Administracinė byla Nr. eA-2372-1188/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00971-2025-9
Procesinio sprendimo kategorija 10.6
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. rugsėjo 24 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų S. S., Y. S. S., M. S. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų S. S., Y. S. S., M. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjai S. S., Y. S. S., M. S. (toliau kartu – ir pareiškėjai)su skundu kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2025 m. vasario 2 d. sprendimus Nr. 25S33330, Nr. 25S33332 ir Nr. 25S33333 (toliau – ir skundžiami Sprendimai). Taip pat pareiškėjai prašė priteisti jų naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjai nurodė, kad Lietuvos Respublikos Prezidento 2024 m. lapkričio 13 d. dekretais Nr. 1K-139 ir Nr. 1K-144 pareiškėjams buvo suteiktos Lietuvos Respublikos pilietybės, todėl jie pateikė Migracijos departamentui prašymus leisti prisiekti Lietuvos Respublikai, papildomai pateikė 2024 m. gruodžio 18 d. notaro patvirtintus pareiškimus, kuriais jie pareiškė, kad atsisako Turkijos Respublikos pilietybės. Migracijos departamentas 2025 m. vasario 2 d. priėmė skundžiamus Sprendimus, kuriais nusprendė, kad pareiškėjai negali prisiekti Lietuvos Respublikai nepateikę įrodymų apie Turkijos Respublikos pilietybės atsisakymą. Pareiškėjai prašyme buvo nurodę, kad dėl Turkijos taikomų represijų bei persekiojimų nuo 2015 m. vasaros nebevyksta į Turkiją, o nuo 2016 m. liepos 16 d. S. S. ir jo šeimos nariams, t. y. Y. S. S. ir M. S. nebesuteikiamos konsulinės paslaugos. Tai susiję su pareiškėjų požiūriu į Muhammed Fethullah Gülen (toliau – ir
M. F. Gulenas) (Turkijos visuomenės veikėjas, dvasininkas, filosofas, rašytojas, Turkijos prezidento Recep Tayyip Erdogan apkaltintas bandymu atlikti neva karinį perversmą 2016 m. Turkijoje), t. y. pareiškėjai yra M. F. Guleno šalininkai. Turkijoje nuo 2016 m. M. F. Gulenas ir jo šalininkai laikomi nusikaltėliais, dėl to visi šalininkai yra persekiojami, uždaromi į kalėjimus, kankinami, t. y. su jais yra be jokių teisminių procesų susidorojama. Pareiškėjai pažymėjo, kad F. M. Gulenas niekaip nebuvo susijęs su minėtu perversmu, o visi kaltinimai buvo tyčia sufabrikuoti, norint įtvirtinti tuometinės ir dabartinės valdžios įtaką ir galią.
3. Pareiškėjai negali vykti į Turkiją, kadangi jie būtų iš karto sulaikyti. Pareiškėjai nesikreipė dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje manydami, jog jau turi leidimus nuolat gyventi ir jautėsi saugiai Lietuvos Respublikoje. Per visą laikotarpį pareiškėjai neišvyko iš Europos Sąjungos (toliau – ir ES) šalių teritorijos saugumo sumetimais. S. S. yra (duomenys neskelbtini), kuri veikia nuo 2006 m. bei kuri yra pripažinta Turkijos valdžios kaip teroristinė organizacija. Pareiškėjai negali kreiptis į Turkijos ambasadą Vilniuje (toliau – ir Ambasada), nes grėstų pavojus jų gyvybei, kadangi 2024 m. liepos 15 d. Ambasada minėjo tariamo perversmo bandymą. S. S. ir jo šeimos nariai negali vykti į Ambasadą, joks atsakymas ar dokumentas neišduodamas nei S. S., nei jo šeimos nariams. Šis faktas buvo pripažintas ir Migracijos departamento, todėl S. S. ir jo šeimos nariams buvo išduoti užsieniečio pasai. Nepaisant to, kad S. S. ir jo šeimos nariai nesikreipė dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje, jie laikytini de facto politiniais pabėgėliais. S. S. objektyviai negali patekti į Ambasadą ir pateikti prašymo dėl pilietybės atsisakymo. Šiuo atveju įgaliotinių paskyrimas taip pat neišspręstų problemos, kadangi pareiškėjai negautų jokio atsakymo. Atitinkamai, Ambasada nepatvirtintų pareiškėjų valios dėl pilietybės atsisakymo bei nesuteiktų pareiškėjams jokių įrodančių dokumentų, susijusių su Turkijos pilietybės netekimu. Pareiškėjų manymu, Turkijos procedūros neatitinka protingumo kriterijų, t. y. Ambasada neteiks jokių paslaugų pareiškėjams bei jiems gali grėsti pavojus, be to S. S. nepagrįstai ir neteisėtai laikomas teroristu.
4. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjams Lietuvos Respublikos pilietybė suteikta Lietuvos Respublikos Prezidento 2024 m. lapkričio 13 d. dekretu Nr. 1K-139 ir 2024 m. lapkričio 13 d. dekretu Nr. 1K-144 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo“, įsigaliojusiais 2024 m. lapkričio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – ir Pilietybės įstatymas) 3 straipsnio 4 dalyje imperatyviai nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietis negali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, išskyrus šiame įstatyme numatytus atskirus atvejus. Pagal Pilietybės įstatymo 23 straipsnio 9 dalį tam, kad pareiškėjai galėtų prisiekti Lietuvos Respublikai, jie privalo atsisakyti Turkijos Respublikos pilietybės. Pareiškėjai Lietuvos Respublikos piliečiais taps ir Lietuvos Respublikos piliečių teises, laisves ir pareigas įgis tik po to, kai prisieks Lietuvos Respublikai.
6. Turkijos Respublikos teisėje yra nustatyta Turkijos Respublikos pilietybės atsisakymo procedūra. Migracijos departamento vertinimu, Turkijos Respublikos pilietybės atsisakymo procedūra pareiškėjų atveju atitinka protingumo kriterijus, kadangi pareiškėjų paaiškinimuose nurodyti faktai ir aplinkybės nėra pagrįsti dokumentais. Pareiškėjai nepateikė dokumentų, patvirtinančių Turkijos Respublikos paso panaikinimo faktą bei duomenų, patvirtinančių jog jiems buvo atsisakyta išduoti naujus Turkijos Respublikos pasus. S. S. Turkijos pasas išduotas 2011 m. birželio 8 d. ir galiojo iki 2021 m. birželio 7 d., o Lietuvos užsienio pasas išduotas 2021 m. balandžio 22 d.; Y. S. S. Turkijos pasas išduotas 2015 m. kovo 26 d. ir galiojo iki 2019 m. lapkričio 27 d., o pirmas Lietuvos užsieniečio pasas išduotas 2019 m. gruodžio 20 d.; M. S. Turkijos pasas išduotas 2011 m. sausio 11 d. ir galiojo iki 2021 m. sausio 9 d., o pirmas Lietuvos užsieniečio pasas išduotas 2021 m. vasario 25 d. Iš šių duomenų matyti, kad vienų pareiškėjų pasų galiojimas jau buvo pasibaigęs, o kito iki galiojimo pabaigos buvo likę keli mėnesiai. Esant šioms aplinkybėms pareiškėjų teiginys, kad Lietuvos užsieniečių pasai patvirtina faktą, jog jiems Turkijos pasai buvo panaikinti, neatitinka tikrovės. Atsakovo teigimu, Lietuvos užsieniečio pasų išdavimas pats savaime nepaneigia pareiškėjų galimybių atsisakyti Turkijos pilietybės ar kreiptis į instituciją per įgaliotinį. Ši aplinkybė taip pat nepatvirtina, kad jie ar jų įgaliotinis negali gauti kompetentingos Turkijos Respublikos institucijos išduoto dokumento, paaiškinančio, dėl kokių priežasčių pareiškėjų prašymai dėl Turkijos pilietybės atsisakymo nebuvo priimti nagrinėti. Pareiškėjai nepateikė jokių dokumentų, kurie patvirtintų jų teisių ir galimybių ribojimą pasinaudojant specialiu įgaliojimu ar kad Turkijos Respublikos ambasada jiems ar jų įgaliotiniams nesuteiktų konsulinių arba visiems prieinamų paslaugų. Turkijos pilietybės įstatyme yra numatyta konkreti pilietybės atsisakymo procedūra, todėl jos neįvykdžius pareiškėjai turėtų dvigubą pilietybę, tačiau tokia galimybė yra numatyta Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1–11 punktuose, o pareiškėjai neatitinka nei vieno iš šių punktų.
7. Migracijos departamento vertinimu, kitos valstybės pilietybės atsisakymo procedūros atitikimo protingumo kriterijams vertinimas iš esmės ir yra susijęs su įmanomumo atisakyti kitos valstybės pilietybės vertinimu. Atvejai, kada asmuo negali atsisakyti pilietybės dėl to, kad turi neįvykdytų prievolių valstybei, yra numatyti daugelio valstybių pilietybės įstatymuose. Pilietybė yra nuolatinis asmens politinis teisinis ryšys su konkrečia valstybe, grindžiamas abipusėmis teisėmis bei pareigomis ir iš jų išplaukiančiu savitarpio pasitikėjimu, ištikimybe bei gynyba. Vien dėl to, kad yra numatyti tam tikri reikalavimai pilietybės atsisakymui, negalima vertinti, kad pilietybės atsisakymo procedūra neatitinka protingumo reikalavimų. Migracijos departamentas tinkamai išnagrinėjo pareiškėjų prašymus ir priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, visapusiškai išnagrinėjus surinktus duomenis.
II.
8. Regionų administracinis teismas 2025 m. birželio 5 d. sprendimu pareiškėjų S. S., Y. S. S., M. S. skundą atmetė.
9. Teismas nustatė šias ginčui svarbias aplinkybes:
9.1. 2024 m. lapkričio 13 d. Lietuvos Respublikos prezidento dekretu Nr. 1K-139, S. S. buvo suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė. 2024 m. lapkričio 13 d. Lietuvos Respublikos prezidento dekretu Nr. 1K-144, Lietuvos Respublikos pilietybės suteiktos Y. S. S. ir M. S..
9.2. Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenimis S. S. gyvenamoji vieta nuo 2004 m. balandžio 5 d. deklaruota Lietuvoje, 2021 m. kovo 2 d. išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje Nr. 760022678, kuris galioja iki 2026 m. kovo 2 d.
9.3. Y. S. S. gyvenamoji vieta nuo gimimo deklaruota Lietuvoje, 2021 m. spalio 27 d. išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje Nr. 760062109, kuris galioja iki 2026 m. spalio 27 d.
9.4. M. S. gyvenamoji vieta nuo 2004 m. balandžio 8 d. deklaruota Lietuvoje, 2022 m. spalio 7 d. išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje Nr. 760190312, kuris galioja iki 2027 m. spalio 7 d.
9.5. Pareiškėjai pateikė Migracijos departamentui prašymus leisti prisiekti Lietuvos Respublikai. Prašymai buvo priimti 2024 m. gruodžio 19 d. Papildomai pareiškėjai pateikė 2024 m. gruodžio 18 d. notaro patvirtintus pareiškimus, kuriais pareiškė, kad atsisako Turkijos Respublikos pilietybės.
9.6. Migracijos departamentas 2025 m. vasario 2 d. priėmė skundžiamus Sprendimus, kuriuose nurodė, kad pareiškėjai negali prisiekti Lietuvos Respublikai nepateikę įrodymų apie Turkijos Respublikos pilietybės atsisakymą.
10. Teismas nurodė, kad pagal Pilietybės įstatymo 23 straipsnio 9 dalį pareiškėjai galėtų prisiekti Lietuvos Respublikai, jie privalo atsisakyti Turkijos Respublikos pilietybės. Vadovaujantis Pilietybės įstatymo 23 straipsnio 4 dalies 2 punktu, pareiškėjai prisiekti Lietuvos Respublikai turi ne vėliau kaip iki 2026 m. lapkričio 15 d. Reikalavimas pateikti įrodymus apie kitos valstybės pilietybės netekimą netaikomas asmenims, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnį gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai. Reikalavimas pateikti įrodymus apie kitos valstybės pilietybės netekimą netaikomas tais atvejais, kai kitos valstybės teisėje nenustatyta jos pilietybės atsisakymo ar netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę procedūrų arba šios procedūros neatitinka protingumo kriterijų.
11. Teismas pažymėjo, jog Turkijos Respublikos teisėje yra nustatyta Turkijos Respublikos pilietybės atsisakymo procedūra. Reikalavimas pateikti įrodymus apie kitos valstybės pilietybės netekimą netaikomas tais atvejais, kai kitos valstybės teisėje nenustatyta jos pilietybės atsisakymo ar netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę procedūrų arba šios procedūros neatitinka protingumo kriterijų. Šiuo atveju svarbu įvertinti šių procedūrų atitiktį protingumo kriterijams.
12. Dekretuose, kuriais pareiškėjams suteiktos Lietuvos Respublikos pilietybės, nustatyta, kad Lietuvos piliečiais tampa ir Lietuvos Respublikos piliečio teises, laisves ir pareigas įgyja tik po to, kai prisiekia Lietuvos Respublikai.
13. Pareiškėjai, siekdami pagrįsti savo teiginį, kad negali pasinaudoti Turkijos Respublikos pilietybės atsisakymo procedūra, pateikė 2024 m. gruodžio 6 d. paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad negali pateikti įrodymų apie Turkijos Respublikos pilietybės netekimą, kadangi dėl Turkijos Respublikos taikomų represijų bei persekiojimų nuo 2015 m. vasaros nebevyksta į Turkijos Respubliką. Taip pat pareiškėjai nurodė, jog jiems nuo 2016 m. liepos 16 d. nebesuteikiamos visiems Turkijos piliečiams prieinamos bei suteikiamos konsulinės paslaugos, kadangi M. S. palaiko M. F. Guleno požiūrius, kuris yra kaltinamas 2016 m. liepos 15 d. tariamai įvykdytu perversmu. Pareiškėjai pateikė nuorodą į 2021 m. ,,Freedom House“ paskelbtą specialiąją ataskaitą apie Turkijos taikomų tarptautinių represijų atvejų analizę, kurioje nurodyta, jog Turkijos Respublikos kompetentingos įstaigos neatnaujina M. F. Guleno gerbėjų pasų ar jų vaikams nesuteikia pasų išdavimo paslaugos užsienyje, taip pat nurodą į Turkijos Respublikos žiniasklaidos svetainės straipsnį, kuriame rašoma, kad iš turkų verslininko, atvykusio į Turkijos Respublikos generalinį konsulatą Vienoje pratęsti vaikų pasų galiojimą, pasas buvo konfiskuotas jėga. Pareiškėjų teigimu, jų Turkijos Respublikos pasai buvo panaikinti, kadangi jų pažiūros dėl M. F. Guleno yra žinomos Ambasadai bei Turkijos nacionalinės žvalgybos tarnybai. Jie yra asmenys, raštu pareiškę savo valią atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės, tačiau pareiškėjų turimos kitos valstybės pilietybės teisėje nustatytos pilietybės atsisakymo procedūros, pareiškėjų manymu, neatitinka protingumo kriterijų.
14. Teismo vertinimu, Turkijos Respublikos pilietybės atsisakymo procedūra pareiškėjų atveju atitinka protingumo kriterijus, kadangi pareiškėjų paaiškinimuose nurodyti faktai ir aplinkybės, pvz., kad Ambasada nesuteiktų pareiškėjams jokių konsulinių arba visiems prieinamų paslaugų, o vykimas į Turkiją kelia grėsmę pareiškėjui ir jo šeimos saugumui, nėra pagrįsti dokumentais, todėl Migracijos departamentas priėmė skundžiamus Sprendimus, kuriais nusprendė, kad pareiškėjai negali prisiekti Lietuvos Respublikai nepateikęs įrodymų apie Turkijos Respublikos pilietybės atsisakymą.
15. Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamus Sprendimus, įvertino, kad Turkijos Respublikos teisėje yra nustatyta Turkijos Respublikos pilietybės atsisakymo procedūra. Nustačius tai, vertino, ar tokia procedūra pareiškėjų atveju atitinka protingumo kriterijus. Pareiškėjų skunde pateikti duomenys nepaneigė šios išvados. Pilietybės įstatymo 23 straipsnio 4 dalies 2 punkte nustatyta, jog asmuo, kuris yra raštu pareiškęs savo valią atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės, kai jam bus suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė, turi prisiekti per 2 metus nuo dienos, kurią įsigalioja Respublikos Prezidento dekretas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo. Pareiškėjai prisiekti Lietuvos Respublikai turi ne vėliau kaip iki 2026 m. lapkričio 15 d. Pareiškėjams suteiktas protingas terminas, per kurį jie gali atsisakyti Turkijos Respublikos pilietybės ir pateikti Migracijos departamentui tai patvirtinančius dokumentus. Tuo atveju, jeigu likus mažiau negu 3 mėn.(nuo 2026 m. rugpjūčio 1 d.) iki laiko, per kurį asmuo turi prisiekti Lietuvos Respublikai, termino pabaigos, pareiškėjams nepavyktų pateikti prašymo dėl Turkijos Respublikos pilietybės atsisakymo, tuomet Migracijos departamentui turėtų pateikti kompetentingos užsienio valstybės - Turkijos Respublikos - institucijos išduotą dokumentą, paaiškinantį, dėl kokių priežasčių jų prašymai nebuvo priimti nagrinėti.
16. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjai gali prisiekti Lietuvos Respublikai tik atsisakę Turkijos Respublikos pilietybės ir taip užbaigti Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo procedūrą. Pareiškėjų argumentus, kad jie negali patekti į Ambasadą ir pateikti prašymo dėl pilietybės atsisakymo, kad Ambasada nepatvirtintų pareiškėjų valios dėl pilietybės atsisakymo bei nesuteiktų jokių įrodančių dokumentų, susijusių su Turkijos pilietybės netekimu, teismas laikė pareiškėjų subjektyvia nuomone, kadangi jie nepateikė jokių įrodymų, jog mėgino tai padaryti patys ar per įgaliotinį ir jiems nepavyko nei vienas iš pirmiau jų nurodytų variantų.
17. Migracijos departamentas nenustatė, jog Turkijos Respublikos pilietybės atsisakymo procedūra pareiškėjų atveju neatitiktų protingumo kriterijų, ir būtų galima taikyti pareiškėjams Pilietybės įstatymo 23 straipsnio 9 dalyje nustatytą išimtį.
18. Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjai nei teismui, nei Migracijos departamentui nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių Turkijos Respublikos paso panaikinimo faktą. Taip pat pareiškėjai nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jiems buvo atsisakyta išduoti naujus Turkijos Respublikos pasus, nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog jiems yra taikomos represijos ar kyla persekiojimo grėsmė. Teismo vertinimu, pareiškėjų prie skundo pateikti straipsniai patvirtina tik bendrą situaciją Turkijos Respublikoje, tačiau ne individualias su pareiškėjais susijusias aplinkybes, todėl jais teisėjų kolegija nesivadovauja.
19. Pareiškėjai su skundu teismui pateikė slapto dokumento nuotraukas ir jo vertimą, kuriame nurodomi asmenys priskiriami FETO organizacijai (M. H. Guleno šalininkai). Tačiau šių dokumentų pareiškėjai nebuvo pateikę Migracijos departamentui iki skundžiamų Sprendimų priėmimo, todėl teismas sprendė, kad šių dokumentų pateikimas teismui negali turėti įtakos skundžiamų Sprendimų teisėtumui ir pagrįstumui. Be to, pateiktas ne dokumento originalas ar patvirtinta jo kopija, o tik dokumento nuotrauka, todėl nėra galimybės įvertinti tokio dokumento tikrumo ir patikimumo. Taigi Migracijos departamentui pagrįstai kilo abejonės ir dėl pareiškėjų realių galimybių gauti slaptus dokumentus iš Turkijos Respublikos.
20. Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjai teismui teikė duomenis bei nurodė aplinkybes, kurios galėtų būti nagrinėjamos sprendžiant klausimą dėl pabėgėlio statuso suteikimo. Tačiau šioje byloje sprendžiamas klausimas dėl sprendimų, kuriais nuspręsta, kad pareiškėjai negali prisiekti Lietuvos Respublikai nepateikę įrodymų apie Turkijos Respublikos pilietybės atsisakymą.
