Civilinė byla Nr. e2A-1676-562/2020

Teisminio proceso Nr. 2-48-3-00478-2020-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.6; 2.6.8.10; 2.6.10.5.1; 2.6.29.3; 3.3.1.18.1

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2020 m. spalio 6 d.

Vilnius

        Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rositos Patackienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dainiaus Rinkevičiaus ir Almos Urbanavičienės,

        teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės akcinės bendrovės „NEO Finance“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2020 m. liepos 2 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „NEO Finance“ ieškinį atsakovui G. Z. dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

        Teismas

nustatė:

                                                                 I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė akcinė bendrovė (toliau – AB) „NEO Finance“ (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo G. Z. 2 566,26 Eur negrąžinto kredito, 146,50 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų iki 2020 m. kovo 3 d., 85,42 Eur tarpininkavimo mokesčio, 23,65 Eur sutartinių palūkanos, 13 procentų dydžio mokėjimo palūkanas nuo negrąžinto 2 566,26 Eur kredito sumos nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 63 Eur žyminį mokestį, 246,01 Eur už teisinę pagalbą.

2.       Ieškiniu prašė priimti sprendimą už akių, jei atsakovas be pateisinamos priežasties nepateiks atsiliepimo į ieškinį.

3.       Atsakovas per nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių esmė

4.       Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmai 2020 m. liepos 2 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-3389-424/2020 ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo ieškovei 2 566,26 Eur negrąžinto kredito, 118,61 Eur mokėjimo palūkanų, 85,42 Eur tarpininkavimo mokesčio, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. kovo 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 302,83 Eur bylinėjimosi išlaidas.

5.       Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020, kuria pakeista esama praktika mokėjimo (pelno) palūkanų skaičiavimo po sutarties nutraukimo klausimu, darė išvadą, jog mokėjimo (pelno) palūkanų skaičiavimas po sutarties nutraukimo negalimas, o vartojimo kredito sutartį ieškovė vienašališkai nutraukė nuo 2020 m. vasario 5 d., todėl mokėjimo (pelno) palūkanos, pirmosios instancijos teismo vertinimu, gali būti skaičiuojamos tik už laikotarpį nuo 2019 m. spalio 1 d. (termino įvykdyti prievolę praleidimo data) iki sutarties nutraukimo (2020 m. vasario 5 d.), t. y. už 128 dienas, o ne kaip nurodė ieškovė nuo termino mokėti įmokas praleidimo iki ieškovės kreipimosi į teismą dienos, ir nagrinėjamu atveju sudarė 118,61 Eur. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes bei kasacinio teismo pasikeitusią praktiką, ieškovės reikalavimą dėl 146,50 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų sumos priteisimo tenkino iš dalies, priteisdamas ieškovei iš atsakovo 118,61 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų, o reikalavimą dėl 13 procentų dydžio mokėjimo (pelno) palūkanų už negrąžintą 2 566,26 Eur vartojimo kredito sumą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos (2020 m. kovo 3 d.) iki visiško kredito grąžinimo dienos, atmetė.

6.       Įvertinęs tai, kad iš atsakovo priteista kintama tarpininkavimo mokesčio suma 85,42 Eur viršija ieškovės prašomas priteisti 23,65 Eur kompensacines palūkanas, t. y. jas apima, ieškovės reikalavimą priteisti kompensacinę funkciją atliekančias palūkanas pirmosios instancijos teismas atmetė.

7.       Teismas, atsižvelgęs į tai, kad ieškinys tenkintas iš dalies, ieškovės naudai priteisė mažesnę nei prašyta bylinėjimosi išlaidų sumą – 302,83 Eur.

III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

8.       Ieškovė apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2020 m. liepos 2 d. sprendimą už akių: 1) dalyje dėl mokėjimo (pelno) palūkanų, skaičiuojamų iki kreipimosi į teismą dienos ir priteisti ieškovei iš atsakovo 131,51 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų, paskaičiuotų iki 2020 m. vasario 11 d. vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos; 2) dalyje dėl mokėjimo (pelno) palūkanų, skaičiuojamų nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos ir priteisti ieškovei iš atsakovo 13 procentų negautų pajamų (nuostolių) už negrąžintą vartojimo kredito 2 566.26 Eur sumą nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2021 m. sausio 31 d.); 3) dalyje dėl kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų ir priteisti ieškovei iš atsakovo 18,25 Eur kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų, paskaičiuotų nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo, t. y. nuo 2019 m. spalio 1 d., iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (2020 m. vasario 11 d.); 4) dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų ir priteisti ieškovei iš atsakovo 309,01 Eur bylinėjimosi išlaidų, sumokėtų pirmosios instancijos teisme; 5) priteisti ieškovei iš atsakovo 13,00 procentų kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą 2 566,26 Eur, nuo vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2021 m. vasario 1 d.) iki visiško kredito grąžinimo dienos; kitą skundžiamo sprendimo už akių dalį palikti nepakeistą; arba panaikinti skundžiamą sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; priteisti ieškovės naudai iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

8.1.                      Pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą už akių grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-7-823/2020, sukurtu precedentu, neatsižvelgdamas į šio precedento sukūrimo laiką, ieškinio pateikimo laiką, vartojimo kredito sutarties sudarymo laiką, precedento argumentaciją bei iki šio precedento galiojusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką.

8.2.                      Iš skundžiamo sprendimo už akių taip pat galima matyti, kad teismas jį grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo precedentu, neatsižvelgdamas į kitus toje pačioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nurodytus išaiškinimus, tokius kaip kreditoriaus teisė reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo bei kitas svarbias aplinkybes.

8.3.                      Iki 2020 m. gegužės 25 d. galiojo priešinga mokėjimo (pelno) palūkanų skaičiavimo praktika. Būtent tai akcentavo ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, teigdamas, kad „ankstesnėje kasacinio teismo praktikoje buvo išaiškinta, jog skolininko pareiga mokėti mokėjimo (pelno) palūkanas išlieka ir paskolos davėjui nutraukus paskolos sutartį, išskyrus atvejus, jei kitaip nustatyta paskolos sutartyje“. Tai reiškia, kad ieškinio pateikimo dieną ieškinys dalyje dėl mokėjimo (pelno) palūkanų, skaičiuojamų nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, buvo pagrįstas ir tenkintinas.

8.4.                      Teismas neatsižvelgė į tai, kad tiek vartojimo kredito sutarties sudarymo dieną, tiek ieškinio pateikimo teismui dieną, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir likus vienam mėnesiui iki skundžiamo sprendimo už akių priėmimo dienos vis dar galiojo priešingas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotas precedentas, leidžiantis mokėjimo (pelno) palūkanas skaičiuoti iki visiško prievolės įvykdymo dienos.

8.5.                      Teismas nepagrįstai netenkino ieškovės reikalavimo priteisti kompensacinę funkciją atliekančias palūkanas, argumentuodamas tuo, kad iš atsakovo priteista kintama tarpininkavimo mokesčio suma viršija ieškovės prašomas priteisti kompensacines palūkanas, t. y. jas apima, kadangi tai yra du atskiri reikalavimai bei kintama tarpininkavimo mokesčio dalis nepagrįstai lyginama su netesybomis, kurios apima ir kompensacinę funkciją atliekančias palūkanas. Negautos pajamos (nuostoliai) ir kompensuojamosios palūkanos paskaičiuotos skirtingais laikotarpiais, todėl viena suma į kitą neįskaitomos, ir ieškovės naudai priteistinos abi sumos. Ieškovės naudai priteistinos kompensuojamąją funkciją atliekančios palūkanos, skaičiuojamos nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos, kadangi iki nutraukimo dienos šalis siejo sutartiniai teisiniai santykiai bei ieškovė turėjo teisę reikalauti tiek pelno, tiek kompensuojamųjų palūkanų sumokėjimo.

8.6.                      Kadangi ieškovės reikalavimas turėjo būti tenkinamas pilna apimtimi, priteistina ir visa bylinėjimosi išlaidų suma pirmosios instancijos teisme.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos esmės.

9.       Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

10.       Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.

11.       Byloje nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas 2016 m. sausio 31 d. sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. K113714631 (toliau – Kredito sutartis), kurios pagrindu ieškovė suteikė atsakovui 7 300 Eur vartojimo kreditą 60 mėnesių laikotarpiui. Iš Kredito sutarties matyti, kad atsakovas įsipareigojo grąžinti jam suteiktą 7 300 Eur vartojimo kreditą bei sumokėti 2 665,99 Eur palūkanas ir 85,42 Eur tarpininkavimo mokestį (kintamoji dalis). Ieškovė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nurodė, kad atsakovas yra apmokėjęs 43 mėnesines įmokas, tačiau nuo 2019 m. spalio 1 d. Kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nevykdo, todėl ieškovė 2020 m. vasario 5 d. pranešimu atsakovą informavo apie Kredito sutarties nutraukimą. Atsakovas po Kredito sutarties nutraukimo liko skolingas ieškovei 2 566,26 Eur negrąžinti kredito. Duomenų, jog atsakovas būtų atsiskaitęs su ieškove, byloje nėra.

Dėl teismo precedento taikymo.

12.       Ieškovė apeliaciniame skunde nurodžiusi, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinio reikalavimą priteisti jai iš atsakovo 13 procentų dydžio mokėjimo (pelno) palūkanas už negrąžintą 2 566,26 Eur kreditą nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo, o reikalavimą priteisti mokėjimo (pelno) palūkanas, paskaičiuotas iki kreipimosi į teismą 2020 m. kovo 5 d., tenkindamas iš dalies ir priteisdamas ieškovei iš atsakovo 118,61 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų, paskaičiuotų pagal ieškovės pateiktą atsakovo atliktų mokėjimų grafiką iki sutarties nutraukimo dienos (2020 m. vasario 5 d.), nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civiliniu? bylu? skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 25 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020, neatsižvelgdamas i? šio precedento sukūrimo, ieškinio pateikimo, sutarties sudarymo laika? bei iki šio precedento galiojusia? Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika?.

13.       Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje nurodyta, kad pagal nusistovėjusią praktika? Europos Sąjungos teisės normos išaiškinimas, kuri? pateikia Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, įgyvendindamas Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsniu jam suteikta? kompetencija?, paaiškina ir patikslina šios normos prasme? ir apimti?, kaip ji turi arba turėjo būti suprantama ir taikoma nuo įsigaliojimo momento. Remiantis tuo, darytina išvada, kad taip išaiškintą norma? teismas gali ir turi taikyti teisiniams santykiams, kurie atsirado ir kurie buvo nustatyti prieš priimant sprendimą dėl prašymo išaiškinti, jei, be to, įvykdytos sąlygos, leidžiančios kompetentinguose teismuose pareikšti ieškinį dėl šios normos taikymo (1980 m. kovo 27 d. sprendimo Denkavit italiana Sri., 61/79, EU:C:1980:100, 16 punktas, 2000 m. vasario 10 d. sprendimo Deutsche Telekom, C?50/96, EU:C:2000:72, 43 punktą; 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimo Gmina Wrocław, C-276/14, EU:C:2015:635, 44 punktas). Teisėjų kolegija pažymi, jog analogiškos principinės pozicijos laikomasi ir Lietuvos Respublikos teismų praktikoje bei teisės doktrinoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-279-690/2017; Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 13 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-3109-340/2019, 2020 m. birželio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-1067-232/2020, 2020 m. liepos 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-1089-232/2020; BRAZDEIKIS, A. Teismo precedento galia: retrospektyvumo problema. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo leidinys „Dabarties iššūkiai teismams, užtikrinant žmogaus teises“, 2018, p. 9-12), nurodant, jog teisės normos išaiškinimą, paaiškinantį ir patikslinantį šios normos prasmę ir apimtį, kaip ji turi arba turėjo būti suprantama ir taikoma nuo jos įsigaliojimo momento, teismas gali ir turi taikyti teisiniams santykiams, atsiradusiems ir susidariusiems iki sprendimo priėmimo; tokiu būdu teismo sprendime pateiktas išaiškinimas taikytinas tiek į ateitį, tiek retrospektyviai, t. y. faktams, kurie įvyko, ar kitoms byloms, kurios buvo pradėtos, iki naujo išaiškinimo.

14.       Tokiu atveju, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civiliniu? bylu? skyriaus išplėstinei teisėjų kolegijai 2020 m. gegužės 25 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020, pakeitus ankstesnę praktiką, kurioje buvo teigiama, kad skolininko pareiga mokėti mokėjimo (pelno) palūkanas išlieka ir paskolos davėjui nutraukus paskolos sutartį, išskyrus atvejus, jei kitaip nustatyta paskolos sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2010; 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-248/2015), nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismui priimant sprendimą už akių pagrįstai vadovautasi pateiktu išaiškinimu, jog kreditoriaus reikalavimas dėl mokėjimo (pelno) palūkanų priteisimo yra reikalavimas įvykdyti sutartinę prievolę natūra, todėl jis negali būti reiškiamas po sutarties nutraukimo, nes tai neatitinka bendrųjų sutarties nutraukimo teisinių padarinių, įtvirtintų CK 6.221 straipsnyje, pagal kuriuos sutarties nutraukimas atleidžia abi sutarties šalis nuo tolimesnio sutartinių prievolių vykdymo, o šalis iki tol siejęs sutartinis teisinis santykis keičiamas sutartinės atsakomybės teisiniu santykiu. Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civiliniu? bylu? skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 pateiktų paaiškinimų dėl ginčo atveju aktualių CK 6.221 straipsnio 1, 3 dalių, CK 6.872 straipsnio 2 dalies ir 6.874 straipsnio 1 dalies normų prasmės taikymui, priešingai negu teigia ieškovė, neturi įtakos precedento sukūrimo, ieškinio pateikimo, sutarties sudarymo laikas bei iki šio precedento galiojusi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, teisiniams santykiams, atsiradusiems iki sprendimo už akių priėmimo, išaiškintas normas turint taikyti taip, kaip jos turėjo būti suprantamos nuo įsigaliojimo momento.

15.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas, remdamasis aktualia kasacinio teismo praktika, pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą dėl 13 procentų dydžio mokėjimo (pelno) palūkanų už negrąžintą 2 566,26 Eur kreditą skaičiavimo iki faktinio kredito sumos grąžinimo, sutartį nutraukus prieš terminą ir mažino priteistinų mokėjimo (pelno) palūkanų sumą iki 118,61 Eur, sutartine teise ginamam lūkesčių interesui nutraukus sutartį prieš terminą apimant tik tas mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias ieškovė pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jei sutartis būtų įvykdyta tinkamai.

Dėl kompensuojamųjų palūkanų ir tarpininkavimo mokesčio.

16.       Ieškovė taip pat prašė priteisti iš atsakovo 23,65 Eur kompensuojamųjų palūkanų už sutarties nevykdymą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nėra pagrindo priteisti ieškovės prašomas kompensuojamąsias palūkanas, kadangi tarpininkavimo mokestis (kintamoji dalis) 84,42 Eur viršija prašomas priteisti kompensuojamąsias palūkanas.

