Civilinė byla Nr. e2A-199-1120/2020

                Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02560-2015-6

        Procesinio sprendimo kategorija 2.6.10.5.2.18

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 19 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Rasos Gudžiūnienės ir Agnės Tikniūtės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų M. Z. ir G. R. (G. R.) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-898-653/2019 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „ERP“ ieškinį atsakovams M. Z., M. Z., G. R. ir O. R. dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „ERP“ (toliau – ir ieškovė), atstovaujama bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Valnetas“ (toliau – ir bankroto administratorius), 2015 m. gruodžio 20 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslino, prašydama priteisti iš solidarių atsakovų M. Z., G. R. (G. R.) ir O. R. 5 227 896,50 Eur žalą bei 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Teismui netenkinus šio reikalavimo, ieškovė prašė priteisti iš solidarių atsakovų M. Z. ir M. Z. 119 073,55 Eur žalą bei iš solidariųjų atsakovų M. Z., G. R. ir O. R. 607 654,79 Eur žalą ir 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2.       Bankroto administratorius ieškinyje nurodė, kad ieškovei 2012 m. rugpjūčio 28 d. buvo iškelta bankroto byla. Bankroto administratorius, įvertinęs bankroto proceso metu gautą medžiagą, nustatė, kad M. Z. ieškovei padarė žalą, t. y. pasisavino ieškovės pinigines lėšas, kurias naudojo šeimos poreikių tenkinimui, taip pat teikė paskolas susijusiems juridiniams asmenims. Bankroto administratorius paaiškino, kad M. Z. ir G. R. nuosavybės teise valdė 45 proc. ieškovės akcijų. M. Z. nuo 2004 m. rugpjūčio 27 d. iki 2013 m. sausio 4 d. ėjo bendrovės generalinio direktoriaus pareigas. G. R. įmonėje įsidarbino direktoriumi 2002 m. spalio 31 d., 2002 m. lapkričio 26 d. jam buvo pavesta eiti konsultanto ir kasininko pareigas. Su juo darbo sutartis buvo nutraukta 2002 m. spalio 31 d. ir iš naujo sudaryta 2006 m. kovo 31 d. direktoriaus pareigoms eiti. O. R. nuo 2003 m. rugsėjo 9 d. iki 2012 m. sausio 11 d. ėjo pardavimų direktorės pareigas, o taip pat nuosavybės teise valdė 5 proc. bendrovės akcijų. Ieškovės bankrotas 2015 m. lapkričio 3 d. buvo pripažintas tyčiniu.

3.       Bankroto administratorius nurodė, kad pagal jo surinktus duomenis, M. Z. pasisavino ieškovės pinigines lėšas iš įmonės kasos, kurios jam buvo išduotos kaip atskaitingam asmeniui. Be to, M. Z. su ieškove sudarė paskolų sutartis už 84 807,82 Eur, pagal kurias, gavęs pinigines sumas, jų iki šiol ieškovei negrąžino. Tai, kad M. Z. yra skolingas ieškovei, patvirtina suteiktų trumpalaikių paskolų sąrašas ir ieškovės 2012 m. gruodžio 20 d. skolininkų sąrašas. Be to, M. Z. už 33 198,32 Eur pirko su ieškovės ūkine komercine veikla nesusijusį turtą.

4.       Bankroto administratorius taip pat nurodė, kad šešiais mokėjimo pavedimais ieškovė suteikė įmonei ERP Nordic Oy, kuri yra susijusi su M. Z., G. R. ir O. R., 93 497 Eur paskolą, kurių ERP Nordic Oy iki šiol nėra grąžinusi. Toks bendrovės veiksmas, kai kitam užsienio juridiniam asmeniui yra suteikiama paskola, kuri, suėjus jos grąžinimo terminams, nėra grąžinama ir nėra siekiama jos išieškoti, yra akivaizdus siekis slėpti bendrovės pinigines lėšas. M. Z. su UAB „Terridea“, kurios vienintelė akcininkė buvo ieškovė ir kurios direktoriumi buvo tiek M. Z., tiek G. R., sudarė paskolų už 282 586,98 Eur. M. Z. nuo 2010 m. liepos 20 d. iki 2011 m. spalio 21 d. ieškovės vardu su UAB „Mokomatas“, kurios vienintele akcininke iki 2011 m. liepos 26 d. buvo ieškovė, sudarė paskolų sutartis už 83 998,38 Eur (negrąžinta paskolų suma sudaro 52 256,65 Eur). M. Z. nuo 2009 m. liepos 15 d. iki 2011 m. vasario 1 d. su UAB „Realty Progressus Group“, kurios akcininkai buvo M. Z. ir G. R., sudarė paskolos sutartis už 52 498,55 Eur. Bankroto administratorius pažymėjo, kad neturi paskolų sutarčių, todėl negali įvertinti, ar paskolos buvo suteiktos su palūkanomis, ar be jų, koks buvo nustatytas paskolų grąžinimo terminas. M. Z. bankroto administratoriui neperdavė visų dokumentų, susijusių su UAB „Terridea“, UAB „Mokomatas“, UAB „Realty Progressus Group“ paskolomis. Bankroto administratoriaus nuomone, tokiu būdu buvo siekiama nuslėpti suteiktas paskolas, apsunkinti jų grąžinimą bei nesąžiningai pasisavinti ieškovei priklausančias lėšas. Be to, UAB „Terridea“, UAB „Realty Progressus Group“, UAB „Mokomatas“ iškeltos bankroto bylos, todėl akivaizdu, jog ieškovė neturės jokių galimybių susigrąžinti suteiktų paskolų. Ieškovės finansinis reikalavimas UAB „Mokomatas“ bankroto byloje buvo patvirtintas 51 447 Eur sumai, tačiau likvidavus UAB „Mokomatas“ finansiniai reikalavimai nebuvo padengti. Be to, bendrovė be jokio teisinio pagrindo pervedė atsakovo G. R. kontroliuojamai UAB „R Consulting“ 127 085,26 Eur sumą, kurios ši bendrovė ieškovei negrąžino.

5.       Bankroto administratorius pažymėjo, kad jam nebuvo perduotas ieškovės turtas ir dokumentai, kurie leistų nustatyti tikslią ieškovės turto vertę bankroto iškėlimo dieną. Bankroto administratoriui buvo perduotas tik menkavertis turtas pagal debitorių sąrašą, todėl kilo pagrįstų abejonių, ar debitoriniai reikalavimai galės būti realiai įgyvendinti, nes didžioji jų dauguma yra su ieškovės akcininkais susijusios bankrutuojančios bendrovės arba jie yra tie patys akcininkai, kurie vengia grąžinti pinigines sumas ieškovei.

6.       Bankroto administratoriaus teigimu, ieškovės ir trečiųjų asmenų sudaryti paskolų sutarčių sandoriai neatitiko ieškovės įprastos verslo rizikos, buvo sudaryti iš esmės vien ieškovės akcininkų interesais, siekiant asmeninės naudos sau bei viršijant protingos ūkinės komercinės rizikos ribas. Sandoriai buvo sudaryti nesąžiningai ir verslo sprendimo taisyklės apsauga šiuo atveju bendrovės akcininkams neturi būti taikoma. Visi atsakovai kartu savo sąmoningais veiksmais ir bendru sutarimu ieškovės pinigines lėšas perkėlė į kitas savo kontroliuojamas bendroves. Atsakovų elgesys nelaikytinas sąžiningu ir protingu, yra neteisėtas civilinės teisės prasme ir sudaro prielaidams atsakovams taikyti civilinę atsakomybę.

7.       Bankroto administratoriaus įsitikinimu, ieškovės atžvilgiu neteisėti veiksmai buvo atlikti tyčia. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. lapkričio 3 d. nutartimi taip pat nurodė, kad atsakovų veiksmai ieškovės atžvilgiu buvo tyčiniai. Atsakovai turėjo neabejotinai suvokti, kad savo veiksmais daro žalą. Sudarant paskolų sutartis buvo sistemingai išiminėjamos didelės piniginių lėšų sumos iš bendrovės ir taip pažeistas ieškovės tikslas – pelno siekimas. Ieškovės patirtus nuostolius lėmė tiesioginiai atsakovų veiksmai, t. y. tarp atsiradusios žalos ir neteisėtų veiksmų yra tiesioginis priežastinis ryšys. Atsakovė M. Z. yra solidariai atsakinga kartu su sutuoktiniu M. Z.

8.       Atsakovė M. Z. atsiliepime prašė ieškinį atmesti.

9.       M. Z. nurodė, kad ieškinio reikalavimas, jog ji atlygintų žalą, padarytą jos sutuoktinio veiksmais, yra akivaizdžiai nepagrįstas, nes galiojantys įstatymai nenustato vieno sutuoktinio civilinės atsakomybės už kito sutuoktinio veiksmais padarytą žalą. Prievolė atlyginti žalą, padarytą vieno sutuoktinio veiksmais, nėra bendra sutuoktinių prievolė, o yra asmeninė žalą padariusio sutuoktinio prievolė. Priešingai, negu teigia ieškovė, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatoje nėra įtvirtinta bendrosios dalinės bendraskolių atsakomybės prezumpcijos išimtis. Ieškovė neįrodo ir neįrodinėja CK 6.6 straipsnio 1 dalyje ir 3.109 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų. Be to, jokių sutikimų ieškinyje nurodomų sandorių sudarymui atsakovė M. Z. nėra davusi ir nei vieno iš jų nėra patvirtinusi. Šių aplinkybių ieškovė taip pat neįrodinėja. Nei vienas iš atsakovo M. Z. sudarytų sandorių nebuvo sudarytas šeimos interesais.

10.       Atsakovas G. R. atsiliepime prašė ieškinį atmesti.

11.       G. R. nurodė, kad ieškovė siekia, jog iki jos likvidavimo būtų priteista 5 227 896,5 Eur suma finansiniams reikalavimams padengti, o tuo tarpu Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-6450-392/2016 ieškovė prašo priteisti iš atsakovų UAB „InnoForce“, G. R. ir O. R. 936 455,80 Eur žalą ir iš G. R. 414 708,14 Eur žalą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2014 ieškovės kreditoriui bankui AB Nordea Bank iš atsakovo M. Z. subsidiariai su atsakove M. Z. priteista 835 430,32 Eur skolos, tačiau ieškovė šiai skolos sumai ieškinio reikalavimo nemažina ir siekia pakartotinai priteisti šią sumą kaip žalą. Taigi, akivaizdu, kad ieškovės pareikšta bendra ieškinių suma gerokai viršija visų teismo patvirtintų finansinių reikalavimų sumą.

12.       G. R. atsiliepime taip pat nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 20 straipsnio 7 dalies nuostatas, ieškovės ieškinys yra pareikštas prieš terminą, t. y. įmonė nėra likviduota ir nėra užbaigtos visos bankroto procedūros. Tokį ieškinį turi teisę pareikšti tik kreditorius ir tik po įmonės likvidavimo, kai paaiškėja neatlyginta kreditoriams suma. Iš ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalies turinio matyti, jog privalo būti įrodinėjamos kiekvieno asmens tyčinės veikos ir dėl to susidarę nepatenkinti finansiniai reikalavimai, t. y. solidarios atsakomybės pagrindų nėra. Tyčinio bankroto atveju bankroto administratorius turi teisę ir privalo reikšti ieškinius teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais, todėl ieškinys dėl žalos atlyginimo yra pareikštas neturinčio tam teisės asmens.

13.       Bankroto administratoriaus teiginiai dėl ieškovės paskolos sutarčių yra akivaizdžiai nepagrįsti, nes ieškovė nepaaiškino, kaip pinigai buvo slepiami ar „išvedami“ iš ieškovės bei kaip tai susiję su atsakovu G. R.. Pateikti ieškinio priedai yra netinkami, nes priedų kilmė nežinoma, duomenų tikrumas nepatikrinamas, skolas ieškovė įrodinėja be pirminių buhalterinių apskaitos dokumentų. Taip pat nėra pateikta įrodymų, ar bankroto administratorius vykdė savo pareigą ir bandė susigrąžinti pinigus iš skolininkės ERP Nordic Oy. Be to, pagal pridėtus dokumentus ieškovė turėjo šešis akcininkus, tačiau reikalavimai pareikšti tik trijų akcininkų atžvilgiu. Be to, Vilniaus apygardos teisme yra nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-345-312/2016, kurios dalykas yra piniginių srautų judėjimas tarp ieškovės ir UAB „R Consulting“. Šioje baudžiamojoje byloje bus atsakyta, ar paslaugos buvo suteiktos, ar už jas buvo sumokėta pagrįstai.

14.       G. R. pastebėjo, kad jis buvo tik bendrovės akcininkas, o ne valdymo organo narys. Atsakomybė už bendrovės turto neperdavimą akcininkams netaikytina. Ieškovės argumentai dėl pinigų „išvedimo“ iš bendrovės yra abstraktūs. Ieškovė nepateikė įrodymų ir konkrečių faktų, kaip ir kokias bendroves G. R. kontroliavo, kokiais veiksmais prisidėjo prie sprendimų sudaryti paskolos sutartis. Ieškinyje teigiama, jog paskolos sutartis sudarė ieškovė, atstovaujama M. Z., todėl neaišku, kokias sutartis ir kokiu būdu sudarė atsakovas G. R.. Jo neteisėti veiksmai ieškinyje nenurodyti.

15.       Atsakovas M. Z. atsiliepime prašė ieškinį atmesti, ieškinio reikalavimams taikyti ieškinio senatį.

16.       M. Z. nurodė, kad ieškovė reikalavimo teisę į atitinkamų lėšų perdavimą įgijo 2013 m. sausio 5 d., o ieškinys dėl žalos atlyginimo buvo pateiktas 2017 m. balandžio 7 d., t. y. praleidus ieškinio senaties terminą. Jokie dokumentai, patvirtinantys lėšų išmokėjimą M. Z. nepateikti, o ieškovės pateikti priedai tėra pačios ieškovės teiginiai, nepagrindžiantys piniginių lėšų išmokėjimo M. Z. fakto.

17.       Pasak M. Z., ieškovė nepateikė jokių apskaičiavimų, kokia konkreti prekių, nesusijusių su ieškovės veikla, įsigijimo kaina, nenurodė, kokie konkretūs baldai, buitinė technika, patalynė buvo įsigyta šeimos poreikių tenkinimui. Ieškovė nenurodė, kaip galėjo atsirasti nuostoliai, jeigu sudarant sandorius ieškovė įgijo nuosavybės teisę į piniginiam ekvivalentui lygų turtą. Be to, dalis konkretizuotų įsigijimų buvo atlikti reprezentaciniais tikslais.

18.       M. Z. nurodė, kad motininės bendrovės pinigų skolinimas dukterinėms bendrovėms yra normali motininės bendrovės veikla. Ieškovė pateikė nepagrįstą nuomonę, kad buvo iš anksto žinoma, jog paskolos nebus grąžintos. Pati ieškovė pripažįsta paskolinių teisinių santykių egzistavimą, tačiau nepaaiškino, kodėl sudarant teisėtą sandorį buvo atlikti neteisėti veiksmai, ir kokie konkretūs neteisėti veiksmai buvo atlikti. Ieškinyje pateikiami tik bendro pobūdžio teiginiai, nuorodos į teisės aktus, tačiau nepaaiškinta, kokiais veiksmais ar neveikimu pasireiškė atsakovo veiksmai, sukėlę žalą ieškovei. Neįrodyta, kad atsakovai lėšas pasisavino. Ieškovė neįvertino to, kad iš nurodomų piniginių lėšų galėjo būti formuojamas dukterinių bendrovių įstatinis kapitalas, o tai, kad dukterinės bendrovės negrąžino suteiktų paskolų, nesuponuoja žalos padarymo ieškovei.

19.       M. Z. paaiškino, kad iš esmės visos lėšos paskolintos ERP Nordic Oy buvo skirtos personalo išlaidoms, susijusiomis su dukterinės bendrovės veikla, kitos išlaidos sudarė 28 294,11 Eur. Ieškovei kitoje byloje neįrodžius paskolos suteikimo fakto šioje byloje nurodytoje apimtyje, nėra įrodyta, kad UAB „Terridea“ gavo ieškinyje nurodytą sumą.

20.       Dėl reikalavimų, susijusių su pavedimais, atliktais UAB „R Consulting“, M. Z. nurodė, kad yra praleistas ieškinio senaties terminas. Be to, paties bankroto administratoriaus teigimu, nėra jokių dokumentų, kurie pagrįstų piniginių lėšų išmokėjimo faktą. Vilniaus apygardos teisme baudžiamojoje byloje Nr. 1-345-312/2016 kaltinimai pateikti M. Z. ir G. R., todėl bet kokie atsakovo pasisakymai atitinkamu klausimu šioje civilinėje byloje pažeistų atsakovo teisę į gynybą baudžiamojoje byloje.

21.       Dėl lėšų, paskolintų UAB „Realty Progressus Group“, M. Z. taip pat nurodė, kad yra praleistas ieškinio senaties terminas. Paskolos buvo teikiamos mokėjimo pavedimais, kurių faktas nuo administratoriaus nebuvo slepiamas. Byloje įrodymų apie palūkanų atsisakymą nėra. Ieškovė neįrodė, kad atsakovas atliko kokius nors neteisėtus veiksmus, suteikiant paskolą UAB „Realty Progressus Group“.

22.       Ieškovė neturi subjektinės teisės teikti ieškinio, nes žala dėl tyčinio bankroto atlyginama ne ieškovei, o jos kreditoriams. Tam, kad būtų pateiktas atitinkamas ieškinys, turi būti aiškus nepatenkinto kreditoriaus reikalavimo dydis, tačiau atitinkamo reikalavimo dydis būna aiškus tik po to, kai bankrutuojantis juridinis asmuo yra išregistruojamas iš juridinių asmenų registro. Be to, ieškovė ignoruoja jai žinomą aplinkybę, kad kreditoriaus Nordea Bank reikalavimai jau yra patenkinti kitoje civilinėje byloje, ir nepagrįstai reikalauja kreditoriaus naudai dar kartą priteisti nuostolius iš atsakovo šio kreditoriaus naudai.

23.       Atsakovo deliktinės atsakomybės solidarumui nėra pagrindo, nes pagal Vilniaus apygardos teismo nutartį, kuria ieškovės bankrotas pripažintas tyčiniu, atsakovai kartu neatlikinėjo bendrų veiksmų, dėl kurių ieškovė tapo nemokia, teismai nėra nustatę atsakovų veiksmų bendrumo. Iš atsakovo G. R. atsiliepimo matyti, jog Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-6450-392/2016 pagal ieškovės ieškinį UAB „InnoForce“, G. R. ir O. R. dėl žalos, padarytos nesąžiningos konkurencijos veiksmais, atlyginimo. Todėl neaišku, kodėl reikalaujama priteisti atitinkamą žalą solidariai ir iš atsakovo M. Z., jeigu atitinkami nesąžiningos konkurencijos veiksmai, kurie lėmė ieškovės nemokumą, jo nebuvo atliekami ar skatinami. Atitinkamai kyla klausimai ir dėl atsakovui G. R. pareikšto ieškinio civilinėje byloje Nr. e2-6450-392/2016. Ieškovė neįrodė ir nenurodė jokių tyčinių atsakovo M. Z. veiksmų, lėmusių finansinių reikalavimų susidarymą. Be to, turto perdavimo veiksmai (nenurodant konkretaus žalos dydžio) nebuvo atlikti jau 2013 m. sausio 5 d., todėl ieškovė galėjo ir privalėjo ieškinį pateikti ne vėliau kaip 2016 m. sausio 5 d.

24.       Ieškovė palūkanų priteisimo reikalavo pagal CK 6.210 straipsnio 2 dalį, nors ji taikoma tik taikant sutartinę civilinę atsakomybę ir tik esant verslo santykiams, tuo tarpu ieškovės byloje pateikti reikalavimai kildinami iš delikto.

25.       Atsakovė O. R. atsiliepime su ieškiniu nesutiko ir prašė taikyti ieškinio senatį. Netaikius ieškinio senaties – prašė ieškinį atmesti.

26.       O. R. nurodė, kad ieškovė yra pareiškusi ieškinį civilinėje byloje Nr. e2-6450-2392/2016, kuriuo prašė priteisti iš atsakovų UAB „InnoForce“, G. R. ir O. R. 936 455,80 Eur žalos. Vilniaus apygardos teisme taip nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-6450-392/2016, kurioje ieškovė prašo priteisti iš atsakovo G. R. 414 708,14 Eur žalą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2014 ieškovės kreditoriui bankui AB Nordea Bank iš atsakovo M. Z. subsidiariai su atsakove M. Z. priteista 835 430,32 Eur skolos, tačiau ieškovė savo reikalavimo nesumažino. Be to, Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-345-312/2016. Akivaizdu, kad patenkinus visus aukščiau nurodytus ieškovės reikalavimus pagal visas civilines bylas, ieškovė ne tik gaus visą reikalingą sumą patvirtintų finansinių reikalavimų patenkinimui, bet ir pelną.

27.       Tai, kad paskolos buvo teikiamos dukterinėms bendrovėms, nepatvirtino pažeistų ieškovės interesų ir žalos padarymo fakto. Ieškovė nepagrindė aplinkybės, jog buvo iš anksto žinoma, kad paskolos nebus grąžinamos, o priešingai – pati nurodė, kad UAB „Mokomatas“ dalį suteiktos paskolos grąžino. Ieškovė neįrodė, jog paskolų suteikimas buvo neteisėtas veiksmas, taip pat neįrodė, kad atsakovė O. R. kokiu nors būdu yra susijusi su ERP Nordic Oy, UAB „Terridea“ ir UAB „Mokomatas“. Atsakovei priklausė tik 5 proc. ieškovės akcijų, o būtent atsakovas M. Z. yra atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą. Atsakovė nuo 2008 m. kovo 3 d. ėjo pardavimų direktorės pareigas, todėl neaišku, kaip atsakovės darbo funkcijos susijusios su paskolų ieškovės vardu išdavimu kitoms įmonėms. Byloje nėra dokumentų, jog ieškovės išduodamas paskolas turėtų tvirtinti įmonės akcininkai, o net jeigu ir būtų – atsakovė jokios įtakos sprendimui išduoti (neišduoti) paskolą nebūtų turėjusi.

28.       Atsakovė O. R. niekaip nesusijusi su UAB „R Consulting“, nes šios bendrovės vienintelis akcininkas ir vadovas yra atsakovas G. R.. Vilniaus apygardos teisme yra nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-345-312/2016, kurioje kaltinimai pareikšti atsakovams G. R. ir M. Z.. Taigi, atsakovės atžvilgiu keliami reikalavimai, susiję su UAB „R Consulting“, nepagrįsti. Atsakovė O. R. taip pat niekaip nesusijusi su UAB „Realty Progressus Group“ ir paskolų šiai įmonei išdavimu.

29.       O. R. pažymėjo, kad būtent ieškovės buvęs vadovas M. Z. yra atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą. Atsakovei O. R. apskritai nebuvo žinomas ieškovės vardu išduotų paskolų faktas. Be to, ieškovė neturi teisės reikšti ieškinio dėl žalos atlyginimo nagrinėjamoje byloje, nes ieškovė nėra likviduota ir nėra užbaigtos visos bankroto procedūros. Tokį ieškinį turi teisę pareikšti tik kreditorius ir tik po įmonės likvidavimo, kai paaiškėja tiksli neatlyginta kreditoriams suma. Žala yra atlyginama bendrovės kreditoriams.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

30.       Vilniaus apygardos teismas 2019 m. kovo 25 d. sprendimu ieškovės BUAB „ERP“ ieškinį patenkino iš dalies. Priteisė ieškovės naudai iš atsakovo M. Z. 119 073,55 Eur žalos atlyginimą. Priteisė ieškovės naudai iš atsakovo M. Z. ir subsidiariai iš atsakovo G. R. 607 564,79 Eur nuostolių atlyginimą. Priteisė iš atsakovų M. Z. ir G. R. 6 proc. metinių palūkanų už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015 m. gruodžio 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitą ieškinio dalį teismas atmetė. Teismas priteisė iš ieškovės atsakovės O. R. naudai 968 Eur, o M. Z. naudai 1 296 Eur bylinėjimosi išlaidų. Valstybės naudai teismas priteisė iš atsakovo M. Z. 6 425 Eur žyminio mokesčio, o iš atsakovo G. R. 5 532 Eur žyminio mokesčio. 

31.       Teismas, vadovaudamasis bylos duomenimis bei teismų informacinės sistemos „Liteko“ informacija, nustatė, kad tarp šalių vyksta ir kiti teisminiai ginčai dėl žalos atlyginimo, kuriuose ieškovė taip pat konkretizuoja žalos dydį, tiesiogiai susijusį su tam tikrais atsakovų neteisėtais veiksmais. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad pirmas alternatyvus ieškovės reikalavimas priteisti jai iš solidarių atsakovų M. Z., G. R., O. R. 5 227 896,5 Eur dydžio žalą, lygią visų bankroto byloje pareikštų finansinių reikalavimų dydžiui, negali būti tenkinamas, nes pačios ieškovės procesinė pozicija leidžia daryti išvadą, jog toks žalos dydis nėra sąlygotas konkrečiais šioje byloje nurodytais atsakovų neteisėtais veiksmais. Teismas pažymėjo, kad neneigiama, jog bankroto proceso metu įmonė turi įplaukų iš įmonės skolininkų, tačiau šios lėšos dar nėra paskirstytos, kas, teismo vertinimu, leidžia manyti, jog patvirtinta finansinių reikalavimų suma nėra galutinė ir neatspindi realios nepatenkintų reikalavimų sumos bankroto byloje dydžio. Dėl aptartų aplinkybių teismas nutarė vertinti ieškovės pareikštą alternatyvų reikalavimą – priteisti ieškovei iš solidariųjų atsakovų M. Z. ir M. Z. solidariai 119 073,55 Eur žalą bei priteisti iš solidariųjų atsakovų M. Z., G. R. ir O. R. 607 564,79 Eur žalą bei 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas. 

32.       Teismas pažymėjo, kad kreditorių interesus gina bankrutuojančios įmonės administratorius, o kreditorių interesai ginami, be kita ko, ir ginant bankrutuojančios įmonės interesus, todėl bankroto administratorius yra pagrindinis subjektas, turintis teisę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo.

33.       Teismas taip pat pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas 2015 m. lapkričio 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. B2-5468-585/2015 dėl tyčinio bankroto konstatavo prejudicinę reikšmę turintį faktą, jog įmonėje buvo netinkamai tvarkoma bendrovės buhalterinė apskaita. Už tokį apskaitos tvarkymą ir jo pasekmes yra atsakingas buvęs bendrovės vadovas. Taigi, paties atsakovo netinkamas įmonės valdymo faktas vertinamas atsakovo nenaudai. Atsakovui nepateikus įrodymų, paneigiančių ieškovės netiesioginiais prie ieškinio pridėtais įrodymais grindžiamą teiginį, jog atsakovas negrąžino ieškovei iš kasos paimtų pinigų, teismas darė labiau tikėtiną išvadą, jog atsakovas liko skolingas ieškovei.

34.       Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog byloje dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu M. Z. pripažino, kad ieškovės akcininkams ir jos dukterinėms įmonėms buvo teikiamos paskolos. Buvęs vadovas bankroto administratoriui neperdavė visų įmonės dokumentų. Be to, pats atsakovas teikė skolininkų sąrašą bei įmonės trumpalaikių paskolos sutarčių sąrašą, iš kurio matyti, kad atsakovo skolos suma įmonei yra tokio pat dydžio, kokia yra nurodyta ieškinyje, t. y. 84 807,82 Eur. Ši suma sutampa ir su įmonės naudotoje buhalterinėje programoje fiksuota atsakovo skolos įmonei suma. Teismas konstatavo, kad nesant duomenų, paneigiančių ieškovės nurodytas ir prie ieškinio pridėtais įrodymais pagrįstas aplinkybes, darytina išvada, jog M. Z. nėra grąžinęs ieškovei 84 807,82 Eur paskolų sumos bei 1 067,41 Eur avansinių išlaidų sumos. Teismas pažymėjo, kad atsakovas nenurodė jokių pagrįstų argumentų, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad paskolų suteikimas įmonės vadovui atitiko įmonės interesus. Kita vertus, net ir nekonstatavus įmonės vadovo fiduaciarinės pareigos įmonei pažeidimo šiuo aspektu, atsakovas negrindė atsikirtimų tuo, jog jis neprivalo grąžinti įmonei jam paskolintų lėšų (CK 6.873 straipsnis), todėl teismas nurodė, kad pareikštą reikalavimą tenkina ir šiuo teisiniu pagrindu.

35.       Teismas pažymėjo, kad civilinėje byloje dėl bankroto pripažinimo tyčiniu yra konstatuotos prejudicinę reikšmę turinčios aplinkybės, jog buvęs bendrovės vadovas, kuris kartu buvo ir didysis jos akcininkas, bendrovės turtą naudojo kaip savo asmeninį turtą savo kasdieniams poreikiams tenkinti, taip grubiai pažeisdamas jam kylančias fiduciarines pareigas (CK 2.87 straipsnio 4 dalis). Priešingai bendrovės interesams veikė ir kitas bendrovės akcininkas G. R., kuriam apskritai neturėjo būti sudaryta galimybė prieiti prie bendrovės apyvartinių lėšų, nes tokios turtinės teisės nenumato įstatymas (Akcinių bendrovių įstatymo 15 straipsnis). Apibendrinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad byloje patvirtinti bankroto administratoriaus teiginiai dėl ieškovės lėšų naudojimo suinteresuotų asmenų M. Z. ir G. R. poreikiams tenkinti. Teismas pastebėjo, kad bankroto administratorius pateikė labai daug faktinių duomenų, patvirtinančių, jog ieškovės lėšomis buvo apmokamos įvairiausios prekės – maisto produktai, gėrimai, drabužiai, galanterijos reikmenys, tarp jų – ir brangūs laikrodžiai, namų apyvokos daiktai, vaizdo bei garso technikos prekės ir t. t., kurios nėra suderinamos su bendrovės tikslų įgyvendinimu ir negali būti laikomos prekėmis, skirtomis jos poreikiams tenkinti. Pateikti faktiniai duomenys – prekių įsigijimą ir apmokėjimą patvirtinantys dokumentai, teismo vertinimu, pagrindė, jog bendrovės lėšomis, apmokant prekes, skirtas ne bendrovės poreikiams tenkinti, disponavo tiek M. Z., tiek G. R.

36.       Teismas pažymėjo, jog dėl įmonės vadovo neįvykdytos įstatyme numatytos pareigos perduoti bankroto administratoriui visų įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų, buhalterinė apskaita įmonėje buvo vykdoma netinkamai, todėl objektyviai nustatyti įsigytų prekių įtakos įmonės pelnui, sąnaudoms ir pan., kokios konkrečiai prekės buvo ir išviso, ar buvo naudojamos įmonės reprezentaciniais tikslais, nėra galimybės, kaip ir konstatuoti, jog tam tikros prekės buvo naudojamos įmonės ūkinėje veikloje. Vadovaudamasis Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutartyje konstatuotais faktais, atsižvelgęs į ieškovės pateiktą atsakovo įsigyto turto sąrašą, jo pobūdį bei vadovaudamasis CK 1.5 straipsniu, teismas pasisakė, kad jis neturi pagrindo manyti, jog šis turtas galėjo būti reikalingas ir buvo faktiškai naudojamas įmonės komercinėje veikloje, t. y. labiau tikėtina, kad atsakovas šį trumpalaikį turtą įmonės sąskaita naudojo ir suvartojo savo asmeniniais tikslais, o ne įmonės interesais. Dėl atsakovo fiduaciarinės pareigos pažeidimo, naudojant įmonės lėšas priešingais įmonei interesais, įmonė iš esmės prarado pinigines lėšas, kurios buvo panaudotos atsakovų asmeniniams poreikiams tenkinti, įmonė turtu nesinaudojo, o šiuo metu šis turtas yra visiškai nusidėvėjęs ir mažavertis, todėl, teismo vertinimu, šiuo atveju ieškovė pagrįstai žalos dydį grindė sąraše nurodytų prekių įsigijimo išlaidų dydžiu. Įrodymų, paskaičiavimų, paneigiančių prašomo priteisti žalos dydžio pagrįstumą, atsakovai nepateikė.

37.       Teismas pažymėjo, kad įmonės vadovas privalo vykdyti lojalumo pareigą bendrovei, todėl jis negali painioti turto, kurį jis gavo būdamas įmonės vadovu, asmeninei naudai (CK 2.87 straipsnio 4 dalis). Taigi, šiuo atveju, įmonės turto panaudojimas asmeniniams poreikiams tenkinti vertinamas kaip įmonės vadovo pareigų pažeidimas. Teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės kartu su ieškovės paskaičiavimais pagal turimas sąskaitas faktūras patvirtino ieškovės nurodytą faktą, jog atsakovas M. Z., naudodamas 33 198,32 Eur įmonės lėšas asmeniniams poreikiams tenkinti, padarė žalą ieškovei.

38.       Teismas konstatavo, kad Lietuvos teisiniame reguliavime nėra įtvirtinta bendros sutuoktinių atsakomybės pagal vieno iš jų prisiimtas prievoles principo, todėl nesant duomenų apie atsakovo sutuoktinės M. Z. dalyvavimą įmonės veikloje ar sudarant aptartus sandorius, teismas pasisakė, kad nėra pagrindo išvadai, jog ieškovė šiuo atveju įrodė sutuoktinių bendros prievolės faktą. Vien įsigytų prekių asmeninio naudojimo pobūdis neleidžia pagrįstai manyti, jog šios prekės buvo panaudotos šeimos poreikiams tenkinti. Teismas darė išvadą, kad ieškovė nepateikė pakankamai įrodymų, leidžiančių daryti išvadą apie bendros sutuoktinių prievolės sąlygas vadovaujantis CK 3.109 straipsniu, todėl teismas atmetė reikalavimą atsakovės M. Z. atžvilgiu.

39.       Dėl ieškinio senaties termino taikymo teismas konstatavo, kad ieškinys buvo pareikštas 2015 m. gruodžio 21 d. Teismas atkreipė dėmesį, jog pats atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, jog ieškinio senaties pradžia turi būti skaičiuojama nuo 2013 m. sausio 5 d., todėl ieškinys turėjo būti pareikštas ne vėliau kaip 2016 m. sausio 5 d. Todėl teismas vertino, kad vien ši aplinkybė patvirtina, jog, atsižvelgus į ieškinio pareiškimo datą, ieškinio senatis yra nepraleista. Taip pat teismas pažymėjo, kad nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo 2012 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartimi buvo išspręstas klausimas dėl bankroto administratoriaus paskyrimo. Todėl akivaizdu, kad bankroto administratoriui apie ginčo sandorius tapo žinoma tik po bankroto bylos iškėlimo. Teismas sprendė, kad vadovaujantis CK 1.5 straipsniu ieškinys galėjo būti pareikštas tik po bankroto bylos iškėlimo. Buvęs įmonės vadovas neperdavė visų įmonės dokumentų, o tai apsunkino bankroto administratoriaus galimybes nustatyti realią įmonės finansinę padėtį, todėl teismas pritarė ieškovei, kad šiuo atveju ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas ne ankščiau kaip nuo 2013 m. sausio mėn., kuomet iš perduotų dokumentų paaiškėjo, jog kreditorių teisės gauti reikalavimų patenkinimą buvo pažeistos, todėl teismas konstatavo, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Teismas pažymėjo, kad aptartas įmonės vadovo elgesys – nesiėmimas veiksmų ginti įmonės interesus, įmonės dokumentų neperdavimas įstatyme numatytais terminais, taip pat kitos bylos nagrinėjimas (dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu), šios bylos pobūdis, susiję su viešuoju interesu, o tai leidžia daryti išvadą, jog net ir esant praleistam ieškinio senaties terminui, šis terminas turi būti atnaujintas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 1.131 straipsnio 2 dalis).

40.       Dėl reikalavimo priteisti iš solidarių atsakovų M. Z., G. R. ir O. R. 607 564,79 Eur žalą teikiant paskolas susijusioms įmonėms, teismas pasisakė, kad byloje jau yra nustatyta, kad buvęs bendrovės vadovas sąmoningai blogai valdė bendrovę, bendrovės lėšas be teisinio pagrindo pervedinėjo kitiems – su juo pačiu ir kitu akcininku (G. R.) glaudžiais ryšiais susijusiems – juridiniams asmenims, taip „išvesdamas“ iš bendrovės dideles pinigų sumas, jos turtą naudojo kaip savo turtą asmeninei naudai, be to, neužtikrino, jog akcininkas G. R. nenaudotų bendrovės lėšų savo asmeniniams poreikiams tenkinti.

41.       Atsižvelgęs į tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. vasario 29 d. nutartyje konstatavo, jog ieškovė nepagrįstai pervedė 127 085,26 Eur sumą UAB „R Consulting“, teismas bankroto administratoriaus su tuo susijusį reikalavimą vertino kaip pagrįstą. Teismas pastebėjo, kad Vilniaus apygardos teismas 2014 m. liepos 7 d. sprendimu už akių patenkino ieškovės prašymą priteisti šią sumą iš UAB „R Consulting“. Teismas padarė išvadą, kad, teismams nustačius prejudicinius faktus dėl atsakovų neteisėtų veiksmų, jų nereikia įrodinėti.

42.       Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, išskyrus atsakovų deklaratyvius paaiškinimus apie pagrindinės įmonės (ieškovės) investicijas į dukterines įmones. Atsakovai nepateikė objektyvių duomenų, kad šie sandoriai buvo naudingi ieškovei, atitiko jos interesus, kad sandoriai yra pateisinami normalia ūkine rizika.

43.       Bylos duomenims įmonės ERP Nordic Oy tikraisiais nariais buvo G. R., M. Z. ir O. R. Ieškovei atliekant mokėjimus šiai įmonei 2008–2009 m. direktoriumi buvo M. Z. Teismas atkreipė dėmesį, kad O. R. turėjo tik 5 proc. ieškovės akcijų. Teismas sprendė, kad toks nežymus turimų akcijų skaičius neleidžia konstatuoti, jog tarp jos veiksmų ir prašomos priteisti žalos yra pakankamas priežastinis ryšys, kad toks turimų balsų skaičius nulėmė paskolos suteikimą šiai įmonei bei išieškojimo nevykdymą. Teismas pažymėjo, kad byloje dėl tyčinio bankroto šios atsakovės veiksmai buvo vertinami kitais su šios bylos dalyku nesusijusiais aspektais (dėl įmonės konkurencingumo, dėl atsakovės įsiskolinimo įmonei). Taigi, vien tai, kad ši atsakovė turėjo 5 proc. akcijų ir buvo dukterinės įmonės ERP Nordic Oy nare, teismo vertinimu, nesudarė pakankamo pagrindo spręsti apie jos civilinę atsakomybę šioje byloje.

44.       ERP Nordic Oy valdyme dalyvavo pagrindiniai ieškovės akcininkai (M. Z. ir G. R., turėję po 45 proc. akcijų), todėl teismas vertino, jog akivaizdu, kad jie žinojo apie paskolos sandorius ir jiems pritarė. Ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai – paskolos sutartys bei mokėjimų pavedimai įrodė, jog ieškovė pervedė ERP Nordic Oy 93 947 Eur ir nesiėmė jokių veiksmų šioms paskoloms išsiieškoti. Šioje byloje aptartos bei byloje dėl įmonės bankroto pripažino tyčiniu konstatuotos aplinkybės apie tyčinius atsakovų neteisėtus veiksmus patvirtino, kad dėl bendrų šių atsakovų nesąžiningų neteisėtų veiksmų įmonė neteko 93 947 Eur, todėl šią žalą teismas priteisė ieškovės naudai.

45.       Teismas sprendė, kad ieškovės pateikti juridinių asmenų registro duomenys patvirtina, jog ieškovė buvo UAB „Terridea“ akcininkė. UAB „Mokomatas“ akcininke taip pat buvo ieškovė. UAB „R Consulting“ akcininku buvo G. R.. UAB „Realty Progressus Group“ akcininkai buvo M. Z. ir atsakovo G. R. motina Z. R.. Teismo vertinimu, šios aplinkybės patvirtina, kad akcininkas G. R., valdantis 45 proc. ieškovės akcijų, žinojo apie pinigų pervedimus susijusioms įmonėms ir tokiems sandoriams pritarė. Teismas konstatavo, kad suteiktų paskolų ar be pagrindo sumokėtų lėšų minėtos įmonės ieškovei negrąžino ir nėra duomenų, kad realiai šios lėšos gali būti operatyviai grąžintos, kad būtų patenkinti kreditorių reikalavimai. Teismas, nenustatęs O. R. ryšio su aptartomis įmonėmis, ieškinį jos atžvilgiu atmetė.

46.       Teismas pažymėjo, kad atsakovai nepateikė įrodymų, paneigiančių ieškovės pateiktų duomenų apie padarytos žalos faktą ir dydį, t. y. UAB „Terridea“ negražinta paskolų suma buvo 282 586,98 Eur, UAB „Mokomatas“ – 51 447 Eur, UAB „Realty Progresus Group“ – 52 498,55 Eur, o UAB „R Consulting“ be pagrindo buvo pervesta 127 085,26 Eur. Atsakovai, būdami ieškovės akcininkai, turintys lemiamą balsų skaičių, taip pat būdami tiesiogiai ar netiesiogiai susiję su įmonių, kurioms buvo pervedamos lėšos, valdymu, geriausiai žinojo aplinkybes apie mokėjimus šioms įmonėms, todėl, teismo vertinimu, jie turėjo daugiau galimybių įrodyti bylai reikšmingas aplinkybes.

47.       Teismas konstatavo, kad atsakovai bendrais veiksmais pažeidė lojalumo pareigą įmonei, veikė esant interesų konfliktui nesąžiningai naudojant įmonės turtą, pervesdami pinigines lėšas susijusioms įmonėms, dėl ko padarė ieškovei žalą. Dėl šių priežasčių teismas iš M. Z. ir subsidiariai iš G. R. ieškovės naudai priteisė 607 564,79 Eur (93 947 Eur + 282 586,98 Eur + 51 447 Eur + 127 085,26 Eur + 52 498,55 Eur) nuostolių atlyginimą, remdamasis CK 2.50 straipsnio 3 dalimi, 2.87 straipsniu, 6.246–249 straipsniais, 6.263 straipsniu, Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 dalimi, ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalimi.

48.       Teismas, įvertinęs ieškovės nurodytą išieškotų lėšų sumą (122 812 Eur), į bankroto byloje patenkintų reikalavimų sumą (5 227 896,5 Eur), atsižvelgęs į tai, kad bankroto procedūros turi būti vykdomos operatyviai, kad kreditoriai kuo greičiau gautų finansinių reikalavimų patenkinimą, sprendė, jog šioje byloje nėra pagrindo išvadai, jog priteistos iš atsakovų sumos viršytų bankroto proceso metu nepatenkintų reikalavimą sumą (IBĮ 20 straipsnio 7 dalis). Patenkinęs pagrindinį reikalavimą, teismas patenkino reikalavimą dėl 6 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų priteisimo nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (CK 6.37 straipsnis, 6.210 straipsnis). Teismas sprendė, kad atsakovai šiuo atveju veikė kaip verslininkai.

49.       Teismas netenkinęs ieškinio atsakovių O. R. ir M. Z. atžvilgiu, priteisė iš ieškovės jų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

III. Apeliacinio skundo argumentai

50.       Apeliantas M. Z. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 25 d. sprendimo dalį ir reikalavimus dėl 119 073,55 Eur žalos bei 607 564,79 Eur nuostolių atlyginimo atmesti. M. Z. prašo šios bylos nagrinėjimą sustabdyti iki galutinio ir neskundžiamo teismo sprendimo priėmimo Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-15-312/2019. Nesutikimą su teismo priimtu sprendimu M. Z. grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

50.1.                      Ieškovė prašė 84 807,82 Eur sumą priteisti kaip žalą, ieškinio pagrindu šioje dalyje taip pat buvo aplinkybės, susijusios ne su skolos, o su žalos padarymo faktu, tačiau dėl apelianto negrąžintų paskolų priteisimo kaip ieškovės patirtos žalos, teismas priimdamas sprendimą dėl šios ieškinio dalies, nurodė tik vieną teisės normą, CK 6.873 straipsnį, jokių teisės normų, susijusių su deliktine apelianto atsakomybe, teismas sprendime nenurodė. Taigi, teismo motyvai dėl šios ieškinio dalies nepagrindė deliktinės atsakomybės apeliantui taikymo, o suponavo išimtinai sutartinę atsakomybę pagal paskolos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Tokiu būdu teismas išėjo už ieškinio reikalavimo ribų, dėl ko teismo sprendimas šioje dalyje pažeidė CPK 265 straipsnį.

50.2.                      Dėl 33 198,32 Eur dydžio žalos priteisimo nėra jokių įrodymų (išskyrus subjektyvius ieškovės teiginius), jog turtas nebuvo naudojamas ieškovės veiklai vykdyti. Teismas neįvertino aplinkybės, kad dalis turto, nurodomo, kaip nesusijusio su ieškovo veikla, buvo parduota už bendrą 9 442,18 Eur sumą, todėl, kiek tai susiję su atitinkamu turtu, priteistinos žalos dydis turėjo būti mažinamas turto pardavimo verte. Be to, teismas nevertino nei ilgalaikio turto nusidėvėjimo fakto, nei fakto dėl trumpalaikio turto nurašymo, nei šio turto apskaitymo fakto. Teismas neįvertino to, kad įtraukdama sąskaitas į savo apskaitą, ieškovė įgijo teisę atskaityti turto įsigijimo PVM, todėl, bet kokiu atveju, ieškovė visiškai nepagrįstai savo nuostolių dydį įvardina kaip bendrą atsakovo atliktų įsigijimų sumą. Dalies su turto įsigijimu susijusių įrodymų ieškovė teismui nepateikė, tačiau teismas priteisė žalą, nors nebuvo nurodytos nei konkrečios prekės, nei kada, nei kaip jos buvo įsigytos.

50.3.                      Dėl 607 564,79 Eur nuostolių atlyginimo, teismas visiškai neįvertino aplinkybės, kad BUAB „Terridea“ bankroto byloje patvirtintas ieškovės finansinis reikalavimas sudarė viso 622 484,45 Lt, kas atitinka 180 283,96 Eur, todėl, UAB „Terridea“ gautos, tačiau negrąžintos paskolos dydis bet kokiu atveju negalėjo viršyti 180 283,96 Eur. Be to, ieškovei teigiant, kad buvo suteikta 282 586,98 Eur paskola, ir esant patvirtintam finansiniam reikalavimui į UAB „Terridea“ 282 586,98 Eur sumą, laikytina, kad paskolos dalis (sudaranti ne mažiau kaip 102 303,02 Eur) ieškovei buvo grąžinta. Todėl akivaizdu, kad ieškovės prašoma priteisti žala viršija ieškovės nuostolius. Tokiu būdu buvo pažeistas teisingo žalos atlyginimo bei teisingumo principas. Kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita. Byloje nebuvo įrodytas ieškovės nurodytas 282 586,98 Eur nuostolių dydis, patirtas dėl paskolos suteikimo UAB „Terridea“, todėl teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė CK 6.251 straipsnio 1 dalies nuostatas.

50.4.                      Vilniaus apygardos teismas nepripažino, kad paskolų teikimas laikytinas tyčinio bankroto požymiu, todėl teismas nepagrįstai konstatavo neteisėtus veiksmus, kaip nustatytus prejudiciniu sprendimu. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutartyje civilinėje byloje  Nr. B2-5468-585/2015 konstatuota, kad pinigų skolinimas buvo normali ieškovės veikla. Veiksmų neteisėtumas buvo nurodytas tik dėl piniginių lėšų, išmokėtų į UAB „R Consulting“, dėl jokių kitų paskolų pasisakyta nebuvo, todėl prejudicija negalima.

50.5.                      Teismas sprendime nemotyvavo, kodėl atitinkami veiksmai pripažinti atlikti tyčia siekiant sukelti ieškovei žalą. Byloje nebuvo pateikta nei vieno įrodymo, iš kurio būtų galima spręsti, jog paskolų teikimas ieškovės dukterinėms bendrovėms (ERP Nordic Oy, UAB „Mokomatas“, UAB „Terridea“), kuriose ieškovė paskolų suteikimo metu turėjo 100 procentų akcijų, buvo atliekamas tyčia, apeliantui suvokiant, kad paskolos nebus grąžinamos. Ieškovė turėjo įrodyti atsakovų siekį ar žinojimą, kad konkreti žala atsiras, tačiau atitinkamos aplinkybės neįrodinėjo, todėl ieškinys tenkintas nepagrįstai.

50.6.                      Jokie sprendimai dėl skolos ieškovei priteisimo iš UAB „R Consulting“ apeliantui neturi prejudicinės galios, nes jis šiuose procesuose nedalyvavo. Be to, aplinkybės susijusios su atitinkamu lėšų išmokėjimu yra nagrinėjamos Vilniaus apygardos teisme, baudžiamojoje byloje Nr. 1-15-312/2019, kurios dalykas yra piniginių srautų judėjimas tarp bendrovės ir UAB „R Consulting“. Esant tokioms aplinkybėms, turėtų būti svarstomas šios civilinės bylos sustabdymo klausimas, remiantis CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nes bet kokie išsamesni apelianto pasisakymai atitinkamu klausimu šioje civilinėje byloje pažeistų jo teisę į gynybą baudžiamojoje byloje, atsisakant teikti parodymus. Atsižvelgdamas į šią aplinkybę, ir siekdamas, kad šioje byloje pateikti paaiškinimai nebūtų naudojami baudžiamojoje byloje, apeliantas negali tinkamai gintis nuo ieškovės pateiktų reikalavimų. Be to, baudžiamoji byla pradėta anksčiau, nei pateikti atitinkami ieškovės reikalavimai šioje civilinėje byloje. Abiejose bylose teikiami reikalavimai, susiję su piniginių lėšų pasisavinimu ar iššvaistymu.

51.       Apeliantas G. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 25 d. sprendimo dalį, kuria priteista subsidiariai iš atsakovo G. R. ieškovės naudai 607 564,79 Eur nuostolių atlyginimas ir priteista 6 proc. metinių palūkanų už priteistas sumas. Apeliantas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nesutikimą su teismo priimtu sprendimu apeliantas grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

51.1.                      Teismas skundžiamu sprendimu nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos civilinėse bylose dėl žalos atlyginimo tyčinio bankroto atveju ir neatsižvelgė į pagrindinę priežastį, nulėmusią žalos kreditoriams padarymą, – bendrovės dokumentų ir turto, kurio pakaktų atsikaityti su visais kreditoriais, neperdavimą bankroto administratoriui. Teismas, pažeisdamas CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punktą, sprendime nenurodė nei vieno argumento ir motyvo, kodėl atsisakė vertinti faktą, jog ieškovės turto būtų pakakę atsiskaityti su visais kreditoriais, ir kad visa žala kreditoriams yra atsiradusi dėl neteisėtų atsakovo M. Z., kaip įmonės vadovo, veiksmų.

51.2.                      Už savalaikį ieškovės balanso sudarymą ir teisingų duomenų nurodymą buvo atsakingas atsakovas M. Z.. Jeigu balanse nurodytas neegzistuojantis turtas, tai tokiu atveju, žalą kreditoriams nulėmė kiti vienasmeniai atsakovo M. Z. neteisėti veiksmai (neveikimas), neteisingų duomenų nurodymas balanse, savalaikis nesikreipimas dėl bankroto bylos iškėlimo. Nurodytus faktus baigiamųjų kalbų metu akcentavo atsakovo G. R. atstovas, tačiau teismas nepasisakė, kodėl jų nevertino ir jais nesivadovavo. Teismo priteisti 607 564,79 Eur nuostoliai atsirado dėl vienasmeniškų atsakovo M. Z. neteisėtų veiksmų.

51.3.                      Teismas visiškai nepagrįstai ir nemotyvuotai 607 564,79 Eur nuostoliais pripažino ieškovės pervestas paskolų sumas. Prievolė, kylanti iš delikto, ir prievolė, kylanti dėl paskolos sutarties ar kitokių įsipareigojimų pažeidimo, nėra tapačios prievolės rūšys. Atsakovas, kaip ieškovės akcininkas, neturėjo lojalumo pareigos įmonei (kuri taikoma valdymo organų nariams), bei neturėjo jokių teismo konstatuotų interesų konfliktų. Nemotyvuota išvada dėl neva nesąžiningai naudoto ieškovės turto yra nepagrįsta nei teisiškai, nei faktiškai. G. R., kaip bendrovės akcininko, žinojimas apie paskolų teikimą ir pritarimas (nepritarimas) nėra ir negali būti laikomi neteisėtais veiksmais. Bendrovės akcininkai negali dalyvauti ir nedalyvauja bendrovei teikiant paskolas. Paskolų teikimas yra susijęs su kasdienine ūkine bendrovės veikla, kurią organizuoja ir vykdo valdymo organas, šiuo atveju ieškovės vadovas M. Z.. Ieškovės akcininkai nepriiminėjo sprendimų dėl paskolų teikimo ar neteikimo minėtoms bendrovėms. Akcininko atsakomybė, kitaip nei valdymo organo nario atsakomybė pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį, yra ribota. Skundžiamame sprendime teismas nenustatė CK 2.50 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos pareigos pažeidimo iš atsakovo G. R. pusės, todėl subsidiari atsakomybė jam pritaikyta neteisėtai ir nepagrįstai.

51.4.                      Byloje nepateikta įrodymų, ar bankroto administratorius vykdė savo pareigą ir bandė susigražinti pinigus iš skolininko ERP Nordic Oy. Taip pat teismas nepagrįstai nusprendė, jog G. R. yra susijęs su ERP Nordic Oy pagal ieškovės pateiktus netinkamus įrodymus, kurių kilmė nežinoma, o duomenų tikrumas nepatikrinamas.

51.5.                      Dėl ieškovės paskolos sutarčių su UAB „Terridea“, UAB „Mokomatas“, UAB „Realty Progressus Group“, teismas nenurodė ir neatskleidė, kaip atsakovo M. Z. suteiktos paskolos šioms bendrovėms tapo žala, už kurią atsakingas ir G. R.. Taip pat teismas nenurodė, kokie neteisėti atsakovo G. R., kaip akcininko, veiksmai nulėmė žalos padarymą (paskolos suteikimą ir jos negrąžinimą). Be to, iš paskolos teisinių santykių atsiradusi ir vien su paskolos negrąžinimo faktu ieškovės siejama apelianto prievolė negali būti priteisiama remiantis žalos (nuostolių) atlyginimo institutu.

51.6.                      Dėl ieškovės pervestų piniginių lėšų UAB „R Consulting“ Vilniaus apygardos teismas 2014 m. liepos 7 d. sprendimu už akių patenkino ieškovės bankroto administratoriaus prašymą priteisti šią sumą iš UAB „R Consulting“. Taigi, teismas šiuo atveju nepagrįstai pakartotinai priteisė nurodytą sumą, įvardindamas ją, kaip padarytą žalą.

51.7.                      Dėl procesinių palūkanų priteisimo, teismo sprendime nėra motyvų, kuriais būtų pagrindžiamas atsakovo G. R. veikimas kaip verslininko. Rezoliucinėje teismo sprendimo dalyje taip pat nepagrįstai procesinės palūkanos priteistos nuo sumų (nenurodant kokių) iš abiejų atsakovų nuo bylos iškėlimo dienos, neatsižvelgiant į faktą, jog atsakovui G. R. atsakomybė taikyta subsidiariai.

51.8.                      Atsiliepime į patikslintą ieškinį atsakovas G. R. prašė pripažinti, kad ieškovė nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį atsakovo G. R. atžvilgiu ir už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis prašė paskirti 5 792 Eur baudą ir 50 proc. iš šios baudos lygiomis dalimis paskirti atsakovams, tačiau šio reikalavo teismas nenagrinėjo.

52.       Ieškovė BUAB „ERP“ atsiliepime prašo apeliacinius skundus atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime ieškovė nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

52.1.                      Apeliaciniame skunde M. Z. neginčija pirmosios instancijos teismo nustatyto fakto, kad iš įmonės kasos jam buvo išduota 1 067,41 Eur ir šios sumos atsakovas negrąžino, todėl laikytina, kad šioje dalyje sprendimas yra pagrįstas.

52.2.                      M. Z. apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatyto fakto, kad jis bankroto administratoriui neperdavė visų įmonės dokumentų. Be to, pats atsakovas teikė skolininkų sąrašą bei įmonės trumpalaikių paskolos sutarčių sąrašą, iš kurio matyti, kad atsakovo skolos suma ieškovei yra tokio pat dydžio, kokia yra nurodyta ieškinyje – 84 807,82 Eur. Ši suma sutampa ir su ieškovės naudotoje buhalterinėje programoje fiksuota atsakovo skolos ieškovei suma, todėl laikytina, kad M. Z. skola ieškovei egzistuoja. Teismas, tinkamai kvalifikavęs tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, pagrįstai ginčo sumą priteisė iš M. Z. ieškovės naudai.

52.3.                      Teismas pagrįstai konstatavo, kad M. Z. nesusijusio su ieškovės ūkine komercine veikla turto pirkimui išleido 33 198,32 Eur. Vilniaus apygardos teismas nutartyje dėl tyčinio bankroto konstatavo faktines aplinkybes, kad M. Z. naudojosi ieškovės lėšomis kaip asmeninėmis ir įsigijo prekes asmeniniam naudojimui. Kadangi nutartis dėl tyčinio bankroto yra įsiteisėjusi, ji turi prejudicinę galią ginčo situacijoje, todėl yra pakankamas įrodymas paneigti M. Z. teiginius apie tai, kad prekės, nurodomos patikslintame ieškinyje buvo naudojamos ieškovės ūkinei komercinei veiklai vykdyti.

52.4.                      Dėl 607 564,79 Eur nuostolių atlyginimo, kai skolinama siekiant „išvesti“ pinigus iš įmonės ar juos paslėpti, toks skolinimas yra laikytinas apsimestiniu ir nesąžiningu, todėl negali būti vertinamas kaip įprastinė verslo praktika.

52.5.                      Dėl 127 085,26 Eur paskolos UAB „R Consulting“, toks veiksmas, kai kitam juridiniam asmeniui, kuris yra susijęs su kitu bendrovės akcininku G. R., yra be pagrindo pervedamos piniginės lėšos ir jos nėra grąžinamos bei jų nėra siekiama išsiieškoti, yra akivaizdus siekis „išvesti“ iš ieškovės pinigines lėšas bei jas paslėpti. Kadangi šioje schemoje dalyvavo tiek M. Z., tiek G. R., teismas pagrįstai iš jų abiejų priteisė ginčo sumą. Aplinkybė, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu iš UAB „R Consulting“ jau buvo priteista 127 085,26 Eur savaime nieko nereiškia, nes šie pinigai nebuvo sugrąžinti ieškovei, todėl žalą turi atlyginti kalti asmenys – M. Z. ir G. R.

52.6.                      Dėl 282 586,98 Eur paskolos UAB „Terridea“, M. Z. bankroto administratoriui neperdavė visų dokumentų, kurie būtų susiję su ieškovės teiktomis paskolomis UAB „Terridea“, nes tokiais veiksmais galimai siekė nuslėpti suteiktas paskolas UAB „Terridea“, apsunkinti pačių paskolų susigrąžinimą bei nesąžiningai pasisavinti ieškovei priklausančias pinigines lėšas. Byloje esantis pavedimų sąrašas patvirtino mokėjimus iš ieškovės į UAB „Terridea“, todėl atsakovų skunduose keliami klausimai, kad neva paskolų suteikimas nebuvo įrodytas, laikytini nepagrįstais. Atsakovai M. Z. ir G. R. sąmoningai neperdavė reikšmingų dokumentų bankroto administratoriui ir siekė nuslėpti paskolų buvimo faktą, taip siekdami išvengti prievolės įvykdymo ir galimos atsakomybės. Kadangi M. Z. buvo ieškovės vadovu, o G. R. didžiuoju akcininku, taip pat tiek M. Z., tiek G. R. skirtingais laikotarpiais buvo UAB „Terridea“ vadovais, laikytina, kad jie abu turėtų būti atsakingi už žalą, padarytą ieškovei, suteikiant paskolas UAB „Terridea“. Taip pat ir dėl paskolų UAB „Mokomatas“ bei UAB „Realty Progressus Group“.

52.7.                      Dėl 93 947 Eur paskolų ERP Nordic Oy, teismas pagrįstai sprendė, kad ERP Nordic Oy valdyme dalyvavo pagrindiniai ieškovės akcininkai (M. Z. ir G. R., turėję po 45 proc. akcijų), todėl, akivaizdu, kad jie žinojo apie paskolos sandorius ir jiems pritarė. Teismas pagrįstai vertino, kad M. Z. ir G. R. bendrais veiksmais pažeidė lojalumo pareigą įmonei, veikė esant interesų konfliktui nesąžiningai naudojant įmonės turtą, pervedant pinigines lėšas susijusioms įmonėms, dėl ko padarė įmonei žalą, kuri priteistina iš M. Z. ir subsidiariai iš G. R.

    Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

53.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl prašymo sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą

54.       Atsakovas M. Z. apeliaciniame skunde teigia, kad ši byla turėtų būti stabdoma, kol bus išnagrinėta baudžiamoji byla Nr. 1-15-312/2019, nes baudžiamosios bylos dalykas yra piniginių srautų judėjimas tarp UAB „ERP“ ir UAB „R Cousulting“. Pasak M. Z., civilinė byla stabdytina tam, kad šioje (civilinėje) byloje jis negali pateikti paaiškinimų, nes jie bus naudojami prieš jį baudžiamojoje byloje. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-6-312/2020, kurioje M. Z. yra kaltinamasis.

55.       Teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka (CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką, CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu galima sustabdyti civilinę bylą tik tada, kai nagrinėjamos bylos yra susijusios taip, jog kitoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę ar privalomąją galią sustabdomai bylai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-309/2009, 2011 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-185/2011, 2012 m. spalio 12 d. nutartį Nr. 3K-3-424/2012); teismui, siekiančiam išspręsti byloje pareikštą reikalavimą, reikalingi tam tikri faktai, kuriuos būtina nustatyti kitoje byloje, ir bylą nagrinėjantis teismas pats negali jų nustatyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2007, 2009 m. rugsėjo 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-309/2009, 2010 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2010); kai tarp nagrinėjamos civilinės bylos ir teisinio rezultato kitoje neišnagrinėtoje byloje yra prejudicinis ar kitas tiesioginis teisinis ryšys, t. y. kai kitoje civilinėje byloje nustatyti faktai turės teisinę reikšmę priimant teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2004, 2006 m. kovo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-238/2006). Jeigu teismas visus teisiškai reikšmingus faktus gali nustatyti nagrinėjamoje byloje, kai tarp bylų nėra prejudicinio ar kito tiesioginio teisinio ryšio, teismas neturi teisės sustabdyti bylos ir savo kompetencijos perkelti kitam teismui ar kitai institucijai. Galima ar ne išnagrinėti civilinę bylą, kol neišspręsti su ja susiję klausimai kitoje nagrinėjamoje byloje, kiekvienu atveju nustato teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-268/2005, 2011 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-185/2011, 2012 m. liepos 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-383/2012).

56.       Bylos sustabdymo klausimą keliantis atsakovas M. Z. apeliaciniame skunde nenurodo, kuo nagrinėjama civilinė ir baudžiamoji bylos yra susijusios taip, jog baudžiamojoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę ar privalomąją galią civilinei bylai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat nenustatė, kad tarp nagrinėjamos civilinės bylos ir teisinio rezultato nurodytoje baudžiamojoje byloje yra prejudicinis ar kitas tiesioginis teisinis ryšys. Tai, kad civilinėje byloje M. Z. yra atsakovas, o baudžiamojoje byloje kaltinamasis, t. y., jog M. Z. teisė baudžiamojoje byloje atsisakyti teikti parodymus galimai trukdo gintis nuo civilinėje byloje pareikštų reikalavimų, nereiškia, jog egzistuoja civilinės bylos privalomo sustabdymo pagrindas, numatytas CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Juo labiau tokiu pagrindu nėra M. Z. apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad baudžiamoji byla pradėta anksčiau, nei pateikti ieškovės reikalavimai šioje civilinėje byloje.

57.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nenustačiusi aplinkybės, jog negalima nagrinėti bylos, kol bus išspręsta Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-6-312/2020 (buvęs bylos Nr. 1-15-312/2019), netenkina atsakovo M. Z. prašymo dėl bylos nagrinėjimo sustabdymo.

Dėl nagrinėjamo ginčo ribų

58.       Pirmosios instancijos teismas ieškovės naudai iš atsakovo M. Z. asmeniškai priteisė 119 073,55 Eur žalą bei iš atsakovų M. Z. ir subsidiariai G. R. priteisė 607 564,79 Eur nuostolių atlyginimą. Apeliacinius skundus pateikė tiek M. Z., tiek ir G. R.

59.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas abiems atsakovams – vadovui ir akcininkui atsakomybę dėl 607 564,79 Eur nuostolių atlyginimo taikė trimis pagrindais CK 2.87 straipsnio 7 dalies, CK 2.50 straipsnio 3 dalies, ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalies pagrindu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal ieškovės pareikštą faktinį ieškinio pagrindą netaikytina atsakomybė už tyčinį bankrotą ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalies pagrindu bei civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo prezumpcijos, nes ši ĮBĮ 20 straipsnio redakcija, patvirtinta įstatymu Nr. XII-237, įsigaliojo tik nuo 2013 m. spalio 1 d., t. y. jau po bankroto bylos ieškovei iškėlimo ir veiksmų, pripažintų tyčiniais, atlikimo, be to, ieškovė šioje byloje pasirinko reikšti reikalavimus dėl atskirų neteisėtų veiksmų grupių, kurių dalis apskritai nebuvo tyčinio bankroto bylos nagrinėjimo dalykas, o ne bendrai dėl visų atsakovų veiksmų, kurie galimai privedė įmonę prie bankroto. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje sprendė tik dėl šių veiksmų – vadovo negrąžintos paskolos iš bendrovės teisėtumo, penkių atliktų mokėjimų skirtingoms bendrovėms teisėtumo bei bendrovei priklausančių lėšų sumos, kurią vadovas panaudojo savo asmeniniams poreikiams, pripažinimo žala ieškovei. Ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu byloje iš šių veiksmų buvo aptartas tik lėšų pervedimas vienai bendrovei – UAB „R Consulting“ ir bendrovės lėšų panaudojimas vadovo asmeniniams poreikiams tenkinti.

60.       Kaip minėta, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Bankroto administratoriaus atstovaujamai ieškovei bankrutavusiai UAB „ERP“ nepateikus apeliacinio skundo, byla apeliacine tvarka nagrinėjama tik apeliantų (atsakovų M. Z. ir G. R.) apeliacinių skundų ribose, todėl teisėjų kolegija sprendžia tik dėl šių atsakovų civilinės atsakomybės CK 2.87 straipsnio 7 dalies ir CK 2.50 straipsnio 3 dalies pagrindu.

    Dėl tyčinio bankroto bylos atnaujinimo įtakos nagrinėjamai bylai

61.       Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartimi procesas Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. B2-5468-585/2015 dėl UAB „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu buvo atnaujintinas tiek, kiek tai susiję su UAB „ERP“ akcininkų G. R. ir O. R. veiksmų (neveikimo) privedant įmonę prie bankroto tyčia teisėtumo ir priežastinio ryšio su tyčiniu bankrotu įvertinimu, kiek tai susiję su šių akcininkų kreipimusi dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „ERP“. M. Z. atžvilgiu byla nėra atnaujinta.

62.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi tyčinio bankroto bylos atnaujinimo apimtį ir peržiūrimų veiksmų laikotarpį, pažymi, kad tyčinio bankroto bylos eiga neturi įtakos šioje byloje nagrinėjamai akcininko (G. R.) atsakomybei, nes šioje byloje pagal apeliacinio skundo ribas keliamas minėto akcininko atsakomybės klausimas tik už piniginių lėšų pervedimus juridiniams asmenims, o atnaujintoje byloje dėl tyčinio bankroto iš naujo vertintinas faktas dėl neteisėtu pripažinto akcininkų kreipimosi dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo. Be to, faktinis atnaujintos tyčinio bankroto bylos pagrindas neapima šioje nagrinėjamoje byloje vertinamų faktų laike, nes pastarieji faktai yra įvykę anksčiau, nei tyčinio bankroto byloje vertinami įvykiai. Nagrinėjamoje civilinėje byloje bankroto administratorei žalą kildinant iš kitų G. R. veiksmų, nei tie, kurių neteisėtumas yra vertinamas atnaujintoje tyčinio bankroto byloje, teisėjų kolegija sprendžia, kad ši byla gali būti išnagrinėta iš esmės nepriklausomai nuo teismo išvadų tyčinio bankroto byloje.

Dėl akcininko atsakomybės

63.       Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 2.50 straipsnio 3 dalimi, 2.87 straipsniu, 6.246–6.249 straipsniais, 6.263 straipsniu, Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 dalimi ir ĮBĮ (neteko galios nuo 2020 m. sausio 1 d.) 20 straipsnio 7 dalimi, ieškovės naudai subsidiariai M. Z. atžvilgiu iš atsakovo G. R. (ieškovės akcininko) priteisė 607 564,79 Eur ieškovės patirtų nuostolių dėl ieškovės kitiems juridiniams asmenims pervestų sumų. Atsakovas G. R. apeliaciniame skunde su tokiu teismo sprendimu nesutinka, tvirtindamas, kad visa žala kreditoriams yra atsiradusi dėl neteisėtų atsakovo M. Z., kaip įmonės vadovo, veiksmų.

64.       Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad juridinio asmens dalyvis per se (pats savaime) nėra juridinio asmens organas ir neturi įstatyme nustatytų pareigų bendrovei, išskyrus pareigą apmokėti įstatinį kapitalą, akcininkų susirinkime jis gali balsuoti vadovaudamasis savo interesais, jam galioja tik draudimas piktnaudžiauti ribota atsakomybe pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014, 2015 m. vasario 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-4-969/2015). Juridinio asmens dalyvio ir valdymo organo civilinė atsakomybė yra savarankiškos. Pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį dalyvis subsidiariai atsako pagal juridinio asmens prievoles kreditoriams, o pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį valdymo organo narys padarytą žalą privalo atlyginti juridiniam asmeniui. Tiek dalyviui, tiek valdymo organo nariui atsakomybė gali būti taikoma tik už jiems įstatymuose konkrečiai nustatytų pareigų, kurios savo pobūdžiu yra skirtingos, pažeidimą. Bendra vadovo ir akcininko solidarioji atsakomybė juridiniam asmeniui ar juridinio asmens kreditoriams galima tik išimtiniais subjektyvaus bendrininkavimo atvejais, kai juridinio asmens dalyvis ir valdymo organo narys (veikdami kaip tokie) bendrais neteisėtais veiksmais, pažeisdami jiems nustatytas pareigas, padaro žalos minėtiems subjektams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-665-969/2015).

65.       Jei akcininkas perima valdymo funkciją, jam taikytina atsakomybė kaip de facto (faktiniam) vadovui CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu. Ieškovė nagrinėjamoje byloje neįrodinėja, kad G. R. de facto buvo bendrovės vadovas. Taip pat nėra ginčo, kad pinigų kitiems juridiniams asmenims pervedimo metu G. R. nebuvo ieškovės valdymo organu, todėl jam nėra taikomos CK 2.87 straipsnyje nustatytos fiduciarinės pareigos bendrovei, taip pat netaikoma ir Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 dalis, numatanti, kad bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai.

66.       Akcininkas gali prarasti ribotos atsakomybės apsaugą, jei piktnaudžiauja savo ribota atsakomybe. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad jei akcininkai nevykdė valdymo funkcijos, tačiau pažeidė bendrąją sąžiningumo pareigą, piktnaudžiavo ribota atsakomybe, ir šie veiksmai nepriskirtini valdymo organo kompetencijai, atsakomybė akcininkui taikytina pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį, nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014). CK 2.50 straipsnio 3 dalyje nustatytai juridinio asmens dalyvio atsakomybei reikalinga šių sąlygų visuma: nesąžiningi, civilinės atsakomybės požiūriu – neteisėti ir kalti (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.248 straipsnio 3 dalis) – juridinio asmens dalyvio veiksmai; juridinio asmens negalėjimas įvykdyti prievolės; priežastinis ryšys tarp nesąžiningų veiksmų ir juridinio asmens negalėjimo vykdyti prievolės. 

67.       Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovai bendrais veiksmais pažeidė lojalumo pareigą įmonei, veikė esant interesų konfliktui nesąžiningai naudojant įmonės turtą, pervedant pinigines lėšas susijusioms įmonėms, dėl ko padarė įmonei žalą, taigi faktiškai taikė akcininkui atsakomybę CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu už fiduciarinių pareigų pažeidimą kartu su bendrovės vadovu. Aukščiau minėtų akcininko atsakomybės sąlygų CK 2.50 straipsnio 3 dalies pagrindu ieškovė neįrodinėjo ir teismas nenustatė. Kadangi, kaip buvo aptarta, akcininkas neturi fiduciarinių pareigų bendrovei bei neatlieka valdymo funkcijos, sutiktina su atsakovu, kad G. R., kaip bendrovės akcininko, žinojimas apie paskolų teikimą ir pritarimas (nepritarimas) nėra ir negali būti laikomi neteisėtais veiksmais. Ieškovės akcininkai nepriiminėjo sprendimų dėl paskolų teikimo ar neteikimo minėtoms bendrovėms. Paskolų teikimas yra susijęs su kasdienine ūkine bendrovės veikla, kurią organizuoja ir vykdo valdymo organas, šiuo atveju ieškovės vadovas M. Z..

68.       Atsižvelgdama į pirmiau nurodytą juridinio asmens dalyvio ir valdymo organo nario civilinės atsakomybės pagrindų skirtingumą, kad pagal bendrąją taisyklę juridinio asmens dalyvio ir valdymo organo nario civilinė atsakomybė yra individuali, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė atsakovo G. R. atžvilgiu civilinę atsakomybę.

Dėl vadovo atsakomybės

69.       Teisėjų kolegija toliau vertina, ar pagrįstai taikyta civilinė atsakomybė bendrovės vadovui CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu.

70.       Ieškovo įrodinėjimo naštos apimtis turi savo specifiką, kai vadovui atsakomybę siekiama taikyti už netinkamą verslo sprendimą. Tais atvejais, kai bendrovės vadovas priima verslo sprendimus, jis neprivalo užtikrinti, kad visi verslo sprendimai būtų naudingi bendrovei, t. y. neprivalo pasiekti tam tikro rezultato, todėl verslo sprendimo atveju neteisėtumas vertintinas kitaip, nei imperatyvios pareigos pažeidimo atveju. Teismui vertinant vadovo veiksmus verslo sprendimų aspektu ex post (po fakto) reikia nustatyti, ar sprendimo priėmimo metu vadovas nepažeidė fiduciarinių pareigų (rūpestingumo (CK 2.87 straipsnio 1 dalis) ir lojalumo (CK 2.87 straipsnio 2–6 dalys)) – ar veikė sąžiningai, neviršijo jam suteiktos kompetencijos, ar jam įtakos nedarė interesų konfliktas ir jis tinkamai ištyrė sprendimui reikšmingą informaciją, kitaip tariant, teisėtu gali būti laikomas ir nuostolingas sprendimas, jei jo priėmimo metu buvo veikiama geriausiais bendrovės interesais. Taigi, šiuo atveju, nustatant bendrovės valdymo organų veiksmų neteisėtumą, taikytina verslo sprendimų priėmimo taisyklė. Jeigu ieškovas įrodo, kad verslo sprendimas priimtas pažeidus fiduciarines pareigas, vadovui tenka pareiga įrodyti, kad sandoris sudarytas geriausiais bendrovės interesais.

      Dėl vadovo suteiktų paskolų

71.       Atsižvelgdama į aukščiau aptartas taisykles, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vertina, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovės naudai 607 564,79 Eur nuostolių atlyginimą iš buvusio ieškovės vadovo M. Z. už susijusioms bendrovėms pervestas lėšas. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šią sumą sudaro 282 586,98 Eur pervesti UAB „Terridea“, 51 447 Eur pervesti UAB „Mokomatas“, 52 498,55 Eur pervesti UAB „Realty Progressus Group“, 127 085,26 Eur pervesti UAB „R Consulting“ ir 93 947 Eur pervesti ERP Nordic Oy. Teismo priteista 52 498,55 Eur suma, susijusi su jos pervedimu UAB „Realty Progressus Group“, apelianto M. Z. nėra ginčijama, t. y. dėl šios sumos apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokių argumentų, todėl teisėjų kolegija dėl jos nepasisakys ir apeliacinio skundo ribose vertins kitų ginčo sumų priteisimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Dėl 282 586,98 Eur ir 51 447 Eur sumų

72.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad 282 586,98 Eur suma pervesta UAB „Terridea“ ir 51 447 Eur suma pervesta UAB „Mokomatas“ nebuvo grąžinta ieškovei. Atsižvelgdamas į tai, teismas šias sumas priteisė ieškovės naudai. Pasak M. Z., byloje nėra įrodymų, kad paskolų teikimas ieškovės dukterinėms bendrovėms, kuriose ieškovė paskolų suteikimo metu turėjo 100 procentų akcijų (UAB „Mokomatas“, UAB „Terridea“), buvo atliekamas M. Z. žinant, kad paskolos nebus grąžintos.

73.       Akcininkų teisė skolinti bendrovei numatyta Akcinių bendrovių įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5 punkte. Kai akcininkė yra bendrovė, vadovas priima verslo sprendimą spręsdamas, skolinti ar ne dukterinėms bendrovėms. Tačiau verslo sprendimą dėl skolinimo dukterinėms bendrovėms riboja aplinkybė, kad paskolą teikianti akcininkė kartu yra ir pelno siekiantis juridinis asmuo, kurio teisnumas neapima neatlygintino skolinimo. Taigi, vadovas, priėmęs sprendimą neatlygintinai skolinti bendrovės lėšas, veikia ultra vires (viršydamas savo kompetenciją). Nors pripažintina, kad versle gali egzistuoti išskirtinės aplinkybės, kada neatlygintinas bendrovės lėšų skolinimas nepažeistų bendrovės interesų, tačiau tokios aplinkybės yra mažai tikėtinos ir atsakovas jų neįrodinėja. Kadangi nagrinėjamu atveju vadovo priimtas verslo sprendimas pažeidžia rūpestingumo pareigą, nes viršija vadovui suteiktą kompetenciją, vadovo nesaugo verslo sprendimų priėmimo taisyklė ir jam tenka pareiga įrodyti, kad paskolos sandoris buvo sudarytas ieškovės interesais.

74.       Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas neįrodė, jog neatlygintinis paskolos sandoris buvo ieškovės interesais. Byloje nėra įrodymų, kad sandoris turėjo kokios nors netiesioginės naudos paskolos davėjai, be to, byloje nėra duomenų, kad atsakovas, skolindamas dukterinėms įmonėms, pasirūpino ieškovės interesų apsauga – paskolos grąžinimo šaltiniais, įkaito pakankamumu, netgi rašytiniais įrodymais apie vienokias ar kitokias paskolos sutarčių sąlygas ir pan. Nagrinėjamu atveju byloje nėra paskolų sutarčių, ieškovės sudarytų su UAB „Terridea“ ir UAB „Mokomatas“ (kaip ir su UAB „UAB „Realty Progressus Group“), ar kitų duomenų apie paskolų sandorių sudarymą. Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas M. Z. ieškovės pinigines lėšas pervedė į minėtas bendroves, siekdamas tikslų, nesusijusių su ieškove, neįvertinęs galimos rizikos, nenustatęs palūkanų mokėjimo sąlygos ir nesiėmęs kitų pinigų grąžinimo užtikrinimo priemonių. Visa tai leidžia konstatuoti juridinio asmens vadovo rūpestingumo pareigos pažeidimą ir sudaro teisinį pagrindą M. Z. taikyti civilinę atsakomybę. Atsakovo argumentai, kad jam atsakomybė taikytina tik tuo atveju, jei bus nustatyta jo veiklos tyčia skolinant pinigus, atmestini, nes šiuo atveju pakanka nustatyti didelio neatsargumo kaltės formą. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo veiksmai buvo akivaizdžiai aplaidūs, o to pakanka konstatuoti didelį atsakovo neatsargumą.

75.       Pagal CK 6.249 straipsnį, žala yra būtina civilinės atsakomybės sąlyga, kuri nepreziumuojama, todėl jos faktą ir dydį privalo įrodyti ieškovas (šiuo atveju – ieškovę ir jos kreditorių interesus atstovaujantis bankroto administratorius).

76.       Dėl žalos fakto pažymėtina, kad skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu UAB „Terridea“, UAB „Mokomatas“ (kaip ir UAB „Realty Progressus Group“) bankroto procedūros buvo pasibaigusios, minėtų bendrovių veikla teismo nutartimis buvo pripažinta baigta ir bendrovės buvo išregistruotos iš Juridinių asmenų registro. Atitinkamai šių sumų išieškojimas iš minėtų bendrovių nebebuvo galimas, atsižvelgiant į tai, kad atlikus visus formalius su įmonės pabaiga susijusius veiksmus ir išregistravus įmonę iš Juridinių asmenų registro, objektyviai nebeįmanomas tokios įmonės veiklos atkūrimas. Darytina išvada, kad minėtos sumos pirmosios instancijos teismo pagrįstai vertintos kaip žala ieškovei.

77.       Atsižvelgiant į tai, kad pagrindinė civilinės atsakomybės funkcija – kompensavimas, tai atsakingas už žalą juridinio asmens vadovas ar valdymo organo narys privalo ją atlyginti, kad juridinis asmuo ar kreditorius atsidurtų tokioje padėtyje, kurioje jie būtų, jeigu jiems nebūtų buvę padaryta žalos. Žalos turi būti atlyginama tik tiek, kiek įrodoma, kad jos faktiškai patirta.

78.       Atsakovas neginčija žalos dydžio, kuri kilo dėl paskolos UAB „Mokomatas“ (51 447 Eur), tačiau nesutinka su nuostolių dydžiu, susijusiu su ieškovės UAB „Terridea“ pervesta 282 586,98 Eur suma. M. Z. apeliaciniame skunde pažymėjo, kad BUAB „Terridea“ bankroto byloje patvirtintas tik 180 283,96 Eur dydžio ieškovės finansinis reikalavimas, todėl teismas nepagrįstai priteisė 282 586,98 Eur sumą.

79.       Kaip teisingai pastebėjo pati ieškovė patikslintame ieškinyje kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog vadovo atsakomybė yra subsidiari įmonės atžvilgiu – tuo atveju, kai įmonė nebegali atsiskaityti su kreditoriais ir jai iškeliama bankroto byla, patvirtinami bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai, jeigu nepakanka bendrovės turto šiems reikalavimams patenkinti, bendrovės valdymo organai turi atlyginti bendrovei padarytą žalą, jei ji kilo dėl jų neteisėtų veiksmų, nepatenkintų finansinių reikalavimų ribose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-687/2016). Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad ieškovės žalos dydis nagrinėjamu atveju turėtų būti nustatomas pagal ieškovės pareikštą ir teismo patvirtintą reikalavimą UAB „Terridea“ bankroto byloje. Konstatuotina, kad ieškovės naudai priteista ginčo suma mažintina iki ieškovės finansinio reikalavimo, kuris buvo patvirtintas UAB „Terridea“ bankroto byloje, t. y. iki 180 283,96 Eur (6 t., b. l. 406).

Dėl 127 085,26 Eur sumos

80.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu priteisė ieškovės naudai 127 085,26 Eur nuostolių atlyginimą, konstatavęs, kad ši suma be pagrindo buvo pervesta UAB „R Consulting“. Teismas nurodė, kad teismams jau nustačius prejudicinius faktus dėl atsakovų neteisėtų veiksmų, jų nereikia įrodinėti. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 7 d. sprendimu, priimtu už akių, civilinėje byloje Nr. 2-4274-262/2014, kuriame konstatuota, jog minėtą ginčo sumą UAB „R Consulting“ iš BUAB „ERP“ įgijo be pagrindo (6 t., b. l. 430–431), taip pat teismas rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-414-370/2016, kurioje pripažinta, kad ieškovė nepagrįstai pervedė 127 085,26 Eur sumą UAB „R Consulting“.

81.       Apeliaciniame skunde M. Z. neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kurioje teismas rėmėsi minėtomis teismų nutartimis ir jose patvirtintu faktu dėl ieškovės nepagrįstai pervestos aptariamos ginčo sumos UAB „R Consulting“. Dėl šios sumos priteisimo M. Z. apeliaciniame skunde jokių argumentų neteikia, pažymėdamas, kad tai gali turėti įtakos nagrinėjamai baudžiamajai bylai. Tokią atsakovo M. Z. poziciją apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vertina kaip pirmosios instancijos teismo sprendimo aptariamoje dalyje neginčijimą, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuo aspektu plačiau nepasisako.

Dėl 93 947 Eur sumos

82.       Pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovės naudai 93 947 Eur nuostolių atlyginimą, konstatavęs, kad ieškovė šią sumą pervedė ERP Nordic Oy ir nesiėmė jokių veiksmų jai išieškoti. Teismas nurodė, kad byloje dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu konstatuotos aplinkybės apie tyčinius atsakovų neteisėtus veiksmus patvirtino, kad dėl bendrų nesąžiningų neteisėtų atsakovų veiksmų įmonė neteko 93 947 Eur. M. Z. apeliaciniame skunde nesutinka su tuo, jog nagrinėjamu atveju yra prejudicinis faktas. Pasak M. Z., veiksmų neteisėtumas Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutartyje civilinėje byloje  Nr. B2-5468-585/2015 buvo nurodytas tik dėl piniginių lėšų, išmokėtų į UAB „R Consulting“, dėl jokių kitų paskolų pasisakyta nebuvo. Priešingai, pasak apelianto, minėtoje byloje buvo konstatuota, kad pinigų skolinimas buvo normali ieškovės veikla.

83.       Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutartyje nurodyta, jog buvo pateiktos keturios (2008 m. vasario 29 d., 2008 m. birželio 2 d., 2009 m. sausio 23 d. ir 2009 m. vasario 23 d.) paskolos sutartys, sudarytos tarp bendrovės (ieškovės) ir ERP Nordic. Šios sutartys buvo atlygintiniai sandoriai. Paskolų gavėjas įsipareigojo mokėti ieškovei palūkanas už naudojimąsi jos pinigais (pažymėtina, kad minėtos paskolų sutartys yra pateiktos ir nagrinėjamoje civilinėje byloje (1 t., b. l. 117–128; 6 t., b. l. 374–382)). Minėtoje nutartyje taip pat nurodyta, kad teismui nėra pateikti faktiniai duomenys, patvirtinantys, jog bendrovės finansinė padėtis, jai sudarant aukščiau nurodytus paskolos sandorius, buvo sunki, todėl laikytina, jog bendrovės finansinė padėtis buvo tokia, jog ji galėjo teikti atlygintines paskolas, taip palūkanų forma siekdama generuoti pelną. Teismas minėtoje nutartyje konstatavo, jog atlygintinių paskolų teikimas, kaip toks, savaime neprieštaravo bendrovės tikslams. Taigi, skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, kad byloje dėl įmonės bankroto pripažino tyčiniu konstatuotos aplinkybės apie tyčinius atsakovų neteisėtus veiksmus patvirtino, jog dėl bendrų nesąžiningų neteisėtų atsakovų veiksmų įmonė neteko 93 947 Eur, neatitinka byloje dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu nustatytų aplinkybių. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su M. Z. apeliacinio skundo argumentu, kad prejudicija šiuo atveju negalima.

84.       Tam, kad bendrovės vadovui galima būtų taikyti civilinę atsakomybę, būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai), pareiga įrodyti veiksmų neteisėtumą, žalą ir priežastinį ryšį tarp jų tenka ieškovei. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje reikalavimų dalyje ieškovė neįrodė žalos fakto. Ieškovė, atstovaujama bankroto administratoriaus, savo procesiniuose dokumentuose nenurodė, ar Suomijoje registruota bendrovė ERP Nordic Oy yra veikianti įmonė, taip pat nenurodė, kad neturi objektyvių galimybių atgauti minėtai bendrovei suteiktų paskolų sumas. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė šiuo atveju neįrodė žalos fakto, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nepagrįstai priteisė aptariamą ginčo sumą ieškovės naudai.

Dėl M. Z. asmeninių prievolių ieškovei (119 073,55 Eur sumos)

85.       Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta, kad 119 073,55 Eur sumą sudaro ieškovei negrąžintos 84 807,82 Eur paskolų ir 1 067,41 Eur avansinių išlaidų sumos bei 33 198,32 Eur asmeniniams poreikiams naudotos ieškovės lėšos. Apeliantas M. Z. 1 067,41 Eur negrąžintos avansinių išlaidų sumos priteisimo ieškovės naudai apeliaciniame skunde neginčija (nenurodo jokių su šia suma susijusių argumentų), todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, toliau vertins tai, ar pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai skundžiamu sprendimu ieškovės naudai priteisė iš M. Z. 84 807,82 Eur negrąžintų paskolų sumą ir 33 198,32 Eur ieškovės lėšas, naudotas asmeniniams poreikiams.

Dėl 84 807,82 Eur sumos

86.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad iš atsakovo M. Z. teikto skolininkų sąrašo bei įmonės trumpalaikių paskolos sutarčių sąrašo matyti, kad M. Z. skolos suma (jos dydis) ieškovei sutampa su ieškinyje prašoma priteisti suma (84 807,82 Eur). Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad ši suma sutampa ir su ieškovės buhalterinėje programoje fiksuota M. Z. skolos ieškovei suma. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad M. Z. šios sumos nėra grąžinęs ieškovei. Teismas pastebėjo, kad M. Z. nenurodė jokių pagrįstų argumentų ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad paskolų suteikimas jam atitiko ieškovės interesus. Teismas sprendė, kad, net ir nekonstatavus įmonės vadovo fiduaciarinės pareigos įmonei pažeidimo CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu, atsakovas negrindė atsikirtimų tuo, jog jis neprivalo grąžinti įmonei jam paskolintų lėšų (CK 6.873 straipsnis), todėl teismas nurodė, kad ieškinio reikalavimas tenkinamas ir šiuo teisiniu pagrindu.

87.       M. Z. nuomone, pirmosios instancijos teismas išėjo už ieškinio reikalavimo ribų, nes teismo motyvai dėl šios ieškinio dalies nepagrindė deliktinės atsakomybės taikymo, o suponavo išimtinai sutartinę atsakomybę pagal paskolos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas.

88.       CPK 265 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK numatytus atvejus. Ieškinyje buvo nurodyta, jog M. Z. su ieškove sudarė paskolų sutartis 84 807,82 Eur sumai, gavęs pinigines sumas, jų ieškovei negrąžino. Bankroto administratorė nurodė, kad ši suma ieškovės buhalterinėje apskaitoje buvo nurodyta kaip paskola įmonės vadovui. Atitinkamai, ieškinyje buvo pareikštas reikalavimas dėl 84 807,82 Eur sumos priteisimo iš M. Z.. Taigi, ieškovė suformulavo faktinį ieškinio pagrindą ir dalyką, teismas turėjo nustatyti tinkamą teisinį pagrindą pagal ieškovo suformuluotą reikalavimą. Nors, pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu priteisęs šią sumą iš M. Z., nurodė netinkamą teisinį pagrindą (CK 2.87 straipsnio 7 dalį), tačiau jis neperžengė byloje pareikštų reikalavimų, t. y. nepažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalyje nustatyto draudimo.

89.       Pirmosios instancijos teismas negrąžintą paskolų sumą priteisė iš M. Z. kaip žalą, padarytą ieškovei, dėl įmonės vadovo fiduciarinių pareigų pažeidimo, tačiau nurodė, kad, kita vertus, net ir nekonstatavus įmonės vadovo fiduaciarinės pareigos įmonei pažeidimo šiuo aspektu, atsakovas negrindė atsikirtimų tuo, jog jis neprivalo grąžinti įmonei jam paskolintų lėšų (CK 6.873 straipsnis), todėl pareikštas reikalavimas tenkinamas ir šiuo teisiniu pagrindu. Taigi, minėta suma ieškovės naudai buvo priteista vadovaujantis dviem teisiniais pagrindais.

90.       Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju 84 807,82 Eur suma iš atsakovo priteistina tik pagal sutartinės atsakomybės taisykles, nes ieškovė nereikalavo šio sandorio pripažinti negaliojančiu, o teismų praktikoje yra įtvirtintas deliktinės ir sutartinės atsakomybės reikalavimų nekonkuravimo principas, pagal kurį, visais atvejais, jei tarp šalių yra susiklostę sutartiniai santykiai, deliktinė atsakomybė iš šių santykių nekyla, nebent kitaip būtų numatyta įstatyme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-687/2015). Todėl vertintina, kad tarp bendrovės ir jos vadovo sudaryta neterminuota paskolos sutartis, o iš faktinių aplinkybių galima spręsti, kad atsakovas neįvykdė prievolės grąžinti paskolą po bankroto bylos iškėlimo.

91.       Apeliaciniame skunde M. Z. neginčija ir pirmosios instancijos teismo konstatuotos faktinės aplinkybės, kad iš ieškovės jis gavo 84 807,82 Eur sumą, kurios ieškovei negrąžino. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apeliantui M. Z. neteikiant su šiuo faktiniu pagrindu susijusių argumentų, neturi pagrindo spręsti dėl pirmosios instancijos teismo išvados toje dalyje, kad negrąžinta paskolos suma priteistina iš atsakovo pagal sutartinės atsakomybės taisykles, neteisėtumo ar nepagrįstumo.

Dėl 33 198,32 Eur sumos

92.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pažymėjęs, kad įmonės vadovas privalo vykdyti lojalumo pareigą bendrovei, todėl negali naudoti turto, kurį jis gavo būdamas įmonės vadovu, asmeninei naudai (CK 2.87 straipsnio 4 dalis), konstatavo, kad M. Z., naudodamas 33 198,32 Eur įmonės lėšas asmeniniams poreikiams tenkinti, padarė žalą ieškovei.

93.       Apeliaciniame skunde M. Z. nurodė, kad byloje nėra jokių įrodymų (išskyrus subjektyvius ieškovės teiginius), jog turtas nebuvo naudojamas ieškovės veiklai vykdyti. Be to, apelianto nuomone, teismas neatsižvelgė į jo pateiktus įrodymus dėl žalos dydžio.

94.       Pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovės naudai iš M. Z. šią sumą, nustatęs, kad M. Z. ją išleido turtui, nesusijusiam su ieškovės ūkine komercine veikla. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime papildomai nurodė, kad byloje dėl ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu yra konstatuotos prejudicinę reikšmę turinčios aplinkybės, jog buvęs bendrovės vadovas bendrovės turtą naudojo kaip savo asmeninį turtą kasdieniams poreikiams tenkinti, taip pažeisdamas jam kylančias fiduciarines pareigas (CK 2.87 straipsnio 4 dalis).

95.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad būtent vadovui tenka pareiga įrodyti, kad jo gautos iš įmonės lėšos buvo panaudotos bendrovės veikloje, kad už jas buvo įsigytos bendrovei reikalingos prekės ar paslaugos ar dėl jų bendrovė gavo kitokią adekvačią naudą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2013, 2012 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2012, 2013 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013).

96.       Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant dėl įrodinėjimo pareigos, reikšminga tai, jog CK 2.87 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos įmonės vadovo pareigos nenaudoti asmeniniams poreikiams įmonės turto pažeidimas jau buvo konstatuotas Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. B2-5468-585/2015, teismui nustačius, kad buvęs UAB „ERP“ vadovas M. Z. bendrovės turtą naudojo kaip savo asmeninį turtą savo kasdieniams poreikiams tenkinti. Lietuvos apeliacinis teismas šią išvadą 2016 m. vasario 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-414-370/2016 patvirtino, nurodydamas, kad iš bendrovės lėšų buvo perkamos namų apyvokos prekės, gėrimai, maistas, brangūs aksesuarai, garso bei vaizdo technika ir kitos prekės. Ir nors Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. lapkričio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1421-381/2019 atnaujino procesą Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. B2-5468-585/2015 dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, tačiau kartu aiškiai nurodė, kad M. Z. veiksmų vertinimas nepatenka į proceso atnaujinimo ribas.

97.       Taigi, Lietuvos apeliaciniam teismui įsiteisėjusia nutartimi konstatavus aplinkybę dėl ieškovės pinigų naudojimo M. Z. asmeninių poreikių tenkinimui (namų apyvokos ir kitų prekių pirkimui), pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisėtai ir pagrįstai rėmėsi šia aplinkybe kaip iš naujo neįrodinėtina. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad ieškovė iš esmės prarado pinigines lėšas, kurios buvo panaudotos įsigyti turtui atsakovo asmeniniams poreikiams tenkinti. Šios išvados nekeičia ir apelianto nurodytos aplinkybės dėl minėto turto apskaitymo ieškovės turto apskaitoje, turto įsigijimo PVM įtraukimo į PVM atskaitą, turto nusidėvėjimo fiksavimo ieškovės turto apskaitoje bei turto nurašymo. Nors apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad pagal bendrą taisyklę ieškovo gauta nauda gali būti išskaitoma nustatant atsakovo padarytos žalos dydį, šiuo konkrečiu atveju atsakovas nepagrindė, kokią konkrečiai naudą gavo ieškovė ir kokia suma turėtų būti išskaičiuota iš priteistinos sumos, todėl išskaita netaikoma. Atsižvelgus į tai, kad vadovo veiksmų neteisėtumas šiame epizode yra įrodytas, o atsakovas apeliaciniame skunde nepateikė pirmosios instancijos teismo nustatytą žalos dydį paneigiančių argumentų, teisėjų kolegija sprendžia, kad 33 198,32 Eur suma iš atsakovo priteista pagrįstai.

Dėl pirmosios instancijos teismui pateikto prašymo skirti ieškovei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis

98.       Atsakovas G. R. apeliaciniame skunde atkreipė dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo jo atsiliepime į ieškinį pateikto prašymo pripažinti, kad ieškovė atsakovo G. R. atžvilgiu nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį bei nenagrinėjo jo prašymo už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis paskirti ieškovei baudą, 50 proc. iš paskirtos baudos lygiomis dalimis paskiriant atsakovams.

99.       CPK (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. gruodžio 3 d. iki 2016 m. sausio 1 d.) 95 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. To paties straipsnio 2 dalyje, be kita ko, numatyta, kad teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti byloje dalyvaujančiam asmeniui iki 5 792 Eur baudą, iki 50 proc. iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam asmeniui. 

100.        Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškovės ieškinį patenkino iš dalies ir ieškovės naudai iš atsakovo M. Z. bei subsidiariai iš atsakovo G. R. priteisė 607 564,79 Eur nuostolių atlyginimą, todėl tokį sprendimą priėmęs teismas neturėjo pagrindo spręsti dėl baudos ieškovei skyrimo už nepagrįstai G. R. atžvilgiu ieškovės pareikštą ieškinį. Be to, vien nepagrįsto ieškinio pateikimo faktas, be konkrečių nesąžiningumo elementą įrodančių aplinkybių, nesudaro pakankamo pagrindo skirti nepagrįstą ieškinį pareiškusiam asmeniui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

Dėl procesinių palūkanų dydžio

101.        Patenkinęs pagrindinį reikalavimą, pirmosios instancijos teismas patenkino reikalavimą dėl 6 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų priteisimo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad palūkanų dydį reglamentuoja CK 6.210 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, jog terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos 6 proc. dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Pirmosios instancijos teismas priteisė iš atsakovų M. Z. ir G. R. 6 proc. dydžio palūkanas, konstatavęs, kad nagrinėjamu atveju atsakovai veikė kaip verslininkai.

102.        Pagrindas priteisti nurodytas procesines palūkanas yra asmeninė atsakovų (šiuo atveju – fizinių asmenų) atsakomybė už tai, kad ieškovas dėl savo teisių gynimo buvo priverstas kreiptis į teismą. Kaip minėta, nurodytos palūkanos yra procesinio pobūdžio, jos skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, todėl pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad iš atsakovų priteistinos 6 proc. dydžio procesinės palūkanos todėl, kad atsakovai veikė kaip verslininkai. Į procesą atsakovai buvo įtraukti ir byloje dalyvavo kaip fiziniai asmenys, o ne kaip verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, todėl priteistinų palūkanų dydis tikslintinas, priteisiant iš atsakovo M. Z. 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

103.        Apibendrindama tai, kas buvo išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 25 d. sprendimą pakeičia, patikslindama iš atsakovo M. Z. ieškovei priteistiną žalos sumą, procesinių palūkanų dydį bei valstybei priteistiną žyminio mokesčio sumą. Ieškovei iš atsakovo M. Z. priteistinas 530 388,32 Eur (1 067,41 Eur + 84 807,82 Eur + 33 198,32 Eur + 52 498,55 Eur + 180 283,96 Eur + 51 447 Eur + 127 085,26 Eur) dydžio žalos atlyginimas bei 5 proc. metinės palūkanos nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kita ieškinio dalis atmestina kaip nepagrįsta. Valstybės naudai iš atsakovo M. Z. priteistinas 6 604 Eur žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 85 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir 96 straipsnio 1 dalis).

104.        Atsakovas G. R. apeliaciniame skunde prašė priteisti iš ieškovės visas patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė teismui duomenų, kiek ir kokių išlaidų patyrė, todėl jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 25 d. sprendimą pakeisti, rezoliucinę jo dalį išdėstant taip:

„Ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „ERP“ (juridinio asmens kodas 126079924) ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo M. Z. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „ERP“ 530 388,32 Eur (penkis šimtus trisdešimt tūkstančių tris šimtus aštuoniasdešimt aštuonis eurus 32 ct) žalos atlyginimą bei 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015 m. gruodžio 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „ERP“ bankroto administravimui skirtų lėšų atsakovei O. R. 968 Eur (devynis šimtus šešiasdešimt aštuonis eurus), o M. Z. 1 296 Eur (vieną tūkstantį du šimtus devyniasdešimt šešis eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovo M. Z. 6 604 Eur (šešis tūkstančius šešis šimtus keturis eurus) žyminio mokesčio valstybės naudai.“

Šios nutarties kopiją išsiųsti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Teisėjai                                                                        Artūras Driukas

                                                                                        Rasa Gudžiūnienė

                                                                                Agnė Tikniūtė