Administracinė byla Nr. eAS-683-815/2025

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00825-2025-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 43.5.4; 43.5.9

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2025 m. birželio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Audriaus Bakavecko, Ramūno Gadliausko ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 12 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijai dėl rašto panaikinimo ir kitų reikalavimų.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėjas P. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos (toliau – ir atsakovas, Prezidento kanceliarija) 2025 m. sausio 22 d. raštą Nr. (1D-3633)-2D-335 (neveikimą) (toliau – ir Raštas), įpareigoti viešojo administravimo subjektą iš naujo bei tinkamai išnagrinėti pareiškėjo kreipimąsi dėl Mažeikių rajono savivaldybės tarybos, mero, administracijos veiksmų / neveikimo ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas). Pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš atsakovo sumokėtą žyminį mokestį (22,50 Eur).

Kadangi pareiškėjo skundas (pareiškimas) atitiko ne visus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatytus skundui keliamus reikalavimus, teismas 2025 m. balandžio 28 d. nutartimi pareiškėjui nustatė 14 kalendorinių dienų nuo nutarties nuorašo gavimo dienos terminą pareiškimo trūkumams pašalinti, t. y. pateikti teismui duomenis dėl praleisto termino pareiškimui paduoti, nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžiamas pareiškimo reikalavimas, sumokėti žyminį mokestį ir pateikti apmokėjimą patvirtinantį dokumentą arba pateikti teismui motyvuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą atleisti nuo žyminio mokesčio už pareiškimą mokėjimo, pareikšti nuomonę dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka.

Pareiškėjas 2025 m. gegužės 9 d. pateikė teismui patikslintą pareiškimą, kuriame prašė patenkinti skundą (prašymą, pareiškimą) ir panaikinti skundžiamą teisės aktą (ABTĮ 88 str. 1 d. 2 p.) arba įpareigoti jį priėmusį viešojo administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą (panaikinti viešojo administravimo subjekto Raštą (neveikimą, vilkinimą) ir įpareigoti viešojo administravimo subjektą iš naujo bei tinkamai išnagrinėti pareiškėjo kreipimąsi dėl Mažeikių rajono savivaldybės tarybos, savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos, mero, administracijos veiksmų / neveikimo). Pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš atsakovo sumokėtą žyminį mokestį (22,50 Eur). Be to, pareiškėjas pareiškime prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą (ABTĮ 4 str.) dėl įstatyminės teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo / realizavimo.

II.

Regionų administracinis teismas 2025 m. gegužės 12 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo patikslintą pareiškimą ir nutarčiai įsiteisėjus grąžinti pareiškėjui sumokėtą žyminį mokestį (22,50 Eur).