17.       Pagal CK 6.261 straipsnį, įstatyme nustatytas kompensuojamąsias palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenustatė kitokių tokio prievolės nevykdymo padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2010; 2011 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2011; 2017 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-379-969/2017). Kreditoriaus reikalavimas sumokėti kompensuojamąsias palūkanas, kitaip tariant, atlyginti dėl piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimo atsiradusius nuostolius, laikytinas reikalavimu skolininkui taikyti civilinę atsakomybę. Kompensuojamosios palūkanos šiuo atveju laikytinos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, patirtais dėl laiku negrąžintos skolos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014). Kai kompensuojamosios palūkanos nustatytos sutartyje, taikomos būtent jos, o ne CK 6.210 straipsnyje reglamentuojamos kompensuojamosios palūkanos. Atsižvelgiant į sutampančius netesybų ir kompensuojamųjų palūkanų tikslus, sprendžiant kompensuojamųjų palūkanų ir netesybų santykį jų išieškojimo atveju, vadovaujamasi bendrąja nuostata, jog neteisinga reikalauti priteisti ir palūkanas, ir netesybas, nes tai reikštų dvigubos atsakomybės taikymą skolininkui, o kreditorius nepagrįstai praturtėtų. Kasacinio teismo praktikoje suformuluota taisyklė, kad kai palūkanos atlieka nuostolių kompensavimo funkciją ir tampa skolininko atsakomybės forma, iš skolininko negalima papildomai priteisti netesybų. Nuostoliai, kuriuos jau kompensuoja palūkanos, apima netesybas, t. y. netesybos įskaitomos į nuostolius, šiuo atveju – į kompensuojamųjų palūkanų dydį (CK 6.73 straipsnio 1 dalis, 6.258 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-830/2003; 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-153-916/2016, 16 punktas; 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-147-690/2018).

18.       Nagrinėjamu atveju, nustatyta, kad Kredito sutarties bendrųjų sąlygų 4.13.2 punkte numatyta, kad jeigu paskolos gavėjas nevykdo savo pareigos mokėti pagal Kredito sutarties Specialiosiose sąlygose nustatytų sumų nustatytais terminais, už kiekvieną bet kuriuos įmokos vėlavimo dieną paskolos gavėjas privalo mokėti mokėjimo palūkanas nuo nesumokėtos sumos. Visiško skolos sumokėjimo diena laikoma bendrovės darbo diena, kurią bendrovės darbo valandomis laiku neapmokėta suma yra įskaitoma į bendrovės banko sąskaitą.

19.       Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. vasario 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020 išaiškino, kad kompensacinių palūkanų paskirtis ir prigimtis iš esmės yra analogiška kaip ir netesybų, kad VKĮ 11 straipsnio 8 dalis riboja visų galimų netesybų ir mokesčių už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą taikymą vartojimo kredito gavėjui, kad VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje minimos netesybos aiškintinos, kaip apimančios ir kompensacines palūkanas, mokamas dėl vartojimo kredito gavėjo prievolių vykdymo terminų pažeidimo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai palūkanos atlieka ne atlyginimo (mokėjimo, pelno) funkciją, o nuostolių kompensavimo, ir tampa skolininko atsakomybės forma, iš skolininko negalima papildomai priteisti netesybų. Taigi, jeigu prievolės įvykdymo termino praleidimo atveju šalys susitaria ir dėl netesybų, ir dėl kompensuojamųjų palūkanų, priteisiant jas pagal tokius reikalavimus, atlyginama tik didesnioji suma, apimanti mažesniąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-153-916/2016).

20.       Atsižvelgiant į nurodytą kasacinio teismo praktiką, ieškovei priteisus tarpininkavimo mokesčio 85,42 Eur sumą nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės reikalautos priteisti 23,65 Eur yra laikytinos kompensuojamosiomis palūkanomis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad 23,65 Eur kompensuojamųjų palūkanų suma įskaitytina į tarpininkavimo mokesčio sudėtinės dalies, kuri savo esme laikytina netesybomis, dydį (85,42 Eur). Pažymėtina, jog neteisinga reikalauti priteisti ir palūkanas, ir netesybas, nes tai reikštų dvigubos atsakomybės taikymą skolininkui, o kreditorius nepagrįstai praturtėtų.

Dėl procesinės bylos baigties.

21.       Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nenagrinėja. Lietuvos teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

22.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs bylos aplinkybes ir tinkamai taikęs proceso teisę reglamentuojančias normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo naikinti ar keisti (CPK 320 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

23.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. CPK 98 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

24.       Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas netenkinamas, bylinėjimosi išlaidos iš atsakovo ieškovės naudai nepriteisiamos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 98 straipsnio 1 dalimi ir 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2020 m. liepos 2 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                                  Rosita Patackienė

                                                           Dainius Rinkevičius

                                                           Alma Urbanavičienė