Civilinė byla Nr. 2A-542-117/2015

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-05079-2012-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 44.5.1; 60; 73.2.6.2;

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 10 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Alvydo Poškaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 25 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1167-590/2013 pagal ieškovo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „IG Trans“ ir uždarajai akcinei bendrovei draudimo kompanijai „PZU Lietuva“ dėl nuostolių atlyginimo, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Signeda“, uždaroji akcinė bendrovė „A-Spedition“, P. M. V.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas AB „Lietuvos draudimas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovų UAB DK „PZU Lietuva“ ir UAB „IG Trans“ ieškovo naudai 157 540,24 Lt nuostolių atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, jog 2011 m. kovo 14 d. UAB „Signeda“ (toliau – krovinio siuntėjas) ir UAB „A-Spedition“ sudarė krovinių vežimo sutartį, pagal kurią UAB „A-Spedition“ įsipareigojo nuvežti krovinį (automobilių detales), kurio bendras svoris – 5 800 kg, vertė – 64 113,62 USD (toliau – krovinys), iš Kauno raj. (Lietuva) į Maskvą (Rusija) krovinio gavėjui OOO „UNITEK LIMITED“ (toliau – krovinio gavėjas). UAB „A- Spedition“ sutarčiai įvykdyti (kroviniui vežti) pasitelkė atsakovą UAB „IG Trans“ (toliau – vežėjas). 2011 m. kovo 17 d. krovinys buvo pakrautas į vilkiką IVECO su puspriekabe ir 2011 m. kovo 18 d. išvežtas. 2011 m. kovo 31 d. Rusijoje kelyje Sankt Peterburgas – Maskva, 547 kilometre apie 40 kilometrų iki Naugardo 1:56 val. vilkike kilo gaisras ir vilkikas su kroviniu sudegė, gaisro metu prarastas visas krovinys. Ieškovas buvo apdraudęs krovinį, todėl sumokėjo krovinio siuntėjui UAB „Signeda“ 157 540,24 Lt draudimo išmokos (ši suma gauta iš krovinio vertės (159 040,24 Lt) atėmus 1 500 Lt dydžio besąlyginę išskaitą).

Ieškovo teigimu, jis, kaip draudikas, išmokėjo draudimo išmoką nukentėjusiojo asmens nurodytam asmeniui, todėl pagal CK 6.1015 straipsnio 1 dalį ieškovui pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš už žalą atsakingo asmens – vežėjo ir jo civilinės atsakomybės draudiko. Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarčių konvencijos (toliau – CMR) 17 straipsnio 1 punkte yra įtvirtinta vežėjo atsakomybė be kaltės, jeigu krovinys prarastas tuo metu, kai jis buvo vežėjo žinioje. Vežėjas priėmė krovinį iš krovinio siuntėjo, tačiau krovinio gavėjui jo nepristatė, nes dėl gaisro krovinys buvo prarastas. Kadangi krovinys prarastas tuo metu, kai buvo vežėjo žinioje, tai šis, pasak ieškovo, laikytinas atsakingu už padarytą žalą ir privalo atlyginti ieškovo patirtus nuostolius, kartu solidariai atsakingas ir vežėjo civilinę atsakomybę apdraudęs UAB DK ,,PZU Lietuva“. Ieškovo teigimu, atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“, atsakydamas į ieškovo pretenziją, draudimo išmoką mokėti atsisakė, motyvuodamas tuo, kad krovinys prarastas dėl aplinkybių, kurių vežėjas negalėjo išvengti (CMR konvencijos 17 str. 2 d.), todėl vežėjui nekyla atsakomybė atlyginti nuostolius. Ieškovas nurodė, kad UAB DK „PZU Lietuva“, norėdamas pasinaudoti šiuo atleidimo nuo atsakomybės pagrindu, turi įrodyti neišvengiamas aplinkybes, dėl kurių krovinys buvo prarastas, tačiau to neįrodė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. kovo 25 d. sprendimu ieškinį patenkino: priteisė solidariai iš atsakovų UAB „IG Trans“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ ieškovo naudai 157 540,24 Lt  nuostolių atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas pažymėjo, jog atsakovams tenka pareiga įrodyti, kad  krovinį vežėjas prarado dėl aplinkybių, kurių negalėjo išvengti, o padariniams dėl šių aplinkybių negalėjo užkirsti kelio. Vien tai, kad krovinys buvo sunaikintas dėl gaisro, teismo vertinimu, nepaneigia atsakovų atsakomybės, nes šiuo atveju svarbus ne tiek gaisro faktas, kiek jo priežastis ir tik nustačius gaisro priežastį, galima būtų spręsti apie krovinio vežėjo atsakomybę už krovinio praradimą ir jos laipsnį arba kad tokios atsakomybės nėra, todėl atsakovai, siekdami paneigti savo atsakomybę už prarastą krovinį, šioje byloje turėjo įrodyti, kad gaisras kilo dėl tokios priežasties, kurios jie negalėjo numatyti ir išvengti.

Teismo vertinimu, iš byloje esančių įrodymų neįmanoma nustatyti, dėl kokių priežasčių kilo gaisras, todėl sprendė, kad atsakovai neturi pagrindo teigti, jog gaisras kilo dėl tokios priežasties, kurios jie negalėjo numatyti ir išvengti. Atsižvelgęs į tai, kad gaisras kilo automobiliui važiuojant tentu apdengto automobilio kėbulo viduje ir nėra užsidegimo šaltinio įnešimą į automobilio vidų iš išorės patvirtinančių įrodymų, teismas sprendė, kad atsakovų nurodyta gaisro priežastis (dėl gaisro šaltinio, patekusio iš išorės) yra mažai tikėtina, todėl konstatavo, kad atsakovai neįrodė jų atsakomybę šalinančių aplinkybių, todėl privalo solidariai atlyginti 157 540,24 Lt krovinio praradimo nuostolius.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Vežėjas gali būti atleistas nuo atsakomybės CMR konvencijos 17 straipsnio 2 punkto pagrindu (dėl aplinkybių, kurių negalėjo numatyti, bei pasekmių, kurioms dėl šių aplinkybių negalėjo užkirsti kelio) tuo atveju, jei įrodytų, kad ėmėsi visų reikiamų saugumo priemonių ir padarė viską, ką galėtų padaryti ypač sąžiningas ir pareigingas vežėjas, kad būtų galima išvengti žalos toje vietoje ir tuo metu, tačiau negalėjo išvengti šių įvykių. Teismas neįvertino visų aplinkybių, iš kurių matyti, jog gaisro priežastis - užsidegimo šaltinio įnešimas iš išorės, o ne vežėjo kaltė, dėl kurios kiltų atsakomybė. Vežėjas ėmėsi visų reikiamų saugumo priemonių bei padarė viską, ką galėtų padaryti sąžiningas ir pareigingas vežėjas (transporto priemonė buvo tvarkinga). Teismas nevertino gaisro priežasties pagal ieškovo užsakytus ekspertus, taip pat Rusijos NSM Novgorodo srities Vyriausiosios valdybos Priežiūrinės veiklos valdybos Novgorodo rajono priežiūrinės veiklos skyriaus išvados bei tai, kad, tokios žalos padarymo vežėjas negalėjo numatyti ir negalėjo imtis kokių nors priemonių prieš tokio pobūdžio žalos atsiradimą bei veikos padarymą, todėl jam negali kilti civilinė atsakomybė.
2. Teismas priteisė solidariai iš atsakovų krovinio praradimo nuostolius, tokiu būdu nepagrįstai taikė solidariąją atsakomybę. Pagal draudimo sutartį atsakovai susitarė, kad krovinio sugadinimo atveju vežėjas (draudėjas) atlygins išskaitą (frančizę), o bylą nagrinėjęs teismas šio aspekto neįvertino ir taikydamas atsakovams solidariąją atsakomybę, netinkamai konstatavo, kad išskaitą (franšizę) privalo atlyginti bet kuri šalis, taigi ir draudikas, nors tokios pareigos pagal draudimo sutartį šis neturėjo. Išskaitos dydis yra susijęs su vieno iš atsakovų pagal draudimo sutartį prisiimta pareiga ją atlyginti, todėl išskaita (franšizė) negali būti priteista solidariai iš abiejų atsakovų (draudiko ir draudėjo).

