Civilinė byla Nr. e2-796-330/2016

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02394-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 3.4.2.2

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 31 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Belabusas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 27 d. nutarties, kuria uždarajai akcinei bendrovei „Belabusas“ iškelta bankroto byla, priimtos civilinėje byloje Nr. eB2-3295-781/2016 pagal ieškovo D. M. pareiškimą atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Belabusas“ dėl bankroto bylos iškėlimo.

          Teisėjas, išnagrinėjęs bylą pagal atskirąjį skundą,

        n u s t a t ė :

I.  Klausimo esmė 

Ieškovas D. M. pirmosios instancijos teismui pateiktame pareiškime prašė iškelti bankroto bylą atsakovei UAB „Belabusas“. Nurodė, jog atsakovė negali ir neketina atsiskaityti su kreditoriais, yra skolinga ieškovui. Ieškovo nuomone, UAB „Belabusas“ yra nemoki.

II.  Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

                  Vilniaus apygardos teismas 2016 m. sausio 27 d. nutartimi atsakovei UAB „Belabusas“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratore paskyrė K. S.. 

Pirmosios instancijos teismas akcentavo aplinkybę, jog atsakovė aktualių finansinės atskaitomybės dokumentų teismui nepateikė. Tokie dokumentai nebuvo pateikti ir Juridinių asmenų registrui. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė neturi registruotino turto, apdraustųjų asmenų, o įsiskolinimas valstybės biudžetui sudaro 570,58 Eur. Teismas akcentavo, jog, sprendžiant bankroto bylos iškėlimo klausimą, nenustatyta, kad atsakovė nuosavybės teise valdytų nekilnojamąjį turtą, vykdytų veiklą, gautų pajamas. Įvertinęs nurodytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas priėjo išvadą, jog įmonė yra nemoki.

III.  Atskirojo skundo argumentai

Atsakovė UAB „Belabusas“ atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 27 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atmesti. Atskirąjį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:

1. Dėl ieškovo pareiškime netinkamai nurodyto atsakovės buveinės adreso, atsakovė nebuvo tinkamai informuota apie civilinę bylą. Dėl nurodytos priežasties atsakovė neturėjo objektyvios galimybės pateikti teismui dokumentų, patvirtinančių įmonės mokumą.
2. Ieškovo teiginiai dėl atsakovės nemokumo nepagrįsti. Bankroto bylos inicijavimas negali būti taikomas kaip paslėptas ginčijamos skolos išieškojimo būdas. Atsakovės neatsiskaitymas su ieškovu nėra pakankamas pagrindas bankroto bylai iškelti.
3. 2016 m. sausio 31 d. įmonės balansas patvirtina, kad atsakovės turtas sudarė 25 283 Eur vertę, o per vienerius metus mokėtinos sumos siekė tik 1 619 Eur. Todėl pagal balanso duomenis įmonė yra moki. Įmonė turi tik penkis kreditorius, o atsakovės debitoriniai reikalavimai sudaro 13 639 Eur. Šios skolos atgautinos per vienerius metus, todėl per tokį patį terminą tikimasi patenkinti ir kreditorių reikalavimus.
4. Įmonės mokumą patvirtina ir tai, jog jos atžvilgiu nėra taikomi turto areštai ar kiti laikini teisių ribojimai. 

            K. S., apskųstąja pirmosios instancijos teismo nutartimi paskirta eiti UAB „Belabusas“ bankroto administratorės pareigas, pateikė atsiliepimą į atsakovės atskirąjį skundą.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsakovei UAB „Belabusas“ iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Atsakovė UAB „Belabusas“ kartu su atskiruoju skundu ir po atskirojo skundo padavimo pateikė naujus įrodymus: Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro išplėstinį išrašą su istorija, transporto priemonės nuomos sutartį Nr. 15/07/18/303 su priedais, 2016 m. vasario 9 d. pažymą, UAB „Belabusas“ 2016 m. sausio 31 d. balansą, kreditorių sąrašą, 2016 m. sausio 31 d. pelno (nuostolių) ataskaitą, turto arešto aktų registro išrašą, dokumentą, patvirtinantį atskaitymą su ieškovu D. M. (b. l. 27-37, 43).

Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, tačiau pažymėtina, kad naujų įrodymų priėmimo draudimas nėra absoliutus. Atsižvelgdamas į viešojo intereso bankroto bylose egzistavimą bei į tai, kad pateikti nauji įrodymai gali būti aktualūs vertinant įmonės mokumo klausimą, apeliacinės instancijos teismas priima apeliantės pateiktus naujus rašytinius įrodymus (CPK 314 straipsnis).

Dėl įmonės (ne) mokumo vertinimo

Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Įmonių bankroto procesą reglamentuoja specialus įstatymas – Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau - ĮBĮ). Šio įstatymo normos yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą ir pašalinti iš rinkos nemokius subjektus, kurie nesugeba organizuoti rentabilios veiklos ir yra nemokūs. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė yra iš tiesų nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį. Tai aktualu ir aptariamu atveju, kadangi atsakovei UAB „Belabusas“ bankroto byla apskųstąja nutartimi iškelta konstatavus pastarosios nemokumą.

Bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą; 2) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) arba neketina vykdyti savo įsipareigojimų (ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalis). Teismas, spręsdamas klausimą, ar įmonei turi būti keliama bankroto byla ir vertindamas jos (ne) mokumo klausimą, prioritetą turėtų teikti reabilitaciniam tikslui, todėl bankroto byla turi būti keliama tik tada, kai teismui išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių dėl įmonės nemokumo. Bankroto procesas taikomas tada, kai reikia likviduoti neveiklius, nemokius rinkos dalyvius. Tačiau pradedant šį procesą, tai yra sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo, būtina nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė iš tiesų yra nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-887/2008). Teismas įmonei gali iškelti bankroto bylą dėl jos nemokumo tuo atveju, jei yra objektyvios prielaidos, sudarančios pakankamą pagrindą daryti išvadą, jog įmonė faktiškai yra nemoki. Tuo atveju, jei ištyrus pateiktus ir teismo išsireikalautus įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus paaiškėja, jog įmonė turi pakankamai turto finansiniams įsipareigojimams įvykdyti, nėra sąlygų įmonės nemokumui konstatuoti, todėl teismas privalo atsisakyti skolininkui iškelti bankroto bylą (ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 3 punktas).

Aptariamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė neįvykdė įpareigojimo pateikti aktualius finansinės atskaitomybės dokumentus, be to, tokie dokumentai nebuvo teikiami ir Juridinių asmenų registrui. Teismas taip pat nustatė, kad įmonė registruotino kilnojamojo ir nekilnojamojo turto neturi, VSDFV informacinėje sistemoje nėra duomenų apie įmonės apdraustus asmenis, taip pat byloje nėra duomenų, kad įmonė vykdytų veiklą ir gautų pajamas. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė jos finansinę padėtį, o aktualūs finansinės atskaitomybės dokumentai neleidžia konstatuoti įmonės nemokumo. Apeliacinis teismas iš dalies sutinka su šiais atskirojo skundo argumentais.

Apeliacinis teismas atkreipia dėmesį, jog apeliantė pirmosios instancijos teismo prašė atnaujinti praleistą procesinį terminą atskirajam skundui paduoti, nurodžiusi aplinkybes ir pateikusi įrodymus, pagrindžiančius nurodyto termino praleidimą. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovės išdėstyti argumentai dėl nesavalaikio atskirojo skundo pateikimo buvo įvertinti, o prašymas dėl procesinio termino atnaujinimo – patenkintas. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, apeliacinis teismas iš esmės nevertina apeliantės argumentų, jos nuomone, pateisinančių procesinį pasyvumą nagrinėjant bankroto bylos iškėlimo klausimą pirmosios instancijos teisme.

Apeliantės mokumo situacijai svarstyti ir vertinti kartu su atskiruoju skundu pateiktas įmonės 2016 m. sausio 31 d. balansas, pelno (nuostolių) ataskaita. Apeliantės balanse nurodyta, kad įmonės turto vertė yra 25 283 Eur (atsargos, išankstiniai mokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys – 6 812 Eur; per vienerius metus gautinos sumos – 13 639 Eur; kitas trumpalaikis turtas – 4 600 Eur; pinigai ir pinigų ekvivalentai – 232 Eur), o įmonės per vienerius metus mokėtinos sumos – 1 619,40 Eur. Pažymėtina, kad maždaug pusę apeliantės deklaruoto turto vertės sudaro per vienerius metus gautinos sumos, tačiau byloje nėra įrodymų, nei kokiu pagrindu apeliantė turi reikalavimo teisę į tam tikrus debitorius, nei įrodymų apie galimybių išieškoti nurodytas sumas realumą (skolų atgavimo perspektyvą). Taip pat nenustatyta, kas struktūriškai sudaro likusio įmonės turto vertę.

Įmonės nemokumas pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Pagal įstatymo formuluotę sprendžiant klausimą dėl įmonės nemokumo esminę reikšmę turi į įmonės balansą įrašyto turto vertės ir pradelstų įsipareigojimų santykis. Šiuo aspektu svarbu nustatyti tikrąją įmonės turto vertę ir tiksliai nustatyti pradelstus įsipareigojimus kreditoriams. Klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne vien formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl (ne) mokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes, turi būti analizuojamos ir kitos nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui reikšmingos aplinkybės: kokį turtą įmonė turi realiai, ar įmonė tebevykdo veiklą, ar jos veikla pelninga, ar ji turi debitorinių skolų, kokio dydžio šios skolos, lyginant jas su įmonės pradelstais įsipareigojimais kreditoriams, ar yra realių galimybių išsiieškoti skolas ir pan. (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugpjūčio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1583/2014).

Apeliacinis teismas pažymi, kad tiek kartu su atskiruoju skundu pateikta bylos medžiaga, tiek apskųstojo procesinio sprendimo turinys leidžia daryti išvadą, jog aptariamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas įmonės (ne)mokumo klausimą, nesivadovavo įmonės finansiniais dokumentais, nes jų ir neturėjo, o nemokumo būsenos egzistavimą konstatavo remdamasis iš esmės šalutiniais (išvestiniais) kriterijais (pvz., akcentuodamas, kad atsakovė neteikia finansinės atskaitomybės duomenų, neturi registruotino turto ir pan.). Kartu su atskiruoju skundu pateikto įmonės balanso duomenys (jame fiksuojama 25 283 Eur turto vertė ir 1 619 Eur per vienerius metus mokėtinų skolų suma) lyg ir neleistų konstatuoti įmonės nemokumo būsenos, kaip ji apibrėžta ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje, t. y. kada įmonės pradelsti įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, o tai verčia apeliacinį teismą daryti pagrįstą prielaidą, kad pirmosios instancijos teismas galėjo nepakankamai išsamiai ir galbūt neteisingai išspręsti įmonės nemokumo, kaip bankroto bylos iškėlimo pagrindo, nustatymo klausimą. Tikroji įmonės finansinė padėtis, be kita ko, ir mokumo situacija gali būti nustatyta tik išanalizavus ir įvertinus ūkinės finansinės veiklos rezultatus, kurie atsispindi finansinės atskaitomybės ir kituose dokumentuose, turinčiuose reikšmės įvertinant realią įmonės finansinę būklę (įmonės balansas, pelno (nuostolių) ataskaita, kapitalo pokyčių ataskaita, pinigų srautų ataskaita bei aiškinamasis raštas ir kiti įmonės finansinės veiklos rezultatus atspindintys dokumentai), t. y. nustačius, ar teismui pateikti finansinės atskaitomybės duomenys atitinka realią padėtį įmonėje.

Apeliacinis teismas, atskirojo skundo argumentų kontekste įvertinęs bylos duomenis, turi pagrindo išvadai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pilnai atskleista bylos esmė. Apeliacinis teismas pagal pirmosios instancijos teismo surinktus ir apeliantės kartu su atskiruoju skundu pateiktus dokumentus neturi galimybės išspręsti klausimo iš esmės – objektyviai nustatyti atsakovo turimo turto ir pradelstų finansinių įsipareigojimų santykį, todėl apskųstoji teismo nutartis naikinama ir klausimas dėl bankroto bylos UAB „Belabusas“ iškėlimo perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo sprendžiant iš naujo, pirmosios instancijos teismas dėl turinčių bylai reikšmės aplinkybių nustatymo turėtų pareikalauti, kad UAB „Belabusas“ vadovas pateiktų įrodymus, pagrindžiančius kartu su atskiruoju skundu pateiktų finansinės atskaitomybės duomenų realumą (pvz., turimo turto sąrašus, duomenis apie per vienerius metus gautinas sumas, taip pat kitus duomenis, iš kurių būtų galima nustatyti įmonės veiklos vykdymo, jos faktinės finansinės padėties kriterijus. Tuo atveju, jeigu nurodyti duomenys, nagrinėjant klausimą iš naujo nebūtų pateikti, pirmosios instancijos teismas atsakingiems asmenims galėtų taikyti įstatyme numatytas sankcijas.

Apeliacinis teismas nevertina K. S. atsiliepimo į atsakovės atskirąjį skundą argumentų, kadangi nurodytas procesinis dokumentas pateiktas byloje nedalyvaujančio asmens. Kol nėra įsiteisėjusi teismo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo, ja (nutartimi) paskirta bankroto administratorė nelaikytina bylos dalyve.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

         Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 27 d. nutartį panaikinti ir bankroto bylos iškėlimo uždarajai akcinei bendrovei „Belabusas“ klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Teisėjas                                                                                      Gintaras Pečiulis