Administracinė byla Nr. A-512-502/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01965-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija 43.8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. J. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija) dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas R. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (t. I, b. l. 1–8), prašydamas:
1. Teismui nusprendus, kad pareiškėjas praleido terminą skundui dėl atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra) 2016 m. sausio 6 d. sprendimo Nr. BRK-50 (toliau – ir Sprendimas Nr. BRK-50) bei 2016 m. sausio 26 d. sprendimo Nr. BRK-459(12.4) (toliau – ir Sprendimas Nr. BRK-459(12.4)) paduoti, atnaujinti šį terminą;
2. Panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir VAGK) 2016 m. balandžio 13 d. sprendimą Nr. 3R-152(AG-105/02-2016);
3. Panaikinti Agentūros Sprendimo Nr. BRK-50 dalį dėl 22 836,96 Eur paramos nesuteikimo ir įpareigoti atsakovą suteikti pareiškėjui 22 836,96 Eur paramą pagal 2015 m. rugsėjo 30 d. mokėjimo prašymą;
4. Panaikinti Agentūros Sprendimo Nr. BRK-459(12.4) dalį dėl 10 466,87 Eur paramos nesuteikimo ir įpareigoti atsakovą suteikti pareiškėjui 10 466,87 Eur paramą pagal 2015 m. liepos 20 d. mokėjimo prašymą.
2. Pareiškėjas nurodė, kad:
1. Skundžiami sprendimai yra priimti remiantis uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Civitta“ 2015 m. gruodžio 14 d. bei 2015 m. rugsėjo 23 d. ataskaitomis, tačiau ši aplinkybė pareiškėjui tapo žinoma tik 2016 m. kovo 13 d., nes pačiuose skundžiamuose sprendimuose minėtos ataskaitos niekaip nėra įvardijamos. Be to, subjektas, atlikęs ekspertizę, neturėjo tam teisės, nes jis nėra įtrauktas į Išorės turto arba verslo vertinimo veikla turinčių teisę verstis asmenų sąrašą. Iš ataskaitų matyti, kad UAB „Civitta“ atliko ne užsakomąją ekspertizę, o tik suteikė ekspertinę konsultaciją, jose nurodytos ne rinkos, o „nustatytos“ kainos, taip pat neaišku, kokiu būdu jos nustatytos, todėl atsakovas neturėjo teisės šiomis ataskaitomis grįsti skundžiamus sprendimus. Pareiškėjo teigimu, atsakovas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. 3D-150 patvirtintomis Projekto vykdytojo, pretenduojančio gauti paramą iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemones, prekių, paslaugų ar darbų pirkimo taisyklėmis, nes turėjo taikyti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. 3D-330 patvirtintą Tinkamų finansuoti išlaidų pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemones didžiausių įkainių nustatymo metodiką. Pareiškėjas pažymėjo, kad jo įgyvendinant projektą patirtos išlaidos neviršijo minėtoje metodikoje nustatytų didžiausių įkainių, šios aplinkybės atsakovas neneigė.
2. Pareiškėjas nesutiko su VAGK išvada, kad jo skundas buvo priimtas praleidus nustatytus jo padavimo terminus, nes esminę su skundžiamų sprendimų priėmimu susijusią informaciją (ataskaitas) atsakovas pareiškėjui pateikė tik 2016 m. kovo 13 d. raštu Nr. BRK-1237. Tik susipažinęs su ataskaitomis pareiškėjas suvokė, kad jo teisės buvo šiurkščiai pažeistos, todėl 2016 m. kovo 16 d. skundu kreipėsi į VAGK. Todėl turi būti laikoma, kad skundžiamų Agentūros sprendimų turinys pareiškėjui tapo žinomas tik 2016 m. kovo 13 d., kai pareiškėjas objektyviai galėjo suvokti apie savo teisių pažeidimą. Pareiškėjas taip pat akcentavo, jog buvo aktyvus, sąžiningas ir rūpestingas, gavęs skundžiamus sprendimus nedelsdamas kreipėsi į atsakovą dėl su ekspertizėmis susijusių dokumentų pateikimo, o gavęs šiuos dokumentus iš karto kreipėsi į VAGK. Todėl, teismui manant, kad terminas sprendimams apskųsti buvo praleistas, jis turėtų būti atnaujintas.  
3. Atsakovas Agentūra atsiliepime į pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 45–59) prašė jį atmesti.
4. Agentūra atsiliepime nurodė, kad skundžiamuose sprendimuose pareiškėjui buvo nurodyta jų apskundimo tvarka ir terminai, tačiau pareiškėjas jų per nustatytą terminą nepaskundė. Pažymėjo, kad apskundimo terminas siejamas su žinojimu (ar turėjimu žinoti) apie skundžiamo individualaus administracinio akto priėmimą ir jo esminius ir pagrindinius elementus. VAGK posėdyje pareiškėjo atstovas patvirtino, jog skundžiamus spendimus pareiškėjas gavo laiku. Be to, Sprendimas Nr. BRK-50 pareiškėjui buvo siųstas elektroniniu paštu, todėl siųsdamas paklausimą Agentūrai pareiškėjas jau buvo praleidęs jo apskundimo terminą. Agentūra pažymėjo, jog pareiškėjas klaidina teismą teigdamas, kad skundžiami sprendimai buvo priimti vien tik UAB „Civitta“ ataskaitų pagrindu, nes minėti sprendimai buvo priimti įvertinus pareiškėjo deklaruotų išlaidų pagrįstumą, atitiktį teisės aktų ir paramos sutarties reikalavimams bei tinkamumą finansuoti. Agentūros darbuotojai atliko patikrą vietoje ir tik po to dėl kilusių abejonių buvo kreiptasi į ekspertus. Be to, ekspertinio tyrimo išvadose nustatytos faktinės aplinkybės bei skaičiavimai buvo nurodytos skundžiamuose sprendimuose, todėl jie laikytini pagrįstais ir teisėtais. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad skundžiami sprendimai negali būti laikomi viena administracine procedūra, jie abu pareiškėjui sukelia teisines pasekmes, todėl turi būti skundžiami atskirai (skirtingais terminais).
5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą (t. II, b. l. 174–179) prašė jį atmesti.
6. Nurodė, kad Agentūra, vadovaudamasi UAB „Civitta“ parengtomis ekspertinio konsultavimo ataskaitomis bei kitomis faktinėmis aplinkybėmis, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o VAGK pagrįstai nurodė, jog pareiškėjas yra praleidęs terminą skundui dėl Agentūros Sprendimų Nr. BRK-50 bei Nr. BRK-459(12.4) paduoti.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 21 d. sprendimu (t. III, b. l. 2–7) netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą Agentūros Sprendimams Nr. BRK-50 bei Nr. BRK-459(12.4) apskųsti ir administracinės bylos dalį dėl šių sprendimų dalies panaikinimo bei Agentūros įpareigojimo atlikti veiksmus nutraukė; pareiškėjo skundo dalį, kuria jis prašė panaikinti VAGK 2016 m. balandžio 13 d. sprendimą Nr. 3R-152(AG-105/02-2016), atmetė.
8. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: Agentūra 2016 m. sausio 6 d. sprendimu Nr. BRK-50 „Dėl paramos skyrimo iš dalies“ pareiškėjui suteikė 45 927,79 Eur paramos sumą vietoje prašytos 68 764,75 Eur paramos sumos, šį sprendimą Agentūra pareiškėjui 2016 m. sausio 6 d. išsiuntė elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini), o 2016 m. sausio 7 d. – registruotu paštu, sprendimas pareiškėjui įteiktas 2016 m. sausio 21 d.; Agentūra 2016 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. BRK-459(12.4) „Dėl paramos skyrimo iš dalies“ netinkamomis finansuoti pripažino 11 629,86 Eur išlaidas ir paramos sumą sumažino 10 466,87 Eur, šį sprendimą Agentūra pareiškėjui registruotu laišku išsiuntė 2016 m. sausio 26 d., siunta pareiškėjui įteikta 2016 m. vasario 2 d.
9. Įvertinęs nustatytas aplinkybes teismas konstatavo, kad Agentūros sprendimuose buvo nurodyta jų apskundimo tvarka, t. y. sprendimai galėjo būti apskųsti per 15 darbo dienų nuo jų gavimo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai arba Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka per vieną mėnesį nuo šių sprendimų gavimo  dienos VAGK ar Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Tokiems sprendimams ginčyti nėra nustatyta privaloma išankstinė ginčų nagrinėjimo tvarka. Pareiškėjas pasirinko galimybę sprendimą apskųsti VAGK ir 2016 m. kovo 16 d.  buvo užregistruotas jo skundas dėl ginčijamų Agentūros sprendimų panaikinimo.
10. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 30 straipsnio 1 dalį bei 33 straipsnio 1 dalį, nepriklausomai nuo to, kurį iš įstatymo nustatytų alternatyvių Agentūros priimto sprendimo apskundimo variantų renkasi pareiškėjas (VAGK ar teismui), kreipimosi terminas yra vienodas ir šio termino pradžios nustatymui reikšminga aplinkybė yra ta, kada suinteresuotam asmeniui buvo pranešta apie atitinkamą jo atžvilgiu priimtą individualų administracinį aktą. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, jog pareiškėjas apie ginčijamus sprendimus (jų turinį) sužinojo 2016 m. sausio 21 d. bei 2016 m. vasario 2 d. gavęs registruotas siuntas. Kadangi pareiškėjo skundas VAGK buvo registruotas 2016 m. kovo 16 d., pirmosios instancijos teismas sprendė, kad VAGK padarė teisingas išvadas, jog skundą pareiškėjas padavė praleidęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.
11. Teismas taip pat pažymėjo, kad VAGK nagrinėjamu atveju pagrįstai konstatavo, jog skundo padavimo terminas yra siejamas su sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie priimtą administracinį aktą, o ne apie kitus dokumentus, kurių pagrindu toks aktas priimtas, momentu. Pareiškėjas, gavęs ginčijamus sprendimus, kuriuose buvo aiškiai nurodyta jų apskundimo tvarka, turėjo teisę juos skųsti laikydamasis nurodytos apskundimo tvarkos ir terminų. Pareiškėjo argumentus, jog apie sprendimų turinį jis sužinojo tik gavęs Agentūros  2016 m. kovo 13 d. raštu siųstas ekspertinio konsultavimo išvadas, teismas vertino kaip subjektyvų pareiškėjo ginčijamų aktų suvokimą bei pasirinktą pažeistų teisių gynimo būdą – kreiptis į Agentūrą, o ne į teismą ar VAGK. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad ginčijamuose sprendimuose teisinis ir faktinis pažeidimų pagrindas bei skirta paramos suma buvo nurodyta, t. y. sprendimų turinys, net ir neturint ekspertinių išvadų, buvo aiškus. Šiuo atveju, ar pakankama sprendimų motyvacija, galėjo būti vienu iš skundo argumentų. Ta aplinkybė, kad pareiškėjui nebuvo aišku, kuo remiantis buvo apskaičiuota skirta paramos suma, yra subjektyvi aplinkybė, kuri negali paneigti, kad pareiškėjas apie ginčijamus sprendimus sužinojo (turėjo sužinoti) juos gavęs registruotu paštu. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie paneigtų oficialius Agentūros duomenis. Be to, jis neginčijo, kad negavo siųstų sprendimų ar juos gavo vėliau, nei nurodyta registruotos siuntos pranešimuose.
12. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad VAGK tinkamai įvertino nustatytas aplinkybes ir pagal jai suteiktą kompetenciją nusprendė bylą nutraukti. VAGK nesuteikta teisė atnaujinti terminą skundui paduoti.
13. Spręsdamas pareiškėjo prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjo nurodytos termino praleidimo priežastys yra subjektyvios, priklausančios išimtinai nuo pareiškėjo valios ir remiantis administracinių teismų praktika nelaikytinos termino praleidimą pateisinančiomis priežastimis (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-544/2011, 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-586/2011). Pareiškėjui buvo nurodyta aiški ginčijamų sprendimų apskundimo tvarka. Alternatyvi galimybė susirašinėti su Agentūra ir rinkti papildomus dokumentus ir tik vėliau teikti skundą VAGK ar teismui negali būti vertinama kaip objektyvi aplinkybė, dėl kurios pareiškėjas neskundė sprendimų nuo jų gavimo momento. Pateikęs skundą teismui nustatytais terminais pareiškėjas galėjo papildomai rinkti duomenis ir juos teikti teismui, siekdamas apginti savo poziciją teisme. Pareiškėjo subjektyvus manymas, kad tik gavęs papildomą medžiagą jis suprato tikrąjį ginčijamų sprendimų turinį, negali būti vertinama kaip objektyvi kliūtis siekti teisminės gynybos. Teismo vertinimu, pats pareiškėjas pasirinko netinkamą pažeistų teisių gynybos formą ir dėl to jam kilo neigiamos pasekmės. Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių jis praleido terminą kreiptis į teismą su skundu, todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti netenkino.
