Civilinė byla Nr. e2A-718-440/2020
Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00069-2020-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.6.1; 2.6.9.2; 3.1.7.6; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20; 3.4.3.7.2
(S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. gruodžio 9 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus ir Vilijos Valantienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Asol“ apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. liepos 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-2777-304/2020 pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Asol“ ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Agnelsa“, uždarajai akcinei bendrovei „Duguva“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo ir skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Asol“ ieškiniu teismo prašė pripažinti 2019 m. vasario 15 d. prašymą ir jo pagrindu atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Duguva“ 2019 m. vasario 18 d. atliktą 1742,80 Eur mokėjimą atsakovei UAB „Agnelsa“ negaliojančiais; taikyti restituciją ir įpareigoti atsakovę UAB „Agnelsa“ grąžinti atsakovei UAB „Duguva“ 1742,80 Eur; priteisti iš atsakovės UAB „Duguva“ 1 742,80 Eur skolą; priteisti iš atsakovės UAB „Agnelsa“ bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad Šiaulių apygardos teismas 2019 m. birželio 5 d. nutartimi UAB „Asol“ iškėlė bankroto bylą. Paskirtas bankroto administratorius nustatė, kad ieškovė UAB „Asol“ 2019 m. vasario 15 d. atsakovei UAB „Duguva“ pateikė prašymą, jog už ieškovės atliktus montavimo darbus 1 742,80 Eur suma būtų pervesta ne pačiai ieškovei, o vienai iš ieškovės kreditorių – atsakovei UAB „Agnelsa“. 2019 m. vasario 18 d. UAB „Duguva“ pervedė atsakovei UAB „Agnelsa“ 1 742,80 Eur sumą. Šie sandoriai pažeidė kitų ieškovės kreditorių teises, nes 1 742,80 Eur apimtimi kiti ieškovės kreditoriai neteko galimybės patenkinti savo kreditorinių reikalavimų. Ginčijamų sandorių sudarymo metu buvo priimti darbo ginčų komisijos sprendimai ieškovės darbuotojų atžvilgiu, šiais sprendimais buvo priteista 34 524,87 Eur suma ir šie sprendimai iki 2019 m. vasario 15 d. tapo vykdomaisiais dokumentais. Darbuotojų reikalavimai nėra patenkinti ir jie yra pareiškę UAB „Asol“ kreditorinius reikalavimus bei yra UAB „Asol“ pirmos eilės kreditoriai. Ginčijamų sandorių sudarymas lėmė tai, kad nemoki BUAB „Asol“ suteikė neteisėtą pranašumą gauti reikalavimo patenkinimą vienam iš savo kreditorių atsakovei UAB „Agnelsa“, o likusių kreditorių galimybės patenkinti savo reikalavimą atitinkamai sumažėjo, nors BUAB „Asol“ atsiskaitymų jau nebegalėjo vykdyti ir turėjo inicijuoti bankroto bylos iškėlimą. Iš BUAB „Asol“ balanso matyti, kad bendrovė jokio turto, išskyrus 16 216 Eur apimties gautinas sumas, išvis neturėjo, 2019 m. liepos 11 d. patyrė 2 2705 Eur nuostolių.
3. Ieškovė pažymėjo, kad BUAB „Asol“ neturėjo jokios pareigos pateikti 2019 m. vasario 15 d. prašymo atsakovei UAB „Duguva“, o atsakovė UAB „Duguva“ neturėjo jokios pareigos mokėti ieškovei priklausančias sumas atsakovei UAB „Agnelsa“, kai BUAB „Asol“ ir atsakovės UAB „Duguva“ sudaryta sutartis numatė, kad atsiskaitymas vyksta tiesiogiai į BUAB „Asol“ atsiskaitomąją sąskaitą. Atsakovė UAB „Agnelsa“, priimdama 1 742,80 Eur mokėjimą ir negrąžindama gautos sumos nei ieškovei, nei atsakovei UAB „Duguva“, buvo nesąžininga kitų BUAB „Asol“ kreditorių atžvilgiu. Šiuo atveju egzistuoja visos sąlygos tenkinti reikalavimą pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnio pagrindu. Pripažinus ginčijamus sandorius negaliojančiais CK 6.66 straipsnio pagrindu, ginčo šalys turi būti grąžinamos į padėtį, kuomet ieškovė buvo skolinga atsakovei UAB „Agnelsa“, o atsakovė UAB „Duguva“ buvo skolinga ieškovei. Be to, atsakovė UAB „Agnelsa“ turi būti įpareigota grąžinti atsakovei UAB „Duguva“ 1 742,80 Eur sumą. Pritaikius restituciją, išnyksta pagrindas, kuriuo atsakovė UAB „Duguva“ atsiskaitė su ieškove pagal 2019 m. sausio 15 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2019 m. vasario 21 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) dalį dėl 1 742,80 Eur sumos.
4. Atsakovė UAB „Duguva“ prašė ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pagal 2019 m. sausio 15 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) visiškai atsiskaitė su ieškove. Pagal BUAB „Asol“ 2019 m. vasario 15 d. prašymą atsakovė UAB „Duguva“ 2019 m. vasario 18 d. mokėjimo pavedimu 1 742,80 Eur sumą sumokėjo UAB „Agnelsa“. UAB „Duguva“ turėjo pareigą atsiskaityti su kreditore BUAB „Asol“ ir savo pareigą atsiskaityti įvykdė visiškai ir tinkamu būdu. Ieškovės 2019 m. vasario 15 d. prašymas nesukėlė jokių įtarimų, atitiko verslo praktiką. Toks atliktas mokėjimas nesumažino ir nepadidino ieškovės turto masės. Pati ieškovė turėjo vykdyti savo veiklą, nepažeisdama kitų jos kreditorių interesų. Remdamasis CK 6.9301 straipsnio nuostatomis reikalavimą galėtų reikšti kreditorius, pagal atsiskaitymų eiliškumą esantis pirmiau už gavusį atsiskaitymą, bet ne neteisėtą atsiskaitymą atlikusi įmonė. Kasacinio teismo nurodoma, kad actio Pauliana nesudaro teisinių prielaidų ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla. Nustačius, kad ieškovė atsiskaitė su atsakove UAB „Agnelsa“ neteisėtai ir taikant CK 6.66 straipsnio nuostatą panaikinus šį sandorį, negali būti pripažintas negaliojančiu ieškovės vienašalis prašymas sumokėti 1 742,80 Eur UAB „Agnelsa“ ir negali būti pripažintas negaliojančiu UAB „Duguva“ atliktas mokėjimo pavedimas pastarajai įmonei. Ieškovės kreditorių reikalavimai būtų patenkinti, priteisiant iš atsakovės UAB „Agnelsa“ ieškovei 1742,80 Eur. Ieškovė galėjo laisvai disponuoti jai priklausančiomis lėšomis, kurias UAB „Duguva“ buvo skolinga ieškovei. Jei ieškovė atsiskaitė su atsakove UAB „Agnelsa“ pažeisdama įstatymus, tai tik šis tiesioginis sandoris turi būti pripažintas negaliojančiu. Pati UAB „Duguva“ su UAB „Agnelsa“ neatsiskaitė ir jokių santykių neturėjo.
5. Atsakovė UAB „Agnelsa“ atsiliepimo į ieškinį nepateikė, atstovas į teismo posėdį neatvyko, prašė bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Telšių apylinkės teismo Telšių rūmai 2020 m. liepos 10 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė atsakovei UAB „Duguva“ iš BUAB „Asol“ skirtų bankroto administravimo išlaidų 697,64 Eur bylinėjimosi išlaidas.
7. Teismas nustatė, kad Šiaulių apygardos teismo 2019 m. birželio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-524-368/2019 ieškovei iškelta bankroto byla. Nuo 2018 m. rugsėjo 6 d. iki 2019 m. sausio 8 d. Darbo ginčų komisija priėmė sprendimus aštuoniems ieškovės darbuotojams išieškoti 24 188,35 Eur su darbo santykiais susijusias išmokas. Šiaulių apygardos teismo 2019 m. spalio 29 d. nutartimi patvirtintas ieškovės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas. Iš 2019 m. liepos 11 d. balanso nustatė, kad ieškovės trumpalaikio turto vertė buvo 16 216 Eur. 2019 m. vasario 15 d. ieškovė pateikė atsakovei UAB „Duguva“ prašymą 1742,80 Eur skolą sumokėti UAB „Agnelsa“. 2019 m. vasario 18 d. atsakovė UAB „Duguva“ pervedė atsakovei UAB „Agnelsa“ 1 742,80 Eur, taip atsiskaitydama su ieškove.
8. Teismo vertinimu 2019 m. vasario 21 d. PVM sąskaitą faktūrą ieškovė turėjo neabejotiną reikalavimo teisę į 1 742,80 Eur skolos išieškojimą iš atsakovės UAB „Duguva“. Nustatė, kad ieškovė nepažeidė vienų metų ieškinio senaties terminą. Teismas akcentavo, kad reikalavimą pripažinti ieškovės prašymą atsakovei UAB „Duguva“ ir atsakovės UAB „Duguva“ atsakovei UAB „Agnelsa“ 2019 m. vasario 18 d. atliktą mokėjimą negaliojančiais grindžia tuo, kad atlikti sandoriai pažeidžia kreditorių teises, ieškovei esant nemokiai buvo suteikta pirmenybė vienam kreditoriui UAB „Agnelsa“.
