(S)
Civilinė byla Nr. 3K-3-69/2009
Procesinio sprendimo kategorijos:
32.1; 44.2.4.1; 114.11
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. vasario 17 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Algio Norkūno
(pranešėjas) ir Antano Simniškio,
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. M. kasacinį skundą
dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio
2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. M. ieškinį atsakovei S. P. dėl kompensacijos ir nuostolių, susijusių su kelio servituto
nustatymu, priteisimo.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Šalys yra namų valdos bendraturtės.
Atsakovei priklauso 256 kv. m, ieškovui – 398 kv. m žemės sklypai. Iki žemės privatizavimo
šalys naudojosi bendru įvažiavimo į namų valdą keliu. Jis namų valdos plane
nebuvo pažymėtas. Po žemės privatizavimo bendras įvažiavimo kelias (34 kv. m)
pateko į ieškovui priklausančią sklypo dalį. Iki 2000 m. atsakovė turėjo galimybę juo naudotis, tačiau ieškovui užtvėrus šį kelią tvora nebegali privažiuoti
prie savo namų valdos.
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės
teismas 2004 m. liepos 13 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr.
2-1437-28-2004, patenkino atsakovės ieškinį ir nustatė kelio servitutą, pagal
kurį atsakovei suteikta teisė važiuoti transporto priemonėmis ir naudotis
pėsčiųjų taku per ieškovui priklausančio sklypo dalį (34 kv. m). Teismas nurodė,
kad ieškovas turi teisę reikalauti iš atsakovės nuostolių atlyginimo,
atsiradusių dėl kelio servituto nustatymo.
Ieškovas, remdamasis CK 4.129 straipsniu, kreipėsi į teismą ir prašo priteisti jam iš
atsakovės: 1) 20 000 Lt vienkartinę kompensaciją dėl
kelio servituto nustatymo, įskaitant į ją 5806,14
Lt išlaidų dėl būsimo kelio įrengimo; 2) 40 000 Lt nuostolių,
atsiradusių dėl žemės sklypo vertės sumažėjimo nustačius kelio servitutą.
Ieškovas teigia, kad kelio servitutas sukels jam ir jo šeimai
didelių nepatogumų, nes jo sklypo dalis bus paversta pravažiuojamuoju keliu,
transportas važinės po namo langais, padidės oro tarša, triukšmas, teks
panaikinti daržą, taip bus suvaržyta jo teisė valdyti, naudoti ir disponuoti turima
sklypo dalimi pagal jos tikslinę paskirtį. Dėl nustatyto kelio servituto
sumažės sklypo rinkos vertė, ir tai patvirtina Baltijos turto vertinimo
agentūros ekspertizės akto dėl turto vertės pažyma. Be to, kelio servitutui įrengti
bus būtina atlikti statybos darbus, kurie jam kainuos 5806,14 Lt. Dėl nurodytų
priežasčių jis turi teisę iš atsakovės reikalauti kompensacijos už kelio
servituto nustatymą (20 000 Lt) bei nuostolių už žemės sklypo nuvertėjimą
atlyginimą (40 000 Lt).
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų
sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2008 m. balandžio
23 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovės 3000
Lt vienkartinę kompensaciją dėl kelio servituto nustatymo; kitą ieškinio dalį
atmetė.
Teismas nurodė, kad pagal CK 4.129 straipsnį dėl
servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka.
Įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti
nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar
periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui. Teismas, remdamasis civilinėje
byloje Nr. 2-1437-28/2004 ir administracinėje byloje Nr. I2-678/02 nustatytomis
faktinėmis aplinkybėmis, šalių paaiškinimais ir liudytojų parodymais, nustatė,
kad: atsakovė neturi įvažiavimo į jai priklausančią namų valdą; planuose
nepažymėtas faktinis įvažiavimas yra ieškovui priklausančio sklypo dalyje; teismo
sprendimu nustatytas kelio servitutas buvo tas pats kelias, kuriuo šalys
naudojosi privažiuoti prie savo namų valdos. Pagal CK 4.114 straipsnį pareiga
tinkamai išlaikyti tarnaujantįjį daiktą tenka proporcingai abiem subjektams
(servituto naudotojui ir servituto turėtojui), todėl realios, turėtos ir
patirtos išlaidos dėl jo tinkamo išlaikymo pagal būtinybę turi būti
sprendžiamos abiejų šalių sutarimu įstatymų nustatyta tvarka. Teismas padarė
išvadą, kad ieškovui nėra būtinybės naujai įrenginėti kelio, nes nustatytas jo servitutas
yra toje pačioje vietoje, kurioje buvo kelias, kuriuo atsakovė įvažiuodavo į
savo naudojamą namų valdą iki privatizavimo. Žemės sklypo atribojimą nuo
servitutinio kelio ieškovas gali įrengti savo lėšomis. Dėl to teismas atmetė
kaip neįrodytą ieškinio reikalavimą, kad keliui įrengti reikia 5806,14 Lt. Teismas
nurodė, kad CK 4.129 straipsnyje nenustatyta, kaip
apskaičiuojami nuostoliai, vienkartinė kompensacija tarnaujančiojo daikto savininkui,
kai servitutas nustatytas teismo sprendimu. Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalis,
Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr.1541 patvirtinta Vienkartinės ar
periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu
žemės servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybės žemės
patikėtiniui apskaičiavimo metodika šiuo atveju taip pat negali būti taikoma,
nes reglamentuoja kompensacijų dydį, mokamą už naudojimąsi administraciniu aktu
nustatytu servitutu. CPK 3 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu įstatymuose
ar ginčo šalių susitarime numatyta, jog tam tikrus klausimus teismas sprendžia
savo nuožiūra, teismas tai darydamas privalo vadovautis teisingumo, protingumo
ir sąžiningumo kriterijais. Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas formuoja praktiką, kad bylose dėl servitutinių teisių
nustatymo ir jų įgyvendinimo teismas visų pirma turi siekti protingos abiejų
daiktų savininkų interesų pusiausvyros, kad vienam asmeniui kilusios problemos
nebūtų sprendžiamos kito asmens teisių sąskaita. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad kelio servituto apimtis
yra nedidelė (34 kv. m), kad šioje sklypo dalyje visada buvo pravažiuojamasis
kelias, todėl nepakito pagrindinė tikslinė jo naudojimo paskirtis, kad šiuo
keliu naudojasi ir ieškovas, kad atsakovės valstybinės žemės sklypo
pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta nenurodant bendro naudojimo objektų, kad
į ieškovo privatizuotą žemės sklypą buvo įtrauktas šalių bendro
naudojimo kelias, kad iki privatizacijos šis buvo naudojamas ginčo šalims patekti
į jų namų valdas, kad atsakovė neturi realios galimybės suformuoti atskiro
įvažiavimo į namų valdą, sprendė, kad už kelio
servitutą iš atsakovės ieškovui priteistina 3000 Lt vienkartinė kompensacija už
teisę naudotis teismo sprendimu nustatytu kelio servitutu ir taip bus užtikrinta
ginčo šalių interesų pusiausvyra (CK 4.129 straipsnis).
Teismas nurodė, kad 40 000 Lt nuostolių dėl servituto
nustatymo atsiradimą ieškovas grindžia Baltijos turto vertinimo agentūros
ekspertizės akto dėl turto vertės pažyma, kurioje konstatuota, kad dėl kelio
servituto ieškovo žemės sklypo vertė sumažės 40 000 Lt. Nuostolių atlyginimas
sprendžiamas pagal bendrąsias nuostolių atlyginimo sąlygas, t. y. turi būti
nustatytos visos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai,
žala (nuostoliai), priežastinis ryšys, padariusio nuostolių asmens kaltė. Kelio
servitutas nustatytas teismo sprendimu dėl įrodytų objektyvių priežasčių, o ne
dėl atsakovės neteisėtų veiksmų. Pagal CK 4.129 straipsnį gali būti priteisiami
patirti realūs nuostoliai. Ieškovo nurodyti nuostoliai dėl žemės sklypo vertės
sumažėjimo yra hipotetiniai, todėl negali būti priskirtini ir laikytini
nuostoliais, atsiradusiais dėl kelio servituto nustatymo. Teismas pažymėjo, kad
pagal Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541 patvirtintą metodiką
dėl žemės servituto nustatymo gali būti atlyginti tik konkretūs nuostoliai (už
sunaikinamus pasėlius ir sodinius, iškertamą mišką, už prarastą galimybę
naudoti žemės sklypą pagal tikslinę žemės naudojimo paskirtį ir būdą). Priežastiniu
ryšiu su servituto nustatymu susiję nuostoliai dėl žemės sklypo vertės
sumažėjimo neskaičiuojami.
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2008 m. spalio 2 d. nutartimi
pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sutiko
su teismo sprendimo išvadomis ir motyvacija.
Teisėjų
kolegija papildomai nurodė, kad byloje reikšminga aplinkybė yra ta, ar ieškovui
priklausančioje žemės sklypo dalyje (34 kv. m), kurioje nustatytas servitutas, anksčiau
buvo bendras kelias ar ne. Ieškovas, teigdamas, kad tokio nebuvo, nepateikė
įrodymų, patvirtinančių šį jo teiginį. Teismas, nustatydamas kelio servitutą,
rėmėsi Žemėtvarkos ir teisės departamento 2000 m. rugpjūčio 11 d. pranešimu
Vilniaus apskrities viršininkui. Jame nurodyta, kad bendras kelias į namų valdą
priskirtas ieškovui ir atsakovė neturi privažiavimo prie jai nuosavybės teise priklausančių
pastatų ir žemės klypo. Šis įrodymas patvirtina atsakovės argumentą, kad
bendras pravažiavimo kelias iki servituto nustatymo buvo ir kad šalys faktiškai
juo naudojosi daugiau kaip 30 metų. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas
reikalauja vienkartinės kompensacijos dėl servituto nustatymo, jo pareiga buvo
įrodyti, jog prašomos priteisti vienkartinės kompensacijos – 40 000 Lt dėl
sklypo nuvertėjimo – yra jo nuostoliai. CK 4.129 straipsnyje nustatytas
nuostolių, atsiradusių dėl servituto nustatymo, atlyginimas. Pirmosios
instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškinio reikalavimo dėl 40 000 Lt
priteisimo už sklypo nuvertėjimą, nes Baltijos turto vertinimo agentūros
pažymoje nėra išvadų dėl reikšmingos byloje aplinkybės – kokia dalimi turto
vertę sumažina tai, kad priimamas teismo sprendimas nustatyti kelio servitutą,
palyginus su tuo, jog dalimi žemės sklypo faktiškai naudojasi kitas bendraturtis,
nors toks naudojimasis neįregistruotas nustatyta tvarka. Taigi ieškovas
neįrodė nuostolių dydžio dėl sklypo vertės sumažėjimo nustačius kelio servitutą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo
į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti teismų
sprendimo ir nutarties dalis, kuriomis atmestas ieškinio reikalavimas priteisti
iš atsakovės 40 000 Lt nuostolių, atsiradusių dėl ieškovo žemės sklypo
nuvertėjimo, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinio
reikalavimą dėl 40 000 Lt nuostolių priteisimo. Kasacinis skundas grindžiamas
tokiais argumentais:
1. Dėl netinkamo CK 4.129 straipsnio, reglamentuojančio nuostolių atlyginimą
dėl servituto nustatymo, taikymo bei nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo praktikos, suformuotos civilinėse bylose Nr. 3K-3-315/2007;
3K-3-468/2008.
Pirmosios instancijos teismas ieškinio
reikalavimą dėl 40 000 Lt priteisimo teisiškai kvalifikavo kaip kasatoriaus
nuostolius dėl servituto nustatymo, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas –
kaip kompensaciją už servitutą. Pagal CK 4.129 straipsnį ir suformuotą teismų praktiką
kompensacijos ir nuostolių institutai diferencijuojami ir laikomi
savarankiškais. Tai užtikrina tarnaujančiojo daikto savininkui esant pagrindui
reikalauti iš viešpataujančiojo daikto savininko tiek nuostolių, tiek
kompensacijos. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sutapatino
kompensacijos ir nuostolių institutus, taip eliminavo iš kasatoriaus realią
galimybę gauti ne tik prašomų nuostolių už servitutą atlyginimą, bet ir
kompensaciją.
2. Dėl netinkamo CK 4.124, 6.246, 6.247,
6.249 straipsnių aiškinimo ir taikymo.
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas
nuostolių dėl servituto nustatymo priteisimo klausimą, nepagrįstai vadovavosi
CK 6.246 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta būtinoji civilinės atsakomybės
sąlyga – neteisėti veiksmai, ir dėl tokių nebuvimo atmetė šį ieškinio
reikalavimą. Asmens teisė reikalauti nuostolių dėl servituto nustatymo
įtvirtinta įstatyme (CK 4.129 straipsnis) ir nesiejama su jokių tarnaujančiojo
daikto savininko neteisėtų veiksmų buvimu. Servituto nustatymas galimas tik
teisėtu pagrindu (CK 4.124 straipsnio 1 dalis), t. y. tik teisėtais veiksmais,
todėl neteisėti veiksmai objektyviai negali būti sąlyga sprendžiant nuostolių
priteisimo klausimą. Nuostolių, atsiradusių dėl servituto nustatymo, priteisimo
pagrindai yra nuostolių faktas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis) ir jų
priežastinis ryšys su servituto nustatymu ( CK 6.247 straipsnis). Teismai
nepaisė šių teisės normų.
3. Dėl CK 4.124 straipsnio 2 dalies,
reglamentuojančios servituto nustatymo momentą, netinkamo taikymo bei nukrypimo
nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės normų, reglamentuojančių servituto
institutą, taikymo praktikos (civilinės bylos Nr. 3K-3-271/2005; 3K-3-496/2005).
