VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. sausio 9 d.
Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Natalija Daškovienė,
sekretoriaujant Monikai Šulcaitei,
dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Bitė Lietuva“ atstovui advokatui Povilui Juzikiui,
atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos biudžetinės įstaigos Lietuvos sporto centras, vadovui L. T. ir advokatui Ričardui Suslavičiui,
trečiojo asmens viešosios įstaigos „Sportas ir poilsis“ vadovei E. S. ir atstovui pagal įgaliojimą V. G.,
trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovui nedalyvaujant,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Bitė Lietuva“ ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai biudžetinės įstaigos Lietuvos sporto centras, dėl servituto nustatymo, tretieji asmenys byloje - viešoji įstaiga „Sportas ir poilsis“ ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija.
Teismas
n u s t a t ė :
uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Bitė Lietuva“ (toliau – ir ieškovė) pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašo nustatyti servitutą pastate – universalioje salėje „Sportima“, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), esančiai patalpai 2-26 (5,95 kv. m), ir šio pastato stogo konstrukcijai, kaip tarnaujantiems daiktams, suteikiantį teisę aptarnauti ir naudoti viešųjų elektroninių ryšių tinklą – mobilaus ryšio tinklo bazinę stotį su antenomis ir įranga (viešpataujantis daiktas), taip pat patalpai 1-37 (376,22 kv. m) bei prie jos esančiai laiptinei ir patalpai 2-22 (26,61 kv. m), patalpai 2-20 (59,70 kv. m) bei prie jos esančiai laiptinei, suteikiantį teisę patekti prie patalpos 2-26, nustatant kompensaciją Lietuvos Respublikai už servituto nustatymą 750 Eur plius PVM per mėnesį, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė nurodė, kad tarp jos ir trečiojo asmens viešosios įstaigos (toliau – VšĮ) „Sportas ir poilsis“ 2002 m. birželio 10 d. buvo sudaryta sutartis Nr. VLN-49-01 (toliau – ir Sutartis), kurios pagrindu trečiasis asmuo leido ieškovei naudoti 6 kv. m patalpą, esančią adresu (duomenys neskelbtini), ir leido ant šios patalpos stogo statyti antenas, o ieškovė įsipareigojo už tai atsiskaityti . Minima patalpa yra pastate – universalioje salėje „Sportima“, nuosavybės teise priklausančioje Lietuvos Respublikai. Ginčo patalpą Lietuvos Respublika patikėjimo teise perdavė valdyti biudžetinei įstaigai (toliau – BĮ) Lietuvos sporto centras, o BĮ Lietuvos sporto centras ginčo pastatą panaudos sutarties pagrindu perdavė naudoti trečiajam asmeniui VšĮ „Sportas ir poilsis“ ir Lietuvos beisbolo asociacijai. Tarp ieškovės ir trečiojo asmens sudarytoje minėtoje Sutartyje nustatyta, kad ji galioja iki 2022 m. birželio 10 d., o jei likus 1 mėnesiui iki sutarties galiojimo pabaigos ieškovė raštu nepareiškia noro sutartį nutraukti, ji pratęsiama dar 5 metams, pasirašant papildomą priedą. Trečiasis asmuo 2014 m. gruodžio 9 d. suteikė ieškovei teisę sumontuoti ginčo patalpoje ir ant ginčo pastato stogo telekomunikacinę įrangą, reikalingą vykdyti telekomunikacijų veiklą. 2022 m. vasario 10 d. pranešimu trečiasis asmuo informavo ieškovę, kad pasibaigus sutarties galiojimo terminui, trečiasis asmuo negalės pratęsti sutarties galiojimo termino, todėl ji bus nutraukta. Ieškovė bandė taikiai susitarti su trečiuoju asmeniu ir atsakovės atstovais, siekdama toliau nepertraukiamai eksploatuoti telekomunikacinę įrangą, tačiau susitarimo pasiekti nepavyko. Ieškovės manymu, siekiant apsaugoti viešąjį interesą ir garantuoti mobilųjį ryšį vartotojams, turi būti nustatytas servitutas, suteikiant ieškovei teisę aptarnauti ginčo pastate esantį viešųjų elektroninių ryšių tinklą. Nurodo, kad galimybių perkelti stotį į kitą vietą nėra, nes pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2021 m. birželio 2 d. sprendimą Nr. 1-972 bazinės stoties vieta numatyta adresu (duomenys neskelbtini), ir jokia kita vieta aplink esančioje teritorijoje tokiai stočiai nėra numatyta.
Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama BĮ Lietuvos sporto centras, atsiliepimu į ieškinį nurodė nesutinkanti su juo, prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad tarp ieškovės ir trečiojo asmens VšĮ „Sportas ir poilsis“ sudarytos sutartys, kurių pagrindu grindžiamas ieškinys bei galimybė nustatyti servitutą, yra niekiniai ir negali ieškovei sukelti jokių teisėtų lūkesčių į tolimesnį svetimo daikto naudojimą. Principas ex injuria jus non oritur (iš neteisės negali kilti teisė) draudžia neteisėtus veiksmus atlikusiems asmenims juos įteisinti paskesniais formaliais veiksmais, nes tai reikštų teisingumo principo pažeidimą. Todėl ieškovei neteisėtai sudarius nuomos sutartis dėl trečiajam asmeniui patikėjimo teise perduoto daikto valdymo ir naudojimo juos įteisinti paskesniais reikalavimais, t. y. servitutu, draudžiama. Atsakovės manymu, be ieškovės nurodyto viešojo intereso apsaugojimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 straipsnio 2 dalyje taip pat įtvirtinta, kad valstybė skatina ir kitą viešą interesą – visuomenės kūno kultūrą ir remia sportą, o Lietuvos Respublikos sporto įstatyme įtvirtinta visuomenės skatinimo dalyvauti fizinio aktyvumo veiklose principą, kuris reiškia, kad valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos skatina žmones kiek įmanoma platesniu mastu užsiimti sporto veikla. Turtą, kuriame prašoma nustatyti servitutą, patikėjimo teise valdantis Lietuvos sporto centras yra biudžetinė įstaiga, kurios paskirtis ir yra užtikrinti tinkamą valstybės sukurtos ir centrui perduotos valdyti sporto ir gyvenamosios paskirties infrastruktūros eksploatavimą įstatymų jiems priskirtoms valstybinėms funkcijoms įgyvendinti. Ieškovė nuo pat niekinių sandorių sudarymo momento neturėjo jokių teisėtų lūkesčių valdyti ir naudotis ginčo turtu neribotą laikotarpį, nes jai buvo žinomi turto naudojimosi terminai bei jos paties priimtos sąlygos tokiam terminui suėjus išsimontuoti įrangą. Trečiasis asmuo VšĮ „Sportas ir poilsis“ 2022 m. vasario 10 d. raštu informavo ieškovę apie negalimumą pratęsti Sutartį, tačiau ieškovė neatliko jokių veiksmų, kad ji būtų ėmusi veiksmų bandydama surasti naują vietą kitame pastate ar žemės sklype, nepateikė į bylą jokių įrodymų, kad mėgino išnaudoti kitas galimybes ryšiui užtikrinti, montuojant bazines stotis ar antenas kitur. Atsakovės vertinimu, ieškovė mėgina situaciją spręsti jai patogesniu, kad ir ne visai teisiniu būdu, ir kitų asmenų sąskaita. Taip pat atsakovė nurodo, kad manant, jog prašomo servituto nustatymas yra galimas ir tenkinant ieškinį dėl jo nustatymo, kompensacija už servitutą turėtų būti nustatyta ne mažesnė kaip 1 448,10 Eur suma per mėnesį, o ne 750 Eur kaip prašo ieškovė. Teisinga kompensacija turėtų susidėti iš kriterijų, kuriuos teismas turi vertinti nustatydamas (apskaičiuodamas) teisingą kompensacijos dydį t. y. servituto plotas, servituto apribojimų apimtis, vidutinė turto rinkos vertė, asmens gaunama nauda iš servituto ir kt.