21. Teismas sprendė, jog nėra pateikta jokių dokumentų, išduotų kompetentingos Turkijos Respublikos institucijos, ar bet kokios kitos rašytinės informacijos, patvirtinančios faktą, jog pareiškėjai Turkijos Respublikos pilietybės įstatymo nustatyta tvarka kreipėsi dėl Turkijos Respublikos pilietybės atsisakymo bei, kad toks prašymas iš jų nebuvo priimtas (negalėjo būti priimtas) ar buvo jiems grąžintas. Taigi pareiškėjai nepateikė pagrįstų tai patvirtinančių įrodymų, dokumentų, kurie sudarytų pagrindą manyti, kad jie iš tikrųjų ėmėsi realių faktinių veiksmų pilietybės atsisakymo klausimu. Pareiškėjų skundo teiginys, kad jie negali vykti į Turkiją, kadangi būtų iš karto sulaikyti, nepaneigė jų galimybių kreiptis į valstybines instituciją nevykstant į Turkiją, t. y. naudojant specialų įgaliojimą, ir kad Turkijos institucijos tokiam specialiam įgaliotiniam atsisakė išduoti bet kokius dokumentus, kurie patvirtintų pareiškėjų kreipimąsi dėl pilietybės atsisakymo. Pareiškėjams išduoti Lietuvos užsienio pasai nepatvirtina ir fakto, kad jiems buvo panaikinti Turkijos pasai. Pareiškėjai nepateikė jokios kitos rašytinės informacijos, patvirtinančios, kad jie apskritai kreipėsi dėl Turkijos Respublikos pilietybės atsisakymo. Pareiškėjai šias aplinkybes nurodė, tačiau jų visiškai nepagrindė. Taigi Migracijos departamentas pagrįstai nurodė, jog Turkijos Respublikos pilietybės atsisakymo procedūra pareiškėjų atveju atitinka protingumo kriterijus, kadangi pareiškėjų paaiškinimuose nurodyti faktai ir aplinkybės, pvz., kad Turkijos Respublikos ambasada nesuteiktų pareiškėjams jokių konsulinių arba visiems prieinamų paslaugų, o vykimas į Turkiją kelia grėsmę pareiškėjų saugumui, nėra pagrįsti dokumentais.
22. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtus ir pagrįstus Sprendimus.
III.
23. Pareiškėjai S. S., Y. S. S., M. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 5 d. sprendimą ir pareiškėjų skundą tenkinti. Taip pat pareiškėjai prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
24. Pareiškėjai apeliaciniame skunde teigia, jog jie neturi galiojančių Turkijos pasų dėl Turkijos vykdomų represijų ir persekiojimų. Taip pat jie yra M. F. Gulen sekėjai ir šalininko, o Turkijos rėžimas nepagrįstai kaltinai M. F. Guleną ir jo sekėjus terorizmu, nors iš tiesų M. F. Guleno filosofija jokių būdu nesuderinama su smurtu, atsižvelgiant į viešai prieinamus internetinius šaltinius. Nuo 2016 m. M. F. Gulen ir jo šalininkai nepagrįstai laikomi nusikaltėliais dėl ko visi šalininkai yra persekiojami, uždaromi į kalėjimus, kankinami. Šiuo metu Turkijos kalėjimuose yra tūkstančiai žmonių, kurie dėl politinių priežasčių nepagrįstai buvo įkalinti. Atitinkamai, pareiškėjų individualiu atveju Turkijos pilietybės atsisakymo procedūra neatitinka protingumo principo. Pareiškėjams Ambasada nesuteikia konsuliniu paslaugų, jiems pavojinga patekti į Ambasados teritoriją dėl gresiančio pavojaus. Pareiškėjai neturi galiojančių pasų, o kreipti į minėtą ambasadą būtų pavojinga.
25. Pareiškėjų nuomone, jų individualiu atveju Turkijos pilietybės atsisakymo procedūros neatitinka protingumo kriterijų. Teismas, ignoruodamas pareiškėjų pateiktus paaiškinimus ir įrodymus, neindividualizavo jų situacijos ir neįsigilino į situacijos rimtumą.
26. Pareiškėjai nurodo, kad yra aiškus teisinis pagrindas leisti jiems prisiekti Lietuvos Respublikai pagal Pilietybės įstatymo 23 straipsnio 9 dalį. Pareiškėjai neteigė, kad Turkijos pilietybės atsisakymo procedūra neatitinka protingumo kriterijų kiekvieno Turkijos piliečio atžvilgiu, o nurodo, jog būtent pareiškėjų individualioje išskirtinėje situacijoje neatitinka protingumo kriterijų, nes jie dėl savo nuomonių nepagrįstai persekiojami Turkijos rėžimo. Tai yra susiję su pareiškėjų požiūriu į M. F. Gulen, o Turkijos rėžimas neteisėtai pagrobia mokyklos direktorius ir / ar M. F. Guleno šalininkus iš užsienio ir juos kankina. Be to, Migracijos departamentas, neleisdamas prisiekti pareiškėjams ir siekdamas įrodyti, jog neva Turkijos pilietybės netekimo procedūra atitinka protingumo kriterijų, tačiau atsakovas neatkreipė dėmesio į pareiškėjų individualią situaciją.
27. Pareiškėjai pažymi, kad Migracijos departamentas, išduodamas jiems pasus, pripažino, jog jie neturi galiojančio užsieniečio valstybės paso ar jį atitinkančio kelionės dokumento arba jis yra pamestas ar sunaikintas ir dėl objektyvių priežasčių negali jo gauti iš savo kilmės valstybės kompetentingų įstaigų (Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir UTPĮ) 37 str. 1 d.). Pasai pareiškėjams buvo išduoti dėl to, kad jie objektyviai negalėjo gauti Turkijos ambasados konsulinių paslaugų. Nors atsakovas pripažino, kad pareiškėjai objektyviai negali gauti jokių Turkijos suteikiamų paslaugų, tačiau šiuo konkrečiu atveju nepagrįsta reikalauja, jog pareiškėjai gautų iš Turkijos valstybės patvirtinančius įrodymus, jog atsisakė pilietybės arba raštą, jog negali atsisakyti.
28. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjų pateiktus įrodymus. 2021 m. „Freedom House“ paklebtoje ataskaitoje nurodyta, jog Turkijos kompetentingos įstaigos neatnaujina M. F. Gulen šalininkų ar jų vaikams pasų, nesuteikia pasų išdavimo paslaugos užsienyje. Be to, žiniasklaidoje nurodoma, kad asmenų pasai buvo atimami kreipiantis į Turkijos ambasadą. Pareiškėjų pateikta slapta informacija buvo pateikta Turkijos teisme prieš M. F. Guleno šalininką, kuris šiuo metu prašė prieglobsčio Lietuvoje. Šis dokumentas buvo gautas iš jo. Teismas turėjo vertinti šį įrodymą kaip svarbų, atsižvelgęs į įrodymų visumą, kadangi šis įrodymas papildo kitus įrodymus, kurie yra viešai prieinami.