Ieškinio reikalavimą dėl 40
000 Lt nuostolių priteisimo teismai atmetė motyvuodami tuo, kad esą servitutinis
kelias kasatoriaus sklype buvo ir anksčiau, o atsakovė juo naudojosi dar iki
servituto nustatymo. Taip daroma išvada, kad sklypas jau seniai buvo
nuvertėjęs. CK 4.124 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad iš servituto kylančios
teisės ir pareigos subjektams atsiranda tik įregistravus servitutą. Pagal įstatymą
iš servituto nustatymo kylančių teisių ir pareigų atsiradimas siejamas su dviem
juridiniais faktais: 1) sutarties, įstatymo, teismo sprendimo arba
administracinio akto, nustatančiais servitutą, buvimu; 2) servituto
įregistravimu įstatymo nustatyta tvarka. Vadinasi, atsakovei teisė naudotis servitutu
atsirado tik įsiteisėjus teismo sprendimui dėl servituto nustatymo bei
servitutą įregistravus. Atsakovės naudojimasis kasatoriaus sklypo dalimi iki
servituto nustatymo rodo tik jo geranoriškumą atsakovės atžvilgiu, tačiau jokiu
būdu negali būti vertinamas kaip suteikiantis atsakovei teisių į kasatoriaus
žemės sklypą bei savaime mažinantis šio vertę. Teismai neatsižvelgė į aplinkybę,
kad kasatorius įsigijus žemės sklypą, nebuvo nustatyta jokių jo naudojimo
ribojimų. Jis pagrįstai tikėjosi, kad galės laisvai ir savo nuožiūra disponuoti
sklypu, kad jo vertė nesikeis arba tik didės. Žemės sklypo vertė sumažėjo tada,
kai jame buvo nustatytas kelio servitutas. Pagal
suformuotą teismų praktiką servituto nustatymo atveju yra svarbi abiejų
savininkų interesų pusiausvyra bei teisingas atlyginimas už nustatytą
servitutą. Kasatorius pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius, kad dėl nustatyto
servituto jo žemės sklypas nuvertėjo, tačiau teismai jais nesivadovavo.
4. Dėl
CPK 185, 263 straipsnių pažeidimo bei nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo suformuotos šių teisės normų taikymo ir aiškinimo praktikos.
Teismai nepagrįstai nesivadovavo kaip
įrodymu kasatoriaus nuostolių dėl servituto nustatymo patvirtinančia Baltijos
turto vertinimo agentūros 2006 m. rugsėjo 5 d. pažyma dėl turto vertės ir šios
įmonės 2007 m. rugpjūčio 27 d. papildomais rašytiniais paaiškinimais. Turto
įvertinimo aktai, surašyti atitinkamą kvalifikaciją turinčių asmenų, yra
ekspertinio pobūdžio rašytiniai įrodymai, todėl jie turi būti teismo vertinami
kartu su kitais įrodymais. Turto vertinimo pažymoje nurodyti realūs ir pagrįsti
kasatoriaus nuostoliai, atsiradę dėl servituto nustatymo. Joje nurodyta, kad
dėl nustatyto kelio servituto dalis kasatoriaus žemės sklypo (34 kv. m) negali
būti naudojama pagal jokią kitą paskirtį, o tik kaip pravažiuojamasis kelias, todėl
specialistų tai prilyginama 100 proc. galimybės praradimui kasatoriui naudoti
šią sklypo dalį kitiems tikslams (pastatų statybai, ūkinei veiklai ar
automobilių stovėjimo vietoms įrengti). Dėl nustatyto kelio servituto
kasatoriaus sklypo faktinis naudingas plotas sumažėja 34 kv. m ir tai sumažina jo
vertę. Be to, dėl nustatyto servituto sklypas padalijamas į tris nelygias
dalis, kai atsiranda servitutiniu keliu nuo kitos sklypo dalies atidalyta 4 kv.
m ploto dalis, kurios realiai negalima panaudoti jokiai racionaliai paskirčiai
(yra bevertė). Visą tai akivaizdžiai rodo, kad dėl nustatyto servituto kasatoriui
atsiranda nuostolių (sumažėja sklypo vertė). Turto vertinimo įmonės pažyma ir
paaiškinimai yra tinkami rašytiniai įrodymai, todėl jie neturėjo būti teismų
ignoruojami be pagrįstų ir teisėtų motyvų.
Apeliacinės
instancijos teismas, remdamasis Žemėtvarkos ir teisės departamento 2000 m.
rugpjūčio 11 d. pranešimu Vilniaus apskrities viršininkui, padarė išvadą, kad,
šalims privatizuojant žemės sklypus, bendras kelias buvo priskirtas kasatoriui.
Teismas be pagrindo nesivadovavo byloje pateiktais namų valdos privatizavimo
dokumentais (valstybine žemės pirkimo-pardavimo sutartimi, žemės sklypo planu),
patvirtinančiais, kad perkant valstybinę žemę jokių kasatoriaus sklypo naudojimo
suvaržymų ar servitutų (įskaitant ir bendro kelio priskyrimą) nebuvo nustatyta,
o sklypo teritorija visiškai atiteko jam asmeninės nuosavybės teise.
