Civilinė byla Nr. e3K-3-402-403/2018
Teisminio proceso Nr. 2-70-3-07109-2017-9
Procesinio sprendimo kategorija 1.3.3.3.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. lapkričio 5 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. R., V. S., V. B., A. Š., A. N., R. R., S. Ž. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. R., V. S., V. B., A. Š., A. N., R. R., S. Ž. ieškinius atsakovei uždarajai akcinei bendrovei Kuršėnų autobusų parkui dėl Darbo ginčų komisijos sprendimų panaikinimo, neišmokėtų su darbo santykiais susijusių sumų priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių suminės darbo laiko apskaitos taikymą ir darbo apmokėjimą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovai A. R., S. Ž., V. B., A. Š., V. S., A. N., R. R. pateikė ieškinius atsakovei UAB Kuršėnų autobusų parkui dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyriaus Darbo ginčų komisijos sprendimų panaikinimo ir neišmokėtų su darbo santykiais susijusių sumų priteisimo.
3. Ieškovai nurodė, kad dirba vairuotojais-konduktoriais pagal nustatytą grafiką 8 val. per dieną. Atsakovė nepagrįstai nemoka jiems viso priklausančio darbo užmokesčio, t. y. moka tik už faktiškai važiuotą laiką, tačiau nesumoka už laiką ( pertraukas) tarp maršrutų.
4. Atsakovė UAB Kuršėnų autobusų parkas nesutiko su pateiktais ieškiniais ir nurodė, kad įmonėje vedama suminė darbo laiko apskaita. Ieškovai dirba slankiaisiais darbo ir poilsio režimo grafikais. Darbo dieną ieškovai vykdavo jiems nustatytais maršrutais, kurių pastovus grafikas sudarytas ir suderintas su Šiaulių rajono savivaldybe. Ieškovų nurodytos tarp kiekvieno maršruto susidarančios pertraukos negali būti vertinamos kaip papildomos ar specialios pertraukos, kurios įskaitomos į darbo laiką ir už jas sumokama. Vairuotojai-konduktoriai pertraukų tarp maršrutų metu neatlieka jiems pavestų darbinių funkcijų, šias pertraukas ieškovai leisdavo savo gyvenamosios vietos ir kitais adresais, kurie darbo grafikuose nėra nurodyti.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
5. Šiaulių apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimu ieškinius atmetė, išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą.
6. Teismas nustatė, kad ieškovai dirba UAB Kuršėnų autobusų parke vairuotojais-konduktoriais. Ieškovų darbo sutartyse nurodyta, kad nustatoma 8 valandų darbo dienos trukmė, darbas vyksta pagal patvirtintą darbo grafiką. UAB Kuršėnų autobusų parko direktorius 2004 m. sausio 2 d. priėmė įsakymą Nr. 1 dėl suminės darbo laiko apskaitos įvedimo vairuotojams-konduktoriams ir kitiems įsakyme nurodytiems darbuotojams. 2006 m. kovo 28 d. priimtas įsakymas dėl darbo laiko apskaitos autobusų vairuotojams-konduktoriams iki išvykimo į reisus iš Kuršėnų autobusų stoties ir reisų užbaigimui į Kuršėnų autobusų stotį, pagal kurį vairuotojams-konduktoriams, be kita ko, pasiruošti darbo pradžiai skirta 20 min., atsiskaityti su kasa, autobusams plauti taip pat skirta 20 min. ir nustatyta, kad šis darbo laikas prieš pradedant ir užbaigiant darbo dienos reisus apmokamas.
7. 2011 m. balandžio 11 d. UAB Kuršėnų autobusų parko darbo tvarkos taisyklių 5.2 punkte įtvirtinta, kad kasdieninė darbo laiko trukmė yra 8 darbo valandos, o esant suminei darbo laiko apskaitai, negali būti dirbama daugiau kaip 12 valandų per darbo dieną (pamainą). Darbo tvarkos taisyklių 4.11 punkte nurodyta, kad įmonės darbuotojai supažindinti su darbo tvarkos taisyklėmis, pareiginiais nuostatais, kitais darbovietėje galiojančiais norminiais aktais, reglamentuojančiais darbą. Atsakovės vadovas 2015 m. liepos 16 d. priėmė įsakymą Nr. 1-7-16 dėl autobusų stovėjimo vietos nustatymo, jame nurodė nuo 2015 m. liepos 20 d. autobuso vairuotojams-konduktoriams pietų pertraukos arba pertraukos tarp maršrutų metu autobusų privalomą stovėjimo vietą – autobusų stotyje, o esant gamybiniam būtinumui (techninės priežiūros ar remonto būtinumui), nustatė autobusų stovėjimo vietą bendrovės teritorijoje. Iš vairuotojų-konduktorių pareiginių nuostatų matyti, kad vairuotojo-konduktoriaus pagrindinė pareiga ir funkcija vairuoti transporto priemonę (2.1 punktas), be kita ko, vairuotojai-konduktoriai dirba pagal darbo grafiką (2.3 punktas). 2016 m. ieškovų atstovė Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“ atliko UAB Kuršėnų autobusų parko patikrinimą dėl darbo ir kitų įstatymų laikymosi ir nenustatė pažeidimų, susijusių su netinkamu apmokėjimu už darbą. Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija 2016 m. vasario 5 d. priėmė reikalavimą pašalinti nustatytus pažeidimus, tačiau tarp jų nebuvo pažeidimų, susijusių su netinkamu darbo laiko apskaitymu ir darbo užmokesčio mokėjimu. Darbo ginčų komisija 2017 m. rugpjūčio 2 d. sprendimais atmetė ieškovų ieškinius dėl neišmokėtų darbo užmokesčio dalių ir delspinigių priteisimo.
8. Teismas iš viešai prieinamų duomenų (http://www.kursenuap.lt/dokumentai/AP_istatai.pdf; įstatų 8 punktas) nustatė, kad UAB Kuršėnų autobusų parko pagrindinė veikla – keleivių vežimas miesto ir priemiestiniu sausumos transportu. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 142 straipsniu (redakcija galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 587 „Dėl darbų, kuriuose gali būti taikoma iki dvidešimt keturių valandų per parą darbo laiko trukmė, sąrašo, darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse patvirtinimo“ (toliau – Vyriausybės nutarimas Nr. 587) patvirtintu „Darbo ir poilsio laiko ypatumai ekonominės veiklos srityse“ Bendrųjų nuostatų 1.8 punktu (redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.), teismas sprendė, kad tam tikrų darbuotojų kategorijų darbuotojams, dirbantiems ekonominės veiklos srityse (nagrinėjamu atveju kelių transporto), darbo ir poilsio laikas gali skirtis nuo DK nustatytų normų ir bendra pertraukų pailsėti ir pavalgyti trukmė gali viršyti dvi valandas.
9. Teismo vertinimu, ieškovams teigiant, kad pertraukos tarp maršrutų turi būti įtrauktos į faktiškai išdirbą laiką, būtina įvertinti, ar minėtu laiku ieškovai atliko jiems pavestas darbo funkcijas, ar privalėjo būti darbo vietoje ir pan. Visi ieškovai patvirtino, kad jiems buvo žinomi darbo grafikai ir atitinkamai pertraukos tarp maršrutų. Tokios išvados išplaukia ir iš vairuotojų-konduktorių pareiginių nuostatų, pagal kuriuos vairuotojai-konduktoriai dirba pagal darbo grafiką (2.3 punktas). Ieškovai buvo supažindinti su vairuotojų-konduktorių pareiginiais nuostatais ir atsakovė jokiais lokaliniais teisės aktais nenustatė jiems pareigos pertraukų tarp maršrutų metu būti darbo vietoje arba transporto priemonėje. 2015 m. liepos 16 d. atsakovės vadovas priėmė įsakymą dėl autobusų stovėjimo vietos nustatymo (žr. šios nutarties 7 punktą). Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas nesutiko su ieškovų teiginiais, kad pertraukų tarp maršrutų metu jie privalėjo saugoti transporto priemonę ir joje esančias materialines vertybes.
10. Priešingai, ieškovai patvirtino, kad savo nuožiūra disponavo minėtomis pertraukomis, o atsakovė pateikė GPS įrangos duomenis, parodančius, jog tokių pertraukų metu ieškovai dažnai buvo savo gyvenamosios vietos ar kitais adresais. Teismas atmetė ieškovų teiginius, kad pertraukų tarp maršrutų metu jie privalėjo remontuoti transporto priemones. Patys ieškovai nurodė, kad suprato savo, kaip vairuotojų-konduktorių, pareigas, žinojo, jog įmonėje dirba kvalifikuoti šaltkalviai, kuriems pagal pareigas buvo pavesta remontuoti transporto priemones. Ieškovai transporto priemones remontuodavo be darbdavės žinios ir nurodymo, t. y. savo nuožiūra, tačiau tokiu atveju, jeigu ieškovai informuodavo darbdavės atstovus, kad pertraukų tarp maršrutų metu ar kitu laiku reikia atlikti transporto priemonių remontą, tai buvo pažymima kelionės lapuose ir už šį laiką ieškovams buvo apmokama. Nepagrįsti ieškovų argumentai dėl transporto priemonių plovimo minėtų pertraukų metu, kadangi atsakovės vadovo 2006 m. kovo 28 d. įsakymu dėl darbo laiko apskaitos autobusų vairuotojams-konduktoriams autobusams plauti skirta 20 min. ir nustatyta, kad šis darbo laikas apmokamas. Ieškovai patvirtino, kad tuo atveju, jei, esant poreikiui, pertrauktų tarp maršrutų metu jie sutikdavo vairuoti transporto priemonę kitu maršrutu, toks laikas buvo įskaitomas į darbo laiką ir buvo tinkamai apskaitomas ir apmokamas.
11. Teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pertraukų tarp maršrutų metu ieškovai neatliko savo tiesioginio darbo funkcijų, minėtu laiku laisvai disponavo savo nuožiūra, neprivalėjo būti savo darbo vietoje ar transporto priemonėje, neturėjo būti nuolat pasiekiami, kad iškviesti galėtų atlikti kito pobūdžio darbą, neprivalėjo vykti kitais maršrutais, atlikti kitą jiems darbdavės nepavestą darbą, todėl negalėjo tikėtis, kad atsakovė įtrauks šias pertraukas į faktiškai išdirbtą darbo laiką.
12. Teismas, įvertinęs ieškovų darbo įmonėje trukmę (A. R. dirba nuo 2009 m., V. B. įmonėje dirba daugiau nei 30 m.; A. N. – nuo 2004 m.; A. Š. ir R. R. – nuo 2012 m.), aktyvų domėjimąsi mokėjimu už darbą, įvairių reikalavimų darbdavei teikimą, sprendė, kad ieškovai turėjo suprasti, jog jiems mokama už dirbtą laiką atliekant darbdavės pavestas darbo funkcijas, o ne už savo nuožiūra praleistą laiką pertraukų tarp maršrutų metu.
13. Atmetęs pagrindinį ieškovų reikalavimą, teismas laikė nepagrįstu ir ieškovų reikalavimą priteisti nesumokėto darbo užmokesčio dalį nuo 2017 m. birželio 21 d. iki sprendimo priėmimo dienos, taip pat delspinigius už minėtą laikotarpį, kadangi šiuo metu galiojanti DK redakcija nenustato darbdaviui prievolės sumokėti už laiką tarp maršrutų, kurio metu vairuotojai nevykdo jiems pavestų darbo funkcijų.
14. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovų ir atsakovės apeliacinius skundus, 2018 m. balandžio 19 d. nutartimi juos atmetė, paliko Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą nepakeistą, išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą.
15. Kolegija, atsakydama į ieškovų apeliacinio skundo argumentą dėl suminės darbo laiko apskaitos nenurodymo jų darbo sutartyse ir kad su įsakymu dėl suminės darbo laiko apskaitos įvedimo ieškovai nėra supažindinti pasirašytinai, pažymėjo, jog ieškovai yra susipažinę su UAB Kuršėnų autobusų parko darbo tvarkos taisyklėmis. Darbo tvarkos taisyklėse nustatyta, kad pradėjusiam dirbti darbuotojui parodoma jo darbo vieta, jis supažindinamas su būsimais bendradarbiais, tiesioginiais darbo vadovais, gamybinių ir administracinių patalpų išdėstymu, darbuotojo saugos ir sveikatos instrukcijomis, darbo tvarkos taisyklėmis, pareiginiais nuostatais, kitais darbovietėje galiojančiais norminiais aktais, reglamentuojančiais jo darbą (4.11 punktas). Taisyklėse taip pat nustatytas darbo laikas darbuotojams, kuriems taikoma suminė darbo laiko apskaita – darbo laikas ne ilgesnis kaip 48 val. per savaitę (5.1 punktas); esant suminei darbo laiko apskaitai, negali būti dirbama daugiau kaip 12 val. per darbo dieną (pamainą) (5.2 punktas).
16. Ieškovai taip pat buvo supažindinti su vairuotojų-konduktorių pareiginiais nuostatais, kurių 1.1.11 punkte nustatyta, kad vairuotojas-konduktorius privalo savo veikloje vadovautis Lietuvos Respublikos teisės aktais, šiais pareiginiais nuostatais, darbo sutartimi, bendrovės direktoriaus įsakymais, vidaus darbo tvarkos taisyklėmis. Suminė darbo laiko apskaita bendrovėje vairuotojams-konduktoriams įvesta nuo 2004 m. sausio 2 d. (žr. šios nutarties 6 punktą). Ieškovai pasirašytinai supažindinti tiek su vairuotojų-konduktorių pareiginiais nuostatais, tiek su vidaus darbo tvarkos taisyklėmis, kurios nustato pareigą bendrovės darbuotojui vadovautis vidiniais norminiais aktais – taip pat ir direktoriaus įsakymais.
17. Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovai žinojo apie vedamą suminę darbo laiko apskaitą. Dirbdami pas atsakovę, ieškovai žinojo, kad dirba vairuotojais-konduktoriais pagal iš anksto patvirtintą grafiką ir kad darbo valandų jiems nėra nustatyta, gavo kiekvieną mėnesį darbo užmokestį pagal darbo laiko apskaitos duomenis. Taip pat bylos nagrinėjimo metu ieškovai A. R., V. B., A. Š. pripažino, kad žinojo apie įmonėje vedamą suminę darbo laiko apskaitą. Šią aplinkybę netiesiogiai patvirtina ir 2015 m. lapkričio 5 d. įmonės vadovo atsakymas apie suminės darbo laiko apskaitos taikymą.
18. Kolegija laikė nepagrįstu ieškovų argumentą, kad įsakymas dėl suminės darbo laiko apskaitos įvedimo turėjo būti suderintas su profesine sąjunga, nes suminė darbo laiko apskaita bendrovėje buvo įvesta nuo 2004 m. sausio 2 d. (žr. šios nutarties 6 punktą).
19. Spręsdama klausimą dėl pirmosios instancijos teismo išvados, kad ieškovams netaikoma DK 158 straipsnio 1 dalies nuostata ir atsakovė negalėjo įskaityti tarp maršrutų susidarančių pertraukų į darbo laiką, pripažindama juos pertrauka pailsėti ir pavalgyti, pagrįstumo, kolegija nurodė, jog Vyriausybės nutarimas Nr. 587 (aktas neteko galios 2017 m. liepos 1 d.) (žr. šios nutarties 8 punktą) yra specialioji teisės norma, kuri privalo būti taikoma reguliuojant ginčo šalių teisinius santykius (DK 143 straipsnis). Nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujas DK, tačiau jame darbo ir poilsio laiko sąvokos, apskaita iš esmės liko tos pačios (DK 111–115, 119, 120–121, 122, 139 straipsniai), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 534 patvirtinto „Darbo laiko ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse aprašo“, keitusio pirmiau nurodytą nutarimą, nuostatos iš esmės atitinka anksčiau galiojusį teisinį reglamentavimą.
