Administracinė byla Nr. A662-1157/2009
Procesinio sprendimo kategorija 11.4.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. spalio 15 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,
sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,
dalyvaujant pareiškėjos atstovams advokatei Danutei Puzirauskienei ir R. L.,
trečiojo suinteresuoto asmens atstovams J. J. ir V. P.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. V. skundą atsakovei Vilniaus apskrities viršininko administracijai dėl pažymos panaikinimo (tretieji suinteresuoti asmenys AB „Alvilė“ ir valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialas).
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėja I. V. skundu (b. l. 3-7) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – ir Institucija) Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2005 m. birželio 28 d. pažymą Nr. (101)11.10-447 ir pripažinti negaliojančiu Nekilnojamojo turto registro įrašą Nr. (duomenys neskelbtini).
Paaiškino, kad ji yra pretendentė atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime, Vilniuje. Nurodė, kad 2008 m. gegužės mėnesį žodžiu kreipėsi į Institucijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių siekdama išsiaiškinti, kodėl taip ilgai jos mirusiam tėvui neatkuriamos nuosavybės teisės į likusį turėtą žemės plotą ir kada jos bus atkurtos. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus darbuotojai ją informavo, jog žemė, į kurią ji siekia atkurti nuosavybės teises, turi užstatytos (nelaisvos) žemės statusą, todėl yra negrąžintina. Nurodė, kad kreipėsi į valstybės įmonę Registrų centrą, prašydama pateikti Nekilnojamojo turto registro išrašą apie inžinerinius tinklus, esančius adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir gavo 2008 m. birželio 10 d. valstybės įmonės Registrų centro atsakymą Nr. RA(5.1.32)-23793 su Nekilnojamojo turto registro išrašu (b. l. 12-15). Jos nuomone, tik 2008 m. birželio 12 d. paaiškėjo, jog AB „Alvilė“ inžinerinius tinklus yra įregistravusi neteisėto dokumento – Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento pažymos Nr. (101)11.10-447, pagrindu. Teigė, kad Institucija, išduodama ginčijamą pažymą, pažeidė jos konstitucinę teisę į nuosavybę. Nurodė Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimą, kuriame konstatuota, jog laisva (neužstatyta) žemė miestuose turi būti grąžinta natūra buvusiems savininkams. Pažymos Nr. (101)11.10-447 pagrindu AB „Alvilė“ nekilnojamojo turto registre kaip savarankiškus daiktus įregistravo vandentiekio ir fekalinės kanalizacijos tinklus, esančius sklype, į kurį pareiškėja nori atkurti nuosavybės teises bei daiktines teises į juos. Pagal tokius valstybės įmonės Registrų centro duomenis minėtas sklypas yra laikomas užstatytu. Pareiškėjos nuomone, Institucijos veiksmais pažeistos jos teisės, nes nepagrįstai užkertamas kelias gauti žemę natūra, atkuriant į ją nuosavybės teises. Nurodė, kad inžineriniai tinklai pirmą kartą (2005 m. birželio 29 d.) buvo registruojami galiojant 1996 m. kovo 19 d. Statybos įstatymui, 1996 m. rugsėjo 24 d. Nekilnojamojo turto registro įstatymui, 2000 m. birželio 27 d. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymui, Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 patvirtintiems Nekilnojamojo turto registro nuostatams, Vyriausybės 2004 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 867 patvirtintiems Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros bei statinių naudojimo priežiūros nuostatams, aplinkos ministro 2002 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 242 patvirtintai Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarkai (Statybos techninis reglamentas STR 1.11.01:2002), tačiau šių teisės aktų nuostatų nesilaikyta. Pažymėjo, kad nustatyta tvarka nebuvo sudaryta jokia komisija, statinio priėmime nedalyvavo kitų Statybos