Administracinė byla Nr. eA-3172-552/2020

Teisminio proceso Nr. 2-17-3-00621-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 4.2 

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus, 

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Jonavos rajono savivaldybės tarybos, trečiųjų suinteresuotų asmenų uždarosios akcinės bendrovės „Jonavos paslaugos“ ir sodininkų bendrijos „Girininkai“ apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. lapkričio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų prašymą atsakovui Jonavos rajono savivaldybės tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Jonavos paslaugos“ ir sodininkų bendrijai „Girininkai“ dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1.       Pareiškėjas Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmai (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. lapkričio 23 d. nutartimi pateikė patikslintą bei papildytą prašymą ištirti, ar Jonavos rajono savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2017 m. lapkričio 30 d. sprendimu Nr. 1TS-264 patvirtintų Jonavos rajono savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) bei Jonavos rajono savivaldybės tarybos 2017 m. lapkričio 30 d. sprendimu Nr. 1TS-265 patvirtintos Jonavos rajono savivaldybės dvinarės įmokos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą dydžio nustatymo metodikos (toliau – ir Metodika) tam tikri punktai atitinka prašyme nurodytus įstatymus ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminius teisės aktus.

2.       Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. gruodžio 4 d. nutartimi priėmė dalį pareiškėjo prašymo dėl norminių administracinių aktų dalies teisėtumo ištyrimo: 1) dėl Taisyklių 121.3 punkto bei Metodikos 52 punkto atitikties Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (1998 m. birželio 16 d. įstatymo Nr. VIII-787 redakcija) (toliau – ir Įstatymas) 301 straipsnio 1 daliai; 2) dėl Taisyklių 121.1 punkto nuostatos atitikties Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo (2012 m. rugsėjo 18 d. įstatymo Nr. XI-2220 redakcija) 3 straipsnio 2 dalies 6 punktui.

3.       Pareiškėjas nurodė, kad Taisyklių 121.3 punkte numatyta imperatyvi prievolė, jog sudarant komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos teikimo sutartį, sodininkų bendrijos atliekų turėtojams atstovauja sodininkų bendrija (juridinis asmuo), o Metodikos 52 punktas, numatantis, jog sodų apmokestinimas vykdomas sudarant komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos sutartis su sodų bendrijomis, iš kurių yra surenkamas mokestis už visų nekilnojamojo turto objektų, esančių sodų bendrijos teritorijoje, savininkų mišrias komunalines atliekas, galbūt prieštarauja Atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio 1 daliai. Minėta Įstatymo dalis  numato, jog organizuojant komunalinių atliekų tvarkymą, sudarant komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį arba mokant savivaldybės nustatytą rinkliavą, atliekų turėtojams atstovauja jų nekilnojamojo turto objekto savininkas arba nekilnojamojo turto objekto savininko atstovas pagal įstatymą, arba nekilnojamojo turto objekto savininko įgaliotas asmuo, arba sodininkų bendrija ar kita bendrija, arba bendrojo naudojimo objektų administratorius, arba asmenys, sudarę jungtinės veiklos sutartis bendrosios dalinės nuosavybės teisei įgyvendinti.

4.       Pareiškėjas teigė, kad Įstatymo 301 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta atstovavimo pasirinkimo teisė pačiam atliekų turėtojui apsispręsti, kokį atstovavimo subjektą pasirinkti. Todėl sudarant komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį sodininkų bendrija gali būti atliekų turėtojo atstove, tačiau Įstatymo 301 straipsnio 1 dalyje nėra imperatyvo, kad sodininkų bendrija visais atvejais privalo atstovauti sodininkų bendrijos atliekų turėtojams. Pareiškėjo nuomone, atsakovas, Taisyklių 121.3 punkte ir Metodikos 52 punkte numatydamas sodininkų bendrijoms imperatyvią prievolę sudaryti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį, galbūt viršijo savo įgaliojimus ir panaikino pasirinkimo teisę sodininkų bendrijos atliekų turėtojams individualiai sudaryti sutartis su paslaugų tiekėju. Taisyklių 128 punkte įtvirtinta išimtis, kad gyventojai, deklaravę savo gyvenamąją vietą sodininkų bendrijoje, atliekų tvarkymo ir surinkimo dvinarę įmoką moka pagal individualių namų objektų kategorijai nustatytus pastoviosios ir kintamosios įmokų dydžių parametrus, nesuteikia teisės individualiai sudaryti sutartis su paslaugos tiekėju, nes sudaryti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį pagal Taisyklių 121.3 punkte ir Metodikos 52 punkte įtvirtintą teisinį reglamentavimą gali tik sodininkų bendrija.

5.       Pareiškėjo nuomone, Taisyklių 121.1 punktas galbūt prieštarauja Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatytam teisėkūros aiškumo principui, reiškiančiam, kad teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti logiškas, nuoseklus, glaustas, suprantamas, tikslus, aiškus ir nedviprasmiškas. Taisyklių 121.1 punktas numato, kad, sudarant komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos sutartį, atliekų turėtojams privačių valdų savininkams atstovauja jų naudojamo nekilnojamojo turto objekto savininkas arba nekilnojamojo turto objekto savininko atstovas pagal įstatymą, arba nekilnojamojo turto objekto savininko įgaliotas asmuo. Taisyklių sąvokose nėra apibrėžimo, kas yra privati valda. Šios sąvokos teisinio apibrėžimo nėra nei viename teisės akte, todėl ši sąvoka nėra aiški ir gali būti interpretuojama dviprasmiškai. Kadangi sodininkų bendrijos sklypai galimai yra ir privačios valdos, todėl savininkams galėtų būti taikomas ir Taisyklių 121.1 punktas, o ne ieškovo taikomas 121.3 punktas, kuriame numatyta, jog sodininkų bendrijos atliekų turėtojams atstovauja sodininkų bendrija. Pareiškėjo manymu, toks teisinis reglamentavimas yra neaiškus ir dviprasmiškas.

6.       Atsakovas Jonavos rajono savivaldybės taryba atsiliepime į prašymą nurodė, jog pareiškėjo prašymas nepagrįstas.

7.       Atsakovo nuomone, pareiškėjas grindžia savo abejones dėl norminių administracinių teisės aktų (jų dalies) teisėtumo, neišnagrinėjęs teisės aktų, reglamentuojančių komunalinių atliekų tvarkymo sistemos organizavimą, turinio visumos. Pareiškėjas sistemiškai teisės aktų neanalizavo, apsiribojo tik tam tikromis teisės aktų nuostatomis, tai neleidžia pagrįstai abejoti Jonavos rajono savivaldybės norminių administracinių aktų tam tikrų dalių teisėtumu. Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnis numato savivaldybės pareigą organizuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijose susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti, užtikrinti tų sistemų funkcionavimą, organizuoti atliekų, kurių turėtojo nustatyti neįmanoma arba kuris neegzistuoja, tvarkymą ir administruoti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimą. Pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 31 straipsnio nuostatas, savivaldybių tarybos privalo patvirtinti taisykles, reglamentuojančias savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemos organizavimą, komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų teikimą, nustatyti atitinkamą atstovavimo pagrindą, šiuo atveju – sodininkų bendrijos (juridinio asmens) atstovavimo sodininkų bendrijos atliekų turėtojams pagrindą.  Taisyklių 121.1 punkte nurodyta, kokie asmenys yra laikomi privačių valdų savininkais, paaiškinant, kad toks nekilnojamasis turtas yra naudojamas pačių savininkų ar jų įgaliotų atstovų ir yra valdomas nuosavybės teise. Konkreti sąvoka „privati valda“ Taisyklėse nėra minima, todėl savivaldybės teisės akte nėra pateikiamas atskiras privačios valdos sąvokos apibrėžimas. Taisyklių 121.1 punktas, nustatantis privačių valdų savininkų atstovavimo pagrindą, būtų taikomas tik tuomet, jeigu Taisyklėse nebūtų reglamentuojamas 121.3 punktu nustatytas sodininkų bendrijų atliekų turėtojų atstovavimo pagrindas ir Metodikos 1 priedo 18 punktu nustatyta sodų paskirties objektų kategorija, kuriai ir yra priskiriamas sodininkų bendrijos teritorijoje esantis narių ir nariais nesančių asmenų nekilnojamasis turtas. Taisyklių 50 punktas suteikia galimybę gyventojams, deklaravusiems savo gyvenamąją vietą sodininkų bendrijoje, sudaryti individualias komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartis ir dvinarę įmoką mokėti pagal kategorijai „Individualūs namai (privatūs namai, butai su nuosavu žemės sklypu)“ nustatytus mokesčio dydžius.

8.       Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Jonavos paslaugos“ teismo posėdyje prašė atmesti pareiškėjo prašymą.

9.       UAB „Jonavos paslaugos“ atstovė paaiškino, jog Taisyklių 121.1 ir 121.3 punktai, Metodikos 52 punktas neprieštarauja pareiškėjo nurodytiems įstatymų straipsniams.

10.        Trečiojo suinteresuoto asmens sodininkų bendrijos (toliau – ir SB) „Girininkai“ atstovai prašė patenkinti pareiškėjo prašymą ir pripažinti, jog Taisyklių 121.1 ir 121.3 punktai bei Metodikos 52 punktas neteisėti, nes prieštarauja pareiškėjo prašyme nurodytų įstatymų straipsniams.

11.       SB „Girininkai“ nurodė, jog sodininkų bendrijos nariai savarankiškai, be sodininkų bendrijos, negali sudaryti sutarties dėl atliekų paslaugos teikimo. SB valdybos pirmininkas nėra įgaliotas vienasmeniškai priimti sprendimo sudaryti atliekų tvarkymo paslaugos sutartį. Atsakovo nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo įtvirtintas sodininkų bendrijos atstovavimas sodininkų bendrijos atliekų turėtojams, kelia abejonių dėl atitikties Įstatymo 301 straipsnio 1 dalies nuostatoms bei pažeidžia sodininkų bendrijos narių teises patiems individualiai sudaryti sutartis. Taisyklėse nėra įtvirtinta privačios valdos sąvoka, todėl pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos išaiškinimą mėgėjų sodo teritorijoje esantis mėgėjų sodų sklypas galėtų būti laikomas privačia valda ir kiekvienas bendrijos narys galėtų asmeniškai sudaryti sutartis dėl paslaugos suteikimo. SB „Girininkai“ atstovų nuomone, atsakovas neteisėtai susiaurino Įstatyme įtvirtintą atstovavimo alternatyvą, panaikindamas atliekų turėtojų teisę patiems nuspręsti, kas atstovaus jų interesams santykiuose su komunalinių atliekų tvarkytoju. Atsakovo nustatytas veiklos modelis mažina atliekų tvarkytojo veiklos kaštus, sodininkų bendrijai perkeliama našta rinkti nustatytas įmokas, o jų nesurinkus atsakyti už prievolių neįvykdymą. Įstatymų leidėjas patvirtino naują nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliosiančią Atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio redakciją, kuri nesuteikė teisės atsakovui nustatyti priverstinį atstovavimą ar įpareigoti sodininkų bendriją vykdyti savo narių asmenines prievoles. Atsakovas, nustatydamas priverstinį sodininkų bendrijos atstovavimą sodininkų bendrijos atliekų turėtojams, viršijo suteiktus įgaliojimus. Sodininkų bendrija nėra komunalinių atliekų turėtoja ar nekilnojamojo turto, esančio bendrijoje, valdytoja, o sodo bendrijoje esančių nekilnojamojo turto objektų savininkai nėra jai delegavę funkcijos atsiskaityti pagal jiems, kaip turto savininkams, kylančias prievoles. Taisyklių 121.3 punktas eliminuoja atliekų turėtojų teisę patiems nuspręsti, kas atstovaus jų interesams santykiuose su komunalinių atliekų tvarkytoju.

II.

12.       Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. lapkričio 4 d. sprendimu pripažino, jog Jonavos rajono savivaldybės tarybos 2017 m. lapkričio 30 d. sprendimu Nr. 1TS-265 patvirtintos Jonavos rajono savivaldybės dvinarės įmokos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą dydžio nustatymo metodikos 52 punktas, numatantis, jog sodų ir garažų apmokestinimas vykdomas sudarant komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos sutartis su sodų ir garažų bendrijomis, iš kurių yra surenkamas mokestis už visų nekilnojamojo turto objektų, esančių sodų bendrijos teritorijoje, savininkų mišrias komunalines atliekas, yra neteisėtas ir prieštarauja Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (1998 m. birželio 16 d. įstatymo Nr. VIII-787 redakcija) 301 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai sodininkų bendrijos atliekų turėtojų teisei sudarant komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos sutartis individualiai pasirinkti Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (1998 m. birželio 16 d. įstatymo Nr. VIII-787 redakcija) 301 straipsnio 1 dalyje nurodytus atstovavimo subjektus; pripažino, jog Jonavos rajono savivaldybės tarybos 2017 m. lapkričio 30 d. sprendimu Nr. 1TS-264 patvirtintų Jonavos rajono savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo taisyklių 121.3 punktas, jog, sudarant komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos sutartį, sodininkų bendrijos atliekų turėtojams atstovauja sodininkų bendrija, yra teisėtas ir neprieštarauja Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (1998 m. birželio 16 d. įstatymo Nr. VIII-787 redakcija) 301 straipsnio 1 daliai, taip pat pripažino, jog Jonavos rajono savivaldybės tarybos 2017 m. lapkričio 30 d. sprendimu Nr. 1TS-264 patvirtintų Jonavos rajono savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo taisyklių 121.1 punktas yra teisėtas ir neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo (2012 m. rugsėjo 18 d. įstatymo Nr. XI-2220 redakcija) 3 straipsnio 2 dalies 6 punkte įtvirtintam teisėkūros aiškumo principui.

13.        Teismas trečiųjų suinteresuotų asmenų UAB „Jonavos paslaugos“ ir sodininkų bendrijos „Girininkai“ prašymus dėl išlaidų atlyginimo atmetė kaip nepagrįstus.

14.       Teismas nurodė, kad 2018 m. gruodžio 4 d. nutartimi priėmė pareiškėjo prašymo dalį dėl Taisyklių 121.3 punkto ir Metodikos 52 punkto atitikties Atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio 1 daliai bei dėl Taisyklių 121.1 punkto atitikties Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 punktui.

15.        Pareiškėjui abejonių kilo dėl Taisyklių 121.3 punkte ir Metodikos 52 punkte įtvirtintos atstovavimo teisės tik vienam iš subjektų – sodininkų bendrijai atstovauti sodininkų bendrijos nariams atliekų turėtojams sudarant komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartis, dėl Taisyklių 121.1 punkte nurodytos sąvokos „privati valda“ neapibrėžtumo, prieštaraujančio teisėkūros aiškumo principui.

16.       Teismas nurodė, kad Atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog organizuojant komunalinių atliekų tvarkymą, sudarant komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį arba mokant savivaldybės nustatytą rinkliavą, atliekų turėtojams atstovauja jų naudojamo nekilnojamojo turto objekto savininkas arba nekilnojamojo turto objekto savininko atstovas pagal įstatymą, arba nekilnojamojo turto objekto savininko įgaliotas asmuo, <…>, arba sodininkų bendrija ar kita bendrija, arba bendrojo naudojimo objektų administratorius, arba asmenys, sudarę jungtinės veiklos sutartis bendrosios dalinės nuosavybės teisei įgyvendinti (toliau – įgalioti asmenys).

17.       Taisyklių 121 punktas numato, jog, sudarant komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos sutartį, atliekų turėtojams atstovauja: privačių valdų savininkams – jų naudojamo nekilnojamojo turto objekto savininkas arba nekilnojamojo turto objekto savininko atstovas pagal įstatymą, arba nekilnojamojo turto objekto savininko įgaliotas asmuo (Taisyklių 121.1 p.); daugiabučių namų gyventojams – daugiabučio namo savininkų bendrija (jei daugiabutis namas priklauso daugiabučių namų savininkų bendrijai) arba bendro naudojimo objektų administratorius (jei daugiabutis namas nepriklauso daugiabučių namų savininkų bendrijai) (Taisyklių 121.2 p.); sodininkų bendrijos atliekų turėtojams – sodininkų bendrija (Taisyklių 121.3 p.).

18.       Teismas, įvertinęs Taisyklių 121.1 – 121.5 punktuose išvardytų konkrečių atstovavimo subjektų, kurie gali būti atstovais sudarant komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos teikimo sutartį, visumą, pažymėjo, jog Taisyklių 121.1 – 121.5 punktuose išvardyti atstovai, turintys teisę sudaryti komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos teikimo sutartį, nurodyti identiškai ir ta pačia eiliškumo tvarka, kaip ir Įstatymo 301 straipsnio 1 dalyje.

19.        Taisyklių 121.3 punkte, kurio atitiktimi Įstatymo 301 straipsnio 1 daliai suabejojo pareiškėjas, numatyta tik viena iš galimų atstovavimo galimybių, jog sodininkų bendrijos atliekų turėtojams gali atstovauti sodininkų bendrija (juridinis asmuo). Taisyklių 121.3 punkte nurodytas atstovavimo sodininkų bendrijos atliekų turėtojams subjektas – sodininkų bendrija – nurodytas ir Įstatymo 301 straipsnio 1 dalyje. Taigi, Įstatymo 301 straipsnio 1 dalyje išvardyti subjektai, iš jų ir sodininkų bendrija, kurie gali būti atstovais atliekų turėtojams sudarant komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos teikimo sutartį, visiškai analogiškai ta pačia apimtimi perkelti į Taisyklių 121.1 – 121.5 punktus. 

20.       Teismo nuomone, Taisyklių 121.3 punkte įtvirtinta sodininkų bendrijos atstovavimo sodininkų atliekų turėtojams galimybė nėra imperatyvi teisės norma taip, kaip supranta pareiškėjas, jog, sudarant komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos teikimo sutartį su sodininkų bendrijos atliekų turėtojais, atstovauti sodininkų bendrijos nariams atliekų turėtojams turi teisę tik išimtinai vienintelis subjektas – sodininkų bendrija.

21.       Teismas pažymėjo, kad kituose Taisyklių punktuose, pvz., 121.1 punkte, numatyta alternatyvi individualaus atstovavimo pasirinkimo galimybė, sudarant komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos sutartį, kai atliekų turėtojams gali atstovauti ir nekilnojamojo turto objekto savininkas arba nekilnojamojo turto objekto savininko atstovas pagal įstatymą, arba nekilnojamojo turto objekto savininko įgaliotas asmuo. Taisyklių 121.3 punktas apibrėžia tik vieną iš galimų subjektų, kurie turi teisę atstovauti atliekų turėtojams sudarant sutartis. Taisyklių 121.3 punkte apibrėžtas atstovavimas siejamas su atliekų turėtojo naryste sodininkų bendrijoje ir sodininkų bendrijos narių teise pasirinkti, jog sodininkų bendrijos atliekų turėtojams atstovautų būtent sodininkų bendrija. Teismas tokią išvadą darė, atsižvelgęs į sodininkų bendrijos ir jos narių teisinių tarpusavio santykių reglamentavimą. Pagal Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, sodininkų bendrija yra ribotos civilinės atsakomybės pelno nesiekiantis viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – įgyvendinti sodininkų bendrąsias teises ir pareigas, susijusias su mėgėjų sodo teritorijos ir joje esančių bendrojo naudojimo objektų valdymu, priežiūra ir naudojimu. Asmenys, įsigiję mėgėjų sodo teritorijoje sodo sklypą, privalo atlikti pareigas, kylančias iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo, įskaitant pareigą mokėti įmokas, reikalingas šių bendro objektų įrengimo ir eksploatavimo išlaidoms padengti. Sodininkų bendrijų įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog bendrijos valdymo organas veikia bendrijos vardu santykiuose su kitais asmenimis ir turi teisę sudaryti sandorius. Šio įstatymo nurodytus sandorius bendrijos valdymo organas gali sudaryti, kai yra toks narių susirinkimo sprendimas. Pagal Sodininkų bendrijų įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą, bendrijos narių susirinkimas turi išimtinę teisę nustatyti sutarčių su mėgėjų sodo teritorijos priežiūros ir administravimo paslaugas teikiančiomis įmonėmis ar asmenimis sudarymo sąlygas. Sodininkų bendrijų įstatyme įtvirtintas sodininkų bendrijos specialusis teisnumas, susijęs su mėgėjų sodo teritorijos ir joje esančių bendrojo naudojimo objektų valdymu, priežiūra ir naudojimu, reiškia, jog sodininkų bendrijos atliekų turėtojams atstovauti gali sodininkų bendrija, tačiau tokio pobūdžio sprendimo priėmimas išimtinai priskirtas bendrijos narių susirinkimo kompetencijai. Taigi, sodininkų bendrijos turi teisę atstovauti sodininkų bendrijos atliekų turėtojams sudarant komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos sutartis, tačiau tokio atstovavimo galimybė vienareikšmiškai gali būti įgyvendinta sodininkų bendrijos narių susirinkimo sprendimu. Sodininkų bendrija neturi teisės be sodininkų bendrijos kolektyvinio sodininkų bendrijos narių susirinkimo sprendimo atstovauti sodininkų bendrijos atliekų turėtojams, nes taip būtų paneigta sodininkų bendrijos valdymo organų išimtinė kompetencija ir pagrindiniai veiklos principai, t. y. bendrijos narių solidarumo, lygiateisiškumo, demokratiškumo ir tarpusavio susitarimo bei pagalbos principai.