5. Dėl
CPK 3 straipsnio 6 dalies pažeidimo bei nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo suformuotos šiuo klausimu teisės taikymo ir aiškinimo praktikos
Teismo
sprendimas turi būti išdėstytas taisyklingai, suprantamai, sudaryti vieningą visumą,
jo visos dalys tarpusavyje turi būti suderintos, nuoseklios, viena kitai neprieštarauti
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 5
„Dėl įstatymų, reglamentuojančių teismo sprendimo priėmimo ir išdėstymo tvarką,
taikymo teismų praktikoje“ 7 punktas). Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai
yra prieštaringi. Vienoje sprendimo motyvuojamojoje dalyje dėl kompensacijos
priteisimo nurodyta, kad Vyriausybės 2004 m.
gruodžio 2 d. nutarimu Nr.1541 patvirtinta Vienkartinės ar periodinės
kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu,
tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybės žemės patikėtiniui apskaičiavimo
metodika šiuo atveju negali būti taikoma, nes reglamentuoja santykius tarp
subjektų, kai servitutas yra nustatytas administraciniu aktu. Tačiau kitoje dalyje
– dėl nuostolių atlyginimo – teismas vis dėlto remiasi šia metodika,
nurodydamas, kad pagal ją gali būti atlyginti tik konkretūs nuostoliai, o nuostoliai
dėl žemės sklypo vertės sumažėjimo, susiję priežastiniu ryšiu su servituto
nustatymu, neskaičiuojami, todėl atmeta ieškinio reikalavimą dėl 40 000 Lt
nuostolių atlyginimo. Taip pat teismas netinkamai taikė CPK 3 straipsnio 6
dalį, reglamentuojančią įstatymo analogijos taikymą: pirmuoju atveju nurodė,
kad Vyriausybės nutarimas pagal įstatymo analogiją negali būti taikomas, antruoju
atveju taikė šį nutarimą pagal analogiją kaip motyvą atmesti prašomų atlyginti
nuostolių dėl sklypo nuvertėjimo. Teismas pažeidė ir CPK 3 straipsnio 6 dalyje
įtvirtintą draudimą taikyti pagal analogiją specialiąsias teisės normas.
Vyriausybės nutarimo, kaip poįstatyminio akto, normos tokiomis laikytinos.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovė prašo skundą
atmesti, teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus. Jame nurodoma, kad
ieškovo teismui pateikta turto vertinimo pažyma dėl sklypo nuvertėjimo negali
būti vertinama kaip neginčijamas įrodymas ir turi būti kritiškai įvertinta su
kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis. Pažymoje nurodyta jos aiškinimo ir
taikymo išlyga – turtas įvertintas nevertinant faktinių ir teisinių sklypo
įsigijimo, naudojimo ir servituto nustatymo aplinkybių. Tik formaliai buvo įvertinta,
kokia žemės sklypo vertė yra iki ir po servituto nustatymo. Vilniaus apygardos
administracinis teismas 2002 m. balandžio 22 d. sprendime konstatavo, kad
atsakovė neturi įvažiavimo į jai priklausančią namų valdą, nes faktinis kelias
yra ieškovui parduoto sklypo dalyje. Tokia situacija susidarė dėl to, kad
miesto valdyba, parduodama namų valdos žemės sklypą, nesilaikė Vyriausybės 1993
m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 550 patvirtintos tvarkos, pagal kurią tuo
atveju, jeigu sklype yra bendro naudojimo žemės plotų, kurių negalima atidalyti
(bendri keliai ir kt.), jie parduodami namo savininkams bendrosios dalinės
nuosavybės teise. Atsakovė turėjo teisę privatizuoti privažiuojamąjį kelią
bendrosios dalinės nuosavybės teise, tačiau dėl valdininkų aplaidumo ir dėl to,
kad nebuvo kilę ginčų ir problemų dėl kelio naudojimo, šia teise nepasinaudojo.
Servituto nustatymas atkūrė sklypų privatizavimo metu egzistavusią faktinę
padėtį ir tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius. Kasatoriaus
reikalavimas atlyginti nuostolius šiuo atveju vertintinas kaip nepagrįstas
praturtėjimas.
Teisėjų
kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl CK 4.124, 6.246, 6.247, 6.249 straipsnių aiškinimo ir
taikymo
CK 4.124
straipsnyje reglamentuojami servituto nustatymo pagrindai ir momentas, o ne
nuostolių atlyginimas. Šioje byloje nenagrinėjamas servituto nustatymas ar jo
pagrindas, todėl nurodyta teisės norma byloje neturi būti taikoma ir ji nepažeista.
Servituto
nustatymas yra daikto savininko nuosavybės teisės suvaržymas, kuris yra
nustatytas teisės aktais. Nepaisant to, kad servituto nustatymas yra teisėtas
veiksmas, jis gali sukelti tarnaujančiojo daikto savininkui turtinių ir
neturtinių netekimų, suvaržymų ar nepatogumų, kurie turi būti kompensuojami.
Ekonomine prasme tai – žala. Žalos piniginė išraiška – nuostoliai. Teisėtais
veiksmais padaryti nuostoliai įstatymo nustatytais atvejais yra atlyginami (CK 6.246
straipsnio 3 dalis). Pagal CK 4.129 straipsnį turi būti atlyginti konkretūs
nuostoliai, kurie turi būti įrodyti, taip pat kiti netekimai, kurie atsiranda
dėl servituto nustatymo. Teisėtais veiksmais padarytos žalos ar nuostolių
atlyginimas yra vienas iš žalos kompensavimo būdų, bet tai nėra civilinė
atsakomybė. Jų atlyginimas vykdomas tokiomis sąlygomis, kokios yra nustatytos
įstatyme, bet ne civilinės atsakomybės sąlygomis (CK 4.129 straipsnis).
Sprendžiant dėl servitutu padarytų nuostolių atlyginimo gali būti taikomos tos
civilinę atsakomybę reglamentuojančios normos, kurios nustato teisingam žalos
kompensavimui svarbias nuostatas. Visų pirma tai yra nuostatos, reglamentuojančios
žalą ir nuostolius bei priežastinį ryšį kaip sąsają tarp servituto nustatymo ir
atsiradusios žalos ar nuostolių, kaip jo nustatymo padarinių. Tuo tarpu
nuostatos dėl neteisėtų veiksmų ir kaltės neturi būti taikomos. Teisėjų
kolegija atmeta kasacinio skundo argumentus, kad bylą nagrinėję teismai
netinkamai taikė CK 4.124, 6.246, 6.247 straipsnius.
Dėl CK
4.129, 6.249 straipsnių taikymo ir šiuo klausimu suformuotos teismų praktikos
CK 4.129
straipsnyje reglamentuojamas nuostolių, atsiradusių dėl servituto nustatymo, atlyginimas.
Įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti
nustatyta prievolė mokėti kompensaciją (žr., pvz., Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 13
d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. J. v. AB „VST“, bylos Nr.
3K-3-315/2007; 2008 m. spalio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. P.
v. UAB „Dextera“, bylos Nr. 3K-3-468/2008). Šioje byloje yra sprendžiama
dėl nuostolių atlyginimo ir kompensacijos priteisimo, kai servitutas nustatytas
teismo sprendimu.
Servituto
nustatymas yra pagrindas tarnaujančiojo daikto savininkui reikalauti atlyginti dėl
servituto nustatymo atsiradusius nuostolius (CK 4.129 straipsnis, 6.246
straipsnio 3 dalis). Pagrindai atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl servituto
nustatymo, yra nuostolių faktas ir jų ryšys su servitutu – tarnaujančiojo
daikto savininko nuosavybės teisės suvaržymu. Nuostoliai dėl servituto
nustatymo gali pasireikšti kaip daikto nuvertėjimas dėl servituto nustatymo,
asmens išlaidos, padarytos dėl servituto nustatymo, arba būsimos išlaidos,
kurias dėl to ateityje būtina daryti (kaštai). Asmens išlaidos ar kaštai kaip
atlygintini dėl servituto nustatymo nuostoliai nustatomi taikant CK 4.10 ir
6.249 straipsnius, nes juose reglamentuojama, kaip padaryta žala įvertinama pinigais.
Konkrečius
nuostolius tarnaujančiojo daikto savininkas turi įrodyti (CPK 178 straipsnis).
Nagrinėjamoje byloje teismai atmetė reikalavimą dėl konkrečių nuostolių
priteisimo kaip neįrodytą. Jeigu konkretūs nuostoliai neįrodyti, tai teismas
turi spręsti dėl kompensacijos principu nustatomų nuostolių priteisimo. Pagal
CK 6.249 straipsnio 1 dalį nuostolių dydį nustato teismas, jeigu šalis
nuostolių dydžio tiksliai negali įrodyti. Tai atitinka Europos deliktų teisės
nuostatas (žr. Principles of European Tort Law; www.egtl.org).
Pagal principų 2:105 straipsnį teismas gali nustatyti nuostolių dydį, jeigu
šalis tikslaus dydžio įrodyti negali arba jeigu tai yra neekonomiška. Padarytų
dėl servituto nustatymo nuostolių kompensacija, kaip asmens turtinių interesų
gynimo būdas, taikomas tada, kai neįmanoma tiksliai nustatyti tarnaujančiojo
daikto savininko nuostolių arba sunku juos nustatyti. Pagrindas mokėti
nuostolių kompensaciją dėl servituto nustatymo yra su nuosavybės teisės
suvaržymu susiję tarnaujančiojo daikto savininko nuostoliai. Tai turtiniai ar
neturtiniai netekimai: galimybės naudotis daikto dalimi netekimas, nepatogumų
atsiradimas dėl bendro naudojimosi daiktu ar jo dalimi ir kita, įvertinta
pinigais. Jeigu šios aplinkybės įrodytos, tai yra pagrindas teismui
konstatuoti, kad tarnaujančiojo daikto savininkui turi būti sumokėta nuostolių
kompensacija pagal CK 4.129 straipsnį, jos dydį nustatant pagal CK 6.249
straipsnio 1 dalį.