14. Nustatęs, kad pareiškėjo skundas teismui paduotas praleidus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą bei netenkinęs prašymo šį terminą atnaujinti, teismas bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti ginčijamas Agentūros Sprendimų Nr. BRK-50 ir Nr. BRK-459(12.4) dalis, taip pat dėl išvestinių reikalavimų įpareigoti Agentūrą suteikti pareiškėjui 22 836,96 Eur bei 10 466,87 Eur dydžio paramą pagal pareiškėjo teiktus mokėjimo prašymus nutraukė.  

III.

15. Pareiškėjas R. J. pateikė apeliacinį skundą (t. III, b. l. 10–14), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
16. Pareiškėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reguliuojančias praleisto skundo padavimo termino atnaujinimą. Pareiškėjas buvo nurodęs, kad gavęs Agentūros Sprendimus Nr. BRK-50 ir Nr. BRK-459(12.4) neturėjo esminę reikšmę turinčių duomenų – minėti sprendimai nebuvo pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), kurie leistų suprasti taikomą poveikio priemonę (dalies paramos neskyrimą). Agentūra skundžiamuose sprendimuose nurodė, jog taikomų poveikio priemonių pagrindas yra užsakomosios ekspertizės, tačiau jokių objektyvių duomenų, leidžiančių sužinoti ekspertą, taikomus metodus ir principus, vertinimo kainų apskaičiavimą, nepateikė. Tik gavęs papildomus duomenis iš Agentūros, pareiškėjas suvokė būtinybę ginti savo teises. Akivaizdu, kad pareiškėjas buvo aktyvus, pateikė Agentūrai prašymą pagrįsti jos priimtus sprendimus, pateikiant užsakomąsias ekspertizes. Pareiškėjas taip pat pažymi, jog neturi teisinio išsilavinimo, neturėjo profesionalaus teisinio atstovavimo ikiteisminiuose santykiuose su Agentūra, todėl šiuo atveju jo elgesys atitiko sąžiningo, atidaus bei rūpestingo asmens standartą, t. y. kad kiekvienas asmuo kreipimąsi į teismą laiko paskutine ginčo sprendimo išeitimi, kai pagrįstai mano (turi duomenų), kad gali laimėti bylą. Iš to sekė tolimesni pareiškėjo veiksmai bei pasirinktas gynybos būdas – kreiptis į VAGK. Stebėtina, kad VAGK, neturėdama teisės atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, delsė priimti sprendimą ir informuoti pareiškėją. Taigi šios aplinkybės taip pat nepriklausė nuo pareiškėjo valios. Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nurodydamas, jog pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, paneigiančių oficialius Agentūros duomenis, pasisakė dėl ginčo esmės, nors jokių faktinių aplinkybių nenagrinėjo, nevertino ir šią bylos dalį nutraukė.   
17. Atsakovas Agentūra atsiliepime į apeliacinį skundą (t. III, b. l. 20–36) prašo jį atmesti.
18. Atsiliepimą Agentūra grindžia argumentais, analogiškais išdėstytiems pirmosios instancijos teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą, papildomai nurodo, kad skundžiamuose sprendimuose aiškiai (paryškintu šriftu) nurodyta, kokia išlaidų suma yra nekompensuojama, kokia paramos suma yra skiriama ir kokia suma parama yra sumažinama. Visi šie duomenys aiškiai išreikšti skaitmenimis, todėl teiginiai, kad pareiškėjas negalėjo suprasti, kad jo atžvilgiu paramos suma yra mažinama, yra atmestini. Būtent iš skundžiamų sprendimų turinio, o ne iš papildomų dokumentų yra aišku, kokie sprendimai yra priimti pareiškėjo atžvilgiu.
19. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. III, b. l. 39–44) prašo jį atmesti, mano, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl naikinti jį nėra teisinio ir faktinio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

20. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas ir apeliacinis skundas dėl šio sprendimo pateiktas po 2016 m. liepos 1 d. naujos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos įsigaliojimo. Vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 1 dalimi, administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti pirmąja instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas pirmojoje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka. Šioje dalyje nurodytų bylų, nagrinėjamų apeliacine tvarka, procesas ir proceso atnaujinimas vyksta šio įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo redakciją, galiojančią nuo 2016 m. liepos 1 d.
21. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į pirmosios instancijos teismą kreipėsi prašydamas panaikinti Agentūros Sprendimų Nr. BRK-50 ir Nr. BRK-459(12.4) dalis, kuriomis jam neskirta parama pagal pateiktus mokėjimo prašymus, taip pat VAGK 2016 m. balandžio 13 d. sprendimą Nr. 3R-152(AG-105/02-2016), kuriuo byla pagal pareiškėjo skundą dėl minėtų Agentūros sprendimų dalies panaikinimo buvo nutraukta, konstatavus, jog buvo praleistas šių sprendimų apskundimo terminas. Pareiškėjas teigė, kad termino Agentūros Sprendimams Nr. BRK-50 ir Nr. BRK-459(12.4) apskųsti jis nepraleido, nes jų turinys jam tapo žinomas tik 2016 m. kovo 14 d., tačiau teismui manant, jog šis terminas visgi buvo praleistas, prašė jį atnaujinti, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių.
22. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 21 d. sprendimu konstatavęs, kad pareiškėjas yra praleidęs Agentūros Sprendimų Nr. BRK-50 ir Nr. BRK-459(12.4) apskundimo VAGK bei administraciniam teismui terminus bei šio termino neatnaujinęs, pareiškėjo skundo dalį dėl VAGK 2016 m. balandžio 13 d. sprendimo Nr. 3R-152(AG-105/02-2016) panaikinimo atmetė, o kitą administracinės bylos dalį nutraukė. Taigi pareiškėjo keliamo ginčo pirmosios instancijos teismas iš esmės nenagrinėjo, t. y. nevertino Sprendimų Nr. BRK-50 ir Nr. BRK-459(12.4) priėmimo aplinkybių bei pagrindų ir nepasisakė dėl šiais sprendimais pareiškėjo atžvilgiu pritaikytų poveikio priemonių teisėtumo ir pagrįstumo. Atsižvelgdama į tai, kad apeliacinės instancijos teismas bylą tikrina tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.), taip pat į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (nuo 2016 m. liepos 1 d. galiojanti redakcija) 140 straipsnio 1 dalyje nustatytas apeliacine tvarka nagrinėdamos bylos ribas, teisėjų kolegija šioje byloje pasisakys tik dėl to, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas sprendė, jog pareiškėjas praleido skundžiamų Agentūros sprendimų apskundimo teismui terminą, ir ar pareiškėjo prašymas šį terminą atnaujinti pagrįstai buvo netenkintas. Kitų pareiškėjo argumentų, susijusių su Agentūros Sprendimų Nr. BRK-50 ir Nr. BRK-459(12.4) teisėtumu ir pagrįstumu (t. y. bylos nagrinėjimu iš esmės), bei pareiškėjo prašymo skirti teismo ekspertizę apeliacinės instancijos teismas šioje byloje nevertins ir dėl jų nepasisakys. 
23. Atitinkamai dėl pareiškėjo prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (nuo 2016 m. liepos 1 d. galiojanti redakcija) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas, reikšdamas prašymą nagrinėti jo apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka, nenurodė aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (nuo 2016 m. liepos 1 d. galiojanti redakcija) 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.
24. Ginčijamų Agentūros sprendimų priėmimo, pareiškėjo kreipimosi į VAGK ir teismą metu galiojusios Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijoje (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) nustatyta, kad skundas (prašymas) administracinių ginčų komisijai turi būti paduotas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo skundžiamo administracinio akto paskelbimo arba individualaus akto įteikimo (30 str. 1 d.). Jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos (33 str. 1 d.). Pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose. Prašyme atnaujinti terminą nurodomos termino praleidimo priežastys ir pateikiami praleidimo priežastis patvirtinantys įrodymai. Kartu su prašymu atnaujinti terminą administraciniam teismui turi būti paduotas skundas (prašymas) (34 str. 1 ir 2 d.).
25. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad praleistas skundo padavimo teismui terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys objektyviai buvo svarbios, esktraordinarios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Spręsti, kokias priežastis, dėl kurių buvo praleistas terminas, pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, paliekama teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-889-525/2015).
26. Vertinant, dėl kokių priežasčių pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą terminą kreiptis skundu į teismą, nepakanka vien konstatuoti, kad pareiškėjas netinkamai gynė savo pažeistas teises, tačiau būtina įvertinti visas su skundo padavimu susijusias faktines aplinkybes. Viena iš tokių reikšmingų aplinkybių yra tai, ar pareiškėjas, siekdamas įgyvendinti teisę į teisminę gynybą, buvo rūpestingas, sąžiningas ir atidus. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, asmenims, praleidusiems įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, taikomas rūpestingumo, sąžiningumo ir atidumo standartas. Sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens visiškas pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta rūpestingumo, sąžiningumo ir aktyvumo reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas operatyvumo standartas. Termino atnaujinimo klausimą nagrinėjantis teismas vertina, kada suinteresuotas asmuo faktiškai susipažino su atitinkamais sprendimais ir ar jis neturėjo galimybių su jais susipažinti anksčiau (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-4/2012). Be to, operatyvumo imperatyvas reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas yra kliūtis atnaujinti praleistą terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-697/2011). 
27. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad Agentūros Sprendimą Nr. BRK-50 pareiškėjas gavo 2016 m. sausio 21 d., o Sprendimą Nr. BRK-459(12.4) – 2016 m. vasario 2 d. (VAGK bylos Nr. AG-105/02-2016 t. III, b. l. 41–44). Šių Agentūros pateiktų duomenų pareiškėjas neginčija, juos paneigiančių įrodymų VAGK ir (ar) Vilniaus apygardos administraciniam teismui nepateikė, ginčo dėl jų nėra. Skundą dėl Agentūros Sprendimų Nr. BRK-50 ir Nr. BRK-459(12.4) dalies panaikinimo pareiškėjas VAGK pateikė 2016 m. kovo 16 d. (VAGK bylos Nr. AG-105/02-2016 t. I, b. l. 1), o į teismą pareiškėjas su skundu kreipėsi 2016 m. gegužės 9 d. (t. I, b. l. 37). Taigi pareiškėjas į VAGK bei Vilniaus apygardos administracinį teismą kreipėsi praleidęs minėtų Agentūros sprendimų apskundimo terminus. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nebeginčija aplinkybės, kad Agentūros Sprendimų Nr. BRK-50 ir Nr. BRK-459(12.4) apskundimo terminai yra praleisti, tačiau teigia, kad tai įvyko dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių, todėl terminai turėjo būti atnaujinti.
28. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo motyvų matyti, kad svarbiomis Agentūros Sprendimų Nr. BRK-50 ir Nr. BRK-459(12.4) apskundimo terminų praleidimo priežastimis pareiškėjas laiko aplinkybę, kad šiuose Agentūros sprendimuose nebuvo esminę reikšmę turinčių duomenų, t. y. šie sprendimai nebuvo pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), leidžiančiais suprasti pareiškėjo atžvilgiu taikomas poveikio priemones. Pareiškėjas minėtais esminiais duomenimis laiko UAB „Civitta“ ekspertinio konsultavimo ataskaitas, teigia, kad šios ataskaitos jam buvo pateiktos 2016 m. kovo 13 d., o jas gavęs pareiškėjas nedelsdamas pateikė skundą VAGK. Įvertinusi byloje surinktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuos pareiškėjo argumentus laiko nepagrįstais.
29. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, tai, kad iš individualaus administracinio akto negalima suprasti juo formuluojamų patvarkymų apimties bei subjekto atžvilgiu taikomų poveikio priemonių, yra pagrindas tokį aktą panaikinti, kaip neatitinkantį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756‑450/2010, 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556‑15/2010, 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011 ir kt.), tačiau ši aplinkybė nėra pagrindas nesilaikyti teisės aktuose nustatytos tokio individualaus administracinio akto apskundimo tvarkos ir atitinkamai negali būti laikoma svarbia termino paduoti skundą dėl tokio akto praleidimo priežastimi, suteikiančia pagrindą praleistą terminą atnaujinti. Juo labiau, kad ir teismų praktikoje pareiškėjo iniciatyva vykdomas susirašinėjimas su atsakovu po ginčijamo individualaus administracinio akto priėmimo pats savaime nėra laikomas aplinkybe, sudarančia pagrindą išvadai, kad terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių priežasčių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-270/2013, 2014 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-312/2014 ir kt.). Neadekvatus, neaiškus ir nepakankamas skundžiamo individualaus administracinio akto motyvų išdėstymas yra administracinės bylos ginčo dalykas, todėl yra pakankamas (netgi esminis) pagrindas kreiptis į teismą dėl tokio akto panaikinimo.
