Administracinė byla Nr. A-324-556/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00527-2019-9

Procesinio sprendimo kategorija 49

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. K. prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas G. K. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė: 1) panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2019 m. sausio 9 d. sprendimo Nr. 21R-14(AG-496/07-2018) dalį; 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2018 m. spalio 17 d. raštą Nr. (23.1-08)RNA-29768; 3) įpareigoti VMI nutraukti priverstinį išieškojimą pagal 2013 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-59250 bei 2013 m. spalio 7 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-72119.

2.       Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

3.       Atsakovas paaiškino, kad jo turimais 2019 m. vasario 25 d. duomenimis, G. K. mokestinę nepriemoką sudarė 57 262,79 Eur, iš jų: 41 995,96 Eur akcizo mokesčio ir 15 266,83 Eur akcizo delspinigių. VMI nurodė, kad akcizo mokesčio mokestinė nepriemoka susidarė pagal Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. balandžio 21 d. patikrinimo aktą Nr. (4.65)-83-79, patvirtintą 2011 m. birželio 9 d. sprendimu Nr. (4.65)-256-109, dėl kurio vyko mokestinis ginčas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 17 d. nutartimi pasibaigus mokestiniams ginčams, pareiškėjui 2012 m. lapkričio 15 d. buvo įteiktas raginimas susimokėti patikrinimo akte priskaičiuotus mokesčius ir nuo šių mokesčių papildomai apskaičiuotus delspinigius. VMI pažymėjo, kad per raginime nurodytą 20 dienų terminą mokestinė nepriemoka nebuvo sumokėta, todėl vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 105 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2012 m. gruodžio 5 d. atsirado teisė ją išieškoti. Atsižvelgusi į tai, kad G. K. mokestinės nepriemokos nesumokėjo, VMI priėmė sprendimus išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto ir šie VMI sprendimai buvo perduoti vykdyti antstoliams.

II.

4.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 28 d. sprendimu pareiškėjo G. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5.       Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad mokesčių administratorius nuo 2012 m. gruodžio 5 d. įgijo teisę priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką iš G. K., todėl priėmė sprendimus dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo (2013 m. rugpjūčio 21 d. ir 2013 m. spalio 7 d.), taigi mokestinės nepriemokos išieškojimo procedūra buvo pradėta vykdyti nepraėjus Mokesčių administravimo įstatymo 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam penkerių metų išieškojimo senaties terminui. Teismas akcentavo, kad pagal teisinį reguliavimą (Mokesčių administravimo įstatymo 107 straipsnio 5 dalis), mokestinės nepriemokos išieškojimo senaties terminui yra svarbu nustatyti išieškojimo pradžią, kuri nagrinėjamu atveju buvo inicijuota nepraėjus penkeriems metams nuo teisės priverstinai išieškoti atsiradimo dienos.

III.

6.        Pareiškėjas G. K. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą tenkinti.

7.       Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi bylą nagrinėjęs teismas pažeidė materialiosios teisės normas, netinkamai jas išaiškinęs ir pritaikęs (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 147 straipsnis). Be to, teismas iš esmės tik atkartojo skundžiamų sprendimų argumentus, plačiau jų neaiškindamas (ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punktas), o tai turėjo esminės reikšmės nepagrįsto sprendimo priėmimui.

8.       Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą atmesti.

9.       Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, visapusiškai ir objektyviai ištyrė visas reikšmingas bylai aplinkybes ir padarė teisingas išvadas, todėl nėra pagrindo naikinti teismo 2019 m. gegužės 28 d. sprendimą.

10.       Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme byla buvo paskirta nagrinėti 2021 m. sausio 27 d. 2021 m. sausio 26 d. buvo gautas pareiškėjo (apelianto) prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

11.       2021 m. sausio 26 d. pateiktame prašyme nurodoma, jog nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

12.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016; kt.). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016; kt.). Pažymėtina, kad administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas(-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai.

13.       Teisėjų kolegija, visų pirma, konstatuoja, jog pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir nepateikė visiškai jokių įrodymų dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Buvo paaiškinta tik apie tikėtinas į ateitį nukreiptas reikalavimo užtikrinimo priemonės netaikymo pasekmes, kurios, nesant jas pagrindžiančių įrodymų, negali pagrįsti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumo. Be to, prielaida, jog apeliantas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017; 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-603-520/2019; kt.).

14.       Antra, sprendimo priėmimas ir paskelbimas buvo atidėtas 2021 m. vasario 3 d., kada bus priimtas baigiamasis teisės aktas ir ginčo klausimas išspręstas iš esmės.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. K. prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius