Administracinė byla Nr. eA-3158-552/2021

 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03751-2020-3

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos V. B. (V. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus. 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėja V. B. (V. B.) (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2020 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. (15-01) 31-282/44U-5534/4U-678 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, daugkartinės nacionalinės vizos Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką (duomenys neskelbtini) pilietei V. B.“ (toliau – ir Sprendimas) 3 ir 4 punktus.

2.       Pareiškėja skunde nurodė: 

2.1.       Migracijos departamentas Sprendimą priėmė nustatęs, jog pareiškėjos pateiktas dokumentas, patvirtinantis jos turimą kvalifikaciją, t. y. (duomenys neskelbtini) aukštosios profesinės techninės mokyklos Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Mokykla) 2015 m. birželio 26 d. išduotas Kvalifikuoto darbininko diplomas K15 Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Diplomas), kuriame nurodoma, kad pareiškėja baigė Mokyklą ir įgijo III-os kategorijos plataus profilio staklininko kvalifikaciją, yra suklastotas.

2.2.       Faktinė aplinkybė, jog Migracijos departamentui buvo pateiktas suklastotas Diplomas, jai tapo žinoma, tik gavus skundžiamą Sprendimą. Pareiškėja iš karto Departamento specialistei patvirtino, kad niekuomet nesimokė Mokykloje ir neturi plataus profilio staklininko kvalifikacijos, nes yra baigusi profesinius siuvėjos mokymus. Aiškinantis Departamentui pateiktų dokumentų autentiškumo klausimą pareiškėjai buvo parodyti dokumentai, kurie pateikti atsakovui jos vardu, tarp kurių buvo ir Diplomas. Pareiškėja tokio Diplomo neteikė nei atsakovui, nei darbdaviui. Paaiškėjus Diplomo klastojimo aplinkybei pareiškėja atsakovo specialistei paaiškino, kad ji turi siuvėjos diplomą ir faktiškai Lietuvoje dirba siuvėja, o ne staklininke. Patvirtindama šią savo poziciją pareiškėja parodė jos turimą (duomenys neskelbtini) aukštosios profesinės technologijų ir dizaino mokyklos prie (duomenys neskelbtini) išduotą siuvėjos diplomą Nr. (duomenys neskelbtini), kuris jai išduotas 2013 m. kovo 31 d. (toliau – Siuvėjos diplomas) bei darbo sutartį, pagal kurią ji buvo priimta į darbą siuvėjos pareigoms.

2.3.       Pareiškėja pateikė atsakovui rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad atvykusi į Lietuvą susitiko su A. (pavardė nežinoma). Jis prisistatė uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Emila“ (toliau – ir Bendrovė, darbdavys) atstovu ir pasiūlė pareiškėjai siuvėjos darbą šioje Bendrovėje. Taip pat pažadėjo padėti sutvarkyti dokumentus, reikalingus gauti laikiną leidimą gyventi Lietuvoje. Pareiškėja, pasitikėdama Bendrovės atstovu, pateikė pastarajam užsieniečio pasą, Siuvėjos diplomą ir pažymą, patvirtinančią, kad nėra bausta baudžiamąja tvarka. 2020­ m. rugpjūčio 15 d. A. ją informavo, kad 2020 m. rugpjūčio 19 d. suplanuotas jos dokumentų pateikimas Švenčionių migracijos tarnybos skyriui, paaiškino, kad visi dokumentai Migracijos departamentui pateikti elektroniniu būdu, o pareiškėja atvykusi į Švenčionių migracijos tarnybos skyrių privalo su savimi turėti tik pasą. 2020 m. spalio 23 d. Bendrovės buhalterė per „Viber“ programą atsiuntė pareiškėjai trumpąją žinutę, informuodama, kad yra priimtas Sprendimas dėl pateikto prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Tą pačią dieną pareiškėja į asmeninę elektroninio pašto dėžutę gavo elektroninį laišką iš Migracijos departamento, kuriuo taip pat buvo informuota apie tai, kad jos atžvilgiu yra priimtas Sprendimas. Suderinus atvykimo laiką pareiškėja 2020 m. lapkričio 3 d. atvyko į Migracijos departamentą pasiimti Sprendimo ir tuomet paaiškėjo visos aplinkybės.

2.4.       Pareiškėja supratusi, kad buvo apgauta trečiųjų asmenų, kreipėsi teisinės pagalbos į kvalifikuotus teisininkus. Siekiant apginti pareiškėjos teises ir nustatyti asmenis, kurie jos vardu Migracijos departamentui pateikė žinomai suklastotus dokumentus, Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui buvo surašytas pareiškimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo.

2.5.       Pareiškėja neturėjo jokio tikslo atsakovui teikti suklastotą Diplomą, nes siuvėjos profesija įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą, ir ji realiai Bendrovėje dirbo siuvėja pagal darbo sutartį.

2.6.       Pareiškėja jokių neteisėtų veiksmų neatliko, suklastotus dokumentus Migracijos departamentui pateikė tretieji asmenys, pareiškėja turi tikrus dokumentus, reikalingus gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir neturėjo jokio tikslo ir pagrindo apgauti atsakovo, todėl šiuo atveju nėra jokios nelegalios migracijos grėsmės, todėl judėjimą ribojanti priemonė – draudimas 3 metus atvykti į Lietuvos Respubliką – yra neproporcinga. Nei Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas), nei kiti teisės aktai nenustato imperatyvios pareigos kiekvienu atveju atsisakant išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje taikyti užsieniečiams papildomas judėjimą ribojančias priemones. Šiuo atveju pareiškėjai taikomas draudimas grindžiamas vienintele aplinkybes, kad ji pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją. Pareiškėja taip pat neatitinka nei vieno Valstybinės sienos apsaugos tarnybos vado 2015 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr.4-460 patvirtinto aprašo 9 punkte nustatyto kriterijaus.

3.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė pareiškėjos skundą atmesti. Atsiliepime į skundą buvo nurodyta:

3.1.       Pareiškėja 2020 m. rugpjūčio 17 d. Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje užpildė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nes ketino dirbti UAB „Emila“ pagal profesiją, kuri įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis (plataus profilio staklininkas). Migracijos departamentas 2020 m. rugpjūčio 19 d. pareiškėjos prašymą priėmė. Nagrinėdamas prašymą ir kartu su juo pateiktus dokumentus bei siekdamas įvertinti šios užsienietės turimą kvalifikaciją paprašė jos pateikti turimą kvalifikaciją patvirtinantį dokumentą. Pareiškėja, kaip savo turimą kvalifikaciją patvirtinantį dokumentą, pateikė Mokyklos išduotą Diplomą, kuriame nurodyta, kad pareiškėja 2015 m. birželio 26 d. baigė Mokyklą ir įgijo III-os kategorijos plataus profilio staklininko kvalifikaciją. Kilus įtarimų dėl pareiškėjos pateikto Mokyklos išduoto Diplomo autentiškumo, Migracijos departamentas 2020 m. rugpjūčio 20 d. kreipėsi į Mokyklą, prašydamas patvirtinti, ar pareiškėjai buvo išduotas šios mokymosi įstaigos Diplomas. Kartu su paklausimu buvo išsiųsta Diplomo skaitmeninė kopija. Mokykla 2020 m. rugpjūčio 21 d. elektroniniu paštu atsiuntė atsakovui raštą Nr. 03/371, pasirašytą jos direktoriaus, kuriame teigiama, kad pareiškėja Mokykloje nesimokė, Diplomas nebuvo išduotas, Diplomo antspaudas nesutampa su 2015 m. Mokyklos antspaudu. Taip pat nurodė, kad Mokyklos išduodami švietimo dokumentai registruojami Švietimo dokumentų registre, kuriame švietimo dokumentai kaupiami nuo 2000 m.

3.2.       Atsižvelgdamas į tai ir vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12, 14 punktais, Departamentas ginčijamu Sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi. Vadovaudamasis Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 ir 10 punktais, 133 straipsnio 1, 7 ir 8 dalimis, 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 straipsnio 1 ir 3 dalimi, bei kitais teisės aktais, ginčijamu Sprendimu nusprendė panaikinti pareiškėjai išduotą daugkartinę nacionalinę vizą Nr. 004351339, uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jos išvykimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvesti į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalis 3 metus, nuo jos išvykimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

3.3.       Pareiškėjos skundo argumentai, kad ji turi siuvėjos profesiją ir pagal ją dirba, staklininko kvalifikaciją patvirtinančio dokumento neklastojo ir jo neteikė nei Migracijos departamentui, nei Bendrovei, nepagrįsti jokiais įrodymais, prieštarauja tiek elementariai logikai, tiek atsakovo turimiems objektyviems duomenims. Pareiškėja savo užpildytame ir pasirašytame prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad ketina dirbti plataus profilio staklininke Bendrovėje, pareiškėja patvirtino, jog mokėsi Mokykloje, kurioje įgijo plataus profilio staklininko 3 kategorijos profesinį išsilavinimą bei turi darbo patirtį pagal šią profesiją. Taigi pareiškėja pati Migracijos departamentui patvirtino, kad ketina dirbti ne siuvėja, o staklininke bei pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją ir dokumentus, jog ji yra įgijusi profesinę kvalifikaciją, atitinkančią darbo vietą.

3.4.       Bendrovės pagrindinė veikla yra susijusi su statybomis ir tokių darbuotojų, kurie dirbtų pagal siuvėjo profesinį išsilavinimą, pareiškėjos prašymo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pateikimo laikotarpiu Bendrovei objektyviai nereikėjo. Iš viešai prieinamos informacijos galima nustatyti, jog Bendrovė ieškojo būtent staklininko profesiją turinčio darbuotojo, o tai tik patvirtina, jog pareiškėja į Bendrovę kreipėsi ne siekdama gauti siuvėjos darbą, tačiau įsidarbinti staklininkės pareigose, nors nėra įgijusi šiam darbui reikalingo išsilavinimo. Pareiškėjos kartu su skundu pateikta darbo sutartis su Bendrove nepagrindžia pareiškėjos įrodinėjamų aplinkybių ir nepatvirtina, jog pareiškėja prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo teikė siekdama dirbti siuvėja Bendrovėje, nes nėra jokių įrodymų, kurie pagrįstų, kada ir kokiomis aplinkybėmis darbo sutartis buvo sudaryta (neatmestina galimybė, jog pareiškėja kartu su Bendrove šią sutartį sudarė jau po ginčijamo Sprendimo priėmimo). Be to, jei Bendrovė būtų norėjusi pareiškėją realiai įdarbinti kaip siuvėją, tai ir būtų buvę nurodyta pareiškėjos atsakovui pateiktame prašyme ir kituose dokumentuose. Pareiškėja, teikdama Migracijos departamentui prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo (nepriklausomai, ar šį prašymą pildė ji pati, ar Bendrovė, ar kitas asmuo), privalėjo užtikrinti, kad atsakovui teikiama informacija apie ją būtų išsami bei teisinga, aktyviai domėtis savo teisėmis bei pareigomis.

3.5.       Pareiškėjos argumentai, kad ji nekelia nelegalios migracijos grėsmės, yra nepagrįsti. Ginčijamas Sprendimas priimtas vadovaujantis Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, vertinimo tvarkos aprašu, patvirtintu Migracijos departamento direktoriaus 2018 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 3K-54 (toliau – ir Kriterijų aprašas), ir neturėjo pagrindo vadovautis Valstybės sienos apsaugos tarnybos vado 2015 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 4-460 patvirtintu aprašu. Teisės aktų nustatytais atvejais ir tvarka duomenys apie užsienietį, kuriam uždrausta atvykti į Lietuvos, gali būti išbraukiami iš sąrašo arba sutrumpintas draudimo šiam užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką terminas, gavus motyvuotą užsieniečio prašymą, todėl gavęs pareiškėjos prašymą jį nagrinėtų.

II.

4.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. balandžio 13 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

5.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų (Įstatymo 133 straipsnio 1, 8 dalių, Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintų Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį ir užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka (toliau – Kriterijų vertinimo tvarka) 11–12 punktų) nuostatas, pažymėjo, kad Departamentas Sprendimu pareiškėjai atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje Įstatymo 35 straipsnio 35 straipsnio 1 dalies, 2, 12, 14 punktų pagrindu, t. y. nustatęs, kad siekiant gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje buvo pateikti tikrovės neatitinkantys duomenys, gali kilti nelegalios migracijos grėsmė ir asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi Lietuvoje gauti. Daugkartinė viza pareiškėjai panaikinta Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 ir 10 punktų pagrindu, t. y. užsieniečiui nepagrindus numatomo buvimo Lietuvoje tikslo ir sąlygų arba kilus pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo bei turint rimtą pagrindą matyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

6.       Teismas nurodė, kad pareiškėja skundu iš esmės nesutinka su jai taikomu draudimu 3 metus atvykti į Lietuvą, įvedant įspėjimą apie galiojantį draudimą į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir C.SIS) ir teigia, kad judėjimą ribojanti priemonė yra neproporcinga ir neturėtų būti taikoma. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad pareiškėja neginčija fakto, jog nėra įgijusi staklininko kvalifikacijos, Mokykloje, kurios išduotas Diplomas buvo pateiktas Departamentui, nesimokė ir Lietuvoje staklininke niekada nedirbo. Nors pareiškėja teigė, kad tikrovės neatitinkančių dokumentų, kuriais grindė turimą kvalifikaciją Departamentui neteikė, buvo apgauta, galimai Bendrovės atstovų, tačiau vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas priėjo prie išvados, kad aplinkybė, jog pareiškėja nežinojo apie Diplomo suklastojimą ir galbūt buvo apgauta trečiųjų asmenų, šiuo atveju negali turėti lemiamos teisinės reikšmės, nes už tinkamą dokumentų, kurie nekeltų abejonių dėl užsieniečio ketinimų gyventi ir dirbti Lietuvoje, sutvarkymą ir jų pateikimą Migracijos departamentui yra atsakingas pats užsienietis. Aplinkybė, kad pareiškėja turi Siuvėjos diplomą ir jos įgyta profesija įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašus, teisinio vertinimo nekeičia ir nuo pareigos kreipiantis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje ir daugkartinės vizos išdavimo pateikti teisingus duomenis, neatleidžia. Be to, pareiškėja į bylą nepateikė duomenų, patvirtinančių Siuvėjos diplomo autentiškumą, nors skunde nurodė, kad dėl patvirtinimo kreipėsi į jį išdavusią mokymo įstaigą ir atsakymą teismui pateiks iš karto, kai tik jis bus gautas. Pareiškėja taip pat nepateikė ir 2020 m. lapkričio 3 d. rašytinių paaiškinimų vertimo į valstybinę kalbą, nors tai padaryti buvo įpareigota teismo 2021 m. vasario 3 d. nutartimi, kuri įteikta pareiškėjos atstovei, išaiškinant vertimo nepateikimo pasekmes, todėl teismas šiuo rašytiniu įrodymu nesivadovavo ir jo nevertino.

7.       Teismas taip pat nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog suklastoti dokumentai Migracijos departamentui buvo pateikti dėl trečiųjų asmenų padarytos nusikalstomos veikos, pareiškėja papildomos informacijos apie inicijuojamą ikiteisminį tyrimą nepateikė. Teismas vertino, kad vien aplinkybė, jog pareiškėja pateikė su Bendrove, kurios atstovus įtaria dokumentų klastojimu, 2020 m. birželio 29 d. sudarytą darbo sutartį Nr. 104, pagal kurią ji nuo 2020 m. birželio 30 d. priimama dirbti siuvėja, neturi įtakos skundžiamo Sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, nes pareiškėja prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje grindė tuo, kad Bendrovėje ketino dirbti ne siuvėja, o staklininke. Be to, byloje nėra duomenų, kad Bendrovė teiktų siuvimo paslaugas, ar vykdytų kitą su siuvimu susijusią veiklą. Priešingai, Migracijos departamentas iš viešai skelbiamų duomenų nustatė, kad Bendrovės veikla susijusi su statybomis, darbo skelbimuose Bendrovė ieškojo plataus profilio staklininko.

8.       Atsižvelgdamas į nurodytų aplinkybių visumą teismas sprendė, kad, nagrinėdamas pareiškėjos pateiktą prašymą išduoti jai leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, tuo pagrindu, jog pareiškėja ketina dirbti Bendrovėje staklininke, ir paaiškėjus kvalifikaciją pagrindžiančio Diplomo klastojimo faktui, Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančius dokumentus ir tik siekė formaliai atitikti Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas sąlygas leidimui laikinai gyventi gauti ir jos atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas yra legalizuoti savo buvimą Šengeno valstybėse. 

9.       Teismas akcentavo, kad Migracijos departamentui atsisakius išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir panaikinus jai išduotą daugkartinę nacionalinę vizą, buvo būtina išspręsti jos tolesnės teisinės padėties Lietuvos klausimą, nes panaikinus vizą, pareiškėjos buvimas Lietuvos tampa neteisėtu. Teismas sutiko su Migracijos Departamento padaryta išvada, kad pareiškėja piktnaudžiauja procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir veikla Lietuvoje, o jos atvykimo ir gyvenimo Lietuvoje tikslai yra kitokie, negu oficialiai deklaruoti, todėl kyla pagrįstų abejonių dėl jos deklaruojamo tikslo bei siekio dirbti Lietuvoje. Pareiškėja negalės dirbti staklininke, nes neturi įgijusi tam reikiamos kvalifikacijos, o prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje tikslu dirbti siuvėja ir siuvėjos kvalifikaciją patvirtinančių duomenų pareiškėja atsakovui neteikė ir tokio atvykimo ir buvimo Lietuvoje tikslo nedeklaravo. Teismas vertino, kad fakto, jog norėdama gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, pakanka padaryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju gali kilti nelegalios migracijos grėsmė.

10.       Teismas, įvertinęs Įstatymo 133 straipsnio 1 dalies, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymą ir tvarkymą nustatančių taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – ir Taisyklės) 15 punkto, SIS II reglamento 21 ir 24 straipsnių nuostatas, sprendė, kad pareiškėjos duomenys į C. SIS buvo įvesti teisėtai ir pagrįstai SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalyse numatytais pagrindais, Sprendimu pareiškėjai pritaikytas minėtas ribojimas yra proporcingas ir pagal byloje nustatytas konkrečias faktines aplinkybes jos teisių nesuvaržė labiau, nei tai buvo būtina.

11.       Teismas priėjo prie išvados, kad Migracijos Departamento Sprendimas priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, nėra pagrindo jo naikinti skunde išdėstytais argumentais.

III.

12.       Pareiškėja V. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jos skundą tenkinti iš dalies, t. y. panaikinti ginčijamo Migracijos departamento Sprendimo 3 ir 4 punktus. Apeliaciniame skunde nurodoma:

12.1.       Pareiškėjai nepagrįstai taikytas draudimas 3 metus įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai nenumato imperatyvios pareigos kiekvienu atveju atsisakant išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje taikyti užsieniečiui papildomas judėjimą ribojančias priemones. Tokių papildomų judėjimą ribojančių priemonių taikymas yra vertinamojo pobūdžio, jų taikymas turi būti pagrįstas objektyviomis aplinkybėmis ir teisės aktų normomis. Teismo sprendimo išvada, jog pareiškėjai buvo pagrįstai ir teisėtai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką kartu įvedant į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą apie galiojantį draudimą, grindžiama vienintele aplinkybe, kad pareiškėja Migracijos departamentui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo turimą kvalifikaciją. Tačiau teismas nevertino Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punkte nustatytų kriterijų įtakos sprendimui priimti, neįvertino, ar nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą nustatyti kitokį draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą ar jo nenustatyti. Taip pat neįvertino, ar priimtas Sprendimas yra proporcingas ir adekvatus siekiamam tikslui, nepažeis pareiškėjos teisės verstis ūkine komercine veikla Lietuvoje ar verslo tikslais vykti į kitas Šengeno valstybes. Nei ginčijamame Migracijos departamento Sprendime, nei teismo sprendime nėra pateikta argumentų, kad siekis užkirsti nelegalią migraciją nebus pasiektas be papildomos pakankamai reikšmingai pareiškėjos judėjimo laisvę ribojančios priemonės, t. y. draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, įtraukimo į Užsieniečių registrą ir perspėjimo įvedimo į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą. Be to, pareiškėja realiai neatitinka nei vieno iš Valstybinės sienos apsaugos tarnybos vado 2015 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr.4-460 patvirtinto aprašo 9 punkte nurodytų kriterijų, kas pagrindžia, jog šiuo atveju nėra realios nelegalios migracijos grėsmės.