techniniu reglamentu STR 1.11.01:2002 nustatytų institucijų atstovai, pažyma neatitinka statinio pripažinimo tinkamu naudoti formos ir negali būti jam prilyginta. Konstatavo, kad Institucijos veiksmais buvo pažeista privaloma teisės aktų nustatyta statinio pripažinimo tinkamu naudoti procedūra, todėl teisine prasme statiniai (inžineriniai tinklai) dar nėra pripažinti tinkamais naudoti bei negalėjo ir negali būti registruojami nekilnojamojo turto registre. Pareiškėja taip pat nurodė, kad pažymos Nr. (101)11.10-447 teiginys, jog „vandentiekio ir fekalinės kanalizacijos tinklai <...> (duomenys neskelbtini), Vilniuje, yra pastatyti laikantis teisės aktų, statybos ir kitų normatyvinių dokumentų reikalavimų“ neatitinka tikrovės, nes inžineriniai tinklai pažymos išdavimo metu, jų registravimo Nekilnojamojo turto registre metu ir dabar yra neveikiantys, demontuoti, neturintys pagrindinių mazgų, niekada neatlikę technologinių funkcijų, antžeminės inžinerinių tinklų dalys, sklendės, vamzdžiai yra pavogti, net ir sumontavus trūkstamas dalis, inžineriniai tinklai negalėtų atlikti technologinių funkcijų: vieną šios teritorijos dalį užima valstybinės reikšmės miškas, o kitoje pagal Vilniaus miesto bendrąjį planą numatyta statyti gyvenamuosius namus. Pažymėjo, kad šias aplinkybes patvirtina komisijos, sudarytos Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. įsakymu Nr. 2.3-10348 „Dėl komisijos sudarymo“, iš dalies pakeistu Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. 2.3-10963, išvados. Pabrėžė, kad, atsižvelgiant į faktinę inžinerinių tinklų būklę, yra pagrindo teigti, jog Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento vyriausiasis specialistas A. Bacevičius pasirašė pažymą neapžiūrėjęs inžinerinių tinklų vietoje, tuo pažeidžiant Statybos įstatymo 27 straipsnio 4 dalies 1 ir 2 punktus. Nurodė, kad pažyma Nr. (101)11.10-447 yra neteisėta, nes Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas, žinodamas, jog 2005 m. kovo 21 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr. 2.3-1893-01 valstybinės žemės sklypo (kuriame yra inžineriniai tinklai) nuomos sutartis su AB „Alvilė“ (inžinerinių tinklų savininke) nutraukta, vis tiek išdavė pažymą Nr. (101)11.10-447, kurios turinys neatitinka nei faktinės situacijos, nei teisės aktų reikalavimų. Pažymėjo, kad Valstybinės žemės sklypo nuomos sutartis su AB „Alvilė“ buvo nutraukta 2005 m. kovo 21 d., t. y. iki ginčijamos pažymos išdavimo momento AB „Alvilė“ tris mėnesius neturėjo jokių teisių į žemės sklypą, kuriame esančius inžinerinius tinklus siekė įregistruoti. Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas žinojo, privalėjo ir galėjo žinoti šią aplinkybę, o turėdamas pareigą prižiūrėti, kad statiniai būtų statomi nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, privalėjo prieštarauti inžinerinių tinklų registravimui tokiomis aplinkybėmis. Registratorius privalėjo atsisakyti registruoti nuosavybės teisę, negavęs reikalingų dokumentų (pažyma nėra tinkamas dokumentas).
Atsakovė Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepimu į pareiškėjos skundą (b. l. 24-25) prašė jį tenkinti.
Nurodė, kad Institucijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento pažyma Nr. (101)11.10-447 surašyta pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką. Atsakovės nuomone, pažymos pagrindu baigtų inžinerinių tinklų teisinė registracija negalėjo būti atlikta, minėta pažyma yra tik informacinio pobūdžio. Pažymėjo, kad Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 2.3-10348 sudarytos komisijos 2006 m. lapkričio 22 d. išvadoje Nr. 91-2.17-51 (b. l. 30-37) nustatyta, kad pažyma Nr. (101)11.10-447 neatitinka statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto formos ir valstybės įmonė Registrų centras inžinerinius tinklus Nekilnojamojo turto registre įregistravo remdamasi netinkamu dokumentu.
Tretysis suinteresuotas asmuo valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 115-117) nurodė, kad pareiškėjos argumentai dėl skunde nurodytų inžinerinių statinių įregistravimo viešajame registre be teisinio pagrindo atmestini. Teisėtai sudarytas registro Nr. (duomenys neskelbtini) įrašas gali būti panaikintas tik patenkinus pagrindinį skundo reikalavimą dėl pažymos Nr. (101)11.10-447 panaikinimo, todėl reikalavimą pripažinti negaliojančiu Nekilnojamojo turto registro įrašą Nr. (duomenys neskelbtini) prašė traktuoti kaip išvestinį iš reikalavimo dėl pažymos Nr. (101)11.10-447 panaikinimo. Nurodė, kad AB „Alvilė“ kreipėsi į teritorinį registratorių su 2005 m. birželio 23 d. ir 2005 m. birželio 28 d. prašymais įregistruoti šios įmonės nuosavybės teises į inžinerinius tinklus, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Su prašymu teritoriniam registratoriui buvo pateikta: kadastrinių matavimų byla, 1993 m. sausio 25 d. priėmimo-perdavimo aktas (b. l. 46-56), 1992 m. gruodžio 22 d. viešo akcijų pasirašymo sutartis Nr. 368 (b. l. 45) ir Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento pažyma Nr. (101)11.10-447. Teritoriniam registratoriui pateikta viešo akcijų pasirašymo sutartis ir priėmimo-perdavimo aktas patvirtino AB „Alvilė“ nuosavybės teisių į minėtus nekilnojamuosius daiktus atsiradimą, o pažyma Nr. (101)11.10-447 patvirtino, jog inžineriniai tinklai, esantys (duomenys neskelbtini), Vilniuje, yra pastatyti teisėtai, suformuoti kaip nekilnojamieji daiktai, todėl gali būti registruojami Nekilnojamojo turto registre. Pažymėjo, kad Nekilnojamojo turto kadastro įstatyme bei Nekilnojamojo turto registro įstatyme nenustatyta, jog nekilnojamieji daiktai gali būti registruojami Nekilnojamojo turto registre tik tada, jeigu jie yra pripažinti tinkamais naudoti.
Tretysis suinteresuotas asmuo – AB „Alvilė“ atsiliepimu į pareiškėjos skundą (b. l. 38-43) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad AB „Alvilė“ nuosavybės teise priklausantys inžineriniai tinklai yra žemės sklype, kuris yra kitu adresu ir turi kitą kadastrinį numerį, negu žemės sklypas, į kurį pareiškėja siekia atkurti nuosavybės teises. Pažymėjo, kad pareiškėja nepateikė jokių faktinių duomenų, patvirtinančių, jog pažyma Nr. (101)11.10-447 kaip nors pažeidžia jos subjektines teises. Pabrėžė, kad pareiškėjos nurodyti teisės aktų pažeidimai gali būti vertinami siekiant ginti viešąjį interesą, o ne (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) požiūriu) asmeninį (privatų) interesą. Konstatavo, kad ginčijama pažyma negali pažeisti ir nepažeidžia pareiškėjos asmeninių teisių ar įstatymų saugomų interesų (pareiškėja nepateikė šiuos pažeidimus patvirtinančių įrodymų), todėl jos reikalavimas panaikinti pažymą Nr. (101)11.10-447 turėtų būti atmestas. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjos ginčijama pažyma Nr. (101)11.10-447 tik patvirtina, jog AB „Alvilė“ nuosavybės teise priklausantys inžineriniai tinklai yra pastatyti laikantis teisės aktų, statybos ir kitų normatyvinių dokumentų reikalavimų.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. rugsėjo 26 d. sprendimu pareiškėjos I. V. skundą atmetė kaip nepagrįstą ta apimtimi, kuria prašoma Institucijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2005 m. birželio 28 d, pažymą Nr. (101)11.10-447 panaikinti, o ta apimtimi, kuria prašoma Nekilnojamojo turto registro įrašą Nr. (duomenys neskelbtini) pripažinti negaliojančiu, paliko nenagrinėtą.
Teismas pažymėjo, kad ginčas yra teismingas administraciniams teismams, nes pareiškėja ginčija tik viešojo administravimo institucijų aktus. Nustatė, kad pareiškėja yra teisėta nuosavybės teisių į žemę, atkurtų M. B. Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. 2.4-01-5531 (b. l. 9-10), paveldėtoja. Konstatavęs, kad teisės aktų, reglamentuojančių statybos valstybinę priežiūrą, nustatytas reguliavimas atgaline laiko požiūriu tvarka netaikytinas inžineriniams statiniams, pastatytiems, pripažintiems tinkamais naudoti ir perduotiems akcininkams iki 1993 m. sausio 25 d., konstatavo, kad jų įregistravimui nereikėjo akto, kuriuo statinys būtų pripažintas tinkamu naudotis. Priėjo prie išvados, kad prašoma panaikinti pažyma niekaip negalėjo ir negali pati savaime pažeisti pareiškėjos teisių ir teisėtų interesų, nes ji tebuvo konstatavimas to, kas buvo nustatyta, todėl šios pažymos jokia institucija negali pripažinti neteisėta. Nurodė Nekilnojamojo turto registro įstatymo 30 straipsnį ir pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėja, prieš kreipdamasi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu dėl Nekilnojamojo turto registro įrašo Nr. (duomenys neskelbtini) pripažinimo negaliojančiu, būtų kreipusis skundu į Centrinį registratorių išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.
III.
Pareiškėja I. V. apeliaciniu skundu (b. l. 189-198) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2005 m. birželio 28 d. pažymą Nr. (101)11.10-447 ir pripažinti negaliojančiu Nekilnojamojo turto registro įrašą Nr. (duomenys neskelbtini). Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1) jos teisės yra pažeidžiamos, nes Institucijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2005 m. birželio 28 d. pažymos pagrindu Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti inžineriniai tinklai, pažyma jau yra sukėlusi teisines pasekmes, dėl šios registracijos žemė prarado laisvos žemės statusą ir tapo nebegalimas nuosavybės teisių atkūrimas į ją natūra, todėl pažyma tiesiogiai pažeidė jos konstitucinę teisę į nuosavybę. Pažymi, kad ABTĮ nesuteikia teismui diskrecijos spręsti, ar tam tikro viešojo administravimo subjekto priimto teisės akto teisėtumo klausimo nagrinėjimas įeina ar neįeina į administracinio teismo kompetenciją, teismas privalo pasisakyti dėl kiekvieno viešojo administravimo subjekto priimto teisės akto (išskyrus tų, kurie įeina į Konstitucinio Teismo kompetenciją), dėl kurio pareiškėjas kreipėsi, teisėtumo. Nurodo Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 1999 m. gegužės 11 d., 2000 m. rugsėjo 19 d., 2003 m. sausio 24 d. nutarimus, kuriuose pasisakoma apie konstitucinį teisinės valstybės principą ir pažymi, kad teismo sprendimas turi būti priimamas laikantis šio ir kitų svarbių teisės principų, taip pat nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 m. lapkričio 27 d. nutartį Nr. A6-895/2001, 2002 m. gruodžio 4 d. nutartį Nr. A3-1143/2002, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gegužės 22 d. nutartį Nr. 3K-3-579/2000, kuriose pasisakyta apie teisinio apibrėžtumo principą. Nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. spalio 17 d. nutartį Nr. P-98/2003, 2004 m. vasario 2 d. administracinę bylą Nr. A12-63/04, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. gruodžio 17 d. nutartį Nr. 3K-3-1333/2001 ir pažymi, jog teismas, konstatuodamas, kad jokia institucija negali prašomos panaikinti pažymos pripažinti neteisėta, paneigia pareiškėjos konstitucinę teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, formuluoja taisyklę, kad informacinio pobūdžio viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai savaime yra neteisėti, nepaisant jų turinio.
