Civilinė byla Nr. 3K-3-145/2013 (S)

                 Teisminio proceso Nr. 2-03-3-00300-2011-5

                                                                                                     Procesinio sprendimo kategorija 36.1

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 14 d.

Vilnius             

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:  Česlovo Jokūbausko (pranešėjas), Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas) ir Antano Simniškio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugpjūčio 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovams bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Jutra“, L. R. dėl skolos, delspinigių, nuostolių atlyginimo priteisimo.

              Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

                                                                      I. Ginčo esmė

Byloje keliamas delspinigių už skolininkui pavėluotai grąžinus išsinuomotas patalpas ir nesumokėjus už vėlavimo išsikelti laikotarpį nuomos mokesčio priteisimo klausimas.

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų 30 135,79 Lt nesumokėto mokesčio už naudojimąsi patalpomis ir 22 662,84 Lt delspinigių, 28 966,82 Lt nuostoliams atlyginti. Ieškovas nurodė, kad 2001 m. spalio 5 d. jis su atsakovu UAB „Jutra“ sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, pagal kurią bendrovei išnuomojo negyvenamąsias patalpas, esančias Vilniuje, Dominikonų g. 15/1. Sutartyje šalys nustatė, kad sutartis galioja iki 2006 m. spalio 1 d., bet ne ilgiau kaip iki patalpų įtraukimo į privatizavimo programą. 2004 m. sausio 13 d. kilo ieškovo ir atsakovo UAB „Jutra“ ginčas dėl patalpų įrašymo į privatizavimo programą pagrįstumo, kuris tęsėsi iki 2009 m. spalio 5 d. Vykstant teisminiam ginčui, 2006 m. lapkričio 13 d. šalys bendru sutarimu pratęsė nuomos sutarties galiojimą iki 2007 m. sausio 1 d; ieškovas informavo atsakovą, kad nuomos sutartis nebebus pratęsiama, ir nurodė, kad atsakovas privalo pasibaigus nuomos sutarčiai atlaisvinti patalpas ir perduoti jas nuomotojui. Atsakovas UAB „Jutra“ patalpų neatlaisvino, nuo 2009 m. gruodžio mėnesio nemoka mokesčio už naudojimąsi patalpomis. Patalpos ieškovui buvo grąžintos 2011 m. liepos 12 d. Ieškovas teigė, kad dėl atsakovo veiksmų – vengimo pasibaigus sutarčiai atlaisvinti patalpas ir atsiskaityti su nuomotoju, bei atsakovės            L. R. veiksmų – vengimo pasirašyti patalpų pirkimo–pardavimo sutartį, negalėjo racionaliai ir efektyviai valdyti, naudoti ir disponuoti jam priklausančiu turtu, patyrė nuostolių – negalėjo šio turto išnuomoti rinkos kaina, negavo pajamų, kartu negalėjo reikalauti atsakovo sumokėti rinkos kainą atitinkantį nuomos mokestį, nes sutartis pasibaigė. Ieškovas pažymėjo, kad atsakovės            L. R., kaip UAB „Jutra“ vadovės, įgaliojimai buvo laikinai sustabdyti, bet ją ir bendrovę siejo glaudūs pasitikėjimo santykiai, kuriais vadovaujantis atsakovai atliko tarpusavyje suderintus veiksmus (vengė atlaisvinti patalpas, mokėti nuomos mokestį ir pasirašyti privatizavimo sutartį), siekdami apriboti ieškovo galimybes valdyti, naudotis ir disponuoti nuosavybės teise priklausančiomis patalpomis ir iš jų gauti finansinės naudos.

                            II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. vasario 2 d. nutartimi ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovo naudai iš atsakovo BUAB „Jutra“ 25 904,26 Lt nuomos mokesčio, 28 966,82 Lt nuostoliams (negautoms pajamoms) atlyginti, 665,50 Lt procesinių palūkanų, iš viso 55 536,58 Lt; kitus reikalavimus atmetė; patikslino Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 28 d. nutartimi patvirtintą UAB ,,Jutra“ bankroto byloje Vilniaus miesto savivaldybės finansinį reikalavimą, jį padidinant iki 55 536,58 Lt.

Teismas nustatė, kad negyvenamųjų patalpų nuomos sutartyje nustatytas sutarties galiojimo terminas – iki 2006 m. spalio 1 d., bet ne ilgiau kaip iki patalpų įtraukimo į privatizavimo programą; šalių sutarimu sutarties galiojimo terminas pratęstas iki 2007 m. sausio 1 d.; atsakovas UAB „Jutra“ iš nuomojamų patalpų turėjo išsikelti iki 2007 m. sausio 5 d.; nuomojamos patalpos ieškovui  grąžintos 2011 m. liepos 21 d.; patalpos grąžintos neatlaisvintos, nes patalpomis, pažymėtomis indeksais 1-(31-39), naudojosi UAB „Santopolis“, patalpomis, pažymėtomis indeksais 1-(40-41) – „Nu skin“; atsakovas nemokėjo nuomos mokesčio nuo 2009 m. gruodžio mėnesio; Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 4 d. nutartimi atsakovui UAB „Jutra“ iškelta bankroto byla, įmonės bankroto administratoriumi paskirtas UAB „Administravimas ir auditas“, nutartis įsiteisėjo 2011 m. kovo 15 d. Teismas nenustatė, kad bankroto administratorius naudojo atsakovo nuomojamas patalpas ir jos nebuvo perduotos dėl bankroto administratoriaus veiksmų, todėl padarė išvadą, jog ieškovui priteistini nuomos mokesčio dydžio nuostoliai už laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio mėn. iki 2011 m. kovo 15 d. (bankroto bylos iškėlimo).

Teismas, įvertinęs nuomos sutartyje nustatytą nuomos mokesčio dydį (1465,67 Lt) ir Vilniaus miesto tarybos 2004 m. liepos 14 d. sprendimu Nr. 1-467 patvirtintoje nuompinigių už negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų bei kito ilgalaikio materialiojo turto nuomą skaičiavimo tvarkoje nustatytą nuomos mokesčio dydį (3443,25 Lt), sprendė, kad yra pagrindas priteisti negautas pajamas. Teismo nuomone, negautos pajamos nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. kovo 15 d. yra skirtumas tarp pajamų, kurias ieškovas galėjo gauti nuomodamas patalpas už mokestį, atitinkantį rinkos kainą, ir skolos už naudojimąsi patalpomis (28 966,82 Lt).

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad, nuomininkui pavėlavus grąžinti daiktą, sprendžiamas klausimas ne dėl nuomos mokesčio skolos priteisimo, o dėl nuomos mokesčio dydžio nuostolių, padarė išvadą, jog dėl to nėra pagrindo tenkinti reikalavimo priteisti delspinigius už priteistinus nuostolius. Teismas pažymėjo, kad nors ieškovas yra viešasis juridinis asmuo, tačiau komerciniais tikslais sudarydamas nuomos sutartį veikia kaip verslininkas, todėl pripažino, jog ieškovas yra tinkamas subjektas, kuriam gali būti taikomas Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas (gauti iš atsakovo 8,05 proc. dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos (54 871,08 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme iki nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo.

Įvertinęs 2004 m. spalio 5 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, atsakovo 2009 m. spalio    22 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolą, UAB „Jutra“ ir UAB „Santopolis“ 2010 m. rugpjūčio 31 d. sudarytą panaudos sutartį, teismas nustatė, kad atsakovė L. R. nuo 2004 m. spalio   5 d. nėra UAB „Jutra“ dalyvė, nuo 2009 m. spalio 30 d. ji buvo išleista vaiko auginimo atostogų, nuo 2009 m. lapkričio 2 d. laikina generalinės direktorė – A. T., todėl sprendė, jog atsakovė L. R. nėra solidariai atsakinga už nuostolius. Tai, kad atsakovė 2010 m. birželio 9 d. laimėjo aukcioną pirkti patalpas, dėl kurių yra kilęs ginčas šioje byloje, patalpų pirkimo–pardavimo sutartis nepasirašyta, teismo nuomone, nesudarė pagrindo daryti išvadą, jog atsakovė pažeidė bendrovės vadovo fiduciarines pareigas. Teismas konstatavo, kad atsakovė, būdama vaiko priežiūros atostogose, neveikė UAB „Jutra“ interesais, be to, nėra priežastinio ryšio tarp jos atsisakymo pasirašyti privatizuojamų patalpų pirkimo–pardavimo sutartį ir fakto, kad nebuvo grąžintos UAB „Jutra“ patalpos.

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi atmetė ieškovo apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, kad atsakovas BUAB „Jutra“ išsinuomotas negyvenamąsias patalpas ieškovui grąžino pavėluotai, už pradelstą laikotarpį nesumokėjo nuomos mokesčio, todėl pirmosios instancijos teismas iš atsakovo priteisė 25 904,26 Lt nuomos mokesčio dydžio nuostolių už laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio mėnesio iki 2011 m. kovo 5 d. (bankroto bylos iškėlimo); taip pat 28 966,82 Lt negautų pajamų, kurias ieškovas galėjo gauti nuomodama patalpas už rinkos kainą atitinkantį mokestį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. kovo 5 d. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas tokį sprendimą, ieškovo prašomus delspinigius įskaičiavo į priteistų nuostolių sumą. Kolegijos nuomone, toks teismo sprendimas neprieštarauja įstatymo nuostatoms ir teismų praktikai.

              Dėl ieškinio reikalavimų atsakovei L. R. kolegija pažymėjo, kad atsakovės ir bendrovės teisiniai santykiai nutrūkę – atsakovė L. R. buvo BUAB „Jutra“ akcininkė iki 2004 m. spalio 5 d.; bendrovės generalinės direktorės pareigas L. R. ėjo iki 2009 m. spalio 31 d., kada visuotinio akcininkų susirinkimo metu buvo išleista atostogų vaikui auginti; byloje nėra duomenų, kad po atostogų atsakovė būtų grįžusi į generalinės direktorės pareigas. Atsakovas BUAB „Jutra“ nuomininko pareigų nevykdė nuo 2009 m. gruodžio, kai atsakovė L. R. jau nebuvo generalinė direktorė. Kolegija nesutiko su apeliacinio skundo argumentu, kad atsakovės L. R. įgaliojimai buvo tik laikinai sustabdyti, kol pasibaigs vaiko auginimo atostogos, ir nurodė, jog kitaip darbdavys neturėjo teisės pasielgti, nes Darbo kodekse nustatyta, kad vaiko priežiūros atostogos yra viena tikslinių atostogų rūšių, kurių laikotarpiu paliekama darbo vieta (pareigos), išskyrus atvejus, kai įmonė visiškai likviduojama. Darbdavio sprendimas išleisti atsakovę vaiko auginimo atostogų yra jos, kaip generalinės direktorės, įgaliojimų sustabdymas, praktiškai ir teisiškai užkirtęs galimybę veikti bendrovės interesais, atstovauti bendrovei. Kolegija pažymėjo, kad būdama vaiko priežiūros atostogose atsakovė L. R. kaip fizinis asmuo 2010 m. birželio 9 d. laimėjo viešą aukcioną dėl ginčo patalpų pirkimo, tačiau sandoris su ieškovu nebuvo pasirašytas dėl to, kad abiem šalims nepavyko suderinti sutarties dėl privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sąlygų. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad byloje esančių įrodymų pagrindu negalima daryti išvados, jog atsakovė L. R. veikė kartu su atsakovu BUAB „Jutra“ šiam neatlaisvinant ieškovui nuosavybės teise priklausančių patalpų. Nesant įrodyto neteisėto atsakovės L. R. veikimo, atitinkamai ir priežastinio ryšio tarp šios atsakovės veiksmų ir ieškovo nuostolių, atsakovei L. R. nekyla pareigos atlyginti nuostolius.

                            III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

              Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugpjūčio 2 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendimo dalis, kuriomis netenkintas ieškinio reikalavimas priteisti 22 662,84 Lt delspinigių,  ir dėl šio reikalavimo priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

              1. Dėl delspinigių ir nuostolių santykio ir jų priteisimo. Kasatorius teigia, kad, kreipdamasis į teismą, nurodė tris skirtingus reikalavimus – priteisti skolą, delspinigius, apskaičiuotus pagal nuomos sutarties 9 punktą, ir negautas pajamas, apskaičiuotas kaip skirtumą tarp atsakovui skaičiuoto nuomos mokesčio ir nuomos mokesčio, kurį galėjo gauti, jeigu patalpos būtų atlaisvintos. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai neįvertino tos aplinkybės, kad prašomi priteisti delspinigiai ir negautos pajamos atlieka skirtingas funkcijas ir iš esmės atlygina žalą pagal du teisinius santykius. Delspinigiai atlygina pagal sutartį su atsakovu BUAB ,,Jutra“ patirtus nuostolius, atsiradusius bendrovei nemokant nuomos mokesčio, o 28 966,82 Lt kompensuoja kasatoriaus nuostolius, patirtus negaunant pajamų, kai nebuvo grąžintos patalpos ir kasatorius negalėjo gauti rinkos kainą atitinkančio mokesčio. Teismai rėmėsi CK 6.258 straipsnio   2 dalies nuostata, kad, pareiškus reikalavimą atlyginti nuostolius, netesybos įskaitomos į nuostolius.  Kasatoriaus manymu, tokio reglamentavimo paskirtis – užtikrinti, kad vienarūšiai reikalavimai nebūtų priteisti du kartus. Nagrinėjamu atveju reiškiami reikalavimai kilo iš skirtingų teisinių santykių ir atliko skirtingas funkcijas (mokėjimo ir kompensavimo), todėl negalėjo būti įskaitytos viena į kitą.

2. Dėl visiško nuostolių atlyginimo principo taikymo. Kasatorius apžymi, kad apeliacinės instancijos teismas formaliai įvertino faktinę situaciją ir, taikydamas CK 6.285 straipsnio 2 dalį,  nuostolius priteisė ne iki faktinio išnuomoto daikto grąžinimo momento, kaip nustatyta CK      6.499 straipsnyje, o iki nutarties dėl bankroto bylos įsiteisėjimo dienos. Kasatoriaus nuomone, teismai neatsižvelgė į CK 6.251 straipsnio 1 dalį, pagal kurią nuostoliai turi būti atlyginami visiškai. Be to, teismai, atmesdami CK 6.258 straipsnio 2 dalies pagrindu reikalavimą priteisti delspinigius,  nenurodė, kad prašoma priteisti suma lemtų nepagrįstą kasatoriaus praturtėjimą. Kasatorius teigia, kad teismai, spręsdami dėl nuostolių atlyginimo, turėjo vadovautis visišku nuostolių atlyginimo principu.                                                                                                                                                                                                                                                                                                                       

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2012 m. spalio 16 d. nutartimi atsisakyta priimti atsakovo BUAB ,,Jutra“ bankroto administratoriaus atsiliepimą į kasacinį skundą, nes jis paduotas nesilaikant CPK 347 straipsnio 3 ir 4 dalies,          351 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

                                          IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

              Dėl sutartinių delspinigių nuomotojui priteisimo už daikto, nuomos sutarčiai pasibaigus, pavėluotą grąžinimą

              CK 6.499 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad, nuomos sutarčiai pasibaigus, nuomininkas privalo grąžinti nuomotojui daiktą ir tuo atveju, jeigu nuomininkas daiktą grąžina pavėluotai, nuomotojas turi teisę reikalauti, kad nuomininkas sumokėtų nuomos mokestį už visą laiką, kurį buvo pavėluota grąžinti daiktą, bei atlyginti nuostolius. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, kad pagal CK 6.499 straipsnio 2 dalį  priteisiama ne nuomos mokesčio skola, bet šioje normoje nustatytas nuomotojo patirtų nuotolių už laiką, kurį buvo pavėluota grąžinti daiktą, kompensavimo mechanizmas, kuriuo įtvirtinta nuomininko pareiga kompensuoti dėl be teisėto pagrindo naudojamo daikto savininko ir (ar) nuomotojo patirtus praradimus (negautas pajamas), sumokant pastarojo naudai pasibaigusioje nuomos sutartyje šalių sulygtą nuomos mokestį, preziumuojamą kaip realius nuomotojo dėl neteisėtų nuomininko veiksmų patirtus praradimus, bei atlyginant kitus, nuomotojo įrodytus nuotolius, kurių neapima nuomos mokestis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. UAB ,,Vilniaus dailė“, bylos Nr. 3K-3-132/2008; 2010 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Š. v. UAB ,,Mogita“, bylos Nr. 3K-3-85/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Panevėžio pataisos namai v. UAB ,,Panevėžio Lironta“, bylos Nr. 3K-3-37/2011). Taigi, CK 6.499 straipsnio 2 dalyje nustatyta nuomotojo teisė reikalauti, kad išnuomotą daiktą nuomos sutarčiai pasibaigus pavėlavęs grąžinti nuomininkas visiškai atlygintų nuomotojo patirtus bei susijusius su pavėluotu daikto grąžinimu nuostolius (CK 6.251 straipsnio 1 dalis).

              Vienas iš tokį tikslą padedančių bei palengvinančių pasiekti instrumentų yra pasinaudojimas sutartiniuose santykiuose netesybų institutu. Netesybų sąvoka expressis verbis (aiškiai, aiškiais žodžiais) nustatyta CK 6.71 straipsnio 1 dalyje. Pagal šią nuostatą netesybos – įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba įvykdyta netinkamai (bauda, delspinigiai). Pažymėta, kad šalių teisė susitarti dėl netesybų, tarp jų ir dėl jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis).

Netesybų prigimtis yra dvejopa. Pirma, netesybos yra vienas iš prievolių užtikrinimo būdų (CK 6.70 straipsnio 1 dalis) ir atlieka skatinamąją bei užtikrinamąją prievolių įvykdymo funkciją. Sutarties šalys iš anksto susitaria bei nustato atsakomybės už prievoles pažeidimo dydį ir turi galimybę netesybas išieškoti už patį prievolės pažeidimo faktą, nereikalaujant įrodinėti patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nurodytais būsimais minimaliais kreditoriaus nuostoliais. Antra, netesybos yra viena iš civilinės atsakomybės formų (CK 6.245 straipsnio 3 dalis). Taigi, bendriausia prasme kreditoriaus gaunama iš skolininkų už prievolės pažeidimą netesybų suma kompensuoja kreditoriaus patirtus nuostolius. Tačiau sutartyje šalims susitarus dėl atsakomybės už sutarties pažeidimą netesybų forma, nepanaikinama kreditoriaus teisė reikalauti atlyginti nuostolius. Tokiu atveju, kai kreditorius pasirenka už sutarties pažeidimą reikalauti iš skolininko tiek atlyginti nuostolius, tiek mokėti netesybas, netesybos pagal CK        6.73 straipsnio 1 dalies ir 6.258 straipsnio 2 dalies reikalavimus yra įskaitomos į nuostolių atlyginimą, nes, kaip jau minėta, kompensuoja kreditoriaus patirtus nuostolius ir negali būti kreditoriaus pasipelnymo šaltinis. Taigi, kreditorius, kuriam visiškai atlyginami nuostoliai, neturi teisinio pagrindo papildomai gauti ir netesybų sumos, nes tai reikštų kreditoriaus nepagrįstą praturtėjimą kitos šalies sąskaita. 

              Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kai ieškiniu kasatorius pareikalavo atlyginti nuostolius, kuriuos sudaro: nuomos mokestis už visą laiką, kai buvo pavėluota grąžinti patalpas, pasibaigus nuomos sutarčiai (teismo priteista 25 904,26 Lt); sutartinių nuompinigių ir nuompinigių, kuriuos kasatorius būtų galėjęs per tą patį laikotarpį gauti dėl apskritai padidėjusių rinkoje nuompinigių dydžio, skirtumas (teismo priteista 28 966,82 Lt); delspinigiai pagal šalių buvusią, bet pasibaigusią sutartį – 22 662,84 Lt (šalių 2001 m. spalio 5 d. sudarytos nuomos sutarties 9 punkte nustatyta, kad jeigu nuomininkas nesumoka mokesčių sutartyje nustatytu laiku, jis moka delspinigius – 0,2 proc. priskaičiuotos sumos už kiekvieną pavėluotą dieną). Akivaizdu, kad kasatoriui priteista nuostolių už rinkoje padidėjusių nuompinigių kainas suma yra didesnė nei prašytos priteisti sutartinės netesybos (28 966,82 daugiau kaip 22 662,84). Kadangi sutartinės netesybos, t. y. šioje byloje prašomi priteisti delspinigiai bei priteistos negautos pajamos, susidariusios kaip skirtumas tarp sutartinių nuompinigių ir rinkos kainas atitinkančių nuompinigių, skirtos tam pačiam tikslui – kompensuoti kreditoriaus patirtus nuostolius, todėl turi būti įskaitomos viena į kitą pagal CK 6.258 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

              Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo netesybų (delspinigių) instituto bei su juo susijusio reikalavimo išsprendimo nepasitvirtino. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasaciniame skunde, jo motyvuojamojoje dalyje užsimenama apie tai, kad laikotarpis, už kurį priteisti nuostoliai, nepagrįstai buvo sutrumpintas nuo faktinio išsinuomoto daikto grąžinimo iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teisme šis klausimas nebuvo nagrinėtas, o kasacinio skundo rezoliucinėje dalyje atitinkamas prašymas keisti skundžiamas teismų nutartis nepareikšta, todėl ši kasacinio skundo dalis nenagrinėtina (CPK 341 straipsnis).    

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) šioje byloje yra 20,39 Lt. Atmetus kasacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugpjūčio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės (j. a. k. 111109233) į valstybės biudžetą 20,39 Lt (dvidešimt litų 39 ct) bylinėjimosi išlaidų.

              Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.              

Teisėjai                                                                                                                        Česlovas Jokūbauskas

         Zigmas Levickis

         Antanas Simniškis