20. Ieškovai pertraukų tarp maršrutų metu neatliko pagalbinių darbų, susijusių su transporto priemonės ir keleivių aptarnavimu. Byloje nėra ginčo, kad ieškovams buvo sumokama už 20 min. prieš pradedant darbą ir jį baigus, šis laikas buvo skirtas pagalbiniams darbams. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovai pertraukų tarp maršrutų metu privalėjo likti autobuse, autobusų stovėjimo vietos nustatytos atsakovės 2015 m. liepos 16 d. įsakymu (žr. šios nutarties 7 punktą), todėl kolegija sprendė, jog pertraukų tarp maršrutų laikas negali būti vertinamas kaip laikas, kuriuo ieškovai negalėjo laisvai disponuoti.
21. Pagal faktines aplinkybes panašioje civilinėje byloje kasacinis teismas išaiškinęs, kad papildomas mokėjimas už autobuse praleistą laiką jo nevairuojant ir neatliekant pagalbinių darbų nei galiojančiuose įstatymuose, nei šalių darbo sutartyje, nei kolektyvinėje sutartyje nėra nustatytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1127/2003). Vairuotojui į darbo laiką įskaitomas ne visas darbo dieną autobuse praleistas laikas, o tik faktiško autobuso vairavimo bei tiesiogiai su autobuso ir keleivių aptarnavimu susijusio darbo atlikimo laikas, o ginčo, kad atsakovė už šį laiką nėra sumokėjusi ieškovams, nėra.
22. Teismas pripažino nepagrįstu ieškovų teiginį, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog jie su atsakove buvo sudarę visiškos materialinės atsakomybės sutartį, visą darbo dieną buvo materialiai atsakingi už jiems patikėtą turtą, todėl neturėjo galimybės palikti autobuso be priežiūros pertraukų tarp maršrutų metu. Atsakovės 2015 m. liepos 16 d. įsakymu nustatyta tiek pietų pertraukų, tiek kitų pertraukų metu autobusų stovėjimo vieta autobusų stotyje, o esant gamybiniam būtinumui, autobusų stovėjimo vieta bendrovės teritorijoje. Atsakovė lokaliniais norminiais aktais nenustatė, kad vairuotojas-konduktorius tokiais atvejais privalo būti autobuse. Be to, darbuotojai pagal visiškos materialinės atsakomybės sutartį atsako tik esant tam tikrų sąlygų visumai, darbuotojai nėra materialiai atsakingi darbdavei, jeigu įrodo, kad žala turtui atsirado ne dėl jų kaltės. Ieškovai neginčija, kad pertraukų tarp maršrutų metu vykdavo į namus, taigi ši aplinkybė tik patvirtina, jog pertraukų tarp maršrutų laikas negali būti įskaitomas į darbo laiką ir už jį negali būti mokamas darbo užmokestis.
23. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva rinko įrodymus, siekdamas teisingai išspręsti bylą, o ne, kaip nurodo ieškovai, siekdamas padėti atsakovei. Iš skundžiamo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padarė atitinkamas išvadas. Atsižvelgdama į tai, kolegija ieškovų argumentus, kad teismas ex officio (pagal pareigas) teise pasinaudojo rinkdamas duomenis, siekdamas pagrįsti ne ieškovų, o atsakovės poziciją, vertino kaip nepagrįstus.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
24. Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 19 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
24.1. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovai iš bendrovės darbo tvarkos taisyklių žinojo apie suminės darbo laiko apskaitos įvedimą. Darbuotojo ir darbdavio darbo teisiniai santykiai atsiranda šalių sudarytos darbo sutarties pagrindu. Ieškovų su atsakove sudarytose darbo sutartyse nėra įtvirtinta, kad jiems bus mokamas darbo užmokestis taikant suminę darbo laiko apskaitą. Su atsakovės direktoriaus įsakymu, kuriuo buvo įvesta suminė darbo laiko apskaita (žr. šios nutarties 6 punktą), ieškovai nebuvo supažindinti pasirašytinai, todėl apie suminę darbo laiko apskaitą nežinojo ir ji negalėjo būti taikoma. Atsakovės administracijai buvo žinoma, kad nuo 2015 m. gruodžio 4 d. bendrovėje įsteigta profesinė sąjunga „Sandrauga“, tačiau suminės apskaitos įvedimas su ja nebuvo derintas.
24.2. Teismas netinkamai taikė DK 158 straipsnio nuostatas. Atsakovė nenurodė jokių teisės aktų ar bendrovės vidinių dokumentų, kurie pagrįstų, kad UAB Kuršėnų autobusų parko veikloje taikomas Vyriausybės nutarimas Nr. 587. Vien tai, kad UAB Kuršėnų autobusų parkas yra transporto srityje veikianti įmonė, dar neįrodo, jog jos veiklai taikytinas minėtas nutarimas. Ieškovams dirbant atsakovės nustatytu grafiku, tarp maršrutų susidarydavo ne trumpesnės kaip 45 min. pertraukos, už kurias nebuvo mokamas darbo užmokestis, teigiant, kad tai yra pertrauka pailsėti ir pavalgyti. Tačiau pagal atsakovės nuo 2011 m. balandžio 11 d. galiojančias darbo tvarkos taisykles, patvirtintas įmonės direktoriaus įsakymu Nr. 4-11, pertrauka pailsėti ir pavalgyti yra 1 valanda (Darbo tvarkos taisyklių 5.4 punktas). Ieškovų darbo sutarties 7 punkte nustatyta, kad darbuotojui taikoma DK 158 straipsnio 6 dalis, kurioje įtvirtinta, kad pertraukos pailsėti ir pavalgyti pradžią, pabaigą ir kitas sąlygas nustato darbo tvarkos taisyklės, darbo grafikas, kolektyvinė ir darbo sutartis. Taigi DK, aukštesnės galios teisės akte, aiškiai reglamentuota pertrauka pailsėti ir pavalgyti.
24.3. Teismas pažeidė darbo laiką ir buvimą darbdavio žinioje reglamentuojančias teisės normas. DK 142 straipsnis reglamentuoja, kad darbo laikas – tai laikas, kurį darbuotojas privalo dirbti jam pavestą darbą, ir kiti jam prilyginti laikotarpiai. 1993 m. lapkričio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 93/104/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų, iš dalies pakeista 2000 m. birželio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/34/EB, ir ją papildžiusi 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų (toliau – Direktyva 2003/88), taip pat 2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas Nr. 561/2006 dėl tam tikrų su kelių transportu susijusių socialinių teisės aktų suderinimo ir iš dalies keičiantis Tarybos reglamentus (EEB) Nr. 3821/85 ir (EB) Nr. 2135/98 bei panaikinantis Reglamentą (EEB) Nr. 3820/85 nustato, kad vairuotojo darbo laikas – tai laikas, kai jis vairuoja transporto priemonę ir kitas darbo laikas. Kitas darbo laikas yra visa veikla, 2002 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/15/EB dėl asmenų, kurie verčiasi mobiliąja kelių transporto veikla, darbo laiko organizavimo (toliau – Direktyva 2002/15), apibrėžta kaip darbo laikas, išskyrus vairavimą, įskaitant bet kokį darbą tam pačiam darbdaviui, atliekamą transporto sektoriuje ar už jo ribų; kitas darbo laikas, be kita ko, yra transporto priemonės priežiūra bei buvimas darbdavio žinioje. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT, Teisingumo Teismas) savo suformuotoje praktikoje byloje C-266/14, konstatavo, kad vairuotojai – tai darbuotojai, kurie yra darbdavio žinioje, nes maršrutai ir atstumai, kuriais reikia vykti, priklauso tik nuo darbdavio valios. Be to, vykdami šiais maršrutais darbuotojai pavaldūs savo darbdaviui, nes jeigu jis nuspręstų pakeisti klientų sąrašą ar vykimo maršrutus, šie darbuotojai būtų priversti paklusti šiam nurodymui ir vykti kitur pagal naują darbdavio sudarytą maršrutą. Nepagrįsta teismo išvada, kad vairuotojų-konduktorių pagrindinė pareiga ir funkcija vairuoti transporto priemonę. Priešingai, byloje nustatyta, kad ieškovams tenka autobusų priežiūra ir plovimas, remontas; taip pat ieškovams, esant darbdavės reikalavimui, tekdavo vykti kitu, nei jų darbo grafike nustatytas, maršrutu. Šiuo atveju nėra reikšminga aplinkybė, kad tam tikrais atvejais ieškovai vykdavo į namus, kadangi darbuotojas net ir priverstinių pertraukų tarp maršrutų metu buvo darbdavės žinioje, darbdavė su tokiu vairuotojų-konduktorių elgesiu sutiko.
24.4. Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 176, 177 straipsnio 1 dalies, 178 straipsnio nuostatas. Teismas išvadas dėl įrodinėjimo dalyko (duomenų atitikties tikrovei, darbo laiko režimo – suminės darbo laiko apskaitos) padarė nevertindamas visų į bylą pateiktų įrodymų ir nurodytų argumentų, nepasisakydamas dėl jų, padarydamas išvadas, neatitinkančias nustatytų faktinių aplinkybių.
24.5. Teismas netinkamai pasinaudojo jam suteikta ex officio teise ir pareiga rinkti įrodymus (darbo bylose teismui priskirtas aktyvus vaidmuo). Pagal kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2011) darbo bylose teismas aktyvus darbuotojo, silpnesniosios darbo santykių šalies, naudai. Tačiau apeliacinės instancijos teismas ex officio teise pasinaudojo rinkdamas duomenis, siekdamas pagrįsti ne ieškovų, o atsakovės poziciją.
24.6. Teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2008; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186/2009; 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-312/2009). Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gruodžio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1127/2003 pateiktais išaiškinimais, kurioje esminis ginčas susijęs su darbuotojų siuntimą į tarnybines komandiruotes reglamentuojančių teisės normų aiškinimu ir taikymu, kas netaikoma nagrinėjamam ginčui. Teismas netinkamai aiškino bylos aplinkybes, nesivadovavo kasacinio teismo praktika panašaus pobūdžio bylose, o rėmėsi praktika, kurioje nagrinėjama situacija iš esmės nėra analogiška.
25. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti, skundžiamą teismo nutartį palikti galioti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
25.1. Nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentu, nurodytu šios nutarties 24.1 punkte. Ieškovų darbo sutartyse nustatyta, kad jų darbas yra pagal patvirtintą darbo grafiką. Ieškovai pasirašytinai supažindinti su: 1) bendrovės vidaus darbo tvarkos taisyklėmis, kuriose nustatytas suminės darbo laiko apskaitos įvedimas; 2) vairuotojų-konduktorių pareiginiais nuostatais, kuriuose įtvirtinta jų pareiga vadovautis bendrovės lokaliniais teisės aktais. Ieškovai teismo posėdžio metu patys patvirtino, kad, prieš priimant į darbą, jie buvo supažindinti su bendrovės vidaus teisės aktais, juos skaitė, taip pat neneigė, kad, pasirašydami darbo sutartį, suprato, jog turės dirbti vairuotojais-konduktoriais pagal iš anksto sudarytą darbo grafiką ir kad darbo valandų jiems nėra nustatyta, jos priklauso nuo kiekvieną dieną besikeičiančio darbo grafiko. Kiekvieną mėnesį ieškovai susipažindavo su darbo grafikais, kiekvieną mėnesį jiems būdavo įteikiami atsiskaitymo lapeliai, jie gaudavo darbo užmokestį pagal darbo laiko apskaitos žiniaraščių duomenis ir šių aplinkybių ieškovai neginčija. Suminė darbo laiko apskaita bendrovėje įvesta 2004 m. sausio mėnesį ir nebuvo keista. Ieškovų darbo sutartys sudarytos po šio termino, t. y. jau bendrovėje esant įvestai suminei darbo laiko apskaitai. Todėl daug anksčiau negu sudarytos darbo sutartys priimtas bendrovės direktoriaus įsakymas įvesti suminę darbo laiko apskaitą niekaip negalėjo pakeisti ieškovų teisinės padėties darbo santykiuose.
25.2. Jeigu būtų vertinama, kad profesinė sąjunga ar jos padalinys įsteigtas pas atsakovę tik 2015 m. lapkričio 23 d., tai ieškovų teiginiai, jog 2004 m. sausio 2 d. įsakymas nebuvo derintas su profesine sąjunga, vertintini kaip nepagrįsti, nes įsakymo priėmimo metu profesinės sąjungos ar jos padalinio net nebuvo. Atsakovės darbuotojams atstovavo darbo taryba (DK 19 straipsnis), t. y. darbuotojų išrinkta atstovė I. S., su ja ir buvo derinami bendrovės administracijos priimami vidiniai teisės aktai.
25.3. Nepagrįstas kasacinio skundo argumentas dėl DK 158 straipsnio 1 dalies taikymo. Kadangi atsakovė yra transporto srityje veikiantis juridinis asmuo, jos darbuotojų darbo ir poilsio laikas gali skirtis nuo DK nustatytų normų (DK 148 straipsnis). Teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovai pertraukų tarp reisų metu neatlikdavo jokių jiems pavestų darbinių funkcijų, o jei jos būdavo atliekamos, tai ieškovams už tai buvo mokama. Jokiais lokaliniais teisės aktais ieškovai nebuvo įpareigoti pertraukų tarp reisų metu atlikti kokias nors darbines funkcijas. Ieškovai laisvai galėjo disponuoti savo laiku ir nebuvo priklausomi nuo darbdavės, todėl atsakovė, apskaičiuodama ieškovų faktiškai dirbtą laiką pagal realius maršrutų grafikus, pagrįstai šį laiką pripažino pertraukomis pailsėti ir pavalgyti ir jo neįtraukė į faktiškai išdirbtą darbo laiką (DK 143 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Vyriausybės nutarimu Nr. 587 patvirtintų „Darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse“ 1.8 punkte nustatyta, kad transporto srityje netaikoma DK 158 straipsnio 1 dalies nuostata, todėl ieškovams šio nutarimo nuostatos taikomos pagrįstai.
25.4. Nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentu, nurodytu šios nutarties 24.3 punkte. ESTT 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimu darbo laiko klausimais civilinėje byloje C-266/14 buvo suformuota praktika aiškinant Direktyvą 2003/88. ESTT nagrinėjo klausimą, ar darbuotojo vykimas į darbdavio nurodyto kliento buvimo vietą ir iš jos yra darbo laikas. Taigi ESTT nagrinėtos bylos faktinės aplinkybės ne tik netapačios, nepanašios, bet ir kardinaliai skiriasi nuo šios bylos faktinių aplinkybių, todėl priimtas sprendimas negali būti laikomas precedentu, taikytinu šioje byloje. Tačiau ESTT šiame sprendime išsamiai išdėstė, kad tam, jog darbdaviui atsirastų pareiga sumokėti už darbuotojo darbo laiką, būtinos šios trys sąlygos: 1) darbuotojas turi vykdyti savo veiklą arba atlikti pareigas; 2) darbuotojas turi būti darbdavio žinioje; 3) darbuotojas turi būti darbo vietoje. Šios sąlygos yra kumuliatyviosios, t. y. jos turi būti visos vienu metu, nors vienos nesant, laikas nėra laikytinas „darbo laiku“. ESST savo sprendime dėl pirmosios sąlygos nurodė, kad nustačius, jog darbuotojų kelionės pas darbdavio nurodytus klientus yra priemonė, būtina, kad darbuotojai galėtų teikti klientams technines paslaugas, turi būti laikoma, kad tai atitinka pirmąją „darbo laiko“ sąvokos sąlygą, t. y. darbuotojai kelionės iš gyvenamosios vietos pas klientus ir atgal metu vykdo savo veiklą arba atlieka savo pareigas. Aiškindamas antrąją „darbo laiko“ sąvokos sąlygą, ESTT nurodė, kad tam, jog darbuotoją būtų galima laikyti esančiu darbdavio žinioje, jo padėtis turi būti tokia, kurioje jis teisiškai privalo paklusti savo darbdavio nurodymams ir dirbti jam. Esant situacijai, kai darbuotojai gali laisvai vykti į susitikimus su klientu savo pageidautinu maršrutu, t. y. organizuotis savo kelionės laiką kaip tinkami, šios sąlygos neatitiktų, todėl darbuotojų tokioje kelionėje praleistas laikas nebūtų laikomas „darbo laiku“, už kurį darbdaviui kiltų pareiga sumokėti. Dėl trečiosios „darbo laiko“ sąvokos sąlygos, pagal kurią darbuotojas nagrinėjamu laikotarpiu turi būti darbo vietoje, ESTT priminė, kad jeigu darbuotojas, kuris neturi nuolatinės darbo vietos, atlieka savo pareigas kelionių pas klientus ir iš jų metu, šį darbuotoją kelionės metu reikia laikyti esančiu darbo vietoje. Kadangi kelionės yra būdingos nuolatinės ar įprastos darbo vietos neturinčio darbuotojo statusui, tokių darbuotojų darbo vietos negalima susiaurinti iki fizinio jų buvimo pas darbdavio klientus. Taigi iš nurodytos praktikos išplaukia išvada, kad tik tais atvejais, kai darbuotojas privalo vykdyti savo darbo funkcijas arba atlikti pareigas, paklusdamas darbdavio nurodymams ir būdamas darbdavio nurodytoje vietoje, laikas laikytinas darbo laiku. Jeigu nors viena iš minėtų sąlygų netenkinama, toks darbuotojo laikas nelaikytinas darbo laiku, už jį pareiga mokėti darbdaviui nekyla. Ieškovai tarp reisų pertraukų metu neatlieka jiems pavestų darbinių funkcijų. Nei darbo sutartyse, nei pareiginiuose nuostatuose ieškovams nėra nustatyta jokių kitų papildomų darbų, kuriuos jie turėtų atlikti pertraukų tarp maršrutų metu. Teismas pagrįstai konstatavo, kad pertraukų tarp maršrutų metu ieškovai neatliko savo tiesioginių darbinių funkcijų, minėtu laiku laisvai disponavo savo nuožiūra, neprivalėjo būti savo darbo vietoje ar transporto priemonėje, neturėjo būti nuolat pasiekiami, kad iškviesti galėtų atlikti kito pobūdžio darbą, atlikti kitą jiems darbdavės nepavestą darbą, todėl negalėjo tikėtis, kad atsakovė įtrauks šias pertraukas į faktiškai išdirbtą darbo laiką.
25.5. Nepagrįsta ieškovų nuomonė, kad teismas turėjo būti aktyvus darbuotojo naudai, o nepaisant to, ex officio teise pasinaudojo rinkdamas duomenis, kad pagrįstų ne ieškovų, o atsakovės poziciją. Kiekviena byla turi būti išspręsta teisingai, todėl niekas negali nurodinėti teismui, kokius įrodymus jis turi priimti, o kokius atmesti. Teismas vertino atsakovės įstatus, kurie pasiekiami iš viešai prieinamų šaltinių.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl teisės normų, reglamentuojančių darbo ir poilsio laiką, darbo laiko režimą
26. Būtiniausius darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos reikalavimus dėl darbo laiko organizavimo Europos Sąjungos lygmeniu reglamentuoja Direktyva 2003/88/EB, kuri taikoma minimaliam dienos poilsio, savaitės poilsio ir kasmetinių atostogų laikui, pertraukoms ir maksimaliam savaitės darbo laikui bei tam tikriems naktinio darbo, pamaininio darbo ir darbo modelių aspektams reglamentuoti (Direktyvos 2003/88/EB 1 straipsnio 1, 2 dalys).
27. Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad Direktyva 2003/88/EB reglamentuojami tik tam tikri darbo laiko organizavimo aspektai, todėl iš esmės ji netaikoma darbuotojų darbo užmokesčiui (žr. ESTT 2017 m. liepos 26 d. sprendimo Hälvä ir kt., C 175/16, EU:C:2017:617, 25 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Valstybės narės savo nacionalinėje teisėje gali nustatyti, kad užmokestis darbuotojui už „darbo laiką“ skiriasi nuo atlyginimo darbuotojui už „poilsio laiką“; be to, už pastarąjį laikotarpį galima ir visai nenustatyti jokio atlyginimo (ESTT 2018 m. vasario 21 d. sprendimo Matzak, C 518/15, EU:C:2018:82, 51 punktas).
28. Pagal Direktyvos 2003/88/EB 2 straipsnio 1 punkte įtvirtintą darbo laiko apibrėžtį darbo laikas – tai bet koks laikas, kai darbuotojas yra darbo vietoje, darbdavio žinioje ir vykdo savo veiklą arba atlieka pareigas pagal nacionalinės teisės aktus ir (arba) praktiką. Atitinkamai poilsio laikas – tai visoks laikas, kuris nėra darbo laikas (Direktyvos 2003/88/EB 2 straipsnio 2 punktas).
29. ESTT jurisprudencijoje išaiškinta, kad „darbo laiko“ ir „poilsio laiko“ sąvokos, kaip jos suprantamos pagal Direktyvą 2003/88/EB, yra Sąjungos teisės sąvokos ir jas reikia apibrėžti pagal objektyvius kriterijus, remiantis šios direktyvos, kuria siekiama nustatyti būtiniausius reikalavimus, skirtus darbuotojų gyvenimo ir darbo sąlygoms pagerinti, sistema ir tikslu. Iš tiesų tik tokiu savarankišku aiškinimu galima užtikrinti visapusišką šios direktyvos veiksmingumą ir vienodą minėtų sąvokų taikymą visose valstybėse narėse (žr. ESTT sprendimo Dellas ir kt., C 14/04, EU:C:2005:728, 44 ir 45 punktus; nutarties Vorel, C 437/05, EU:C:2007:23, 26 punktą ir nutarties Grigore, C 258/10, EU:C:2011:122, 44 punktą).
30. Teisingumo Teismas nurodė, kad tam, jog konkretus laikotarpis būtų laikomas darbo laiku, turi būti šios trys sąlygos: pirma, darbuotojas turi būti „darbo vietoje“; antra, jis turi būti darbdavio žinioje; trečia, jis turi vykdyti savo veiklą arba atlikti pareigas (žr. ESTT 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimo Federación de Servicios Privados del sindicato Comisiones obreras, C 266/14, EU:C:2015:578, 25 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
31. Lemiamas veiksnys kvalifikuojant laikotarpį kaip „darbo laiką“ pagal Direktyvą 2003/88/EB yra tas, kad darbuotojas privalo fiziškai būti darbdavio nurodytoje vietoje ir turi būti jo pasiekiamas, kad prireikus galėtų nedelsdamas atlikti savo funkcijas. Šios pareigos, dėl kurių atitinkami darbuotojai negali pasirinkti buvimo vietos budėjimo laikotarpiais, laikytinos susijusiomis su jų funkcijų vykdymu (žr. ESTT 2003 m. rugsėjo 9 d. sprendimo Jaeger, C 151/02, EU:C:2003:437, 63 punktą; 2011 m. kovo 4 d. nutarties Grigore, C 258/10, nepaskelbta Rink., EU:C:2011:122, 53 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
32. Kitaip yra tada, kai darbuotojas dirba pasyviojo budėjimo režimu, pagal kurį jis turi būti visada pasiekiamas, tačiau neprivalo būti darbo vietoje. Šiuo atveju, nors yra darbdavio žinioje, t. y. turi būti jo pasiekiamas, darbuotojas gali laisviau organizuoti savo laiką ir jį skirti savo interesams tenkinti. Tokiomis aplinkybėmis tik laikas, susijęs su realiu paslaugų teikimu, gali būti laikomas „darbo laiku“ pagal Direktyvą 2003/88/EB (žr. ESTT 2003 m. rugsėjo 9 d. sprendimo Jaeger, C 151/02, EU:C:2003:437, 65 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Galimybė darbuotojams disponuoti savo laiku be didelių suvaržymų ir veikti savo interesais suponuoja, kad šis laikas nekvalifikuotinas kaip darbo laikas, kaip jis suprantamas pagal Direktyvą 2003/88/EB (žr. ESTT sprendimo Simap, C 303/98, EU:C:2000:528, 50 punktą).
33. Teisėjų kolegija pažymi, kad Direktyvos 2003/88/EB 14 straipsnis suteikia galimybę kituose Bendrijos dokumentuose nustatyti konkretesnius darbo laiko organizavimo reikalavimus dėl tam tikrų profesijų arba veiklos rūšių. Atsižvelgiant į Direktyvos 2002/15/EB sektorinį pobūdį, jos nuostatoms teikiama pirmenybė, palyginti su Direktyva 2003/88/EB.
34. Direktyvos 2002/15/EB, kaip specialaus teisės akto, tikslas – nustatyti būtiniausius darbo laiko organizavimo reikalavimus, siekiant pagerinti asmenų, kurie verčiasi mobiliąja kelių transporto veikla, sveikatos apsaugą ir saugą, kelių eismo saugumą bei suvienodinti konkurencijos sąlygas (Direktyvos 2002/15/EB 1 straipsnis).
35. Pagal Direktyvos 2002/15/EB 3 straipsnio d punktą mobilus darbuotojas – tai bet kuris darbuotojas, sudarantis kelionės ekipažą, įskaitant stažuotojus ir mokinius, kuris dirba įmonėje, teikiančioje keleivių ir krovinių vežimo paslaugas samdos pagrindais arba už atlygį, arba savo sąskaita. Šios direktyvos 3 straipsnio a punkto 1 papunktis nustato, kad darbo laikas mobiliems darbuotojams – tai laikas nuo darbo pradžios iki pabaigos, kurio metu mobilus darbuotojas yra savo darbo vietoje, darbdavio žinioje ir vykdo savo funkcijas ar veiklą, t. y. laikas, skirtas įvairiai kelių transporto veiklai. Ši veikla yra tokia: i) vairavimas; ii) pakrovimas ir iškrovimas; iii) pagalba įlaipinant keleivius į transporto priemonę ir išlaipinant iš transporto priemonės; iv) valymas ir techninė priežiūra; v) visi kiti darbai, skirti transporto priemonės, krovinio ir keleivių saugumui užtikrinti, arba vykdyti teisinius ir kontrolės įpareigojimus, tiesiogiai susijusius su konkrečia atliekama transporto veikla, įskaitant pakrovimo ir iškrovimo stebėseną, administracinius policijos, muitinės, imigracijos pareigūnų ir kt. formalumus; laikas, kuriuo jis negali laisvai disponuoti ir turi būti darbo vietoje, pasirengęs imtis įprastinio darbo, su tam tikromis užduotimis, kurios susijusios su budėjimu, ypač kai laukiama pakrauti arba iškrauti, kada iš anksto nežinoma to trukmė, t. y. prieš išvykimą arba prieš pat faktinę aptariamo laiko tarpsnio pradžią, arba pagal bendras sąlygas, suderėtas socialinių partnerių ir (arba) pagal valstybių narių teisės aktuose nustatytas sąlygas.
36. Pirmiau nurodytos Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos perkeltos į nacionalinį teisinį reguliavimą. DK 142 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) darbo laikas apibrėžiamas kaip laikas, kurį darbuotojas privalo dirbti jam pavestą darbą, ir kiti jam prilyginti laikotarpiai. Poilsio laikas – tai įstatymu, kolektyvine ar darbo sutartimi reglamentuotas laisvas nuo darbo laikas (DK 156 straipsnis). DK 143 straipsnyje konkretizuojama, kokie laikotarpiai (ne)įeina į darbo laiką. Į darbo laiką, be kita ko, įeina faktiškai dirbtas laikas, budėjimas darbe ir namuose; laikas, reikalingas darbo vietai, darbo įrankiams, saugos priemonėms paruošti ir sutvarkyti; pertraukos darbe, pagal norminius teisės aktus įskaitomos į darbo laiką (1 dalies 1, 3, 4 punktai). Į darbo laiką neįeina, be kita ko, pertraukos pailsėti ir pavalgyti, kasdieninis (tarp pamainų), kassavaitinis poilsis, šventės, atostogos (2 dalies 5 punktas).
37. Pagal DK 148 straipsnio nuostatas transporto, pašto, žemės ūkio, energetikos įmonėse, gydymo bei globos (rūpybos) įstaigose, taip pat jūrų ir upių laivyboje ir kitose ekonominės veiklos srityse darbo bei poilsio laikas atsižvelgiant į darbo sezoniškumą bei kitas sąlygas gali skirtis nuo šio Kodekso nustatytų normų. Darbo laiko ir poilsio laiko ypatumus šiose veiklos srityse nustato Vyriausybė.
38. Įmonių, veikiančių transporto srityje, darbuotojų darbo ir poilsio laiko ypatumus iki 2017 m. liepos 1 d. reglamentavo Vyriausybės nutarimas Nr. 587. Jame pateikta darbo laiko apibrėžtis iš esmės tapati įtvirtintai Direktyvoje 2002/15/EB (žr. šios nutarties 35 punktą). Pagal Darbo ir poilsio laiko ypatumų 10.4 punktą mobiliojo darbuotojo darbo laikas apima laiką nuo darbo pradžios iki pabaigos, kurį mobilusis darbuotojas yra savo darbo vietoje, darbdavio žinioje, ir atlieka savo funkcijas ar veiklą (išskyrus pertraukas, nurodytas 11.2 papunktyje, ir poilsio laiką, nurodytą 11.3 papunktyje), tai yra: laikas, skirtas įvairiai kelių transporto veiklai (vairavimas; krovimas; pagalba įlaipinant keleivius į transporto priemonę ir išlaipinant iš jos; valymas ir techninė priežiūra; kiti darbai, skirti transporto priemonės, krovinio ir keleivių saugumui užtikrinti arba teisiniams ir kontrolės įpareigojimams, tiesiogiai susijusiems su vykdoma konkrečia transporto veikla, įskaitant krovimo priežiūrą, administracinius policijos, muitinės, imigracijos pareigūnų ir kitus formalumus, vykdyti (10.4.1 papunktis); taip pat laikas, kuriuo mobilusis darbuotojas negali laisvai disponuoti ir turi būti darbo vietoje, pasirengęs imtis įprastinio darbo, su tam tikromis užduotimis, kurios susijusios su budėjimu, kai laukiama krovimo darbų, kai neįmanoma iš anksto numatyti trukmės, t. y. prieš išvykimą arba tik prieš faktinio išvykimo laiką, arba pagal bendras sąlygas, suderėtas socialinių partnerių (10.4.2 papunktis).
39. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje ieškovų keliamas klausimas dėl transporto srityje veikiančios įmonės pareigos mokėti darbo užmokestį darbuotojui spręstinas, vadovaujantis nacionalinės teisės nuostatomis (žr. šios nutarties 27 punktą). Tačiau, esant šalių ginčui dėl konkrečių laikotarpių (ne)priskyrimo darbo ar jam prilygintam laikui, už kurį pagal nacionalinės teisės normas turi būti sumokama, bylą nagrinėjantis teismas, be kita ko, turi atsižvelgti į Direktyvos 2003/88/EB bei Direktyvos 2002/15/EB nuostatas dėl darbo ir poilsio laiko apibrėžties, Teisingumo Teismo išaiškinimus dėl esminių kriterijų, sąlygų konkretų laikotarpį kvalifikuoti kaip darbo laiku. Teismai pagal bylos duomenis turi įvertinti darbuotojo ginčo laiko kokybę, t. y. ar vairuotojas-konduktorius turi būti darbo vietoje, ar turi būti pasiekiamas darbdavio, ar gali disponuoti laiku be didelių suvaržymų savo ir (ar) savo šeimos interesais ir pan.
40. Atsižvelgiant į ieškovų kasaciniame skunde keliamus klausimus, aktualios ir teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios darbo laiko režimą. Iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusio DK 147 straipsnyje buvo nustatyta, kad: kiekvieno darbuotojo darbo ir poilsio laiko paskirstymas (kaita) per parą, savaitę ar apskaitinį laikotarpį, taip pat kasdieninio darbo (pamainos) pradžia ir pabaiga nustatoma pagal įmonės, įstaigos, organizacijos darbo tvarkos taisykles; darbo (pamainų) grafikus tvirtina administracija, suderinusi su įmonės, įstaigos, organizacijos darbuotojų atstovais (DK 19 straipsnis) arba kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka (DK 147 straipsnio 1 dalis); darbuotojai privalo dirbti darbo (pamainų) grafikuose nustatytu laiku. Įmonėse, įstaigose, organizacijose, atskiruose cechuose, baruose, kuriuose taikoma suminė darbo laiko apskaita, ir darbams, kuriems taikoma suminė darbo laiko apskaita, darbo grafikai paskelbiami viešai įmonėse ar jų padaliniuose ar kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka ne vėliau kaip prieš savaitę iki šių grafikų įsigaliojimo. Darbdavys privalo užtikrinti tolygų pamainų keitimąsi (3 dalis).
41. Vyriausybės nutarimo Nr. 587, reglamentavusio darbo ir poilsio laiko ypatumus ekonominės veiklos srityse, tarp jų – transporto srityje, 3 punkte buvo nustatyta, kad darbo dienų skaičius per savaitę, darbo ir poilsio laiko paskirstymas (kaita) per parą, savaitę ar apskaitinį laikotarpį, taip pat kasdieninio darbo (pamainos) pradžia ir pabaiga, pertrauka pailsėti ir pavalgyti, papildomos ir specialios pertraukos, savaitės nepertraukiamasis poilsis nustatomi kolektyvinėse sutartyse, darbo tvarkos taisyklėse, įmonės darbo (pamainų) grafikuose, kuriuos tvirtina administracija, suderinusi su įmonės, įstaigos, organizacijos darbuotojų atstovais (DK 19 straipsnis), arba kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka. Dirbant pamainomis, privalo būti garantuotas tolygus pamainų keitimasis. Pagal šio nutarimo 5 punktą 1 punkte nurodytų ekonominės veiklos rūšių įmonių darbuotojams, kuriems dėl darbo pobūdžio ir (ar) darbų sezoniškumo negalima iš anksto numatyti kasdieninio ar savaitės darbo laiko trukmės, gali būti įvedama suminė darbo laiko apskaita ir nustatomi suminės darbo laiko apskaitos laikotarpiai.
42. Pažymėtina, kad, nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujajam Darbo kodeksui, darbo ir poilsio laiko sąvokos iš esmės liko tos pačios (DK 111–115 straipsniai, 119 straipsnis, 120–121 straipsniai, 122, 139 straipsniai). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 534 patvirtinto „Darbo laiko ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse aprašo“, keitusio Vyriausybės nutarimą Nr. 587, nuostatos taip pat iš esmės atitinka ankstesnį reglamentavimą.
Dėl atsakovės pareigos mokėti darbo užmokestį, atsižvelgiant į ieškovų darbo laiko režimą ir ginčo laikotarpių kaip darbo laiko (ne)kvalifikavimą
43. Nagrinėjamu atveju ieškovai įrodinėjo, kad į darbo laiką turi būti įskaitytas visas priverstinių pertraukų tarp maršrutų laikas, ieškovai neturi galimybės laisvai, savo nuožiūra disponuoti šių pertraukų laiku, todėl atsakovė nepagrįstai jiems nemoka priklausančio darbo užmokesčio už visą darbo dieną (žr. šios nutarties 24.2–24.3 punktus).
44. Šią bylą nagrinėję teismai sprendė, kad atsakovė neprivalo mokėti ieškovams darbo užmokesčio, nes ginčo (pertraukų tarp maršrutų) laikas nelaikytinas darbo laiku (žr. šios nutarties 9–11, 19–20 punktus). Ieškovai, nesutikdami su šia išvada, kasaciniame skunde argumentuoja, kad stovėjimų tarp maršrutų metu jie yra priklausomi nuo darbdavės (esant reikalavimui, privalo vykdyti nurodymus), yra priversti laukti kito maršruto, atlieka kitus darbus ir negali visiškai naudotis savo laiku, be to, visą darbo dieną materialiai atsakingi už jiems patikėtą turtą (kasoje esančias lėšas bei transporto priemonę), taigi yra darbdavės žinioje.
45. Teismai, ištyrę bylos duomenis, nustatė šias teisiškai reikšmingas aplinkybes: 1) UAB Kuršėnų autobusų parko autobusų vairuotojams-konduktoriams nuo 2004 m. įvestas specialus darbo laiko režimas taikant suminę darbo laiko apskaitą; 2) atsakovės patvirtintose Darbo tvarkos taisyklėse, su kuriomis ieškovai buvo supažindinti, nustatytas darbo laikas darbuotojams, kuriems taikoma suminė darbo laiko apskaita, be kita ko, nurodyta, kad tokių darbuotojų darbo laikas yra ne ilgesnis kaip 48 val. per savaitę (5.1 punktas); esant suminei darbo laiko apskaitai, negali būti dirbama daugiau kaip 12 val. per darbo dieną (pamainą) (5.2 punktas); 3) ieškovų darbo sutartyse nustatyta 8 valandų darbo dienos trukmė dirbant pagal patvirtintą darbo grafiką; 4) atsakovės vadovas 2015 m. liepos 16 d. priėmė įsakymą Nr. 1-7-16 dėl autobusų stovėjimo vietos nustatymo, kuriame nurodė nuo 2015 m. liepos 20 d. autobuso vairuotojams-konduktoriams pietų pertraukos arba pertraukos tarp maršrutų metu autobusų privalomą stovėjimo vietą – autobusų stotyje, o esant gamybiniam būtinumui (techninės priežiūros ar remonto būtinumui), nustatė autobusų stovėjimo vietą bendrovės teritorijoje; 5) pagal vairuotojų-konduktorių pareiginius nuostatus vairuotojo-konduktoriaus pagrindinė pareiga ir funkcija vairuoti transporto priemonę (2.1 punktas), be kita ko, vairuotojai-konduktoriai dirba pagal darbo grafiką (2.3 punktas); 6) pertraukų tarp maršrutų metu ieškovai neprivalėjo būti darbo vietoje, likti autobuse, tokia pareiga atsakovės lokaliniuose norminiuose aktuose nenustatyta; 7) ieškovai neprivalėjo būti pasiekiami (nebudėjo); 8) jie neprivalėjo tvarkyti transporto priemonę, nes tam buvo skiriamas kitas laikas ir už jį apmokama, neatliko kitų pagalbinių darbų; 9) ieškovai neginčija, kad pertraukų tarp maršrutų metu jie vykdavo į namus.
46. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pertraukų tarp maršrutų metu ieškovai neatliko savo tiesioginio darbo funkcijų, minėtu laiku laisvai disponavo savo nuožiūra, neprivalėjo būti savo darbo vietoje ar transporto priemonėje, neturėjo būti nuolat pasiekiami, kad iškviesti galėtų atlikti kito pobūdžio darbą, neprivalėjo vykti kitais maršrutais, atlikti kitą jiems darbdavės nepavestą darbą, todėl negalėjo tikėtis, kad atsakovė įtrauks šias pertraukas į faktiškai išdirbtą darbo laiką (žr. šios nutarties 11 punktą).
47. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal darbo laiko režimą reglamentuojančias DK nuostatas darbo ir poilsio laiko pasiskirstymą per parą (kaitą) nustato darbo tvarkos taisyklės (žr. iki 2018 m. liepos 1 d. galiojusio DK 147 straipsnio 1 dalį, Vyriausybės nutarimu Nr. 587 patvirtintų ypatumų 3 punktą; Vyriausybės nutarimu Nr. 534 patvirtinto aprašo 3 punktą; šios nutarties 40–42 punktus). Šios nuostatos ir atsakovės lokaliniai norminiai aktai suponuoja, kad darbo ir poilsio laiko kaita reglamentuojama darbo (pamainų) grafikuose. Juose, be kita ko, gali būti nustatytas pertraukiamasis darbo dienos (pamainos) režimas, kai darbuotojo darbo laikas padalijamas į kelias dalis ir vežimai vykdomi pagal suderintus darbo grafikus su pertraukomis, kurios savaime nelaikytinos darbo laiku. Darbuotojų pareiga dirbti darbo (pamainų) grafikuose nurodytu laiku (buvo) nustatyta DK 147 straipsnio 3 dalyje, nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio DK 115 straipsnio 1 dalyje.
48. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad sprendžiant, kuris laikas yra skirtas darbui, kuris – poilsiui ir ar yra taikomas pertraukiamas darbo režimas, atsižvelgtina į tai, ar šalys darbo sutartyje sulygo dėl darbo pagal darbo grafikus, nes juose, minėta, gali būti nustatyta ne tik darbo (pamainos) diena, bet ir darbo bei poilsio laiko kaita per parą.
49. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios nutarties 45 punkte nurodytas teismų nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad, šalių susitarimu pagal darbo sutarties nuostatas ieškovams įsipareigojus atsakovės įmonėje dirbti pagal patvirtintą darbo grafiką, įmonėje, atsižvelgiant į jos vykdomos ekonominės veiklos ypatumus, esant įvestai suminei darbo laiko apskaitai, ieškovams faktiškai buvo (yra) taikomas pertraukiamasis darbo dienos (pamainos) režimas.
50. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su teismų padarytomis išvadomis, kad pertraukų tarp maršrutų laikotarpiai nelaikytini darbo laiku. Pirmiau minėta, kad pagal ES bei nacionalinį teisinį reguliavimą, Teisingumo Teismo išaiškinimus tam, kad konkretus laikotarpis būtų laikomas darbo laiku, turi būti nustatyta sąlygų visuma, t. y. kad darbuotojas šiuo laiku privalo fiziškai būti darbo vietoje, yra darbdavio žinioje ir atlieka savo funkcijas ar veiklą. Teismai vertino visų šių sąlygų įrodytumą remdamiesi bylos duomenimis, pagrįstai konstatavo, kad 2015 m. liepos 16 d. bendrovės direktoriaus įsakymas patvirtina, jog darbo grafikuose nurodytų pertraukų tarp maršrutų metu autobusai turi būti darbdavės nurodytoje vietoje, kurioje ieškovai neprivalo likti, nes tokia pareiga įmonės vidaus teisės aktuose vairuotojams-konduktoriams nenustatyta. Šių pertraukų metu, kaip nustatė teismai, ieškovai neprivalo vykdyti darbo, jokių papildomų, tiesiogiai su darbu susijusių, funkcijų (valyti, techniškai prižiūrėti transporto priemonę ir pan.), šioms funkcijoms vykdyti nustatytas kitas laikotarpis, už kurį jiems mokamas darbo užmokestis.
51. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atsižvelgiant į tai, jog darbo grafikuose nustatytų pertraukų laiku ieškovai gali disponuoti be didelių suvaržymų, skirti jį savo interesams tenkinti, toks laikas nepriskirtinas darbo laikui ar jam prilygintinam laikotarpiui (netenkinamos būtinosios sąlygos) ir atsakovė neturi pareigos už jį mokėti darbo užmokestį. Ginčo pertraukos yra pateisinamos, atsižvelgiant į įmonės veiklos specifiką bei darbo sutarties sąlygas. Kitokios išvados nesuponuoja ir ieškovų įrodinėta aplinkybė, kad ginčo laikotarpiu jie yra materialiai atsakingi už jiems patikėtą turtą. Aplinkybę dėl atsakomybės už transporto priemonę paneigia pirmiau aptarti faktai (dėl autobuso stovėjimo vietos reikalavimo), o tai, kad ieškovai su atsakove buvo sudarę visiškos materialinės atsakomybės sutartį, kaip teisingai sprendė teismai, nereiškia, kad vien dėl to ginčo laikotarpiai turi būti įskaityti į darbo laiką.
52. Dėl ieškovų kasaciniame skunde nurodyto argumento, kad suminės darbo laiko apskaitos taikymas turėjo būti derinamas su profesine sąjunga (žr. šios nutarties 24.1 punktą), teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip nustatė teismai, UAB Kuršėnų autobusų parko suminė darbo laiko apskaita autobusų vairuotojams-konduktoriams įvesta 2004 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. 1, o Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ padalinys – UAB Kuršėnų autobusų parko profesinė sąjunga – įmonėje įsteigtas nuo 2015 m. gruodžio 4 d. Pagal ankstesnį teisinį reguliavimą (žr. įsakymo Nr. 1 priėmimo metu galiojusio DK 149 straipsnio 1 dalį) nepertraukiamai veikiančiose įmonėse, atskiruose darbuose, kur yra pertraukiamasis darbo dienos (pamainos) režimas, suminę darbo laiko apskaitą buvo galima įvesti, atsižvelgiant į darbuotojų atstovų nuomonę. Teismai nustatė, kad vidaus teisės aktai (įsakymai, darbo tvarkos taisyklės, darbo grafikai ir kt.) iki profesinės sąjungos įsisteigimo atsakovės įmonėje buvo derinami su darbuotojų išrinkta atstove.
53. Nors ieškovai teigia, kad jie nežinojo apie atsakovės įmonėje įvestą suminę darbo laiko apskaitą, nes darbo sutartyje tai nenurodyta, o su 2004 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. 1, kuriuo buvo įvesta suminė darbo laiko apskaita, jie nesupažindinti pasirašytinai, kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog šias aplinkybes teismai tyrė ir nustatė, kad ieškovams pradėjus dirbti buvo pateikti susipažinti įmonės vidaus dokumentai, be to, ieškovai ilgą laiką dirba pas atsakovę (žr. šios nutarties 12 punktą), taip pat žinojo, jog dirbs vairuotojais-konduktoriais pagal iš anksto patvirtintą grafiką, kiekvieną mėnesį jie gaudavo darbo užmokestį pagal darbo laiko apskaitos duomenis, nekėlė klausimų dėl nustatytos darbo laiko apskaitos.
54. Nagrinėjamu atveju įrodinėjimo ar įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo teisėjų kolegija nekonstatuoja ir sprendžia, kad nėra pagrindo nesutikti su teismų išvada, jog ieškovai žinojo (jiems negalėjo būti nežinoma), kad už darbą jiems mokama pagal suminę darbo laiko apskaitą. Pažymėtina, kad suminės darbo laiko apskaitos įvedimo, 2004 m. sausio 2 d. įsakymo Nr. 1 teisėtumo ieškovai iš esmės neginčija, nepateikia atitinkamų teisinių argumentų, todėl teisėjų kolegija dėl to plačiau nepasisako.
55. Teisėjų kolegija dėl kitų kasacinio skundo argumentų nepasisako, nes vertinant skundžiamų teismų procesinių sprendimų pagrįstumą ir teisėtumą jie yra teisiškai nereikšmingi.
56. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad pagrindo ją naikinti arba pakeisti kasacinio skundo argumentais nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
57. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarką reglamentuoja CPK 93, 94, 96, 961, 98 straipsnių nuostatos. Šaliai, kurios naudai priimtas procesinis sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 98 straipsniai).
58. Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į kasacinį skundą pateikusiai šaliai. Atsakovė atsiliepime į kasacinį skundą prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimą, tačiau iki civilinės bylos išnagrinėjimo iš esmės kasaciniame teisme pabaigos (2018 m. spalio 3 d.) nepateikė duomenų apie savo patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, todėl teisėjų kolegija šio prašymo netenkina (CPK 93 straipsnis).
59. Kasaciniame teisme nepatirta išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Algis Norkūnas
Algirdas Taminskas