22.        Teismas atkreipė dėmesį, jog Taisyklių 121.1 punkte numatyta alternatyvaus atstovavimo galimybė, kai atliekų turėtojams sudarant komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos sutartį gali atstovauti ir nekilnojamojo turto objekto savininkas arba nekilnojamojo turto objekto savininko atstovas pagal įstatymą, arba nekilnojamojo turto objekto savininko įgaliotas asmuo. Būtent Taisyklių 121.1 punkte nurodytas atstovavimas susijęs su nuosavybės teisės turėjimu, disponavimu daiktine teise. Sodo teritorijoje esančio nekilnojamojo daikto savininkui, sodininkų bendrijos nariui atliekų turėtojui atstovauti gali sodininkų bendrija, kai yra išreikšta sodininkų bendrijos narių valia.

23.       Teismas, įvertinęs, jog Atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio 1 dalyje numatytas teisinis reglamentavimas, apibrėžiantis atstovavimo atliekų turėtojams subjektus, visiškai tapačiai perkeltas į Taisyklių 121.1 – 121.5 punktus, konstatavo, kad sodininkų bendrijos atliekų turėtojai teisę sudaryti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį gali realizuoti individualiai patys, sodininkų bendrijos nariai daiktinės teisės turėtojai – nekilnojamojo turto objekto savininkai arba nekilnojamojo turto objektų savininkų atstovai pagal įstatymą, arba nekilnojamojo turto objektų savininkų įgalioti asmenys (Taisyklių 121.1 p.) arba šią teisę sudaryti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį sodininkų bendrijos narių susirinkimo sprendimu deleguoti sodininkų bendrijai (juridiniam asmeniui) (Taisyklių 121.3 p.).

24.       Teismas sprendė, kad teisės aktai aiškiai apibrėžia atliekų turėtojų atstovavimo būdus sudarant komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos sutartį, suteikdami teisę sodininkų bendrijos nariui sodininkų bendrijos atliekų turėtojui pasirinkti atstovavimo būdą sudarant paslaugų sutartis.

25.       Teismo nuomone, konstatavus, jog Taisyklių 121.3 punktas analogiškai atitinka Įstatymo 301 straipsnio 1 dalyje numatytą teisinį reglamentavimą, nėra pagrindo išvadai, jog Taisyklių 121.3 punktas prieštarautų Įstatymo 301 straipsnio 1 daliai bei pažeistų sodininkų narių teisę patiems apsispręsti dėl sodininkų bendrijos atstovavimo sodininkų bendrijos atliekų turėtojams ar sodininkų bendrijos nariui atliekų turėtojui individualiai sudaryti sutartis su komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratoriumi dėl komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos teikimo.

26.       Teismas pažymėjo, kad komunalinių atliekų tvarkymo organizavimas, vietinė rinkliava, ir iš jos kylantys teisiniai santykiai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas. Atsakovas, Taisyklių 121.1 –112.5 punktuose nurodydamas atliekų turėtojams atstovaujančius subjektus, neviršijo įgaliojimų, numatytų Įstatymo 2 straipsnio 41 dalyje, taip pat Įstatymo 25 ir 31 straipsniuose, reglamentuojančiuose savivaldybės pareigą organizuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemos funkcionavimą bei norminių teisės aktų, apibrėžiančių šios sistemos veikimą, priėmimą, t. y. veikė pagal teisės aktų nustatytą kompetenciją.

27.       Teismas nurodė, kad pareiškėjui taip pat abejonių kilo dėl Metodikos 52 punkte įtvirtintos teisės tik vieninteliam subjektui – sodininkų bendrijai atstovauti sodininkų bendrijos nariams (atliekų turėtojams) sudarant sutartis dėl komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo. Metodikos 52 punktas, pareiškėjo teigimu, nepagrįstai susiaurina Įstatymo 301 straipsnio 1 dalyje išvardytų subjektų ratą ir atliekų turėtojo galimybę pasinaudoti atstovavimo teise sudarant komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos sutartį, todėl prieštarauja Įstatymo 301 straipsnio 1 daliai, numatančiai, jog atliekų turėtojams sudarant komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos sutartį gali atstovauti jų naudojamo nekilnojamojo turto objekto savininkas arba nekilnojamojo turto objekto savininko atstovas pagal įstatymą, arba nekilnojamojo turto objekto savininko įgaliotas asmuo, arba sodininkų bendrija.

28.       Metodikos 52 punkte įtvirtinta norma, kuri numato, jog sodų ir garažų apmokestinimas vykdomas sudarant komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos sutartis su sodų ir garažų bendrijomis, iš kurių yra surenkamas mokestis už visų nekilnojamojo turto objektų, esančių sodų bendrijos teritorijoje, savininkų mišrias komunalines atliekas.

29.       Atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog organizuojant komunalinių atliekų tvarkymą ir sudarant komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį arba mokant savivaldybės nustatytą rinkliavą, atliekų turėtojams atstovauja jų naudojamo nekilnojamojo turto objekto savininkas arba nekilnojamojo turto objekto savininko atstovas pagal įstatymą, arba nekilnojamojo turto objekto savininko įgaliotas asmuo, <...> arba sodininkų bendrija ar kita bendrija, arba bendrojo naudojimo objektų administratorius, arba asmenys, sudarę jungtinės veiklos sutartis bendrosios dalinės nuosavybės teisei įgyvendinti (toliau – įgalioti asmenys).

30.       Metodikos 52 punkte įtvirtintas teisinis reglamentavimas riboja Įstatymo 301 straipsnio 1 dalyje numatytą alternatyvaus atstovavimo teisę, nurodydamas vienintelį atstovavimo sodininkų bendrijos atliekų turėtojams subjektą – sodininkų bendriją. Atsakovas Metodikos 52 punkte neteisėtai įtvirtino imperatyvią teisės normą, numatančią, jog sodų apmokestinimas vykdomas sudarant komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos sutartis su sodų bendrijomis, iš kurių yra surenkamas mokestis už visų nekilnojamojo turto objektų, esančių sodų bendrijos teritorijoje, savininkų mišrias komunalines atliekas. Metodikos 52 punkte nustatytas teisinis reglamentavimas nepagrįstai eliminuoja kitus subjektų, turinčių atstovavimo teisę pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio 1 dalį, ir neteisėtai panaikina atliekų turėtojo nekilnojamojo turto objekto savininko teisę, nepriklausomai nuo to, ar jis yra sodininkų bendrijos atliekų turėtojas, pačiam nekilnojamojo turto objekto savininkui ar per savo atstovus sudaryti tokio pobūdžio sutartį.

31.       Teismas konstatavo, kad Metodikos 52 punktas numatantis, jog sodų apmokestinimas vykdomas sudarant komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos sutartis su sodų bendrijomis, iš kurių yra surenkamas mokestis už visų nekilnojamojo turto objektų, esančių sodų bendrijos teritorijoje, savininkų mišrias komunalines atliekas, prieštarauja Įstatymo 301 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai alternatyvaus atstovavimo galimybei, kai atliekų turėtojams sudarant komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos sutartį gali atstovauti jų naudojamo nekilnojamojo turto objekto savininkas arba nekilnojamojo turto objekto savininko atstovas pagal įstatymą, arba nekilnojamojo turto objekto savininko įgaliotas asmuo, arba sodininkų bendrija.

32.       Teismas nurodė, kad pareiškėjui taip pat kilo abejonių dėl Taisyklių 121.1 punkto nuostatos atitikties Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 punktui. Pareiškėjas savo abejones grindė tuo, jog Taisyklių 121.1 punkte nurodyta sąvoka „privati valda“ nėra teisiškai apibrėžta, neaišku, kas yra privati valda, todėl tai prieštarauja Teisėkūros pagrindų įstatymo Nr. XI-2220 3 straipsnio 2 dalies 6 punkte įtvirtintam aiškumo principui.

33.       Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatyta, jog teisėkūroje vadovaujamasi aiškumo principu, reiškiančiu, kad teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti logiškas, nuoseklus, glaustas, suprantamas, tikslus, aiškus ir nedviprasmiškas.

34.       Taisyklių 121.1 punktas numato, jog, sudarant komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos sutartį, atliekų turėtojams privačių valdų savininkams atstovauja jų naudojamo nekilnojamojo turto objekto savininkas arba nekilnojamojo turto objekto savininko atstovas pagal įstatymą, arba nekilnojamojo turto objekto savininko įgaliotas asmuo.

35.       Dabartinės lietuvių kalbos žodyne žodžio „privatus“ (lot. privatus) reikšmė pateikiama kaip 1. priklausantis atskiram asmeniui, nuosavas; 2. netarnybinis, neoficialus. Teisės sistemoje privatinė teisė suprantama kaip visuma teisės normų, reglamentuojančių privačių teisės subjektų statusą ir santykius, o terminas „privatus” teisėje vartojamas apibrėžti daikto ar asmens teisinį statusą. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 2 straipsnio 25 dalis apibrėžia žemės valdos sąvoką kaip nuosavybės teise valdomą žemės sklypą ar bendra ūkine veikla susijusius kelis žemės sklypus. Taigi, žemės valdą apibūdina konkreti žemės sklypo nuosavybės forma ir atitinkama veikla.

36.       Taisyklių 121.1 punkte įtvirtintas norminis tekstas nurodo konkrečius subjektus, kurie gali būti privačių valdų savininkų atstovais sudarant komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos sutartį. Būtent Taisyklių 121.1 punktas apibrėžia asmenis, kurie gali būti atstovais atliekų turėtojams privačių valdų savininkams. Pagal Taisyklių 121.1 punktą, privačių valdų savininkų atstovais gali būti nekilnojamojo turto objekto savininkai arba nekilnojamojo turto objekto savininko atstovai pagal įstatymą, arba nekilnojamojo turto objekto savininko įgaliotas asmuo.

37.       Teismas sprendė, kad Taisyklių 121.1 punkto turinys ir pirmiau aptartos sąvokos patvirtina, jog privačių valdų savininkai yra asmenys, kuriems nuosavybės teise priklauso nekilnojamojo turto objektai (daiktai). Nekilnojamieji daiktai (objektai) yra nekilnojami pagal savo prigimtį, žemės sklypas ir su juo susiję daiktai, kurie negali būti perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.2 str. 1 d. 2 p.). Įprastai nekilnojamojo turto objektais yra žemė, pastatai ir kiti statiniai, kurie negali būti perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės.

38.        Teismui nekilo abejonių, jog Taisyklių 121.1 punkte vartojama sąvoka „privati valda“ aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžia privatų nekilnojamojo turto objektą, kurio savininką, sudarant komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos sutartį, gali atstovauti Taisyklių 121.1 punkte išvardyti subjektai. Taisyklių 121.1 punkte nurodyta sąvoka „privati valda“ atitinka įprastai teisėje vartojamus terminus ir dėl to abejonių nėra.

