Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmenintas sprendimas byloje [I-3501-561-2012].docx
Bylos nr.: I-3501-561/2012
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Vilniaus apygardos administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimo 188721990 atsakovas
Kategorijos:
Administracinės bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje
Bylos dėl civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų
ADMINISTRACINĖS BYLOS, KYLANČIOS IŠ GINČŲ DĖL TEISĖS VIEŠOJO AR VIDAUS ADMINISTRAVIMO SRITYJE
Civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų
Civilinės atsakomybės sąlygos:
Žala:
Neturtinė žala

    Administracinė byla Nr. I-3501-561/2012

           Proceso Nr. 3-61-3-01592-2012-5

                                                                                        Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.,74.

(S)

 

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2012 m. gruodžio 21 d.

Vilnius

 

 

         Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas, dalyvaujant atsakovo atstovei Viktorijai Grigaliūnaitei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

         Teismas, išnagrinėjęs bylą,

       

    n u s t a t ė:

 

              Pareiškėjas L. D. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Kalėjimas), priteisti 7000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

              Savo reikalavimus pareiškėjas L. D. pagrindė tuo, kad laikotarpiu nuo 2011-05-19 iki 2012-01-19 jis buvo patalpintas Kalėjime, pažeidžiant galiojančius teisės aktus.

L. D. pabrėžė, kad pastoviai buvo kalinamas su 4-7 asmenimis, o kamerų plotas buvo apie 7 m2, todėl teigė, kad buvo pažeistos jo teisės. Atkreipė dėmesį į tai, kad, būnant tokiose perpildytose kamerose, jis buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, todėl patyrė didžiulę neturtinę žalą. L. D. nurodė, kad 2011 metų rugpjūčio mėnesį jis kreipėsi pagalbos į psichologą. 2012-01-05 Kalėjime kilo gaisras, kamera, kurioje buvo L. D. buvo pilna dūmų, jis pradėjo dusti, kilo panika.

              L. D. pabrėžė, kad higienos normose buvo numatyta, jog kiekvienam kaliniui turi tekti 5 m2 kameros ploto, todėl tvirtino, kad atsakovas nesilaikė galiojančių teisės aktų nuostatų ir privalo atlyginti pareiškėjo L. D. patirtą neturtinę žalą.

L. D. nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – LR CK) 6.271 straipsnyje nustatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pažymėjo, kad LR CK 6.250 straipsnis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., kurie teismo gali būti įvertinti pinigais. Pažymėjo, kad būtent dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo L. D. skundą su L. D. skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, paaiškindama, kad pareiškėjas L. D. į Kalėjimą atvyko 2011-05-19. Atsakovas teismui pateikė pareiškėjo L. D. viso kalinimo laikotarpio duomenis, t. y. nuo 2011-05-19 iki 2012-01-12.

              Atsakovas paaiškino, kad Lietuvos higienos normoje HN 76:1999 buvo nustatyta gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims ne mažiau kaip 5 m2. Nuo 2010-04-11 įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. 2010-05-11 Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m2.

              Atsakovas paaiškino, kad Kalėjimas yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Pažymėjo, kad Kalėjimo administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančiųjų įstaigoje skaičiaus, nes į Kalėjimą asmenys pristatomi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teismuose, todėl jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Pažymėjo, kad, skirstant asmenis į kameras, yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Susidarius tokiai situacijai, Kalėjimo administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., atsiradus galimybei, jie perkeliami į laisvesnes kameras.

              Atsakovė paaiškino, kad Kalėjimo administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, be to, Kalėjimo administracija siekia, kad kamerose būtų laikomasi higienos reikalavimų. Kaliniai nesilaiko numatytų reikalavimų, todėl kameras tenka dažnai remontuoti. Dėl kilusio gaisro atsakovo atstovė paaiškino, kad 2012-01-05 Kalėjime buvo užuostas dūmų kvapas, buvo informuotos atitinkamos tarnybos, kadangi dūmų daugėjo, buvo bandoma vėdinti patalpas. L. D., tą dieną kalėjęs kameroje Nr. 258, buvo išvestas į evakuacijos vietą, evakuotiems asmenims buvo išdalinti pledai, buvo dalinamas geriamas vanduo. Grąžinus asmenis į kameras, medikai juos apžiūrėjo.   

Nurodė, kad LR CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 4 dalyje yra pasakyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą LR CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal LR CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu, todėl sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Kalėjimo pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Teisminio nagrinėjimo metu Kalėjimo atstovė patvirtino atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus ir prašė L. D. skundą atmesti.

 

Byloje kilęs ginčas dėl neturtinės žalos L. D. atlyginimo, kurios atsiradimas siejamas su galimai neteisėtais viešojo administravimo subjekto (Kalėjimo) veiksmais.

 

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. 

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 15 str. 1 d. 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (LR CK 6.271 straipsnis).

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 dalį, asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997-01-20 ir 2004-12-13 nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.

Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas LR CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (LR CK 6.271 str. 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. LR CK 6.271 str. 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Civilinio kodekso 6.271 str. 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009).

Pareiškėjas L. D. kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės priteisti 7000 Lt neturtinę žalą, kuri, L. D. teigimu, jam padaryta dėl netinkamų suimtųjų laikymo Kalėjime sąlygų, pažeidžiančių Suėmimo vykdymo įstatymo, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių ir Higienos normos reikalavimus (b. l. 1-4).

Bylos duomenys patvirtina, kad L. D. Kalėjime buvo laikomas laikotarpiu nuo 2011-05-19 iki 2012-01-12 ( b. l. 21-22).

Ginčui taikytini laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimai ir sveikatos priežiūros organizavimas nustatyti Lietuvos higienos normoje HN 76:1999, kurioje buvo nustatyta gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims ne mažiau kaip 5 m2, bei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai‘‘ patvirtinimo‘‘. Pagal pastarosios normos 6 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Kameros tipo patalpų plotas tenkantis vienam asmeniui normoje nėra nurodytas. Pagal Departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 nustatytus reikalavimus, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009 – 2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m2.

         Byloje nėra ginčo dėl Kalėjimo atsiliepime teismui pateiktų duomenų (b. l. 11-13) apie                  L. D. kalinimo sąlygas pareiškėjo nurodytu laikotarpiu. Pateikti duomenys patvirtina, kad nuo 2011-05-19 iki 2012-01-12 (su nedidelėmis išimtimis (b. l. 13)) L. D. buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas nesiekė 5 m2 arba 3,6 m2, t. y. neatitiko higienos normose nurodyto minimalaus ploto.

Pažymėtina, kad aplinkybė, jog kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių dėl kamerų stygiaus pareiškėjo L. D. patalpinti į kamerą, atitinkančią nustatytus reikalavimus, remiantis LR CK 6.271 str. 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Nagrinėjamu atveju, apibendrinus teisinį reglamentavimą bei byloje esančius duomenis apie pareiškėjo L. D. kalinimo sąlygas, darytina išvada, kad pareiškėjui L. D. laikotarpiu nuo 2011-05-19 iki 2012-01-12 (su nedidelėmis išimtimis) kalint Kalėjime, buvo pažeista jo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 m2, o nuo 2010-05-11 ne mažiau 3,6 m2 kameros ploto, t. y., byloje aptariamu atveju, viešojo administravimo institucijos neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Pagal LR CK 6.250 str. 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pastebėtina, jog administracinių teismų praktikoje (LVAT bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kitaip tariant, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti, žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 str. 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Kartu pažymėtina, kad ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta LR CK 6.250 str. 1 dalyje, yra konstatuota LVAT (pavyzdžiui, bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pavyzdžiui, 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Pareiškėjas L. D. iš esmės nurodo tik vieną esminį nusiskundimą – gyvenamojo ploto trūkumą, todėl teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, taikytinų teisės aktų bei suformuotos LVAT praktikos kontekste, įvertinęs pareiškėjo L. D. subjektinės teisės – būti kalinamam kameroje, kurioje jam turi tekti ne mažiau kaip 5 m2, o nuo 2010-05-11 ne mažiau kaip 3,6 m2 ploto, pažeidimo trukmę, taip pat įvertinęs Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimali mėnesinė alga – 850 Lt; vidutinis darbo užmokestis – 2138 Lt), daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui L. D. padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 300 Lt.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo L. D. skundo reikalavimas tenkintinas iš dalies, priteisiant pareiškėjui L. D. 300 Lt iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (LR CK 6.271 straipsnis, 6.250 straipsnis).

              Vadovaudamasis ABTĮ 85-87 straipsniais, 88 str. 1 bei 5 punktais, 127, 129 straipsniais, teismas

 

n u s p r e n d ė:

 

Pareiškėjo L. D. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui L. D. 300 Lt (tris šimtus litų) neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo.

Kitoje dalyje pareiškėjo L. D. skundą atmesti. 

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

 

 

 

 

 

                                Teisėjas                                                        Arūnas Kaminskas                                                                                                                                                         

 

 

 

 


Paminėta tekste:
  • CK
  • CK6 6.250 str. Neturtinė žala
  • CK6 6.271 str. Atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų