Administracinė byla Nr. eA-1868-789/2025

 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07444-2024-0

                Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.4; 8.6.5

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gegužės 21 d.

Vilnius

        Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Mildos Vainienės,

        teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas P. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. vasario 21 d. sprendimą Nr. 24S58433 (toliau – ir Sprendimas).

2.       Pareiškėjas skunde nurodė, kad ginčijamu Sprendimu pareiškėjui buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. vasario 21 d. iki 2027 m. vasario 20 d. ir įtrauktas į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybių narių ir ES nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo 2024 m. vasario 21 d. iki 2027 m. vasario 22 d. Sprendimas priimtas, nes pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi.

3.       Pareiškėjas paaiškino, kad jis gavo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje darbo pagrindu, tačiau įmonė nesuteikė pareiškėjui darbo vietos. Pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi, atvyko į Lietuvą dirbti, tačiau iš darbdavio buvo gauta informacija, kad įmonėje nėra darbo pareiškėjui. Pareiškėjas neskundė atsakovo sprendimo, kuriuo jam buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi, kadangi leidimas turėjo būti panaikintas, nes darbdavys negalėjo suteikti pareiškėjui darbo vietos, todėl pareiškėjas nedirbo Lietuvoje pagal jam išduotą leidimą laikinai gyventi pas konkretų darbdavį, kuriuo pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Tačiau tai nesudaro jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjas buvo nesąžiningas, teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo.

4.       Pareiškėjo vertinimu, Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, netinkamai taikė Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau  – ir Įstatymas) normas, netinkamai taikė SIS reglamentą.

5.       Pareiškėjui taikytos poveikio priemonės yra ne tik neteisingos ir nelogiškos, bet ir neproporcingos. Šiuo atveju nenustatyti jokie pareiškėjo neteisėti veiksmai, kurie sudarytų pagrindą palikti Sprendimą galiojantį. Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalyje administracinio sprendimo turiniui keliamų reikalavimų, kadangi jis prieštarauja laisvo asmenų judėjimo ES teisei, laisvei pasirinkti profesiją bei teisei dirbti, priimtas neįvertinus visų individualios situacijos aplinkybių, neatitinka gero administravimo principo ir teismų praktikos.

6.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo skundu ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

7.       Atsakovo vertinimu, Sprendimas yra teisėtas, pagrįstas, proporcingas pareiškėjo individualiai situacijai. Sprendimo priėmimą lėmė tai, jog įsiteisėjusiu Migracijos departamento 2024 m. sausio 19 d. sprendimu Nr. 24S21746 buvo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotas darbo tikslu, kuriuo buvo konstatuotos aplinkybės, jog pareiškėjas, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, nesudarė darbo sutarties su Bendrove, jis šiuo metu nedirba jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse ir nėra duomenų apie pareiškėjo atvykimą į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjas skunde pripažino ir sutiko su nustatytomis aplinkybėmis (darbo sutartis su juo nebuvo sudaryta, jis Lietuvoje nedirbo) bei iš esmės pripažino, kad Migracijos departamentas turėjo teisėtą pagrindą panaikinti jam išduotą leidimą laikinai gyventi.

8.       Pagal Įstatymo 133 straipsnio 1 dalį, yra numatyta galimybė užsieniečiams uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką, kai yra panaikinamas išduotas leidimas gyventi. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, jog pareiškėjas buvo atvykęs į Lietuvos Respubliką. Priešingai, vadovaujantis Valstybės sienos apsaugos tarnybos sistemos (toliau – ir VSATIS) duomenimis, nėra sienos kirtimų. Iš Bendrovės pranešimo Nr. 2311-PRNŠ-1354 matyti, kad pareiškėjas neatvyko dirbti. Pareiškėjas neginčija šios aplinkybės, tačiau nepateikia įrodymų, kurie pagrįstų jo skundo teiginį, jog jis, atvykęs į Lietuvos Respubliką, gavo informaciją iš darbdavio, kad jam nėra darbo Bendrovėje. Pareiškėjo prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje deklaruojamas tikslas, t. y. gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje, neatitinka tikrovės.

9.       2024 m. lapkričio 14 d. buvo gauti duomenys iš Lenkijos informacinės sistemos SIRENE skyriaus N forma, kuria pranešama, kad pareiškėjas kreipėsi dėl dokumento, suteikiančio teisę gyventi Lenkijos Respublikoje, išdavimo. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nebuvo pateikęs jokių dokumentų, patvirtinančių jo teisėtą buvimą Europos Sąjungos ar Šengeno zonos valstybėse narėse, labai tikėtina, kad jis nebuvo atvykęs į Lietuvos Respubliką deklaruojamais tikslais, neatmestina tikimybė, kad pareiškėjas atvyko į Lenkijos Respubliką, turėdamas Lietuvos Respublikos išduotą leidimą laikinai gyventi, kuris buvo panaikintas 2024 m. sausio 19 d. Šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad pareiškėjo tikslas nebuvo gyventi ar dirbti Lietuvos Respublikoje. Taip pat neatmestina galimybė, kad pareiškėjas rezidavo kitoje Europos Sąjungos ar Šengeno zonos valstybėje narėje, turėdamas Lietuvos Respublikos išduotą leidimą laikinai gyventi, kuris buvo panaikintas. Šios aplinkybės leistų daryti išvadą, kad pareiškėjas galėjo piktnaudžiauti migracijos procedūromis ir bandė apeiti Europos Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje.

10.       Ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių svarių įrodymų ir argumentų, kurie pagrįstų jo teiginius.

II.

11.       Regionų administracinis teismas 2025 m. kovo 25 d. sprendimu patenkino pareiškėjo P. B. skundą – panaikino Migracijos departamento 2024 m. vasario 21 d. sprendimą Nr. 24S58433.

12.       Teismas nustatė, kad:

12.1.                      Pareiškėjui 2023 m. gegužės 23 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje). Pareiškėjas ketino dirbti MB „Rikas“ (toliau – ir Bendrovė). Leidimas laikinai gyventi pareiškėjui įteiktas 2023 m. birželio 13 d. per Nepalo išorės paslaugų teikėją.

12.2.                      Migracijos departamentui nustačius, kad MB „Rikas“, kurios darbo pagrindu pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nesudarė darbo sutarties su pareiškėju, pareiškėjas nedirba jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse, patikrinus VSATIS duomenis ir nenustačius duomenų apie pareiškėjo Lietuvos Respublikos sienos kirtimus, 2024 m. sausio 19 d. buvo priimtas sprendimas Nr. 24S21746 panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindais. Sprendime dėl leidimo panaikinimo konstatuota, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, ir jis nesudarė darbo sutarties su Bendrove. Leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) buvo paskelbtas negaliojančiu 2024 m. vasario 9 d.  

12.3.                      Sprendimas priimtas, vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktu ir 2 dalies c punktu, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 ,,Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“, (toliau – ir NAS taisyklės) 15 punktu ir Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“, (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 11 ir 14 punktais.

12.4.                      Sprendime, be kita ko, nurodyta, kad Migracijos departamentas 2024 m. sausio 19 d. priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti asmeniui išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), nes užsienietis, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, ir darbo sutartis su juo nesudaryta. Atsižvelgdamas į tai, kad užsieniečiui leidimas laikinai gyventi panaikintas ir įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, sudariusias pagrindą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi, tai, kad asmuo savo nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis, Migracijos departamentas Sprendime padarė išvadą, kad, pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktą, yra pagrindas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus. Taip pat Sprendime įvertinti pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika. Nustatyta, jog užsienietis neturi ilgalaikių ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje. Sprendime nurodyta ir tai, kad yra pagrindas įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti bei apsigyventi ir kitų ES valstybių narių ir ES nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje). Sprendime nurodyta, kad yra priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi; duomenys, kuriuos užsienietis pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, darbo sutartis su juo nesudaryta ir nėra duomenų, kad užsienietis būtų atvykęs į Lietuvos Respubliką, todėl laikytina, jog asmuo ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje.