29. Pareiškėjai pažymi, jog būtent jų individualioje konkrečioje išskirtinėje situacijoje Turkija išvis nesuteikia galimybės atsisakyti pilietybės. Jie kreipėsi į Ambasadą per jos svetainę ir gavo vizito laiką, tačiau tarp reikalaujamų dokumentų buvo prašomi galiojantys Turkijos pasai, kurių pareiškėjai neturi. Šiuo atveju pareiškėjų vengimas kreiptis į Ambasadą grindžiamas ne vien asmeninėmis nuostatomis, bet ir pagrįsta baime būti persekiojamiems. Tokia baimė yra objektyvi ir pagrįsta esama tarptautine praktika bei dokumentais.
30. Pareiškėjai neprašė prieglobsčio bylos nagrinėjimo metu, todėl atsakovas, žinodamas, jog pareiškėjai M. F. Guleno šalininkai, turėjo atidžiai ir rūpestingai įvertinti jų individualią situaciją ir tik po to priimti teisingus sprendimus. Tačiau Migracijos departamentas, nevertindamas visų šių nurodytų aplinkybių ir turimos informacijos, priėmė nepagrįstus sprendimus ir tokiu būdu pažeidė gero administravimo principą.
31. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
32. Migracijos departamentas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pareiškėjų individualią situaciją ir pateiktus dokumentus, kuriais jie grindė negalintys atsisakyti Turkijos Respublikos pilietybės. Pateikti dokumentai nepatvirtina, kad pareiškėjai kreipėsi į Turkijos Respublikos kompetentingas institucijas dėl Turkijos pilietybės atsisakymo. Pareiškėjų apeliacinio skundo teiginys, kad negali vykti į Turkiją, kadangi jie būtų iš karto sulaikyti, nepaneigia jų galimybių kreiptis į valstybines instituciją nevykstant į Turkiją, t. y. naudojant specialų įgaliojimą, ir kad Turkijos institucijos tokiam specialiam įgaliotiniam atsisakė išduoti bet kokius dokumentus, kurie patvirtintų pareiškėjų kreipimąsi dėl pilietybės atsisakymo. Pareiškėjams išduoti Lietuvos užsienio pasai nepatvirtina ir fakto, kad jiems buvo panaikinti Turkijos pasai. Pareiškėjai nepateikia jokių dokumentų, kurie patvirtintų jų teisių ir galimybių ribojimą pasinaudojant specialiu įgaliojimu ar, kad Turkijos Respublikos ambasada jiems ar jų įgaliotiniam nesuteiktų konsulinių arba visiems prieinamų paslaugų. Viešai prieinamame šaltinyje yra nurodyta, kad Turkijos Respublikos pilietis automatiškai nepraranda Turkijos Respublikos pilietybės įgijus užsienio valstybės pilietybę. Migracijos departamento sprendimo priėmimo metu buvo įvertinta, kad Turkijos Respublikos pilietybės atsisakymo procedūra pareiškėjų atveju atitinka protingumo kriterijus. Pareiškėjų skunde pateikti duomenys nepaneigia šios išvados.
33. Pareiškėjai prisiekti Lietuvos Respublikai turi ne vėliau kaip iki 2026 m. lapkričio 15 d. Jiems yra suteiktas protingas terminas, per kurį gali atsisakyti Turkijos Respublikos pilietybės ir pateikti Migracijos departamentui tai patvirtinančius dokumentus. Tuo atveju, jeigu likus mažiau negu 3 mėnesiams (nuo 2026 m. rugpjūčio 1 d.) iki laiko, per kurį asmuo turi prisiekti Lietuvos Respublikai, termino pabaigos, pareiškėjams nepavyktų pateikti prašymo dėl Turkijos Respublikos pilietybės atsisakymo, tuomet Migracijos departamentui turėtų pateikti kompetentingos užsienio valstybės – Turkijos Respublikos – institucijos išduotą dokumentą, paaiškinantį, dėl kokių priežasčių jų prašymai nebuvo priimti nagrinėti.
34. Pareiškėjai nepateikė duomenų, kad buvo nuvykę į ambasadą ir tuo pagrindu jų nepriėmė dėl pilietybės atsisakymo arba kreipęsi į ambasadą paaiškinimo, ar gali atvykti neturėdami Turkijos pasų, bet turėdami Turkijos identifikacinį numerį ir Lietuvos išduotą užsieniečio pasą. Vien tik pareiškėjų subjektyvus el. laiške esančio turinio vertinimas negali būti pagrindas naikinti tiek pirmosios instancijos teismo, tiek ir Migracijos departamento sprendimus.
35. Atsakovas pažymi, jog pareiškėjų teikti paaiškinimai ir straipsniai, susiję su
M. G. Guleno pažiūromis, nėra šio ginčo nagrinėjimo dalykas, nes šiuo atveju sprendžiamas klausimas su jų veiksmais siekiant atsisakyti Turkijos pilietybės.
36. Migracijos departamento vertinimu, Turkijos Respublikos pilietybės atsisakymo procedūra pareiškėjų atveju atitinka protingumo kriterijus. Pareiškėjai nepagrįstai teigia, kad jų teisės minėtu sprendimu yra apribojamos.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
37. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. vasario 2 d. sprendimų Nr. 25S33330, Nr. 25S33332 ir Nr. 25S33333, kuriais buvo nuspręsta, kad pareiškėjai negali prisiekti Lietuvos Respublikai, nepateikę įrodymų apie Turkijos Respublikos pilietybės atsisakymą, teisėtumo ir pagrįstumo.
38. Pareiškėjai skunde pirmosios instancijos teismui laikėsi pozicijos, kad jie, gavę jiems Lietuvos Respublikos Prezidento suteiktą Lietuvos Respublikos pilietybę su priesaikos davimo sąlyga ir todėl privalantys prisiekti Lietuvos Respublikai siekiant tapti Lietuvos Respublikos piliečiais bei įgyti jų teises, negali pateikti atsakovui Turkijos Respublikos valstybės institucijų išduotų oficialių dokumentų apie pareiškėjų atliktą atsisakymą nuo jų turėtos Turkijos Respublikos pilietybės, nes jie nebevyksta į tą valstybę ir negauna jos teikiamų konsulinių paslaugų užsienyje dėl toje valstybėje ir jos konsulinėse įstaigose užsienyje gręsiančių represijų už politines pažiūras ir buvimą Turkijos valstybės vadovo priešininko šalininkais. Be to, pareiškėjai laikytini de facto politiniais pabėgėliais, nors nesikreipė dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje.
39. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjų skundą, atitinkamai įvertindamas ir patvirtindamas atsakovo pagrįstą išvadą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme numatytos užsienio valstybės (nagrinėjamu atveju – Turkijos Respublikos) pilietybės atsisakymo procedūros atitikties protingumo kriterijams pareiškėjų atveju. Be to, teismas atitinkamai įvertino ir patvirtino atsakovo pagrįstą išvadą dėl pareiškėjų abstrakčiai nurodomų jų saugumui grėsmingo nuvykimo į Turkiją ir kontaktavimo su šios valstybės institucijomis bei konsulinėmis įstaigomis užsienyje faktų ir aplinkybių nepagrindimą atitinkamais dokumentais.
40. Pareiškėjai apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nepagrįstai ignoruojami pareiškėjų pateikti paaiškinimai ir įrodymai, taip pat neindividualizuotas pareiškėjų situacijos rimtumas bei Turkijos Respublikos pilietybės atsisakymo procedūros neatitikimas protingumo kriterijams šioje individualioje pareiškėjų situacijoje. Be to, atsakovą, kuris yra viešojo administravimo institucija, saisto bendrieji pamatiniai teisės principai, tarp jų – teisinės valstybės, proporcingumo, gero administravimo ir atsakingo valdymo, draudimo diskriminuoti ir tarnavimo žmonėms principai, kurie nebuvo tinkamai užtikrinti nagrinėjamu atveju.
41. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo, be kita ko, nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalis atitinkamai nustato, jog: a) apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; b) proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Įvertinus byloje esančius duomenis, tai, kad proceso šalys savo poziciją dėl ginčo esmės yra išsamiai išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, pareiškėjų atstovas (Marcin Dubovski) dalyvavo teismo posėdyje bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, šioje bylos proceso stadijoje nėra pagrindo taikyti išimtį iš nustatytos bendrosios taisyklės ir bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė būtinumo administracinę bylą pagal pareiškėjų apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Dėl aptartų priežasčių šis pareiškėjų prašymas netenkinamas.
42. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačiusi aplinkybių, patvirtinančių galimas reikšmingai pažeistas valstybės, savivaldybės ir asmenų teises bei įstatymų saugomus interesus, teisėjų kolegija bylą apeliacine tvarka nagrinėja neperžengdama apeliacinio skundo ribų.
43. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2022 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-57-1062/2022 ir kt.).
44. Lietuvos Respublikos Prezidento 2024 m. lapkričio 13 d. dekreto „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo“ Nr. 1K-139 (TAR, 19951) 2 straipsnyje nustatyta, kad „Lietuvos Respublikos piliečiais tampa ir Lietuvos Respublikos piliečio teises, laisves ir pareigas įgyja tik po to, kai prisiekia Lietuvos Respublikai, šie asmenys: <...> S. S., gimęs (duomenys neskelbtini) Turkijoje, gyvenamoji vieta – Lietuva <...>“. Be to, tos pačios dienos ir tokio paties pavadinimo Lietuvos Respublikos Prezidento dekreto Nr. 1K-144 (TAR, 19948) 2 straipsnyje nustatyta, kad „Lietuvos Respublikos piliečiais tampa ir Lietuvos Respublikos piliečio teises, laisves ir pareigas įgyja tik po to, kai prisiekia Lietuvos Respublikai, šie asmenys: <...> Y. S. S., gimęs (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, gyvenamoji vieta – Lietuva; <...> M. S., gimusi (duomenys neskelbtini) Kirgizijoje, gyvenamoji vieta – Lietuva <...>“.
45. Ginčijame atsakovo 2025 m. vasario 2 d. sprendime Nr. 25S33330, kurį sudaro 3 puslapiai ir kuris priimtas remiantis, be kita ko, Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 23 straipsnio 4 dalies 2 punktu ir 9 dalimi, nuspręsta, kad (duomenys neskelbtini) gimęs ir Turkijos pilietybę turintis bei gyvenamąją vietą Lietuvoje nuo 2004 m. deklaruojantis S. S. „negali prisiekti Lietuvos Respublikai nepateikęs įrodymų apie Turkijos Respublikos pilietybės atsisakymą“, nes pagal Turkijos Respublikos pilietybės įstatymo nuostatas šios valstybės pilietybė prarandama kompetentingos institucijos sprendimu arba pasinaudojus pasirinkimo teise, prašymus galint teikti asmeniškai arba naudojant specialų įgaliojimą ir negalint prašymus teikti paštu bei pagal prašymus gaunant šios šalies Vidaus reikalų ministerijos išduoda leidimą atsisakyti šios valstybės pilietybės arba šios valstybės pilietybės atsisakymo dokumentą, jeigu asmuo, be kita ko, įgijęs kitos valstybės pilietybę arba turi įtikinamų įrodymų apie galėjimą įgyti kitos valstybės pilietybę ir nėra ieškomas kaip nusikaltimo vykdytojas, o tokia „Turkijos Respublikos pilietybės atsisakymo procedūra Pareiškėjo atveju atitinka protingumo kriterijus, kadangi Pareiškėjo paaiškinime nurodyti faktai ir aplinkybės <...> nėra pagrįsti dokumentais“, pvz., dėl Turkijos Respublikos ambasados pareiškėjui nesuteiktų konsulinių arba visiems prieinamų paslaugų, o vykimas į Turkiją keltų grėsmę pareiškėjo ir jo šeimos saugumui.
46. Analogiško atsakovo nusprendimo dėl negalėjimo prisiekti Lietuvos Respublikai pagrindimas nurodytas ginčijame atsakovo tos pačios dienos sprendime Nr. 25S33332 dėl (duomenys neskelbtini) gimusio ir Turkijos pilietybę turinčio bei gyvenamąją vietą Lietuvoje nuo 2005 m. deklaruojančio Y. S. S. kreipimosi ir sprendime Nr. 25S33333 dėl (duomenys neskelbtini) gimusios ir Turkijos pilietybę turinčios bei gyvenamąją vietą Lietuvoje nuo 2004 m. deklaruojančios M. S. kreipimosi.
47. Byloje nėra ginčo dėl pareiškėjams suteiktos Lietuvos Respublikos pilietybės. Be to, nėra ginčo, kad pareiškėjams suteiktos Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimas ir jų tapimas visateisiais Lietuvos Respublikos piliečiais imperatyviai susietas su jų prisaikdinimu, kurio parengties procedūrą administruoja atsakovas, ir tam teisiškai būtinu kitos valstybės turėtos pilietybės atsisakymo tinkamo atlikimo įrodymu. Tačiau nesutariama, ar susidariusioje situacijoje, kurioje pareiškėjai dėl politinių priežasčių (susidorojimo baimės) esą negali pateikti Turkijos Respublikos institucijų išduotų dokumentų apie jų turėtos (turimos) šios valstybės pilietybės atsisakymo fakto patvirtinimą, atsakovas turėjo kompetenciją ir diskreciją nereikalauti tokių dokumentų, kaip įrodymų, ir leisti pareiškėjams prisiekti Lietuvos Respublikai kitokių jų pateiktų atsisakymo nuo kitos valstybės turimos (turėtos) pilietybės įrodymų (pareiškimo ir notarinio patvirtinimo) pagrindu.