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėjas ginčija Prezidento kanceliarijos priimtą Raštą. Tačiau 2025 m. balandžio 28 d. nutartimi teismas pareiškėjui nustatė terminą pateikti motyvuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti. Teismas nurodė, kad minėtoje nutartyje buvo pažymėta, jog Raštas yra priimtas 2025 m. sausio 22 d., o pareiškėjas kreipėsi į teismą 2025 m. balandžio 17 d., t. y. po beveik trijų mėnesių nuo ginčijamo Rašto priėmimo dienos. Be to, kadangi Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko (toliau – ir Liteko) duomenimis buvo nustatyta, jog pareiškėjas ne kartą kreipėsi į Regionų administracinį teismą dėl to paties Rašto panaikinimo, teismas vertino, kad papildomai pareiškėjas turėtų pagrįsti, kokios aplinkybės sukliudė realizuoti teisę į teisminę gynybą ankstesnėse bylose dėl to paties Rašto panaikinimo, dėl kokių priežasčių pareiškėjas kreipiasi į teismą iš naujo bei negalėjo tokios teisės įgyvendinti kitose bylose, kuriose jo skundus buvo atsisakyta priimti. Teismas sprendė, kad pareiškėjo pateiktame patikslintame pareiškime nėra nurodyta jokių aplinkybių ar priežasčių, dėl kurių jis negalėjo kreiptis į teismą dėl Rašto panaikinimo ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytu terminu.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas kartu su patikslintu pareiškimu pateikė Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalo (toliau – ir EPP) ekrano nuotraukų kopijas, iš kurių matyti, jog pareiškėjas į teismą dėl Rašto teisėtumo ir pagrįstumo kreipėsi 2025 m. vasario 9 d. Be to, Liteko duomenimis, buvo nustatyta, jog dėl to paties Rašto teisėtumo ir pagrįstumo Regionų administracinis teismas 2025 m. kovo 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI2-8759-402/2025 pareiškėjo skundą laikė nepaduotu pareiškėjui nepašalinus nustatytų trūkumų (toje pačioje byloje, kurioje pareiškėjas pateikė EPP ekrano nuotraukų kopijas), o minėta teismo nutartis yra įsiteisėjusi. Teismas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025  m. balandžio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-466-525/2025 nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai siekė padėti pareiškėjui įgyvendinti procesinę teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos, tačiau pareiškėjas teismo suteiktos galimybės tinkamai nerealizavo, teismo 2025 m. vasario 19 d. nutartimi nustatytų skundo trūkumų nepašalino, taip pat pareiškėjas minėtoje byloje, be kita ko, nebuvo pateikęs ginčijamo Rašto. Nors nagrinėjamoje byloje pareiškėjas pateikė teismui ginčijamą Raštą, tačiau nenurodė, dėl kokių priežasčių jis negalėjo pateikti Rašto nagrinėtoje Regionų administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eI2-8759-402/2025, juolab, kai teismas jam buvo nustatęs terminą pateikti ginčijamą Raštą, o skundą laikius nepaduotu, pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui kartu su atskiruoju skundu Rašto nepateikė.

Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. balandžio 16 d. nutarties į teismą dėl to paties Rašto kreipėsi 2025 m. balandžio 17 d., t. y. iš karto kitą dieną nuo minėtos nutarties priėmimo dienos, jau pateikęs ginčijamą Raštą, tačiau nenurodė jokių priežasčių, dėl kurių minėto Rašto jis negalėjo pateikti ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytu terminu nagrinėtoje byloje, o iš karto po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo minėtos nutarties (kitą dieną) jis pakartotinai kreipėsi į teismą dėl to paties Rašto teisėtumo ir pagrįstumo, nepaaiškindamas, kokios aplinkybės lėmė pakartotinį kreipimąsi į teismą, nepateikdamas jokių įrodymų.

Teismas vertino, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. balandžio 16 d. nutartyje pareiškėjui buvo išaiškinęs, kad tiek pirmosios instancijos teismo nutartis, tiek minėta nutartis neužkerta kelio pareiškėjui iš naujo kreiptis teisminės savo galbūt pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynybos, pateikiant teismui tinkamai surašytą skundą, o jei pareiškėjui nepakanka žinių ar gebėjimų parengiant ir pateikiant teismui skundą, teismas nurodė, kad jis gali kreiptis į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančius asmenis arba naudotis advokato paslaugomis. Todėl teismas vertino, kad nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. balandžio 16 d. nutartyje buvo išaiškinęs pareiškėjui teisę kreiptis kvalifikuotos teisinės pagalbos, pareiškėjas tokia teise nepasinaudojo, o pakartotinai kreipdamasis į teismą, pareiškimo tinkamai nesuformulavo ir nepagrindė.

Teismas sprendė, kad pareiškėjui pakartotinai kreipusis dėl Rašto teisėtumo ir pagrįstumo, teismas 2025 m. balandžio 28 d. nutartimi nustatė terminą trūkumams pašalinti, išaiškinant, jog pareiškėjas nesikreipė nustatytu terminu ir pasiūlius jam pateikti motyvuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą atnaujinti praleistą terminą. Nors pareiškėjas pakartotinai pateikė patikslintą pareiškimą, teismas vertino, kad jis yra neaiškus, chaotiškas, dėstomos mintys padrikos, nerišlios, pateikiami pareiškėjo samprotavimai, teisės aktų iškarpos, klausimai, žodžių ir sąvokų paaiškinimai, taip pat patikslintame pareiškime nėra nurodyta jokių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjas negalėjo anksčiau realizuoti savo teisės į teisminę gynybą, nepaaiškinta ir tai, kaip EPP pateiktos ekrano nuotraukų kopijos pagrindžia, jog terminas buvo praleistas dėl objektyvių priežasčių. Teismas vertino, kad vien ekrano nuotraukų pateikimas iš EPP ir esant aplinkybei, jog pareiškėjas yra kreipęsis dėl to paties Rašto teisėtumo bei pagrįstumo į Regionų administracinį teismą, nereiškia, kad terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių ir turi būti atnaujintas. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas nepaaiškino, kokios aplinkybės lėmė pakartotinį kreipimąsi į teismą dėl to paties Rašto teisėtumo ir pagrįstumo, nepaaiškino, kodėl jis anksčiau negalėjo pateikti teismui ginčijamo Rašto, o po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. balandžio 16 d. nutarties priėmimo dienos kitą dieną kreipėsi į teismą pateikdamas Raštą, be to, pareiškėjas pareiškime neformulavo reikalavimo atnaujinti praleistą terminą pareiškimui paduoti. Todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjas teismo nustatytu terminu nepašalino teismo 2025 m. balandžio 28 d. nutartyje nustatyto trūkumo dėl motyvuoto ir įrodymais pagrįsto prašymo atnaujinti praleistą terminą pareiškimui paduoti pateikimo.

Pasisakydamas dėl teismo 2025 m. balandžio 28 d. nutartyje nustatytų trūkumų, jog pareiškėjas turėtų patikslinti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, ir nurodyti, ar pateiktas Raštas nėra informacinio pobūdžio dokumentas, kokias konkrečiai pareiškėjo teises ir teisėtus interesus Raštas pažeidžia, patikslinti, kuo grindžiamas Rašto neteisėtumas ir nepagrįstumas, šias aplinkybes detalizuoti, teismas nurodė, kad pareiškėjas tokio trūkumo taip pat nepašalino. Teismas pažymėjo, kad patikslintame pareiškime pakartotinai pridėti teisės aktai, reiškiami klausimai, pareiškėjo samprotavimai, tam tikrų žodžių ar posakių paaiškinimai, o dėstomos mintys nėra aiškios, tačiau yra chaotiškos ir nerišlios, taip pat pareiškėjas patikslintame pareiškime nepaaiškino, kuo grindžiamas Rašto neteisėtumas ir nepagrįstumas, nenurodė aplinkybių, patvirtinančių, jog Raštas nėra informacinio pobūdžio dokumentas, neapibrėžė pareiškimo nagrinėjimo ribų, išdėstant aplinkybes, kuriomis grindžiamas pareiškimo reikalavimas (ABTĮ 24 str. 2 d. 7 p.). Teismas vertino, kad iš pareiškėjo pareiškimo ir patikslinto pareiškimo nėra galima suprasti jo keliamo ginčo pobūdžio nagrinėjimo ribų, t. y. nėra nurodyta, ar Raštas nėra informacinio pobūdžio dokumentas, kokioms aplinkybėmis grindžiamas Rašto neteisėtumas ir (ar) nepagrįstumas, kokios pareiškėjo teisės ir (ar) teisėti interesai yra pažeidžiami, nenurodytas pareiškimo pagrindas ir dalykas, nedetalizuotos aplinkybės, todėl vien padrikų minčių, tezių, teisės aktų iškarpų, samprotavimų nurodymas patikslintame pareiškime nėra vertintinas kaip teismo nustatytų trūkumų šalinimas. Be to, teismas akcentavo, kad pareiškėjui buvo išaiškinta galimybė pasinaudoti kvalifikuota teisine pagalba, taip pat jam buvo nustatytas terminas trūkumams pašalinti, t. y. pareiškėjui buvo sudarytos galimybės tinkamai realizuoti savo teisę į teisminę gynybą.