Trečiais asmuo VšĮ „Sportas ir poilsis“ prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į jį nurodė, kad ieškovė, prašydama nustatyti servitutą į pastato dalį, pasirinko sau patogesnį ir naudingesnį būdą išspęsti savo verslo problemas, neatsižvelgdama į atsakovės ir trečiojo asmens teises. Pažymi, kad ieškovė neįrodė, jog išnaudojo visas galimybes spręsdama jai iškilusią verslo problemą, nenurodė, jog neturi galimybės išmontuoti, iškelti ar kitaip pašalinti telekomunikacinę įrangą į kitą atitinkamoje zonoje esantį objektą, todėl pagrindo nustatyti servitutą pastato dalyje nėra. Ieškovė, sudarydama Sutartį su trečiuoju asmeniu, nuslėpė nuo pastarojo faktą, jog ignoruos esminę sutarties sąlygą, pagal kurią ieškovė įsipareigojo pasibaigus nuomos sutarties terminui ne tik išmontuoti savo telekomunikacinę įrangą, bet ir sutvarkyti patalpą bei stogą grąžinant jį į tokią būklę, kuri buvo iki įrangos sumontavimo, atsižvelgiant į natūralų nusidėvėjimą. Ieškovė ieškinyje pateikia klaidinimą neva ji telekomunikacinę įrangą gali turėti ir naudoti tik ginčo pastate, tokių naudojimo galimybių yra kitų, bet ieškovė nori turėti verslo naudą mažesnėmis sąnaudomis, ieškovė nepagrįstai faktiškai interpretuoja Sutarties tęstinumą. 2022 m. birželio 10 d. raštu ieškovė patvirtino, „jog vartotojas, nespėdamas užtikrinti būtinos jo veiklai užtikrinti įrangos paleidimą kitame, ne tiekėjui priklausančiame objekte, pageidauja naudoti pagal sutartį Nr. VL 099-2 sumontuotą įrangą šios įrangos išmontavimo laikotarpiu, tai yra nuo 2022 m. birželio 11 d. iki 2022 m. rugpjūčio 10 d., atlyginant tiekėjui už paslaugas sutartyje nustatyta tvarka“. Iš šio užtikrinimo, pasak trečiojo asmens, akivaizdu, kad įranga gali būti sumontuota kituose, ne trečiajam asmeniui priklausančiuose, objektuose, ieškovei tai žinoma, tik ji nespėjo pasirūpinti reikiamais dokumentais, elgiasi nesąžiningai, mėgindama spręsti savo verslo problemas kitų sąskaita ir be teisinio pagrindo, nes Sutartis nebegalioja. Trečiasis asmuo nesutinka ir su ieškovės teiginiais, jog neva pagal šiuo metu galiojantį Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2021 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. 1-972 patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendinius bazinės stoties vieta yra numatyta būtent ginčo vietoje ir jokia kita vieta aplink esančioje teritorijoje tokiai veiklai nenumatyta, jog jokio alternatyvos kitai įrangos vietai nėra ir negali būti. Ieškovė nesikreipė į Vilniaus miesto savivaldybę dėl leidimo išdavimo, suteikiančio teisę sumontuoti telekomunikacinę įrangą alternatyvioje vietoje, o tik deklaratyviai nurodo, kad jokia kita vieta aplink esančioje teritorijoje tokiai veiklai nenumatyta. Pažymi, kad asmuo siekiantis nustatyti servitutą, privalo įrodyti, jog tikrai nėra jokios kitos alternatyvos servitutui, kad buvo išbandytos visos priemonės gauti norimą rezultatą, o ieškovė net nesivargina įrodinėti, kad išbandė visas alternatyvas – kad kreipėsi į kitus atitinkamoje zonoje esančius savininkus ir gavo jų nepritarimą išnuomoti atitinkamas jų valdomų pastatų dalis ieškovės bazinės stoties įrengimui, nepateikė įrodymo dėl kreipimosi į Vilniaus miesto savivaldybę dėl leidimo išdavimo įsirengti bazinę stotį alternatyvioje vietoje. Nurodytos aplinkybės eliminuoja ieškovės prašymą dėl servituto nustatymo ir toks prašymas negali būti tenkinamas. Trečiasis asmuo į bylą taip pat pateikė 2022 m. rugsėjo mėnesio uždarosios akcinės bendrovės „AIF LT“ apžiūros ir vertinimo aktą, kuris pasak trečiojo asmens įrodo, kad ieškovės įrangos dalis (antena) sumontuota netinkamai, dėl ko yra keliama grėsmė pastatui adresu (duomenys neskelbtini). Nurodo, kad ieškovės ryšio antenos/stiebo konstrukcijos yra įtvirtintos į „Sportima universali sporto arena, (duomenys neskelbtini),“ pastato laikančiąsias konstrukcijas – kolona, denginio plokštė, rigelis; ieškovės mobilaus ryšio antenos/stiebo tvirtinimai kerta pastato atitvarines konstrukcijas, tvirtinimai įrengti netvarkingai, pažeidžiant pastato hidroizoliacines savybes; sumontuota antena/stiebas savo svoriu remiasi į administracinių patalpų denginio plokštę ir rigelį t. y. į pastato laikančiąsias konstrukcijas. Įvertinus stiebo svorį be įrangą, yra viršijama ribinė skaičiuotina apkrova, tenkanti gelžbetotinio karkaso rigeliui ir denginio plokštei. Todėl palikus esamą įrangą ieškinio tenkinimo atveju, tampa akivaizdu, jog yra reali grėsmė jos naudojimui ir žmonių saugumui.
Trečiais asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į ieškinį prašo teismo spręsti jį savo nuožiūra. Nurodo, kad pagal naujojo bendrojo plano sprendinius bazinės stoties vieta yra numatyta būtent ginčo vietoje, paaiškina, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2015 m. balandžio 1 d. sprendimu Nr. 1-2317 pripažino Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano sudedamąja dalimi Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. balandžio 23 d. sprendimu Nr. 1-449 (TPD registro Nr. T00054899 (000132002181) patvirtintą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos skaitmeninio radijo ryšio tinklo bazinių stočių išdėstymo specialųjį planą. Šio specialiojo plano sprendiniai yra integruoti į naujojo Bendrojo plano sprendinius su pastaba, jog esamų ir Bendrajame plane numatytų bazinių stočių konkrečios vietos gali būti tikslinamos rengiant vietovės lygmens teritorijų planavimo dokumentus (kai tai privaloma) arba objektų techninius projektus, bet jų vietos gali būti parinktos ne didesniu kaip 1 km atstumu nuo pažymėtos Bendrajame plane. Pati schema parengta taip, kad užtikrintų tolygų skaitmenino ryšio padengimą miesto teritorijoje. Taigi, atsižvelgus į pateiktą informaciją, pagal esamą teisinį reguliavimą keisti bazinės radijo stoties vietą būtų galima, bet ne didesniu kaip 1 km atstumu nuo pažymėtos Bendrajame plane. Toks bazinės radijo stoties keitimas būtų vykdomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo, Lietuvos Respublikos statybos įstatymo, Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo nuostatomis. Trečiasis asmuo pažymi, kad į jį ieškovė ar jos atstovas dėl bazinės stoties vietos pakeitimo nėra pasikreipęs.
Teisminio nagrinėjimo metu ginčo šalys palaikė savo reikalavimų ir atsikirtimų argumentus.
Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant, byla išnagrinėta trečiajam asmeniui nedalyvaujant (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 247 str. 2 d.).
Ieškinys atmestinas.
Faktiniu ginčo objektu nagrinėjamoje byloje yra atlygintinio servituto nustatymas.
Išanalizavus byloje esančią šalių nurodytą faktinę kilusio ginčo situaciją bei pateiktus rašytinius įrodymus, darytina išvada, kad sutikti su ieškovės teiginiais ir tenkinti jos ieškinį jame nurodytais motyvais ir teisiniu pagrindu nėra galima. Tokią išvadą teismas grindžia žemiau išdėstytu.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.111 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Taigi, servitutas yra išvestinė daiktinė teisė, suteikianti galimybes jos turėtojui naudotis svetimu daiktu. Pagal CK 4.124 straipsnio 1 dalį servitutas gali būti nustatytas įstatymais, sandoriais ir teismo sprendimais, o įstatymo nustatytais atvejais – administraciniais aktais. CK 4.126 straipsnyje įtvirtintos sąlygos, kurioms esant servitutas nustatytinas teismo sprendimu: 1) savininkų nesutarimas ir 2) būtinumas nustatyti servitutą, kad viešpataujančiojo daikto savininkas galėtų naudoti daiktą pagal paskirtį. Taigi šioje teisės normoje įtvirtintos dvi sąlygos, kurioms esant servitutas nustatytinas teismo sprendimu, tai: savininkų nesutarimas ir būtinumas nustatyti servitutą, kad viešpataujančiojo daikto savininkas galėtų naudoti daiktą pagal paskirtį normaliomis sąnaudomis.
Teismas, spręsdamas, ar yra teisinis pagrindas nustatyti servitutą ir taip apriboti tarnaujančiojo daikto savininko teises, privalo konstatuoti šių abiejų sąlygų kumuliatyvų egzistavimą. Servituto teisė pasižymi tarnaujančiojo daikto savininko nuosavybės teisės suvaržymais siekiant įgyvendinti viešpataujančiojo daikto savininko nuosavybės teisę. Nuosavybės teisė jokiais atvejais neturi būti varžoma nepagrįstai, tam būtinas objektyvus pagrindas. Dėl to ir daikto suvaržymas servitutu pateisinamas tik esant svarbioms priežastims (kai yra objektyviai būtinas). Kasacinio teismo praktika dėl servitutų nustatymo išplėtota ir nuosekli. Joje pažymima, kad teismas pirmiausia turi įsitikinti, kad servitutas yra būtinas viešpataujančiajam daiktui naudoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2012; 2012 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2012; 2014 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2014).
Taip pat Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad CK 4.126 straipsnio 1 dalyje nustatyta sąlyga, jog servitutas nustatomas teismo sprendimu, jeigu savininkai nesusitaria, negali būti vertinama kaip reikalavimas ginčą spręsti iš anksto ne teisme. Kita vertus, toks susitarimas reikštų sandorio tarp šalių sudarymą, o sandoriais nustatyti servitutus turi teisę tik pats tarnaujančiuoju tampančio daikto savininkas (CK 4.125 straipsnis). Dėl to savininkų nesusitarimo faktas konstatuotinas ne tik tada, kai įrodoma, kad siekiantis servituto asmuo teikė tarnaujančiuoju pripažintino daikto savininkui konkrečius pasiūlymus ir šis su jais visais ar iš dalies nesutiko, bet ir tada, kai įrodymais patvirtinta, kad susitarimas neįmanomas dėl esminio šalių požiūrių skirtumo į susidariusias situacijas ir jų sprendimo būdų, konflikto, nesantaikos ir pan., t. y. esant patikimų duomenų, kad tarp šalių kilęs ginčas dėl teisės spręstinas teisme (CPK 5 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2010).