12.2.       Ginčijamu Sprendimu nepagrįstai į C.SIS II sistemą įvesti duomenys apie pareiškėjos atžvilgiu taikytą draudimą įvažiuoti į Lietuvą. Byloje nėra duomenų, įrodančių, kad pareiškėja praeityje būtų pažeidusi atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje ar kitoje Šengeno zonos valstybėje tvarką, Lietuvoje padariusi kokių nors teisės pažeidimų, o taip pat duomenų, kurie sudarytų rimtą pagrindą manyti, kad gali kilti pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė. Ginčijamame Sprendime taip pat nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti siekiamo tikslo, t. y. užkirsti kelią nelegaliai migracijai, nepakanka vien leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo, vizos panaikinimo ir uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metams, kodėl yra būtina papildoma, itin reikšmingai jos judėjimo laisvę ribojanti priemonė.

12.3.       Pirmosios instancijos teismas neįvertino, ar skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo ( toliau – ir VAĮ) reikalavimus. Sprendimu nuspręsta atsisakyti išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi ir būtent šiuo pagrindu taikytas papildomos judėjimą ribojančios priemonės. Tačiau vadovaujantis formuojama teismų praktika atsisakymas išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi negali būti absoliučiu pagrindu taikyti Sprendime nurodytas poveikio priemones. Priimdamas ginčijamą Sprendimą Migracijos departamentas nurodė faktines aplinkybes, susijusias su atsisakymu išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi, tačiau visiškai nepagrindė būtinumo taikyti jos atžvilgiu papildomas judėjimą ribojančias priemones. Todėl darytina išvada, jog Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų, susijusių su individualaus administracinio akto pagrįstumu.

13.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma:

13.1.       Nustatytų faktinių aplinkybių pakako konstatuoti, kad pareiškėja savo tyčiniais nesąžiningais veiksmais, pažeisdama Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, siekė piktnaudžiauti migracijos procedūromis, todėl įvertinus ir tai, kad pareiškėjos su Lietuvos Respublika nesieja šeiminiai ryšiai, Migracijos departamentas pagrįstai nustatė pareiškėjai trejų metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį. Migracijos departamentas neturėjo vadovautis Valstybės sienos apsaugos tarnybos vado 2015 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 4-460 patvirtintu aprašu, o išvada dėl pareiškėjos keliamos nelegalios migracijos grėsmės buvo padaryta vadovaujantis Kriterijų aprašu. Ginčijamas sprendimas atitinka panašiose bylose suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje pripažinta, kad užsieniečiui nustatytas trejų metų uždraudimo atvykti terminas nėra neproporcinga, neadekvati poveikio priemonė, kai užsienietis, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi, teikia Migracijos departamentui tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo profesinę kvalifikaciją (žr., pvz., 2021 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-48-575/2020; 2021 m. kovo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2721-602/2021).

13.2.       Perspėjimą į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą Migracijos departamentas įvedė atsižvelgdamas į atsisakymo išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi priežastis, t. y. kad pareiškėja, teikdama prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis; kad įvertinus visas faktines aplinkybes galima pagrįstai manyti, jog pareiškėja ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti vykti į kitas Šengeno valstybes, piktnaudžiauti nusatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje; kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę, kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi. Migracijos departamento sprendimas atitinka panašiose bylose suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje pripažinta, kad užsieniečio duomenys į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą buvo įvesti teisėtai ir pagrįstai SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalyse numatytais pagrindais, Sprendime taikytas aptartas ribojimas yra proporcingas ir pagal byloje nustatytas konkrečias faktines aplinkybes užsieniečio teisių nesuvaržė labiau nei tai buvo būtina (žr., pvz. 2021 m. kovo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2412-556/2021; 2021 m. kovo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2721-602/2021).

13.3.       Migracijos departamento Sprendimas yra aiškus, išsamus, motyvuotas, nustatytos faktinės aplinkybės yra susietos su konkrečiomis teisės normomis, kurios pritaikytos teisingai, sprendimas atitinka nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiškose bylose, todėl atitinka VAĮ įtvirtintus reikalavimus individualiam administraciniam aktui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

14.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento sprendimo, kuriuo  pareiškėjai buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje,  panaikinta daugkartinė nacionalinė viza ir  uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, dalies, susijusios su draudimu atvykti į Lietuvos Respubliką, pagrįstumo ir teisėtumo.