Pasisakydamas dėl likusiųjų pareiškimo trūkumų, teismas vertino, jog pareiškėjas sumokėjo žyminį mokestį ir išreiškė pageidavimą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Kadangi dėl Rašto teisėtumo ir pagrįstumo yra priimta įsiteisėjusi Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eI2-8759-402/2025 tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, taip pat kadangi pareiškėjas praleido pareiškimo padavimo terminą, o teismas nenustatė aplinkybių, dėl kurių šis terminas turėtų būti atnaujinamas, teismas pareiškėjo patikslintą pareiškimą, teisme gautą 2025 m. gegužės 9 d., atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 4 punkto ir ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindais. Atsisakius priimti pareiškėjo patikslintą pareiškimą, teismas sprendė, kad pareiškėjui grąžintinas pagal banko „SEB“ 2025 m. gegužės 9 d. mokėjimo nurodymą Nr. 1946 sumokėtas 22,50 Eur žyminis mokestis.

III.

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 12 d. nutartį ir grąžinti pareiškėjo skundą nagrinėti (ne) tam pačiam (teisėjui) teismui; kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl įstatyminės teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo / realizavimo; pripažinti, kad teiginiai, pateikti Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime Nr. KT177-A-N14/2021, susiję su asmens teise kreiptis į teismą – neatskiriamas teisinės valstybės principo turinio elementas ir būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga; demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai – šiuo atveju prasilenkia ne tik su tiesa, bet ir morale, neatitinka faktinės tikrovės. Pareiškėjas taip pat pažymi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis (2025 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-251-520/2025, 2025 m. balandžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-397-968/2025, 2025 m. gegužės 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-538-492/2025) bei prašo formuojant vieningą teisinę praktiką – sustabdyti tą absurdiškai tuščią maratoną; priimti atskirąją nutartį (dėl teisės į teisminę gynybą, neva praleisto termino, pareigos pradėti ir išnagrinėti (ABTĮ 10 ir 11 str.) bylą ir pan.), ją pateikiant Regionų administracinio teismo rūmų pirmininkui (ABTĮ 110 str. 1 d.) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 59 str. 1 d. 2–3 p., 2 d.) ir Teisėjų Garbės teismui.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas iš esmės ne tik neadekvačiai ir nesąžiningai vertino įrodymus, faktus bei įstatymo normas (ABTĮ 10–11 str.), bet ir deklaratyviai, iškraipydamas faktus, kuria chaosą ir vykdo anarchiją, nes teisėjui yra pasiekiami Liteko sistemos duomenys apie parengiamojoje bylos stadijoje (ABTĮ 5 ir 10 str.) gautus / vertinamus dokumentus, todėl skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje esantys teiginiai neatitinka faktinės tikrovės. Pareiškėjo įsitikinimu, teikiamos neteisingos, tendencingos išvados, nes yra aišku, kad tokios bylos (ABTĮ 64 str.) teisme nėra.

Pareiškėjo nuomone, pareiškimo (skundo) padavimo terminas nepraleistas, tačiau dėl pirmosios instancijos teismo (teisėjo) neteisėtų veiksmų yra sukurta force majeure (nenugalimos jėgos) situacija. Tvirtina, kad tas pats asmuo, spręsdamas tą patį pareiškimo priėmimo klausimą, elgiasi nesąžiningai ir dviprasmiškai – sąmoninga tyčia ir tikslingai klaidingai taiko įstatymo normas.

Pareiškėjas dėsto argumentus, susijusius su, jo teigimu, neteisėtais darbdavio veiksmais (dėl patirto mobingo, neteisėto atleidimo, atimtos teisės dirbti valstybės tarnyboje ir kt.). Teigia, kad pirmosios instancijos teismas užkirto jam kelią realizuoti teisę į teisminę gynybą, neteisingai įvertino bylos faktines aplinkybes bei įrodymus.

Pareiškėjas akcentuoja, jog skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodytose bylose dar nevyko bylos (-ų) nagrinėjimas (-ai), o tai, pasak jo, rodo, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo įstatymais, be to, parengiamojoje bylos stadijoje netaikytinos ABTĮ 33 straipsnio 2 dalie 4–6 punktų nuostatos. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teikė neteisingai taikomų įstatymų pagrindu suformuluotus vertinimus ir išvadas.

