LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugpjūčio 26 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo M. T. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 17 d. nutarties, kuria tenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. e2-1758-643/2021 pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Korlena“ ieškinį atsakovui M. T. dėl skolos ir palūkanų priteisimo,

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovė bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Korlena“ kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovo M. T. 1 012 000 Eur dydžio skolą, 86 435 Eur dydžio palūkanas, 368 870 Eur dydžio delspinigius, 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovo M. T. kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, kitą turtą ar turtines teises, esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, o jo nesant arba esant nepakankamai – areštuoti atsakovo pinigines lėšas, esančias bankų ar kitų kredito įstaigų atsiskaitomosiose sąskaitose iš esmės neviršijant prašomos priteisti sumos.

3.       Nurodė, kad ieškinys yra preliminariai pagrįstas, be to, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių kyla grėsmė galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Nemokumo administratorė kreipėsi į prokuratūrą su pareiškimu dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo dėl sukčiavimo ir dokumentų klastojimo, nes atsakovas jau iškėlus bankroto bylą, nors ir netekęs įgaliojimų, pateikė valstybės įstaigai Registrų centras pakvitavimą, kuriame nurodyta, kad už parduotus butus yra atsiskaityta, nors atsiskaitymo nebuvo. Šiuo metu ikiteisminis tyrimas yra pradėtas. Toks atsakovo elgesys negali būti laikomas sąžiningu.

II.       Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4.       Vilniaus apygardos teismas 2021 m. vasario 17 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino ir areštavo atsakovo M. T. kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, kitą turtą ar turtines teises, esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, o jo nesant arba esant nepakankamai – areštavo atsakovo pinigines lėšas, esančias bankų ar kitų kredito įstaigų atsiskaitomosiose sąskaitose 1 467 305 Eur sumai.

5.       Teismas nusprendė, kad ieškovė aiškiai suformulavo ieškinio pagrindą bei dalyką, išdėstė faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikė jos reikalavimus tikėtinai pagrindžiančius įrodymus, kurių įrodomoji vertė bus nustatyta tik nagrinėjant civilinę bylą iš esmės, todėl laikė, jog ieškovė BUAB „Korlena” tikėtinai pagrindė savo ieškinį.

6.       Teismo vertinimu, ieškovės pateikti įrodymai pagrindė atsakovo sistemingus nesąžiningus veiksmus: Vilniaus apygardos teisme 2020 m. lapkričio 17 d. nutartimi priimtas pareiškimas dėl BUAB „Korlena“, kurios vadovu buvo M. T., bankroto pripažinimo tyčiniu, atsakovas M. T. nevykdė pareigos perduoti administratorei bendrovės turto ir antspaudo, dėl to jam buvo paskirta bauda. Byloje su ieškiniu pateiktas BUAB „Korlena“ prašymas Vilniaus apygardos prokuratūrai dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo dėl galimai atsakovo padarytų nusikalstamų veikų. Šios aplinkybės, teismo vertinimu, pagrindė atsakovo nesąžiningumą bei tikimybę, kad atsakovas gali siekti paslėpti, perleisti turtą, kas apsunkintų galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymą, taip pat atsižvelgiant ir į tai, kad ieškinio suma yra pakankamai nemaža.

III.       Atskirojo skundo argumentai

7.       Atsakovas atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 17 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

7.1.       Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimus. Atsakovas turėjo grąžinti ieškovei 1 012 000 Eur dydžio paskolą, o ieškovė – sumokėti atsakovui 1 900 000 Eur atlygį už tarpininkavimo paslaugas, šalys bendru sutarimu 2018 m. gegužės 7 d. sudarė tarpusavio skolų užskaitymo aktą, kuriuo įskaitė tarpusavio reikalavimus (priedas Nr. 9), todėl atsakovas nuo 2018 m. gegužės mėn. nebėra skolingas ieškovei, dėl ko ieškovės reikalavimas dėl skolos priteisimo, kaip ir iš jo keliami išvestiniai reikalavimai dėl palūkanų ir delspinigių priteisimo, laikytinas nepagrįstu. Be to, ieškovė nesąžiningai prašo netesybų už 733 dienų laikotarpį, nors pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 5 dalį, netesybos gali būti priteisiamos tik už 180 dienų laikotarpį.

7.2.       Ieškovė neįrodė, kad nesiėmus jos prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nei ieškovė, nei pirmosios instancijos teismas nedetalizavo, kokie konkretūs veiksmai ir jį pagrindžiantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas ėmėsi ar ketina artimiausiu metu imtis veiksmų, kuriais siektų perleisti jam priklausantį turtą ar sumažinti jo vertę. Vien aplinkybė, kad šiuo metu atsakovo atžvilgiu yra inicijuota ir tebenagrinėjama byla dėl ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu bei kad ieškovės nemokumo administratorė pateikė pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, nepatvirtina ir negali patvirtinti atsakovo tariamo nesąžiningumo, kadangi šių procesų atžvilgiu nėra priimti galutiniai ir įsiteisėję teismo (teisėsaugos institucijų) sprendimai.

7.3.       Atsakovas perdavė ieškovės nemokumo administratorei dalį ieškovės veiklos dokumentų. Likusi dalis ieškovės dokumentų nebuvo perduoti nemokumo administratorei dėl šių dokumentų vagystės, todėl atsakovas kreipėsi į teisėsaugos institucijas. Be to, pats dalies dokumentų ne apie patį atsakovą, jo turtinę padėtį, o apie ieškovės veiklą neperdavimo faktas negali patvirtinti tariamo atsakovo nesąžiningumo bei tariamo jo siekio perleisti atsakovui priklausantį turtą tretiesiems asmenims ar kitaip mažinti jo vertę.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

9.       Apeliantas kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus: Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo apie UAB „Naujasodžio agrofirma“ (dab. pavadinimas – UAB „YIT Lietuva būstas“) turimą nekilnojamąjį turtą, išrašo apie UAB „Naujasodžio agrofirma“ akcininkus (su istorija), 2017 m. vasario 17 ir 18 d. tarpininkavimo sutarčių, BUAB „Korlena“ buvusio vadovo K. V. ir advokato P. K. paaiškinimų Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl informacijos pateikimo, 2018 m. kovo 31 d. UAB „Naujasodžio agrofirma“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarčių, išrašo iš BUAB „Korlena“ banko sąskaitos, 2018 m. gegužės 7 d. tarpusavio skolų užskaitymo akto, M. T. pareiškimo dėl ikiteisminio tyrimo dėl bendrovių dokumentacijos vagystės pradėjimo kopijas.

10.       Kaip matyti iš bylos medžiagos, dauguma apelianto pateiktų dokumentų jau yra byloje (išskyrus advokato P. K. paaiškinimus Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl informacijos pateikimo ir M. T. pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo dėl bendrovių dokumentacijos vagystės pradėjimo), todėl šių dokumentų prijungimo prie bylos klausimas nėra aktualus.

11.       Apelianto kartu su atskiruoju skundu pateiktame advokato P. K. paaiškinime Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėstomos aplinkybės apie akcijų supirkimą, advokato konsultacijas dėl akcijų pirkimo–pardavimo sutarties. Teismą, vertinantį prašymo priimti teikiamus įrodymus, pagrįstumą, saisto įrodymų sąsajumo taisyklė, kuri reiškia ir tai, kad prieš priimant į bylą teikiamus įrodymus turi būti nustatyta, ar informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje. Kadangi šiuo atveju apelianto pateikti įrodymai neturi įtakos vertinant apeliacinės instancijos teisme nagrinėtiną klausimą (šioje byloje sprendžiamas tik procesinis klausimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai taikė laikinąsias apsaugos priemones), apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti apelianto pateiktą įrodymą. Apeliantas su skundu taip pat pateikė 2020 m. rugpjūčio 26 d. pareiškimo dėl ikiteisminio tyrimo dėl bendrovių dokumentacijos vagystės pradėjimo kopiją, kuria grindžia argumentus, kad bendrovės dokumentų nemokumo administratorei neperdavė dėl objektyvių priežasčių, todėl atsižvelgiant į byloje sprendžiamo klausimo pobūdį, siekiant teisingai išspręsti šį klausimą ir nustatyti, ar tikrai yra (buvo) abi laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymui būtinos sąlygos, apeliacinės instancijos teismas minėtą įrodymą priima.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo  

12.       Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Preliminarus ieškinio pagrįstumas ir grėsmė teismo sprendimo įvykdymui yra būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, t. y. neegzistuojant bent vienai iš jų negalimas šių priemonių taikymas. Pareiga pagrįsti tokių priemonių taikymo sąlygų egzistavimą kyla ieškinį pareiškiančiam asmeniui, o teismui – kiekvienu konkrečiu atveju tinkamai atlikti minėtų sąlygų teisinį įvertinimą.

13.       Šioje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškinys preliminariai pagrįstas. Pasisakant dėl ieškinio tikėtino pagrįstumo, pažymėtina, kad spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas pirmiausiai turi atlikti pareikštų reikalavimų tenkinimo galimybės prima facie (preliminarų) vertinimą. Toks ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas negali ir neturi pateikti kategoriško atsakymo dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo nurodytiems argumentams patvirtinti, jų sąsajumo (jei aplinkybė, kad su ieškiniu pateikti įrodymai nesusiję su byla, nėra akivaizdi dar pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje) ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1567-464/2018 ir kt.). Vadinasi, preliminarus ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti pagrįstą prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr.2-827-370/2015; 2020 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e2-732-943/2020).

14.       Ieškovė pareiškė ieškinį, kuriuo reikalauja grąžinti skolą, pasak ieškovės, susidariusią 2018 m. vasario 12 d. ir 2018 m. kovo 8 d. paskolos sutarčių pagrindu. Šioms aplinkybėms pagrįsti ieškovė kartu su ieškiniu pateikė įrodymus, jos manymu, patvirtinančius ieškinyje dėstomas aplinkybes.

15.       Atsakovas atskirajame skunde faktiškai įrodinėja, kad jis nuo 2018 m. gegužės mėn. nebėra skolingas ieškovei, nes šalys 2018 m. gegužės 7 d. sudarė tarpusavio skolų užskaitymo aktą, todėl ieškovės reikalavimas dėl skolos priteisimo, kaip ir iš jo keliami išvestiniai reikalavimai dėl palūkanų ir delspinigių priteisimo, laikytinas nepagrįstu. Pažymėtina, kad išsamus tiek apelianto, tiek ir ieškovės argumentų vertinimas, faktinių aplinkybių analizė ir konstatavimas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, kuris negali būti sprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje. Spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria, nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų bei juos patvirtinančių įrodymų. Taigi, į klausimą, ar ieškovės materialinis teisinis reikalavimas yra pagrįstas, bus atsakyta tik ištyrus įrodymus, nustačius bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavus – išnagrinėjus bylą iš esmės.

16.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju nėra pakankamo pagrindo spręsti, kad ieškovės reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti, ar kad ji savo interesus gintų aiškiai netinkamu būdu ir pan. Pareikštame ieškinyje aiškiai suformuluoti reikalavimai, ieškinys pagrįstas tiek faktinėmis aplinkybėmis, tiek ieškovės poziciją pagrindžiančiais teisiniais pagrindais, pateikti ieškinyje išdėstytas aplinkybes patvirtinantys įrodymai, todėl, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovės ieškinys laikytinas prima facie (preliminariai) pagrįstu.

17.       Atskirajame skunde apeliantas teigia, kad ieškovė neįrodė, jog nesiėmus jos prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

18.       Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui yra siejama su atsakovo elgesiu – siekiu sumažinti turimo turto vertę, turint tikslą išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo. Asmens nesąžiningumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste teisės aktai nepreziumuoja, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo siekiantis asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie atsakovo jau atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.). Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-673-943/2018).

19.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė į bylą pateikė pakankamai duomenų, leidžiančių šiuo konkrečiu atveju paneigti atsakovo sąžiningumo prezumpciją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste (CPK 185 straipsnis).

20.       Vilniaus apygardos teismas 2021 m. kovo 15 d. nutartimi pripažino BUAB „Korlena“ bankrotą tyčiniu, Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. gegužės 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-610-585/2020 minėtą pirmosios instancijos nutartį paliko nepakeistą. Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad apeliantas būdamas UAB „Korlena“ vadovas, sąmoningai perleido bendrovei priklausantį turtą, taip dar labiau blogindamas nemokios bendrovės padėtį bei pažeisdamas kreditorių interesus, apribodamas jų teises į reikalavimų patenkinimą. Teismas minėtoje nutartyje nurodė, kad UAB „Korlena“ buvę vadovas M. T. veikė tokiu būdu, jog iš įmonės būtų išimtos lėšos išvengiant įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Taigi, tokios aplinkybės, kad UAB „Korlena“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, kad įmonės bankrotą lėmė tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, o ne verslo nesėkmė, sudaro teismui pagrindą abejoti atsakovo – buvusio šios įmonės vadovo, sąžiningumu. 

21.       Apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad perdavė ieškovės nemokumo administratorei dalį ieškovės veiklos dokumentų. Likusi dalis ieškovės dokumentų nebuvo perduoti nemokumo administratorei dėl šių dokumentų vagystės, todėl atsakovas kreipėsi į teisėsaugos institucijas. Be to, pasak apelianto, pats dalies dokumentų ne apie patį atsakovą, jo turtinę padėtį, o apie ieškovės veiklą neperdavimo faktas negali patvirtinti tariamo atsakovo nesąžiningumo bei tariamo jo siekio perleisti atsakovui priklausantį turtą tretiesiems asmenims ar kitaip mažinti jo vertę. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu apelianto argumentu nesutinka. Nors apeliantas ir pateikė 2020 m. rugpjūčio 26 d. pareiškimo dėl ikiteisminio tyrimo dėl bendrovių dokumentacijos vagystės pradėjimo kopiją, kuria grindžia argumentus, kad bendrovės dokumentų nemokumo administratorei neperdavė dėl objektyvių priežasčių, tačiau jokių įrodymų, kad dėl minėtos nusikalstamos veikos būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas byloje nėra.

22.       Be to, Vilniaus apygardos teismas 2020 m. rugsėjo 9 d. UAB „Korlena“ bankroto byloje skyrė apeliantui baudą už pareigos nemokumo administratoriui perduoti įmonės turtą ir dokumentus nevykdymą. Toks apelianto atsisakymas vykdyti nurodytas pareigas yra pakankamas konstatuoti grėsmę būsimo galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Tokia teismo išvada atitinka teismų formuojamą praktiką (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1578-943/2020 ).

23.       Pažymėtina, kad ieškovė atsakovo nesąžiningumą ir grėsmę teismo sprendimo įvykdymui įrodinėjo ir tuo, kad atsakovui pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl dokumentų klastojimo ir sukčiavimo.

24.       Atsižvelgdamas į tai, kad ikiteisminis tyrimas atsakovui buvo inicijuotas ieškovės iniciatyva ir interesais, duomenų apie jo baigtį šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra, apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovo argumentu, kad pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl apelianto pats savaime nei patvirtina, nei paneigia teismo sprendimo šioje byloje neįvykdymo rizikos, todėl ši aplinkybė negali būti pripažįstama pagrindžianti proceso šalies nesąžiningumą bei ketinimus ateityje elgtis nesąžiningai. Tačiau pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas antrąją privalomą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą, vertino ne tik šią ieškovės nurodytą, bet ir kitas aplinkybes bei byloje esančius įrodymus.

25.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones ir neprivalo turėti neabejotinų įrodymų, jog ateityje atsiras grėsmė teismo sprendimo įvykdymui, nes teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima. Aukščiau nurodytos aplinkybės šioje proceso stadijoje yra pakankamos vertinti atsakovo buvusį, o taip pat potencialų elgesį kaip nesąžiningą bei atitinkamai sudaro pakankamą pagrindą ieškovei baimintis, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių šioje byloje, atsakovas gali bandyti apsunkinti ir (ar) išvengti ieškovei galimai palankaus sprendimo šioje byloje įvykdymo.

26.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs paminėtas aplinkybes, sutinka, kad ieškovė, prašiusi taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pagrindė apelianto nesąžiningumą kaip aplinkybę, sudarančią pagrindą konstatuoti grėsmės galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą.

27.       Atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas faktines aplinkybes ir remdamasis išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį pagal atskirojo skundo argumentus nėra pagrindo, todėl ji paliekama nepakeista.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

        Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                   Rasa Gudžiūnienė