13.       Teismas darė išvadą, kad Migracijos departamentas taikė draudimą atvykti Įstatymo 133 straipsnio 1 dalies pagrindu, iš esmės remdamasis tik Migracijos departamento 2024 m. sausio 19 d. sprendime Nr. 24S21746, kurio pareiškėjas neskundė, nustatytomis aplinkybėmis. Tačiau vien aplinkybė, kad pareiškėjui anksčiau buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi, teismo nuomone, neleidžia daryti išvados, jog pareiškėjas buvo nesąžiningas ir piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Todėl Migracijos departamento išvada dėl pareiškėjo nesąžiningumo ir piktnaudžiavimo migracijos procedūromis yra nemotyvuota. Toks Sprendimas neatitinka VAĮ reikalavimų. Atmetus šiuos atsakovo argumentus kaip nepagrįstus, teismo nuomone, pareiškėjui taikytos pakankamai reikšmingos jo judėjimo laisvę ribojančios priemonės yra neproporcingos.

14.       Teismas pažymėjo, kad, atsakovui teikiant atsiliepimą į skundą, nėra teisinių kliūčių papildomai paaiškinti apskųsto sprendimo (šiuo atveju Migracijos departamento Sprendimo) priėmimo teisinius bei faktinius pagrindus, tačiau nėra suteikta teisė atsiliepimu į skundą taisyti administracinį aktą (šiuo atveju Sprendimą) bei nurodyti faktinius tokio sprendimo priėmimo pagrindus, kurie nebuvo nurodyti ginčijamame sprendime (bendrine prasme); priešingu atveju administracinės bylos ribos taptų neapibrėžtos, o teisingas ginčo išsprendimas paneigtas. Taigi atsakovo atsiliepime pateikti priimto Sprendimo argumentai dėl teisinio ir faktinio pagrindo nevertintini ir jie nedaro įtakos nemotyvuotam skundžiamam Sprendimui. 

15.       Teismas darė išvadą, kad Sprendimo dalyje dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką nėra pateikta pakankamai argumentų, pagrindžiančių, jog pareiškėjas, kaip užsienietis, elgėsi nesąžiningai ir piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Vien nurodytos aplinkybės, konstatuotos 2024 m. sausio 19 d. sprendime Nr. 24S21746, kurios lėmė leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui panaikinimo teisinį ir faktinį pagrindą (darbo sutartis nesudaryta, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi, pareiškėjas pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės), nesuponuoja išvados, kad pareiškėjas piktnaudžiauja migracijos procedūromis, nes ginčo individuali situacija, ginčijamo administracinio sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas yra vertinami Sprendimo priėmimo momentu nustatytų aplinkybių apimtyje. Nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų, kurie pagrįstų, kad pareiškėjas, siekdamas 2023 m. įgyti leidimą laikinai gyventi (kuris buvo panaikintas), sąmoningai ir tikslingai siekė piktnaudžiauti migracijos procedūromis, po Migracijos departamento 2024 m. sausio 19 d. sprendimo Nr. 24S21746 dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo priėmimo atliko Įstatymo nuostatoms prieštaraujančius veiksmus, kurie sudarytų objektyvų pagrindą manyti, jog pareiškėjas piktnaudžiauja migracijos procedūromis. Tokie duomenys nebuvo pateikti į bylą, jie nefiksuoti ir Sprendime. Be to, Sprendime nurodytos aplinkybės, kad pareiškėjas nėra susietas ilgalaikiais ekonominiais ryšiais su Lietuvos Respublika, ir tai, kad pareiškėjas neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, taip pat tik rodo, jog atsakovas, vertindamas pareiškėjo individualią situaciją, atliko Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punkte nurodytų aplinkybių vertinimą, tačiau jos nerodo, kad pareiškėjas piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Taigi nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad būtų pagrįsta ir proporcinga nustatyti pareiškėjui draudimą atvykti 3 metus, nes užsienietis nesąžiningais veiksmais piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Todėl nagrinėjamu teismas darė išvadą, kad atsakovas, įgyvendindamas savo diskreciją, padarė aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo klaidą. Priimtas Sprendimas dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečio atžvilgiu nėra proporcingas, skundžiama Sprendimo dalis dėl uždraudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką yra neteisėta ir nepagrįsta, todėl naikintina.

16.       Vertindamas būtinybę įvesti perspėjimą į SIS (atsakovui nustačius, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, panaikinus leidimą laikinai gyventi, duomenys, kuriuos pateikė pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje), teismas pažymėjo, kad nei Įstatymo 133 straipsnis, nei jį įgyvendinantys teisės aktai, nei SIS reglamento 24 straipsnis nenumato besąlyginio draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje bei perspėjimo apie tai į SIS įvedimo tuo atveju, jei užsieniečiui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo panaikintas. Vien tik SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta sąlyga savaime nėra pagrindas įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, nes, spręsdamos dėl tokio perspėjimo įvedimo galimybės, valstybės narės įpareigotos nustatyti, ar konkretaus užsieniečio individualus atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, vadovaujantis SIS reglamento 21 straipsnio 2 dalyje (proporcingumo) ir 24 straipsnio 2 dalyje (išskirtų atvejų) nustatytais kriterijais, o taip pat nustatyti, ar nėra priežasčių neįvesti perspėjimo, ir motyvuoti tokį administracinį sprendimą.

17.       Teismo vertinimu, byloje nėra pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjas praeityje ar Sprendimo priėmimo metu būtų siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje ar padaręs kokius nors teisės pažeidimus. Migracijos departamentas nėra priėmęs administracinio sprendimo, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės ar nacionaliniam saugumui dėl to, kad pareiškėjas apėjo ar bandė apeiti ES ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į Lietuvos teritoriją ir buvimo joje. Sprendime taip pat nėra individualizuotų, objektyviais duomenimis grįstų motyvų, kodėl pareiškėjo atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas bei svarbus ir todėl perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi turėtų būti įvestas į SIS. Sprendime taip pat nėra jokių argumentų, kad siekis užkirsti nelegalią migraciją nebus pasiektas be šios papildomos ir pakankamai reikšmingai pareiškėjo judėjimo laisvę ribojančios priemonės, t. y. perspėjimo apie draudimą atvykti ir apsigyventi ES ir Šengeno teritorijos valstybėse įvedimo į SIS.

18.       Teismas darė išvadą, kad ginčijamo Sprendimo dalis dėl perspėjimo apie draudimą pareiškėjui atvykti ir apsigyventi įtraukimo į SIS negali būti laikoma motyvuota ir proporcinga, iš esmės buvo priimtas formaliai (kaip išvestinis sprendinys iš Migracijos departamento sprendinio uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus), todėl jis taip pat neatitinka Įstatymo, VAĮ 10 straipsnio, SIS reglamento 21 straipsnio reikalavimų ir yra naikintinas.

19.       Apibendrinęs teismas konstatavo, kad Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų reikalavimų, Sprendime Migracijos departamento padarytas pareiškėjo individualios situacijos vertinimas buvo neteisingas, Migracijos departamentas įgyvendino savo diskrecijos teisę ne pagal teisės aktų reikalavimus, padarė aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo klaidą, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas ir Sprendimas panaikintinas kaip neteisėtas.

III.

20.       Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 25 d. sprendimą ir priimti naują – atmesti pareiškėjo skundą.

21.       Atsakovas grindžia apeliacinį skundą šiais argumentais:

21.1.                      Byloje nėra ginčo, jog pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas, nes pareiškėjas nesudarė darbo sutarties su Bendrove, o teikdamas prašymą, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Pareiškėjas neskundė šio sprendimo, taigi jame nurodytos aplinkybės yra nustatytos ir nenuginčytos. Ginčijamo Sprendimo priėmimo momentu pareiškėjo atžvilgiu priimtas 2024 m. sausio 19 d. sprendimas Nr. 24S21746 galiojo, tai atitiko Įstatymo 133 straipsnio 1 dalies sąlygą, taigi Migracijos departamentas turėjo teisę spręsti klausimą dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką.

21.2.                      Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) panašaus pobūdžio bylose (užsieniečiui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, nes buvo panaikintas išduotas leidimas laikinai gyventi dėl to, kad asmuo nesudarė darbo sutarties ir pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, kurio asmuo taip pat neskundė) yra suformavęs aiškią praktiką, jog Migracijos departamento sprendime, kuriuo panaikintas leidimas laikinai gyventi, nurodytos priežastys sudarė pagrindą, vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką (žr. LVAT 2025 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1236-629/2025; 2025 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1372-629/2025; 2025 m. kovo 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1503-789/2025; 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2332-575/2024 ir kt.).

21.3.                      Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Tačiau pareiškėjas nuo sprendimo pareiškėjui panaikinti leidimą lakinai gyventi priėmimo iki ginčijamo sprendimo priėmimo ir po jo neinformavo Migracijos departamento apie pasikeitusias aplinkybes (dėl nesudarytos darbo sutarties) ir nesikreipė dėl naujo leidimo laikinai gyventi. Priešingai, pareiškėjas, piktnaudžiaudamas migracijos procedūromis, su panaikintu leidimu laikinai gyventi išvyko į Lenkijos Respubliką, kurioje kreipėsi dėl dokumento, suteikiančio teisę gyventi Lenkijos Respublikoje, išdavimo.

21.4.                      Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų, o pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių aplinkybių, kad uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką suvaržytų pareiškėjo teises, kad galėtų būti vertinamas kaip neproporcingas. Pareiškėjas negyveno Lietuvos Respublikoje, neturi socialinių–ekonominių ir šeiminių ryšių Lietuvoje, taigi draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcingas.

21.5.                      Nėra ginčo, kad buvo priimti administraciniai aktai, t. y. sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi, kuriuo konstatuota, jog pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, pareiškėjas sutiko su šiuo sprendimu, ir sprendimas uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką, vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, kuriuo konstatuota, kad pareiškėjas savo nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Taigi yra tenkinama Reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkto nuostata, todėl Migracijos departamentas turėjo pagrindą įvesti perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Nei pareiškėjas, nei pirmosios instancijos teismas nenurodė kitų argumentų, susijusių su nustatyto draudimo neteisėtumu ar nepagrįstumu.

21.6.                      Byloje nustatyta, kad pareiškėjas atvyko į Lenkijos Respubliką, tikėtina, turėdamas tik Lietuvos Respublikos išduotą leidimą laikinai gyventi, kuris buvo panaikintas 2024 m. sausio 9 d., t. y. piktnaudžiavo migracinėmis procedūromis. Pareiškėjas neginčija šios aplinkybės, o skundžiamame Sprendime ji nėra paneigta.

21.7.                      Migracijos departamentas vertino, kad pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų – užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę, ir kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS. Taigi Migracijos departamentas turėjo pagrindą nustatyti pareiškėjui papildomas priemones, t. y. perspėjimo įvedimą į SIS, kurį Migracijos departamentas susiejo su 2024 m. sausio 19 d. sprendime Nr. 24S21746 nustatytais pagrindais, suabejojęs pareiškėjo patikimumu, bei esant pagrindui manyti, kad pareiškėjas gali nesąžiningai siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje.

22.       Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo atmesti Migracijos departamento apeliacinį skundą ir palikti nepakeistą Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 25 d. sprendimą.

23.       Pareiškėjas grindžia atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą šiais argumentais:

23.1.                      Apeliaciniame skunde atsakovas kelia kitas versijas, kodėl turėtų likti galioti skundžiamas atsakovo Sprendimas, nurodo, kad jis turi galioti, kadangi pareiškėjas vyko į Lenkiją, neturėdamas jokio teisėto pagrindo tai daryti, tačiau nepateikia tai patvirtinančių įrodymų. Sprendime nėra nurodyta, kad jis yra priimtas šiuo pagrindu, t. y. kad pareiškėjas neteisėtai vyko į kitą ES šalį.

23.2.                      Atsakovas taip pat nurodo, kad Sprendimas turi likti galioti vien dėl to, kad pareiškėjas neskundė atsakovo sprendimo, kuriuo jam buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi. Tačiau tai yra atskiri, savarankiški atsakovo sprendimai, todėl vien atsakovo sprendimo, kuriuo pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi neapskundimas, nesudaro pagrindo likti galioti skundžiamam Sprendimui.

23.3.                      Vien leidimo gyventi panaikinimas negali lemti atsakovo sprendimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi Lietuvoje ir perspėjimo įtraukimą į Šengeno informacinę sistemą priėmimą.

23.4.                      Šiuo atveju nenustatyti jokie pareiškėjo neteisėti veiksmai, kurie sudarytų pagrindą palikti galioti atsakovo Sprendimą.

23.5.                      Atsakovas suabsoliutino savo teisę priimti sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą ir kitas ES šalis. Įstatymas numato tik teisę, o ne pareigą visais atvejais, kai panaikinamas leidimas laikinai gyventi, nustatyti minėtą ribojimą.

23.6.                      Vien leidimo laikinai gyventi panaikinimas (neatvykus dirbti, nesudarius darbo sutarties ir pan.) negali būti pagrindas nustatyti ribojimus, kurie buvo nustatyti pareiškėjui skundžiamu Sprendimu.

23.7.                      Atsakovas neturėjo teisės priimti Sprendimą dėl perspėjimo įtraukimo dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje), kadangi nebuvo nustatyta jokia grėsmė, kurią galėtų kelti pareiškėjas, ir kuri būtų proporcinga nustatytam ribojimui, nebuvo priimtas joks administracinis aktas dėl pareiškėjo keliamos grėsmės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

24.       Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjui buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 36 mėnesius (3 metus) nuo sprendimo priėmimo dienos ir įtrauktas į Šengeno informacinę sistemą perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) 36 mėnesius (3 metus) nuo sprendimo priėmimo dienos, pagrįstumo ir teisėtumo.

25.       Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo skundą ir panaikino ginčijamą Sprendimą.

26.       Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodo, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, pažeidė proceso teisės normas, dėl šios priežasties byla išspręsta neteisingai.

27.       Byloje nustatyta, kad atsakovas, atsižvelgdamas į faktines aplinkybes, sudariusias pagrindą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi, nustatė pareiškėjui draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus. Atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes yra priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi, kuriame konstatuota, kad duomenys, kuriuos užsienietis pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės (šis sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi nebuvo skųstas teismui), padarė išvadą, kad asmuo ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje, bei, siekdamas užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę, nusprendė įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 36 mėnesius (3 metus) nuo Sprendimo priėmimo dienos. Sprendimas buvo priimtas, vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimis, 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinimas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2021 m. liepos 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2021/1152 (toliau – ir SIS reglamentas), 24 straipsnio 1 dalies a punktu ir 2 dalies c punktu, Taisyklių 15 punktu ir Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktu.

28.       Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punktą, priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar jis buvo panaikintas, atsižvelgiama į pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika; tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko (11.1–11.3.2 p.). Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktą, užsieniečiui, kurio leidimas gyventi buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1, 2 (pagal 35 straipsnio 1 dalies 2 arba 8 punktą), 3 punkte arba 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytais pagrindais, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.

29.       Šioje byloje ginčijamo Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką yra priimta, vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad užsieniečiui, kuriam buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Įstatymo leidėjo panaudotas žodis „gali būti“ reiškia, kad ne visais atvejais uždraudžiama užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kai jam panaikintas leidimas laikinai gyventi. Migracijos departamentas turi diskreciją šiuo klausimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2511-602/2024).

30.       Teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punktą, priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar jis buvo panaikintas, atsižvelgiama į pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, konstatavęs, kad užsienietis, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės (gavęs leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, jis faktiškai nedirbo). Sprendimo teisinė kvalifikacija buvo grindžiama faktais, kad bendrovė, kurioje ketino dirbti užsienietis, nesudarė darbo sutarties, nes užsienietis neatvyko dirbti, pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos informacinės sistemos duomenis nustatyta, kad užsienietis neatvyko į Lietuvą. Migracijos departamentas motyvavo ginčijamą Sprendimą iš esmės tuo, kad užsienietis nesąžiningais veiksmais piktnaudžiavo migracijos procedūromis.

31.       Teismo nuomone, vien tik Migracijos departamento nurodytų aplinkybių, kad užsienietis nesudarė darbo sutarties, jis neatvyko į Lietuvos Respubliką dirbti, pagrindo negalima daryti išvados, kad užsienietis nesąžiningais veiksmais piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Be to, byloje nėra duomenų, kad per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo panaikinti leidimą gyventi priėmimo dienos užsieniečiui jau buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko. Taigi, nenustačius, kad pareiškėjas nesąžiningais veiksmais piktnaudžiavo migracijos procedūromis, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui nustatytas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką 36 mėnesius (3 metus) nuo sprendimo priėmimo dienos nelaikytinas proporcingu, atitinkančiu minėtus Kriterijų vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino neteisėta ir nepagrįsta skundžiamo Sprendimo dalį dėl draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką 36 mėnesius (3 metus) nuo sprendimo priėmimo dienos.

32.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat sutinka ir su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis dėl Sprendimo dalies dėl perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą neteisėtumo ir nepagrįstumo.

33.       Pagal Taisyklių 15 punktą, duomenys iš sąrašo teikiami C. SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka SIS reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus.

34.       Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktą, valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai tenkinama viena iš šių sąlygų: valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 2 dalies c punktą, situacijos, kurioms taikomas 1 dalies a punktas, susidaro, kai trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje. Pagal SIS reglamento 21 straipsnio 1 dalį, prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS.

35.       Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo nurodytą būtinybę įvesti perspėjimą į SIS (atsakovui nustačius, kad duomenys, kuriuos pateikė pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje), pažymi, jog nei Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje bei ją įgyvendinančiuose teisės aktuose, nei SIS reglamento 24 straipsnyje nenumatytas besąlyginis draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei perspėjimo į SIS įvedimas tuo atveju, jei užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ar toks leidimas buvo panaikintas.

36.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad vien SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta sąlyga savaime nėra pagrindas įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, nes prieš tai valstybės narės įpareigotos nustatyti, ar individualus atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, vadovaujantis SIS reglamento 21 straipsnio 2 dalyje (proporcingumo) ir 24 straipsnio 2 dalyje (išskirtų atvejų) nustatytais kriterijais, taip pat nustatyti, ar nėra priežasčių neįvesti perspėjimo, ir motyvuoti tokį administracinį sprendimą (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023).

37.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, kad, prieš įvedant į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kompetentingoms institucijoms (šiuo atveju Migracijos departamentui) tenka pareiga nustatyti, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą, atsižvelgiant į jo poveikį atitinkamo asmens teisėms, bei pateikti tai pagrindžiančius argumentus; Migracijos departamentas turi priimti administracinius sprendimus, atitinkančius VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintą imperatyvą, t. y. kad juose būtų nurodytas jų teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos jų priėmimui įtakos turėjusios aplinkybės bei jų motyvai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024 ir joje nurodytą praktiką).

38.       Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju nėra priimtas administracinis sprendimas, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui dėl to, kad pareiškėjas apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į Lietuvos teritoriją ir buvimo joje. Teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamento Sprendime nėra motyvų dėl į Šengeno informacinę sistemą įvesto perspėjimo proporcingumo, pagrįsto jo individualiu vertinimu, kuris apimtų trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius. Migracijos departamento sprendimai, kuriuose nėra motyvų, pagrindžiančių konkretaus atvejo atitiktį aptartiems kriterijams, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstami kaip neatitinkantys VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų, įtvirtinančių imperatyvą administraciniame sprendime nurodyti jo teisinį ir faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes bei administracinio sprendimo motyvus (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023, 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2446-1188/2023, 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1003-624/2024 ir kt.).

39.       Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ginčijamo Sprendimo dalis įvesti perspėjimą į Šengeno informacinę sistemą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi nelaikytina proporcinga, ji neatitinka VAĮ 10 straipsnio, SIS reglamento 21 straipsnio reikalavimų ir yra naikintina.

40.       Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovo Migracijos departamento apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                 Audrius Bakaveckas

                          Rasa Ragulskytė-Markovienė

        Milda Vainienė