Pareiškėjo vertinimu, teisėjai, vietoj to, kad teisme tinkamai atliktų pareigas, tyčia piktnaudžiauja procesine teise ir užimama padėtimi.

Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2025 m. birželio 23 d. pateikė prašymą (toliau – ir Prašymas), kuriame prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl įstatyminės teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo / realizavimo (ABTĮ 4 str.), pripažinti, kad teiginiai, pateikti Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime Nr. KT177-A-N14/2021, susiję su asmens teise kreiptis į teismą – neatskiriamas teisinės valstybės principo turinio elementas ir būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga; demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai – šiuo atveju prasilenkia ne tik su tiesa, bet ir morale, neatitinka tikrovės, pripažinti, kad tomis, laiko ir įstatymų apibrėžtomis ribomis, nenagrinėjant teisme esančių administracinių / tarnybinių ginčų, darbinių santykių, sąmoninga tyčia, atsižvelgiant į įšaldytas bylas, ne tik neatitinka virš nurodytų teiginių, elementarios moralės, vertybių sistemos / skalės, bet ir demokratinės valstybės, kurioje gyvenama, sampratos / esmės. Pareiškėjas pažymi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis (2025 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-251-520/2025, 2025 m. balandžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-397-968/2025, 2025 m. gegužės 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-538-492/2025, 2025 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-517-662/2025, 2025 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-584-629/2025, 2025 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-573-821/2025, 2025 m. birželio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-583-1047/2025, 2025 m. birželio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-604-1047/2025 ir 2025 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-599-1188/2025) bei prašo formuojant vieningą teisinę praktiką – sustabdyti tą absurdiškai tuščią maratoną ir priimti atskirąją nutartį (dėl teisės į teisminę gynybą, neva praleisto termino, pareigos pradėti ir išnagrinėti (ABTĮ 10–11 str.) bylą ir pan.), ją pateikiant Regionų administracinio teismo rūmų pirmininkui (ABTĮ 110 str. 1 d.) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 59 str. 1 d. 2–3 p., 2 d.) ir Teisėjų Garbės teismui.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 12 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo patikslintą pareiškimą (ABTĮ 33 str. 2 d. 4 ir 9 p.), pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad dėl Rašto teisėtumo ir pagrįstumo yra priimta įsiteisėjusi Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eI2-8759-402/2025 tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, taip pat jog pareiškėjas praleido pareiškimo padavimo terminą, o teismas nenustatė aplinkybių, dėl kurių terminas turėtų būti atnaujinamas, pareiškėjo patikslintą pareiškimą, teisme gautą 2025 m. gegužės 9 d., atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 4 ir 9 punkto pagrindais.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji neatsiejama nuo skundą (prašymą, pareiškimą) teikiančio asmens pareigos pateikti teisės aktų reikalavimus atitinkantį skundą (prašymą, pareiškimą), laikantis skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo tvarkos ir terminų.

Pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 4 punktą, administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo, pareiškimo) atsisakymą ar patvirtinti ginčo šalių taikos sutartį.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo patikslintą pareiškimą, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytu pagrindu, nustatęs, kad yra priimta įsiteisėjusi Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eI2-8759-402/2025 (teisminio proceso Nr. 3-64-3-00212-2025-0) tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Akcentuotina, kad sistemiškai aiškinant ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytą sąvoką „įsiteisėjęs teismo sprendimas“, juo turėtų būti suprantamas sprendimas, kuris priimtas išnagrinėjus bylą iš esmės.

Remiantis Liteko duomenimis, nustatyta, kad Regionų administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eI2-8759-402/2025 (teisminio proceso Nr. 3-64-3-00212-2025-0) 2025 m. kovo 6 d. nutartimi pareiškėjo skundą laikė nepaduotu. Nesutikdamas su pastarąja nutartimi, pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, kurį išnagrinėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. balandžio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-466-525/2025 pareiškėjo atskirąjį skundą atmetė ir Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 6 d. nutartį paliko nepakeistą. Taigi, įsiteisėjusia Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 6 d. nutartimi pareiškėjo skundas nebuvo išnagrinėtas iš esmės.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjo patikslintą pareiškimą, nepagrįstai vadovavosi ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 4 punktu ir šiuo pagrindu nepagrįstai atsisakė jį priimti.

Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, jog ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose (ABTĮ 30 str. 1 d.).

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje nurodomas sąrašas atvejų, kuriems esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jei teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą), nustato esant bent vieną iš šių atvejų, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Vienas iš tokių atvejų – skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas (ABTĮ 33 str. 2 d. 9 p.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, jog įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai yra susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-588-602/2019; 2024 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-255-629/2024; 2024 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-557-815/2024).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo pažeistas teises sieja su atsakovo Raštu, priimtu 2025 m. sausio 22 d., tačiau šioje byloje su skundu į teismą jis kreipėsi tik 2025 m. balandžio 17 d. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas praleido pareiškimo padavimo terminą, o nenustatęs aplinkybių, dėl kurių šis terminas turėtų būti atnaujinamas, pareiškėjo patikslintą pareiškimą, teisme gautą 2025 m. gegužės 9 d., pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nurodytu pagrindu.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl atskirojo skundo argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo (teisėjos) šališkumu, pažymi, jog visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011, 2025 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1411-624/2025). Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjų nušalinimo pagrindas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018). Šioje byloje nepateikti jokie duomenys, patvirtinantys pirmosios instancijos teismo (teisėjos, nagrinėjusios pareiškėjo skundo (pareiškimo / patikslinto pareiškimo) priėmimo klausimą) išvadų tendencingumą, nesąžiningą, neteisėtą ir dviprasmišką elgesį, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas ir / ar teisėja buvo šališki.

Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju šioje byloje skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pirmosios instancijos teismas pareiškėjo patikslintą pareiškimą atsisakė priimti, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 4 ir 9 punktuose numatytais pagrindais, naikinti nėra pagrindo, tačiau pakeistinas nutartyje nurodytas atsisakymo priimti patikslintą pareiškimą pagrindas – pareiškėjo patikslintą pareiškimą atsisakytina priimti nagrinėti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nurodytu pagrindu.

Pasisakydama dėl pareiškėjo prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą, teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, administracinis teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą, teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai. Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikomas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. nutarimus ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nei atskirajame skunde, nei Prašyme nenurodė, dėl kokio konkretaus įstatymo (jo dalies), kuris taikomas šioje byloje, prieštaravimo Konstitucijai turėtų būti kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, todėl netenkinami pareiškėjo prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Pažymėtina, kad ABTĮ 110 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog jeigu teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, padaro išvadą, kad pareigūnai, institucijos, įstaigos, įmonės, organizacijos ir asmenys pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, priima atskirąją nutartį, kurioje nurodo padarytus pažeidimus ir nusiunčia ją atitinkamoms institucijoms, įmonių, įstaigų, organizacijų vadovams.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutartį apeliacine tvarka pagal atskirajame skunde apibrėžtas ribas, nenustatė faktinio pagrindo taikyti šią procesinę normą. Pareiškėjo atskirajame skunde suformuluotame prašyme bei teisme gautame Prašyme nurodyti argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio, nesuteikiantys pagrindo atskirajai nutarčiai priimti.

Pasisakydama dėl pareiškėjo atskirajame skunde ir Prašyme suformuluotų prašymų pripažinti tam tikras aplinkybes, teisėjų kolegija nurodo, kad apeliacinės instancijos teismui, nagrinėjančiam atskirąjį skundą dėl konkrečios pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties pagrįstumo ir teisėtumo, ABTĮ nuostatos nesuteikia kompetencijos nagrinėti ir spręsti tokio pobūdžio klausimus, kuriuos nurodo pareiškėjas minėtame Prašyme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 12 d. nutartį pakeisti ir jos rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Atsisakyti priimti pareiškėjo P. V. patikslintą pareiškimą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nurodytu pagrindu (skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas).“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                   Audrius Bakaveckas

                                                                                                             Ramūnas Gadliauskas

                                                                                                             Ernestas Spruogis