Prisidėjimu prie atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ apeliacinio skundo atsakovas UAB „IG Trans“ prašo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Prisidėjimą prie apeliacinio skundo grindžia šiais argumentais:

1. Teismas neteisingai įvertino į bylą pateiktus įrodymus bei nepagrįstai pripažino, jog nėra įrodyta, kad byloje nurodytos aplinkybės (kilęs gaisras, kurio metu ir buvo nepataisomai sugadintas krovinys), laikytinos tokiomis, kurių atsakovas UAB „IG Trans“ negalėjo išvengti, todėl teismo sprendimas laikytinas nepagrįstu ir turi būti panaikintas. Remiantis į bylą pateiktais įrodymais, šalių paaiškinimais, liudytojų ir trečiųjų asmenų paaiškinimais, galima neginčijamai konstatuoti, jog vežant krovinį kilęs gaisras laikytas aplinkybe, kurios atsakovas UAB „IG Trans“ negalėjo išvengti, o to gaisro padariniai – krovinio praradimas (nepataisomas sugadinimas).
2. Pagal CMR konvencijos nuostatas, ginčijamu sprendimu nepagrįstai buvo konstatuota, jog atsakovui UAB „IG Trans“, kaip ir jo draudikui kyla pareiga atlyginti ieškovui ieškinyje nurodytą (ir jo), kaip draudimo išmoką išmokėtą sumą. Teismas, neteisingai nustatęs ginčo dalyką ir nepagrįstai nenustatęs, jog 2011 m. kovo 31 kilęs gaisras laikytinas aplinkybe, kurios atsakovas UAB „IG Trans“ negalėjo numatyti ir jos padarinių išvengti, netinkamai taikė ir aiškino CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalį. Atsakovo teigimu, vežimui naudotos transporto priemonės ir pasitelkti asmenys (vairuotojas) užtikrino aukščiausio rūpestingumo ir sąžiningumo standartą, ką patvirtina byloje esančių įrodymų visuma. Atsakovo nerūpestingumą ir nesąžiningumą patvirtinančių įrodymų byloje nenustatyta, todėl gaisras laikytinas aplinkybe, šalinančia atsakovo atsakomybę dėl krovinio praradimo.

Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas AB „Lietuvos draudimas“ prašo skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Pagal teismų praktiką vežėjo atsakomybė pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalį yra griežta ir nereikalauja vežėjo kaltės įrodinėjimo. Minėtoje konvencijoje numatyta vežėjo pareiga įrodyti konvencijos 17 straipsnio 2 punkte nurodytas aplinkybes, šalinančias vežėjo atsakomybę. Gaisras pats savaime nėra jokia neišvengiama aplinkybė. Rusijos VRM priešgaisrinės tarnybos raštuose nurodytos tik galimos techninės gaisro kilimo priežastys ir jos neįrodo, kad gaisras kilo dėl aplinkybių, kurių vežėjas negalėjo išvengti. Pagal byloje esančius dokumentus nėra galimybių spręsti apie labiau tikėtiną gaisro priežastį ir gaisro atsiradimo aplinkybes. Atsakovai apsiribojo tik gaisro priežasties įrodinėjimu, labiausiai tikėtinos gaisro priežasties įrodyti nepavyko ir atsakovai visiškai neįrodinėjo CMR konvencijos 17 straipsnio 2 punkte numatytų aplinkybių egzistavimo. Dėl to teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovai neįrodė aplinkybių, šalinančių vežėjo atsakomybę ir ieškinį tenkino pagrįstai.
2. Draudimo išmokos problema buvo iškelta tik apeliaciniame skunde. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apelianto parengtose draudimo taisyklėse nenustačius draudžiamojo įvykio apibrėžimo, taikomas Draudimo įstatymo 105 str. nustatytas draudžiamojo įvykio apibrėžimas. Šioje byloje teismui pagrįstai pritaikius vežėjui civilinę atsakomybę, tuo pačiu buvo konstatuotas ir Draudimo įstatymo 105 str. apibrėžto draudžiamojo įvykio faktas, todėl teismui priteisus iš draudiko žalos atlyginimą, Draudimo įstatymo 105 straipsnis ir CK 6.987 straipsnis nebuvo pažeisti. Frančizės taikymo problematiką iškelta tik apeliaciniame skunde. Atsižvelgiant į CK 6.193 str. 5 d., poliso sąvoka „Išskaitos/kiekvienam įvykiui“ turi būti aiškinama kaip susitarimas dėl sąlyginių išskaitų taikymo, todėl žalai viršijus nurodytus dydžius draudikas turėjo mokėti visą žalos dydį atitinkančią draudimo išmokos sumą. Kita vertus, jei apelianto atsakomybė bus sumažinta franšizės dydžiu, tai draudimo sutartimi nepadengti nuostoliai turi būti priteisti iš vežėjo.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Faktinės bylos aplinkybės

Byloje nustatyta, kad 2011 m. kovo 14 d. UAB „Signeda“ (krovinio siuntėjas) ir UAB „A-Spedition“ sudarė krovinių vežimo sutartį–užsakymą Nr. 11/0314, kuriuo UAB „A-Spedition“ įsipareigojo nuvežti 5800 kg svorio krovinį (automobilių detales) iš Kauno r. (Lietuva) į Maskvą (Rusija). UAB „A-Spedition“ sutarčiai įvykdyti (kroviniui vežti) pasitelkė atsakovą UAB „IG Trans“ (vežėjas). 2011 m. kovo 17 d. krovinys buvo pakrautas į vilkiką IVECO su puspriekabe. 2011 m. kovo 31 d. Rusijoje kelio Sankt Peterburgas–Maskva 547-ajame kilometre, apie 40 kilometrų iki Naugardo, 1 val. 57 min. vilkike kilo gaisras ir vilkikas sudegė. Gaisro metu buvo prarastas visas krovinys. AB „Lietuvos draudimas“ buvo apdraudęs krovinį, todėl sumokėjo krovinio siuntėjui UAB „Signeda“ 157 540,24 Lt draudimo išmoką. Ieškovo teigimu, kadangi jis, kaip draudikas, išmokėjo draudimo išmoką nukentėjusiojo asmens nurodytam asmeniui, jam pagal CK 6.1015 straipsnio 1 dalį perėjo teisė reikalauti išmokėtų sumų iš už žalą atsakingo asmens – vežėjo (UAB „IG Trans“) ir jo civilinės atsakomybės draudiko (UAB DK „PZU Lietuva“).

Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino, konstatavęs, kad atsakovai neįrodė jų atsakomybę šalinančių aplinkybių, todėl privalo solidariai atlyginti 157 540,24 Lt krovinio praradimo nuostolius. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad teismas netinkamai pritaikė CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalies nuostatas, pagal kurias vežėjas gali būti atleistas nuo atsakomybės. Be to, apelianto teigimu, teismas nepagrįstai taikė atsakovų solidariąją atsakomybę.

Dėl CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalies taikymo

CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad vežėjas neatsako už krovinio praradimą, jo sugadinimą ar pavėlavimą pristatyti, jei tai įvyko ne dėl vežėjo, o dėl kroviniu disponuojančio asmens kaltės, kaip jo nurodymų pasekmė, dėl krovinio defektų ar aplinkybių, kurių pasekmių vežėjas negalėjo išvengti. Jeigu vežėjas įrodo, kad buvo sąlygos, kurios yra pagrindas atleisti jį nuo atsakomybės, t. y. pirma, aplinkybės, kurių vežėjo agentas ar darbuotojas negalėjo numatyti, ir, antra, dėl šių aplinkybių atsiradusioms pasekmėms jis negalėjo užkirsti kelio, tai vežėjas bus atleidžiamas nuo atsakomybės pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalį.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina jokios gaisro priežasties, t. y. iš jų neįmanoma nustatyti dėl kokių priežasčių kilo gaisras, todėl padarė išvadą, kad atsakovai neturi pagrindo teigti, jog gaisras kilo dėl tokios priežasties, kurios jie negalėjo numatyti ir išvengti. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka.

