Civilinė byla Nr. 2A-924-798/2015 (S)

                   Teisminio proceso Nr. 2-68-3-31760-2013-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.2; 36.2;121.21.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A RT I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

            2015 m. kovo 19 d.     

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nataljos Cikoto, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Rūtos Veniulytės – Jankūnienės, teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 30 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas, civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Steel Trade“ ieškinį atsakovui V. A. dėl skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo, dalyvaujant trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, uždarajai akcinei bendrovei „PCS 85“, ir

              n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Steel Trade“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui V. A., prašydamas priteisti iš atsakovo 81 881,77 Lt skolos, 1 613,23 Lt nuostolių ir 44 152,42 Lt palūkanų bei delspinigių.

Ieškinį grindė 2013 m. sausio 9 d. laidavimo sutartimi, pagal kurią atsakovas įsipareigojo solidariai atsakyti už UAB „PCS 85“ prievolių įvykdymą. Gavęs įspėjimą dėl prievolės įvykdymo, atsakovas jokių pretenzijų nereiškė, nesiėmė jokių veiksmų, siekdamas išsiaiškinti, kas, anot jo, iš jo elektroninio pašto atsiuntė pasirašytą laidavimo sutartį. Pažymėjo, kad  versle dažni atvejai, kai sutartys pasirašomos ryšio priemonėmis, kada subjektai yra skirtinguose miestuose, tačiau tai nedaro tokių sutarčių, o šiuo atveju laidavimo sutarties, negaliojančiomis.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gegužės 30 d. sprendimu ieškinį patenkino.

Byloje esančių rašytinių įrodymų pagrindu teismas nustatė, kad ieškovas ir trečiasis asmuo UAB „PCS 85“, kurio vadovas yra atsakovas, 2012 m. lapkričio 12 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį Nr. STV-12-003. Pagal paminėtą sutartį ieškovas įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka ir terminais parduoti prekes, o trečias asmuo įsipareigojo pirkti prekes ir už jas atsiskaityti sutartyje nustatytais terminais. Trečiajam asmeniui už parduotas prekes buvo išrašytos ir pateiktos apmokėjimui PVM sąskaitos-faktūros. Trečiajam asmeniui vėluojant laiku atsiskaityti pagal pirkimo sutartį, buvo pasirašyta 2013 m. sausio 9 d. laidavimo sutartis, pagal kurią atsakovas įsipareigojo solidariai atsakyti ieškovui, jeigu UAB „PCS 85“ neįvykdys ieškovui laiku ir tinkamai visos ar dalies savo prievolių ir iš jos kylančių papildomų prievolių pagal pirkimo-pardavimo sutartį Nr. STV-12-003. Pateiktas 2014 m. kovo 17 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas įrodo, kad laidavimo sutartis buvo sudaryta naudojant telekomunikacijų galinius įrenginius. Tai, kad elektroninis paštas, iš kurio buvo ieškovui atsiųsta skanuota atsakovo pasirašyta laidavimo sutartis, priklauso atsakovui patvirtina į bylą pateikta atsakovo vizitinės kortelės kopija, be to, šios aplinkybės neginčijo ir atsakovas.

Teismo vertinimu, atsakovo išdėstyti argumentai, kad laidavimo sutartis nebuvo pasirašyta, laikytini jo gynybine pozicija teisme, siekiant išvengti sutartimi prisiimtų prievolių įvykdymo. Aplinkybėms, kad jo elektroniniu paštu gali naudotis bet kuris iš įmonės darbuotojų, bei tai, kad laidavimo sutartį iš jo elektroninio pašto galėjo išsiųsti bet kas, pagrįsti atsakovas nepateikė jokių įrodymų. Atsakovas teismo posėdžio metu pripažino, kad jo vadovaujama įmonė turi atskirą elektroninį paštą, todėl teismo neįtikino atsakovo argumentai, kad iš jo elektroninio pašto kažkas kitas atsiuntė skenuotą jo pasirašytą laidavimo sutartį. Atsakovas negalėjo pagrįsti jokiais argumentais, kokiu tikslu kitas asmuo būtų siuntęs iš jo elektroninio pašto laidavimo sutartį. Atsakovas neginčijo, kad ant skenuotos, ieškovui pateiktos laidavimo sutarties yra jo parašas. Atsakovas nedėjo jokių pastangų, siekdamas nustatyti faktą, kas pasinaudodamas jo elektroniniu paštu, galimai suklastojus jo parašą, pateikė ieškovui laidavimo sutartį. Toks atsakovo neveikimas neįtikino teismo dėl jo pozicijos pagrįstumo. Priešingai, iš bylos medžiagos nustatyta, kad atsakovas buvo suinteresuotas sudaryti laidavimo sutartį. Jis yra trečiojo asmens direktorius ir nuo 2010 m. balandžio 22 d. jam nustatytas vienasmenis atstovavimas. Atsakovas teismui nenurodė jokių pagrįstų argumentų, kuo vadovaujantis ieškovas pateikė papildomą prekių kiekį, egzistuojant didžiulei įmonės skolai. Teismo vertinimu, atsakovas, būdamas verslo subjekto vadovu, puikiai supranta, kad tokiais atvejais kreditoriai reikalauja papildomų prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonių. Liudytojo nurodytos aplinkybės, kad trečiam asmeniui buvo sustabdytas prekių teikimas, kadangi buvo susidariusi didelė skola ir tik po laidavimo sutarties pasirašymo buvo parduotos naujos prekės, patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai. Remiantis išdėstytais argumentais, teismas konstatavo, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės, jog šalis siejo laidavimo teisiniai santykiai, yra nustatytos.

Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad ieškinio padavimo dienai neapmokėta skola sudarė 81 881,77 Lt, ieškovas už nesavalaikį prievolės įvykdymą yra paskaičiavęs 44 152,42 Lt delspinigių ir palūkanų, 1 613,23 Lt nuostolių, susijusių su skolos išieškojimu, todėl, vadovaudamasis CK 6.59 str., 6.189 str., 6.200 str., 6.210 str., 6.249 str. teismas šiuos reikalavimus patenkino.

Remiantis CK 6.210 str. 1 d., iš atsakovo ieškovo naudai nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013-09-26) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo už priteistą 12 7647,42 Lt priteistos 5 procentų dydžio metinės palūkanos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas V. A. prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1) Pirmosios instancijos teismas turėjo ex officio patikrinti ieškovo pateiktų dokumentų sąsajas su patikslinto ieškinio reikalavimais, tačiau šios pareigos neatliko, dėl ko buvo priimtas neteisingas sprendimas. Iš 2013 m. sausio 9 d. laidavimo sutarties turinio akivaizdu, kad joje kalbama apie laidavimą pagal 2012 m. lapkričio 21 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. STV-12-003. Vadinasi, ieškovo prekių pardavimai, atlikti iki 2012 m. lapkričio 21 d., neturi jokių sąsajų su minėta laidavimo sutartimi. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, kad ginčo laidavimo sutartis tariamai taikytina trečiojo asmens įsiskolinimams, kilusiems iš PVM sąskaitų-faktūrų Nr. STV000001456, Nr. STV000002637, Nr. STV000002603, Nr. STV000002623, Nr. STV000002653, Nr. STV000002626, Nr. STV000002674, Nr. STV000002688, Nr. STV000002693, Nr. STV000002751.

2) Teismas neatsižvelgė į faktą, kad po 2012 m. lapkričio 21 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. STV-12-003 ieškovo pateiktų trečiajam asmeniui PVM sąskaitų-faktūrų trečiasis asmuo sumokėjo ieškovui 65 697,64 Lt. Kadangi trečiojo asmens mokėjimo dokumentuose nenurodyta, kokios ieškovo PVM sąskaitos-faktūros yra apmokamos, todėl šiems mokėjimams taikytina CK 6.55 str. 2 d. taisyklė. Todėl 2013 m. vasario 20 d. trečiojo asmens sumokėtų 40 000 Lt dalis sumoje 29 370,92 Lt įskaitytina, kaip ginčo laidavimo sutartimi užtikrintų skolų apmokėjimas, o likusi šio mokėjimo dalis - kaip ankstesnių ieškovo PVM sąskaitų-faktūrų apmokėjimas.

3) Teismas klaidingai nustatė, kad jis pasirašė laidavimo sutartį. Kadangi jis neturėjo trečiojo asmens UAB „PCS 85“ akcijų kontrolinio paketo, todėl objektyviai neturėjo jokio asmeninio poreikio/būtinybės laiduoti už trečiojo asmens prievoles savo asmeniniu turtu. Mano, kad ieškovo nurodytos aplinkybės ir liudytojo A. R. parodymai, kad į trečiojo asmens UAB „PCS 85“ būstinę 2012 m. sausio 9 d. pasirašymui buvo atvežta popierinė ginčo laidavimo sutartis be ieškovo parašų ir antspaudo, ir, kad el. paštu siųstas šios sutarties skenuotas tekstas yra laidavimo oferta, yra abejotini. Lietuvos ūkinėje praktikoje įprasta vežti kontrahentui pasirašyti ankščiau suderintą/aptartą sutartį su joje esančiais siuntėjo parašais, o ne be jų, juolab, kad tariamo laidavimo sąlygos nebuvo aptartos/aptarinėjamos iš anksto. Byloje nebuvo apklaustas asmuo (D. K.), kuris, anot ieškovo, tariamai buvo atvežęs popierinę ginčo laidavimo sutartį į trečiojo asmens UAB „PCS 85“ būstinę. Paminėto asmens apklausa parodytų, jog ieškovo ir A. R. parodymai neatitinka tikrovės. Prieiga prie el. pašto nėra apsaugota, todėl, nesant elektroninio parašo, el. paštas neužtikrina gaunamų/siunčiamų/saugomų elektroninių dokumentų teksto saugumo, todėl ginčo kopijuotas laidavimo sutarties tekstas pagal CK 1.73 str. 2 d. negali būti prilyginamas rašytiniam dokumentui.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas UAB „Steel Trade“ prašo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:

1) Nėra teisinio pagrindo prie bylos prijungti naujus įrodymus (CPK 314 str.), nes visi apelianto pateikti nauji įrodymai galėjo būti pateikti į bylą dar Vilniaus miesto apylinkės teisme. Be to, skundo priedai neatitinka CPK reikalavimų, nes yra nepatvirtintos kopijos, todėl apeliacinės instancijos teismas turi atsisakyti juos priimti ir vertinti.

2) Visi ieškovo reikalavimai pagal laidavimo sutartį kyla iš pirkimo sutarties, o apelianto argumentai, kad laidavimo sutartimi neva užtikrintos prievolės tik pagal PVM sąskaitas faktūras, išrašytas po pirkimo sutarties pasirašymo, neatitinka tikrovės ir turi būti atmesti. Kadangi pagal laidavimo sutartį yra užtikrintos visos prievolės, kylančios iš pirkimo sutarties (įskaitant pagal visas sąskaitas, kurios buvo išrašytos už ieškovo parduotas prekes trečiajam asmeniui), todėl trečiojo asmens atlikti mokėjimai yra tinkamai paskirstyti.

3) Byloje yra pakankamai duomenų, kad atsakovas sudarė laidavimo sutartį, turėdamas suinteresuotumą, akceptuodamas ieškovo pateiktą ofertą sudaryti sutartį. Laidavimo sutartis buvo sudaryta, panaudojant galinius telekomunikacijų įrenginius ir toks sutarties sudarymo būdas prilyginamas rašytinei sandorio formai.

4) Skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Nauja aplinkybė, kad apeliantas galėjo būti išvykęs į Kauną, nepaneigia fakto, kad tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta laidavimo sutartis. Jei atsakovas ir buvo išvykęs, jis turėjo netrukdomą galimybę pasirašyti laidavimo sutartį ir persiųsti ją ieškovui.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „PCS 85“ atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, o pagal CPK 324 straipsnio 3 dalį, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas, vadovaudamasis CPK 314 straipsniu, juos pripažįsta galimus priimti ir tirti. Šiuo ribojimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos išnagrinėjimą, užtikrinti sąžiningą bylinėjimąsi, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-286/2013).

Apeliaciniam skunde apeliantas (atsakovas) V. A. nurodė prašymą prijungti prie bylos pateikiamus rašytinius įrodymus, kuriais iš esmės grindžiamos naujos faktinės aplinkybės. Šie įrodymai nebuvo nurodyti, pateikti ir nagrinėti pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad apeliantas neįrodė, kad naujų rašytinių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo tik bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, o šių įrodymų negalėjo pateikti pirmosios instancijos teismui, taip pat atsižvelgusi į CPK 306 straipsnio 2 dalį, sprendžia, jog nėra pagrindo tenkinti šį apelianto prašymą.

Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatyta.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos aplinkybes, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, visapusiškai, objektyviai ir išsamiai ištyręs faktines aplinkybes, susijusias su laidavimo sutarties sudarymu, teisingai sprendė, kad laidavimo sutartis buvo tinkamai sudaryta. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinius skundus, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Kadangi apeliaciniame skunde yra iš esmės atkartojamos tos pačios faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai dėl laidavimo sutarties sudarymo, o į juos išsamiai atsakyta skundžiamame sprendime, todėl teisėjų kolegija, neatkartodama pirmosios instancijos teismo argumentų, pritaria šio teismo priimto sprendimo motyvams, kad laidavimo sutartis buvo pasirašyta, todėl tarp ginčo šalių susiklostė laidavimo teisiniai santykiai.

Nors pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo ginčo šalis siejančius teisinius santykius, tačiau, netinkamai nustatęs faktines bylos aplinkybes, neteisingai išsprendė pagrindinės (dėl skolos) ir išvestinių reikalavimų (delspinigių ir palūkanų) pagrįstumo klausimą.

Laidavimo sutarties 1.1 punkte buvo apibrėžta apelianto (laiduotojo) V. A. atsakomybė, nustatanti, kad laiduotojas atsakovo kreditoriui UAB „Steel Trade“, jeigu UAB „PCS 85“ neįvykdys prievolių pagal 2012 m. lapkričio 21 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. STV-12-003. Pareikštu ieškiniu ieškovas prašė priteisti iš apelianto (atsakovo) skolą pagal 12 PVM sąskaitų faktūrų, iš kurių net 9 buvo išrašytos iki 2012 m. lapkričio 21 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. STV-12-003 pasirašymo. Kadangi apelianto (atsakovo) V. A. atsakomybė kreditoriui UAB „Steel Trade“ buvo apribota prievolėmis, kylančiomis iš 2012 m. lapkričio 21 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. STV-12-003, vadinasi, skolos suma, priskaičiuota pagal PVM sąskaitas faktūras iki nurodytos pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo, priteista nepagrįsta. Tuo pagrindu pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, ieškovui iš atsakovo priteisiant skolą pagal PVM sąskaitas faktūras Nr. STV000002939, Nr. STT000003330, Nr. STV000003449, kurios iš viso sudaro 8 506,41 EUR (29 370,92 Lt) įsiskolinimą.

Apeliacinės instancijos teismas nevertina apeliaciniame skunde nurodytų naujų faktinių aplinkybių apie 2013 m. vasario 20 d. trečiojo asmens UAB „PCS 85“ sumokėtus 40 000 Lt ir dėl to taikytinos CK 6.55 straipsnio 2 dalies, nes šios faktinės aplinkybės nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d.).

Už netinkamą piniginių prievolių įvykdymą ieškovas prašė priteisti iš atsakovo pirkimo-pardavimo sutartimi nustatytas 0,2 proc. dydžio netesybas ir 5 proc. dydžio metines palūkanas (CK 6.261 str., 6.210 str.). Prievolės įvykdymo termino praleidimo atveju ieškovui prašant ir netesybų, ir kompensuojamųjų palūkanų (CK 6.261 str., 6.210 str.), priteisiant pagal tokius reikalavimus, mažesnioji suma įskaitoma į didesniąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 8 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvoje Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1.37). Kadangi ieškovo paskaičiuotų delspinigių sumą yra didesnė už palūkanų sumą, todėl ieškovui iš atsakovo priteistina 617,97 EUR (2 133,74 Lt) netesybų, o reikalavimas dėl papildomų kompensuojamų palūkanų priteisimo netenkintinas.

Nors apeliantas ginčijo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir dėl priteistų 1 613,23 Lt nuostolių, tačiau, nenurodžius argumentų bei juos pagrindžiančių rašytinių įrodymų dėl šios teismo sprendimo dalies nepagrįstumo, apeliacinės instancijos teismas šią teismo sprendimo dalį palieka nepakeistą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą, perskirstomos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme (CPK 93 str. 5 d.).

Pirmosios instancijos teisme ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas sudarė 7 788 Lt, todėl jo reikalavimus patenkinus 26 procentais, iš atsakovo ieškovo naudai priteistina 586,45 EUR (2 024,88 Lt) (CPK 93 str. 2 d.).

Byloje nėra pateikta duomenų bei juos pagrindžiančių rašytinių įrodymų apie atsakovo V. A. turėtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme (CPK 178, 179 str.).

Pirmosios instancijos teismo turėtos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos sudarė 25,57 Lt. Kadangi atsakovui tenkanti šių bylinėjimosi išlaidų suma neviršija minimalaus 3 EUR (10 Lt) dydžio (2014 m. rugsėjo 3 d. d. teisingumo ministro ir finansų ministro įsakymas „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“), todėl jos iš atsakovo valstybei nepriteistinos, o iš ieškovo, proporcingai jo atmestų reikalavimų daliai, valstybės naudai priteistina 5 EUR (18 Lt) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų (CPK 79 str., 88 str. 1 d. 3 p. ir 96 str.1 d.).

Apeliantui (atsakovui) V. A. buvo atidėtas 3 553 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimas, o įrodymų apie kitas bylinėjimosi išlaidas nepateikė (CPK 178 str., 179 str.). Kadangi apelianto reikalavimai buvo patenkinti 74 proc., todėl proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai mokėtinas 761 EUR (2 629 Lt) dydžio žyminis mokestis priteistinas iš ieškovo į valstybės biudžetą, o iš atsakovo  - 268 EUR (924 Lt) į valstybės biudžetą (CPK 96 str. 1 d.).

Iš viso iš ieškovo UAB „Steel Trade“ į valstybės biudžetą priteistina 766 EUR (2 647 Lt) bylinėjimo išlaidų.

Ieškovas UAB „Steel Trade“ prašė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme, tačiau nepateikė rašytinių įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Išnagrinėjus bylą iš esmės ir iš dalies atmetus ieškinį, išnyko aplinkybės, dėl kurių buvo pagrindas visai ieškinio sumai taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl yra pagrindas taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą sumažinti (CPK 144 str. 1 d.).

Teismas, remdamasis Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 ir 3 punktais, 93 straipsnio 2 ir 5 dalimis, 96 straipsniu, 302 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 30 d. sprendimą iš dalies pakeisti.

Priteisti iš atsakovo V. A., a.k. (duomenys neskelbtini) 8 506,41 EUR (29 370,92 Lt) skolos, 617,97 EUR (2 133,74 Lt) delspinigių, 5 procentus procesinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013-09-26) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 586,45 EUR (2 024,88 Lt) bylinėjimosi išlaidų ieškovo UAB „Steel Trade“, į. k. 302632941, naudai.

Panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria priteista iš atsakovo V. A. 1 395,95 EUR (4 819,93 Lt) palūkanų ieškovo UAB „Steel Trade“ naudai.

Teismo sprendimo dalį, kuria priteista ieškovui UAB „Steel Trade“ iš atsakovo V. A. 1 613,23 Lt nuostolių atlyginimo, palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo UAB „Steel Trade“, į.k. 302632941, 766 EUR (2 647 Lt), o iš apelianto (atsakovo) V. A., a.k. (duomenys neskelbtini) 268 EUR (924 Lt) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, t.y. atsakovo V. A. (a.k. (duomenys neskelbtini) nekilnojamojo ir kilnojamojo turto areštą, sumažinti iki 9 591,60 EUR (33 117,89 Lt).