Civilinė byla Nr. e2S-199-866/2023
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-20385-2022-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.8.1.; 3.4.5.2; 3.3.1.18.1.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. sausio 12 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Pikelienė,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo S. L. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 15 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo S. L. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.
Teismas
nustatė :
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas S. L. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jo tėvas I. L., vadovaujantis 1919 m. Laikinuoju įstatymu apie Lietuvos pilietybę ir 1939 m. Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamuoju įstatymu, laikytinas turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d.
2. Pažymėjo, kad pareiškėjas kreipėsi į Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas), prašydamas atkurti tėvo I. L. Lietuvos Respublikos pilietybę pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – Pilietybės įstatymas) 9 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 2 dalį. Vidaus reikalų ministro 2022 m. rugpjūčio 2 d. įsakymu Nr. 1V-503 nuspręsta netenkinti pareiškėjo prašymo atkurti I. L. Lietuvos Respublikos pilietybę, kadangi nėra dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjo tėvai I. L. ir S. L. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos piliečiais; kad I. L. atitiko nustatytas abi sąlygas, kad būtų pripažintas Lietuvos Respublikos piliečiu – būti laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu ir turėjęs gyvenamąją vietą Vilniaus krašto teritorijoje 1920 m. liepos 12 d., 1939 m. spalio 10 d. ir 1929 m. spalio 27 d. Pareiškėjas per nustatytą laikotarpį minėto įsakymo neskundė.
3. Nurodė, kad pareiškėjo S. L. tėvas I. L. gimė (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir nuolat ten gyveno, taip pat nuo pat gimimo (duomenys neskelbtini) ten gyveno ir jo tėvas A. L.. Vėliau I. L. gyveno (duomenys neskelbtini), kur 1946 m. buvo nuteistas už bandymą išvykti iš Sovietų Sąjungos neturint leidimo. Pareiškėjo S. L. motina S. O. gimė (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), iki 1939 m. rugsėjo 17 d. gyveno (duomenys neskelbtini), vėliau gyveno (duomenys neskelbtini), kur 1946 m. buvo nuteista su etapavimu į (duomenys neskelbtini) už bandymą išvykti iš Sovietų Sąjungos neturint leidimo. Grįžus iš kalinimo (duomenys neskelbtini) I. L. susituokė su S. O., (duomenys neskelbtini) jiems gimė sūnus S. L., (duomenys neskelbtini) L. šeima paprašė leidimo vykti nuolatiniam gyvenimui į Lenkiją, turėdami tikslą išvykti gyventi į Izraelį. (Duomenys neskelbtini) šeima atvyko į Izraelį.
4. Pareiškėjas kreipdamasis į teismą su pareiškimu dėl juridinio fakto nustatymo akcentavo, kad nors aukščiau minėtų duomenų nėra, o kitų surinktų duomenų nepakanka konstatuoti jo tėvo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), pareiškėjas neturi kitos galimybės įrodyti, kad jo tėvas buvo laikomas Lietuvos piliečiu pagal buvusį teisinį reguliavimą, todėl kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
5. Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas atsiliepime i? pareis?kima? nurode?, kad pareis?ke?jas nesilaike? Pilietybe?s i?statymo 38 straipsnio 6 dalyje nustatytos is?ankstine?s pras?ymo nagrine?jimo ne teisme tvarkos, tode?l pareis?kimas de?l juridine? reiks?me? turinc?io fakto nustatymo ture?tu? bu?ti paliktas nenagrine?tas, o jeigu s?is pras?ymas nebu?tu? tenkintas – pareis?kimas turi bu?ti atmestas. Taip pat pabrėždamas aukščiau minėtų dokumentų nepateikimą, akcentavo, kad iš pareiškėjo pateiktų dokumentų neįmanoma nustatyti ar jo senelis turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ir pareiškėjo teismui pateikti dokumentai nepatvirtina, kad pareiškėjo tėvas buvo I. L., nes gimimo įraše nurodyta, kad S. L. ir I. L. sūnus yra S. L., o ne S. L., o Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymoje nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) pavardės transliteracija yra (duomenys neskelbtini), ne (duomenys neskelbtini).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. lapkričio 15 d. nutartimi civilinę bylą pagal pareiškėjo pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nutraukė.
7. Teismas nustatė, pareiškėjas prašo nustatyti juridinį faktą, kad pareiškėjo tėvas I. L., vadovaujantis 1919 m. Laikinuoju įstatymu apie Lietuvos pilietybę ir 1939 m. Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamuoju įstatymu, iki Lietuvos okupacijos 1940 m. birželio 15 d., laikytinas turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d.
8. Teismas pažymėdamas, kad Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad, jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka. Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas nėra priėmęs sprendimo laikyti, jog pareiškėjo pateikti dokumentai nėra pakankami pripažinti, kad pareiškėjo tėvas iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjo inicijuota administracinė procedūra dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo yra pasibaigusi Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui priėmus 2022 m. rugpjūčio 2 d. įsakymą „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“. Pareiškėjas šio įsakymo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos tvarka neskundė.
9. Teismas, remdamasis anksčiau minėtomis aplinkybėmis, padarė išvadą, kad nesant pradėtos (ir nebaigtos) administracinės procedūros dėl pilietybės atkūrimo ir Migracijos departamento tarpinio procedūrinio sprendimo, jog pateiktų dokumentų nepakanka sprendimui priimti, pareiškėjo prašymas nustatyti faktą, kad pareiškėjo tėvas iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, nelaikytinas juridinę reikšmę turinčiu faktu CPK 444 straipsnio 1 dalyje nustatyta prasme, todėl civilinė byla negalėjo būti iškelta ir todėl nuspręsta ją nutraukti ir grąžinti pareiškėjo sumokėtą žyminį mokestį.
I. A. skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Pareiškėjas (toliau – apeliantas) atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 15 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės.
11. Apelianto nuomone, įstatymų leidėjas CPK ir Pilietybės įstatyme nenumato privalomos išankstinės nagrinėjimo ne teisme tvarkos tam, kad asmuo galėtų pateikti teismui prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, taip pat įstatymų leidėjas nenumato, kad kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo asmuo turi teisę tik esant pradėtai ir nebaigtai administracinei procedūrai dėl pilietybės atkūrimo. Mano, kad Migracijos departamentui konstatavus, kad apelianto pateiktų dokumentų nepakanka pilietybei atkurti, Migracijos departamentas turėjo sustabdyti prašymo nagrinėjimą, o ne užbaigti jo nagrinėjimą nurodant duomenų nepakankamumo faktą ir taip iš esmės nesuteikti teisės apeliantui nustatyti trūkstamus duomenis teismo tvarka.
12. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad apeliantas galėjo skųsti Vidaus reikalų ministro 2022 m. rugpjūčio 2 d. įsakymą, tačiau to nedarė, pažymėjo, kad jis neprašė teismo tvarka peržiūrėti priimto sprendimo. Apeliantas prašė vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu įvertinti, kad apelianto surinktų ir pateiktų dokumentų visumos pakanka padaryti išvadai apie juridinio fakto buvimą ir nustatyti juridinį faktą, todėl toks pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodomas argumentas dėl įsakymo neapskundimo administracine tvarka yra nesusijęs su asmens teise kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo. Taip pat pažymėjo, kad toks pirmosios instancijos teismo išaiškinimas, jog apeliantas turi teisę kreiptis į Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir inicijuoti naują administracinę procedūrą dėl pilietybės atkūrimo yra nepagrįstas, kadangi, neturėdamas jokių naujų, papildomų įrodymų, apeliantas neturi teisės pakartotinai inicijuoti naują administracinę procedūrą dėl pilietybės atkūrimo – nes Migracijos departamentas jau yra įvertinęs apelianto visus surinktus dokumentus.
13. Paaiškina, kad Migracijos departamentui įvertinus pateiktus dokumentus ir nurodžius, kad visų pateiktų duomenų nepakanka konstatuoti jo tėvų gyvenamąją vietą Vilniaus krašte, jis neturi jokios kitos galimybės įrodyti, kad jo tėvai buvo laikomi Lietuvos piliečiais pagal buvusį teisinį reguliavimą, tik kreipiantis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo.
14. Migracijos departamentas atsiliepimu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 15 d. nutartį palikti nepakeistą ir atmesti apelianto atskirąjį skundą.
15. Nurodo, kad Migracijos departamentas nebuvo konstatavęs, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, todėl nėra Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje numatyto pagrindo apeliantui kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Pabrėžia, kad apelianto atžvilgiu Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo procedūra yra pasibaigusi ir apeliantas kreipdamasis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatyto nesilaikė prašymo nagrinėjimo ne teisme tvarkos ir iš esmės laikosi išdėstytos savo pozicijos atsiliepime į pareiškimą. Papildė, kad pareiškėjo pasirinktas elgesio modelis, kai jis neskundžia administracine tvarka priimto sprendimo, tačiau kreipiasi į teismą dėl juridinio fakto nustatymo, traktuotinas kaip piktnaudžiavimas juridinio fakto institutu, nes pareiškėjas siekia apeiti administracines procedūras.
Teismas
konstatuoja :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Dėl faktinių bylos aplinkybių
17. Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantas kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo jo tėvui I. L.. Pareiškėjas prašymą grindė šiais duomenimis: tėvas I. L. gimė (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir nuolat ten gyveno, ten nuo gimimo gyveno ir jo tėvas A. L.; I. L. vėliau gyvendamas (duomenys neskelbtini) 1946 m. buvo nuteistas; Motina S. O. gimė (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), iki 1939 m. rugsėjo 17 d. gyveno (duomenys neskelbtini), vėliau gyveno (duomenys neskelbtini) kur 1946 m. buvo nuteista su etapavimu į (duomenys nekelbtini); (duomenys neskelbtini) I. L. ir S. O. susituokė, (duomenys neskelbtini) gimė sūnus (apeliantas) S. L.; (duomenys neskelbtini) L. šeima gavo leidimą vykti nuolatiniam gyvenimui į Lenkiją; (duomenys neskelbtini) L. šeima atvyko į Izraelį.
18. Migracijos departamento 2022 m. birželio 20 d. teikimu Nr. 22TR61, Vidaus reikalų ministras 2022 m. rugpjūčio 2 d. įsakymu Nr.1V-503 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ įvertinęs apelianto pateiktus dokumentus, konstatavo, kad nėra dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjo tėvai I. L. ir S. L. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos piliečiais; kad I. L. atitiko nustatytas abi sąlygas, kad būtų pripažintas Lietuvos Respublikos piliečiu – būti laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu ir turėjęs gyvenamąją vietą Vilniaus krašto teritorijoje 1920 m. liepos 12 d., 1939 m. spalio 10 d. ir 1929 m. spalio 27 d.
19. Šiuo įsakymu apeliantui taip pat išaiškinta įsakymo apskundimo tvarka, o duomenų, kad pareiškėjas būtų apskundęs minėtą įsakymą – nėra. Pareiškėjas 2022 m. spalio 11 d. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo tėvai, laikytini turėjusiais Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d.
Dėl pagrindo nutraukti civilinę bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (ne)buvimo
20. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė civilinę bylą nutraukti argumentuodamas, jog nebuvo laikytasi ne teisme nagrinėjimo tvarkos, mano, kad nėra nustatytos privalomos išankstinės nagrinėjimo tvarkos tam, kad asmuo galėtų pateikti teismui prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, taip pat ir kad tai galima padaryti tik pradėtai ir nebaigtai administracinei procedūrai dėl pilietybės atkūrimo.
21. Juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis). Kai nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-421/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-195-684/2021).
22. Lietuvos Respublikos pilietybės principus, Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo pagrindus, sąlygas ir tvarką nustato ir kitus Lietuvos Respublikos pilietybės santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas (Pilietybės įstatymo 1 straipsnis).
23. Pilietybės įstatymo 2 straipsnį, Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas – tai teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimas šio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka. Teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę – tai iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens ir jo palikuonių teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę šio įstatymo nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – tai iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis (Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 10 ir 17 dalis).
24. Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki Pilietybės įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena.
25. Jeigu pareiškėjui pateikus prašymą Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotai institucijai dėl pilietybės atkūrimo ši konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka (Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalis). Taigi imperatyviai nustatyta privaloma ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka.
26. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos aplinkybes, nustatė, kad apeliantas kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nesilaikant Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos tvarkos. Teismas priėjo prie išvados, jog Migracijos departamentas nėra priėmęs sprendimo laikyti, jog apelianto pateikti dokumentai nėra pakankami pripažinti, kad pareiškėjo tėvas iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis. Priešingai, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad apelianto inicijuota administracinė procedūra dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo yra pasibaigusi Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui priėmus 2022 m. rugpjūčio 2 d. įsakymą Nr.1V-503 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“. Apeliacinės instancijos teismo sutiktina su tokia pirmosios instancijos išvada.
27. Teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro priimto 2022 m. rugpjūčio 2 d. įsakymo Nr.1V-503„Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ turinys atskleidžia, kad apelianto inicijuota administracinė procedūra dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo yra pasibaigusi, kadangi šiuo įsakymu ne tik nebuvo nustatyta, kad pateiktų duomenų nepakanka atkurti apelianto tėvui nepakanka, tačiau apeliantas buvo informuotas apie šio sprendimo apskundimo tvarką ir galimybę ginčyti nustatytus faktus, tačiau tokia galimybe pasinaudota nebuvo.
28. Kadangi administracinis sprendimas priimtas, tai administracinis procesas dėl pilietybės atkūrimo yra baigtas ir šio prašymo sprendimui nėra reikalingi papildomi dokumentai, kurie gautini nustatant juridinę reikšmę turintį faktą. Kadangi Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalis nustato sąlygą, jog prieš kreipiantis į teismą kompetentinga institucija turi konstatuoti dokumentų nepakankamumą, tai pasibaigus procedūrai dėl apelianto prašymo atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę nagrinėjimo, nelaikytina, kad pareiškėjas turi Migracijos departamentui pateikti dokumentus, kurių negali gauti kita tvarka. Kreipimosi dėl juridinio fakto nustatymo sąlyga nustatyta CPK 445 straipsnyje, kuris nustato, kad teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Kiekvienas juridinis faktas turi būti nustatomas tik esant teisiškai reikšmingam jo panaudojimo būdui.
29. Apelianto atskirajame skunde nurodyta aplinkybė, kad Migracijos departamentui konstatavus, kad apelianto pateiktų dokumentų nepakanka pilietybei atkurti, Migracijos departamentas turėjo sustabdyti prašymo nagrinėjimą, o ne užbaigti jo nagrinėjimą nurodant duomenų nepakankamumo faktą ir taip iš esmės nesuteikti teisės apeliantui nustatyti trūkstamus duomenis teismo tvarka, neturi įtakos teismo išvadoms, dėl aukščiau nurodyto teisinio reguliavimo taikymo.
30. Nagrine?jamu atveju darytina is?vada, kad nesant prade?tos (ir nebaigtos) administracine?s procedu?ros de?l pilietybe?s atku?rimo ir Migracijos departamento tarpinio procedu?rinio sprendimo, jog pateiktu? dokumentu? nepakanka sprendimui priimti, nuo fakto, ar pareis?ke?jo te?vas I. L. iki 1940 m. birz?elio 15 d. ture?jo Lietuvos Respublikos pilietybe?, pareis?ke?jo asmeniniu? ar turtiniu? teisiu? atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga nepriklauso. Taigi, pras?omas nustatyti faktas nelaikytinas juridine? reiks?me? turinc?iu faktu CPK 444 straipsnio 1 dalyje nustatyta prasme.
31. Atsižvelgiant į tai, kas aukščiau išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas, sprendžia, kad pareiškėjas nesilaikė išankstinės prašymo nagrinėjimo ne teisme tvarkos, tokiai aplinkybei paaiškėjus po civilinės bylos iškėlimo, civilinė byla pagrįstai nutraukta kaip nenagrinėtina teisme civilinio proceso tvarka (CPK 293 straipsnio 2 punktas).
Dėl bylos procesinės bylos baigties
32. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normas ir po civilinės bylos iškėlimo nustatęs, kad pareiškėjas nesilaikė įstatyme imperatyviai nustatytos privalomos ikiteisminės tvarkos, vadovaudamasis CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pagrįstai pareiškėjo pareiškimą paliko nenagrinėtą. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo atskirasis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
33. Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas
nutaria :
pareiškėjo S. L. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėja Asta Pikelienė