30. Nagrinėjamu atveju atmestini ir pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai, kad kreipdamasis į Agentūrą, VAGK ir Vilniaus apygardos administracinį teismą jis buvo rūpestingas ir veikė operatyviai. Iš byloje surinktų dokumentų matyti, kad pareiškėjas į Agentūrą dėl papildomų duomenų pateikimo kreipėsi tik 2016 m. vasario 17 d. prašymu (t. II, b. l. 69), nors, kaip pats teigia, abejonių dėl jo atliktų pirkimų ekspertizės (vertinimo) jam kilo jau gavus Agentūros Sprendimą Nr. BRK-50, t. y. 2016 m. sausio 21 d. Tuo tarpu VAGK 2016 m. balandžio 13 d. sprendimu Nr. 3R-152(AG-105/02-2016) nustačius, jog Agentūros Sprendimų Nr. BRK-50 ir Nr. BRK-459(12.4) apskundimo terminai yra praleisti ir administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą nutraukus, į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl šių terminų atnaujinimo pareiškėjas kreipėsi tik 2016 m. gegužės 9 d. Taigi, akivaizdu, kad pareiškėjas nebuvo pakankamai sąžiningas, rūpestingas ir atidus. Šios išvados niekaip nekeičia ir pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad pareiškėjas neturi teisinio išsilavinimo, taip pat kad santykiuose su Agentūra jo neatstovavo tokį išsilavinimą turintis atstovas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teisinio išsilavinimo stoka negali būti pagrindas atnaujinti ženkliai praleistą skundo padavimo terminą (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-544/2011, 2014 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-361/2014 ir kt.). Be to, pažymėtina, jog teisės aktai asmeniui suteikia galimybę pasirinkti jo interesus atstovaujantį asmenį, o tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo interesams atstovauti pasirinko teisinio išsilavinimo neturintį atstovą (į Agentūrą bei VAGK pareiškėjas kreipėsi per atstovą D. S.), yra tik jo subjektyvių veiksmų rezultatas.  
31. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas sprendime pasisakė dėl ginčo esmės, pažymėtina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 21 d. sprendime nurodydamas, jog „pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie paneigtų oficialius Agentūros duomenis“, vertino ne skundžiamų Agentūros Sprendimų Nr. BRK-50 ir Nr. BRK-459(12.4) turinį, o jų gavimo aplinkybes bei datą ir nustatė, kad pareiškėjas nepaneigė Agentūros pateiktų duomenų apie šių sprendimų įteikimą.
32. Apibendrindama nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai 2017 m. spalio 21 d. sprendimu pareiškėjo skunde nurodytų terminų skundui dėl Agentūros Sprendimų Nr. BRK-50 ir Nr. BRK-459(12.4) paduoti praleidimo priežasčių nelaikė svarbiomis ir ekstraordinariomis, netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistus šių Agentūros sprendimų apskundimo terminus ir administracinės bylos dalį dėl jų panaikinimo bei Agentūros įpareigojimo atlikti veiksmus nutraukė. Atitinkamai, nustačius, jog į VAGK dėl Agentūros Sprendimų Nr. BRK-50 ir Nr. BRK-459(12.4) teisėtumo ir pagrįstumo pareiškėjas kreipėsi praleidęs jų apskundimo terminus ir VAGK neturint galiojimų šiuos terminus atnaujinti, pagrįsta bei teisėta laikytina ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 21 d. sprendimo dalis, kuria paliktas galioti VAGK 2016 m. balandžio 13 d. sprendimas Nr. 3R-152(AG-105/02-2016) dėl administracinės bylos pagal pareiškėjo skundą nutraukimo. Atsižvelgus į konstatuotas aplinkybes, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o šiuo skundu skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė