidų už pareiškėjų atstovo advokato H. C. darbo apmokėjimo suma sudaro 2 074,90 Eur (1 210,00 Eur + 167,93 Eur + 178,00 Eur + 518,97 Eur ).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40, 41, 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a :

skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ignalinos ir Visagino skyriaus 2021 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą Nr. 39SD-2420-( 14.39.137 E) „Dėl papildomų duomenų pateikimo“ ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2021 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. 1T-27-(7.5.) „ Dėl Vilniaus arkivyskupijos skundo išnagrinėjimo“.

Įpareigoti atsakovą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ignalinos ir Visagino skyrių iš naujo išnagrinėti Ignalinos Švč. M. M. gimimo parapijos prašymą dėl valstybinės žemės suteikimo nuosavybė neatlygintinai.

Kitą skundo dalį atmesti.

Prašymą dėl atstovavimo  išlaidų atlyginimo patenkinti iš dalies.

Priteisti Vilniaus arkivyskupijai 2 074,90 Eur ( du tūkstančius  septyniasdešimt keturis eurus ir 90 euro centų) iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ignalinos ir Visagino skyriaus turėtoms atstovavimo išlaidoms atlyginti. Kitos prašymo dalies netenkinti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.

Teisėjos:                                                       Nijolė Čekanauskienė

                                                                                               Irena Varžinskienė

                                                                                               Dalytė Zlatkuvienė