Civilinė byla Nr. 2-1211/2014

Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00141-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija: 110.1.; 122.2.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. liepos 17 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Višinskienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. P. G. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. balandžio 23 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-489-544/2014 pagal ieškovo V. K. ieškinį atsakovams R. P. G., L. G., K. J. dėl žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo.

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Ieškovas V. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2013 m. rugsėjo 11 d. pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią V. K., atstovaujamas K. J., pardavė, o R. P. G. kartu su sutuoktine L. G. nusipirko žemės sklypus. Taip pat ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. areštuoti pirkimo–pardavimo sutarties dalyku buvusius žemės sklypus, uždraudžiant jais disponuoti, įkeisti, jais laiduoti, kitaip suvaržyti ar kaip nors kitaip perleisti trečiųjų asmenų nuosavybėn, valdyti, naudoti. Savo prašymą ieškovas grindė tuo, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių kyla pavojus, kad atsakovai gali parduoti jų nuosavybėje esančius žemės sklypus kitiems asmenims ir taip užkirsti kelią išsireikalauti nesąžiningais sandoriais iš ieškovo perimtus žemės sklypus.

2. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Panevėžio apygardos teismas 2014 m. balandžio 23 d. nutartimi prašymą tenkino, t. y. siekiant užtikrinti ieškinį dėl 2013 m. rugsėjo 11 d. pirkimo–pardavimo sutarties, pagal kurią perleista 310 724 Lt vertės 20 žemės sklypų, pripažinimo negaliojančia areštavo, uždraudžiant disponuoti, įkeisti, jais laiduoti, kitaip suvaržyti ir bet kokiu būdu perleisti tretiesiems asmenims šiuos žemės sklypus, nuosavybės teise priklausančius R. P. G. ir L. G.: unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 12,9630 ha ploto, esantį (duomenys neskelbtini); unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2,5908 ha ploto, esantį (duomenys neskelbtini); unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 42,9281 ha ploto, esantį (duomenys neskelbtini); unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2,1139 ha ploto, esantį (duomenys neskelbtini); unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1,2662 ha ploto, esantį (duomenys neskelbtini); unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2,0572 ha ploto, esantį (duomenys neskelbtini); unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 8,1347 ha ploto, esantį (duomenys neskelbtini); unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1,1252 ha ploto, esantį (duomenys neskelbtini); unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 0,1999 ha ploto, esantį (duomenys neskelbtini); unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1,4642 ha ploto, esantį (duomenys neskelbtini); unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 5,2425 ha ploto, esantį (duomenys neskelbtini); unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1,1404 ha ploto, esantį (duomenys neskelbtini); unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2,2895 ha ploto, esantį (duomenys neskelbtini); unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2,6748 ha ploto, esantį (duomenys neskelbtini); unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 0,9667 ha ploto, esantį (duomenys neskelbtini); unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 4,3041 ha ploto, esantį (duomenys neskelbtini); unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1,7916 ha ploto, esantį (duomenys neskelbtini); unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1,1716 ha ploto, esantį (duomenys neskelbtini); unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1,3202 ha ploto, esantį (duomenys neskelbtini); unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1,3566 ha ploto, esantį (duomenys neskelbtini).

Teismas nurodė, kad iš pateikto ieškinio yra pagrindas daryti išvadą, jog egzistuoja abi sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, t. y. ieškovas tikėtinai pagrindė savo reikalavimus, pateikė teismui argumentus, kurie, ieškovo nuomone, patvirtina, kad yra visos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.80, 1.91 ir 2.135 straipsniuose nustatytos sąlygos sutartį, pagal kurią perleisti žemės sklypai, pripažinti negaliojančia ir taikant restituciją žemės sklypus grąžinti ieškovui natūra.

Teismas pažymėjo, kad ieškovas siekia susigrąžinti ginčo žemės sklypus natūra, todėl pagal sandorį perleistų žemės sklypų (ginčo dalyko) areštas užtikrins realų teismo sprendimo įvykdymą, jeigu teismo sprendimas būtų palankus ieškovui. Tuo atveju, jeigu bylos nagrinėjimo metu žemės sklypai būtų perleisti kitiems tretiesiems asmenims, tai apsunkintų ir užvilkintų šios bylos nagrinėjimą, padidintų byloje dalyvaujančių asmenų skaičių, o turtą perleidus sąžiningam trečiajam asmeniui restitucijos taikymas taptų negalimas. Teismas taip pat pažymėjo, kad laikinosios apsaugos priemonės taikytinos atsakovams pareikšto reikalavimo ribose, be to, ginčas yra kilęs tarp fizinių asmenų, o pagal turimus duomenis nėra pagrindo manyti, kad atsakovų turtinė padėtis yra tokia, jog virš 300 000 Lt ieškinio reikalavimo suma atsakovams yra nedidelė ir kad ieškinio tenkinimo atveju atsakovams nekiltų problemų šią sumą sumokėti.

Panevėžio apygardos teismas 2014 m. balandžio 7 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių jau buvo tenkinęs, tačiau turto arešto aktą ir / ar jo duomenis buvo atsisakyta įregistruoti Turto arešto aktų registre, nes ieškinyje bei jame nurodytų duomenų pagrindu priimtoje teismo nutartyje nebuvo nurodytas atsakovės L. G. asmens kodas, areštuojamų sklypų savininkai, o vieno sklypo unikalaus numeris nurodytas neteisingai. Ieškovas netikslius duomenis patikslino bei jo prašymu išreikalauti įrodymai apie areštuojamų sklypų savininkus iš valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro, todėl teismas priėmė naują nutartį (patikslintą).

3. Atskirojo skundo argumentai

Apeliantas (atsakovas) R. P. G. atskirajame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2014 m. balandžio 23 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių netenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas taikė ne naujas, o pakeitė jau taikytas laikinąsias apsaugos priemones (tikslino nutartyje nurodomus duomenimis), todėl turėjo laikytis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 148 straipsnyje nustatytos tvarkos, tačiau to nepadarė, t. y. nepranešė apie gautą prašymą vieną laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita, nesuteikė galimybės dėl prašymo pareikšti prieštaravimus. Priėmus skundžiamą nutartį nebuvo panaikinta pirmoji nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių, todėl šiuo metu iš esmės yra pritaikytos tokios pačios laikinosios apsaugos priemonės du kartus.
2. Ieškovo prašymas yra nemotyvuotas, jame nurodyta tik prielaida, kad atsakovai gali parduoti jų nuosavybėje esančius žemės sklypus kitiems asmenims, tačiau nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių tokius spėjimus. Ieškovas nepateikė duomenų, patvirtinančių galimą realią grėsmę dėl teismo sprendimo įvykdymo.
3. Teismas, pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones, pažeidė ekonomiškumo principą, nes areštavo žemės sklypus, uždraudžiant jais disponuoti, juos įkeisti, jais laiduoti, kitaip suvaržyti ir bet kokiu būdu perleisti tretiesiems asmenims. Tokie apribojimai nepagrįstai ir neproporcingai suvaržo atsakovų teises, trukdo atsakovams naudotis turtu.
4. Teismas nutartyje konstatavo, kad ginčas yra kilęs dėl didelės sumos priteisimo, tačiau laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas išspręstas ieškovams nepranešus apie tokį atsakovo prašymą ir nesudarius galimybės pateikti savo atsikirtimų, prieštaravimų ir įrodymų apie turtinę padėtį. Atsakovo turtinė padėtis yra gera, atsakovas turi nekilnojamųjų daiktų, kurių vidutinė rinkos vertė pagal VĮ Registrų centro duomenis yra 678 000 Lt, t. y. du kartus didesnė nei ieškinio suma ir tris kartus didesnė nei ieškinyje nurodomų žemės sklypų rinkos vertė.

Atsakovas K. J. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atsakovo R. P. G. atskirąjį skundą tenkinti, panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2014 m. balandžio 23 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių netenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos remiantis vien prielaidomis ir spėjimais, nesant duomenų, patvirtinančių, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti.
2. Teismas pritaikė neadekvačias ir neproporcingas laikinąsias apsaugos priemones bei pažeidė ekonomiškumo principą. Pritaikyti apribojimai nepagrįstai ir neproporcingai suvaržo atsakovų teises, trukdo naudotis turtu ir jį tinkamai prižiūrėti.
3. Ieškovas piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, pareikšdamas nepagrįstą ieškinį klaidina teismą, nutyli esminę informaciją. Ieškovas nuslėpė, kad buvo sudaręs preliminariąją sutartį, pagal kurią įsipareigojo žemės sklypus parduoti už 3 200 Lt / 1 ha, kad už žemės sklypus gavo visą sutartą kainą, o po ginčo sandorio sudarymo žemės sklypus iš atsakovų išsinuomojo, t. y. patvirtino ir pripažino, kad apie sandorį žinojo ir jam pritarė. Ieškovas turi finansinių įsipareigojimų, jo turtui taikomos areštas, vykdomas priverstinis skolų išieškojimas. Ieškovo ieškinys ir prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra ekonominio spaudimo priemonė ir šantažas, bandymas po sandorio sudarymo išsireikalauti didesnę sumą nei sandorių sudarymo metu sutarta suma.

Atsakovė L. G. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atsakovo R. P. G. atskirąjį skundą tenkinti, Panevėžio apygardos teismo 2014 m. balandžio 23 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių netenkinti. Atsakovė atskirajame skunde nurodė, kad pritaria atsakovo R. P. G. atskirajame skunde nurodytiems argumentams.

4. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).

Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, t. y. ginčijama pirkimo–pardavimo sutartimi perleistiems žemės sklypams pritaikytas areštas, uždraudžiant jais disponuoti, įkeisti, jais laiduoti, kitaip suvaržyti ir bet kokiu būdu perleisti tretiesiems asmenims.

Apeliantas visų pirma atskirajame skunde nurodo, kad teismas nesilaikė CPK 148 straipsnyje nustatytos tvarkos, nors tą padaryti privalėjo. Ši apelianto nurodoma teisės norma reglamentuoja vienos laikinosios apsaugos priemonės pakeitimą kita, tačiau pagal byloje nustatytas aplinkybes nėra pagrindo daryti išvadą, kad skundžiama nutartimi byloje jau pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė buvo keičiama kita laikinąja priemone. Iš tikrųjų Panevėžio apygardos teismas 2014 m. balandžio 7 d. nutartimi ieškovo prašymu jau buvo pritaikęs analogiškas kaip ir skundžiama nutartimi laikinąsias apsaugos priemones, tačiau turto arešto aktą ir / ar jo duomenis buvo atsisakyta įregistruoti Turto areštų aktų registre, nes ieškinyje bei pagal jame nurodytus duomenis priimtoje teismo nutartyje nebuvo nurodytas atsakovės L. G. asmens kodas, areštuojamų sklypų savininkai, o vieno sklypo unikalus numeris nurodytas neteisingai.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad po to, kai buvo priimta Panevėžio apygardos teismo 2014 m. balandžio 7 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, dėl šios nutarties apeliantas padavė atskirąjį skundą, tačiau Panevėžio apygardos teismas 2014 m. balandžio 28 d. nutartimi atskirąjį skundą atsisakė priimti ir grąžino jį padavusiam asmeniui. Teismas šioje nutartyje nurodė, kad Panevėžio apygardos teismo 2014 m. balandžio 7 d. nutartyje buvo neteisingai nurodyti atsakovės L. G. asmens kodas, areštuojamų sklypų savininkai, vieno sklypo unikalus numeris. Iki Centrinės hipotekos įstaigos filialo Klaipėdos skyriaus 2014 m. balandžio 8 d. pranešime nurodyto termino 2014 m. balandžio 22 d. trūkumai nebuvo pašalinti, nes nebuvo gauti visi reikalingi nutarčiai patikslinti duomenys, todėl pagal Turto arešto aktų registro 27.1 punktą buvo atsisakyta įregistruoti turto arešto akto duomenis Turto arešto aktų registre. Kadangi praėjus pranešime numatytam terminui ir atsisakius įregistruoti turto arešto akto duomenis Panevėžio apygardos teismo 2014 m. balandžio 7 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės neteko galios ir Turto arešto aktų registre nutarties pagrindu įregistruotas turto arešto aktas išregistruotas. Dėl šios priežasties Panevėžio apygardos teismas 2014 m. balandžio 28 d. nutartimi spręsdamas atskirojo skundo priėmimo klausimą konstatavo, kad Panevėžio apygardos teismo 2014 m. balandžio 7 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių neteko teisinės galios, nes laikinųjų apsaugos priemonių galiojimas pasibaigė pagal įstatymą, ir atskirąjį skundą atsisakė priimti. Apeliantas skundo dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. balandžio 28 d. nutarties dalies, kuria atsisakyta priimti atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. balandžio 7 d. nutarties, nepadavė, o tai reiškia, kad sutiko su teismo nurodyta aplinkybe apie tai, jog Panevėžio apygardos teismo 2014 m. balandžio 7 d. nutartis neteko galios. Kadangi nėra pagrindo daryti išvadą, kad skundžiamos nutarties priėmimo metu byloje jau buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, todėl nesutiktina su apeliantu, jog nagrinėjamu atveju viena laikinoji apsaugos priemonė buvo pakeista kita ir kad teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, turėjo laikytis CPK 148 straipsnyje įtvirtintos tvarkos. Skundžiama nutartis priimta teismui gavus duomenis, kurie priimant Panevėžio apygardos teismo 2014 m. balandžio 7 d. nutartį buvo netikslūs ir kurie apribojo galimybę Turto arešto aktą įregistruoti Turto arešto aktų registre. Spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas atsakovui apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjimą atsakovui pranešti neprivalo, teismas tą gali padaryti tais atvejai, kai mano, kad tai būtina (CPK 147 str.), tačiau šiuo atveju atsakovas pateikė atskirąjį skundą, kuriame įgyvendino savo teisę pareikšti prieštaravimus dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių.

CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nustatė abi sąlygas, būtinas laikinosioms apsaugos priemonės taikyti. Apeliantas atskirajame skunde nesutinka su tuo, kad šiuo atveju egzistuoja pagrindas manyti, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Apeliantas skunde nurodo, kad ieškovas nepateikė duomenų, jog atsakovai gali parduoti ginčo žemės sklypus kitiems asmenims.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apelianto argumentus, pripažįsta, kad apeliantas nepaneigė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo nagrinėjamu atveju buvimo. Iš ieškinio reikalavimų ir ieškinyje nurodytų aplinkybių matyti, kad ieškovas ginčija 2013 m. rugsėjo 11 d. pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovas, atstovaujamas K. J., pardavė apeliantui ir jo sutuoktinei žemės sklypus, ir siekia šiuos žemės sklypus susigrąžinti savo nuosavybėn (taikant restituciją). Pažymėtina, kad pats savaime teismo sprendimas, kuriuo būtų tik patvirtinamas ieškovo reikalavimų pagrįstumas, neužtikrina tinkamo jo pažeistų teisių ir teisėtų interesų atstatymo teismo tvarka. Esant realiam pavojui, kad ieškovo teisės priverstinai vykdant teismo sprendimą gali būti pažeistos, taikomos laikinosios apsaugos priemonės, kuriomis siekiama išlaikyti status quo atsakovo padėtį, kuri patenkinus ieškinį leistų ieškovui tikėtis realaus teismo sprendimo įvykdymo. Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas sprendė iš šiandienos pozicijų atsižvelgdamas į ateities perspektyvas pirminėje civilinio proceso stadijoje, todėl išvada, ar egzistuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prielaidos, gali būti tiek faktinė (pvz., jei atsakovas sudarytų preliminariąją sutartį, paskelbtų apie ginčo turto perleidimą), tiek ir hipotetinė (teoriškai įmanoma). Šiuo atveju nuspręsti, ar neišvengiamai reikia taikyti laikinąsias apsaugos priemones užteko to, kad apeliantui nėra objektyvių kliūčių perleisti 2013 m. rugsėjo 11 d. pirkimo–pardavimo sutarties dalyku buvusius nekilnojamuosius daiktus – žemės sklypus tretiesiems asmenims, o ieškovas, kaip jau minėta, prašo taikyti restituciją natūra. Dėl to apelianto teiginys, kad ieškovas nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog apeliantas ketina perleisti savo turtą tretiesiems asmenims, jį įkeisti ar kitaip apsunkinti, neturi įtakos skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. Kaip jau minėta, šioje bylos nagrinėjimo stadijoje, kai sprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas, tokių priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad, jų nesiėmus, būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

Pirmosios instancijos teismas areštuodamas nutarties rezoliucinėje dalyje išvardytus žemės sklypus, uždraudė disponuoti, įkeisti, laiduoti, kitaip suvaržyti ir bet kokiu būtu perleisti tretiesiems asmenims šiuos žemės sklypus. Apelianto nuomone, teismas, pritaikęs tokias laikinąsias apsaugos priemones, pažeidė ekonomiškumo principą ir kad tokie apribojimai nepagrįstai ir neproporcingai suvaržo atsakovų teises, trukdo atsakovams naudotis turtu, o areštuoti žemės sklypai yra žemės ūkio paskirties ir turi būti prižiūrėti ir įdirbti. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iš skundžiamos nutarties motyvų visumos matyti, jog nurodyti žemės sklypai areštuoti uždraudžiant jais disponuoti, juos įkeisti, jais laiduoti, kitaip suvaržyti ir bet kokiu būdu perleisti tretiesiems asmenims, t. y. atsakovui nėra uždrausta minėtą turtą valdyti ir naudoti, jį tinkamai įdirbti, prižiūrėti, kad jis būtų reikiamos agrarinės būklės ir t. t. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos ir nevaržo atsakovų teisių bei teisėtų interesų daugiau nei būtina teisėtam tikslui (ieškovo reikalavimų įvykdymui užtikrinti) pasiekti. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas visada susijęs su suvaržymais asmenims, kuriems laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos, tačiau nagrinėjamu atveju šis suvaržymas yra proporcingas siekiamiems tikslams. Kiekviena šalis ar ginčijama teisė gali būti tinkamai apginta tik tada, kai užtikrinama teismo procesinio sprendimo įvykdymo galimybė. Nagrinėjamu atveju taikytos laikinosios apsaugos priemonės užtikrina ir dalyvaujančių byloje šalių lygiateisiškumo principą ir jų interesų pusiausvyrą.

Nors teismas teismo sprendimo neįvykdymo grėsmę motyvavo ir tuo, kad byloje nėra duomenų, jog ieškinio suma atsakovams nėra didelė, o apeliantas atskirajame skunde įrodinėja, kad ieškinio suma jam nėra didelė, tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama užtikrinti ne piniginės sumos priteisimą, o žemės sklypų grąžinimą ieškovui tuo atveju, jei būtų priimtas jam palankus teismo sprendimas ir ginčo pirkimo–pardavimo sutartis būtų pripažinta negaliojančia bei taikyta restitucija. Dėl šios priežasties atsakovų turtinė padėtis nėra ta aplinkybė, dėl kurios galėtų būti panaikintos byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, todėl dėl skundo argumentų apie atsakovo turtinę padėtį plačiau šioje nutartyje nepasisakoma.

Apibendrindamas pirmiau išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tinkamai nustatė ir įvertino teisiškai svarbias bylos aplinkybes ir teisingai taikė proceso teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, todėl naikinti skundžiamą nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama galioti nepakeista.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo 2014 m. balandžio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                          Dalia Višinskienė