39.        Teismas konstatavo, kad teisėkūros subjektas (atsakovas), neviršydamas savo įgaliojimų bei nepažeisdamas teisėkūros reikalavimų ir aiškumo principo, Taisyklių 121.1 punkte nurodė teisės sistemoje naudojamus įprastus ir aiškius teisinius terminus, iš jų ir terminą „privati valda“, kuris aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškia Taisyklių 121.1 punkto normos esmę apibrėždamas nekilnojamojo objekto – privačios valdos savininką atstovaujančius subjektus ir neprieštarauja Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 punkte įtvirtintam teisėkūros aiškumo principui.

40.       Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 117 straipsnyje numatyta, kad teismas, išnagrinėjęs bylą dėl prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, gali arba skundžiamą norminį administracinį aktą (ar jo dalį) pripažinti teisėtu, arba skundžiamą norminį administracinį aktą (ar jo dalį) pripažinti prieštaraujančiu įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui ir laikyti jį panaikintu. Taigi bylų, kuriose prašoma ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, tikslas yra ne pareiškėjo individualaus reikalavimo, susijusio su jo teisių pažeidimu, išsprendimas, bet norminio administracinio akto teisėtumo įvertinimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 m. gegužės 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-278/2001). Individualus ginčas dėl pareiškėjo pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso tokiose bylose nėra sprendžiamas, todėl teismo priimtas sprendimas negali būti laikomas konkrečios proceso šalies naudai priimtu sprendimu ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies normos prasme. Teismas, atsižvelgęs į tai, sprendė, kad trečiųjų suinteresuotų asmenų UAB „Jonavos paslaugos“ ir SB „Girininkai“ patirtos išlaidos pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį negali būti priteistos, todėl prašymus dėl išlaidų atlyginimo atmetė.

III.

41.       Atsakovas Jonavos rajono savivaldybės taryba apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl Jonavos rajono savivaldybės tarybos 2017 m. lapkričio 30 d. sprendimu Nr. 1TS-265 patvirtintos Metodikos 52 punkto neteisėtumo ir prieštaravimo Atliekų tvarkymo įstatymo (1998 m. birželio 16 d. įstatymo Nr. VIII-787 redakcija) 301 straipsnio 1 daliai ir priimti naują sprendimą.

42.       Atsakovas pažymi, kad savivaldybės teisė veikti savo nuožiūra įgyvendinant savarankiškąsias funkcijas ir nustatant atliekų tvarkymo sistemą savo veiklos teritorijoje įtvirtinta tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija), tiek Vietos savivaldos įstatyme. Atsakovas yra subjektas, kuriam teisės aktai nustato pareigą organizuoti ir užtikrinti, kad visiems jos teritorijoje esantiems atliekų turėtojams būtų sudarytos sąlygos naudotis komunalinių atliekų tvarkymo paslauga, nustatyti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą, sąlygas, kainodarą. Metodikos 52 punktu nustatyta, kad sodų ir garažų apmokestinimas vykdomas sudarant komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos sutartis su sodų ir garažų bendrijomis, iš kurių yra surenkamas mokestis už visų nekilnojamojo turto objektų, esančių sodų bendrijos teritorijoje, savininkų mišrias komunalines atliekas. Tokį savivaldybės sprendimą lėmė ir siekis užtikrinti Įstatyme nustatyto reikalavimo, kad paslaugos atitiktų aplinkosaugos, techninius-ekonominius, higienos reikalavimus ir savivaldybių bei regioninių atliekų tvarkymo planų įgyvendinimą nustatančias komunalinių atliekų tvarkymo sąlygas. Buvo įvertinti galiojantys teisės aktai, atsižvelgta į vietos sąlygas ir aplinkybes, dėl kurių neįmanoma skaičiuoti dvinarės įmokos dydžio atskiriems sodininkų bendrijų nariams ir asmenims, nesantiems bendrijos nariais, nes esama infrastruktūra nėra pritaikyta siauriems ir prastos būklės sodų keliams, keliai su technika yra gadinami, kartu šios įmokos apskaičiavimo, paslaugos administravimo būdas sudaro galimybę administruoti šią įmoką nedideliais kaštais, pakankamai tiksliai prognozuoti pajamas, kartu ir efektyviau organizuoti patį atliekų tvarkymą, užtikrinant tikslią įmokos apskaitą, efektyvią kontrolę, skolų administravimą, sudarant palankesnes sąlygas sodų bendrijų atliekų turėtojams mokėti mažesnį komunalinių atliekų tvarkymo mokestį. Paskiriant sodininkų bendriją bendrijos atliekų turėtojų atstovu, buvo įvertinta atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutarties su kiekvienu nekilnojamojo turto objekto savininku, turinčiu nekilnojamojo turto objektą bendrijoje, sudarymo galimybė. Atlikus vertinimą prieita išvados, kad vienam nekilnojamojo turto objekto savininkui / gyventojui komunalinių atliekų tvarkymo dvinarės įmokos dydis žymiai išaugtų ir tai sudarytų apie 5 Eur vienam nekilnojamojo turto objekto savininkui per metus. Pasirinkimas sudaryti komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos teikimo sutartis su kiekvienu, bendrijos teritorijoje nekilnojamojo turto objektą turinčiu savininku / atliekų turėtoju, taptų neproporcingai išaugusio komunalinių atliekų tvarkymo mokesčio našta visiems sodininkų bendrijos atliekų turėtojams.

43.       Atsakovas nurodo, kad bendrijos pareigos mokėti nustatytą įmoką už atliekų tvarkymą negali paneigti nei Sodininkų bendrijų įstatymas, nei bendrijos steigimo dokumentai, nes šie teisės aktai nereglamentuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemų ir įmokų surinkimo organizavimo klausimų, o tik nustato sodininkų bendrijų veiklos pagrindus, bendrijos ir jos narių tarpusavio santykius.

44.       Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog Metodikos 52 punkte įtvirtintas teisinis reglamentavimas riboja Įstatymo 301 straipsnio 1 dalyje numatytą alternatyvaus atstovavimo teisę, nurodydamas vienintelį atstovavimo sodininkų bendrijos atliekų turėtojams subjektą – sodininkų bendriją. Sodininkų bendrijų įstatymas numato pareigą tiek sodininkų bendrijos nariams, tiek asmenims, kurie sodo teritorijoje turi žemės sklypą, ir nėra bendrijos nariai, už visas paslaugas ir naudojimąsi bendrojo naudojimo objektais atsiskaityti pagal bendrijos pateiktas sąskaitas. Sodininkų bendrijų įstatyme nustatytas reglamentavimas, bendrijų įstatai aiškiai įtvirtina bendrijos, veikiančios kaip juridinio, pelno nesiekiančio asmens, pareigas, vieną iš jų – mokėti įstatymų nustatytus mokesčius. Sodininkų bendrijose esantys komunalinių atliekų konteineriai yra bendro naudojimo (kolektyviniai) konteineriai, skirti sodininkų teritorijoje esančių komunalinių atliekų turėtojų sukauptoms atliekoms šalinti, o tokie konteineriai dėl jų naudojimo paskirties yra priskiriami bendro naudojimo objektų kategorijai.

45.       Atsakovas teigia, kad sprendžiant klausimą dėl sodininkų bendrijos, kaip atstovo paskyrimo sudaryti ir pasirašyti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos sutartis bei mokėti nustatytą įmoką, aktualus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-279/2014, kuriuo pareiškėjui UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centrui iš atsakovo SB „Tauras“ priteista nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą skola, rinkliavos mokėtoju pripažinta sodininkų bendrija. Priimdamas sprendimą teismas rėmėsi savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo taisyklėse įtvirtinta nuostata, kurioje būtent sodininkų bendrijai buvo numatyta prievolė mokėti vietinę rinkliavą. 

46.       Atsakovas pažymi, kad UAB „Jonavos paslaugos“ palikta teisė sudaryti individualias sutartis su sodininkų bendrijos atliekų turėtojais, kurie yra deklaravę savo gyvenamąją vietą sodininkų bendrijoje remiantis Taisyklių 128 punktu. Teisė sudaryti individualias sutartis su sodininkų bendrijos atliekų turėtojais nustatyta ir Taisyklių 50 punkte, reglamentuojančiame, kad sodininkų ir garažų bendrijos naudojasi tik jų bendrijai paskirtais kolektyviniais konteineriais. Gyventojai, kurie yra deklaravę savo gyvenamąją vietą sodininkų bendrijoje ir su administratoriumi yra sudarę individualias atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos sutartis, naudojasi individualiais konteineriais.

47.       Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas vertino Metodikos 52 punktą tik turinio kontekste, tačiau neatsižvelgė į Metodikos bei Taisyklių turinio teisinį ir faktinį pagrindimą, motyvaciją. Teismas Metodikos bei Taisyklių nuostatas vertino atsirinktinai, t. y. išrinkdamas tam tikras dalis, dėl kitų visiškai nepasisakydamas, nevertino aukštesnės ir žemesnės galios teisės aktų, reglamentuojančių komunalinių atliekų tvarkymo sistemos organizavimą, turinio visumos, sistemiškai jų neanalizavo apsiribodamas tik tam tikromis teisės aktų nuostatomis, todėl nėra pagrindo abejoti Jonavos rajono savivaldybės norminių administracinių aktų tam tikrų dalių teisėtumu.

48.       Atsakovas nurodo, kad Atliekų tvarkymo įstatymo (1998 m. birželio 16 d. įstatymo Nr. VIII-787 redakcija) 301 straipsnio 1 dalyje iki įstatymo Nr. XIII-1796 įsigaliojimo (2018 m. gruodžio 22 d.) dienos numatyta: „Organizuojant komunalinių atliekų tvarkymą, sudarant komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį arba mokant savivaldybės nustatytą rinkliavą, atliekų turėtojams atstovauja jų nekilnojamojo turto objekto savininkas arba nekilnojamojo turto objekto savininko atstovas pagal įstatymą, arba nekilnojamojo turto objekto savininko įgaliotas asmuo, arba (...) sodininkų bendrija ar kita bendrija, arba bendrojo naudojimo objektų administratorius, arba asmenys sudarę jungtinės veiklos sutartis bendrosios dalinės nuosavybės teisei įgyvendinti“. Iki šio pakeitimo įsigaliojimo dienos įstatymas nenumatė draudimo savivaldybei spręsti sutarties su sodininkų bendrija sudarymo klausimo, to nedraudžia ir Sodininkų bendrijų įstatymas, o iki Įstatymo 301 straipsnio 1 dalies pakeitimo įsigaliojimo nebuvo įtvirtinta pareiga sudarant sutartį su sodininkų bendrija reikalauti sodininkų bendrijoje nekilnojamąjį turto objektą turinčių savininkų raštu įforminto susitarimo. Nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliosiantys Atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio 1 dalies pakeitimai numato pareigą pateikti savininkų raštu įformintą susitarimą dėl teisės suteikimo sodininkų bendrijai sudaryti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį. Šie pakeitimai nurodo iki pakeitimų įsigaliojimo buvus įstatymo spragą, kuri neturi lemti Jonavos rajono savivaldybės administracinio teisės akto dalies pripažinimo neteisėta ir prieštaraujančia Atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio 1 daliai bei faktiškai suteiktų paslaugų neatlygintinumo.

49.       Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB ,,Jonavos paslaugos“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl Tarybos 2017 m. lapkričio 30 d. sprendimu Nr. 1TS-265 patvirtintos Metodikos 52 punkto neteisėtumo ir prieštaravimo Atliekų tvarkymo įstatymo (1998 m. birželio 16 d. įstatymo Nr. VIII-787 redakcija) 301 straipsnio 1 daliai ir priimti naują sprendimą.

50.       UAB ,,Jonavos paslaugos nesutinka su teismo argumentais dėl Metodikos 52 punkto prieštaravimo Įstatymo 301 straipsnio 1 daliai. Atliekų tvarkymo įstatymo (1998 m. birželio 16 d. įstatymo Nr. VIII-787 redakcija) 301 straipsnio 1 dalis iki įstatymo Nr. XIII-1796 įsigaliojimo (2018 m. gruodžio 22 d.) dienos numatė, kad „Organizuojant komunalinių atliekų tvarkymą, sudarant komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį arba mokant savivaldybės nustatytą rinkliavą, atliekų turėtojams atstovauja jų nekilnojamojo turto objekto savininkas arba nekilnojamojo turto objekto savininko atstovas pagal įstatymą, arba nekilnojamojo turto objekto savininko įgaliotas asmuo, arba (...) sodininkų bendrija ar kita bendrija, arba bendrojo naudojimo objektų administratorius, arba asmenys sudarę jungtinės veiklos sutartis bendrosios dalinės nuosavybės teisei įgyvendinti“. Analogiškai įstatyme nurodyti atstovavimo subjektai yra perkelti į Taisyklių 121.1–121.5 punktus. Būtent Taisyklių 121.3. punktas numato sodininkų bendrijos atstovavimo sodininkų bendrijų atliekų turėtojams pagrindą, numatant atstovą – sodininkų bendriją (juridinis asmuo). Teismo nuomone, Taisyklių 121.3. punktas nėra imperatyvi teisės norma. UAB ,,Jonavos paslaugos“ pažymi, kad kaip ir minėtame Taisyklių 121.3. punkte, taip ir Metodikos 52 punkte yra numatytas analogiškas atstovavimo sodininkų bendrijų atliekų turėtojams pagrindas „Sodų ir garažų apmokestinimas vykdomas sudarant komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos sutartis su sodų ir garažų bendrijomis, iš kurių yra surenkamas mokestis už visų NT objektų, esančių sodų bendrijos teritorijoje, savininkų mišrias komunalines atliekas“. Toks atstovavimo pagrindas yra numatytas Įstatymo 301 straipsnio 1 dalyje bei tapačiai perkeltas į Taisyklių 121.3 punktą ir Metodikos 52 punktą. Tiek Taisyklėse, tiek ir Metodikoje tapačiai yra numatyta atstovavimo subjektų pasirinkimo alternatyva, tačiau teismas, priimdamas sprendimą šių alternatyvų, kitaip nei Taisyklėse, Metodikoje neįvertino. Todėl UAB ,,Jonavos paslaugos“ nesutinka, kad Metodikos 52 punktas, analogiškai atkartojantis Taisyklių 121.3. punkte nustatytą sodininkų bendrijų atliekų turėtojų atstovavimo pagrindą, prieštarauja Atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio 1 daliai.

51.       UAB ,,Jonavos paslaugos“ nesutinka su teismo išvada, kad komunalinių atliekų tvarkymo sutartys yra priskiriamos mėgėjų sodo teritorijos priežiūros ir administravimo paslaugas teikiančių įmonių sutartims. UAB „Jonavos paslaugos“ yra Tarybos sprendimais paskirta atliekų tvarkymo sistemos administratoriumi, administruojančiu komunalinių atliekų tvarkymo įmoką bei atliekančiu kitas administratoriui priskirtas funkcijas ir neteikia mėgėjų sodo teritorijos priežiūros ir administravimo paslaugų. Atliekų tvarkymo paslauga nėra priskiriama sodo teritorijos priežiūros ir administravimo paslaugų teikimui, tai yra atskirai, specialiuoju įstatymu reglamentuota viešoji paslauga, kurios teikimą privalo užtikrinti visos savivaldybės. Sodininkų bendrijų įstatyme sandoriai dėl komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos nėra priskiriami išimtiniams atvejams, dėl kurių sudarymo sprendžia bendrijos susirinkimas, todėl bendrijos valdymo organas turi pagrįstą teisę atstovauti sodininkų bendrijų narius ir bendrijos nariais nesančius asmenis be atskiro bendrijos narių susirinkimo sprendimo, sudarant sandorius dėl komunalinių atliekų tvarkymo sodininkų bendrijoje. Tokius sandorius sodininkų bendrijos yra sudariusios jau nuo 2003 m.

52.       UAB ,,Jonavos paslaugos“ pažymi, kad komunalinių atliekų tvarkymo sistemų diegimas, antrinių žaliavų surinkimo ir perdirbimo organizavimas, sąvartynų įrengimas ir eksploatavimas yra savarankiška savivaldybių funkcija, kurią savivaldybė įgyvendina laikydamasi įstatymų nustatytų reikalavimų ir tvarkos. Komunalinės atliekos tvarkomos savivaldybių atliekų tvarkymo taisyklėse nustatyta tvarka (Įstatymo 4 str. 1 d.). Jonavos rajono savivaldybės dvinarės įmokos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą dydžio nustatymo metodika yra rengiama atsižvelgiant taip pat ir į Taisyklių reikalavimus, todėl Metodikoje negali būti nustatytas reglamentavimas, priešingas Taisyklių reikalavimams. Teismo teisėtu pripažintas Taisyklių 121.3 punktas analogiškai yra perkeltas į Metodikos 52 punktą, todėl Metodikos 52 punktas savaime negali būti pripažintas neteisėtu.

53.       UAB ,,Jonavos paslaugos“ taip pat akcentuoja sodininkų bendrijų pareigą atsiskaityti už suteikiamas paslaugas bei remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A602-279/2014 pateiktais išaiškinimais.

54.       UAB ,,Jonavos paslaugos“ pažymi, kad Atliekų tvarkymo įstatymo (1998 m. birželio 16 d. įstatymo Nr. VIII-787 redakcija) 301 straipsnio 1 dalyje iki įstatymo Nr. XIII-1796 įsigaliojimo (2018 m. gruodžio 22 d.) dienos nenumatyta draudimo savivaldybei spręsti sutarties su sodininkų bendrija sudarymo klausimo, to nedraudžia ir Sodininkų bendrijų įstatymas, o iki įstatymo 301 straipsnio 1 dalies pakeitimo įsigaliojimo nebuvo įtvirtinta pareiga sudarant sutartį su sodininkų bendrija reikalauti sodininkų bendrijoje nekilnojamąjį turto objektą turinčių savininkų raštu įforminto susitarimo. Nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliosiantys Atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio 1 dalies pakeitimai numato pareigą pateikti savininkų raštu įformintą susitarimą dėl teisės suteikimo sodininkų bendrijai sudaryti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį. Šie pakeitimai nurodo iki pakeitimų įsigaliojimo buvus įstatymo spragą, kuri neturi lemti Jonavos rajono savivaldybės administracinio teisės akto dalies pripažinimo neteisėta ir prieštaraujančia Atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio 1 daliai bei faktiškai suteiktų paslaugų neatlygintinumo. Atliekų tvarkymo įstatymo (1998 m. birželio 16 d. įstatymo Nr. VIII-787 redakcija) 301 straipsnio 1 dalis numatė galimybę, be atskiro savininkų raštu įforminto susitarimo, sudaryti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos sutartį su sodininkų bendrija, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad Metodikos 52 punktas prieštarauja minėto įstatymo 301 straipsnio 1 daliai ir, kad savivaldybė, priimdama tokią nuostatą, peržengė įstatymu nustatytos kompetencijos ribas.

55.       Trečiasis suinteresuotas asmuo SB ,,Girininkai“ apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria Tarybos 2017 m. lapkričio 30 d. sprendimu Nr. 1TS-264 patvirtintų Taisyklių 121.3 punktas nustatantis, kad, sudarant komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos sutartį, sodininkų bendrijos atliekų turėtojams atstovauja sodininkų bendrija, pripažintas teisėtu ir neprieštaraujančiu Atliekų tvarkymo įstatymo (1998 m. birželio 16 d. įstatymo Nr. VIII-787 redakcija) 301 straipsnio 1 daliai ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – minimą punktą pripažinti neteisėtu ir prieštaraujančiu Atliekų tvarkymo įstatymo (1998 m. birželio 16 d. įstatymo Nr. VIII-787 redakcija) 301 straipsnio 1 daliai; 2) panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas trečiojo asmens prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir išspręsti klausimą iš esmės – priteisti pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

56.       SB ,,Girininkai“ sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad Taisyklių 121.3 punkte įtvirtinta sodininkų bendrijos atstovavimo sodininkų atliekų turėtojams galimybė nėra (neturėtų būti) imperatyvi teisės norma taip, kaip supranta pareiškėjas, jog sudarant komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos teikimo sutartį su sodininkų bendrijos atliekų turėtojais, atstovauti sodininku bendrijos nariams atlieku turėtojams turi teisę tik išimtinai vienintelis subjektas – sodininkų bendrija. Tačiau šį Taisyklių punktą kaip imperatyvų suprato, aiškino ir taikė ne pareiškėjas ar trečiasis suinteresuotas asmuo, bet būtent atsakovas, kuris priėmė ir patvirtino tokią Taisyklių punkto redakciją. Viso bylos nagrinėjimo metu atsakovas laikėsi pozicijos, kad tai yra imperatyvi nuostata ir ši imperatyvi nuostata yra priimta teisėtai, laikantis atsakovui (Savivaldybei) Konstitucijos 120 straipsnyje numatytų savarankiškumo ir veiklos laisvės principų.

57.       SB ,,Girininkai“ pažymi, kad Taisyklių 121.3 punktas iš esmės yra analogiškas Metodikos 52 punkte įtvirtintoms nuostatoms, jog sodų ir garažų apmokestinimas vykdomas sudarant komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos sutartis su sodų ir garažų bendrijomis. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino ir nepasisakė dėl šio punkto lingvistinės konstrukcijos, kuriame nėra jokios užuominos į galimybę šio punkto nuostatas taikyti dispozityviai.  

58.       SB ,,Girininkai“ nuomone, pirmosios instancijos teismas, priėmęs teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kad Metodikos 52 punkte įtvirtintas teisinis reglamentavimas riboja Įstatymo 301  straipsnio 1 dalyje numatytą alternatyvaus atstovavimo teisę, nurodydamas vienintelį atstovavimo sodininkų bendrijos atliekų turėtojams subjektą – sodininkų bendriją, turėjo priimti analogišką sprendimą ir dėl Taisyklių 121.3 punkto, kadangi abi šios nuostatos savo lingvistine konstrukcija, samprata ir taikymo apimtimi yra analogiškos. Nesant sodininkų bendrijos narių ir kitų bendrijos teritorijoje nekilnojamąjį turtą valdančių, tačiau bendrijai nepriklausančių asmenų jam suteiktų įgaliojimų bendrija negali būti vienašališkai laikoma tinkamu bendrijos narių ir kitų asmenų atstove ar jų prievolių vykdytoja tarp atliekų tvarkytojo ir faktinių teršėjų susiklosčiusių prievolinių santykių kontekste. Nei Sodininkų bendrijų įstatyme, nei kokiame kitame teisės akte nėra įtvirtinta prievolė bendrijai, kaip juridiniam asmeniui atsakyti už bendrijos narių ar kitų asmenų asmenines prievoles. Sodininkų bendrija atsako tik už bendrojo naudojimo objektų valdymą, priežiūrą ir naudojimą ir neatsako už jos narių asmeninio pobūdžio prievoles mokėti mokesčius ir rinkliavas. Visuose su atliekų tvarkymo reglamentavimu sietinuose teisės aktuose pareiga mokėti komunalinių atliekų tvarkymo mokesčius yra siejama su šių atliekų turėtoju, t. y.  ,,teršėju“, kuriuo laikomas nekilnojamojo turto savininkas ar jo teisėtas valdytojas. Atitinkamai, Įstatyme numatyta alternatyva pasirinkti, kas atstovaus atliekų turėtoją santykiuose su komunalinių atliekų tvarkytoju, manytina yra įtvirtinta atliekų turėtojo („teršėjo“) patogesniam teisių ir pareigų pusiausvyros įgyvendinimui, o ne atliekų tvarkytojui ar atsakovui (savivaldybei) vienašališkai spręsti, iš ko jiems patogiau ar finansiškai naudingiau rinkti mokestines prievoles.

59.       SB ,,Girininkai“ nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria netenkintas jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nors byloje yra atliekamas norminio teisės akto teisėtumo vertinimas, tačiau galutinis teismo sprendimas turės įtakos SB ,,Girininkai“ teisėms ir pareigoms. SB byloje sąžiningai ir aktyviai naudojosi jam, kaip trečiajam suinteresuotam asmeniui suteiktomis procesinėmis teisėmis, atliko tik būtinus ir racionalius proceso veiksmus, kurių neatlikus, bylos nagrinėjimas būtų nutrauktas, teismui net nepasisakius dėl keliamo klausimo esmės. Nagrinėjama byla yra gana sudėtinga, reikalaujanti specialių žinių ir gilios teisės aktų analizės. Didžiąją trečiojo asmens patirtų bylinėjimosi išlaidų dalį sudaro atskirojo skundo dėl Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 15 d. nutarties, kuria nagrinėjama byla buvo nutraukta, rengimas. Šis atskirasis skundas yra gana didelės apimties, jo parengimas reikalavo didelio įsitraukimo, rengiant skundą buvo praleista daugiau kai 10 advokato darbo valandų. Administracinių teismų praktikoje yra bylų, kurios buvo pripažintos sudėtingomis ir kuriose buvo nutarta nukrypti nuo rekomenduojamų nustatytų maksimalių dydžių (pvz., bylose Nr. A502-34/2009, Nr. A442-715/2008 bei AS442-292/2009). SB ,,Girininkai“, atsižvelgusi į aplinkybę, kad pareiškėjas – Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmai, bylos nagrinėjime yra užėmęs pasyvią poziciją, joje praktiškai nedalyvauja, todėl trečiasis suinteresuotas asmuo privalo ginti savo teisėtus interesus ir dėl to patiria bylinėjimosi išlaidas, prašo tenkinus apeliacinį skundą, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo.

60.       Atsakovas Jonavos rajono savivaldybės taryba atsiliepime į apeliacinius skundus prašo trečiojo suinteresuoto asmens UAB ,,Jonavos paslaugos“ apeliacinį skundą tenkinti, o trečiojo suinteresuoto asmens SB ,,Girininkai“ apeliacinį skundą atmesti.

61.       Atsakovas palaiko UAB ,,Jonavos paslaugos“ apeliacinį skundą ir atsiliepime remiasi iš esmės tapačiais argumentais, kurie nurodyti atsakovo apeliaciniame skunde. Atsakovas, vadovaudamasis ABTĮ 117 straipsniu, nurodo, kad bylose dėl norminių administracinių aktų teisėtumo individualus ginčas dėl pareiškėjo pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso nėra sprendžiamas. Todėl teismo priimtas sprendimas negali būti laikomas konkrečios proceso šalies naudai priimtu sprendimu ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies normos prasme ir SB ,,Girininkai“ prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkintinas.

62.       Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB ,,Jonavos paslaugos“ atsiliepime į apeliacinius skundus prašo atsakovo Jonavos rajono savivaldybės tarybos apeliacinį skundą tenkinti, o trečiojo suinteresuoto asmens SB ,,Girininkai“ apeliacinį skundą atmesti.

63.       UAB ,,Jonavos paslaugos“ palaiko poziciją, išdėstytą savo ir atsakovo Tarybos apeliaciniuose skunduose. Sodininkų bendrijos, kaip savininkų atstovės, pareigą sudaryti komunalinių atliekų tvarkymo sutartį nustato Atliekų tvarkymo įstatymas ir jį įgyvendinančios taisyklės. Todėl nėra pagrindo manyti, kad tokia sutartis su sodininkų bendrija nesuderinama su CK normomis. UAB ,,Jonavos paslaugos“ nurodo, kad sodininkų bendrija, kaip ir daugiabučių namų savininkų bendrija yra ribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys, turintys vienodą statusą ir remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (2013 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2013, 2016 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285-701/2016), pagal kurią nekilnojamojo turto objektų savininkai, turintys bendrijoje nekilnojamojo turto, privalo kaupti lėšas ir bendrijai atsiskaityti už jiems suteiktas atliekų tvarkymo paslaugas. Bendrija, būdama savininkų atstovė, turi teisę su atliekų tvarkytoju / administratoriumi, sudaryti atliekų tvarkymo sutartis ir savininkų sukauptomis lėšomis atsiskaityti su atliekų tvarkytoju.

64.       Trečiasis suinteresuotas asmuo SB ,,Girininkai“ atsiliepime į apeliacinius skundus prašo atsakovo Jonavos rajono savivaldybės tarybos ir trečiojo suinteresuoto asmens UAB ,,Jonavos paslaugos“ apeliacinius skundus atmesti, SB ,,Girininkai“ apeliacinį skundą tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

65.       SB ,,Girininkai“ nurodo, kad vietos savivaldos institucijos, priimdamos norminius administracinius teisės aktus privalo laikytis visų viešojo administravimo, įskaitant atsakingo valdymo ir įstatymų viršenybės principų. Įstatymai taip pat įpareigoja atsakovą savo veikloje vadovautis nepiktnaudžiavimo valdžia principu. SB „Girininkai“ pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, kad atsižvelgiant į sodininkų bendrijos ir jos narių teisinių tarpusavio santykių reglamentavimą imperatyvaus atstovavimo nustatymas aptariamiems teisiniams santykiams nėra galimas, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas sprendė, jog Taisyklių 121.3 punkto nuostata savo prasme yra dispozityvi. SB „Girininkai“ nuomone, pirmosios instancijos teismas priėmęs teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kad Metodikos 52 punkte įtvirtintas teisinis reglamentavimas riboja Įstatymo 301  straipsnio 1 dalyje numatytą alternatyvaus atstovavimo teisę, nurodydamas vienintelį atstovavimo sodininkų bendrijos atliekų turėtojams subjektą – sodininkų bendriją, turėjo priimti analogišką sprendimą ir dėl Taisyklių 121.3 punkto, kadangi abi šios nuostatos savo lingvistine konstrukcija, samprata ir taikymo apimtimi yra analogiškos. Konstitucinė teisinės valstybės samprata suponuoja visų teisės aktų hierarchiją ir neleidžia poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti santykių, kurie turi būti reguliuojami tik įstatymu, taip pat nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris nebūtų grindžiamas įstatymais. Viešojoje teisėje veikiantys įstatymo viršenybės ir teisinio apibrėžtumo principai lemia tai, kad visi viešojo administravimo subjektai turi tik tokius įgalinimus, kurie jiems yra suteikti konkrečiomis teisės aktų nuostatomis, plečiamas valdymo institucijų kompetencijos aiškinimas yra negalimas, o administracinis aktas, priimtas viešojo administravimo subjekto viršijus įstatyminės kompetencijos ribas yra besąlygiškai neteisėtas ir naikintinas. SB ,,Girininkai“ apeliacinės instancijos teismo prašo būti aktyviam ir atsižvelgti į tai, kad byloje nagrinėjami klausimai yra aktualūs pakankamai plačiai visuomenės grupei, jų teisėms ir pareigoms, todėl atitinka viešojo intereso sampratą. Teismas, priimdamas galutinį sprendimą, neturėtų būti saistomas išimtinai Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų pateikto prašymo ribų ir galėtų pasisakyti plačiau.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

66.       Nagrinėjamu atveju Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų teisėja, nagrinėdama individualią civilinę bylą, kreipėsi su prašymu į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydama ištirti, ar Jonavos rajono savivaldybės tarybos 2017 m. lapkričio 30 d. sprendimu Nr. 1TS-264 patvirtintų Jonavos rajono savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo taisyklių 121.1 ir 121.3 punktai bei Jonavos rajono savivaldybės tarybos 2017 m. lapkričio 30 d. sprendimu Nr. 1TS-265 patvirtintos Jonavos rajono savivaldybės dvinarės įmokos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą dydžio nustatymo metodikos 52 punktas atitinka Atliekų tvarkymo įstatymo, Teisėkūros pagrindų įstatymo normoms bei Vyriausybės norminiams teisės aktams.

67.       Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai priėmė pareiškėjo prašymo dalį ir nagrinėjo, ar Taisyklių 121.3 punktas ir Metodikos 52 punktas atitinka Atliekų tvarkymo įstatymo (1998 m. birželio 16 d. įstatymo Nr. VIII-787 redakcija) 301 straipsnio 1 daliai bei ar Taisyklių 121.1 punktas atitinka ir Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo (2012 m. rugsėjo 18 d. įstatymo Nr. XI-2220 redakcija) 3 straipsnio 2 dalies 6 punkte įtvirtintam teisėkūros aiškumo principui .

68.       Pirmosios instancijos teismas pripažino Metodikos 52 punktą prieštaraujančiu Atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio 1 daliai, konstatavęs, kad šia Metodikos nuostata ribojama sodininkų bendrijos atliekų turėtojų teisė sudarant komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos sutartis individualiai pasirinkti atstovavimo subjektus. Tuo tarpu Taisyklių 121.3 punktą pirmosios instancijos teismas pripažino neprieštaraujančiu aukštesnės galios teisės normoms, laikęs šią Taisyklių norma neimperatyvia ir numatančia tik vieną iš alternatyvių  atliekų turėtojų elgesio variantų. Tokią pačią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė dėl Taisyklių 121.1 punkto, pripažinęs šią nuostatą pakankamai aiškia ir neprieštaraujančia teisėkūros aiškumo principui.

69.       Su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutiko ir apeliacinius skundus padavė atsakovas Jonavos rajono savivaldybės taryba, tretieji suinteresuoti asmenys UAB „Jonavos paslaugos“ ir sodininkų bendrija „Girininkai“. Jonavos rajono savivaldybės taryba bei UAB „Jonavos paslaugos“ nesutiko su ta sprendimo dalimi, kuria Metodikos 52 punktas pripažintas prieštaraujančiu Atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio 1 daliai. SB „|Girininkai“ prašo pripažinti prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktams ir Taisyklių 121.3 punktą bei kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl teismo išlaidų paskirstymo. 

70.       Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Proceso dalyviai neginčija pirmosios instancijos teismo išvadų dėl Taisyklių 121.1 punkto teisėtumo, todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija šiuo aspektu nepasisakys.

71.        Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad tiriant norminių administracinių teisės aktų teisėtumą taikoma speciali procedūra, numatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo II skyriuje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad būtent teismo nutartis prašyti ištirti norminio administracinio akto teisėtumą yra tas procesinis dokumentas, kuris apibrėžia iškeliamos norminės administracinės bylos nagrinėjimo dalyką bei ribas ir pagal kurį ši byla turi būti nagrinėjama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 21 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I662-11/2013, 2011 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-3065/2011). 

72.       Nepaisant to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nagrinėjant administracines bylas dėl norminio teisės akto teisėtumo, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes,  kai kada neatmetama galimybė keisti pareiškėjo – teismo – prašyme apibrėžtas bylos ribas. Teismas, atsižvelgdamas į teismų bendradarbiavimo ir kooperavimosi poreikį, į tai, kad teismo sprendimas norminėje administracinėje byloje turi būti naudingas besikreipiančiam teismui ir susijęs su jo nagrinėjama individualia byla, turi teisę, atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes, patikslinti pareikšto prašymo turinį taip, kad jis atitiktų individualios bylos aplinkybes, padėtų tinkamai išspręsti tą individualią bylą, kurioje teismas nusprendė kreiptis į administracinį teismą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I575‑3/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 7 (17), 2009, p. 18-33, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I261-48/12)

73.        Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gruodžio 4 d. nutartimi buvo priimtas  Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų prašymas dėl Metodikos 52 punkto ir Taisyklių 121.3 punkto teisėtumo patikros. Bendrosios kompetencijos teisme nagrinėjama individuali civilinė byla yra kilusi iš ginčo tarp komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų tiekėjo ir sodininkų bendrijos dėl apmokėjimo už suteiktas paslaugas, joje ieškovas savo reikalavimą grindžia būtent Taisyklių 121.3 punktu ir Metodikos 52 punktu, o atsakovas nepripažįsta tokios prievolės, teigdamas, kad jo niekas neįgaliojo atstovauti visiems atliekų turėtojams bendrijos teritorijoje.  Šioje byloje nėra nustatyta, jog būtų būtina patikslinti pareikšto prašymo turinį ir tirti kitas ginčijamų norminių administracinių aktų nuostatas tam, kad padėti tinkamai išspręsti individualią civilinę bylą, todėl SB „Girininkai“ apeliacinio skundo argumentai, kuriais prašoma tirti kitų Taisyklių bei Metodikos nuostatų teisėtumą nėra pagrįsti ir netenkintini.

74.       Komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos Europos Sąjungoje priskiriamos prie bendrojo intereso paslaugų, o Lietuvoje – prie viešųjų paslaugų. Vadovaujantis Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 40 dalies nuostatomis, komunalinių atliekų tvarkymo paslauga –viešoji paslauga, teikiama vienos, kelių ar visų į komunalinių atliekų tvarkymo regioną įeinančių savivaldybių įsteigto juridinio asmens , apimanti komunalinių atliekų surinkimą, vežimą, naudojimą, šalinimą, šių veiklų organizavimą, stebėseną, šalinimo vietų vėlesnę priežiūrą. Savivaldybei Atliekų tvarkymo įstatymu yra pavestas šios paslaugos administravimas – komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo taisyklių nustatymas, kitų teisės aktų, reglamentuojančių komunalinių atliekų tvarkymą, priėmimas. Kartu savivaldybėms palikta diskrecija pasirinkti, kokį tokių paslaugų apmokėjimo būdą numatyti – nustatant vietinę rinkliavą ar sudarant komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartis su atliekų turėtojais. Pirmuoju atveju savivaldybės ir atliekų turėtojų teisinius santykius reglamentuoja tik viešosios teisės normos, antruoju – ir privatinės teisės normos, liečiančios sutarčių sudarymą.

75.       Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nustato, jog atliekų turėtojas šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka turi tvarkyti atliekas pats arba perduoti jas atliekų tvarkytojui, išskyrus atvejus, kai nepavojingos atliekos sunaudojamos žemės ūkyje, energijai gauti ar kitoms reikmėms aplinkai ir žmonių sveikatai saugiu būdu. Taigi, įstatymų leidėjas imperatyviai įpareigoja atliekų turėtoją pačiam tvarkyti atliekas teisės aktų nustatytą tvarka, arba perduoti jas atliekų tvarkytojui. Paminėtinas ir atliekų tvarkymo srityje taikomas principas „teršėjas moka“, reiškiantis, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti atliekų turėtojas

76.       Išdėstytas teisinis reguliavimas reiškia, kad Atliekų tvarkymo įstatymas prievolę apmokėti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą uždeda atliekų turėtojui, t.y. fiziniam ar juridiniam asmeniui, dėl kurio veiklos susidaro ar gali susidaryti atliekos. Sudarant komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį arba mokant savivaldybės nustatytą vietinę rinkliavą, atliekų turėtojams atstovauja jų naudojamo nekilnojamojo turto objekto savininkas, nekilnojamojo turto objekto savininko atstovas arba kiti asmenys, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio 1 dalyje. Taigi esminis kriterijus, lemiantis asmens priskyrimą komunalinių atliekų turėtojo kategorijai yra nekilnojamojo turto objekto valdymas. Nekilnojamojo turto objektai suskirstomi į kategorijas savivaldybių sprendimu pasirinktinai pagal nekilnojamojo turto objekto rūšis ir (ar) jų paskirtį ar kitus kriterijus, vadovaujantis nekilnojamojo turto objektų rūšių sąrašu, kurį pagal Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio 2 dalį nustato Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija (toliau – Sąrašas), pavyzdžiui: daugiabučiai namai ir įmonės, ūkinei veiklai naudojančios daugiabučių namų patalpas; sodų bendrijų nariai, kurie naudojasi kolektyviniais konteineriais, ir sodų bendrijų nariai, kurie naudojasi individualiais konteineriais (toliau – nekilnojamojo turto objektų kategorija). Nekilnojamojo turto objektas, nenurodytas Sąraše, gali būti priskiriamas atskirai nekilnojamojo turto objektų kategorijai

77.       Nepaneigiant savivaldybės teisės veikti savo nuožiūra įgyvendinant savarankiškąsias funkcijas ir, be kita ko, nustatant atliekų tvarkymo sistemą savo veiklos teritorijoje, pažymėtina, kad Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintas savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principas, reiškiantis, kad savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Taigi savivaldybės, įgyvendindamos Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnyje numatytas funkcijas savo norminiais teisės aktais negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris neatitiktų aukštesnės galios teisės aktų ar kitaip pažeistų asmenų teises. 

Dėl Metodikos 52 punkto teisėtumo

78.       Nagrinėjamoje byloje Jonavos rajono savivaldybė pasirinko antrąjį šios nutarties 74 punkte minėtą  komunalinio atliekų tvarkymo paslaugos apmokėjimo būdą ir pavedė UAB „Jonavos paslauga“ sudaryti sutartis su atliekų turėtojais. Taigi, vertinant savivaldybės teisės aktus, reglamentuojančius tokių sutarčių sudarymą, turi būti vertinamas ir  jų atitikimas sutarčių laisvės principui, užtikrinančiam šalims teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 straipsnis). Nors tokių viešųjų paslaugų sutarčių sudarymui taikomi tam tikri sutarčių laisvės principo ribojimai, tačiau būtina įsitikinti, ar tokie ribojimai įtvirtinti įstatyme.

79.       Kaip matyti iš tiriamo šioje byloje Metodikos 52 punkto, jame nustatyta, jog sodų ir garažų apmokestinimas vykdomas sudarant komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos sutartis su sodų ir garažų bendrijomis, iš kurių yra surenkamas mokestis už visų nekilnojamojo turto objektų, esančių sodų bendrijos teritorijoje, savininkų mišrias komunalines atliekas.

80.       Pritartina pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad ši Metodikoje nustatyta teisės norma yra imperatyvi ir nepaliekanti galimybės sodų ir garažų – t.y. nekilnojamojo turto objektų, išvardintų Atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnyje, savininkams patiems sudaryti individualias komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartis. Nors atsakovas ir UAB „Jonavos paslaugos“ savo apeliaciniuose skunduose teigia, kad ši nuostata, kaip viena iš alternatyvų,  perkelta iš Atliekų tvarkymo įstatymo, tačiau Metodikoje nėra jokios kitos nuostatos, kuri leistų nekilnojamojo turto objektų, esančių sodų bendrijos teritorijoje, savininkams mokėti už minėtas paslaugas ne per sodininkų bendriją. Metodikoje nėra išvardintos visos atliekų turėtojų grupės ir nėra aptarta, kokia tvarka apmokestinamas kiekvieno skirtingo nekilnojamojo turto objekto savininkas. Atskiruose Metodikos punktuose yra aptariamas dvinarės įmokos dydžio apskaičiavimas skirtingoms atliekų turėtojų grupėms, išskiriant nekilnojamojo turto objektus, kurie naudojasi individualiais konteineriais, objektus, kurie naudojasi kolektyviniais konteineriais, vienkartinių renginių, statybos projektų kapinių ar kitų specifinių subjektų atvejus, tačiau nėra atskirai nustatyta kiekvienos iš šių atliekų turėtojų grupių apmokestinimo tvarka. Dėl šios priežasties minėti apeliacinių skundų argumentai atmetami kaip nepagrįsti ir pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai dėl Metodikos 52 punkto neteisėtumo.

81.        Be to, papildydama pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad tokiu ydingu teisiniu reguliavimu sodininkų bendrijai nepagrįstai uždedama prievolė rinkti mokestį už komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimą iš visų nekilnojamojo turto objektų savininkų šios bendrijos teritorijoje, neatsižvelgiant į tai, ar šie asmenys to pageidautų, ar šie asmenys yra sodininkų bendrijos nariai, ar atliekos atsirado sodininkų bendrijos bendrojo naudojimo teritorijoje, objektuose, ar individualiuose  privačių asmenų sklypuose. 

82.       Atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens UAB ‚Jonavos paslaugos“ išsakyti argumentai dėl ginčijamo  teismo sprendimo galimų sukeltų teisinių padarinių - komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos pabrangimo yra teisiškai nereikšmingi, nes administraciniai teismai tiria norminių teisės aktų atitikimą aukštesnės galios teisės aktams, neatsižvelgdami į tai, kokias teisines pasekmes jau sukėlė to norminio akto realizavimas praktikoje. Priešingu atveju realias teisines pasekmės sukėlęs, bet neteisėtas nuo jo priėmimo norminis teisės aktas nebūtų šalinamas iš teisinės sistemos, būtų toliau taikomas ir jo teisėtumo patikra taptų fikcija. Atsakovo argumentai, susiję su infrastruktūros būkle, tinkamų komunalinių atliekų tvarkymo sąlygų užtikrinimu, optimaliu, racionaliu ir efektyviu savivaldybės ir atliekų turėtojų lėšų naudojimu gali pagrįsti tik priimto teisės akto ekonominį tikslingumą, bet ne jo teisėtumą. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį administraciniai teismai nevertina ginčijamo administracinio akto politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas neprieštarauja tikslams ar uždaviniams dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus

83.        Atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl Sodininkų bendrijų įstatyme numatytos pareigos žemės sklypų savininkams už visas paslaugas ir naudojimąsi bendrojo naudojimo objektais atsiskaityti pagal bendrijos pateiktas sąskaitas nepaneigia teismo išvadų, nes komunalinių atliekų tvarkymo paslauga yra teikiama  ne sodininkų bendrijai, bet konkretiems atliekų turėtojams. Nors apeliantai savo poziciją grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr.A602-279/2014, tačiau minėtos administracinės bylos ir šios bylos faktinės aplinkybės nesutampa. Administracinėje byloje Nr.A602-279/2014 buvo sprendžiama dėl vietinės rinkliavos sumokėjimo, o ne galimų komunalinių atliekų tvarkymo sutarties šalių, jų atstovų ir tokios sutarties sudarymo sąlygų.

 Dėl Taisyklių 121.3 punkto teisėtumo

84.        Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog Taisyklių 121.3 punktas neprieštarauja Atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsniui , įvertinęs tai, jog Atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio 1 dalyje numatytas teisinis reglamentavimas, apibrėžiantis atstovavimo atliekų turėtojams subjektus, visiškai tapačiai perkeltas į Taisyklių 121.1 – 121.5 punktus. Teismas konstatavo, kad sodininkų bendrijos atliekų turėtojai teisę sudaryti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį gali realizuoti individualiai patys, sodininkų bendrijos nariai daiktinės teisės turėtojai – nekilnojamojo turto objekto savininkai arba nekilnojamojo turto objektų savininkų atstovai pagal įstatymą, arba nekilnojamojo turto objektų savininkų įgalioti asmenys (Taisyklių 121.1 p.) arba šią teisę sudaryti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį sodininkų bendrijos narių susirinkimo sprendimu deleguoti sodininkų bendrijai (juridiniam asmeniui) (Taisyklių 121.3 p.).

85.        Sodininkų bendrija „Girininkai“ apeliaciniame skunde iš esmės sutinka su pagrindinėmis pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl minėtos Taisyklių normos dispozityviškumo, tačiau mano, jog teismas netinkamai įvertino šios normos lingvistinę konstrukciją, neatkreipė dėmesio į tai, kaip šią normą taiko atsakovas, ir būdamas nuoseklus, turėjo ją taip pat pripažinti prieštaraujančia aukštesnės galios teisės aktams.

86.        Tai, kaip teisės normą praktikoje taiko ginčo šalis, teismui neturi esminės reikšmės, tiriant tos teisės normos teisėtumą. Administracinis teismas tokiose bylose išsako savo poziciją, kaip turėtų būti suprantama ir aiškinama konkreti teisės norma ir ar ji neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, ar priimta kompetentingo subjekto. Tinkamas ir vienodas teisės normos taikymas užtikrinamas teismams sprendžiant individualius ginčus.

87.       Teisėjų kolegija pažymi, jog kiekviena norminio akto dalis turi būti vertinama sistemiškai, taigi tiriant Taisyklių 121.3 punkto teisėtumą, būtina atsižvelgti kokius teisinius santykius ši teisės norma reguliuoja ir kokį teisinio reguliavimo metodą naudoja. 

88.        Taisyklių 121 punktas skirtas išvardinti visiems subjektams, atstovaujantiems atliekų turėtojus.  Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad Taisyklių 121.1 – 121.5  punktuose išvardintos visos atliekų turėtojų ir galimų atstovų kategorijos. Toks atliekų turėtojų ir jų atstovų išvardinimas yra  pažodžiui perkeltas iš Atliekų tvarkymo įstatymo, todėl pats savaime negali jam prieštarauti, o ta aplinkybė, kad Jonavos rajono savivaldybė ir UAB „Jonavos paslaugos“ šias teisės normas  aiškina ir taiko galimai neteisingai, nėra pakankamu pagrindu pripažinti šias normas neteisėtomis.

89.        Atkreiptinas dėmesys, kad Taisyklių 50 punkte yra numatyta galimybė gyventojams, deklaravusiems savo gyvenamąją vietą sodininkų bendrijoje, sudaryti individualias komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartis. Tai įrodo, kad Taisyklių 121.3 punktas nėra imperatyvi norma, privalomai taikoma visiems sodininkų bendrijoje esantiems atliekų turėtojams. Tas faktas, kad Taisyklėse nėra atskirai aptartos kitokių sodininkų bendrijoje esančių atliekų turėtojų kategorijų teisės sudaryti individualias komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartis taip pat nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, kad Taisyklių 121.3 punktas riboja sodininkų bendrijoje esančių nekilnojamojo turo objektų savininkų ar jų atstovų teises komunalinių atliekų tvarkymo srityje.

90.       Apibendrinant pripažintina kad Taisyklių 121 punktas ir konkrečiai Taisyklių 121.3 punktas nedraudžia privačių nekilnojamojo turto objektų, esančių sodininkų bendrijos teritorijoje, savininkams ar jų atstovams sudaryti individualias komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų sutartis su UAB „Jonavos paslaugos“ arba, atliekų turėtojams susitarus, sudaryti kolektyvinę komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų sutartį tarp sodininkų bendrijos ir atliekų tvarkytojo. Toks teisinis reguliavimas neriboja atliekų turėtojo teisės pasirinkti, kokiu būdu jis apmokės jam teikiamas komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas.

91.        Papildomai atsakydama į sodininkų bendrijos „Girininkai“ apeliacinio skundo argumentą dėl Metodikos 52 punkto ir Taisyklių 121.3 punkto tapatumo, teisėjų kolegija pažymi, kad šiomis teisės normomis reglamentuojami skirtingi teisiniai santykiai. Metodikos 52 punktas skirtas nustatyti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos apmokėjimo tvarką, o Taisyklių 121.3 punktas apibrėžia vienus iš galimų atliekų turėtojų atstovų visoje komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje.

92.        Kiti minėto apeliacinio skundo argumentai, susiję su sodininkų bendrijos teisėmis ir pareigomis, jos, jos narių ir kitų nekilnojamąjį turtą bendrijoje valdančių asmenų teisiniais santykiais yra teisingi, tačiau aktualūs sprendžiant individualią civilinę bylą, o ne tiriant šių norminių administracinių aktų teisėtumą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

93.        Atsakydama į SB „Girininkai apeliacinio skundo argumentus dėl patirtų teismo išlaidų priteisimo, teisėjų kolegija pažymi, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.  ABTĮ 88 straipsnyje išvardintos teismo sprendimo rūšys yra siejamos su pareiškėjo skundo (prašymo) reikalavimo išsprendimu, t. y. iš esmės atmesti arba patenkinti skundą. ABTĮ 117 straipsnyje, reglamentuojančiame teismo sprendimą dėl pareiškimo (prašymo) ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, nustatyta, kad išnagrinėjęs bylą dėl pareiškimo (prašymo) ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, administracinis teismas priima vieną iš šių sprendimų: 1) skundžiamą norminį administracinį aktą (ar jo dalį) pripažinti teisėtu; 2) skundžiamą norminį administracinį aktą (ar jo dalį) pripažinti prieštaraujančiu įstatymui ar Vyriausybės norminiam teisės aktui. Taigi bylų, kuriose prašoma ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, tikslas yra ne pareiškėjo individualaus reikalavimo, susijusio su jo teisių pažeidimu, išsprendimas, bet norminio administracinio akto teisėtumo įvertinimas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-278/2001). Individualus ginčas dėl pareiškėjo pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso tokiose bylose nėra sprendžiamas, todėl teismo priimtas sprendimas negali būti laikomas konkrečios proceso šalies naudai priimtu sprendimu ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies normos prasme, t. y., tokioje byloje nėra nei „laimėjusios“ nei „pralaimėjusios“ šalies. Pažymėtina, kad analogiškos išvados priimtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-1282/2012, 2012 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS438-523/2012, 2016 m. spalio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-653-822/2016). Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus ir tai, kad nagrinėjamu atveju negali būti laikoma, jog priimtas teismo sprendimas (ar jo dalis) yra trečiojo suinteresuoto asmens SB “Girininkai” naudai, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priteisti trečiojo suinteresuoto asmens patirtas bylinėjimosi išlaidas. Dėl tos pačios priežasties SB “Girininkai nepriteistinos” ir teismo išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme.

94.       Apibendrinant konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino pareiškėjo ginčijamų atsakovo teisės aktų nuostatų atitikimą aukštesnės galios teisės aktams, todėl teismo sprendimas yra pagrįstas, teisėtas ir pagrindo tenkinti apeliacinius skundus nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Jonavos rajono savivaldybės tarybos, trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Jonavos paslaugos“ ir trečiojo suinteresuoto asmens sodininkų bendrijos „Girininkai“ apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.