Civilinė byla Nr. 3K-3-523/2009

                                                   Procesinio sprendimo kategorija 14.1 (S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2009 m. lapkričio 24 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Gražinos Davidonienės (pranešėja) ir Gintaro Kryževičiaus,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. Z. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 8 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. Z. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Mitnija“ dėl neišmokėto darbo užmokesčio, kompensacijos už nepanaudotas atostogas, vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaitymo laiką priteisimo.

 

 

Teisėjų kolegija

 

 

n u s t a t ė :

 

I.                    Ginčo esmė

 

Byloje kilo ginčas dėl materialinės teisės normų, reglamentuojančių darbuotojui pagal darbo sutartį mokamo darbo užmokesčio ir papildomų priedų skaičiavimo tvarką, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas nuo 2007 m. balandžio 27 d. dirbo UAB „Mitnija“ šaltkalviu surinkėju–brigadininku; su darbdavio įgaliotu asmeniu ieškovas buvo sutaręs, kad ieškovo darbo užmokestis bus ne mažesnis kaip 1800 Lt per mėnesį. Ieškovas pas atsakovą dirbo dešimt mėnesių. Atsakovui nuo 2008 m. vasario mėnesio nemokant darbo užmokesčio, ieškovas pateikė prašymą atleisti jį iš darbo; prašymas buvo patenkintas 2008 m. vasario 26 d. ir ieškovas atleistas iš darbo pagal DK 127 straipsnio 1 dalį. Ieškovo teigimu, atleidžiant jį iš darbo, nebuvo visiškai atsiskaityta, dalis darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas buvo sumokėta tik 2008 m. kovo 13 d.; atsakovas nesumokėjo darbo užmokesčio už 2008 m. vasario mėnesį ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas dalies. Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovo 1086,96 Lt darbo užmokesčio už 2008 m. vasario mėnesį, 371,31 Lt kompensacijos už nepanaudotas atostogas, vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki visiško atsiskaitymo.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

 