48. Pirmiausia pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos 1992 m. Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.
49. Be to, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo oficialiojoje doktrinoje, ypač 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime, išplėtota Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies samprata. Jos pagrindą sudaro tokios doktrininės nuostatos: 1) „<...> Lietuvos Respublikos pilietis kartu negali būti ir kitos valstybės pilietis, o kitos valstybės pilietis kartu negali būti ir Lietuvos Respublikos pilietis, tačiau šis Konstitucijoje įtvirtintas dvigubos pilietybės draudimas nėra absoliutus – pagal Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį įstatymas gali ir turi numatyti atskirus atvejus, kai asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“; 2) „Nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuodamas pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi diskreciją. Tai darydamas įstatymų leidėjas negali paneigti Lietuvos Respublikos pilietybės instituto prigimties ir prasmės, jis turi paisyti konstitucinio reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo numatytais atvejais. Pabrėžtina, kad Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo numatytais atvejais, reiškia, kad tokie įstatymo nustatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys“.
50. Be to, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 23 straipsnyje „Priesaika Lietuvos Respublikai“ nustatyta, be kita ko, tai, kad „asmuo, kuriam Lietuvos Respublikos pilietybė suteikta supaprastinta tvarka, natūralizacijos tvarka, išimties tvarka, ją grąžinus, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių nustatytais pagrindais, per šio straipsnio 4 dalyje nustatytą laiką turi viešai ir iškilmingai prisiekti Lietuvos Respublikai. Reikalavimas prisiekti Lietuvos Respublikai netaikomas asmenims, teismo pripažintiems neveiksniais tam tikroje srityje, ir vaikams, nesukakusiems 18 metų“ (1 d.); „asmuo, kuris yra raštu pareiškęs savo valią atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės, kai jam bus suteikta ar grąžinta Lietuvos Respublikos pilietybė, turi prisiekti per 2 metus nuo dienos, kurią įsigalioja Respublikos Prezidento dekretas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo ar grąžinimo“ (4 d. 2 p.); „Asmenys, kurie, įgydami Lietuvos Respublikos pilietybę, turėjo kitos valstybės pilietybę, prisiekia Lietuvos Respublikai tik po to, kai <...> pateikia įrodymus, kad jie nėra kitos valstybės piliečiai. <...> Reikalavimas pateikti įrodymus apie kitos valstybės pilietybės netekimą netaikomas tais atvejais, kai kitos valstybės teisėje nenustatyta jos pilietybės atsisakymo ar netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę procedūrų arba šios procedūros neatitinka protingumo kriterijų“ (9 d.).
51. Teisėjų kolegija vertina, kad neabejotinai galima suprasti ir būtina iš dalies atsižvelgti į pareiškėjų teisinį nusivylimą, kad jie, įvykdę sudėtingus materialinius ir procedūrinius reikalavimus Lietuvos Respublikos pilietybei gauti ir tuo pagrindu sulaukę jiems Lietuvos Respublikos pilietybę suteikiančių Respublikos Prezidento dekretų, negali be papildomų sudėtingai įgyvendinamų sąlygų, t. y. nepatirdami persekiojimo ar susidorojimo dėl politinių pažiūrų baimės, įvykdyti procedūrinių techninių reikalavimų Lietuvos Respublikos piliečio prisaikdinimo (piliečio priesaikos davimo) atlikimui, kuris susietas su pareiškėjams tenkančiu Turkijos Respublikos pilietybės atsisakymą ar netekimą įgijus Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančių įrodymų pateikimu arba su atsakovo sprendimu pripažinti Turkijos Respublikos pilietybės atsisakymo ar netekimo procedūras neatitinkančiomis protingumo kriterijų. Tačiau ne atsakovo kompetencija ar diskrecija, bet nagrinėjamu atveju taikytinos ir atsakovo Sprendimuose nurodytos bei pirmosios instancijos teismo sprendime tinkamai įvertintos Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nuostatos lemia, kad nei pareiškėjų prašymai leisti prisiekti Lietuvos Respublikai, nei jų papildomai pateikti notaro 2024 m. gruodžio 18 d. patvirtinti pareiškimai dėl Turkijos Respublikos pilietybės atsisakymo, nei abstraktūs teiginiai apie jų buvimą de facto politiniais pabėgėliais, nėra tie faktiniai ir teisiniai Lietuvos Respublikos piliečio priesaikos davimo procedūros parengties pagrindai, kuriais remiantis atsakovas galėtų tinkamai administruoti pareiškėjų prašomą jų priesaikos davimo parengtį. Jos administravimas ginčijamais atsakovo Sprendimais neabejotinai atitinka nustatytus teisinius reikalavimus ir nesukuria nepagrįstos teisinės priešpriešos Lietuvos Respublikos Prezidento teisės aktams dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo pareiškėjams.
52. Be to, teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėjai, nepateikdami prašymų dėl politinio prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje ir abstrakčiai akcentuodami jų buvimą de facto politiniais pabėgėliais Lietuvos Respublikoje, prisiėmė atitinkamą riziką patirti negatyvius suteiktos Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo prisiekiant administracinius nesklandumus: a) būnant jų kilmės valstybės piliečiais ir nebūnant de jure politiniais pabėgėliais Lietuvos Respublikoje; b) jaučiant ar patiriant baimę kontaktuoti su jų kilmės valstybės institucijomis dėl pastarųjų išduodamų oficialių dokumentų apie tos valstybės pilietybės atsisakymo procedūros įvykdymą, tačiau negalint tokios baimės pagrįsti dokumentais dėl individualaus ir neabejotinai buvusio, esamo ar būsiančio persekiojimo (susidorojimo), priskirtino Turkijos Respublikos institucijoms.
53. Be to, teisėjų kolegija vertina, kad Lietuvos Respublikos Prezidento dekretai, kuriuose nurodytas pareiškėjų galimas tapimas Lietuvos piliečiais, įgyjant Lietuvos Respublikos piliečių teises po to, kai pareiškėjai prisieks Lietuvos Respublikai, nesukėlė ir negalėjo sukelti jų teisėtų lūkesčių prisiekti, atsakovui nesilaikant prisiekimo Lietuvos Respublikai teisinių reikalavimų, kurių pagrindai nustatyti Lietuvos įstatymų leidėjo teisėkūroje.
54. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tikslas, kurio siekė pareiškėjai skundu pirmosios instancijos teismui ir apeliaciniu skundu, turėjo būti pasiektas ne įrodinėjant jų situacijos, susidariusios po to, kai jiems buvo suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė ir iškilo esą neįveikiami politiniai sunkumai įvykdyti atsisakymo nuo turimos kitos valstybės pilietybės reikalavimus pagal tos valstybės teisės aktus nuvykstant į tą valstybę ar gaunant jos piliečiams teikiamas konsulines paslaugas užsienyje, politinį išskirtinumą, bet argumentuotai: 1) įrodant atsakovo esą turimą diskreciją nukrypti nuo Lietuvos Respublikos piliečio priesaikos davimo teisinių sąlygų ir reikalavimų; 2) paneigti tuos teisinius reikalavimus, kurių laikytasi ginčijamuose atsakovo Sprendimuose. To pareiškėjams argumentuotai neįrodžius ir nepaneigus, nėra pagrindo pripažinti pareiškėjų skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nepagrįstu ir neteisingu.
55. Dėl pareiškėjų apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nepagrįstai ignoruojami pareiškėjų pateikti paaiškinimai ir įrodymai, taip pat neindividualizuotas pareiškėjų situacijos rimtumas bei Turkijos Respublikos pilietybės atsisakymo procedūros neatitikimas protingumo kriterijams šioje individualioje pareiškėjų situacijoje, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjų reikalavimus ir atsakovo atsikirtimą, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes bei pateiktus įrodymus. Aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos duomenis, nepritarė (nesutiko) su tam tikrais pareiškėjų teiginiais ir argumentais, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas. Šiame kontekste pabrėžtina, jog pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba jog jų nėra. Iš ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies taip pat matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A?²²-2564/2012; 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. A-3730-261/2018). Todėl minėti pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai atmetami.
56. Dėl pareiškėjų apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nepagrįstai nenustatytas Turkijos Respublikos pilietybės atsisakymo procedūros neatitikimas protingumo kriterijams individualioje pareiškėjų situacijoje, kurioje jie dėl savo nuomonių nepagrįstai persekiojami Turkijos rėžimo, pažymėtina, kad byloje nėra pareiškėjų pateiktų esą Turkijos režimo vykdomo ar vykdyto jų persekiojimą patvirtinančių dokumentų ar kitokių įrodymų, kurie būtų sudarę pakankamą pagrindą atsakovui ir pirmosios instancijos teismui nuspręsti, kad politinio prieglobsčio Lietuvoje neparašę pareiškėjai dėl patirto ar grėsiančio persekiojimo kilmės valstybėje negali kontaktuoti su šios valstybės institucijomis ar konsulinėmis įstaigomis dėl atsisakymo nuo tos valstybės pilietybės oficialaus patvirtinimo. Todėl pritartina pirmosios instancijos teismo sprendime atliktam įvertinimui, kad Turkijos Respublikos pilietybės atsisakymo procedūra pareiškėjų atveju atitinka protingumo kriterijus, ir todėl minėti pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai atmestini.
57. Dėl pareiškėjų apeliacinio skundo argumentų, kad atsakovą, kuris yra viešojo administravimo institucija, saisto bendrieji pamatiniai teisės principai, tarp jų – teisinės valstybės, proporcingumo, gero administravimo ir atsakingo valdymo, draudimo diskriminuoti ir tarnavimo žmonėms principai, kurie nebuvo tinkamai užtikrinti nagrinėjamu atveju, pažymėtina, kad pareiškėjai ir visi kiti kitos valstybės pilietybę turintys asmenys vienodai traktuojami ir nėra diskriminuojami atsakovo ir pirmosios instancijos teismo sprendime pabrėžiamose nagrinėjamu atveju taikytinose minėtose Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 23 straipsnio 9 dalies nuostatose („Asmenys, kurie, įgydami Lietuvos Respublikos pilietybę, turėjo kitos valstybės pilietybę, prisiekia Lietuvos Respublikai tik po to, kai <...> pateikia įrodymus, kad jie nėra kitos valstybės piliečiai. <...> Reikalavimas pateikti įrodymus apie kitos valstybės pilietybės netekimą netaikomas tais atvejais, kai kitos valstybės teisėje nenustatyta jos pilietybės atsisakymo ar netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę procedūrų arba šios procedūros neatitinka protingumo kriterijų“), o (duomenys neskelbtini) gimusiam pareiškėjui Y. S. S. netaikytina to paties įstatymo 23 straipsnio 1 dalies nuostata „Reikalavimas prisiekti Lietuvos Respublikai netaikomas asmenims, teismo pripažintiems neveiksniais tam tikroje srityje, ir vaikams, nesukakusiems 18 metų“. Be to, pareiškėjams taikytinos Lietuvos Respublikos piliečio priesaikos davimo sąlygos, kurios pagal įstatymą susietos su pareiškėjams tenkančiu įrodymų apie Turkijos Respublikos pilietybės atsisakymą ar netekimą pagal šios valstybės įstatymus pateikimu arba su atsakovo sprendimu pripažinti Turkijos Respublikos pilietybės atsisakymo ar netekimo įgijus Lietuvos Respublikos pilietybę procedūras neatitinkančiomis protingumo kriterijų, nesudaro prielaidų atsakovo pernelyg didelei nuožiūrai ar savivalei, kuriuos nebūtų galima užginčyti ir patikrinti teismo tvarka, ar kitokiam gero administravimo bei atsakingo valdymo neužtikrinimui, kuris nagrinėjamu atveju nenustatytinas. Be to, nagrinėjamu atveju nebuvo sudarytos kokios nors dirbtinės prielaidos neproporcingai pasunkinti pareiškėjų, kuriems suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė, teisėto lūkesčio duoti Lietuvos Respublikos piliečio priesaiką įgyvendinimą. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ne kartą išaiškintas konstitucinio teisinės valstybės principo elementu esantis proporcingumo principas, reiškiantis, kad teisės aktuose numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (be kita ko, Konstitucinio Teismo 2012 m. spalio 31 d., 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. liepos 1 d., 2014 m. vasario 14 d. nutarimai), neabejotinai pakankamai užtikrintas atsakovui nagrinėjamu atveju tinkamai siekiant Lietuvos Respublikos 1992 m. Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje ir Pilietybės įstatymo 23 straipsnyje įtvirtinto teisėto tikslo, kad dvigubos pilietybės atvejai Lietuvos Respublikoje būtų ypač reti ir nesudarytų paplitusio reiškinio dėl ypatingų grėsmių, kurios išsamiai atskleistos ir įvertintos Konstitucinio Teismo doktrinoje, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, be kita ko, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 27 d nutartyje (administracinė byla Nr. eA-2200-1188/2024). Todėl minėti pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai atmetami.
58. Kiti apeliacinio skundo ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai nėra reikšmingi teisingam ginčo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. vasario 2 d. sprendimų Nr. 25S33330, Nr. 25S33332 ir Nr. 25S33333 pagrįstumo ir teisėtumo išsprendimui, todėl dėl kiekvieno iš jų nėra pasisakoma.
59. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (ABTĮ 147 str.), todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.
60. Galutinis teismo procesinis sprendimas priimtas ne pareiškėjų naudai, todėl jie neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.). Pareiškėjų prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjų S. S., Y. S. S., M. S. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Gintaras Kryževičius
Beata Martišienė
Egidijus Šileikis