Civilinė byla Nr. e2A-487-464/2021
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00497-2020-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.6.1; 2.6.7; 2.6.15
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. spalio 22 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Agnės Tikniūtės ir Jūratės Varanauskaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 12 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-3011-912/2020 pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinį atsakovams A. Z. (A. Z.), M. Z. ir A. Z. (A. Z.) dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu (actio Pauliana) ir restitucijos taikymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2012 m. sausio 4 d. dovanojimo sutartį, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), taikyti restituciją ir priteisti jai iš A. Z. buto / patalpos – buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir negyvenamosios patalpos – garažo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) vertę atitinkančią pinigų sumą – 260 000 Eur.
2. Nurodė, kad atsakovai A. Z. ir M. Z. yra ieškovės skolininkai. Ieškinio padavimo dieną atsakovas A. Z. buvo skolingas 205 534,66 Eur, o atsakovė M. Z. – 478 382,94 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) ir privalomo sveikatos draudimo įmokų (toliau – ir PSDĮ) kartu su delspinigiais ir baudomis. Pareiga mokėti atitinkamas sumas į valstybės biudžetą buvo nustatyta atlikus atsakovo GPM ir PSDĮ apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo 2009 m. sausio 1 d – 2012 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu mokestinį patikrinimą bei atsakovės GPM ir PSDĮ apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. mokestinį patikrinimą. Dėl nustatyto įsiskolinimo vyko mokestinis ginčas, kuris baigėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. nutartimi, kuria atsakovų skundai dėl kontrolės veiksmų rezultatų buvo atmesti kaip nepagrįsti.
3. Atsakovai M. ir A. Z. 2012 m. sausio 4 d. dovanojimo sutartimi padovanojo sūnui, atsakovui A. Z., butą (duomenys neskelbtini), ir garažą (duomenys neskelbtini). Dovanojimo sutartyje šis turtas buvo įvertintas 164 648,98 Eur, tačiau A. Z. 2017 m. gegužės 19 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė nurodytą turtą už 260 000 Eur.
4. Ieškovės teigimu, atsakovai A. Z. ir M. Z., sudarydami ginčijamą dovanojimo sutartį, buvo skolingi valstybės biudžetui, todėl nekilnojamojo turto neatlygintinas perleidimas, neabejotinai sumažinęs atsakovų mokumą bei turtą, į kurį kreditoriai galėtų nukreipti išieškojimą, pažeidė atsakovų kreditorės VMI teises. Šiuo metu vienintelis jų turtas yra 141 Eur vertės 1/9 dalis žemos įtampos elektros kabelių linijos, kurio nepakanka skolai sumokėti. Atsakovai neprivalėjo sudaryti dovanojimo sutarties, juolab kad sandorio sudarymo metu dovanotame bute buvo deklaravę gyvenamąją vietą. Sutartį sudarė tėvai ir sūnus, todėl jų nesąžiningumas preziumuojamas. Apie dovanojimo sutartį ieškovė sužinojo tik tada, kai atsirado galimybė išieškoti skolą, t. y. po to, kai pasibaigė ginčas dėl mokestinės nepriemokos – 2019 m. balandžio 17 d., todėl vienerių metų ieškinio senaties termino actio Pauliana ieškiniui reikšti ieškovė nėra praleidusi. Atsakovas A. Z. jam padovanotą turtą pardavė sąžiningiems turto įgijėjams, todėl pripažinus dovanojimo sandorį negaliojančiu nuo jo sudarymo momento neigiamos sandorio pasekmės turi būti pašalinamos taikant restituciją sumokant ekvivalentą pinigais. Ekvivalentas pinigais skaičiuotinas ne pagal dovanojimo sutartyje nustatytą turto vertę (164 648,98 Eur), bet pagal pirkimo–pardavimo sutartyje nustatytą kainą – 260 000 Eur, ir tokią sumą ji prašo priteisti iš atsakovo A. Z.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. lapkričio 12 d. sprendimu ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinį atmetė.
6. Teismas nustatė, kad sutuoktiniai A. Z. ir M. Z. 2012 m. sausio 4 d. dovanojimo sutartimi sūnui A. Z. padovanojo butą (duomenys neskelbtini), ir garažą (duomenys neskelbtini). Sutartyje dovana įvertinta 164 648,98 Eur. A. Z. šį turtą pardavė 2017 m. gegužės 19 d. pirkimo–pardavimo sutartimi už 260 000 Eur.
7. Teismas nustatė, kad VMI, patikrinusi atsakovės M. Z. GPM ir PSDĮ apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumą, 2015 m. gruodžio 8 d. patikrinimo aktu papildomai apskaičiavo 226 321,83 Eur mokėtinų mokesčių sumą, kuri patvirtinta 2016 m. kovo 9 d. sprendimu, suskaičiuota 131 175 Eur delspinigių suma ir skirta 22 634 Eur bauda. Atlikus atsakovo A. Z. GPM ir PSDĮ apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo mokestinį patikrinimą, papildomai apskaičiuota 117 141,16 Eur mokėtinų mokesčių suma, patvirtinta 2016 m. kovo 14 d. sprendimu, bei apskaičiuota 58 025 Eur delspinigių suma ir skirta 11 715 Eur bauda. Atsakovų skundai dėl šių kontrolės veiksmų atmesti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. sprendimu (administracinė byla Nr. eI-1711-811/2017) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. nutartimi (administracinė byla Nr. eA-206-968/2019). Išnagrinėjęs atnaujintą administracinės bylos Nr. eA-206-968/2019 dalį, kuria ginčytas pareiškėjo A. Z. iš įmonės „Forbis LTD“ gautos 16 000 Eur sumos apmokestinimo ir su šia mokestine prievole susijusių kitų sumų (delspinigių, baudų) pagrįstumas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. birželio 10 d. nutartimi atmetė pareiškėjo A. Z. prašymą ir paliko nepakeistą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. nutartį (administracinė byla Nr. eA-3149-438/2020).
8. Teismas taip pat nustatė, kad ieškinio padavimo dieną atsakovas A. Z. ieškovei buvo skolingas iš viso 205 534,66 Eur, o atsakovė – 478 382,94 Eur. Ginčo dovanojimo sutarties sudarymo metu – 2012 m. sausio 4 d., atsakovė M. Z. buvo nesumokėjusi 190 000 Eur, o jos sutuoktinis – 86 000 Eur mokesčių.
9. Teismas nurodė, kad iki 2019 m. balandžio 17 d. teismo sprendimu buvo patvirtintas atsakovų mokestinės prievolės faktas ir mokestinis ginčas pasibaigė, ieškovė negalėjo imtis priverstinių vykdymo veiksmų papildomai apskaičiuotų mokesčių skolai išsiieškoti. Todėl ieškinio senaties terminas Pauliano ieškiniui (actio Pauliana) pareikšti prasidėjo nuo 2019 m. balandžio 18 d., vadinasi, pareiškusi ieškinį 2020 m. balandžio 2 d. ieškovė nepraleido vienerių metų ieškinio senaties termino.
10. Teismas pažymėjo, kad sutuoktinių A. Z. ir M. Z. mokėtų mokesčių patikrinimas, kurio metu ir buvo nustatyta, jog tikrintais laikotarpiais jie deklaravo ir sumokėjo per mažai mokesčių bei įmokų, buvo atliktas, Vilniaus apskrities VMI 2016 m. kovo 9 d. ir 2016 m. kovo 14 d. sprendimais patvirtinus mokesčių patikrinimo aktus, apskaičiavus delspinigius ir paskyrus jiems baudas, jau po nagrinėjamoje byloje ginčijamos 2012 m. sausio 4 d. atsakovų sudarytos buto ir garažo dovanojimo sutarties. Todėl, teismo vertinimu, 2012 m. sausio 4 d. ieškovė dar neturėjo neabejotino ir galiojančio reikalavimo atsakovams M. Z. ir A. Z. pagal mokestinę prievolę sumokėti papildomus mokesčius, kuriuos mokesčių administratorius papildomai apskaičiavo tik atlikęs mokesčių patikrą. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs atsakovų paaiškinimus, kad mokesčių administratorius, taikydamas turinio prieš formą principą, perkvalifikavo kai kuriuos jų sudarytus sandorius (atsakovė 2008–2012 m. asmeniniams poreikiams pirko vyno iš užsienio subjektų ir pastarieji pritaikė 0 proc. PVM tarifą; atsakovė iš užsienio juridinių asmenų gavo paskolų, jas deklaravo), todėl ir apskaičiavo jiems papildomus mokesčius atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 70, 81, 132 bei 144 straipsnių nuostatas.
11. Teismo nuomone, atsakovai M. Z. ir A. Z. turto dovanojimo sandorio sudarymo metu manė tinkamai vykdantys prievolę mokėti mokesčius. Tuo metu mokesčių administratorius nebuvo pradėjęs mokestinio patikrinimo, nebuvo apskaičiavęs papildomų mokesčių. Mokestinis ginčas nagrinėtas administraciniuose teismuose ir galutinai išnagrinėtas 2019 metais.
12. Taip pat teismas nustatė, kad atsakovų turimo turto vertė yra daugiau kaip 331 150 Eur. Ginčijamo sandorio sudarymo metu atsakovai turėjo dar ir kito turto, kurio vertė buvo 1 016 513 Eur (žemės sklypas ir gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini); žemės sklypas, aikštelė ir gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini)6; 1/9 inžinerinių tinklų (duomenys neskelbtini)). Įvertinęs bendrą nesumokėtų mokesčių sumą (276 000 Eur), ginčijamu sandoriu perleisto turto vertę (164 648,98 Eur), teismas padarė išvadą, kad ginčo sutartimi skolininkai sumažino bendrą viso savo tuo metu turėto turto vertę apie 14 proc. Toks turto sumažėjimas nelėmė ieškovės galimybių efektyviai išsiieškoti 276 000 Eur skolą iš likusio skolininkų turto (1 016 513 Eur) esminio sumažėjimo. Taigi, teismo vertinimu, nėra nustatyta ir antroji actio Pauliana instituto taikymo sąlyga (ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises).
13. Pasisakydamas dėl 2012 m. sausio 4 d. dovanojimo sutarties šalių sąžiningumo (nesąžiningumo), teismas svarbiomis pripažino tokias aplinkybes, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu atsakovai M. Z. ir A. Z. nebuvo įspėti apie būsimą mokesčių patikrinimą; jie buvo įsitikinę, kad teisingai apskaičiavo ir deklaravo mokesčius bei nežinojo, kad ateityje (po kelių metų) mokesčių administratorius perkvalifikuos praeityje jų sudarytus sandorius ir paskaičiuos papildomų mokesčių. Teismo vertinimu, ginčijamas sandoris nebuvo toks atsakovų veiksmas, kuriuo jie siekė paslėpti savo turtą tam, kad išvengtų priverstinio mokestinės prievolės išieškojimo – dovanojimo sutartis įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Turtą įgijęs A. Z. ilgą laiką (penkis metus) gyveno padovanotame bute ir naudojosi garažu. Byloje nenustatyta, kad atsakovų tikslai, sudarant ginčijamą sandorį, buvo nesąžiningi.
14. Nustatęs, kad nebuvo ieškovės, kaip kreditorės, neabejotinos ir galiojančios teises, kad dovanojimo sutartis nepažeidė ieškovės teisių, kad atsakovai buvo sąžiningi, teismas konstatavo, kad nėra visų sąlygų 2012 m. sausio 4 d. dovanojimo sutartį pripažinti negaliojančia pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnį. Atitinkamai, nėra pagrindo taikyti restituciją, kaip sandorio negaliojimo pagrindą (CK 6.145 straipsnis). Nepaisant to, teismas pasisakė ir dėl ieškinio reikalavimo taikyti restituciją formuluotės bei restitucijos aiškinimo (bet ne taikymo, nes tam pagrindo nėra).
15. Ieškovė savo ieškinyje prašė taikyti restituciją ir priteisti ieškovei iš atsakovo A. Z. buto ir garažo vertę ekvivalentu pinigais. Atsižvelgęs į kasacinio teismo išaiškinimą, kad esminis restitucijos bruožas (požymis) yra tas, kad restitucija galima tik tarp sandorio šalių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2012), taip pat į Pauliano ieškinio tikslą, teismas nurodė, kad, pripažinus sandorį negaliojančiu ir pritaikius restituciją, tiek nekilnojamasis turtas, tiek piniginis ekvivalentas, galėtų būti priteisiamas ne ieškinį pareiškusiam kreditoriui, bet pačiam skolininkui, kurio mokumas turėtų būti atkurtas. Ieškovė nėra ginčijamos dovanojimo sutarties šalis, ji yra atsakovų M. Z. ir A. Z. (dovanotojų) kreditorė, todėl ieškinio reikalavimas, taikant restituciją, priteisti tiesiogiai ieškovei iš apdovanotojo A. Z. jam padovanoto turto vertės piniginį ekvivalentą yra nepagrįstas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
16. Ieškovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
16.1. Teismo išvada, kad atsakovai M. Z. ir A. Z. ginčo sandorio sudarymo metu manė tinkamai vykdantys prievolę mokėti mokesčius, yra paremta išimtinai atsakovų atstovų paaiškinimais, bet ne byloje esančiais įrodymais. Vilniaus apskrities VMI patikrinimo akte nurodyta, kad M. Z., pirkdama vyną iš užsienio subjektų, vykdydama individualią veiklą ir būdama PVM mokėtoja, naudojo savo PVM mokėtojos kodą ir negalėjo nežinoti jo naudojimo pasekmių. Teismas klaidingai nurodė, kad VMI perkvalifikavo vyno įsigijimo sandorius, kadangi toks perkvalifikavimas nebuvo atliekamas. Vilniaus apskrities VMI nustatė, kad M. Z. nedeklaravo vyno įsigijimo sandorių ir nesumokėjo PVM mokesčio, kurį mokėti privalėjo. 2008–2012 metų laikotarpiu atsakovė sudarė vyno įsigijimo sandorių už 244 405,12 Eur (843 882,00 Lt).
16.2. Aplinkybę, kad atsakovų įvardijami paskolos sandoriai buvo sudaryti dirbtinai, siekiant vienintelio tikslo – gauti mokestinės naudos, pripažino ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, todėl nepagrįsta teismo išvada, kad atsakovai galėjo manyti, jog tinkamai vykdo prievolę mokėti mokesčius. Tikrasis sandorių turinys VMI tampa žinomas tik atlikus mokestinį patikrinimą, ir net tuo atveju didele dalimi turima pasikliauti mokesčių mokėtojų pateikiamais dokumentais. Tačiau tai negali reikšti, kad mokesčių mokėtojai apie turimas prievoles sužino tik po atlikto mokestinio patikrinimo. Tokia pozicija iš esmės paneigtų mokesčių privalomumo principą, nes mokesčių sumokėjimas ir deklaravimas įstatymų nustatytais terminais ir tvarka neturėtų prasmės. M. Z. žinojo, kad iš užsienio juridinių asmenų, su kuriais pasirašė paskolos sutartis, gauna pajamas, kurios yra apmokestintos gyventojų pajamų mokesčiu.
16.3. Teismas neįsigilino į aktualų teisinį reglamentavimą ir į bylą ieškovės pateiktus įrodymus, todėl padarė nepagrįstą išvadą dėl VMI neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės nebuvimo. Mokesčių mokėtojas, kuriam patikrinimo metu priskaičiuoti papildomai mokėtini mokesčiai, laikomas skolingu nuo to momento, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, o ne nuo patikrinimo akto patvirtinimo mokestinio ginčo pabaigos. VMI reikalavimo teisė ginčijamo sandorio sudarymo metu nebuvo ginčijama ir galiojo, tačiau dėl neteisėtų atsakovų A. Z. ir M. Z. veiksmų, šiems vengiant deklaruoti mokėtinus mokesčius, nebuvo žinomas mokestinės prievolės egzistavimo faktas.
16.4. M. Z. yra VMI skolininkė nuo 2008 m, o A. Z. nuo 2010 m., taigi žymiai, anksčiau nei buvo sudarytas ginčijamas sandoris. Mokesčių nedeklaravimas neturėtų būti suprantamas kaip mokestinės prievolės nebuvimas (negaliojimas) CK 6.66 straipsnio prasme, kadangi mokestinės prievolės ginčijimo tvarka yra aiškiai reglamentuota MAĮ, o mokesčių vengimas neturėtų suteikti daugiau teisių, nei mokestinės prievolės ginčijimas įstatymų nustatyta tvarka.
16.5. Nepagrįsta ir tokia teismo išvada, kad atsakovai turėjo dar ir kito turto, todėl perleisto turto vertė sudarė tik nedidelę jo dalį, atitinkamai, dėl šios priežasties dovanojimo sandoris nepažeidė kreditorės VMI teisių. Sprendime nurodomas kitas turėtas atsakovų nekilnojamasis turtas taip pat buvo perleistas, šio turto perleidimo sandoriai yra ginčijami kitoje Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje. Be to, nėra žinoma ir dovanojimo sandorio sudarymo metu atsakovams priklausiusio nekilnojamojo turto vertė, todėl negalima ir išvada, kad po ginčijamo sandorio sudarymo likusio nekilnojamojo turto, jį realizavus, būtų pakakę mokestinei nepriemokai padengti. Perleidus ginčo turtą atsakovų mokumas buvo sumažintas tiek, kad dabar likusio turto nepakanka atsiskaityti su kreditore VMI, ginčijamu sandoriu buvo sukelta reali grėsmė, kad atsakovų įsipareigojimai nebus įvykdyti. Tai patvirtina ir aplinkybė, kad atsakovai iki šiol nėra atsiskaitę su VMI.
16.6. Atsižvelgiant į tai, kad dovanojimo sutartis sudaryta tėvų su sūnumi, atsakovų nesąžiningumas preziumuojamas pagal įstatymą. Todėl ir aplinkybė, kad atsakovai iki ginčijamo sandorio sudarymo nebuvo įspėti apie mokestinį patikrinimą, negali būti vertinama kaip jų sąžiningumo patvirtinimas, nustačius gaunamų pajamų nedeklaravimo ir sandorių toms pajamoms nuslėpti sudarymo faktus. Mokestiniame ginče teismai jau nustatė tokius faktus, kad atsakovai suvokė, kokius veiksmus jie atlieka. A. Z. ginčo turtą išlaikė 5 metus, t. y. minimalų laiką, kuriam praėjus, turto perleidimas nebebuvo apmokestinamas gyventojų pajamų mokesčiu. Jokie byloje esantys įrodymai nepaneigia atsakovų nesąžiningumo prezumpcijos.
16.7. Skundžiamas sprendimas negali būti laikomas tinkamai motyvuotu, todėl turėtų būti panaikintas. Teismas nepasisakė dėl vienos iš privalomų actio Pauliana instituto taikymo sąlygų – ginčijamo sandorio neprivalomumo, todėl buvo apsunkintas apeliacinio skundo teikimas. Atsakovai neprivalėjo sudaryti ginčijamo dovanojimo sandorio, jo sudarymo metu tiek M. Z., tiek A. Z. dovanotame bute buvo deklaravę gyvenamąją vietą.
17. Atsakovai A. Z., M. Z. ir A. Z. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą; taikyti ieškinio senatį ieškovės reikalavimams dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu (actio Pauliana) ir restitucijos taikymo. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
17.1. Ieškovė neturėjo reikalavimo teisės atsakovų M. Z. ir A. Z. atžvilgiu šiems sudarant ginčijamą sandorį. VMI pritaikyta mokestinė taisyklė dėl sandorių perkvalifikavimo negali būti besąlygiškai taikoma civilinėje teisėje. Pagal įstatyminį reguliavimą ir VMI veiklą reglamentuojančias taisykles, šios bylos faktines aplinkybes, atsakovų prievolės VMI atsirado tik 2016 m. pradžioje (po patikrinimo aktų patvirtinimo), o galiojančiomis ir neginčijamomis jos tapo tik 2019 m. pradžioje ir galutinai – 2020 metais.
17.2. Ginčijamu sandoriu niekaip negalėjo ir nebuvo pažeistos ieškovės teisės ar teisėti interesai. VMI reikalavimo teisė atsakovų atžvilgiu atsirado ne anksčiau kaip 2016 m. Be to, atsakovai tiek dovanojimo sutarties sudarymo metu, tiek ir šiuo metu turi daugiau turto, nei kad teigia VMI. Nei turto turėjimas, nei jo rinkos vertė nebuvo ginčijami proceso metu, todėl teismas pagrįstai rėmėsi duomenimis apie turto vertę, konstatuodamas ieškovės interesų pažeidimo nebuvimą. Aplinkybė, kad ir kitas atsakovų turėtas nekilnojamasis turtas vėliau buvo perleistas, nėra teisiškai reikšminga šiai bylai. Atsakovai be Vilniaus apygardos teismo identifikuoto nekilnojamojo turto, kurį turėjo dovanojimo sutarties sudarymo metu, taip pat turėjo ir kito turto, kurio vertė viršijo 2,5 mln. Eur, tai patvirtina papildomi įrodymai, kurių pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu VMI neginčijo atsakovų turėto turto vertės ir (ar) jo pakankamumo mokestinei nepriemokai padengti, tokį ginčą iškėlė tik apeliaciniame skunde.
17.3. Atsakovai M. Z. ir A. Z., sudarydami ginčijamą sandorį, veikė sąžiningai, o atsakovui A. Z. nesąžiningumo prezumpcija apskritai negali būti taikoma.
17.4. Teismas priėmė argumentuotą, išsamiai motyvuotą ir pagrįstą sprendimą, pasisakė dėl teisiškai reikšmingų bylai aplinkybių, tinkamai ir išsamiai ištyrė šalių pateiktus įrodymus; sprendime konstatavo keturių (iš penkių) actio Pauliana sąlygų nebuvimą, taigi vien tai, kad nebuvo pasisakyta dėl dovanojimo sutarties neprivalomumo, bylos baigčiai neturi jokios reikšmės.
17.5. Dovanojimo sutartis buvo sudaryta atsakovams siekiant padėti savo sūnui, turėjusiam įsiskolinimą už mokslą, bei tokiu būdu įgyvendinus pareigą išlaikyti savo vaikus. Atsakovo A. Z. atžvilgiu taikytina bendra sąžiningumo prezumpcija, įtvirtinta CK 4.26 straipsnio 2 dalyje.
17.6. Ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą, kurį atsakovai prašė ir prašo taikyti. Sprendžiant, kad ieškovė apie atsakovų mokestinės prievolės atsiradimą, jos dydį bei tariamą savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2019 m. balandžio 17 d., atitinkamai nėra jokio pagrindo vertinimui, kad atsakovai apie tai turėjo žinoti prieš daugiau nei 7 metus, t. y. 2012 m. sausio 4 d. sudarydami ginčijamą dovanojimo sutartį. Todėl laikant, jog ieškinio senatis prasidėjo tik nuo 2019 m. balandžio 17 d., tai tuo pačiu turėtų reikšti, kad sudarant 2012 m. dovanojimo sutartį jokie ieškovės interesai nebuvo pažeisti.
17.7. Apeliaciniame skunde ieškovė neginčija teismo argumentų, kad jos prašoma restitucija iš pricipo negalima, o tai užkerta kelią ieškinio patenkinimui pilna apimti, kaip to prašo ieškovė savo apeliaciniame skunde.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl naujų įrodymų
18. Atsakovai kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė naujus įrodymus: 1) UAB „Forbis“ Juridinių asmenų registro (toliau – JAR) išrašo kopiją; 2) UAB „Forbis“ akcininkų sąrašo kopiją; 3) UAB „Velinga“ JAR išrašo kopiją; 4) UAB „Relista“ JAR išrašo kopiją; 5) A. Z. ir M. Z. santuokos liudijimą; 6) išrašo iš A. Z. UAB „Forbis“ vertybinių popierių sąskaitos kopiją; 7) išrašo iš M. Z. UAB „Forbis“ vertybinių popierių sąskaitos kopiją; 8) UAB „Forbis“ 2013 m. balanso kopiją; 9) UAB „Biuro valda“ JAR išrašo kopiją; 10) UAB „Biuro valda“ akcininkų sąrašo kopiją; 11) 2015 m. liepos 17 d. UAB „Forbis“ ir UAB „Biuro valda“ sudaryto perdavimo–priėmimo akto kopiją; 12) 2015 m. lapkričio 20 d. UAB „Biuro valda“ verslo vertinimo ataskaitos kopiją; 13) 2020 m. lapkričio 23 d. antstolio M. D. pažymos apie vykdymo eigą kopiją; 14) 2013 m. birželio 20 d. UAB „Velinga“ pažymos kopiją; 15) išrašo iš Nekilnojamojo turto registro apie žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kopiją. Atsakovų teigimu, šių įrodymų pateikimo būtinumas kilo atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus.
19. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 314 straipsnyje nustatytas reglamentavimas įsakmiai neleidžia apeliacinės instancijos teisme priimti naujų įrodymų, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
20. Aiškindamas šią proceso teisės normą kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Ribojimo teikti naujus įrodymus išlygos CPK 314 straipsnio prasme sietinos su objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių dalyvaujančiam byloje asmeniui pirmosios instancijos teisme pateikti atitinkamus įrodymus, egzistavimu, t. y. draudimas pateikti ir kartu priimti naujus įrodymus netaikomas tais atvejais, jeigu, pirma, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atitinkamus įrodymus, antra, jeigu įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019 19 punktas ir 20 punkte nurodyta kasacinio teismo praktika). Be to, kasacinis teismas yra išskyręs atitinkamus kriterijus, kurie turi būti patikrinti ir įvertinti sprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktas).
21. Nors atsakovai teigia, kad papildomų įrodymų, pagrindžiančių jų turtinę padėtį, pateikimo būtinybė iškilo vėliau, nes bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu VMI neginčijo atsakovų turėto turto vertės ir (ar) jo pakankamumo mokestinei nepriemokai padengti, tačiau ir pats ieškinys, ir byloje esantys duomenys liudija priešingai. Tokio ieškinio pareiškimo teisme pagrindinis tikslas (CK 6.66 straipsnis) yra skolininko mokumo atkūrimas. Akivaizdu, kad asmuo, kuriam yra pareikštas tokio pobūdžio reikalavimas ir kuris su šiuo reikalavimu nesutinka, turi procesinę pareigą pirmosios instancijos teisme įrodinėti turimo turto / piniginių lėšų, turimo turto vertės pakankamumą savo prievolėms kreditoriui, kuris pareiškė tokį ieškinį, įvykdyti. Tik taip gali būti įrodinėjamas ieškinio reikalavimo nepagrįstumas, juolab kad kreditoriui objektyviai prieinama tik ta informacija, kuri yra viešuose registruose, ar kurią jam pateikia skolos išieškojimą vykdantis antstolis, jeigu toks procesas būna prasidėjęs.
22. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškovė teigė, kad ginčo sandoriu atsakovai sumažino savo turimą turtą, o atsakovai kartu su atsiliepimu į ieškinį teikė įrodymus, pagrindžiančius ginčo sandorio metu buvusią jų turtinę padėtį, tiek bylos nagrinėjimo metu esamą jų turtinę padėtį, o 2020 m. rugsėjo 25 d. teikė papildomus įrodymus. Be to, atsakovai visiškai nemotyvuoja, kodėl su atsiliepimu į apeliacinį skundą jų pateikti nauji įrodymai nebuvo / negalėjo būti teikiami bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, atsižvelgiant ir į tai, kad visų šių dokumentų datos ar juose fiksuojama informacija neabejotinai egzistavo šios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu.
23. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovai turėjo galimybę šiuos įrodymus teikti pirmosios instancijos teismui, tačiau savalaikiai ja nepasinaudojo (CPK 7 straipsnio 2 dalis). Kadangi sąlygų išimties iš CPK 314 straipsnyje įtvirtintos bendrosios taisyklės taikymui teisėjų kolegija nenustatė, atsakovų su atsiliepimu į apeliacinį skundą pridėti nauji įrodymai nepriimami ir nevertinami. Pažymėtina, kad su teismui prieinamuose registruose esančia informacija, esant poreikiui, teismas gali pats susipažinti vadovaudamasis CPK 179 straipsnio 3 dalies nuostata.
Dėl CK 6.66 straipsnyje įtvirtinto instituto taikymo sąlygų ir bylos nagrinėjimo ribų
24. CK 6.66 straipsnyje įtvirtintas actio Pauliana institutas yra specialusis, su sutarčių laisvės principo ribomis susijęs kreditoriaus teisių gynimo būdas, kurio poreikis nulemtas siekio užkirsti kelią galimam skolininko piktnaudžiavimui savo teisėmis, taip užtikrinant įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų pareigų kreditoriui įvykdymą. Šio instituto paskirtis – ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinama kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116-313/2018).
25. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017, 47 punktas; 2020 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-338-969/2020).
26. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad sąlygų visumos Pauliano ieškiniui patenkinti nėra. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, pripažįsta, kad teismas suklydo spręsdamas dėl šio kreditorių interesų apsaugai skirto instituto taikymo sąlygų. Tokiu atveju teisėjų kolegija įvertina tas sąlygas, kurių netinkamu nustatymu arba nenustatymu (nepasisakymu dėl jų) yra grindžiamas apeliacinis skundas, t. y. pasisako dėl kreditorės reikalavimo teisės buvimo, kreditorės teisių pažeidimo, dėl atsakovų neprivalėjimo sudaryti sandorį ir jų nesąžiningumo, taip pat dėl ir restitucijos taikymo, jos būdo.
27. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas, apeliaciniu skundu nėra skundžiama, todėl teisėjų kolegija, pritardama tokiai teismo pozicijai, šiuo aspektu plačiau nepasisako (CPK 320 straipsnis), nepaisant to, kad šią išvadą atsiliepime į apeliacinį skundą kvestionuoja ir prašo taikyti senatį atsakovai. Atsakovai apeliacinio skundo dėl teismo sprendimo nėra padavę ir savo argumentų, kuriais būtų kritikuojamos pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, neišdėstė, juolab kad procesas apeliacinės instancijos teisme nėra pirmosios instancijos teismo proceso pakartojimas (ginčo išnagrinėjimas iš naujo) ir vyksta pagal specialias CPK nustatytas taisykles, atsižvelgiant į apeliacijos paskirtį.
28. Ieškinio senaties instituto aiškinimo aspektu pažymėtina tik tai, kad šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kai kreditorius sužino ar turi sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį (CK 6.66 straipsnio 3 dalis). Atsakovai atsiliepime netinkamai interpretuoja kreditoriaus teisių pažeidimą, nuo kurio ir pradedamas skaičiuojamas vienerių metų terminas actio Pauliana reikalavimui pareikšti. Apie savo pažeistas teises, sudarius dovanojimo sandorį, kreditorė (apeliantė VMI) negalėjo sužinoti nei nuo atsakovų mokestinių prievolių atsiradimo, nei nuo mokestino patikrinimo atlikimo, nei nuo dovanojimo sutarties sudarymo (t. y. prieš 7 metus, kaip atsiliepime tvirtina atsakovai). Šio termino eigos pradžia teismo pagrįstai buvo susieta su tuo momentu, kai kreditorei atsirado galimybė pradėti skolos iš atsakovų turto išieškojimo procesą, bet paaiškėjo, kad atsakovai neatlygintinais sandoriais yra perleidę ne tik ginčo turtą, bet ir kitą savo turtą, kurių perleidimo sandoriai taip pat buvo ginčijami Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-882-577/2021, kurioje 2021 m. vasario 18 d. priimtas teismo sprendimas dar nėra įsiteisėjęs (Lietuvos teismų informacinė sistema LITEKO; CPK 179 straipsnio 3 dalis). Paaiškėjus, kad išieškojimas iš turto neįmanomas, kreditorius sužino / turi sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Kitokio skaičiavimo būtinumą patvirtinančių įrodymų į nagrinėjamą bylą nebuvo pateikta.
Dėl kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės
29. Apeliantė pirmosios instancijos teismo sprendimą visų pirma kvestionuoja akcentuodama tai, kad teismas netinkamai nustatė faktinę aplinkybę, jog apeliantės reikalavimai atsakovų M. Z. ir A. Z. atžvilgiu susidarė jau tik po ginčo sandorio – 2012 m. sausio 4 d. dovanojimo sutarties – sudarymo, todėl ji neturėjo neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės kaip vienos iš būtinųjų tokio ieškinio patenkinimo sąlygos. Su tokia apeliantės pozicija teisėjų kolegija sutinka.
30. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas pirmąją actio Pauliana patenkinimo sąlygą (t. y. kad kreditorius privalo įrodyti savo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, sudariusiam actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį), laikosi nuoseklios pozicijos, kad šis institutas gali būti taikomas, kai skolininkas nėra įvykdęs visos ar dalies prievolės kreditoriui arba įvykdęs ją netinkamai. Pripažįstama, kad naudoti actio Pauliana ieškinį kaip teisių gynimo būdą kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo arba prievolės pasibaigimo kitais įstatyme įtvirtintais pagrindais (CK 6.124–6.129 straipsniai). Pagal CK įtvirtintą actio Pauliana instituto reglamentavimą tokio ieškinio pareiškimo metu nereikalaujama, kad reikalavimo teisė būtų vykdytina, t. y. sprendžiant dėl kreditoriaus reikalavimo teisės egzistavimo, kaip pirmosios actio Pauliana sąlygos, neturėtų būti atsižvelgiama į terminuotos prievolės termino suėjimo faktą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad galiojanti kreditoriaus reikalavimo teisė, kaip savarankiška actio Pauliana sąlyga, nesietina ir negali būti tapatinama su prievolės (ir kreditoriaus teisių) pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2017 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-372-969/2017; 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-74-469/2019).
31. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą. Šio momento nustatymas yra reikšmingas, nes paprastai kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo: skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą. Kreditoriaus reikalavimo teisės atsiradimo momentas priklauso nuo prievolės prigimties: sutartinių prievolių atsiradimas siejamas su sutarties sudarymu, o prievolės iš delikto atsiradimas ? su žalos padarymu ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-191-915/2016).
32. Apeliantė tvirtina, kad reikalavimą atsakovams ji turėjo iki ginčijamo dovanojimo sandorio sudarymo, o reikalavimas atsirado pastariesiems nesumokėjus mokesčių į valstybės biudžetą. Apeliantės teigimu, ginčijamo sandorio sudarymo metu, t. y. 2012 m. sausio 4 d., atsakovų M. Z. ir A. Z. bendra mokesčių skola jau siekė 276 000 Eur. Atsakovai laikosi kitokios pozicijos, t. y. kad jų prievolės VMI atsirado tik 2016 m. pradžioje (po patikrinimo aktų patvirtinimo), tačiau galiojančiomis ir neginčijamomis jos tapo tik 2019 m. pradžioje bei galutinai – 2020 m., išnagrinėjus administracinį ginčą su apeliante. Tokia atsakovų pozicija aiškiai stokoja pagrįstumo.
33. Viena vertus, būtent tokio, kokį pateikia atsakovai, neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės turėjimo aiškinimo nesuponuoja nei administracinio ginčo kilimo bei paskesnio jo teisminio išnagrinėjimo faktas, nei atsakovų akcentuota aplinkybė, kad jie klydo dėl savo prievolių VMI buvimo ir / ar nežinojo prievolės dydžio iki teisminio ginčo administraciniame teisme galutinio išsprendimo. Kasacinis teismas šiuo aspektu yra pasisakęs, kad tokio pobūdžio aplinkybės nesudaro teismui pagrindo konstatuoti, jog prievolė, o kartu ir kreditoriaus reikalavimo teisė, apskritai neegzistavo iki tol, kol nebuvo priimtas ir neįsiteisėjo teismo sprendimas, kuriuo kreditoriui iš skolininko priteista (nagrinėjamu atveju – patvirtintas VMI akto teisėtumas ir pagrįstumas) atitinkama suma, juolab kad įstatyme nedraudžiama net ir vienoje byloje spręsti tiek dėl kreditoriaus reikalavimo pripažinimo (pavyzdžiui, atitinkamo dydžio skolos iš skolininko priteisimo), tiek kartu ir dėl jo reikalavimo panaikinti skolininko sudarytą sandorį actio Pauliana pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2011; 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012; 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-469/2019). Todėl, priešingai nei tvirtina atsakovai ir sprendė pirmosios instancijos teismas, atsakovų prievolės kreditorei atsiradimo momentas negali būti siejamas ar tapatinamas su administracinio ginčo dėl mokestinės nepriemokos ir netesybų Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme nagrinėjimo užbaigimu.
34. Kita vertus, šalis sieja mokestinės prievolės, t. y. nevienkartiniai, tęstiniai santykiai, todėl sprendžiant dėl pirmosios actio Pauliana taikymo sąlygos buvimo, būtina įvertinti, ar atsakovai ginčijamo sandorio sudarymo metu jau turėjo galiojančią mokestinę nepriemoką. Kitaip tariant, būtina nustatyti momentą, nuo kada atsakovams atsirado prievolė sumokėti atitinkamus mokesčius. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, kad tokios prievolės atsiradimo momentas yra siejamas ne su mokesčių administratoriaus priimto sprendimo momentu, o aplinkybe, kada mokesčių mokėtojui realiai kilo prievolė sumokėti valstybės biudžetui atitinkamus mokesčius (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-872-943/2018).
35. MAĮ 2 straipsnio 20 punkte nustatyta, kad mokestinė prievolė – mokesčio įstatymo pagrindu atsirandanti mokesčių mokėtojo pareiga teisingai apskaičiuoti mokestį, laiku sumokėti mokestį bei su juo susijusias sumas į biudžetą ir vykdyti pareigas, susijusias su mokesčių apskaičiavimu ir sumokėjimu. Kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos (MAĮ 8 straipsnio 1 dalis). MAĮ 40 straipsnyje yra nustatytos mokesčių mokėtojų pareigos: laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę (MAĮ 40 straipsnio 1 punktas); teisingai apskaičiuoti mokestį, vadovaujantis mokesčių įstatymais (MAĮ 40 straipsnio 4 punktas); laiku pateikti mokesčių deklaracijas ir kitus teisės aktuose nurodytus dokumentus (MAĮ 40 straipsnio 5 punktas). Pagal MAĮ 66 straipsnio 1 dalį pats mokesčių mokėtojas, vadovaudamasis mokesčių teisės aktais, jam priklausantį mokėti mokestį ir apskaičiuoja, išskyrus atitinkamuose mokesčių teisės aktuose numatytas išimtis. Pastebėjęs, kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, mokesčių mokėtojas jį perskaičiuoja. Pagal šio straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais arba kitais šiame skyriuje numatytais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais.
36. Mokesčio nepriemoka – mokesčių mokėtojo mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto įstatymo lydimojo teisės akto nustatyta tvarka laiku nesumokėta mokesčio suma (MAĮ 2 straipsnio 11 punktas). Pagal MAĮ 81 straipsnio 1 dalį mokesčių mokėtojas privalo sumokėti mokestį to mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto lydimojo teisės akto nustatytu terminu.
37. Pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPMĮ) 3 straipsnį pajamų mokestį moka pajamų gavęs gyventojas, o pagal GPMĮ 8 straipsnio 1 dalį pajamos pripažįstamos jų gavimo momentu. GPMĮ 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas, per mokestinį laikotarpį gavęs pajamų, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, gegužės 1 dienos (jeigu šio straipsnio 3 dalyje ar GPMĮ 28 straipsnyje nenustatyta kitaip) privalo pats arba per savo įgaliotą asmenį pateikti mokesčio administratoriui metinę pajamų mokesčio deklaraciją už praėjusį mokestinį laikotarpį ir joje deklaruoti visas praėjusio mokestinio laikotarpio pajamas ir už jas apskaičiuotą pajamų mokestį, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. GPMĮ 27 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas, kuriam pagal šį straipsnį tenka prievolė teikti metinę pajamų mokesčio deklaraciją, pajamų mokesčio skirtumą tarp metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje už mokestinį laikotarpį apskaičiuotos pajamų mokesčio sumos ir mokestiniu laikotarpiu sumokėtos (išskaičiuotos) pajamų mokesčio sumos privalo sumokėti į biudžetą iki šiame straipsnyje nustatyto metinės pajamų mokesčio deklaracijos pateikimo termino pabaigos. Vadovaujantis aptartomis GPMĮ nuostatomis, gyventojų pajamų mokestis turi būti deklaruotas ir sumokėtas iki gegužės 1 dienos.
38. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) 85 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokestinis laikotarpis yra kalendorinis pusmetis, mokestinio laikotarpio PVM deklaracija turi būti pateikta ne vėliau kaip iki kito pusmečio pirmo mėnesio 25 dienos. PVMĮ 90 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už mokestinį laikotarpį mokėtina į biudžetą PVM suma, apskaičiuota PVMĮ 89 straipsnyje nustatyta tvarka, privalo būti sumokėta į biudžetą ne vėliau kaip iki šio Įstatymo 85 ar 1153 straipsnyje nustatyto mokestinio laikotarpio PVM deklaracijos pateikimo termino pabaigos. Kaip matyti iš nurodytų PVMĮ nuostatų, mokesčių mokėtojas turi pareigą sumokėti kiekvieno mokestinio laikotarpio PVM iki kito mėnesio 25 dienos.
39. Bylos duomenimis, Vilniaus apskrities VMI atliko atsakovės M. Z. gyventojų pajamų mokesčio ir pridėtinės vertės mokesčio patikrinimą už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., taip pat privalomojo sveikatos draudimo įmokų patikrinimą už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. ir 2016 m. kovo 9 d. sprendimu Nr. (4.64)-FR0682-142 patvirtino 2015 m. gruodžio 8 d. patikrinimo aktą Nr. (4.65)-FR-0680-841, kuriame atsakovei papildomai priskaičiuota 50 976,60 Eur PVM, 24 328 PVM delspinigių, skirta 5 098 Eur PVM bauda, taip pat pagal mokesčių administratoriaus vertinimą apskaičiuoti 165 670 Eur GPM ir 9 675 Eur PSD įmokų, 100 768 GPM ir 6 079 Eur PSD įmokų delspinigiai, taip pat skirtos 16 568 Eur GPM ir 968 Eur PSD įmokų baudos.
40. Vilniaus apskrities VMI atliko atsakovo A. Z. gyventojų pajamų mokesčio patikrinimą už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., taip pat privalomojo sveikatos draudimo įmokų patikrinimą už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. ir 2016 m. kovo 14 d. sprendimu Nr. (4.64)-FR0682-144 patvirtino 2015 m. gruodžio 21 d. patikrinimo aktą Nr. (4.65)-FR-0680-880, kuriame atsakovui papildomai priskaičiuota 2 400 Eur GPM ir 966,95 Eur PSD įmokų, 1 154 GPM ir 611 Eur PSD įmokų delspinigiai, taip pat skirtos 240 Eur GPM ir 97 Eur PSD įmokų baudos, taip pat pagal mokesčių administratoriaus vertinimą apskaičiuoti 104 106,02 Eur GPM ir 9 668 Eur PSD įmokų, priskaičiuota 50 144 Eur GPM ir 6 116 Eur PSD įmokų delspinigių, skirtos 10 411 Eur GPM ir 967 Eur PSD įmokų baudos.
41. Šių patikrinimų teisingumas patvirtintas išnagrinėjus administracinius / mokestinius ginčus ir atmetus atsakovų skundus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-1711-811/2017 bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-206-968/2019, bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3149-438/2020. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-1711-811/2017 buvo konstatuota, kad nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių bei dėl aritmetinio mokestinių prievolių apskaičiavimo ginčijamuose sprendimuose. Ir nors ieškovė ieškinyje nenurodė atsakovų įsiskolinimo sumos ginčo sandorio sudarymo metu, tačiau jos atstovas tokią aplinkybę nurodė teismo posėdžio metu, be to, ji pagrįsta į bylą pateiktais įrodymais – minėtais Vilniaus apskrities VMI patikrinimo aktais ir juos patvirtinančiais sprendimais, pateiktomis mokesčių suvestinėmis. Šie įrodymai patvirtina, kad M. Z. skola susidarė nuo 2008 m. liepos 26 d., A. Z. – nuo 2010 m. gegužės 3 d., o bendra atsakovų GPM, PVM ir PSD mokesčių skola iki 2012 m. sausio 1 d. sudarė 276 000 Eur. Nurodytų aplinkybių visetas teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad ginčo sandorio metu atsakovai turėjo pareigą sumokėti nurodytą mokesčio sumą, todėl apeliantė turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę.
42. Teisėjų kolegija, atmesdama atsakovų argumentus dėl vykusio teisminio ginčo reikšmės apeliantės neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės turėjimo vertinimui, dar kartą pažymi, kad prievolės vykdytinumas nėra būtinasis pirmosios actio Pauliana sąlygos (neabejotina ir galiojanti kreditoriaus reikalavimo teisė) požymis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Byloje esantys įrodymai vienareikšmiškai patvirtina, kad atsakovų mokestinė nepriemoka susidarė būtent tikrintu laikotarpiu 2009 – 2012 m., t. y. dar iki ginčo dovanojimo sandorio sudarymo, o mokestinio ginčo išnagrinėjimas administracinėje byloje tik suteikė kreditorei galimybę reikalauti priverstinio šios prievolės vykdymo.
43. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apskųstą sprendimą priėmęs pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl šios actio Pauliana taikymo sąlygos – kreditorės VMI neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės turėjimo – nebuvimo.
Dėl kreditorės teisių pažeidimo
44. Kreditorius, turėdamas galiojančią ir neabejotiną reikalavimo teisę, turi įrodyti ir jos pažeidimą. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: 1) kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus; 2) kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; 3) kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.
45. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas nenustatė ir šios actio Pauliana instituto taikymo sąlygos, pripažinęs, kad dovanojimo sutartimi perleidę butą ir garažą sūnui skolininkai iš tiesų sumažino bendrą viso savo tuo metu turėto turto vertę, bet tik labai nedidele dalimi (procentu), todėl toks sumažėjimas nelėmė ieškovės galimybės efektyviai išsiieškoti 276 000 Eur skolą iš likusio sumažėjusio skolininkų turto. Teisėjų kolegija, nesutikdama su šia teismo išvada, dar kartą atkreipia dėmesį į tai, kad neabejotina ir galiojanti kreditorės (apeliantės VMI) reikalavimo teisė, kurios buvimo faktas jau buvo konstatuotas pirmiau, dovanojimo sandorio sudarymo metu neturėjo vykdytinumo savybės, nes atsakovai privalomų mokėti mokesčių gera valia ne(su)mokėjo, iniciavo ginčus dėl tokios savo prievolės buvimo, vadinasi, kreditorė objektyviai negalėjo imtis jokių efektyvių išieškojimo veiksmų ar priemonių ir iš pas atsakovus tuo metu dar buvusio turto išieškoti dovanojimo sandorio sudarymo momentu neabejotinai egzistavusią mokestinę nepriemoką.
46. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad formuluotė „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu. Šios su skolininko mokumo sumažėjimu susijusios aplinkybės būtų nulemtos ginčijamo skolininko sudaryto sandorio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Nustatant actio Pauliana instituto taikymo sąlygą – kitokį kreditoriaus teisių pažeidimą, būtina atkreipti dėmesį ir į tai, jog kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, bet visgi sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008; 2015 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-174-313/2015; 2018 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428-690/2018). Be to, tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kreditorių teises pažeidžiančiu sandoriu gali būti pripažintas ir toks sandoris, dėl kurio atsiskaitymas su kreditoriais užtrunka ilgiau, nei būtų atsiskaityta iki sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012).
47. Taigi sprendžiant, ar ginčijamu sandoriu nebuvo „kitaip pažeistos kreditoriaus teisės“, būtina nustatyti, kad sumažėja ar nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Ši actio Pauliana taikymo sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, todėl teismai kiekvienu atveju nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu sprendžia, ar buvo kreditorių teisių pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017).
48. Atsakovų teigimu, jų turtinė padėtis 2012 m. buvo gera, todėl sudarę dovanojimo sandorį jie nepažeidė kreditorės teisių. Pirmosios instancijos teismas, sutikdamas su atsakovų argumentais, sprendė, kad atsakovai pateikė pakankamai įrodymų apie dovanojimo sandorio metu nuosavybės teise valdytą kitą turtą, kurio vertė, atsakovų teigimu, buvo 1 016 513 Eur (žemės sklypas ir gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini); žemės sklypas, aikštelė ir gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini); 1/9 inžinerinių tinklų (duomenys neskelbtini)). Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tokių duomenų aiškiai nepakako konstatuoti, kad kreditorės teisių pažeidimo šiuo konkrečiu atveju nėra.
49. Kaip minėta, kad kreditorių teisių pažeidimu yra pripažįstamas sutrukdymas kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, kai, sudarius ginčijamą sandorį, likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi arba atsiskaitymas su kreditoriais užtrunka ilgiau, nei būtų atsiskaityta iki sandorio sudarymo. Teisėjų kolegija atsižvelgia į tokias nustatytas faktines aplinkybes, kad apeliantė negali nukreipti išieškojimo į atsakovų turtą bei išieškoti ieškinio padavimo metu jau 478 382,94 Eur siekiančią atsakovės M. Z. skolą, ir 205 534,66 Eur siekiančią A. Z. skolą, nes skolininkų turto, kurio vertė atitiktų jų skolų šiai kreditorei sumą, neliko. Kaip matyti iš Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtos civilinės bylos Nr. e2-882-577/2021 šalių ir teismo procesinių dokumentų (LITEKO duomenys; CPK 179 straipsnio 3 dalis), beveik visą vertingą atsakovams nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą šie, kol vyko mokestiniai / administraciniai ginčai, po nagrinėjamoje byloje ginčijamo 2012 m. sausio 4 d. dovanojimo sandorio sudarymo neatlygintiniais sandoriais taip pat yra perleidę giminystės ryšiais su atsakovais susijusiems asmenims. LITEKO duomenys leidžia įsitikinti, kad Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-882-577/2021 buvo nagrinėjamas ginčas pagal ieškovės VMI ieškinį atsakovams A. Z., M. Z., A. Z., O. Z., M. T. dėl laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 5 d. iki 2014 m. rugpjūčio 14 d. sudarytų dovanojimo sandorių teisėtumo ir neįsiteisėjusiu 2021 m. vasario 18 d. sprendimu šie sandoriai pripažinti negaliojančiais.
50. Taigi, įvertinus ginčo sandorio poveikį atsakovų finansinei būklei ne izoliuotai, bet visų teisiškai reikšmingų atsakovų skolų išieškojimo galimybei įvertinti aplinkybių kontekste, akivaizdu, kad nuosekliai sudarytais keliais didelės vertės turto neatlygintino perleidimo su atsakovais susijusiems asmenims sandoriais atsakovai iš esmės perleido visą turėtą vertingą nekilnojamąjį turtą. Todėl tokių didelių jų prievolių apeliantei įvykdymas iš tiesų tapo itin komplikuotas, nes likusio atsakovų turto nepakanka atsiskaityti su apeliante, atsiskaitymas su ja neabejotinai užtruks gerokai ilgiau, nei būtų atsiskaityta iki ginčo sandorio sudarymo, kurio verte būtų galima padengti dalį skolų.
51. Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad fizinio asmens turtinę padėtį apibūdina duomenų visuma, t. y. ne tik turimas turtas, turtinės teisės ar gaunamos pajamos, bet ir turto bei įsipareigojimų (vykdytinų prievolių) santykis. Atsakovai, deklaruodami savo gerą turtinę padėtį, neįvardija nei įsipareigojimų kitiems jų kreditoriams masto (dydžio), nei jų vykdymo aplinkybių. Visgi argumentuodami savo poziciją dėl neva teisingai mokėtų mokesčių, jie yra nurodę, kad M. Z. neslėpė 2008 m. gautų paskolų iš užsienio juridinių asmenų fakto ir kad 2012 m. ji nebuvo grąžinusi šių paskolų užsienio juridiniams asmenims. Tokia aplinkybė papildomai patvirtina, kad atsakovai pirmosios instancijos teismui neatskleidė realios savo finansinės padėties ginčo sandorio sudarymo metu, todėl pagal nustatytas aplinkybes ir šiuo atveju reikšmingą įvykių seką – tolesnį neatlygintiną turto perleidimą artimiems giminaičiams, konstatuotina ir antroji actio Pauliana instituto taikymo sąlyga, t. y. kreditorės teisių pažeidimas.
Dėl skolininko pareigos sudaryti ginčijamą sandorį
52. Dar viena actio Pauliana taikymo sąlyga – skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Iš esmės tokia sąlyga aiškintina kaip teisinės prievolės sudaryti sandorį neturėjimas. Pareigos sudaryti sandorį atsiradimo pagrindas gali būti įstatymas, teismo sprendimas, taip pat tam tikros aplinkybės. Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą. Taigi jeigu skolininkas privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį, tai jo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2016, 22 punktas).
53. Pirmosios instancijos teismas, netenkindamas ieškinio dėl kitų actio Pauliana sąlygų nebuvimo, dėl šios sąlygos buvimo ar nebuvimo sprendime nepasisakė, nors šalys tiek pirmosios instancijos teismui, tiek apeliacinės instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodo savo poziciją dėl pareigos sudaryti ginčijamą sandorį (ne)buvimo. Apeliantės teigimu, objektyvaus poreikio sudaryti dovanojimo sandorį nebuvo, juolab kad atsakovai M. Z. ir A. Z. dovanotame bute buvo deklaravę savo gyvenamąją vietą. Atsakovai gi tvirtina, kad dovanojimo sandorio sudarymo būtinybę lėmė jų, kaip tėvų, siekis padėti sūnui, įgyvendinant įstatyminę vaikų išlaikymo pareigą. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovų įvardyta priežastis negali būti vertinama kaip privalomumas dovanojimo sandoriui sudaryti.
54. Pilnamečių vaikų išlaikymo tvarka reglamentuota CK 3.1921 straipsnio 1 dalyje. Nurodyta nuostata įtvirtina, jog tėvai, turintys galimybę, privalo išlaikyti savo vaikus, sulaukusius pilnametystės, kurie mokosi pagal vidurinio ugdymo programą ar pagal formaliojo profesinio mokymo programą pirmajai kvalifikacijai įgyti arba studijuoja aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės studijų formos programą ir yra ne vyresni negu 24 metų ir kuriems būtina materialinė parama, atsižvelgiant į vaikų, sulaukusių pilnametystės, turtinę padėtį, gaunamas pajamas, galimybę patiems gauti pajamų ir kitas svarbias aplinkybes.
55. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad paramos reikalingų pilnamečių vaikų, besimokančių vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose, išlaikymo institutas iš esmės skiriasi nuo nepilnamečių vaikų išlaikymo instituto. Pagal CK 2.5 straipsnio 1 dalį pilnametystės sulaukęs asmuo, t. y. kai jam sueina aštuoniolika metų, turi visišką civilinį veiksnumą – jis gali savo veiksmais įgyti civilines teises ir sukurti civilines pareigas, todėl, sprendžiant dėl išlaikymo teikimo pilnamečiams vaikams, besimokantiems aukštosiose mokyklose, turi būti paisoma aplinkybės, kad šiuo atveju teisiniai santykiai atsiranda tarp pilnamečių asmenų – aukštosios mokyklos studento ir jo vieno iš tėvų ar abiejų tėvų. Tai lemia, jog nors tėvų ir vaikų, net sulaukusių pilnametystės, santykiai daugeliu atžvilgių yra ypatingi, jų ryšiai yra konstituciškai vertingi, tačiau tai savaime nereiškia, jog galima nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad pilnametystės sulaukusių vaikų savarankiškai priimtų sprendimų įgyvendinimo našta būtų besąlygiškai perkeliama tėvams, kurie tuos sprendimus priimantiems pilnamečiams vaikams jau neturi (pagal CK) ir negali turėti (pagal Konstituciją) jokios valdžios (tėvų valdžios) (žr. Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 7 d. nutarimą). Šios konstitucinės jurisprudencijos kontekste Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išskyrė sąlygas, kurioms esant teismas galėtų priteisti išlaikymą pilnamečiam vaikui, besimokančiam aukštojoje mokykloje: pirma, sunki vaikų turtinė padėtis; tėvai turi turėti galimybių išlaikymui teikti; antra, negalima iš esmės pabloginti paramą teikiančių tėvų ir kitų šeimos narių turtinės padėties; priteistą paramą turi būti įmanoma įvykdyti; tėvams patiems turi būti nereikalinga parama, globa ir pan.; trečia, paramos reikalingas pilnametis vaikas turi būti išnaudojęs visas protingas galimybes pats pasirūpinti mokytis reikalingomis lėšomis bei vaiko sąžiningas ir pažangus mokymasis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-229-421/2020, 19 punktas ir jame nurodyta praktika).
56. Taigi, viena vertus, vien atsakovų pateikti įrodymai – atsakovo A. Z. diplomo, pateiktų raštų apie paskolą mokslams kopijos, bei jų išsakyti argumentai neteikia pagrindo išvadai apie paramos teikimo pilnamečiam sūnui būtinumą, atitinkamai, ir ginčo sandorio sudarymo privalomumą, įgyvendinant įstatyminę pilnamečio vaiko išlaikymo pareigą. Antra vertus, net jeigu ir būtų sprendžiama kitaip, pilnamečio asmens išlaikymo pareiga vykdoma periodiniais mokėjimais, o ne didelės vertės turtu, pabloginat pačių tėvų, be kita ko, turinčių ženklių prievolių kreditoriams, turtinę padėtį.
Dėl sandorio šalių sąžiningumo
57. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pasisakyta, kad sąžiningumas – tai teisinė ir faktinė kategorija, vertybinis elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys; subjektyviuoju požiūriu jis nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kreditorių teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703-706/2015).
58. Dvišalį sandorį pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu galima tik tuo atveju, kai trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises. CK 6.67 straipsnyje nustatytas skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo prezumpcijos atvejų sąrašas. Esant bent vienam šių atvejų trečiojo asmens nesąžiningumas preziumuojamas, o trečiajam asmeniui, norinčiam šią prezumpciją paneigti, tenka įrodinėjimo našta. Kitais atvejais įrodyti trečiojo asmens nesąžiningumo faktą yra sandorį actio Pauliana pagrindu ginčijančio kreditoriaus pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017).
59. Taigi, CK 6.67 straipsnio 1 punkte yra įtvirtinta sandorio šalių nesąžiningumo prezumpcija, kai ginčijamą sandorį sudaro artimi giminaičiai, o kreditorius savo teises bei interesus siekia ginti pareikšdamas actio Pauliana reikalavimą. Nagrinėjamoje situacijoje 2012 m. sausio 4 d. dovanojimo sutartis buvo sudaryta tėvų su sūnumi, vadinasi, atsakovų M. Z., A. Z. ir A. Z. nesąžiningumas yra preziumuojamas, o sandorį sudariusioms šalims tenka įrodinėjimo našta, siekiant paneigti nesąžiningumą ir apsiginti nuo ieškinio. CK 6.67 straipsnio nuostatos yra specialiosios, todėl, priešingai nei savo atsiliepime į apeliacinį skundą tvirtina atsakovai, bendroji valdymo sąžiningumo prezumpcija, nustatyta CK 4.26 straipsnio 1 dalyje, lemianti ir kitokį įrodinėjimo naštos paskirstymą, atsakovui A. Z. netaikytina.
60. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsakovų nurodytus argumentus, jog jie nebuvo įspėti apie mokestinį patikrinimą, kad buvo įsitikinę, jog teisingai paskaičiavo ir deklaravo mokesčius bei nežinojo, kad ateityje (po kelių) metų mokesčių administratorius perkvalifikuos praeityje jų sudarytus sandorius ir paskaičiuos papildomų mokesčių bei aplinkybę, kad sandoris buvo išviešintas Nekilnojamojo turto registre, pripažino paneigiančiais nesąžiningumo prezumpciją. Sąžiningumo principas neatskiriamas nuo teisingumo ir protingumo principų. Preziumuojama, kad sąžiningas asmuo civiliniuose santykiuose elgiasi protingai, atidžiai ir rūpestingai, savo subjektines teises įgydamas ir įgyvendindamas teisėtais būdais, neprisiimdamas nepagrįstos rizikos ir naudodamasis ekonomiškomis, mažiausiai finansinių ir žmogiškųjų sąnaudų reikalaujančiomis teisinėmis priemonėmis. Tais atvejais, kai asmens veiksmai neatitinka protingo, apdairaus ir rūpestingo asmens veiksmų standarto, kyla pagrįstų abejonių dėl to, ar jis tikrai veikė skatinamas tų motyvų, kuriuos išviešino, ar turėjo kitokių, sąžiningumui prieštaraujančių tikslų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2013).
61. Be to, šiame sprendime (žr. jo 33, 34 punktus) jau buvo aptartos aplinkybės dėl mokesčių mokėtojų pareigų vykdyti mokestines prievoles, nurodyta, kada tokia prievolė skolininkams atsiranda, pasisakyta ir dėl skolininkų klydimo / nežinojimo įtakos tokio pobūdžio prievolės buvimo fakto nustatymui. Todėl atsakovams nepateikus jokių kitų jų nesąžiningumą paneigiančių įrodymų, spręstina, kad ginčijamas neatlygintinis sandoris su artimu giminaičiu, sudarytas nustatytų byloje faktinių aplinkybių kontekste, patvirtina atsakovų sąmoningą pareigos deklaruoti ir mokėti mokesčius pažeidimą ir tuo pačiu paneigia atsakovų argumentus dėl visų jų veiksmų sąžiningumo. Dar daugiau, pagal CK 6.66 straipsnio 2 dalyje nustatytą reglamentavimą neatlygintinis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo, taigi, dar ir šiuo aspektu įvertinant, atsakovų argumentai dėl jų sąžiningumo teisiškai neaktualūs.
62. Nustačiusi visas actio Pauliana instituto taikymo sąlygas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ginčą išsprendė neteisingai, netinkamai aiškindamas ir taikydamas teisę, netinkamai įvertinęs įrodymus, todėl priimamas naujas sprendimas, kuriuo apeliantės reikalavimas pripažinti 2012 m. sausio 4 d. dovanojimo sutartį negaliojančia tenkinamas (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).
Dėl restitucijos taikymo
63. Tenkinant reikalavimą dėl sandorio negaliojimo, būtina išspręsti restitucijos taikymo klausimą. Apeliantė ieškinyje prašė taikyti restituciją ekvivalentu pinigais ir priteisti jai iš atsakovo A. Z. tėvų jam padovanoto buto ir garažo vertę – 260 000 Eur, t. y. tokią pinigų sumą, kurią šis atsakovas gavo parduodamas ginčo turtą sąžiningiems tretiesiems asmenis, iš kurių turtas jau negali būti išreikalautas. Ekvivalentą pinigais prašė skaičiuoti ne pagal dovanojimo sutartyje pačių atsakovų nustatytą turto vertę (164 648,98 Eur), bet pagal šio turto rinkos vertę, atsižvelgiant į pirkimo–pardavimo 2017 m. gegužės 19 d. sutartyje nustatytą jo kainą.
64. Restitucija, kaip sandorio negaliojimo padarinys, yra taikoma siekiant eliminuoti pasekmes, kurios atsirado pagal neteisėtą ir todėl negaliojančiu pripažintą sandorį. Visgi restitucijos, kaip sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinės pasekmės, taikymui nėra būdingas absoliutumas – CK 6.145 straipsnio 2 dalis nurodo, jog teismas išimtiniais atvejais gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos, atitinkamai, pagerėtų. Šios nuostatos patvirtina, kad restitucijos taikymo sąlygiškumas gali pasireikšti tais atvejais, jeigu jos taikymas suponuotų sandorio šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyros išbalansavimą. Tačiau, ką nurodo ir pats įstatymų leidėjas, restitucijos netaikymas yra galimas tik išimtiniais atvejais, vadinasi, sandorio šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyros išbalansavimas CK 6.145 straipsnio 2 dalies prasme turi būti esminis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-86-969/2019).
65. Kasacinis teismas, pateikdamas restituciją reglamentuojančių teisės normų aiškinimą, yra taip pat nurodęs, kad restitucijos taikymas kiekvienu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji negali būti taikoma mechaniškai, privalu atsižvelgti į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas bei jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422-687/2016).
66. Actio Pauliana skirtas kreditoriui gintis nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Šio instituto paskirtis yra kompensacinė: skolininko sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016, 59 punktas; 2018 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-403/2018, 27 punktas). Taigi, spręsdama dėl taikytinos restitucijos, teisėjų kolegija atsižvelgia ir į šio instituto taikymo tikslus bei ypatumus.
67. Atsižvelgdama į nurodytą teisinį reglamentavimą bei jį aiškinančią kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija visgi pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, kad nagrinėjamu atveju apeliantės pasirinktas restitucijos būdas – restitucijos objekto priteisimas pačiai kreditorei – nėra galimas. Kadangi teismas, pripažindamas sandorį negaliojančiu, privalo ex officio (pagal pareigas) išspręsti visus su restitucijos taikymu susijusius klausimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-313/2020), teisėjų kolegija restitucijos taikymo klausimą išsprendžia (parenka konkretų jos taikymo būdą) neatsižvelgdama į apeliantės ieškinyje suformuluotą prašymą.
68. Pagal CK 6.146 straipsnį restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims. Tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Kadangi ginčijamos dovanojimo sutarties pagrindu įgytas turtas vėlesniu sandoriu yra perleistas sąžiningiems įgijėjams, tiek apeliantė nurodo, tiek ir atsakovai sutinka, kad restitucijos natūra taikymas šiuo atveju nėra galimas.
69. Piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas taikant kainas, galiojančias tuo metu, kai skolininkas gavo tai, ką jis privalo grąžinti (CK 6.147 straipsnio 1 dalis). Kai grąžintinas turtas sunaikintas arba perleistas, asmuo privalo atlyginti turto vertę, buvusią jo gavimo, sužalojimo ar perleidimo arba restitucijos metu, atsižvelgiant į tai, kuriuo metu to turto vertė buvo mažiausia. Jeigu privalantis grąžinti turtą asmuo yra nesąžiningas arba restitucija taikoma dėl jo kaltės, tai jis privalo atlyginti didžiausią turto vertę (CK 6.147 straipsnio 2 dalis).
70. Ginčijamame dovanojimo sandoryje šalys susitarė, kad dovanojamo daikto įkainojimas sutampa su daikto vidutine rinkos verte (3.1 punktas); pagal 2.2 punkte nurodytus duomenis Nekilnojamojo turto registro duomenimis buto vidutinė rinkos vertė 530 000 Lt (153 498,61 Eur), o garažo – 38 500 Lt (11 150,37 Eur), iš viso 164 648,98 Eur. Buto ir garažo (bokso) pirkimo–pardavimo 2017 m. gegužės 19 d. sutartyje nurodyta, kad buto vidutinė rinkos vertė – 225 000 Eur, o garažo – 13 300 Eur; bendra daiktų kaina nustatyta 260 000 Eur (250 000 Eur buto ir 10 000 Eur garažo).
71. Teisėjų kolegijos vertinimu, kadangi turtas atsakovų buvo perleistas neatlygintiniu (dovanojimo) sandoriu ir yra konstatuotas atsakovų nesąžiningumas, restitucija piniginiu ekvivalentu turėtų būti taikoma pagal didžiausios turto vertės taisyklę. Pažymėtina, kad pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta ginčo turto kaina yra ir vienintelis objektyvus įrodymas, patvirtinantis realią jo rinkos vertę, juolab kad jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis atsakovai mažesnės šio turto vertės ir neįrodinėjo.
72. Tokiu atveju už jam neatlygintinai perleistą ir parduotą turtą gautą 260 000 Eur sumą atsakovas A. Z. turi grąžinti kaip piniginį ekvivalentą, taikant restituciją, turto dovanotojams, atsakovams M. Z. ir A. Z., jų bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėm. Jeigu dovanojimo sandorio pagrindu įgytas turtas nebūtų vėliau parduotas, tokios vertės daiktas, kaip matyti iš byloje esančio VĮ Registrų centro išrašo, – priklausęs sutuoktiniams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, būtų grąžintas dovanotojams. Nurodytą sumą priteisiant iš atsakovo A. Z. atsakovams M. Z. ir A. Z. yra pasiekiamas actio Pauliana instituto taikymo tikslas, t. y. atkuriamas skolininkų mokumas.
73. Sandorio pripažinimas negaliojančiu pagal CK 6.66 straipsnį sukelia teisines pasekmes ieškinį pareiškusiam kreditoriui tik tiek, kiek būtina jo teisių pažeidimui pašalinti (šio straipsnio 4 dalis). Apeliantė kitoje civilinėje byloje, kaip minėta, ginčijo dar ir kitus atsakovų sudarytus turto perleidimo sandorius. Taigi, apeliantė iš atsakovams grąžinamo turto (piniginių lėšų) galės patenkinti savo reikalavimą (ar jo dalį) atsižvelgiant tiek į kitos civilinės bylos galutinę baigtį (joje priimtas sprendimas skundžiamas apeliacine tvarka), tiek ir į aplinkybę, kad atsakovų prievolių apeliantei dydis nėra vienodas, o piniginis ekvivalentas priteisiamas jiems bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn, kurioje taikoma lygių turto dalių prezumpcija.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
74. Jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
75. Ieškinį patenkinus, atsakovai neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovė (apeliantė) VMI nepateikė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl bylinėjimosi išlaidų kompensavimo klausimas nekyla.
76. Atsakovams taip pat kyla pareiga sumokėti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą valstybei (CPK 96 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 7 dalimi, už 260 000 Eur sumos ieškinį, pateiktą elektroninėmis ryšių priemonėmis, mokėtinas žyminis mokestis yra 2 925 Eur; už apeliacinį skundą mokėtinas žyminis mokestis taip pat yra 2 925 Eur (CPK 80 straipsnio 4 dalis). Ieškovė, kaip valstybės institucija, siekianti apginti valstybės interesą, buvo atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo už ieškiniu pareikštus materialinius reikalavimus (CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktas ir 2 dalis, MAĮ 32 straipsnio 4 punktas 33 straipsnio 17 punktas). Kadangi ieškinys patenkintas, ginčo sandoris pripažintas negaliojančiu, restitucija, kaip sandorio negaliojimo pasekmė, taikyta atsakovų atžvilgiu, atsakovams kyla pareiga sumokėti žyminį mokestį, nuo kurio mokėjimo buvo atleista apeliantė. Todėl valstybei iš atsakovų priteisiamas 5 850 Eur (iš kiekvieno po 1 950 Eur) žyminis mokestis už ieškinį bei apeliacinį skundą (CPK 93, 96 straipsniai).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,
n u s p r e n d ž i a :
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinį atsakovams M. Z., A. Z. ir A. Z. patenkinti.
Pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2021 m. sausio 4 d. dovanojimo sutartį, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), kuria M. Z. ir A. Z. padovanojo A. Z. butą / patalpą – butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir negyvenamąją patalpą – garažą (boksą), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).
Taikyti restituciją ir priteisti atsakovams M. Z. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)7) ir A. Z. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn iš atsakovo A. Z. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 260 000 Eur (du šimtus šešiasdešimt tūkstančių eurų).
Priteisti iš atsakovų M. Z. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)), A. Z. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ir A. Z. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) po 1 950 Eur (vieną tūkstantį devynis šimtus penkiasdešimt eurų) žyminio mokesčio, mokėtino už ieškinį ir apeliacinį skundą, valstybei.
Teisėjos Dalia Kačinskienė
Agnė Tikniūtė
Jūratė Varanauskaitė