Kauno miesto apylinkės teismas 2008 m. spalio 29 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovo 891,45 Lt darbo užmokesčio už 2008 m. vasario mėnesį, 646,33 Lt kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką – po 76,40 Lt už kiekvieną darbo dieną nuo atleidimo iš darbo dienos iki visiško atsiskaitymo, kitus ieškinio reikalavimus atmetė. Teismas, ištyręs ir įvertinęs darbo sutartį, atsakovo pateiktą pažymą apie ieškovo darbo užmokestį, įsakymus dėl premijų skyrimo per paskutinius tris mėnesius, nustatė, kad ieškovui buvo nustatytas 820 Lt darbo užmokestis per mėnesį, darbo sutarties 9 punkte nurodyta darbdavio pareiga už kokybiškai ir laiku atliktą darbą mokėti premijas pagal atskirą bendrovės administracijos vadovo įsakymą; ieškovas gaudavo premijas, išskyrus paskutinį darbo mėnesį. Teismas, remdamasis teismų praktika, įvertinęs atsakovo pateiktų Darbuotojų premijavimo nuostatų 2 ir 3 punktus, darbo užmokesčio pažymą, atsakovo atstovės paaiškinimus, padarė išvadą, kad ieškovui premija turėjo būti paskirta ir išmokėta ir už paskutinį darbo mėnesį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. v. UAB „Espersen Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-451/2006). Teismo teigimu, darbo užmokestis apėmė tiek pagrindinį darbo užmokestį, tiek ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą pagal iš anksto nustatytus rodiklius, t. y. priedus, priemokas ir pan. Teismas, remdamasis DK 186 straipsnio 2 dalimi, konstatavo, kad atsakovo mokėtos ieškovui premijos nelaikytinos skatinimo priemonėmis pagal DK 233 straipsnį, pagal savo pobūdį priskirtinos darbo užmokesčiui ir buvo ieškovo darbo užmokesčio sudedamosios dalys.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2009 m. birželio 8 d. sprendimu jį tenkino iš dalies, panaikino Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 29 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – atmetė ieškinio reikalavimus dėl 1086,96 Lt darbo užmokesčio už 2008 m. vasario mėnesį ir 371,31 Lt kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo, ieškinio reikalavimą dėl darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo tenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovo 916,80 Lt už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2008 m. vasario 26 d. iki 2008 m. kovo 13 d. Kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo mokėtos premijos nelaikytinos skatinimo priemone pagal DK 233 straipsnį. Kolegija nurodė, kad šalys darbo sutartimi nesusitarė dėl konkretaus dydžio ieškovui kas mėnesį mokamų premijų, o atsakovas neprisiėmė įsipareigojimų mokėti pastovaus dydžio kasmėnesines premijas per visą sutarties galiojimo laiką, kaip darbo užmokestį, nurodytą DK 186 straipsnio 2 dalyje. Juolab kad darbo sutarties 9 punkte nustatytos premijos turėtų būti traktuojamos kaip atsakovo darbuotojų motyvacinė priemonė, skirta skatinti darbuotoją toliau sėkmingai dirbti bendrovėje ir siekti gerų darbo rezultatų; kitaip nei premijos, darbo užmokesčio pagrindinė funkcija – atlyginimas už darbo sutartyje nustatytų darbo funkcijų atlikimą. Kolegijos teigimu, darbdavys, nutraukdamas darbo sutartį, privalėjo sumokėti darbo užmokestį už atliktą darbą, bet neprivalėjo darbo sutartį nutraukiančio darbuotojo skatinti ir motyvuoti, mokėdamas jam premiją. Kolegija nurodė, kad darbo užmokestis turi būti mokamas nustatytu periodiškumu, t. y. ne rečiau kaip du kartus per mėnesį, tuo tarpu nei darbo sutartyje, nei Darbo tvarkos taisyklėse, nei Darbuotojų premijavimo nuostatuose nenustatyta jokių premijos mokėjimo terminų, per kuriuos ar už kuriuos turi būti sumokėta premija. Be to, apskaičiuojant papildomą darbo užmokestį turėjo būti nustatyti aiškūs rodikliai, kuriuos pasiekęs darbuotojas būtų įgijęs subjektyvią teisę reikalauti nustatyto dydžio priedo, o darbdavys – pareigą jį sumokėti, tuo tarpu Darbo tvarkos taisyklėse, Darbuotojų premijavimo nuostatuose nustatyti premijos skyrimo pagrindai buvo bendro pobūdžio, ginčo šalys nebuvo sutarusios dėl konkrečių rodiklių, kuriuos įvykdęs ieškovas turėtų teisę reikalauti premijos, o atsakovas – pareigą ją sumokėti.  

 

 

 

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

 

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 8 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 29 d. sprendimą. Jis kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė DK 186 straipsnio 2 dalį, netaikė CK 6.193 straipsnio 4 dalies, nukrypo nuo teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. v. UAB „Espersen Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-451/2006). DK 186 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbo užmokestis apima ir premijas, kurios nustatytos darbo sutartyse už tam tikrų rodiklių įvykdymą, kuriuos įvykdęs darbuotojas įgyja subjektinę teisę reikalauti premijos, o darbdavys privalo ją išmokėti, tačiau apeliacinės instancijos teismas neįvertino 2007 m. balandžio 27 d. darbo sutarties 9 punkto, kuriuo šalys susitarė, kad už laiku ir kokybiškai atliktą darbą darbdavys įsipareigojo mokėti darbuotojui premijas, t. y. atlikus laiku ir kokybiškai darbą, kasatorius įgijo teisę reikalauti išmokėti premijas, o atsakovas – pareigą jas išmokėti. Be to, teismas, aiškindamas ginčo šalių darbo sutartį, neįvertino, kad šioje sutartyje buvo suderinta darbdavio ir darbuotojo valia dėl darbo užmokesčio: darbo sutarties 3 punkte nustatyta, kad darbdavys įsipareigojo mokėti darbuotojui 820 Lt mėnesinę algą, o sutarties 9 punktu prisiėmė ir įsipareigojimą už kokybiškai ir laiku atliktą darbą mokėti premijas pagal atskirą administracijos vadovo įsakymą. Tai patvirtino darbo užmokesčio pažymos, AB Šiaulių banko Kauno filialo pažyma, pažyma apie kasatoriaus darbo užmokestį ir pažyma darbo biržai apie darbą įmonėje. Teismas, spręsdamas ginčą dėl kasatoriaus teisės į premiją, turėjo vadovautis Darbo tvarkos taisyklių IX skyriaus 103 punktu, kuriame nustatyta, kad darbo užmokestis yra ir pagrindinis darbo užmokestis, ir visi papildomi uždarbiai; kolektyvinės sutarties VIII skyriaus 86 punktu, kuriame nurodyta, jog darbuotojo darbo užmokestis priklauso nuo darbo kokybės ir bendrovės veiklos rezultatų, ir, įvertinus darbuotojo darbo indėlį, gali būti skiriama darbo užmokesčio kintamoji dalis: priedas ir premijinis atlyginimas. Atsakovas neįrodinėjo, kad kasatorius atliko darbą nekokybiškai ir ne laiku, todėl apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo nustatyti sąlygų, kodėl darbuotojui už vasario mėnesį galėjo būti neišmokėta premija. Teismas nepagrįstai rėmėsi atsakovo pateiktais darbuotojų premijavimo nuostatais, teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 27 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje A. P. v. Klaipėdos jūrų krovinių kompanija, bylos Nr. 3K-3-300/2007), nes šalių pasirašytoje darbo sutartyje nustatytas premijų mokėjimas nesietinas su darbdavio nustatytais premijų mokėjimo nuostatais. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad šalių pasirašyti dokumentai, kurių negalima nuginčyti šalies paaiškinimais ir liudytojų parodymais, patvirtino, jog šalys darbo sutartimi nesusitarė dėl konkretaus dydžio ieškovui kas mėnesį mokamų premijų, o atsakovas neprisiėmė įsipareigojimų mokėti pastovaus dydžio premijas kiekvieną mėnesį per visą sutarties galiojimo laiką, kaip darbo užmokestį, nustatytą DK 186 straipsnio 2 dalyje, peržengė apeliacinio skundo ribas, nurodydamas argumentus, kuriais apeliaciniame skunde nebuvo remtasi. Kasatoriaus teigimu, byloje nebuvo aiškinamasi, ar darbuotojas buvo susitaręs su darbdaviu dėl jo darbo užmokesčio dydžio, taip pat byloje nebuvo nustatinėjamos atsakovo padalinio vadovo darbo funkcijos ir įgaliojimai. Dėl to teismas, neištyręs visų įrodymų, pažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalį, 263 ir 331 straipsnio 4 dalies 3 punktą, nukrypo nuo teismų praktikos, skundžiamame sprendime nepateikė argumentų dėl įrodymų įvertinimo.

Atsakovas atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Jis nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai taikė materialinės teisės normas, pagrįstai konstatavo, kad premijos kasatoriui nebuvo mokamos pagal iš anksto nustatytus rodiklius. Darbo sutarties šalys nebuvo sutarusios dėl konkrečių rodiklių, kuriuos įvykdęs ieškovas įgytų teisę reikalauti premijos, o atsakovas – pareigą ją sumokėti, ir kurie būtų leidę atsakovo mokėtas premijas laikyti papildomu darbo užmokesčiu pagal DK 186 straipsnį. Pagal teismų praktiką DK 95 straipsnio 3 dalyje nurodyti įstatymų leidėjo reikalavimai darbo sutarties šalims nustatant darbo užmokestį: kiekvienoje darbo sutartyje šalys sulygsta dėl darbo apmokėjimo sąlygų, t. y. šalys, sudarydamos darbo sutartį, laisva valia suderina sutarties sąlygas ir, jas nustatydamos, prisiima konkrečius iš sutarties kylančius įsipareigojimus; šalims sutarus dėl darbo užmokesčio, jo dydis, sudėtinės dalys sutartyje turi būti nurodomos taip, kad būtų aiškios abiem šalims ir atitiktų suderintą jų valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v. Klaipėdos jūrų krovinių kompanija, bylos Nr. 3K-3-300/2007). Teismas tinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles, teisingai nustatė, kad pagal darbo sutarties 9 punktą darbdavio įsipareigojimo mokėti premiją tikslas buvo ne apmokėti darbuotojui už darbo funkcijų atlikimą, o skatinti jį dirbti kokybiškai. Kasatoriaus skunde nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-3-451/2006 pagal ratio decidendi nesutampa su nagrinėjamos bylos fabula.

 

 

 

Teisėjų kolegija

 

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

 

Dėl premijos, kaip darbo užmokesčio sudėtinės dalies, skyrimo tvarkos

DK 186 straipsnyje nurodyta, kad darbo užmokestis yra atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį; darbo užmokestis apima pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad darbo užmokestis apima tiek pagrindinį darbo užmokestį, tiek ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą pagal iš anksto nustatytus rodiklius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. v. UAB „Espersen Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-451/2006; 2009 m. liepos 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. v. UAB „Mitnija“, bylos Nr. 3K-3-284/2009).

Nagrinėjamoje byloje kilo šalių ginčas dėl to, ar tinkamai buvo taikytos materialinės teisės normos, reglamentuojančios darbuotojui pagal darbo sutartį mokamo darbo užmokesčio ir papildomų priedų skaičiavimo tvarką. Teisėjų kolegija pažymi, kad tam, jog tinkamai būtų taikomos šios materialinės teisės normos, byloje turi būti nustatyta aplinkybė, ar kasatoriui mokėtos premijos buvo mokamos pagal iš anksto nustatytus rodiklius. Minėta, kad pagal DK 186 straipsnį darbo užmokestis apima pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius; DK 233 straipsnyje nurodyta, kad už gerą darbo pareigų vykdymą, našų darbą, geros kokybės produkciją, ilgalaikį ir nepriekaištingą darbą, taip pat kitus darbo rezultatus darbdavys gali skatinti darbuotojus, tačiau pažymėtina, kad premiją, kurią darbdavys gali skirti darbuotojui kaip paskatinimą, reikia skirti nuo premijų, kurios pagal savo pobūdį yra sudėtinė darbo užmokesčio dalis pagal DK 186 straipsnio 2 dalies prasmę. Premija, kaip sudėtinė darbo užmokesčio dalis, darbuotojui skirtina už tam tikrų rodiklių įvykdymą, kaip atlyginimas už atliktas darbo funkcijas, ir tokia premijos skyrimo tvarka turi būti reglamentuota kolektyvinėje ar darbo sutartyje, darbuotojas, įvykdęs nustatytas darbo normas, įgyja teisę reikalauti premijos, o darbdavys – pareigą ją išmokėti, tuo tarpu premija, kaip skatinimo priemonė, yra nukreipta į ateitį kaip motyvacinė priemonė darbuotojui ir jis neturi teisės tokios premijos reikalauti, nes tai yra darbdavio diskrecijos teisė skirti premiją ar ne. Taigi pagrindinis premijos kaip skatinimo priemonės pagal DK 233 straipsnį ir premijos kaip darbo užmokesčio sudėtinės dalies pagal DK 186 straipsnį skirtumas yra premijos skyrimo ir išmokėjimo tvarka. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad darbo sutartimi darbdavys įsipareigojo mokėti kasatoriui 820 Lt mėnesio algą (Sutarties 3 punktas), o už kokybiškai ir laiku atliktą darbą – mokėti premijas pagal atskirą bendrovės administracijos vadovo įsakymą (Sutarties 9 punktą), t. y. šalys darbo sutartimi nesusitarė dėl konkretaus premijos, mokėtinos kasatoriui kiekvieną mėnesį, dydžio, nebuvo nustatyta premijos mokėjimo periodiškumo, darbo našumo rodiklių, kuriuos įgyvendinęs kasatorius būtų įgijęs teisę reikalauti išmokėti jam premiją kaip darbo užmokesčio sudėtinę dalį, premijos dydis nepriklausė vien nuo dirbtų valandų skaičiaus. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, neturi pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad darbo sutarties 9 punkte nustatyta premija buvo darbdavio taikytas skatinimas darbuotojui kaip motyvacinė priemonė, nes nei Darbo tvarkos taisyklėse, nei Darbuotojų premijavimo nuostatuose nebuvo nustatyta aiškių premijos skyrimo pagrindų, nebuvo nurodyta iš anksto nustatytų rodiklių, gamybinių rezultatų, nuo kurių būtų priklausęs kasatoriaus premijos dydis, sprendimo teisė dėl premijos skyrimo buvo suteikta darbdaviui, t. y. ginčo šalys nebuvo sutarusios dėl konkrečių rodiklių, kuriuos įvykdęs darbuotojas būtų įgijęs teisę reikalauti premijos, o darbdavys – pareigą ją sumokėti, todėl, esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė DK 186, 233 straipsnius, kasacinio skundo argumentai dėl premijos skyrimo ir mokėjimo tvarkos yra nepagrįsti.

 

Dėl teismo precedento

Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime išaiškino, kad Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancijų sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai. Tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Kasatorius skunde nurodė keletą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių, kuriose buvo sprendžiami klausimai dėl premijų mokėjimo tvarkos.  

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai pasisakoma, kad vadovautis teismų praktika teismai turi ne a priori, bet atsižvelgdami į konkrečioje nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių kontekstą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. I. M., bylos Nr. 3K-3-364/2007), o kasacinį skundą galima grįsti tik tokiais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse išdėstytais išaiškinimais (ratio decidendi), kurie suformuluoti savo faktinėmis aplinkybėmis analogiškose arba iš esmės panašiose į bylą, kurioje kasacine tvarka skundžiamas teismo sprendimas bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. v. F. A. K., bylos Nr. 3K-3-9/2006). Tai reiškia, kad kitoje byloje pateiktas teismo taikytinos teisės aiškinimas gali būti taikomas tik tada, kai konkrečios bylos esminės faktinės bylos aplinkybės, lemiančios vienos ar kitos normos taikymą, yra tapačios ar iš esmės panašios.

Taigi, pagrindinis kriterijus, lemiantis jau išnagrinėtose bylose pateikto teisės aiškinimo taisyklių taikymą, yra esminės faktinės bylos aplinkybės, kurių buvimas lemia teisinį santykio kvalifikavimą ir atitinkamos teisės normos taikymą. Nagrinėjamoje byloje kasatorius nurodė keletą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių, tačiau jose skiriasi esminės faktinės aplinkybės, kurios lėmė darbo užmokesčio ir priedų skaičiavimo tvarkos teisėtumo vertinimą, t. y. kasatoriaus nurodytose nutartyse buvo ginčyta kitokia priedų ir priemokų skaičiavimo tvarka nei ginčijamos bylos atveju.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė teisės aiškinimo taisyklių, nenukrypo nuo teismų praktikos, šie kasacinio skundo argumentai pripažintini nepagrįstais.

 

 

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Kasacinis teismas patyrė 32,85 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus ieškovo kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsnio 1, 3 dalimis, 96 straipsniu, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birž

elio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo E. Z. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 32,85 Lt (trisdešimt du litus 85 ct) į valstybės biudžetą išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.  

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjai                                                                                                Gražina Davidonienė

 

 

 

Gintaras Kryževičius

 

 

 

Juozas Šerkšnas