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad servitutas priverstinai gali būti nustatytas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas. Dėl servituto nustatymo nagrinėjantys bylas teismai pirmiausia turi įvertinti, ar daikto savininkas, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę ir siekdamas, kad dėl daikto tinkamo naudojimo būtų nustatytas servitutas, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų (valdytojų) teisių ir interesų. Atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą, nuosavybės teisės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims ir nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas (valdytojas), siekiantis servituto, nori naudotis svetimu daiktu, kad jam taip yra naudingiau ar patogiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 10 d. nutartis, priimtą civilinėje byloje R. K. v. J. J., bylos Nr. 3K-3-210/2012).
Nustatyta, kad pastatas – universali salė „Sportima“, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. 2019 m. gegužės 15 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 495 ir 2019 m. rugsėjo 19 d. Perdavimo priėmimo aktu Nr. PA1-12, ginčo patalpa patikėjimo teise perduota valdyti BĮ Lietuvos sporto centras. Patikėjimo teise turtą valdantis asmuo 2008 m. gruodžio 23 d. Panaudos sutarties Nr. SP-41, tos pačios dienos Priėmimo-perdavimo aktu Nr. 1 bei vėlesniu 2019 m. spalio 1 d. Susitarimu pakeisti minėtą sutartį Nr. PS-35 pagrindu 15814,76 kv. m. ploto ginčo pastato dalį panaudos teise perdavė naudotis trečiajam asmeniui VšĮ „Sportas ir poilsis“, o 2020 m. kovo 5 d. Panaudos sutarties Nr. PS-02 539,56 kv. m. ploto jo dalį ir Lietuvos beisbolo asociacijai. Teismas kėlė pastarosios įtraukimo dalyvauti bylos nagrinėjime trečiuoju asmeniu klausimą, tačiau pasiaiškinus aplinkybę ir nustačius, kad ginčas neliečia jos naudojamos patalpos dalies, tai padaryti buvo atsisakyta.
Ieškovė ir VšĮ „Sportas ir poilsis“ 2002 m. birželio 10 d. sudarė sutartį Nr. VLN-49-01 (toliau – ir Sutartis), kurios pagrindu trečiasis asmuo leido ieškovei naudoti panaudos teise jos naudojamos pastato dalies 6 kv. m. ploto patalpą, leido ant šios patalpos dalies stogo statyti antenas, perdavė raktus nuo patalpos, o ieškovė įsipareigojo už tai atsiskaityti. Sutartyje nustatyta, kad ji galioja dešimt metų, t. y. iki 2012 m. birželio 10 d. 2012 m. gegužės 10 d. ieškovė ir VšĮ ,,Sportas ir poilsis“ pasirašė Priedą Nr. 1 prie Sutarties, kuriuo numatė, kad Sutartis galioja iki 2022 m. birželio 10 d., o taip pat sutarė, kad jeigu likus 1 mėnesiui iki sutarties galiojimo pabaigos ieškovė raštu nepareiškia noro sutartį nutraukti, ji pratęsiama dar 5 metams, pasirašant naują papildomą priedą. Trečiasis asmuo 2014 m. gruodžio 9 d. suteikė ieškovei teisę sumontuoti ginčo patalpoje ir ant ginčo pastato stogo telekomunikacinę įrangą, reikalingą vykdyti telekomunikacijų veiklą. 2022 m. vasario 10 d. pranešimu VšĮ ,,Sportas ir poilsis“ informavo ieškovę, kad pasibaigus sutarties galiojimo terminui, trečiasis asmuo negalės pratęsti sutarties galiojimo termino, kad ji bus nutraukta nuo 2022 m. birželio 10 d. Ieškovė 2022 m. balandžio 26 d. raštu Nr. 4012-0426 prašė BĮ Lietuvos sporto centras, kaip pastato valdytojos patikėjimo teise, sudaryti tiesioginę stogo dalies nuomos sutartį, siekiant toliau nepertraukiamai eksploatuoti sumontuotą telekomunikacinę įrangą. BĮ Lietuvos sporto centras atsakė, kad negali vykdyto nuomos konkurso ir sudaryti nuomos sutartis, nes pastato dalis panaudos teise naudojama trečiojo asmens. Ieškovė bandė taikiai susitarti su trečiuoju asmeniu ir atsakovės atstovais, siekdama toliau nepertraukiamai eksploatuoti telekomunikacinę įrangą, tačiau susitarimo pasiekti nepavyko.
Pagal 2014 m. kovo 25 d. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo Nr. XII-802, 14 straipsnio 6 dalį, asmenys, kuriems valstybės ir savivaldybių turtas perduotas neatlygintinai naudotis, negali jo išnuomoti ar kitaip perduoti naudotis tretiesiems asmenims. Pažymėtina, kad santykiams, susijusiems su valstybės turto perleidimu, negali būti taikoma nuostata, pagal kurią civilinės teisės ir pareigos gali atsirasti ir iš įstatymuose nenurodytų pagrindų, nes disponuoti valstybės turtu galima tik įstatyme įsakmiai nurodytais atvejais ir būdais. Sutinkamai su CK 6.477 straipsnio 4 dalimi, kad nuomotojas gali būti išnuomojamo daikto savininkas arba asmenys, kuriems teisę išnuomoti svetimą daiktą suteikia įstatymai ar to daikto savininkas. Šioje teisės normoje įtvirtinta taisyklė yra imperatyvi.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl pagrindo sandorį ex officio pripažinti negaliojančiu, yra nurodęs, kad savo iniciatyva teismas pripažįsta sandorį niekiniu ir taiko niekinio sandorio teisinius padarinius tada, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį niekiniu tampa akivaizdus (LAT 2009-06-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2009; 2012-03-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2012 ir kt.). Kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad teismas ex officio konstatuoja sandorį niekiniu tada, kai niekinis sandoris yra tiesiogiai susijęs su byloje pareikštais reikalavimais, toks konstatavimas yra būtinas, ginant asmens pažeistas teises ir taikant niekinio sandorio padarinius, ir nereikia rinkti papildomų įrodymų, nes tokio sandorio negaliojimo pagrindas yra akivaizdus (LAT 2011-02-25 nutartis civilinėje Nr. 3K-3-73/2011; 2012-03-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2012).
Todėl sutiktina su atsakovės argumentais dėl Sutarties, kaip sandorio, niekinio pobūdžio, o taip pat sutiktina su tuo, kad ieškovė negalėjo turėti teisėto lūkesčio, kad ji susitars ir jai toliau tokiu neteisėtu sandoriu bus leidžiama naudotis valstybei priklausančiu turtu, nes sandoriai dėl savivaldybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais – ir yra imperatyvus. Įstatymo nustatyta, kad asmenims, kuriems perduotas pagal turto patikėjimo sutartį turtas, šį turtą naudoja tik įstatymų jiems priskirtoms valstybinėms funkcijoms įgyvendinti. Trečiojo asmens VšĮ „Sportas ir poilsis“ su ieškove sudarytos sutartys, kurių pagrindu grindžiamas jos ieškinys bei galimybė nustatyti servitutą, yra niekiniai ir negali sukelti ieškovei jokių teisėtų lūkesčių į paskesnius santykius dėl tolimesnio svetimo daikto naudojimo. Principas ex injuria jus non oritur (iš neteisės negali kilti teisė) draudžia neteisėtus veiksmus atlikusiems asmenims juos įteisinti paskesniais formaliais veiksmais, nes tai reikštų teisingumo principo pažeidimą.
Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo Nr. IX-2135 46 straipsnio 1 dalyje, atlygintinas servitutas įrengti elektroninių ryšių infrastruktūrą nustatomas teismo sprendimu viešųjų ryšių tinklų teikėjo naudai, jeigu: 1) viešųjų elektroninių ryšių tinklų teikėjas negali įgyvendinti teisės įrengti elektroninių ryšių tinklus nei juos bendrai įrengdamas su kitais asmenimis, nei bendrai naudodamas infrastruktūrą, nei kitomis šiame įstatyme nustatytomis priemonėmis, 2) taip pat kai nepavyksta viešojo elektroninių ryšių tinklo teikėjo arba neviešojo elektroninių ryšių tinklo teikėjo derybos su nuosavybės, kurią galima būtų panaudoti rengiant konkrečią elektroninių ryšių infrastruktūrą, esančią viešojo elektroninių ryšių tinklo ar neviešojo elektroninių ryšių tinklo dalimi, savininkais dėl tokios nuosavybės panaudojimo, 3) jeigu yra galimybė ir jeigu tai nesudaro nepagrįstų sunkumų tos nuosavybės savininkui, suteiktų teisę naudoti valstybės, savivaldybės ar privačią nuosavybę elektroninių ryšių infrastruktūrai įrengti, nustatydamas servitutą atitinkamai nuosavybei.
Teismas, iš esmės išnagrinėjęs ieškovės iškeltą ginčą, konstatuoja, kad nėra virš minėtų aplinkybių ir sąlygų teismo sprendimu nustatyti atlygintiną servitutą įrengti elektroninių ryšių infrastruktūrą viešųjų ryšių tinklų teikėjo naudai.
Sutarties preambulėje nurodyta, kad ji sudaroma dėl to, kad ieškovė, kaip vartotojas, nespėdama užtikrinti būtinos jos veiklai užtikrinti įrangos paleidimą kitame, ne tiekėjui, t. y. VšĮ ,,Sportas ir poilsis“, priklausančiame objekte, pageidauja naudoti pagal Sutartį sumontuotą įrangą šios įrangos išmontavimo laikotarpiu, tai yra nuo 2022 m. birželio 11 d. iki 2022 m. rugpjūčio 10 d. Ieškovė taip pat 2022 m. birželio 30 d. raštu Nr. 4012-0630 kreipėsi į minėtą trečiąjį asmenį, prašydama pratęsti Elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarties Nr. VL099 terminą bei įrangos demontavimo terminą papildomiems 6 mėnesiams, nurodydama, kad Sutartyje numatytas įrangos demontavimo terminas – 2022 m. rugpjūčio 10 d. – nėra pakankamas tinkamai įgyvendinti telekomunikacinės įrangos demontavimą. Šių aplinkybių nurodymas vertintinas kaip ieškovės pripažinimas, jog ji gali įgyvendinti teisę įrengti elektroninių ryšių tinklus kitame objekte, tačiau tam reikia laiko.
Ieškovė taip pat jokiais dokumentais nepaneigė jai oponuojančios pusės nurodytų teiginių, jog yra galimybė perkelti / įrengti kitur leidžiamu atstumu jos naudojamas bazines stotis. Nagrinėjamu atveju ir iš rašytinių įrodymų nustatyta, kad ieškovė nesiėmė aktyvių veiksmų, kad telekomunikacinę įrangą būtų galima permontuoti kitoje vietoje, kad aiškinosi tokios situacijos buvimą, kooperuotųsi su kitomis telekomunikacines paslaugas teikiančiomis bendrovėmis dėl bendrų tokio įrengimo ir įrangos naudojimo (perkėlimo) galimybių.
Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos įgaliotas asmuo nurodė, kad bazinių stočių konkrečios vietos gali būti tikslinamos, rengiant vietovės lygmens teritorijų planavimo dokumentus arba objektų techninius projektus, bet jų vietos gali būti pasirinktos ne didesniu kaip 1 km atstumu nuo pažymėtos vietos Bendrajame plane, todėl ieškovės teiginiai, kad galimybių perkelti stotį į kitą vietą nėra, vertinamos kritiškai, juolab, kad kaip nurodo Vilniaus miesto savivaldybės administracija į ją ieškovė net nesikreipė dėl bazinės stoties vietos pakeitimo. Į bylą pateikti ieškovės rašytiniai įrodymai dėl galimybės perkelti bazinę stotį į kitą pastatą adresu (duomenys neskelbtini), prieš nusprendžiant pareikšti ieškinį dėl servituto nustatymo, vertinami kritiškai, nes ieškovė pateikė teismui 2022 m. lapkričio 22 d. Nr. 4012-1122 pažymą, kurioje nurodyta „kad perkėlus UAB „Bitė Lietuva“ bazinę stotį, esančią (duomenys neskelbtini), ant pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), susidurtume su problemos užtikrinant prieš tai buvusi ryšio padengimą klientams, <...>“ Ši pažyma išrašyta 2022 m. lapkričio 22 d. t. y. tuomet kai teisme jau buvo priimtas ieškinys, todėl tai nėra vertinama, kaip ieškovės išnaudota galimybė dėl bazinės stoties perkėlimo prieš pasikreipiant į teismą.
Į bylą yra pateiktas UAB „AIF LT“ apžiūros ir vertinimo aktas, atliktas 2022 m. rugsėjo mėnesį. Eksperto M. Ž. pateiktose išvadose nurodyta, „kad ieškovės ryšio antenos/stiebo konstrukcijos yra įtvirtintos į „Sportima universali sporto arena, (duomenys neskelbtini)“ pastato laikančiąsias konstrukcijas – kolona, denginio plokštė, rigelis; ieškovės mobilaus ryšio antenos/stiebo tvirtinimai kerta pastato atitvarines konstrukcijas, tvirtinimai įrengti netvarkingai, pažeidžiant pastato hidroizoliacines savybes; sumontuota antena/stiebas savo svoriu remiasi į administracinių patalpų denginio plokštę ir rigelį t. y. į pastato laikančiąsias konstrukcijas. Įvertinus stiebo svorį be įrangos, yra viršijama ribinė skaičiuotina apkrova (Qd = 8,0 kPa) tenkanti gelžbetotinio karkaso rigeliui ir denginio plokštei, esant maksimaliai skaičiuojamajai sniego apkrovai Sd*miu = 1,6*= 3,2 kPa“. Netikėti eksperto išvadomis dėl ieškovės įrangos dalies (antenos) sumontavimo netinkamumo dėl ko yra keliama grėsmė pastatui adresu (duomenys neskelbtini), nėra teisinio pagrindo.
Į bylą pateiktas trečiojo asmens 2022 m. gegužės 17 d. raštas Nr. S-15, kuriuo dar prieš Sutarties pasibaigimą ieškovė informuojama, kad nėra galimybės organizuoti viešojo nuomos konkurso įskaitant ir tai, kad patalpa, kuriomis šiuo metu naudojasi ieškovė, bus reikalinga trečiojo asmens suplanuotai veiklai vykdyti 2022 – 2023 m. laikotarpiu. Tai patvirtina ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. kovo 16 d. nutarimas Nr. 240, kuriuo patvirtinta 2022-2030 metų plėtros programos valdytojos Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos sporto plėtros programa, kurioje viena iš spręstinų priežasčių nurodyta, kad egzistuoja sporto bazių ir treniruočių kompleksų stoka ir neatitiktis fizinio aktyvumo ir aukšto meistriškumo sporto poreikiams. Atsižvelgus į tai, norint pasiekti Lietuvos Respublikos Vyriausybės užsibrėžtų tikslų kiekviena Valstybės ar savivaldybės sporto bazė turi būti pilnai išnaudota. Servituto nustatymas, kaip tam tikras teisės naudotis savo turima nuosavybe savo nuožiūra apribojimas, be jokios abejonės sukelia tam tikrų sunkumų jo savininkui ir sudaro tam tikrus sunkumus jam. Šiuo atveju servituto nustatymas sukeltų sunkumų pastato savininkui reikalui esant labiau pritaikyti jį sporto veiklai ją plečiant ir naudoti pastatą / jo dalį pagal poreikį.
Taip pat atsižvelgiant, į tai, kad ieškovė nesiėmė realių veiksmų, nesikreipė į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ar į kitus subjektus dėl telekomunikacinės įrangos permontavimo kitoje vietoje, nors tokią galimybę turėjo, nes apie Sutarties pasibaigimą ir jos nepratęsimą buvo informuota savalaikiai ir tinkamai. Ta aplinkybė, kad pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2021-06-02 sprendimu Nr. 1-972 patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendinius bazinės stoties vieta yra numatyta būtent ginčo vietoje, jokiu būdu nepatvirtina, kad ji negali būti pakeista ar keičiama, šie sprendiniai nėra savaiminė prielaida ir teisinė pareiga teismui nustatyti prašomą šį specifinį servitutą, neradus kitų galimų būtinų virš minėtų teisinių prielaidų jo nustatymui, nurodytų Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo Nr. IX-2135 46 straipsnio 1 dalyje.
Neradus sąlygų pagrindiniam ieškinio reikalavimui tenkinti, šalių argumentai dėl servituto atlygintinumo nesvarstytini, klausimas dėl kompensacijos dydžio už servituto naudojimąsi nesprendžiamas.
Teismas taip pat nepasisako dėl kitų ginčo dalyvių išsakytų teiginių, nes nemano, jog jie teisiškai svarbūs ir reikšmingi. Europos Žmogaus T. T. praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (LAT 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
Teismui atmetus ieškinį, laikinosios apsaugos priemonės, kurios buvo taikytos, paliekamos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo (CPK 150 straipsnis 2 dalis). Atsakovei išieškotina 1 210 Eur advokato pagalbos išlaidų (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 6, 10 punktai).
Procesinių dokumentų įteikimo išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2002 m. gruodžio 6 d. įsakymu Nr. 343/388 patvirtintame Išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu civilinėje byloje, dydžio ir jų apmokėjimo tvarkos apraše numatytos minimalios sumos, todėl nepriteisiamos.
Teisėja, remdamasi išdėstytu ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 ir 265 straipsniais, 307 straipsniu,
n u s p r e n d ž i a :
ieškinį atmesti.
Priteisti atsakovės Lietuvos Respublikos atstovei biudžetinei įstaigai Lietuvos sporto centras, juridinio asmens kodas 188600743, iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Bitė Lietuva“, juridinio asmens kodas 110688998, 1 210 Eur (vieną tūkstantį du šimtus dešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimui įsiteisėjus, panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi šioje byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.
Teisėja Natalija Daškovienė