Byloje esančioje Rusijos NSM Novgorodo srities Vyriausiosios valdybos Priežiūrinės veiklos valdybos Novgorodo rajono priežiūrinės veiklos skyriaus išvadoje nurodyta, kad gaisro židinys (lokalinė vieta arba taškas, kuriame atsirado pradinis užsidegimas) yra automobilio kėbulo viduje, užpakalinėje jo dalyje; taip pat padaryta išvada, kad labiausiai tikėtina gaisro atsiradimo priežastis – užsidegimo šaltinio įnešimas iš išorės (1 t., 103-109 b. l.) Pažymėtina, jog minėtoje išvadoje buvo tiriamos ir kitos galimos gaisro atsiradimo priežastys (automobilio aparatūros elektros tinko avarinis darbo režimas, statinė elektra, gamtos (atmosferos) reiškiniai (žaibo trenksmas), automobilio kuro sistemos išsihermetizavimas, savaiminis krovinio užsidegimas, mechaninės energijos šiluminė apraiška trinties metu, kelių eismo įvykis (susidūrimas) bei neatsargus elgesys su ugnimi vairuotojui rūkant), tačiau visos šios galimos gaisro atsiradimo priežastys atmestos arba nurodytos kaip mažai tikėtinos.

Iš byloje esančios LLOYD‘S agentūros tyrimo ataskaitos matyti, kad ieškovo paskirtų nepriklausomų ekspertų atlikto tyrimo metu buvo padaryta prielaida, jog gaisras kilo dėl padegimo (2 t., 12-26 b. l.). Atkreipiamas dėmesys į tai, kad ir šio tyrimo metu taip pat buvo tiriamos ir kitos galimos gaisro atsiradimo priežastys: gaisras sunkvežimio ir priekabos elektros sistemoje; elektrostatinė iškrova; žaibas; slėgio kuro sistemoje sumažėjimas, kuro pratekėjimas ir užsidegimas; krovinio savaiminis užsidegimas; trinties sukeltas užsidegimas; eismo įvykio sukeltas užsidegimas; vairuotojo rūkymas - visos šios priežastys taip pat buvo atmestos.

Rusijos VRM Čiudavo rajono tardymo skyriaus rašte apie parengtinio tyrimo sustabdymą baudžiamojoje byloje nurodyta, kad pagal gaisro techninės ekspertizės, atliktos vykdant tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 222646, rezultatus nustatyta, kad gaisro židinys (vieta, kurioje kilo pirminis užsidegimas) yra automobilio kėbulo viduje, užpakalinėje jo dalyje iš dešinės pusės, labiausiai tikėtina techninė priežastis, dėl kurios kilo gaisras, yra degiųjų medžiagų, esančių gaisro židinyje, užsiliepsnojimas nuo atviros ugnies – degtuko, žiebtuvėlio, deglo ir pan. liepsnos; neatmestinas, tačiau mažai tikėtinas užsidegimas nuo mažos galios uždegimo šaltinio, pavyzdžiui, smilkstančio tabako gaminio (2 t., 41-42 b. l.).

Byloje esantis 2011 m. kovo 31 d. gaisro (užsidegimo) aktas patvirtina, kad gaisras kilo automobiliui važiuojant greitkeliu 1 val. 57 min. nakties (1 t., 94 b. l.). Byloje liudytoju apklaustas trečiasis asmuo (vairuotojas) P. M. V. parodė, kad jis sustojo degalinėje, apžiūrėjo transporto priemonę, nuėjo pavalgyti, po to prie jo priėjo du vyrai, kurie pasiūlė pirkti telefoną, tačiau jo nepirko; kai išvažiavo iš degalinės, po 10-15 minučių pastebėjo gaisrą, degė stogo viršutinė dalis, tentas (2 t. 88-89 b. l.). Apklaustas Rusijos pareigūno, atlikusio gaisro tyrimą, M. V. parodė, kad po sustojimo, automobiliui važiuojant jau 10-15 minučių, per dešinįjį šoninį automobilio veidrodėlį pamatė blyksnius, sustabdęs automobilį kelkraštyje, išlipo iš kabinos ir pamatė ugnį, kylančią iš krovininio automobilio kėbulo per tento plyšį užpakalinėje kėbulo dalyje; tuo metu automobilio kabina ir priekaba nedegė (1 t., 105, 109 b. l.).

Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2012;). Teismas turi prerogatyvą nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes. Civilinėje teisėje įrodymų pakankamumo problema spręstina remiantis tikimybių pusiausvyros principu: faktas gali būti pripažintas įrodytu, jeigu šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant, negu jo nesant. Teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau aptarti įrodymai sudaro pakankamą pagrindą daryti labiau tikėtiną išvadą, kad gaisras automobilyje, vežančiame krovinį, kilo dėl trečiųjų asmenų neteisėtos veikos – padegimo (CPK 185 str.). Ieškovas kitų įrodymų, leidžiančių spręsti apie kitokias gaisro kilimo priežastis, nepateikė. Konstatavus, kad krovinys prarastas dėl gaisro, kuris kilo ne dėl vairuotojo kaltės, o dėl gaisro šaltinio, patekusio iš išorės, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas įrodė pirmąją jo atsakomybę šalinančią sąlygą, t. y. kad vežėjas negalėjo numatyti gaisro kilimo.

Sprendžiant, ar egzistuoja antroji vežėjo atleidimo nuo atsakomybės už krovinio praradimą sąlyga – kad vežėjo darbuotojas negalėjo užkirsti kelio dėl gaisro atsiradusioms pasekmėms, turi būti vertinamos faktinės aplinkybės, ar vairuotojas buvo ypač sąžiningas ir pareigingas, siekdamas išvengti  gaisro padarinių; ar dėjo pakankamas pastangas, kad krovinys dėl gaisro nebūtų prarastas. Lietuvos Aukščiausiasis teismas savo praktikoje yra suformulavęs ypač sąžiningo ir pareigingo vežėjo standartą ir nurodęs, kad sąžiningu vežėju pripažintinas tik toks asmuo, kuris, visų pirma, geba užtikrinti protingą (minimalų) krovinio praradimo rizikos laipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1024/2015). Teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad vežėjas gali būti atleistas nuo atsakomybės tik įrodęs, jog padarė savo laiku viską, ką galėtų padaryti ypatingai sąžiningas ir pareigingas vežėjas tam, kad galima būtų išvengti žalos toje vietoje ir tuo laiku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2002 m; 2002 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2002 m).

Byloje, kaip minėta, nustatyta, kad krovinys prarastas dėl gaisro, kuris kilo ne dėl vairuotojo kaltės, o dėl gaisro šaltinio, patekusio iš išorės. Rusijos NSM Novgorodo srities Vyriausiosios valdybos Priežiūrinės veiklos valdybos Novgorodo rajono priežiūrinės veiklos skyriaus išvadoje, remiantis vilkiko vairuotojo apklausa, nustatyta, kad M. V. gaisrą pastebėjo maršruto metu, kai per dešinį šoninį automobilio veidrodėlį pamatė blyksnius. Sustabdęs automobilį kelkraštyje, M. V. išlipo iš kabinos, tuo metu kairioji krovinio automobilio pusė nedegė. Apėjęs automobilį iš kelkraščio pusės, M. V. pamatė ugnį, kylančią iš krovininio automobilio kėbulo per tento plyšį užpakalinėje kėbulo dalyje. Tuo metu automobilio kabina ir priekaba nedegė (1 t., 103-109 b. l.). Apklaustas liudytoju teisme vairuotojas M. V. parodė, kad jis sustojo degalinėje, nuėjo pavalgyti, po to prie jo priėjo du vyrai, kurie siūlė pirkti telefoną, bet telefono jis nepirko; išvažiavus iš degalinės, po 10-15 min. pamatė, kad dega tentas; bandė liepsną gesinti, bet nepavyko, iškvietė gaisrinę. Vairuotojo nurodytas aplinkybes, kad nedelsdamas iškvietė priešgaisrinės saugos tarnybą, patvirtina gaisro (užsidegimo) aktas, kuriame nurodyta, jog gaisro (užsidegimo) aptikimo laikas 1 val. 57 min., pranešimo apie gaisrą (užsidegimą) gavimo laikas – 1 val. 58 min., apie gaisrą priešgaisrinės saugos tarnybai telefonu pranešė M. V. (1 t., 94-102 b. l.). Vairuotojas apklaustas teisme taip pat nurodė, kad degalinėje apžiūrėjo transporto priemonę, visi ratai buvo pripūsti; ugnies nematė, dūmų kvapo nejautė (2 t., 88-89 b. l.). Apklaustas Rusijos pareigūno, tyrusio gaisro priežastis, M. V. taip pat nurodė, kad kai sustojo, patikrino automobilio techninę būklę ir krovinio vientisumą (1 t., 109 b. l.). Taigi, vairuotojas apžiūrėjo transporto priemonės būklę ir įsitikino, kad transporto priemonė yra techniškai tvarkinga.

Ieškovas savo paaiškinimuose apeliacinės instancijos teismui nurodo, jog vairuotojas nesielgė itin sąžiningai ir pareigingai, nes po sustojimo, prieš važiavimą, privalėjo bent minimaliai išoriškai apžiūrėti transporto priemonės išorinę būklę, o tai padaręs labiausiai tikėtina, kad gaisrininkų pažymose nurodyta gaisro priežastis (nedidelio ugnies židinio patekimas pažeidus tentą) būtų pastebėta ir vežėjas būtų išvengęs nedidelio gaisro šaltinio patekimo į puspriekabės vidų, o jei jau ugnies šaltinis buvo patekęs – tai esant nedideliam ugnies šaltinio pobūdžiui ir mastui, dar neišplitusio gaisro padariniai būtų likviduoti ir tuo užkirstas kelias krovinio praradimui. Teisėjų kolegija su tokiu ieškovo nurodytų aplinkybių vertinimu nesutinka. Rusijos VRM Čiudavo rajono tardymo skyriaus pažymoje nurodyta, kad labiausiai tikėtina techninė priežastis, dėl kurios kilo gaisras, yra degiųjų medžiagų, esančių gaisro židinyje, užsiliepsnojimas nuo atviros ugnies – degtuko, žiebtuvėlio, deglo ir pan. liepsnos; neatmestinas, tačiau mažai tikėtinas užsidegimas nuo mažos galios uždegimo šaltinio, pavyzdžiui, smilkstančio tabako gaminio (2 t., 42 b. l.). Pažymėtina, kad minėtoje pažymoje nėra nurodyta, kuriuo momentu ugnies šaltinis pateko į puspriekabės vidų (transporto priemonei stovint, ar jau pradėjus važiuoti). Vilkiko vairuotojas M. V. tiek Rusijos pareigūnams, tyrusiems gaisro priežastis, tiek apklaustas liudytoju teisme parodė, kad sustojęs degalinėje patikrino transporto priemonės būklę ir krovinio vientisumą (1 t., 103-109, 2 t. 88-89 b. l.). Netikėti šiais liudytoju apklausto M. V. parodymais teisėjų kolegija neturi pagrindo (CPK 185 str.).

Įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija mano, kad vairuotojas, pastebėjęs priekaboje kilusį gaisrą, ėmėsi visų reikiamų veiksmų žalai išvengti ar sumažinti: sustojo, bandė gesinti gaisrą, bet nepavykus, nedelsdamas iškvietė gaisrinę pagalbą. Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegija sprendžia, kad vežėjo darbuotojas tuo metu buvusioje situacijoje elgėsi pakankamai rūpestingai ir apdairiai, siekdamas išvengti  gaisro padarinių ir dėjo pakankamas pastangas, kad krovinys nebūtų prarastas. Taigi, byloje surinkti duomenys sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad vežėjas krovinį prarado dėl aplinkybių, kurių jis negalėjo išvengti ir padariniams dėl šių aplinkybių negalėjo užkirsti kelio, todėl yra pagrindas atleisti jį nuo atsakomybės už krovinio sugadinimą (sunaikinimą) CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalyje numatytu pagrindu.

Nustačius, kad krovinio vežėjui UAB „IG Trans“ prievolė atlyginti dėl krovinio praradimo atsiradusius nuostolius nekilo ir pagrindo taikyti jam civilinę atsakomybę nėra, vežėjo ir jo draudiko civilinės atsakomybės apimties klausimas teisinės reikšmės šioje byloje neturi, todėl teisėjų kolegija šiuo klausimu nepasisako.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, šiame sprendime išdėstytų aplinkybių ir argumentų pagrindu daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės, netinkamai įvertino faktinius bylos duomenis, netinkamai aiškino vežėjo atleidimą nuo atsakomybės už krovinio praradimą ar sugadinimą reglamentuojančias CMR konvencijos nuostatas, todėl bylą iš esmės išsprendė neteisingai ir tai sudaro pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, ieškinį atmetant (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmus naują sprendimą, atitinkamai pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 str. 5 d.).

Kadangi šiuo apeliacinės instancijos teismo sprendimu ieškinys atmetamas, ieškovui jo turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Atsakovas UAB „IG Trans“ pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą atlyginti            6 601,33 Lt bylinėjimosi išlaidų ir šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus (2 t., 65-84 b. l.).  Prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos išlaidos advokato pagalbai apmokėti, taip pat sumos, išmokėtos vertėjams (CPK 88 str. 1 d. 1, 6 p.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau Rekomendacijos) 8.2, 8.7, 8.18 punktuose nurodytus dydžius, į bylos sudėtingumą, mano, kad teisinga ir protinga atsakovui priteistinas išlaidas mažinti iki 3 600 Lt  (1 042,63 Eur) (CPK 98 str. 2 d.).

Atsakovas UAB „IG Trans“ pateikė prašymą priteisti apeliacinės instancijos  teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas: 3 049,20 Lt (883,11 Eur) už prisidėjimo prie apeliacinio skundo parengimą ir 968 Eur už rašytinių paaiškinimų parengimą ir šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus (2 t., 142-144, 3 t., 75-77 b. l.). Atsakovo patirtų išlaidų dydis viršija Rekomendacijose nustatytus maksimalius dydžius (užmokesčio dydis už rašytinius paaiškinimus nustatomas atsižvelgiant į  naują Rekomendacijų redakciją, patvirtintą Teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77). Atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, į atsakovui teisinę pagalbą teikiančio advokato dalyvavimą pirmosios instancijos teisme, atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos mažintinos iki 860 Eur (CPK 98 str. 2 d.). Viso atsakovui UAB „IG Trans“ iš ieškovo priteisiama 1 902,63 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ už apeliacinį skundą valstybei sumokėjo 4 151 Lt , t. y. 1 202,21 Eur, žyminio mokesčio (2 t., 115 b. l.). Patenkinus apeliacinį skundą, šios apelianto patirtos bylinėjimosi išlaidos jam priteisiamos iš ieškovo (CPK 93 str. 1,3 d.). Prašymo dėl kitų bylinėjimosi išlaidų priteisimo atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ nepareiškė ir jas pagrindžiančių įrodymų nepateikė, todėl jų atlyginimo klausimas nesprendžiamas (CPK 98 str. 1 d.).

Iš ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ į valstybės biudžetą priteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu: 4,74 Eur (16.35 Lt) pirmosios instancijos teisme patirtų išlaidų (1 t., 174 b. l.), 3,15 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų (3 t., 52 b. l.), 12,04 Eur kasacinės instancijos teisme patirtų išlaidų (3 t., 44 b. l.), viso – 19,93 Eur.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a:

              Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškovo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ (į.k. 110051834) atsakovui uždarajai akcinei bendrovei draudimo kompanijai „PZU Lietuva“ (į.k. 110057869)  1202,21 Eur (vieną tūkstantį du šimtus du Eur, dvidešimt vieną cnt)  bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ (į.k. 110051834) atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „IG Trans“ (į.k. 165813839) 1 902,63 Eur (vieną tūkstantį devynis šimtus du Eur, šešiasdešimt tris cnt) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ valstybei 19,93 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Teisėjai                                                                                                                                            Kazys Kailiūnas

                                                                                                                                                          Danutė Milašienė

Alvydas Poškus