9. Nenustatyta, kad atsakovių elgesys galėtų būti vertinamas, kaip nesąžiningas. Viena iš actio Pauliana taikymo sąlygų yra skolininko nesąžiningumas, jo žinojimas ar turėjimas žinoti, kad sudaromas sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Pasisakant dėl mokėjimo atlikimo sąžiningumo pastebėtina, kad civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija – asmuo yra laikomas sąžiningu, kol neįrodyta priešingai. Ieškovė nepaneigė sąžiningumo prezumpcijos. Ieškovė prašė, kad atsakovė „Duguva“ pinigus pervestų UAB „Agnelsa.“ Atsakovė UAB „Duguva“, gavusi ieškovės prašymą ir būdama skolinga ieškovei, pervesdama ieškovės prašyme nurodytą pinigų sumą UAB „Agnelsa,“ skolą padengė. Ginčijamas mokėjimas yra atliktas 2019 m. vasario 18 d., bankroto byla ieškovei iškelta 2019 m. birželio 5 d.
10. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad, vadovaujantis teismų praktika, kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams. Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje taip pat nėra pateikta įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog ginčo sandoriu atsakovė UAB „Agnelsa“ siekė patenkinti savo reikalavimą pirmiau už kitus ieškovės kreditorius.
11. Teismas konstatavo, kad, nesant visų būtinų actio Pauliana taikymo sąlygų, nenustačius kreditorių teisių pažeidimo, šalių nesąžiningumo bei nustačius, kad mokėjimas buvo privalomas ir atitiko įprastą verslo praktiką, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti ieškovės prašymą ir ginčijamą mokėjimą negaliojančiu actio Pauliana pagrindu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
9. Apeliaciniu skundu ieškovė BUAB „Asol“ prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. liepos 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pripažinti BUAB „Asol“ 2019 m. vasario 15 d. prašymą ir jo pagrindu atsakovės UAB „Duguva“ 2019 m. vasario 18 d. atliktą 1 742,80 Eur mokėjimą atsakovei UAB „Agnelsa“, negaliojančiais; taikyti restituciją ir įpareigoti atsakovę UAB „Agnelsa“ grąžinti atsakovei UAB „Duguva“1742,80 Eur sumą; priteisti iš atsakovės UAB „Duguva“ ieškovei BUAB „Asol“ 1742,80 Eur skolą; priteisti iš atsakovės UAB „Agnelsa“ patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Teismas priėmė sprendimą neatskleidęs bylos esmės, t. y. neištyręs reikšmingų faktinių aplinkybių bei įrodymų, dėl to sprendimas turi būti panaikintas.
9.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju kreditorių teisių pažeidimas ir atsakovių nesąžiningumas neegzistuoja. Apeliantė atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamoje byloje kreditorių teisių pažeidimą įrodinėjo šiomis aplinkybėmis: užuot BUAB „Asol“ kėlus bankroto bylą, ši įmonė 2019 m. vasario 15 d. pateikė prašymą atsakovei UAB „Duguva“, kurio pagrindu atsakovė UAB „Duguva“ 2019 m. vasario 18 d. pervedė 1 742,80 Eur ne BUAB „Asol“, o atsakovei UAB „Agnelsa“; šių sandorių sudarymas lėmė tai, kad nemoki BUAB „Asol“ suteikė neteisėtą pranašumą gauti reikalavimo patenkinimą vienam iš savo kreditorių, t. y. atsakovei UAB „Agnelsa“, nors pagal naujausią Kasacinio teismo praktiką BUAB „Asol“ atsiskaitymų jau nebegalėjo vykdyti visai ir turėjo inicijuoti bankroto bylos iškėlimą.
9.3. Pirmosios instancijos teismas kreditorių teisių pažeidimo sąlygos neįžvelgė, nes nenustatė, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu, t. y. 2019 m. vasario 15–18 d. buvo nemoki. Apeliantė aplinkybę, kad 2019 m. vasario 15–18 d. BUAB „Asol“ buvo nemoki, įrodinėjo tuo, kad: 1) 2019 m. vasario 15 d. buvo įsiteisėję didžioji dalis pirmos eilės BUAB „Asol“ kreditorių (darbuotojų) naudai priimtų Darbo ginčų komisijos sprendimų, kurias iš BUAB „Asol“ iš viso priteista 34524,87 Eur suma; 2) UAB „Miltėja“ kreditorinis reikalavimas susiformavo 2018 m. birželio–liepos mėnesį, SIA Baltserviss.LV – 2018 birželio mėnesį, UAB „Elektros prekės“ – 2018 rugpjūčio–rugsėjo mėnesį, UAB „Henris“ – 2018 metų birželio mėnesį, UAB „Kareda“ – 2018 metų birželio mėnesį, UAB „Siemtecha“ – 2018 metų rugpjūčio mėnesį, E. S. įmonės – 2018 metų liepos mėnesį. Šių trečios eilės kreditorių reikalavimai sudaro bendrą 8 419,31 Eur sumą; 3) remiantis 2019 metų liepos mėnesio BUAB „Asol“ balansu ir pelno (nuostolių) ataskaita, BUAB „Asol“ jokio turto, išskyrus 16 216 Eur gautinas sumas, iš viso neturėjo, 2019 m. liepos 11 d. buvo patyrusi 22 705 Eur nuostolius; 4) ginčui aktualiu laikotarpiu BUAB „Asol“ iš esmės jokios veiklos nevykdė, tai leidžia teigti, kad ši įmonė nebeturėjo perspektyvos atkurti savo mokumo ar bent iš dalies įvykdyti pradelstus įsipareigojimus. Veiklos nevykdymo faktas ginčui aktualiu laikotarpiu įrodinėtas BUAB „Asol“ kasos knyga ir atsiskaitomųjų sąskaitų banke išrašu; 5) BUAB „Asol“ jokio pelno negeneravo, nes gautinos pajamos buvo skiriamos pradelstiems įsipareigojimams (tik daliai iš jų) įvykdyti, tai matyti iš įrodymų apie BUAB „Asol“ prašymus debitoriams, kad šie pervestų BUAB „Asol“ gautinas sumas šios įmonės kreditoriams tiesiogiai; 6) BUAB „Asol“ darbuotojų skaičius nuo 2018 m. birželio iki 2018 m. gruodžio sumažėjo nuo 17 iki 4. Pirmosios instancijos teismas apelianto argumentus dėl BUAB „Asol“ nemokumo ginčui aktualiu laikotarpiu vertino, atsižvelgdamas į tai, jog „ginčijamų sandorių sudarymo metu jau buvo priimti Darbo ginčų komisijos sprendimai išieškoti darbuotojams darbo užmokestį.“ Teismas nevertino kitų argumentų bei įrodymų.
9.4. Teismas turėdamas duomenis apie įmonės skolos darbuotojams dydį (34 524,87 Eur), šios skolos dydžio nepalygino nei su BUAB „Asol“ turtu pagal turto balansą, nei su pelno (nuostolių) ataskaita, nei su gaunamų pajamų dydžiu, nei su kasos ir atsiskaitomųjų sąskaitų bankuose išrašu. Skundžiamame sprendime neįvertintas vėlavimo atsiskaityti terminas, nors jis aiškiai nurodytas Darbo ginčų komisijos sprendimuose, iš kurių matyti, kad BUAB „Asol“ su darbo teisiniais santykiais susijusių išmokų nebemokėjo nuo 2018 metų gegužės mėnesio, t. y. ginčijamų sandorių sudarymo metu BUAB „Asol“ su darbuotojais buvo neatsiskaičiusi apie 9 mėnesius. Įmonės mokumo būklė sprendime taip pat įvardyta kaip teisiškai reikšminga, tačiau neaišku, kodėl ji nevertinta remiantis įmonės balanso, pradelstų kreditorinių reikalavimų duomenimis, taip pat remiantis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) (pavyzdžiui, 2 straipsnio 8 dalies) nuostatomis, nors šie duomenys akivaizdžiai rodo, kad pradelsti BUAB „Asol“ įsipareigojimai viršijo ne tik pusę, bet ir visą į šios įmonės balansą įrašyto turto vertę, juolab tas turtas apskritai tik gautinos sumos. Apeliantės nuomone, įmonės finansinio kitimo perspektyvą pirmosios instancijos teismas galėjo įvertinti iš banko atsiskaitomųjų sąskaitų išrašų, kasos knygos, pelno (nuostolių) ataskaitos, neatsiskaitymo su kreditoriais fakto, prašymų debitoriams dėl lėšų pervedimo kreditoriams teikimu. Remiantis šiai duomenis, BUAB „Asol“ neturėjo perspektyvos pagerinti savo finansinės būklės, kadangi įmonė ginčui aktualiu laikotarpiu nevykdė jokios veiklos, o iš ankstesniu laikotarpiu gautų pajamų buvo tik menka dalimi atsiskaitoma su kitais kreditoriais. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė neįrodė kreditorių teisių pažeidimo, kaip vienos iš actio Pauliana taikymo sąlygos, yra nepagrįsta.
9.5. Apeliantė pažymėjo, kad CK 6.66 straipsnio 1 dalies prasme atsakovės yra tretieji asmenys, kadangi ieškinys pareikštas BUAB „Asol“ kreditorių interesais, kurie actio Pauliana prasme yra kreditoriai, o pati BUAB „Asol“ – skolininkė. Actio Pauliana ieškiniu yra ginčijami vienašaliai sandoriai, o tokiu atveju pagal CK 6.66 straipsnio 2 dalį trečiojo asmens (ne)sąžiningumas nėra teisiškai reikšmingas klausimui dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais. Ieškinys negalėjo būti atmestas remiantis tuo, kad šiuo atveju netinkama viena iš actio Pauliana ieškinio sąlygų – trečiojo asmens (kurio nors iš atsakovų) nesąžiningumas. 2019 m. vasario 15 d. prašymas yra vienašalis BUAB „Asol“ sandoris. Jam sudaryti nė vieno iš atsakovių valios nereikėjo ir, pagal CK 6.66 straipsnio 2 dalį, šiam sandoriui pripažinti negaliojančiu actio Pauliana instituto pagrindu trečiųjų asmenų sąžiningumas nereikšmingas. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl galimybės tenkinti tik ieškinio dalį, pripažįstant negaliojančiu tik BUAB „Asol“ 2019 m. vasario 15 d. prašymą ir sprendžiant dėl skolos priteisimo iš atsakovės UAB „Duguva,“ kadangi nelieka teisinio pagrindo, kuriuo atsakovė UAB „Duguva“ būtų atsiskaičiusi su BUAB „Asol.“ Neteisėto BUAB „Asol“ 2019 m. vasario 15 d. prašymo pagrindu su apeliante atsiskaičiusi atsakovė UAB „Duguva“ negali būti laikoma tinkamai įvykdžiusi savo prievolę pagal 2019 m. sausio 15 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini)o ir 2019 m. vasario 21 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) dalį dėl 1742,80 Eur sumos.
9.6. Ginčijamų sandorių sudarymo metu egzistavo šio faktinės aplinkybės: 1) BUAB „Asol“ atžvilgiu buvo priimti Darbo ginčų komisijos sprendimai, kuriais iš apeliantės jos darbuotojų naudai išvis priteista 34 524,87 Eur ir visi šie Darbo ginčų komisijos sprendimai jų priėmimo metu buvo viešai prieinami Darbo ginčų komisijos internetinėje svetainėje; 2) BUAB „Asol“ darbuotojų skaičius nuo 2018 m. birželio iki 2019 m. gruodžio sumažėjo nuo 17 iki 4, ir šie duomenys yra prieinami viešai, adresu: rekvizitai.lt; 3) viešai yra prieinami duomenys apie tai, ar tam tikras juridinis asmuo turi neįvykdytų įsipareigojimų Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Valstybinė mokesčių inspekcija). BUAB „Asol“ skolinga Valstybinei mokesčių inspekcijai 4 513,83 Eur, mokestinė nepriemoka susidarė nuo 2018 m. rugsėjo 7 d.; 4) BUAB „Asol“ prašymas pervesti lėšas vienam iš savo kreditorių rodo, kad BUAB „Asol“ turi pradelstų įsipareigojimų. Atsakovės turėjo pareigą pasidomėti tuo, ar ginčijami sandoriai nepažeis kitų kreditorių teisių. Atsakovės neįvykdė pareigos pasidomėti apie kontrahento būklę, todėl darytina išvada, kad atsakovės (UAB „Agnelsa“ priimdama lėšas iš UAB „Duguva“ ir UAB „Duguva“ pervesdama lėšas UAB „Agnelsa“) buvo nesąžiningos.
9.7. Skundžiamo sprendimo dalis dėl to, kad nenustatytas atsakovių nesąžiningumas, yra nepagrįstas, nes nukrypta nuo aktualios teismų praktikos. Vien tai, kad atsakovė UAB „Duguva“ 1 742,80 Eur pervedė atsakovei UAB „Agnelsa“ pagal apeliantės 2019 m. vasario 15 d. prašymą, nereiškia, kad atsakovė UAB „Duguva“ buvo sąžininga, kadangi pareigos pasidomėti kontrahento padėtimi nešalina kontrahento prašymai. Pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad mokėjimas yra atliktas 2019 m. vasario 18 d., o bankroto byla iškelta 2019 m. birželio 5 d., taip pat nešalina atsakovės UAB „Duguva“ nesąžiningumo, kadangi pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti faktinį, o ne teisinį BUAB „Asol“ nemokumo momentą.
9.8. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad BUAB „Asol“ ginčui aktualiu laikotarpiu buvo moki, padarė neatskleidęs bylos esmės, t. y. neištyręs esminių bylos aplinkybių bei įrodymų. Teismo išvada, kad trečiųjų asmenų nesąžiningumas šiuo atveju neegzistuoja, taip pat neteisėta, kadangi ji apskritai negalėjo būti padaryta remiantis CK 6.66 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Be to, pirmosios instancijos teismas sprendime tiesiogiai neįvardijo, kad šiuo atveju neegzistuoja dar viena actio Pauliana ieškiniui tenkinti būtina sąlyga – skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Iš skundžiamos sprendimo matyti, kad teismas vertino, jog UAB „Duguva“ įvykdytas 2019 m. vasario 18 d. mokėjimas buvo privalomas. Apeliantė su tokiu teismo teiginiu nesutinka, nes sąlyga – skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio – rodo specialų subjektą, kurio atžvilgiu taikytina šį sąlyga, t. y. ginčijamo sandorio sudarymo prievolės neturi turėti skolininkas. Nagrinėjamos bylos atveju atsakovė UAB „Duguva“ actio Pauliana prasme yra trečiasis asmuo, todėl jos atžvilgiu minėta sąlyga negali būti taikoma. Išvada, kad atsakovė UAB „Duguva“ privalėjo įvykdyti ginčijamą mokėjimą, nepagrįsta, kadangi atsakovė UAB „Duguva“ neturėjo jokios pareigos įvykdyti šį mokėjimą. Pirmosios instancijos teismas nenurodė jokio teisinio ir faktinio pagrindo, kuris patvirtintų, kad atsakovė UAB „Duguva“ turėjo pareigą atlikti 2019 m. vasario 18 d. mokėjimą atsakovei UAB „Agnelsa“. Ieškinys negalėjo būti atmestas dėl to, kad neegzistuoja dar viena actio Pauliana taikymo sąlyga – skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio.
10. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė UAB „Duguva“ prašo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš apeliantės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai atsikirtimai:
10.1. Apeliaciniame skunde nurodytais motyvais ir argumentais naikinti iš esmės teisėto ir pagrįsto teismo sprendimo nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino į bylą pateiktus įrodymus, padarė pagrįstas išvadas, tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas.
10.2. UAB „Duguva“ yra sąžininga ginčo šalis, kuri tinkamai įvykdė savo pareigą atsiskaityti su apeliante už jos suteiktas paslaugas. Atsiskaitydama su apeliante, UAB „Duguva“ vykdė BUAB „Asol“ nurodymą pervesti jai priklausančias lėšas į konkrečią sąskaitą ir taip tinkamai įvykdė CK 1.5 straipsnyje nustatytą pareigą veikti kontahento interesais ir jo naudai. Įstatymai nedraudžia šalims susitarti dėl atsiskaitymo būdo. Apeliantė, būdama kreditore, turėjo teisę gauti iš UAB „Duguva“ mokėjimą į sutartyje nurodytą sąskaitą ir gavusi mokėjimą pati įvykdyti mokėjimą UAB „Agnelsa.“ Aplinkybė, kad mokėjimą apeliantės nurodymu pastarajai bendrovei atliko UAB „Duguva,“ negali reikšti apeliantės ar jos kreditorių teisių pažeidimo.
10.3. Pažymėjo, kad apeliantė galėjo pareikšti tiesiogiai ieškinį atsakovei UAB „Agnelsa,“ tačiau to nepadarė. Apeliantė ginčija jos pačios duotą nurodymą (prašymą) pervesti pinigus trečiajam asmeniui. Kreditorių teises galėjo pažeisti ne pats prašymas ar UAB „Duguva“ atliktas mokėjimas UAB „Agnelsa,“ o pats apeliantės atsiskaitymo su kreditore UAB „Agnelsa“ faktas ir šis atsiskaitymas galėtų būti tiesiogiai ginčijamas. Apeliantė procesiniuose dokumentuose pripažįsta, kad ginčijamu mokėjimo pavedimu UAB „Duguva“ atsiskaitė su BUAB „Asol“ ir UAB „Duguva“ nėra BUAB „Asol“ kreditore, bei pripažįsta, kad ginčijamu mokėjimo pavedimu pati apeliantė BUAB „Asol“ atsiskaitė su savo kreditore UAB „Agnelsa.“ Apeliantė ginčija UAB „Duguva“ įvykdytą mokėjimą, kurį pati nurodė padaryti ir todėl turi įrodyti UAB „Duguva“ nesąžiningumą ir neturėjimą pareigos atsiskaityti tokiu būdu su ieškove. UAB „Duguva“ atsiskaitydama su apeliante veikė jos ir jos kreditorių interesais, nes UAB „Duguva“ likvidavo savo skolą.
10.4. Ieškovės pateiktas prašymas sumokėti skolą, pervedant pinigus konkrečiam asmeniui, nekėlė jokių abejonių. Toks atsiskaitymo būdas, pinigus pervedant kreditoriaus nurodytam asmeniui, yra įprastas verslo praktikoje ir jis laikomas veikimu kreditoriaus naudai, nes pats kreditorius nusprendžia, kaip jam geriau naudoti pinigus, išvengia atsiskaitymų užlaikymo ir išvengia papildomų sąnaudų pervedant pinigus. UAB „Duguva“ neturi pareigos tikrinti apeliantės, kaip kreditorės, vykdomų atsiskaitymų su kitais asmenimis, negali paveikti apeliantės, kad ji vykdytų atsiskaitymus nepažeisdama įstatymų. Apeliantė pripažino, kad UAB „Duguva“ su ja atsiskaitė. UAB „Duguva“ nesielgė nesąžiningai.
10.5. UAB „Duguva“ savo prievolę atsiskaityti su apeliante įvykdė apeliantės nurodytu prašyme būdu, kuris laikytinas vienašaliu sandoriu. UAB „Duguva“ prievolę atsiskaityti su ieškove įvykdė taip, kaip to reikalauja CK 6.38 straipsnio 3 dalis, bendradarbiaudama su ieškove ir tenkindama jos prašymą.
10.6. UAB „Duguva“ nežinojo, kad apeliantė yra nemoki, nei sudarydama su apeliante sutartį, nei atlikdama mokėjimą. UAB „Duguva“ nežinojo ir neturėjo žinoti, ar asmuo, kuriam apeliantė prašo sumokėti pinigus, yra jos kreditorius, kurios eilės kreditorius, nežinojo, kokie santykiai sieja šias bendroves. UAB „Duguva“ pervesta 1 742,80 Eur suma yra nedidelė, todėl UAB „Duguva“ vykdant mokėjimą apeliantės nurodytam asmeniui nekilo abejonių, kad gali būti pažeistos kitų kreditorių teisės. Tokia pinigų suma nėra žymi ūkio subjektui. Pats sandoris tarp apeliantės ir UAB „Duguva“ buvo nedidelės vertės.
10.7. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartimi, civilinėje byloje Nr. e3K-7-l 15-469/2020, vadovaujantis CK 6.9301 straipsnio nuostatomis, reikalavimą galėtų reikšti kreditorius, pagal atsiskaitymų eiliškumą esantis pirmiau už gavusį atsiskaitymą, bet ne neteisėtą atsiskaitymą atlikusi įmonė.
10.8. Sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, reikia turėti omenyje tai, jog kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams. Skolininkui nėra draudžiama atsiskaityti su kreditoriumi, kuriam buvo suėjusi prievolė atsiskaityti.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
12. Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis).
Dėl faktinių bylos aplinkybių
13. Byloje kilo ginčas dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 6.66 straipsnyje įtvirtintais pagrindais.
14. Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantė BUAB „Asol“ ir atsakovė UAB „Duguva“ 2019 m. sausio 15 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Sutartis), pagal kurią apeliantė įsipareigojo pagaminti ir pateikti gaminius, o atsakovė UAB „Duguva“ įsipareigojo kokybiškus gaminius priimti ir už juos sumokėti Sutartyje nustatyta tvarka, bankiniu pavedimu į apeliantės BUAB „Asol“ atsikaitomąją sąskaitą (Sutarties 1. punktas, 5.1. punktas). BUAB „Asol“ 2019 m. vasario 15 d. pateikė atsakovei UAB „Duguva“ prašymą, prašydama likusį pagal Sutartį 1 742,80 Eur mokėjimą sumokėti UAB „Agnelsa“ į prašyme nurodytą gavėjo sąskaitą, mokėjimo paskirtyje nurodant „mokėjimas už UAB „Asol“. Atsakovė UAB „Duguva“ 2019 m. vasario 18 d. mokėjimo nurodymu už apeliantę BUAB „Asol“ sumokėjo atsakovei UAB „Agnelsa“ 1 742,80 Eur sumą. BUAB „Asol“ atsakovei UAB „Duguva“ 2019 m. vasario 21 d. išrašė 3 484,80 Eur sumos PVM sąskaitą faktūrą Serija AL Nr. (duomenys neskelbtini).
15. Šiaulių apygardos teismas, 2019 m. birželio 5 d. nutartimi nustatęs, kad UAB „Asol“ atžvilgiu yra vykdomas priverstinis išieškojimas dėl darbo užmokesčio fiziniams asmenims, taip pat, kad bendrovė nuo 2019 m. balandžio 30 d. iki 2019 m. birželio 3 d. yra įsiskolinusi 8 439,87 Eur sumą Valstybinei mokesčių inspekcijai, ir konstatavęs, kad UAB „Asol“ yra nemoki, apeliantei BUAB „Asol“ iškėlė bankroto bylą. Šiaulių apygardos teismo 2019 m. spalio 29 d. nutartimi patvirtinti patikslinti 81 563,95 Eur sumos BUAB „Asol“ kreditorių finansiniai reikalavimai. „Rekvizitai.Lt“ duomenimis, 2018 m. rugpjūčio 14 d. apeliantė BUAB „Asol“ turėjo 13 darbuotojų, o 2018 m. gruodžio 15 d. – 4 darbuotojus. Apeliantės BUAB „Asol“ kasos knygoje nuo 2019 m. gegužės 1 d. iki 2019 m. gegužės 31 d., nuo 2019 m. balandžio 1 d. iki 2019 m. balandžio 30 d., nuo 2019 m. birželio 1 d. iki 2019 m. birželio 30 d., nuo 2019 m. liepos 1 d. iki 2019 m. liepos 11 d. d. pažymėtas likutis lygus nuliui. BUAB „Asol“ kasos knygoje nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. sausio 31 d. pažymėtas 1 266,15 Eur likutis periodo pabaigoje (debetas); nuo 2019 m. vasario 1 d. iki 2019 m. vasario 28 d. pažymėtas 1 223,28 Eur likutis periodo pabaigoje (debetas); nuo 2019 m. kovo 1 d. iki 2019 m. kovo 31 d. pažymėtas 0 Eur likutis periodo pabaigoje. Nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. sausio 31 d. BUAB „Asol“ sąskaitos banke „(duomenys neskelbtini),“ AS, išraše nurodytas 3,49 Eur likutis; 2019 m. vasario 1–28 d. BUAB „Asol“ sąskaitų banke „(duomenys neskelbtini),“ AS, išrašuose nurodytas 3,49 Eur ir 1,75 Eur likutis; nuo 2019 m. kovo 1 d. iki 2019 m. kovo 31 d. BUAB „Asol“ sąskaitų banke „(duomenys neskelbtini),“ AS, išrašuose nurodytas 1,75 Eur ir 3,49 Eur likutis. BUAB „Asol“ 2019 m. vasario 7 d. išrašė už atliktus įrengimo montavimo darbus atsakovei UAB „Agnelsa“ 1 550,01 Eur sumos PVM sąskaitą faktūrą Serija AL Nr. (duomenys neskelbtini). Apeliantė BUAB „Asol“ 2019 m. vasario 7 d. pateikė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui prašymą išskaičiuoti iš UAB „Agnelsa“ atsikaitomosios sąskaitos 1 550 Eur sumą apeliantės naudai, siekiant sumažinti BUAB „Asol“ skolą Valstybiniam socialinio draudimo fondui. BUAB „Asol“ 2019 m. balandžio 25 d. pateikė UAB „Agnelsa“ prašymą išankstinį mokėjimą pagal 2019 m. balandžio 25 d. išrašytą išankstinę sąskaitą AL/is Nr. (duomenys neskelbtini), 355,73 Eur sumą sumokėti už BUAB „Asol“ gavėjui UAB „Teisės ir kreditų valdymo departamentas“ į prašyme nurodytą sąskaitą. Apeliantė BUAB „Asol“ už atliktus metalo konstrukcijos suvirinimo darbus 2019 m. gegužės 3 d. išrašė atsakovei UAB „Agnelsa“ 370,00 Eur sumos PVM sąskaitą faktūrą Serija AL Nr. (duomenys neskelbtini).
Dėl ieškovės prašymo ir atsakovės atlikto mokėjimų pripažinimo negaliojančiais vadovaujantis CK 6.66 straipsniu
16. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Dvišalį sandorį pripažinti negaliojančiu šio straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu galima tik tuo atveju, kai trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises. Neatlygintinis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo.
17. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad CK 6.66 straipsnyje įtvirtintas actio Pauliana (Pauliano ieškinys) institutas yra teisinis pagrindas, kuriuo remdamasis bankroto administratorius turi galimybę nuginčyti iki bankroto bylos iškėlimo įmonės atliktus mokėjimus (atsiskaitymus), dėl kurių neteisėtai suteiktas prioritetas vienam iš kreditorių ir atitinkamai sumažinta galimybė kitiems kreditoriams gauti reikalavimų patenkinimą iš bankrutuojančios įmonės turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-278-469/2019).
18. Dėl CK 6.66 straipsnio 1 dalyje yra nustatyto specialaus kreditoriaus teisių gynimo būdo – actio Pauliana instituto, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pabrėžiama, kad šis institutas yra skirtas ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Šio instituto paskirtis yra kompensacinė: skolininko sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-695/2017).
19. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad pripažinti sandorį negaliojančiu taikant actio Pauliana institutą galima tik nustačius, kad egzistuoja visos šios sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be to, taikant actio Pauliana institutą turi būti atsižvelgiama į tai, kad šiems reikalavimams pareikšti yra nustatytas sutrumpintas vienų metų ieškinio senaties terminas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu ir taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos sąlygos egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnį ir pagal šią teisės normą pripažinti sandorį negaliojančiu. Naujausioje kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad nagrinėdamas actio Paulina pagrindu pareikštus reikalavimus, teismas, viena vertus, turi vertinti ir spręsti dėl kiekvienos iš nurodytų actio Pauliana sąlygų egzistavimo; kita vertus, sprendžiant dėl actio Pauliana sąlygų viseto, ginčo teisiniai santykiai turi būti vertinami sistemiškai, atsižvelgiant į nagrinėjamų sąlygų tarpusavio ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020)
20. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. gruodžio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-278-469/2019 suformulavo teisės aiškinimo taisyklę, jog CK 6.930 1 straipsnis nereglamentuoja nemokios įmonės atsiskaitymų su kreditoriais tvarkos ir nėra skirtas bankrutuojančios įmonės ar jos kreditorių teisėms ginti, todėl įmonės bankroto administratorius neturi teisės reikšti ieškinio dėl lėšų priteisimo CK 6.930 1 straipsnio (atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo pažeidimas) pagrindu. Kasacinis teismas nurodė, jog būtent CK 6.66 straipsnyje įtvirtintas actio Pauliana institutas yra teisinis pagrindas, kuriuo remdamasis bankroto administratorius turi galimybę nuginčyti iki bankroto bylos iškėlimo įmonės atliktus mokėjimus (atsiskaitymus), dėl kurių neteisėtai suteiktas prioritetas vienam iš kreditorių ir atitinkamai sumažinta galimybė kitiems kreditoriams gauti reikalavimų patenkinimą iš bankrutuojančios įmonės turto.
21. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, jog ieškovė nėra praleidusi vienų metų ieškinio senaties termino bei turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę ginčyti sandorį CK 6.66 straipsnio pagrindu. Tačiau, kaip matyti iš apeliacinio skundo argumentų, apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl kitų actio Pauliana taikymui sąlygų – kreditorių teisių pažeidimo ir šalių nesąžiningumo.
22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar atsakovė UAB „Duguva,“ būdama apeliantės skolininkė, apeliantės prašymu sumokėdama už apeliantę atsakovei UAB „Agnelsa,“ nepažeidė imperatyvių įstatymo normų ir kitų ieškovės kreditorių interesų. Ieškovės atstovas teismo posėdžio metu patikslino, kad ieškinį reiškia CK 6.66 straipsnio pagrindu kada sandoriu kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės, nurodė, kad ieškinys nėra reiškiamas CK 6.930 1 straipsnio, atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo pažeidimo pagrindu. Apeliantės vertinimu teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju kreditorių teisių pažeidimas ir atsakovių nesąžiningumas neegzistuoja.
23. Pirmosios instancijos teismas sprendimu pripažino konkretų sandorį privalomu ir atitinkančiu įprastą verslo praktiką bei nenustatęs šalių nesąžiningumo, nepripažino minėto mokėjimo negaliojančiu (CK 6.66 straipsnis). Iš dalies sutiktina, kad pirmosios instancijos teismas sprendime neatskleidė, ar dėl ginčijamo mokėjimo ieškovė tapo nemoki ir ar ji jau buvo nemoki iki šio mokėjimo įvykdymo. Tačiau nors ieškovė ir akcentavo įmonės nemokumą ir tai, kad įmonė turėjo pareigą nutraukti veiklą ir kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, nurodydama konkrečias aplinkybes dėl įsiskolinimų darbuotojams, bet parengiamojo teismo posėdžio metu tiriant ir vertinant faktines aplinkybes dėl įmonės nemokumo momento taip į klausimą ir neatsakė, nenurodė kada įmonė tapo nemoki. Parengiamojo teismo posėdžio metu atsakovės UAB „Duguva“ atstovas kėlė klausimą, kokiu pagrindu ieškovė reiškia ieškinį. Kaip minėta ieškovės atstovas nurodė, kad netikslins pozicijos, kad ieškinį reiškia ne CK 6.9301 straipsnio pagrindu, siekiant įrodyti, kad ginčijamais sandoriais buvo pažeistas skolininkės atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumas, bet kitais actio Pauliana instituto pagrindais. Apeliaciniame skunde apeliantė nors ir nurodė konkrečias aplinkybes dėl įmonės pradelstų įsiskolinimų sandorių sudarymo datai, kad teismas šių aplinkybių neįvertino ( šios nutarties 9.2, 9.3, 9.4 punktai) tačiau ir skunde nenurodė, kada įvertinus visumą įrodymų, įmonė tapo nemoki, koks momentas laikytinas įmonės nemokumo pradžia ir pan. Iš esmės apeliantė nesutinka su teismo išvadomis, kad, atliekant ginčijamą mokėjimą pagal pačios apeliantės prašymą, nebuvo pažeistos imperatyvios CK normos ir jos kreditorių interesai. Taigi, nagrinėjant šią bylą apeliacine tvarka spręstina ar apeliantė įrodė, kad, atsakovei UAB „Duguva“ pačios apeliantės prašymu atliekant ginčijamą mokėjimą, ieškovė jau buvo nemoki, kokią įtaką ginčijamas sandoris turėjo ieškovės nemokumui, ar šiuo atveju egzistuoja pagrindas pripažinti negaliojančiu atsakovės UAB „Duguva“ atliktą mokėjimą atsakovei UAB „Agnelsa“ kaip prieštaraujantį apeliantės kreditorių teisėms, ar atsakovė UAB „Duguva,“ būdama apeliantės skolininkė, galėjo ir privalėjo neįvykdyti ginčijamo mokėjimo, ar atsakovės UAB „Duguva“ atliktas už ieškovę mokėjimas turėtų būti pripažintas negaliojančiu actio Pauliana pagrindu.
Dėl ieškovės (ne)mokumo jai atliekant ginčijamus mokėjimus
24. Įmonės nemokumo sąvoka apibrėžta ginčijamų sandorių sudarymo metu aktualioje ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies redakcijoje. Šioje normoje nurodyta, jog įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.
25. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. gegužės 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019, plėtodamas praktiką dėl juridinio asmens nemokumo nustatymo, yra išaiškinęs, kad juridinio asmens nemokumo būsena reiškia, jog jis yra susidūręs su ilgalaikiais rimtais finansiniais sunkumais, užkertančiais kelią vykdyti įprastą ūkinę komercinę ar kitą įstatuose apibrėžtą veiklą ir reikalaujančiais kraštutinių priemonių taikymo priverstinai nutraukiant tokio asmens veiklą ir likviduojant jį per bankroto procedūrų vykdymą. Juridinio asmens finansiniai sunkumai bendriausia prasme reiškia prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą, t. y. negalėjimą nustatytais ar pateisinamai uždelstais terminais vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams. Būtinasis negalėjimo vykdyti įsipareigojimų, kaip nemokumo būsenos požymio, elementas – sistemiškumas. Pažymėtina, kad rimtiems finansiniams sunkumams, kaip nemokumo būsenos pagrindui, konstatuoti nepakanka nustatyti pavienių ir (ar) atsitiktinių įsipareigojimų kreditoriams nevykdymo atvejų – turi būti nustatytas tokių atvejų pakartotinumas, tęstinumas ir pastovumas.
26. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija minėtoje nutartyje padarė išvadą, kad juridinio asmens nemokumas sietinas su rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos rodo tokie požymiai: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti.
27. Ieškovė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme BUAB „Asol“ nemokumą įrodinėjo: 1) Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių skyriaus darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija) 2018 m. rugsėjo 6 d., 2018 m. rugsėjo 20 d., 2018 m. lapkričio 8 d., 2018 m. lapkričio 28 d., 2018 m. gruodžio 6 d., 2018 m. gruodžio 11 d., 2019 m. sausio 8 d. sprendimais, kuriais pirmos eilės kreditoriams ieškovės darbuotojams buvo priteista iš viso 34 524,87 Eur suma; 2) kitų trečios eilės kreditorių reikalavimais buvusiais iki 2019 m. vasario 15 d., kurių reikalavimai sudaro bendrą 8 419,31 Eur sumą; 3) 2019 m. liepos 11 d. BUAB „Asol“ balansu ir pelno (nuostolių) ataskaita, iš kurio matyti, kad BUAB „Asol“ turto neturėjo, išskyrus 16 216 Eur gautinas sumas ir buvo patyrusi 22 705 Eur nuostolį; 4) BUAB „Asol“ darbuotojų skaičiaus sumažėjimu nuo 2018 m. birželio iki 2018 m. gruodžio.
28. Teisėjų kolegija, atsižvelgiant į tai, kas nurodyta ir šios nutarties 23 punkte, bei vertindama apeliantės apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, pažymi, kad aplinkybė, kada BUAB „Asol“ faktiškai pasiekė nemokumo būseną, nėra nustatyta. Teismo vertinimu apeliantė nepateikė šioje byloje pakankamai įrodymų, iš kurių neabejotinai būtų galima padaryti išvadas , kad sandorių sudarymo metu, atliekant ginčijamą mokėjimą BUAB „Asol“ jau buvo faktiškai nemoki, nes įmonės nemokumas buvo nustatytas tik iškėlus bankroto bylą, vadovaujantis pirminiais, pateiktais į bylą dokumentais. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iš apeliantės pateiktų rašytinių įrodymų apie BUAB „Asol“ finansinę padėtį ginčijamų sandorių sudarymo metu aktualūs buvo Darbo ginčų komisijos sprendimai ir trečios eilės kreditorių reikalavimai. Aplinkybė, jog ginčo sandorių sudarymo metu buvo įsiteisėję didžioji dalis pirmos eilės BUAB „Asol“ kreditorių naudai priimtų Darbo ginčų komisijos sprendimų, negali būti vertinama kaip pagrindas laikyti apeliantę nemokia. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo išvadai, jog apeliantės nurodyta informacija apie tai, kad iki 2019 m. vasario 15 d. buvo susiformavę didžioji dalis kitų kreditorinių reikalavimų, kurie jau buvo pradelsti, ginčo sandorių sudarymo metu galėjo būti prieinama atsakovėms. 2019 m. liepos 11 d. BUAB „Asol“ balanso ir pelno (nuostolių) ataskaita parodo apeliantės finansinę būklę, buvusią po ginčo sandorių įvykdymo praėjus penkiems mėnesiams, tačiau neparodo realios BUAB „Asol“ finansinės padėties, buvusios 2019 m. vasario mėnesį. Kaip matyti iš apeliacinio skundo argumentų, apeliantės įsitikinimu, BUAB „Asol“ nemokumą ginčui aktualiu laikotarpiu patvirtina tai, kad 2019 m. liepos 11 d. bendrovė patyrė 22 705 Eur nuostolių, tačiau šie BUAB „Asol“ finansiniai duomenys, atsižvelgiant į ginčijamų sandorių sudarymo laikotarpį, negalėjo būti žinomi atsakovėms, kadangi šių duomenų dar nebuvo. Apeliantės nurodyta aplinkybė apie darbuotojų skaičių sumažėjimą patvirtiną faktą, kad mažėjo BUAB „Asol“ vykdomos veiklos apimtys ir ji turėjo finansinių sunkumų, tačiau tai savaime nėra pakankamas pagrindas ieškovę laikyti nemokia.
29. Nors apeliantė tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde teigia, kad BUAB „Asol“ ginčijamų sandorių sudarymo metu nevykdė veiklos, byloje esanti BUAB „Asol“ 2019 m. vasario 7 d. išrašyta už atsakovei UAB „Agnel“ atliktus įrengimo montavimo darbus 1 550,01 Eur sumos PVM sąskaita faktūra Serija AL Nr. (duomenys neskelbtini), BUAB „Asol“ 2019 m. vasario 21 d. išrašyta atsakovei UAB „Duguva“ už pagamintus gaminius 3 484,80 Eur sumos PVM sąskaita faktūra Serija AL Nr. (duomenys neskelbtini), BUAB „Asol“ 2019 m. gegužės 3 d. išrašyta atsakovei UAB „Agnelsa“ už atliktus metalo konstrukcijos suvirinimo darbus 370,00 Eur sumos PVM sąskaita faktūra Serija AL Nr. (duomenys neskelbtini), priešingai nei teigia apeliantė, įrodo, jog 2019 m. vasario mėnesį BUAB „Asol“ vykdė veiklą. Byloje esančios kasos knygos, banko sąskaitų išrašai patvirtina, kad BUAB „Asol“ 2019 m. iki gegužės mėnesio gavo pajamų, tačiau jos buvo nedidelės ir naudojamos skoloms padengti. Byloje nėra duomenų, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu BUAB „Asol“ neturėjo jokio turto.
30. Taigi, pažymėtina, kad pirmiau paminėti apeliantės pateikti duomenys vienareikšmiškai nepatvirtina, kad atliekant ginčijamus sandorius apeliantė buvo nemoki. Nors ir iki ginčijamų sandorių sudarymų buvo įsiteisėję Darbo ginčų komisijos priimti sprendimai, kuriais buvo priteistos skolos iš BUAB „Asol“ jos darbuotojams ir BUAB „Asol“ buvo neatsiskaičiusi su kitais kreditoriais, tačiau nutartis iškelti BUAB „Asol“ bankroto bylą priimta tik 2019 m. birželio 5 d. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, kad BUAB „Asol“ kreditoriniai reikalavimai patvirtinti Šiaulių apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 3 d. nutartimi. Taigi, apeliantė savo nemokumą 2019 m. vasario 15–18 d. įrodinėja retrospektyviai remdamasi aplinkybėmis, kurios įvyko arba buvo nustatytos vėliau.
31. Byloje esantys rašytiniai įrodymai nepatvirtina, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu, t. y. 2019 m. vasario mėnesį, BUAB „Asol“ buvo nemoki ir neturėjo perspektyvos pagerinti savo finansinės būklės. Esant išdėstytoms aplinkybėms teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliantė šioje byloje nepateikė pakankamai įrodymų, sudarančių pagrindą daryti išvadą, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovė atitiko nemokios įmonės požymius ir apie šiuos požymius buvo žinoma atsakovėms.
Dėl ginčijamų sandorių privalomumo, šalių (ne)sąžiningumo
32. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nenustatė, kad egzistuoja visos CK 6.66 straipsnyje nustatytos actio Pauliana taikymo sąlygos ir netenkino apeliantės reikalavimus pripažinti apeliantės prašymą įvykdyti mokėjimą ir atsakovės UAB „Duguva“ įvykdytą mokėjimą negaliojančiais. Teismas pažymėjo, kad byloje nenustatytas kreditorių teisių pažeidimas, šalių nesąžiningumas, atsakovės atliktas mokėjimas buvo privalomas ir atitiko įprastą verslo praktiką. Apeliantė nesutikdama su teismo sprendimu nurodė, kad ginčijami sandoriai yra vienašaliai, todėl pagal CK 6.66 straipsnio 2 dalį trečiojo asmens (ne)sąžiningumas nėra teisiškai reikšmingas, sprendžiant dėl ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais. Taip pat nurodė, kad nagrinėjamu atveju atsakovė UAB „Duguva“ actio Pauliana prasme yra trečiasis asmuo, todėl jos atžvilgiu negali būti taikoma sąlyga – skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Teismo išvada, kad atsakovė UAB „Duguva“ privalėjo atlikti ginčijamą mokėjimą, nepagrįsta, nes atsakovė neturėjo jokios pareigos 2019 m. vasario 18 d. atlikti mokėjimą atsakovei UAB „Agnel.“ Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, parengiamojo posėdžio metu apeliantės atstovas pažymėjo, kad ieškinį reiškia actio Pauliana dėl jos ir atsakovės UAB „Duguva“ vienašalių sandorių nuginčijimo ne tik dėl to, kad dėl ginčijamų sandorių apeliantė tapo nemoki, bet ir kitais pagrindais, kai ginčijami sandoriai pažeidžia kreditorių teises ir interesus.
33. Kaip minėta, actio Pauliana instituto paskirtis yra ginti kreditorių interesus nuo nesąžiningų skolininkų veiksmų jiems siekiant išvengti pareigos atsiskaityti su savo kreditoriais, todėl viena būtinųjų actio Pauliana instituto taikymo sąlygų yra tai, kad sudarius ginčijamus sandorius buvo pažeistos kitų skolininko kreditorių teisės. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje yra išdėstytas pavyzdinis sąrašas atvejų, kuriems esant turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Vadovaujantis šia nuostata, sandoris laikomas pažeidžiančiu kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad, teismui sprendžiant bylą pagal actio Pauliana, turi būti nustatoma, kaip konkrečiai pažeidžiamos kreditoriaus teisės ir interesai: ar dėl sudaryto ginčijamo sandorio susidaro faktinis skolininko nemokumas, nulemiantis skolininko nesugebėjimą vykdyti prievoles, ar kreditoriaus teisės ir interesai pažeidžiami kitais būdais, apsunkinant galimybę kreditoriui nukreipti reikalavimus į skolininką. Kreditorius pagrįstai gali reikšti actio Pauliana dėl skolininko sudaryto sandorio nuginčijimo ne tik tais atvejais, kai dėl tokio sandorio skolininkas tampa nemokus, bet ir kitais atvejais, kai ginčijamas sandoris kitaip pažeidžia kreditoriaus teises ir interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2013).
34. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad formuluotė „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti CK 6.66 straipsnio 1 dalyje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Sprendžiant, ar ginčijamu sandoriu nebuvo kitaip pažeistos kreditoriaus teisės, būtina nustatyti, kad sumažėja reali galimybė (ar jos nelieka) skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Ši actio Pauliana taikymo sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, todėl teismai kiekvienu atveju nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu sprendžia, ar buvo kreditorių teisių pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-384-611/2017).
35. Tam, kad sandoris galėtų būti pripažintas negaliojančiu vadovaujantis CK 6.66 straipsniu, nepakanka nustatyti, kad jis pažeidė skolininko kreditorių teises, tačiau, be kita ko, taip pat turi būti nustatyta, kad sandorio šalys (vienašalio sandorio atveju – skolininkas), jį sudarydamos, siekė nesąžiningų tikslų. Šiuo aspektu teismui nepakanka atlikti formalų situacijos vertinimą, jis turi plačiai analizuoti su ginčijamo sandorio sudarymu susijusias aplinkybes. Naujausioje kasacinio teismo praktikoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020) nurodyta, kad, spręsdamas dėl actio Pauliana pagrindu ginčijamo sandorio šalių sąžiningumo, teismas turi vertinti ne tik tai, ar ginčijamas sandoris pažeidė kitų skolininko kreditorių interesus, bet ir tai, kokioje verslo aplinkoje veikė šalys, ar faktinės aplinkybės nesuponavo būtinumo skolininkui sudaryti ginčijamą sandorį, kokius interesus patenkinti siekė sandorį sudaręs trečiasis asmuo, atsisakymo sudaryti sandorį galimą poveikį jam, kaip verslo subjektui, bei jo paties kreditorių interesams; galimos situacijos, kai kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio sudarymas būtų pateisinamas tuo pagrindu, kad jo nesudarymas lemtų analogiškas arba dar sunkesnes pasekmes trečiojo asmens ar jo kreditorių turtiniams interesams. Ginčijamo sandorio šalių sąžiningumas turi būti vertinamas iš sandorio sudarymo metu buvusių pozicijų, t. y. pagal tai, ką numatė ar galėjo numatyti šalys pagal sandorio sudarymo metu buvusias aplinkybes, o ne pagal bylos nagrinėjimo metu paaiškėjusias aplinkybes, be kita ko, skolininko bankroto situaciją. Be to, tokiu atveju, kai sandorį kreditorių interesais ginčija įmonės bankroto administratorius, aktualu išsiaiškinti buvusių įmonės valdymo organų poziciją dėl sandorio sudarymo paskatų.
36. Taigi, kiekvienu konkrečiu atveju vertindamas, ar yra pagrįsti reikalavimai pripažinti sandorį negaliojančiu taikant actio Pauliana institutą, teismas turi visapusiškai ir išsamiai įvertinti visas ginčo aplinkybes, tam, kad būtų nustatyta, ar ginčijami sandoriai buvo sudaryti nesąžiningai siekiant pabloginti skolininko turtinę padėti ir išvengti atsiskaitymo su jo kreditoriais, patenkinti tik vieno skolininko proteguojamo kreditoriaus interesus, ar priešingai, šie sandoriai nebuvo sudaryti siekiant pakenkti įmonės kreditoriams, bet norint išsaugoti jos veiklą, jie atitiko įmonės interesus, verslo logiką, faktiškai nepablogino įmonės galimybės atsiskaityti su kreditoriais ir pan. Teismas turi įvertinti ne sandorių formalų pobūdį, bet jų realų turinį ir pasekmes, kurias sandoriai sukėlė skolininkei ir jos kreditoriams.
37. Kaip jau minėta apeliantė nagrinėjamoje byloje nepateikė pakankamai įrodymų, sudarančių pagrindą daryti išvadą, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu BUAB „Asol“ atitiko nemokios įmonės požymius ir apie šiuos požymius buvo žinoma atsakovėms.
38. Kai nustatinėjama kita actio Pauliana instituto taikymo sąlyga, ar buvo pažeistos kreditorių teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, – teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, kad vertinant, ar pirmenybės suteikimas vienam kreditoriui pažeidė kitų kreditorių, kurių interesais pareikštas actio Pauliana, interesus ir teises, reikia atsižvelgti į konkrečias bylos aplinkybes, o vien nustatytos atsiskaitymo tvarkos pažeidimo konstatavimo neužtenka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012). Kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams. Tokius sprendimus dažnai padiktuoja verslo logika, kartais tai gali būti vienintelė racionali išeitis išvengti bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010).
39. Apeliantė apeliaciniame skunde akcentuoja, jog ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovė BUAB „Asol“ buvo faktiškai nemoki, todėl turėjo inicijuoti ne atsiskaitymą su vienu iš kreditorių, o bankroto bylos sau iškėlimą. Tačiau pastebėtina, kad kreiptis dėl bankroto iškėlimo pareiga kilo būtent įmonės vadovui. Ginčo laikotarpiu galiojusio Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, jog įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pažymėtina, kad ieškovas turi teisę atitinkamai pasirinkti savo galbūt pažeistų teisų gynimo būdą laisva valia. ( CPK 42 straipsnis). Įvertinus nurodytas aplinkybes, Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija dėl aplinkybių, kad įmonė turėjo inicijuoti ne atsiskaitymą su vienu iš kreditorių, o bankroto bylos sau iškėlimą, plačiau nepasisako, nes tai nesusiję su nagrinėjamos bylos ginčo objektu.
40. Nagrinėjamu atveju apeliantė, prašydama pripažinti sandorius negaliojančiais CK 6.66 straipsnio pagrindu, privalėjo įrodyti, kad sudarytais sandoriais buvo pažeisti įmonės kreditorių interesai. Kaip minėta, pagal naujausią kasacinio teismo praktiką, apeliantė kreditorių teisių pažeidimo sąlygos neturi teisės įrodinėti CK 6.9301 straipsnio pagrindu, taigi, apeliantė privalėjo pateikti įrodymus, kuo pasireiškė kreditorių teisių pažeidimas sudarius ginčijamus sandorius. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje nėra duomenų apie apeliantės skolos atsakovei UAB „Agnel“ kilmę.
41. CK 6.66 straipsnyje nustatyta kreditoriaus galimybė ginčyti tik tuos skolininko sandorius, kurių šis neprivalėjo sudaryti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad privalėjimas sudaryti sandorį suprantamas kaip asmens pareiga, kuri nustatyta įstatyme, teismo sprendime, taip pat vienašaliu skolininko įsipareigojimu arba kylanti dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-02-14 nutartis Nr. 3K-3-41/2014).
42. Bylos duomenys patvirtina, kad pagal apeliantės UAB „Asol“ ir atsakovės UAB „Duguva“ sudarytos Sutarties 5.1.2. punktą atsakovė UAB „Duguva“ įsipareigojo likusią 1 742,80 Eur sumokėti per 5 dienas nuo priėmimo-perdavimo akto pasirašymo. Byloje nėra duomenų, ar priėmimo-perdavimo aktas tarp Sutarties šalių buvo pasirašytas, tačiau šalys neginčija, kad apeliantė nebūtų atlikusi sutartų darbų ir jų neperdavusi atsakovei UAB „Duguva“, be to, 2019 m. vasario 21 d. apeliantė išrašė atsakovei UAB „Duguva“ PVM sąskaitą faktūrą. Nagrinėjamu atveju atsakovė UAB „Duguva,“ būdama apeliantės skolininkė, privalėjo pagal Sutarties sąlygas atsiskaityti su apeliante. Pati apeliantė 2019 m. vasario 15 d. prašymu paprašė atsakovės UAB „Duguva“ likusį pagal Sutartį 1 742,80 Eur mokėjimą sumokėti už UAB „Asol“ gavėjai atsakovei UAB „Agnel“. Atsakovė UAB „Duguva,“ būdama apeliantės skolininkė, neturėjo pareigos tikrinti, ar prašomas apeliantės atsiskaitymo būdas nepažeis apeliantės kreditorių interesų. Nagrinėjamu atveju pati apeliantė pasirinko, kokiu būdu su ja atsiskaitys skolininkė. Apeliantė neginčija fakto, kad atsakovė UAB „Duguva“ su ja tinkamai atsiskaitė. Įvertinus nurodytas aplinkybes daroma išvada, kad atsakovė UAB „Duguva“ mokėjimą apeliantės interesais privalėjo atlikti pagal Sutartį už apeliantės suteiktas paslaugas, tai leidžia konstatuoti ginčijamų sandorių privalomumą. Dėl nurodytų aplinkybių atmestini apeliantės argumentai, kad atsakovė UAB „Duguva“ neprivalėjo pagal apeliantės 2019 m. vasario 15 d. prašymą atlikti ginčijamą mokėjimą.
43. Dėl šalių nesąžiningumo pažymėtina, kad taikant actio Pauliana institutą turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinis sandoris (CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys). CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises.
44. Apeliantė teigia, kad CK 6.66 straipsnio 1 dalies prasme atsakovės yra tretieji asmenys, kadangi ieškinys reiškiamas BUAB „Asol“ kreditorių interesais, kurie actio Paulian prasme yra kreditoriai, o pati BUAB „Asol“ – skolininkė. Ginčijami sandoriai yra vienašaliai sandoriai, todėl teismas neturėjo pagrindo vertinti trečiojo asmens sąžiningumo, nes įstatyme numatyta, kad tik vertinant dvišalius sandorius yra vertinamas tokio asmens nesąžiningumas.
45. Vienašaliu laikomas sandoris, kuriam sudaryti būtina ir pakanka vienos šalies valios. Iš vienašalio sandorio atsiranda pareigos jį sudariusiam asmeniui. Kitiems asmenims iš vienašalio sandorio pareigos atsiranda tik įstatymų nustatytais atvejais arba kai tie asmenys sutinka (CK 1.63 straipsnio 4 dalis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantei BUAB „Asol“ ir atsakovei UAB „Duguva“ pasirašius Sutartį atsirado dvišalė šalių prievolė: apeliantė įsipareigojo atlikti darbus, o ieškovė UAB „Duguva“ už juos atsiskaityti su apeliante. Nors pati mokėjimo operacija yra sandoris, kuriam pakanka vienos šalies valios, jis atliktas išimtinai šių šalių sutarties pagrindu, keičia apeliantės ir atsakovės civilines teises ir pareigas, todėl jo negalima vertinti izoliuotai nuo sutarties.
46. Pažymėtina, jog CK įtvirtinti sandorių negaliojimo pagrindai nėra siejami su tam tikra sandorių (pvz., tik dvišaliai sandoriai) rūšimi, todėl ir vienašaliai sandoriai taip pat gali būti ginčijami, esant atitinkamam sandorio negaliojimo pagrindui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-20 nutartis civilinėje byloje 3K-3-546-915/2015). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2018 m. gruodžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-504-1075/2018 atkreipė dėmesį, kad pagal kasacinio teismo praktiką actio Pauliana instituto taikymo tikslais sandoriais yra laikomi ir atskiri mokėjimai, kurie atliekami atitinkamos sutarties pagrindu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012; 2015 m. gruodžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-697-248/2015; 2016 m. kovo 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-916/2016, 24 punktas; 2018 m. liepos 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-403/2018). Todėl, priešingai nei teigia ieškovė, jos atliktus ginčo mokėjimus galima ginčyti CK numatyta sandorių ginčijimo tvarka ir pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu.
47. Skolininko privalomumas (būtinumas) sudaryti actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį aktualus ir sprendžiant dėl įgijusio turtą pagal tokį sandorį trečiojo asmens sąžiningumo: viena vertus, skolininkui naudingas sandoris paneigia jo kontrahento (trečiojo asmens) nesąžiningumą; kita vertus, pripažinus ginčijamo sandorio privalomumą, kitos actio Pauliana sąlygos, tarp jų – ir su skolininku sandorį sudariusio trečiojo asmens (ne)sąžiningumas, netektų teisinės reikšmės, todėl jų vertinimas taptų neaktualus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartis Nr. e3K-7-115-469/2020). Nustačius, kad atsakovė UAB „Duguva“ privalėjo atlikti ginčijamą mokėjimą, nagrinėjamu atveju atsakovės nesąžiningumo vertinimas nėra aktualus. Tačiau apeliantei ginčijant šią actio Pauliana sąlygą, apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl atsakovės (ne)sąžiningumo, kuris, jei būtų nustatyta, kad atsakovė UAB „Duguva“ neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio – atlikti atsiskaitymo apeliantės prašomu būdu, toliau kaip kita būtina sąlyga nuginčyti ginčijamus sandorius turėtų būti vertinamas pagal tokius sandorius lėšas įgijusios atsakovės UAB „Agnel“ (ne)sąžiningumas.
48. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikomos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, taip pat, kad sandorį sudariusių šalių sąžiningumo klausimas yra saistomas kitų actio Pauliana sąlygų. Actio Pauliana instituto taikymui taip pat turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinas sandoris, o kai neatlygintinas – tik skolininko nesąžiningumas (CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008). Teismas pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes turi vertinti, ar skolininko sudarytas sandoris yra atlygintinis ar neatlygintinis.
49. Nagrinėjamu atveju atsakovė UAB „Duguva“ nėra atsakovės UAB „Agnel“ skolininkė, o pastaroji nėra atsakovės UAB „Duguva“ kreditorė. Byloje nėra duomenų, pagal kokį sandorį susidarė apeliantės skola atsakovei UAB „Agnel,“ todėl šiuo atveju apeliantė turėjo įrodinėti atsakovės UAB „Agnel“, kuriai buvo sumokėti pinigai, nesąžiningumą, kaip vieną iš būtinų actio Pauliana sąlygų. Apeliantė atsakovės UAB „Agnel“ nesąžiningumo neįrodinėjo ir jo neginčijo ( CPK 178 straipsnis).
50. Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su atsakovių nesąžiningumu, pažymėtina, kad CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703-706/2015). Esant bent vienam iš CK 6.67 straipsnyje nustatytų skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo prezumpcijos atvejų, trečiojo asmens nesąžiningumas preziumuojamas, o trečiajam asmeniui, norinčiam šią prezumpciją paneigti, tenka įrodinėjimo našta. Kitais atvejais įrodyti trečiojo asmens nesąžiningumo faktą yra sandorį actio Pauliana pagrindu ginčijančio kreditoriaus pareiga. Nesąžiningumo prezumpcijos atvejų sąrašas baigtinis, todėl, nenustačius byloje aplinkybių, įtvirtintų šio straipsnio dispozicijoje, jis netaikytinas. CK 6.67 straipsnyje įtvirtintos nesąžiningumo prezumpcijos negali būti aiškinamos per plačiai, nes jos nustato išimtį iš bendros taisyklės, kad skolininko nesąžiningumą turi įrodyti kreditorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017).
51. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad įgijėjo pareiga domėtis skolininko kitais kreditoriais negali būti absoliutinama: ginčijamo sandorio šalių sąžiningumas turi būti vertinamas iš sandorio sudarymo metu buvusių pozicijų, t. y. pagal tai, ką numatė ar galėjo numatyti šalys pagal sandorio sudarymo metu buvusias aplinkybes, o ne ex post (po fakto) – pagal bylos nagrinėjimo metu paaiškėjusias aplinkybes, be kita ko, skolininko bankroto situaciją. Kai sandorį kreditorių interesais ginčija įmonės bankroto administratorius, aktualu išsiaiškinti buvusių įmonės valdymo organų poziciją dėl sandorio sudarymo paskatų. Objektyvusis sąžiningumo kriterijus actio Pauliana bylose sprendžiant dėl trečiojo asmens sąžiningumo turi būti taikomas iš sandorio sudarymo metu buvusių pozicijų, atsižvelgiant į nagrinėjamo sandorio pobūdį, tame verslo sektoriuje egzistavusią sąžiningą dalykinę praktiką bei ginčijamo sandorio sudarymo metu buvusias aplinkybes. Spręsdamas dėl actio Pauliana pagrindu ginčijamo sandorio šalių sąžiningumo, teismas turi vertinti ne tik tai, ar ginčijamas sandoris pažeidė kitų skolininko kreditorių interesus, bet ir tai, kokioje verslo aplinkoje veikė šalys, ar faktinės aplinkybės nesuponavo būtinumo skolininkui sudaryti ginčijamą sandorį, kokius interesus patenkinti siekė sandorį sudaręs trečiasis asmuo, atsisakymo sudaryti sandorį galimą poveikį jam, kaip verslo subjektui, bei jo paties kreditorių interesams; galimos situacijos, kai kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio sudarymas būtų pateisinamas tuo pagrindu, kad jo nesudarymas lemtų analogiškas arba dar sunkesnes pasekmes trečiojo asmens ar jo kreditorių turtiniams interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020).
52. Vertinant nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes nurodyto kasacinio teismo išaiškinimo kontekste, teisėjų kolegija sprendžia, kad tai, jog informacija apie BUAB „Asol“ finansinius sunkumus buvo viešai prieinama, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti šalių nesąžiningumo sandorių sudarymo metu. Pažymėtina, kad ginčijamo mokėjimo atlikimo metu nebuvo duomenų apie BUAB „Asol“ veiklos nutraukimą, t. y. nemokumo vertinimas nebuvo aiškus be atskiro teisinio vertinimo, kurį galėjo atlikti tik bankroto bylą iškėlęs teismas. Be to, ta aplinkybė, kad BUAB „Asol“ siekė padengti įsiskolinimą atsakovei UAB „Agnel“, suponuoja išvadą, kad nors apeliantė ir turėjo finansinių sunkumų, tačiau ji dėjo pastangas tęsti įmonės veiklą ir toks apeliantės elgesys negali būti laikomas nesąžiningu. Esant tokioms faktinėms aplinkybėms, teisėjų kolegija atmeta apeliantės argumentus, kad atsakovės turėjo pareigą domėtis informacija apie apeliantės finansinę padėtį ginčijamų sandorių sudarymo metu ir vertinti apeliantės galimą mokumą/nemokumą iki ginčijamų sandorių sudarymo.
53. Nagrinėjamo teisinio santykio šalis siejo verslo santykiai. Verslo santykių specifikos reikšmė, sprendžiant dėl actio Pauliana sąlygų viseto, pripažįstama ir teismų praktikoje. Kasacinio teismo konstatuota, jog actio Pauliana negali būti aiškinamas taip, kad sudarytų prielaidas ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010).
54. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ginčijamas mokėjimas atsakovei UAB „Agnel“ yra atliktas 2019 m. vasario 18 d., o bankroto byla apeliantei iškelta 2019 m. birželio 5 d. Taigi, atsakovės mokėjimo atlikimo metu negalėjo ir neturėjo žinoti, kad ginčijamais sandoriais yra ar gali būti pažeidžiami apeliantės kreditorių interesai.
55. Teisėjų kolegijos vertinimu, sudaryti sandoriai atitiko protingumo standartą ir buvo ekonomiškai pateisinami. Kaip minėta, byloje neįrodyta, jog ginčijamų sandorių sudarymo metu apeliantė buvo nemoki, jai nebuvo iškelta bankroto byla, todėl spręsti, kurių kreditorių reikalavimus tenkins, buvo apeliantės pasirinkimo teisė. Nagrinėjamu atveju apeliantė 2019 m. vasario 15 d. prašymu nusprendė tenkinti savo kreditorės UAB „Agnel“ reikalavimą.
56. Įvertinus nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantė neįrodė actio Pauliana taikymo sąlygos – ginčo sandorių šalių nesąžiningumo. Ginčo sandoriai, padengiant apeliantės skolą atsakovei UAB „Agnel“, atitiko įprasto verslo praktiką, ir siekiant, kad apeliantė vykdytų veiklą ar sumažintų įsiskolinimus, vertinami kaip pateisinami.
57. Nenustačius minėtų actio Pauliana institutui taikyti būtinųjų sąlygų, tenkinti ieškinį ieškinyje nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Todėl iš esmės sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis.
Dėl bylos procesinės baigties
58. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą teismo sprendimą tinkamai taikė materialines ir procesinės teisės normas, todėl teismo sprendimo naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas netenkintinas, teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje
59. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 ir 302 straipsniai). Apeliacinio skundo netenkinus, apeliantei bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.
60. Atsakovė UAB „Duguva“ pateikė prašymą priteisti jai 600 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
61. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtino Rekomendacijas (toliau – ir Rekomendacijos) dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, į kurias turi atsižvelgti teismai, priteisdami šalims jų turėtas atstovavimo išlaidas. Rekomendacijų 7 punkte numatyta, kad rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Atsakovės teisinės pagalbos išlaidos buvo patirtos 2020 m. rugpjūčio 10 d., todėl Rekomendacijose nustatyto koeficiento pagrindu nagrinėjamu atveju imamas 2020 m. pirmo ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris pagal viešai skelbiamus statistikos duomenis buvo 1 381 Eur. Už atsiliepimą į apeliacinį skundą Rekomendacijų 8.9. punkte numatytas koeficientas yra 2,5. Taigi, už apeliacinio skundo parengimą pagal Rekomendacijas maksimali priteistina suma gali būti 3 452,50 Eur (1 381 Eur x 2,5 = 3 452,50 Eur), nagrinėjamu atveju atsakovės patirtos 600 Eur bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose patvirtintų maksimalių atlygintinų išlaidų dydžių, todėl priteistinos iš apeliantės atsakovei UAB „Duguva“ (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).
62. Atsakovė UAB „Agnel“ nepateikė atsiliepimo į apeliacinį skundą ir nepateikė duomenų apie patirtas išlaidas apeliacinėje instancijoje, todėl jos nepriteisiamos.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. liepos 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Duguva“, j. a. k. 173228333, 600,00 Eur (šešių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, iš apeliantės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Asol“, j. a. k. 302903378, administravimo išlaidų.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims.
Teisėjai Rasa Bartašienė
Egidijaus Mockevičius
Vilija Valantienė