2) Institucijai ginčijamos pažymos išdavimo metu buvo žinoma, kad AB „Alvilė“ į žemę, kurioje yra inžineriniai tinklai, neturi jokių teisių (valstybinės žemės nuomos sutartis su AB „Alvilė“ buvo nutraukta dar 2005 m. kovo 21 d.), į šią žemę nuosavybės teises siekia atkurti pareiškėja ir kiti pretendentai, todėl Institucija pažeidė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo imperatyvias nuostatas, ginčijama pažyma laikytina niekine ir negali sukurti jokių teisinių pasekmių. Pabrėžia, kad atsakovė pirmiausiai turėjo vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo į žemę procedūras ir tol, kol jos nebaigtos, neturėjo įstatyminių įgaliojimų išduoti bet kokus dokumentus, trukdančius ar galinčius sutrukdyti šiam procesui. Nurodo, kad 2003 m. kovo 3 d. Vyriausybės nutarimas Nr. 278 netaikomas miesto teritorijoje esančių senų statinių registracijai, todėl ginčijamos pažymos išdavimas viršijo atsakovės kompetenciją;
3) nurodo ABTĮ 17 straipsnio 1 dalį ir pažymi, kad reikalavimas dėl ginčijamos pažymos priskirtinas apygardos administracinio teismo kompetencijai, nes VĮ Registrų centras nėra įgaliotas tikrinti viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų teisėtumo ir pagrįstumo. Pabrėžia, kad abu skundo reikalavimai yra tarpusavyje susiję, nes panaikinus ginčijamą pažymą, būtų pripažįstama negaliojančia ir jos pagrindu atlikta teisinė registracija, o nenuginčijus teisinės registracijos pagrindo, būtų sudėtinga pripažinti teisinę registraciją neteisėta;
4) atkreipia dėmesį, kad teismas turėjo taikyti Statybos įstatymo, Statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2002 nuostatas, nes statiniai iki Statybos įstatymo įsigaliojimo nebuvo įregistruoti, o nekilnojamieji daiktai ir daiktinės teisės į juos nekilnojamojo turto registre registruojami laikantis registravimo metu galiojančių teisės normų. Pažymi, kad inžineriniai tinklai nėra suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai Statybos įstatymo nustatyta tvarka. Nurodo Statybos įstatymo 24 straipsnio 1, 2 ir 4 dalis, Statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2002 2, 34, 24 punktus ir konstatuoja, kad AB „Alvilė“, siekdama įregistruoti inžinerinius tinklus, privalėjo pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad prašomas įregistruoti statinys teisės aktų nustatyta tvarka yra pripažintas tinkamu naudoti. Paaiškina, kad nekilnojamojo turto kadastro įstatymas bei jo pagrindu priimti kiti teisės aktai nenumato specialių teisės normų, reglamentuojančių statinių, pastatytų iki Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos, patvirtintos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297, įsigaliojimo miestuose ar miesto tipo gyvenvietėse, registravimo, tokiam registravimui teiktinų dokumentų, o 2003 m. kovo 3 d. Vyriausybės nutarimas Nr. 278 taikomas kaimo vietovėje pastatytų statinių atžvilgiu, todėl formuojant kaip atskirus nekilnojamojo turto objektus senus statinius, pastatytus miestuose ar miesto tipo gyvenvietėse, turėjo būti taikomas galiojusio Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 6 straipsnio nuostatos. Pažymi, kad inžineriniai tinklai baigti statyti iki 1993 m., nurodo Teisinio pastatų registravimo Lietuvos TSR miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse instrukcijos, patvirtintos Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1970 m. sausio 4 d. nutarimu Nr. 2, 5 punktą ir konstatuoja, kad AB „Alvilė“ nepateikė duomenų, jog pagal šią tvarką ginčo pastatai buvo teisiškai registruoti. Prieina prie išvados, kad AB „Alvilė“ nepateikė atskiriems nekilnojamojo turto objektams suformuoti reikalingų dokumentų, o neįregistravus registre nekilnojamojo daikto, negali būti registruojamos ir daiktinės teisės į jį. Nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A4-1244/2003, A14-595-2005, A756-1478/ ir pažymi, kad teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos bylose, kuriose taip pat buvo sprendžiami klausimai dėl iki 1996 m. statytų ir valstybės įmonių eksploatuotų pastatų teisinės registracijos.
Atsakovė Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 10-11, II t.) iš esmės tais pačiais kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui nurodytais motyvais prašo apeliacinį skundą tenkinti.
Tretysis suinteresuotas asmuo valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 7-8, II t.) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria skundo reikalavimas dėl Nekilnojamojo turto registro įrašo Nr. (duomenys neskelbtini) pripažinimo negaliojančiu paliktas nenagrinėtu, palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą šioje dalyje atmesti.
Be aplinkybių, išdėstytų atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui, nurodo Nekilnojamojo turto registro įstatymo 30 straipsnį ir konstatuoja, kad pareiškėja nesilaikė privalomos ikiteisminės ginčų dėl teritorinio registratoriaus priimto sprendimo nagrinėjimo tvarkos, todėl teismas pagrįstai nesprendė išvestinio skundo reikalavimo dėl registro įrašo panaikinimo. Pažymi, kad pareiškėja nepagrįstai vadovaujasi Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtinta Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcija ir Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 278 patvirtintu Dokumentų, teiktinų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašu, nes minėta instrukcija ginčo inžinerinių statinių registravimo metu negaliojo, o nurodyto sąrašo nuostatos taikomos tik registruojant senus statinius, esančius kaimo vietovėje. Teismas priėjo teisingos išvados, kad pareiškėjos nurodyti teisės aktai negali būti taikomi atgaline data. Nesutinka su apeliantės teiginiu, kad teismo sprendimas neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotai praktikai (adm. b. A2-571/03; A8-746/05).
Tretysis suinteresuotas asmuo AB „Alvilė“ atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 14-19, II t.) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad apeliantės cituoti teismų sprendimai nėra susiję su nagrinėjama byla. Sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijama pažyma tėra informacinio pobūdžio, todėl negali pati savaime pažeisti pareiškėjos teisių ir teisėtų interesų. Atkreipia dėmesį, kad AB „Alvilė“ priklausantys inžineriniai tinklai įregistruoti Nekilnojamojo turto registre ne tik ginčijamos pažymos pagrindu, bet ir 1992 m. gruodžio 22 d. Akcijų pasirašymo sutarties Nr. 368 bei 1993 m. sausio 25 d. Priėmimo-perdavimo akto pagrindu, todėl jų registracija negali būti panaikinta tol, kol nebus nuginčyti visi dokumentai, kurių pagrindu inžineriniai tinklai yra įregistruoti. Pabrėžia, kad AB „Alvilė“ nuosavybės teise priklausantys inžineriniai tinklai yra didelės vertės nekilnojamasis turtas, jų preliminari rinkos vertė yra 691000 litų, o apeliantė siekia, kad žemė būtų grąžinta su bendrovei priklausančiais inžineriniais tinklais. Tokiu atveju bendrovei būtų padaryta didelė žala, ją turėtų atlyginti valstybė. Konstatuoja, kad apeliantė negali įgyvendinti savo teisių, pažeisdama kito asmens teises. Atkreipia dėmesį, kad dalis žemės pretendentams bus grąžinta, nes inžineriniai tinklai nėra išsidėstę visame 67 ha žemės sklype. Konstatuoja, kad Institucija nepažeidė savo kompetencijos išduodama informacinio pobūdžio pažymą AB „Alvilė“.
Nurodo, kad I. V. skunde pareikšti reikalavimai nėra tarpusavyje susiję, nes reikalavimą panaikinti ginčijamą pažymą pareiškėja grindė neteisėtais Institucijos veiksmais išduodant neteisėto turinio ir formos pažymą, o Nekilnojamojo turto registro įrašą ginčijo savarankiškais pagrindais, skųsdama VĮ Registrų centro Vilniaus filialo veiksmus padarant/suformuojant šį įrašą.
Nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. A63-896/2008, Nr. A17-608/2007, kuriose aptartas teisės principas, kad įstatymų leidėjo priimti ir paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios, ir pažymi, kad AB „Alvilė“ nuosavybės teise priklausantys inžineriniai tinklai buvo pripažinti tinkamais naudoti 1985 m., negaliojant nei Statybos įstatymui, nei Statybos techniniams reglamentams. Nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. A5-694/2004, Nr. A2-571/2003 bei pažymi, kad faktą, jog baigtas statyti statinys suformuotas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas, patvirtina nustatyta tvarka išduotas statinio priėmimo naudoti aktas. AB „Alvilė“ priklausantiems inžineriniams tinklams suteiktas unikalus numeris 1985 m. rugsėjo 24 d., Salininkų medelyno laistymo sistemos priėmimo naudoti valstybinės komisijos aktu jie yra pripažinti tinkamais eksploatuoti, 1992 m. gruodžio 22 d. Akcijų pasirašymo sutartis Nr. 368 bei 1993 m. sausio 25 d. Priėmimo-perdavimo aktas patvirtina tinkamą inžinerinių tinklų įsigijimo pagrindą, todėl inžineriniai tinklai prieš registruojant Nekilnojamojo turto registre neturėjo būti dar kartą pripažinti tinkamais naudoti.
Atkreipia dėmesį, kad pareiškėja yra M. B., mirusio (duomenys neskelbtini), turto paveldėtoja, todėl jau nuo 2001 m. rūpinasi nuosavybės teisių į tėvui priklausiusią žemę atkūrimo reikalais ir žinojo apie AB „Alvilė“ priklausančius inžinerinius tinklus. Pareiškėja skunde pirmosios instancijos teismui aptaria tariamą inžinerinių tinklų būklę ginčijamos pažymos išdavimo metu (2005-06-26). Taip pati pareiškėja pripažįsta, kad apie AB „Alvilė“ priklausančius inžinerinius tinklus bei ginčijamą pažymą žinojo jau 2006 m., todėl praleido ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatytą 1 mėnesio terminą skundui paduoti
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamu atveju administracinis ginčas kilo dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2005-06-28 pažymos Nr. (101)11.10–447 ir Nekilnojamojo turto registro įrašo Nr. (duomenys neskelbtini) teisėtumo ir pagrįstumo.
I. Dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2005-06-28 pažymos Nr. (101)11.10–447:
Byloje spręstinas klausimas, ar pareiškėja gali būti laikoma suinteresuotu asmenimi ir turi reikalavimo teisę kreiptis dėl atsakovo priimto teisės akto panaikinimo. Paaiškintina, jog teisė į teisminę gynybą yra asmens konstitucinė teisė (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis). Šis konstitucinis principas įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje. Įstatymas nustato, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tai reiškia, jog kiekvienam subjektui turi būti užtikrinta jo pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynimo galimybė, tačiau toks suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo įrodyti, kad jis turi subjektinę teisę, kad šią teisę pažeidžia, kėsinasi pažeisti ar ginčija atsakovas. Taip pat pažymėtina, jog suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą tik dėl to, kad būtų apginta jo (pareiškėjo) subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas. Siekiant apginti viešąjį interesą, kitų asmenų teises ir įstatymų saugomus interesus, į teismą gali kreiptis prokuroras, valstybės valdymo institucijos, įmonės įstaigos, organizacijos ir pavieniai fiziniai asmenys, kuriems įstatymai suteikia teisę tai daryti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 3 punktas). Taigi į teismą turi būti kreipiamasi prireikus apginti suinteresuoto subjekto pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę arba įstatymo saugomą interesą, todėl teisės kreiptis gynybos į teismą principas nėra absoliutus.
Tiek skundas pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismams iš esmės grindžiamas vieninteliu argumentu – inžinerinių tinklų registracija buvo atlikta būtent ginčijamos pažymos pagrindu, kas nesuteikia teisinio pagrindo šių tinklų teisinei registracijai, t. y. tokia pažyma negalėjo būti inžinerinių tinklų registravimo pagrindu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalį ir 20 straipsnio 3 dalį, formuoja vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus ir kitus teisės aktus, 2007 m. spalio 4 d. nutartyje (adm. byla Nr. AS16–420/2007) pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 1 dalimi, ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims objektyviai sukelia atitinkamas teisines pasekmes (pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus). Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių, negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis.
Kokias pareiškėjos teises pažeidžia, ar kokias neigiamas pasekmes sukelia jai ginčijama pažyma? Kaip matyti iš Nekilnojamojo turto registro išrašo Nr. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisės AB „Alvilė“ į inžinerinius tinklus įregistruotos remiantis 1992-12-22 akcijų pasirašymo sutartimi Nr. 368, 1993-01-25 priėmimo-perdavimo aktu ir ginčijama pažyma. Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2005-06-28 pažyma Nr. (101)11.10–447 tiesiogiai nesuponuoja jos teisių ar įstatymų saugomų interesų pažeidimo. Tai kartu reiškia, kad šios pažymos išdavimas trečiajam suinteresuotam asmeniui AB „Alvilė “ pareiškėjos atžvilgiu jokių tiesioginių neigiamų pasekmių nesukelia (konstatuojama tik tam tikra faktinė situacija) bei ji neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų.
Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad atsakovas, išduodamas ginčijamą pažymą, pareiškėjos subjektinių teisių ar įstatymų saugomų interesų nepažeidė, todėl I. V. reikalavimas nėra teisėtas ir pagrįstas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. spalio 6 d. nutartyje yra konstatavęs, kad materialinių teisinių prielaidų ginti asmens pažeistą teisę ar įstatymo saugomą interesą nebuvimas yra pagrindas skundą (prašymą) atmesti. Pirmosios instancijos teismui nustačius, kad atsakovas pareiškėjo subjektinių teisių nepažeidė, jo skundas turi būti atmestas (adm. byla Nr. A442–1669/2008, Nr. A556–1283/2008 ir kt.). Juridinio pagrindo, kuriuo vadovaudamasi pareiškėja galėtų ginti viešąjį interesą teisme, taip pat nenustatyta, todėl skundas atmestinas. Pirmosios instancijos administracinio teismo priimtas sprendimas šioje dalyje yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.
II. Dėl Nekilnojamojo turto registro įrašo Nr. (duomenys neskelbtini) pripažinimo negaliojančiu:
Pirmosios instancijos teismas skundo dalį, kuria prašoma Nekilnojamojo turto registro įrašą Nr. (duomenys neskelbtini) pripažinti negaliojančiu, paliko nenagrinėtą, kadangi pareiškėja nesilakė šios kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, t. y. teritorinio registratoriaus priimto sprendimo neskundė Centriniam registratoriui išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalį, jeigu sujungiami keli tarpusavyje susiję reikalavimai, iš kurių vieni priskirtini teismo kompetencijai, o kiti – ne teismo institucijų kompetencijai, visi reikalavimai turi būti nagrinėjami teisme. Taigi šioje nuostatoje įtvirtintas bylos priskyrimo teismui pirmenybės/pirmumo principas. Kadangi pareikšti reikalavimai tarpusavyje tiesiogiai susiję (teigiama, kad daiktinės teisės įregistruotos būtent Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2005-06-28 pažymos Nr. (101)11.10–447 pagrindu), tai abu reikalavimai turėjo būti nagrinėjami teisme, jų neskaidant. Todėl teisėjų kolegijos nuomone skundas dalyje paliktas nenagrinėtu neteisėtai ir nepagrįstai.
Reikalavimas pripažinti negaliojančiu Nekilnojamojo turto registro įrašą Nr. (duomenys neskelbtini) yra išvestinis iš pirmojo reikalavimo, dėl kurio teisėjų kolegija jau pasisakė. Konstatavus, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2005-06-28 pažyma Nr. (101)11.10–447 pareiškėjai tiesioginių neigiamų pasekmių nesukelia, šioje dalyje pareiškėjos skundas taip pat atmestinas.
Dėl šios priežasties tampa teisiškai nereikšminga išsamesnė kitų apeliacinio skundo argumentų analizė ir vertinimas.
Atkreiptinas pirmosios instancijos teismo dėmesys į tai, kad pareiškėja prašo pripažinti negaliojančiu atitinkamą įrašą. Šio fakto pripažinimas yra teismo nustatytų bylos aplinkybių, grindžiamų surinktų ir ištirtų byloje įrodymų visuma, konstatavimas, o tai remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsnio 4 dalimi, nurodoma sprendimo motyvuojamojoje dalyje. Sprendimo rezoliucinėje dalyje nustatoma, kokiu būdu ginama pažeistoji teisė arba įstatymų saugomas interesas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnis). Tai reiškia, jog pareiškėja turi aiškiai ir konkrečiai suformuluoti skundo dalyką – nurodyti, kokiu konkrečiu būdu prašoma apginti pažeistą jos subjektinę teisę ar įstatymų saugomą interesą (pavyzdžiui, panaikinti, įpareigoti, pakeisti ir pan.). Skundo reikalavimas turi būti toks, kuriuo remiantis priimtas teismo sprendimas sukeltų atitinkamas teisines pasekmes kitai bylos ginčo šaliai ir nekiltų abejonių dėl galimybės jį įvykdyti, t. y. pašalintų padarytą teisės ar teisėtų interesų pažeidimą, įpareigotų atsakovą atlikti konkrečius veiksmus (priimti konkretų sprendimą).
Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija daro išvada, kad dėl anksčiau nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, atmetant pareiškėjos skundą dalyje ir dėl pripažinimo negaliojančiu Nekilnojamojo turto registro įrašą Nr. (duomenys neskelbtini).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 26 d. sprendimą pakeisti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 26 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjos skundas dalyje dėl Nekilnojamojo turto registro įrašo Nr. (duomenys neskelbtini) pripažinimo negaliojančiu paliktas nenagrinėtu, panaikinti ir skundą šioje dalyje atmesti. Kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Artūras Drigotas
Dainius Raižys