Teismo sprendime,
kuriuo nustatomas servitutas, paprastai turi būti pasisakyta dėl prievolės
mokėti kompensaciją pagal CK 4.129 straipsnį. Servituto pobūdis – nustatomas jis
atlygintinai ar ne - yra viena iš esminių bylos aplinkybių, kuri turi būti
ištirta bylos nagrinėjimo metu. Jeigu ši aplinkybė netirta, tai yra pagrindas
bylos įrodymų tyrimą ir vertinimą kvalifikuoti kaip nevisapusišką (CPK 185
straipsnis). Teismo sprendime turi būti nurodyta, yra servitutas atlygintinas
ar ne, o jeigu prievolė mokėti kompensaciją nustatoma, tai pasisakyta dėl
kompensacijos rūšies, dydžio ir jos mokėjimo sąlygų.
Servituto
nustatymas teismo sprendimu yra pagrindas spręsti, ar nustatyti prievolę mokėti
kompensaciją dėl servituto nustatymo (CK 4.129 straipsnis). Teismas,
nustatydamas dėl servituto nustatymo skiriamos kompensacijos dydį, vadovaujasi
jam suteikta nuožiūros teise, remiasi konkrečiomis bylos aplinkybėmis,
nustatyta teismų praktika. Teismai atsižvelgia į tokias aplinkybes: kokiam
daiktui, visam ar jo daliai nustatomas servitutas; koks servituto turinys,
pobūdis ir trukmė; kokio pobūdžio ir apimties asmeniniai ar veiklos bei kitokio
pobūdžio suvaržymai tenka tarnaujančiojo daikto savininkui; ar jam tenka
turtinių nuostolių dėl servituto nustatymo; ar jie atlyginti ir ar galimi
visiškai atlyginti; kokią naudą turėjo ar įgyja viešpataujančiojo daikto
savininkas dėl servituto nustatymo; ar teisės aktuose nereglamentuojamas
nuostolių dėl servituto nustatymo apskaičiavimas ir ar juos visus numatyta
kompensuoti; taip pat į kitas svarbias aplinkybes.
Šioje byloje
servitutas nustatytas teismo sprendimu, kuris yra įsiteisėjęs. Jame pasisakyta,
kad servituto atlyginimo klausimas spręstinas atskirai. Kompensacija yra
tarnaujančiojo daikto savininko interesų gynybai nustatytas teisių gynimo
būdas, o šioje byloje jis pareiškė atskirą ieškinį. Teisėjų kolegija daro
išvadą, kad teismai pagrįstai sprendė dėl tarnaujančiojo daikto savininko
teisės į kompensaciją atskiroje byloje. Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes tarnaujančiojo
daikto savininkas dėl kelio servituto nustatymo turės pertvarkyti dalį savo žemės
sklypo ir numatyti bei įrengti kitą vietą automobiliui statyti, nes kelio
servituto vietoje to daryti negalės. Nors nustatyto kelio servituto dydis
teismo įvertintas kaip nedidelis, bet tai turi būti vertinama atsižvelgiant į
visą žemės sklypo dydį, taip pat į tai, kad dalis sklypo kelio servitutu
atskiriama ir neįvertintos tolesnės jo naudojimo galimybės. Byloje turi būti
vertinama, ar privatizuojant sklypą viešpataujančiojo daikto savininkas siekė
įgyti bendrai naudojamą kelią, taip pat tai, kad vietoj jo gavo sklypo dalį,
kuriai nenustatyta jokių suvaržymų.
Teisėjų
kolegija daro išvadą, kad ieškovas turi teisę į nuostolių atlyginimą ir
kompensaciją pagal CK 4.129 straipsnį. Teismai, nustatydami vienkartinės kompensacijos dydį, nepakankamai
įvertino visas servituto nustatymo aplinkybes ir pasekmes, viešpataujančiojo daikto
savininkui tenkančius netekimus ir suvaržymus, todėl nustatė nepakankamo ir
neteisingo dydžio kompensaciją, taip netinkamai taikė CK 4.129, 6.249 straipsnius.
Dėl CPK 185, 263 straipsnių pažeidimo
Dėl turto
nuvertėjimo atsirandantys nuostoliai yra turto vertės sumažėjimas. To
priežastis yra savininko teisių naudotis daiktu varžymas. Nuostoliai (turto
vertės netekimas) gali būti įrodinėjami buvusio iki servituto ir po servituto
nustatymo turto vertės palyginimu. Turto nuvertėjimo faktą ir dydį privalo
įrodyti asmuo, kuris šiomis aplinkybėmis remiasi (CPK 178 straipsnis). Kelio
servitutu padarytų nuostolių (sklypo nuvertėjimas) atlyginimo prašantis
savininkas privalo įrodyti turto nuvertėjimo dydį. Jis gali pateikti turto
vertintojo išvadą, ekspertizės išvadą dėl turto vertės, kompetentingų
institucijų, atliekančių vertinimus, teikiamus duomenis apie turto vertę ir jos
pokyčius dėl servituto nustatymo. Turto vertintojo išvados pateikimas
nereiškia, kad turto nuvertėjimas yra įrodytas, o kiti įrodymai neturi būti
tiriami. Turto vertintojo išvados yra vienas iš įrodymų, jis neturi teismui iš
anksto nustatytos galios (CPK 185 straipsnis). Apie tai kasacinis teismas yra
pasisakęs 2007 m. spalio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje M. B.
v. Z. J., bylos Nr. 3K-3-413/2007. Turto vertintojo išvadą teismas
motyvuotai gali atmesti (CPK 185 straipsnio 2 dalis, 270 straipsnio 4 dalies 3
punktas). Ja teismas vadovaujasi
kaip vienu iš įrodymų ir gali atmesti, jeigu yra duomenų dėl jos nepagrįstumo,
nepatikimumo ar kitokio ydingumo. Gali būti kritiškai vertinama dalis turto
vertinimo akto duomenų. Pagrindas kritiškai vertinti turto vertintojo išvadą ar
jos dalį gali būti tai, kad akto turinys prieštaringas, kad išvados neišplaukia
iš tyrimo eigos, kad ji pateikta dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas arba atliktas
neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai teismui kyla pagrįstų abejonių
dėl turto vertinimo eigos, apimties ir rezultato patikimumo. Turto vertinimo
akto duomenys gali būti atmetami kaip įrodymai tada, kai jie prieštarauja
kitiems bylos įrodymams, todėl kad šio akto duomenys kaip įrodymai neturi iš anksto
nustatytos galios CPK 185 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija daro išvadą,
kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas motyvavo, kodėl atmeta turto
vertintojo išvadą, todėl CPK 263 straipsnis nepažeistas. Ta aplinkybė, kad
tarnaujančiojo daikto savininkas neįrodė dėl turto nuvertėjimo atsiradusių
nuostolių konkretaus dydžio, nesudaro pagrindo nepriteisti jam kompensacijos.
Nagrinėjamoje byloje teismai nepriteisė
kasatoriui 40 000 Lt nuostolių dėl žemės sklypo nuvertėjimo, tačiau sprendė dėl
kompensacijos teisingo nustatymo ir nurodė, kad ji apima ir turto nuvertėjimą. Teismai
analizavo turto nuvertėjimo aspektus, kurie gali būti reikšmingi kompensacijos
dydžiui nustatyti, tačiau ne visapusiškai. Teisėjų kolegija jau pirmiau nurodė,
kad turi būti atsižvelgiama į servituto nustatymo pasekmes – sklypo padalijimą,
būtinumą jį pertvarkyti, naudojimo nepatogumus, sunkiai įrodomą turto
nuvertėjimą ir pan. Dėl to konstatuojamas CPK 185 straipsnio pažeidimas.
Dėl CPK 3 straipsnio 6 dalies pažeidimo
Kasaciniame skunde CPK 3 straipsnio 6
dalies pažeidimas argumentuojamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas
nepagrįstai taikė Vyriausybės 2004 m. gruodžio
2 d. nutarimu Nr.1541 patvirtintą metodiką, nes pagal ją apskaičiuojama kompensacija
dėl administraciniu aktu nustatyto žemės servituto.
Teisėjų
kolegija jau minėjo, kad tai, jog teisės aktuose reglamentuojama nuostolių dėl
konkretaus servituto nustatymo apskaičiavimo metodika, gali būti reikšminga aplinkybė
nustatant kompensacijos dydį. Tokiu atveju teismas turi įvertinti, nustatytas visų
rūšių nuostolių apskaičiavimas metodikoje ar būtent tokio servituto nustatymo
atveju, kuris yra nagrinėjamoje byloje, taip pat kitas svarbias aplinkybes. Esant
pagrindo tokia metodika gali būti taikoma kaip vienas iš kriterijų kompensacijai
apskaičiuoti, tačiau teismas neprivalo jos taikyti tiesiogiai. Pažymėtina, kad Vyriausybės
2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541 patvirtintoje Vienkartinės
ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu
nustatytu žemės servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybės žemės
patikėtiniui apskaičiavimo metodikoje reglamentuojamas dėl žemės
servituto, o ne dėl kelio servituto atsiradusių nuostolių apskaičiavimas, taip
pat nustatytas ne visų rūšių nuostolių apskaičiavimas. Kadangi kompensacijos
dydį nustato teismas, o ne nurodytas teisės aktas, tai jo taikymas ar
netaikymas neturėjo įtakos priimant teismo sprendimą dėl kompensacijos dydžio
(CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Teisėjų kolegija atmeta šiuos
kasacinio skundo argumentus kaip nepagrįstus.
Nustatyti materialinės
bei procesinės teisės normų netinkamas taikymas ir pažeidimas (CK 4.129, 6.249
straipsniai, CPK 185 straipsnis) sudaro pagrindą apeliacinės instancijos teismo
nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos
teismui (CPK 359 straipsnio 3 dalis).
Kadangi byla
perduodama nagrinėti iš naujo, tai šalių kasacinės instancijos teisme turėtų
bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimas bus išspręstas išnagrinėjus bylą iš
esmės.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
Civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu,
362 straipsniu,
n u t a r i a
:
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio
2 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos
teismui apeliacine tvarka.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Janina
Stripeikienė
Algis Norkūnas
Antanas Simniškis