15.       Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė, konstatavęs, kad Migracijos departamentas, tinkamai taikęs ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, nustatęs ginčui išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, įvertinęs individualias su pareiškėjos situacija susijusias aplinkybes, pareiškėjos ryšius su Lietuvos Respublika, priėmė Sprendimą, kurio ginčijamos dalys atitinka VAĮ 8 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus.

16.       Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą padavė pareiškėja, kuri savo apeliacinio skundo reikalavimus grindžia teismo išvadų dėl ginčijamos atsakovo sprendimo dalies teisėtumo nepagrįstumu.

17.       Teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.) Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų.

18.       Bylos duomenimis, Migracijos departamentas 2020 m. spalio 21 d. sprendimu Nr. (15-01) 31-282/44U-5534/4U-678 atsisakė pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, panaikino daugkartinę nacionalinę vizą, uždraudė jai atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jos išvykimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei tam pačiam laikotarpiui įvedė į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalis, motyvuodamas tuo, kad pareiškėja, norėdama gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie turimą profesinę kvalifikaciją, apgaulės būdu siekė gauti leidimą laikinai gyventi, t. y. siekė piktnaudžiauti migracijos procedūromis, dėl ko gali kilti jos nelegalios migracijos grėsmė.

19.       Pareiškėja nesutinka su Sprendimo dalimis, kuriomis jai uždrausta 3 metus atvykti į Lietuvą, įtraukiant įspėjimą apie galiojantį draudimą į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą. Pareiškėjos nuomone,  tokios taikytos priemonės yra neproporcingos ir nepagrįstos.

20.       Ginčui aktualios redakcijos Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje  inter alia numatyta, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, ar atšaukta Šengeno viza arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Pagal minėto straipsnio 7 dalį užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Pagal Įstatymo 133 straipsnio 8 dalį sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Valstybės sienos apsaugos tarnyba arba Migracijos departamentas. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes.

21.       Taigi, kaip pagrįstai apeliaciniame skunde nurodo pareiškėja, aplinkybės, kad užsieniečiui išduota viza buvo panaikinta, taip pat kad buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi, išskyrus Įstatyme aiškiai aptartus atvejus, savaime nėra pagrindas priimti sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui: toks sprendimas priimamas kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes. Šiame kontekste pažymėtina, kad nors Įstatymu bei jį įgyvendinančiais teisės aktais nėra pavesta kitiems subjektams, inter alia (be kita ko) Migracijos departamentui, nustatyti kriterijus, kuriais vadovaujamasi nustatant pagrindus priimti sprendimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką ar tokio draudimo laikotarpį, Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtinta Kriterijų vertinimo tvarka administracinių teismų praktikoje vertinama kaip pavyzdinė (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3495-520/2020), t. y. iš esmės kaip gairės, kuriomis siekiama užtikrinti, kad analogiškomis / panašiomis aplinkybėmis sprendimai dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir draudimo laikotarpio būtų vienodi. Kriterijų vertinimo tvarkos 12 punktas nustato, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi dėl to, kad buvo rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė arba fiktyvus įvaikinimas, arba duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės arba pateikė neteisėtai įgytus ar suklastotus dokumentus, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis. Kartu pažymėtina, kad aplinkybė, jog duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės arba pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, skirtingai nei fiktyvių santuokos, registruotos partnerystės ar įvaikinimo arba fiktyvios įmonės nustatymo atvejais, savaime nėra pagrindas nustatyti 3 metų draudimo atvykti laikotarpį: kiekvienu konkrečiu turi būti vertinamas tokių duomenų pobūdis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5091-624/2020). 

22.       Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punkte numatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar jis buvo panaikintas, atsižvelgiama į: 11.1 pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; 11.2 esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika; 11.3 tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos  jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas arba užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko.

23.       Įvertinus, kad ginčijamo Migracijos departamento Sprendimo dalys, kuriomis pareiškėjai atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat panaikinta daugkartinė nacionalinė viza, yra galiojančios ir nenuginčytos, pareiškėja procesiniuose dokumentuose nenurodė jokių pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą abejoti Migracijos departamento išvada, jog duomenys, kuriuos ji pateikė, prašydama išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neatitinka tikrovės, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punkte nurodytus kriterijus, į tai, kad pareiškėja elgėsi nesąžiningai, kad jos su Lietuvos Respublika nesieja ilgalaikiai socialiniai ir ekonominiai ryšiai, taip pat šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Sprendimo dalies, kuria jai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, nėra pagrindo vertinti kaip neproporcingos ar neatitinkančios VAĮ nustatytų reikalavimų tokio administracinio akto turiniui.

24.       Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, jog pagal Įstatymo 133 straipsnio 1 dalį užsieniečiui gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Pareiškėjai nagrinėjamu atveju uždrausta atvykti 3 metus. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pagrindą, dėl kurio pareiškėjai buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, neturi jokio faktinio ir teisinio pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad nustatytas 3 metų uždraudimo atvykti terminas yra neproporcinga, neadekvati poveikio priemonė ir šiuo atveju tokia priemonė nebuvo reikalinga. Administracinių teismų praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad Migracijos departamento sprendimai, priimti siekiant užkardyti galbūt neteisėtą užsieniečio migraciją, kai tas asmuo nesilaikė nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ir apsigyvenimą  ir pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, nėra neproporcinga ar nepateisinama priemonė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3053-756/2015; 2016 m. liepos 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3669-822/2016; kt.).

25.       Dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų, susijusių su perspėjimo įrašymu į SIS II sistemą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Taisyklių 15 punktą duomenys iš sąrašo teikiami C.SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. 

26.       Šio reglamento 24 straipsnyje nurodyta, jog duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu (1 dalis); perspėjimas taip pat gali būti įvestas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas tuo, kad trečiosios šalies piliečiui buvo taikyta tokia priemonė kaip išsiuntimas ar atsisakymas leisti atvykti, kuri nebuvo atšaukta ar sustabdyta ir apima arba taikoma kartu su neįleidimu atvykus, o atitinkamais atvejais – draudimu apsigyventi – remiantis tuo, kad buvo nesilaikoma nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ar apsigyvenimą (3 dalis).

27.       Vertindama Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nei Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje bei ją įgyvendinančiuose teisės aktuose, nei Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 24 straipsnyje nenumatytas besąlyginis draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką, taip pat automatinis užsieniečio duomenų įrašymas į Užsieniečių registrą bei perspėjimo į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvedimas tuo atveju, jei užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Taigi priimant tokio pobūdžio sprendimus turi būti atsižvelgiama į argumentus, dėl kurių užsieniečiui buvo priimtas neigiamas sprendimas dėl leidimo gyventi Lietuvoje, tokiu sprendimu siekiami tikslai, taip pat įvertinta, ar priimtos ribojančios priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams.

28.       Iš Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas priėmė sprendimą uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvesti perspėjimą į Centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą, atsižvelgęs į atsisakymo pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priežastis, t. y. kad pareiškėja, teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis; kad įvertinus visas faktines aplinkybes galima pagrįstai manyti, jog užsienietė ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti vykti į kitas Šengeno valstybes, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje; kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę, kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į C.SIS.

29.       Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju pareiškėjos duomenys į C.SIS buvo įvesti teisėtai ir pagrįstai SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalyse numatytais pagrindais, Sprendime taikytas aptartas ribojimas yra proporcingas ir pagal byloje nustatytas konkrečias faktines aplinkybes užsienietės teisių nesuvaržė labiau nei tai buvo būtina (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2412-556/2021).

30.       Vertinant pareiškėjos argumentus dėl Migracijos departamento Sprendimo neatitikimo VAĮ 8 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamų motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimų, pažymėtina, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti reikalavimai (individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos) yra skirti viešojo administravimo institucijos priimamam administraciniam aktui. Taigi aplinkybę, ar konkretus administracinis aktas atitinka šiuos reikalavimus kiekvienu atveju nustato teismas, pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, vertindamas byloje surinktus įrodymus (ABTĮ 56 str. 7 d.). Nagrinėjamu atveju įvertinus Sprendimo turinį, galima daryti išvadą, kad Sprendimas atitinka aptartas VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatas.

31.       Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai išaiškino ir pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas tiek galiojančios teisės, tiek ir bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu. 

32.       Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos V. B. (V. B.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama. 

Teisėjai        Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius