Civilinė byla Nr. e2A-439-790/2020
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01626-2017-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1; 2.6.7 (s)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. birželio 23 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Artūro Driuko ir Astos Radzevičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų M. K. ir I. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, sodininkų bendrijai „Žaluma“, L. L., V. R., V. R., J. A. R., J. R., M. K., I. K., L. B. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarė Lilija Šilerienė, Vilniaus miesto 12-ojo notarų biuro notarė D. S..
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas: 1) pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2015 m. rugpjūčio 31 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 1-8384, kuria žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), buvo parduotas sodininkų bendrijai „Žaluma“ (toliau – SB „Žaluma“, bendrija); 2) pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2016 m. rugsėjo 30 d. pirkimo – pardavimo sutartį, kuria žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), dalys buvo parduotos atsakovams L. L., V. R. ir V. R., J. A. R. ir J. R., M. K. ir I. K., L. B. bei 2016 m. spalio 7 d. notarės pažymą dėl rašymo apsirikimo / aritmetinės klaidos ištaisymo; 3) taikyti restituciją – priteisti Lietuvos Respublikai iš SB „Žaluma“ 690/2337 dalį, iš L. L. 534/4674 dalį, iš V. R. ir V. R. 272/2337 dalį, iš J. A. R. ir J. R. 446/2337 dalį, iš M. K. ir I. K. 131/779 dalį, iš L. B. 269/2337 dalis žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini); 4) taikyti restituciją – priteisti iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Nacionalinė žemės tarnyba), SB „Žaluma“ naudai 403 Eur; 5) taikyti restituciją – priteisti iš SB „Žaluma“: L. L. naudai 373,80 Eur, V. R. ir V. R. naudai 380,80 Eur, J. A. R. ir J. R. naudai 624,40 Eur, M. K. ir I. K. naudai 550,20 Eur, L. B. naudai 376,60 Eur.
2. Ieškovas nurodė, kad Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus rajono skyrius kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą pareiškimu dėl galimų viešojo intereso pažeidimų, apgaulės būdu įsigyjant iš valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus rajono skyriaus, sodininkų bendrijų bendrojo naudojimo žemės sklypus ir perparduodant juos fiziniams asmenims. Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus rajono skyrius patikrino Nekilnojamojo turto registro duomenis ir nustatė, kad SB „Žaluma“ lengvatinėmis sąlygomis iš valstybės yra įsigijusi 31 žemės sklypą, iš šių sklypų 21 žemės sklypas (visas ar dalis) perleistas fiziniams asmenims. Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus rajono skyriaus teigimu, minėti žemės sklypai buvo įsigyti iš valstybės, Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus rajono skyriaus atžvilgiu panaudojus apgaulę.
3. Ieškovas nurodė, kad Nacionalinės žemės tarnybos skyriaus vedėjo 2013 m. spalio 30 d. įsakymu buvo patvirtintas valstybinės žemės sklypo, esančio Vilniaus rajone, Dūkštų seniūnijoje, Brinkiškių kaime, SB „Žaluma“, formavimo ir pertvarkymo projektas, kuriame buvo suprojektuoti SB „Žaluma“ bendrojo naudojimo žemės sklypai bei įsiterpę žemės sklypai. 2015 m. gegužės 12 d. SB „Žaluma“ pirmininkas J. N. kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą, prašydamas patvirtinti žemės sklypo Nr. 3F, kurio plotas 0,4674 ha kadastrinius matavimus, patikslinti sklypo duomenis ir leisti išsipirkti šį sklypą. Žemės sklypo įsigijimo tikslas prašyme nurodytas nebuvo. Skyriaus vedėjo 2015 m. birželio 17 d. sprendimu buvo nuspręsta bendrojo naudojimo valstybinės žemės sklypą Nr. 3F suformuoti (įregistravus Nekilnojamojo turto registre suteiktas kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), o skyriaus vedėjo 2015 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu buvo nuspręsta šį žemės sklypą parduoti SB „Žaluma“. 2015 m. rugpjūčio 31 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartimi (notarinio registro Nr. 1-8384) žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo parduotas SB „Žaluma“ už 403 Eur.
4. Ieškovo teigimu, SB „Žaluma“ niekada nesiekė ginčo sklypo naudoti pagal teisės aktuose – Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatymo (toliau – SBĮ) bei Valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos mėgėjų sodo teritorijoje taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 1443 (toliau – Taisyklės), numatytą paskirtį. Prieš žemės sklypo įsigijimą iš valstybės SB „Žaluma“ vedė derybas su bendrijos nariais dėl sklypo pardavimo jiems. SB „Žaluma“ sklypą iš valstybės pirko lėšas gavusi iš atsakovų, t. y. bendrija, įsigydama ginčo sklypą iš valstybės, tyčia, neatskleisdama tikrųjų bendrojo naudojimo žemės sklypo įsigijimo tikslų, piktnaudžiavo Nacionalinės žemės tarnybos, įgyvendinančios valstybės žemės patikėtinio funkcijas, pasitikėjimu ir tokiu būdu sudarė sąlygas atsakovams – bendrijos nariams – lengvatine tvarka įsigyti nuosavybėn valstybinės žemės sklypą. Kadangi bendrija nesiekė naudoti ir nenaudojo ginčo sklypo pagal valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties 5, 6 punkte nurodytą sklypo paskirtį, o siekė jį perparduoti atsakovams – bendrijos nariams, 2015 m. rugpjūčio 4 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis pripažintina negaliojančia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.91 straipsnio pagrindu, kaip sudaryta dėl apgaulės, taip pat CK 1.80 straipsnio pagrindu, kaip prieštaraujanti imperatyvioms įstatymo nuostatoms, kadangi bendrijai buvo parduotas didesnis nei maksimalus leistinas – 0,12 ha ploto – žemės sklypas.
5. Ieškovo teigimu, atsakovai, sudarydami ginčo sandorius, nebuvo sąžiningi, nes Lietuvos Respublikoje teisės aktai skelbiami viešai, todėl aplinkybė, kad bendrojo naudojimo žemės sklypus lengvatine tvarka gali įsigyti tik sodininkų bendrijos, visiems atsakovams turėjo būti žinoma. Dėl to daikto išreikalavimo iš sąžiningo įgijėjo apribojimas šiuo atveju netaikytinas.
6. Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame sutiko su ieškiniu. Nurodė, kad pagal teisinį reglamentavimą sodininkų bendrijos turi teisę lengvatinėmis sąlygomis įsigyti bendrojo naudojimo žemės sklypus tik konkrečiai veiklai vykdyti – bendrojo naudojimo statiniams statyti ir / ar rekreacijai. SB „Žaluma“ įsigijo žemės sklypą bendrijos bendrų poreikių tenkinimui, tačiau šio žemės sklypo dalis buvo perleista privatiems asmenims. Tai, kad SB „Žaluma“ žemės sklypo dalį perleido privatiems asmenims, leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog valstybinės žemės sklypą SB „Žaluma“nuosavybėn įgijo tik dėl vieno tikslo – siekdama perleisti privatiems asmenims ir iš to pasipelnyti.
7. Atsakovai SB „Žaluma“, L. L., V. R., V. R., J. A. R., J. R. ir L. B. atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad SB „Žaluma“ kolektyvinei sodininkystei buvo paskirtas 120,3 ha žemės sklypas. Nuo žemės sklypo suteikimo bendrija ir jos nariai naudojosi šiuo sklypu, šią aplinkybę įrodo 1999 – 2008 valstybinės žemės nuomos mokesčio deklaracijos su apmokėjimą patvirtinančiais dokumentais. SB „Žaluma“ parengė žemės sklypų formavimo – pertvarkymo projektą, kuris buvo nustatyta tvarka patvirtintas. Bendrija Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus rajono skyriui pateikė prašymą parduoti bendro naudojimo ginčo žemės sklypą, pateikė kadastrinių matavimų bylas, suteikimą patvirtinančio dokumento kopiją, bendrijos narių susirinkimo sprendimą, kuriuo buvo nuspręsta išsipirkti bendro naudojimo žemės sklypus iš valstybės. 2015 m. rugpjūčio 31 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis, kuria žemės sklypas buvo parduotas SB „Žaluma“, patvirtinta notariškai ir įregistruota Nekilnojamojo turto registre bendrijos vardu, SB „Žaluma“ yra sumokėjusi už perkamą sklypą nustatytą kainą iki sutarties sudarymo. Tokiu būdu, sudarant ginčijamą valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį, jokių imperatyvių teisės normų ir procedūrinių pažeidimų padaryta nebuvo. Atsakovų teigimu, žemės sklypo pardavimas bendrijos nariams nepažeidžia reikalavimo naudoti sklypą pagal pagrindinę naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą, taip pat negali būti vertinamas kaip SB „Žaluma“ siekis sudaryti sąlygas fiziniams asmenims lengvatine tvarka įsigyti valstybinės žemės sklypą. Lengvatinėmis sąlygomis teisėtai pasinaudojo bendrija, o bendrijos nariai pasinaudojo pirmumo teise pirkti bendro naudojimo sklypą, narių susirinkimui priėmus sprendimą dalį bendro naudojimo žemės sklypų parduoti. Pagal SBĮ bendrijos narių susirinkimas turi išimtinę kompetenciją spręsti dėl bendro naudojimo turto pardavimo. Bendrijos nariai tvarkė visą bendrijos teritorijoje esančią bendro naudojimo žemę nuo pat jos suteikimo SB „Žaluma“, bendrija mokėjo nuomos mokestį valstybei.
8. Atsakovai M. K. ir I. K. atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį jų atžvilgiu atmesti. Atsakovai nurodė, kad iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Tai reiškia, kad žemės sklypo dalis iš atsakovų galėtų būti išreikalauta tik tuo atveju, jeigu būtų įrodytas atsakovų nesąžiningumas sudarant sutartį arba kad savininkas žemės sklypą prarado dėl kitų asmenų padarytų nusikaltimų ir daiktą būtų reikalaujama gražinti jo savininkui.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
9. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. liepos 18 d. sprendimu ieškinį tenkino, pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2015 m. rugpjūčio 31 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį, kuria žemės sklypas buvo parduotas SB „Žaluma“; pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2016 m. rugsėjo 30 d. pirkimo – pardavimo sutartį, kuria žemės sklypo dalys buvo parduotos atsakovams L. L., V. R. ir V. R., J. A. R. ir J. R., M. K. ir I. K., L. B. bei 2016 m. spalio 7 d. notarės pažymą dėl rašymo apsirikimo / aritmetinės klaidos ištaisymo, taikė restituciją: priteisė Lietuvos Respublikai iš atsakovų SB „Žaluma“ 690/2337 dalis, iš L. L. 534/4674 dalis, iš V. R. ir V. R. 272/2337 dalis, iš J. A. R. ir J. R. 446/2337 dalis, iš M. K. ir I. K. 131/779 dalis, iš L. B. 269/2337 dalis žemės sklypo, kadastro Nr (duomenys neskelbtini), priteisė iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos, atsakovei SB „Žaluma“ 403 Eur, priteisė iš atsakovės SB „Žaluma“ L. L. naudai 373,80 Eur, V. R. ir V. R. naudai 380,80 Eur, J. A. R. ir J. R. naudai 624,40 Eur, M. K. ir I. K. naudai 550,20 Eur, L. B. naudai 376,60 Eur.
10. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl lengvatinėmis sąlygomis SB „Žaluma“ iš valstybės išpirkto ir bendrijos nariams perparduoto bendrijos teritorijoje esančio žemės sklypo. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nustato aiškų ir konkretų sodininkų bendrijų bendrojo naudojimo žemės sklypo naudojimo būdo turinį, t. y. sodininkų bendrijų bendrojo naudojimo žemė skirta tik bendram viešam naudojimui – bendrojo naudojimo statiniams ir įrenginiams statyti bei eksploatuoti, taip pat rekreacijai ir kitiems bendriems veiksmams. Nors teisės aktuose tiesiogiai neįtvirtinta draudimo sodininkų bendrijoms disponuoti iš valstybės lengvatine tvarka įsigyta bendrojo naudojimo žeme, tačiau sodininkų bendrijos specialusis teisnumas, ribojamas tikslo įgyvendinti sodininkų bendrąsias teises ir pareigas, susijusias su mėgėjų sodo teritorijos ir joje esančių bendrojo naudojimo objektų valdymu, priežiūra ir naudojimu, bei žemės naudojimo būdo turinys lemia išvadą, kad tokia žemė nuosavybės teise negali priklausyti atskiriems (pavieniams) sodininkų bendrijos nariams ar kitiems privatiems asmenims, taigi, disponuoti ja sodininkų bendrija neturi teisės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-248/2019).
11. Teismas, įvertinęs V. R. ir I. K. parodymus ikiteisminio tyrimo metu, sprendė, kad jie aiškiai rodo, jog ginčo žemės sklypą bendrija pirko ne bendram naudojimui ir rekreacijos tikslais, o tam, kad perparduotų jį dalimis savo bendrijos nariams ir taip padidintų jų žemės plotą, o bendrijos nariai galėtų žemės sklypo dalį naudoti savo reikmėms. Be to, iš SB „Žaluma“ narių 2015 m. birželio 20 d. susirinkimo protokolo matyti, kad 7 klausimu buvo svarstyta dėl bendrijai priklausančių bendro naudojimo žemės sklypų ar jų dalių nuomos arba pardavimo sutarčių sudarymo, naudojimosi žeme, apmokėjimo už ją tvarkos nustatymo bei įgaliojimų suteikimo. Ginčijamoje 2016 m. rugsėjo 30 d. pirkimo – pardavimo sutartyje nurodyta, kad nors perkamos žemės sklypo dalys yra bendroje nuosavybėje, tačiau kiekvienas iš pirkėjų turi teisę atskirai nuo kitų bendraturčių naudotis jo išperkama dalimi, kurioje turi teisę tvarkyti visus ūkinius reikalus, savo nuožiūra parduoti, išnuomoti, neatlygintinai suteikti naudotis ir t. t. be atskiro kitų bendraturčių sutikimo (sutarties 6.1 – 6.7 punktų nuostatos).
12. Teismas nurodė, kad neturi pagrindo nesutikti su ieškovo teiginiais, jog SB „Žaluma“ niekada nesiekė ginčo sklypo naudoti pagal teisės aktuose numatytą paskirtį. Teismas laikė pagrįstais ieškovo argumentus, kad SB „Žaluma“, prieš įsigydama ginčo sklypą iš valstybės, vedė derybas su bendrijos nariais dėl ginčo sklypo pardavimo jiems, ginčo sklypą iš valstybės pirko lėšas gavusi iš bendrijos narių, t. y. SB „Žaluma“, įsigydama ginčo sklypą iš valstybės, neatskleidė tikrųjų bendrojo naudojimo žemės sklypo įsigijimo tikslų. 2015 m. gegužės 12 d. SB „Žaluma“ pirmininkas J. N., kreipdamasis su prašymu į Nacionalinę žemės tarnybą ir prašydamas patvirtinti žemės sklypo Nr. 3F, kurio plotas 0,4674 ha, kadastrinius matavimus, patikslinti sklypo duomenis ir leisti išsipirkti šį sklypą, žemės sklypo įsigijimo tikslo prašyme nenurodė. Teismas laikė, kad tai yra pakankamas pagrindas išvadai, jog atsakovai piktnaudžiavo Nacionalinės žemės tarnybos, įgyvendinančios valstybės žemės patikėtinio funkcijas, pasitikėjimu ir sudarė sąlygas bendrijos nariams lengvatine tvarka įsigyti nuosavybėn valstybinės žemės sklypą, o tai teisės aktais yra imperatyviai draudžiama.
13. Be to, atsakovas SB „Žaluma“, kreipdamasis į Nacionalinę žemės tarnybą, nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sandorio elementų, kadangi nesiekė naudoti ir nenaudojo ginčo sklypo pagal valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties 5, 6 punkte nurodytą sklypo paskirtį, o siekė jį perparduoti suinteresuotiems asmenims – atsakovams. Tai atsakovai patvirtino apklausos metu, nurodydami, kad siekė išpirkti tą žemės sklypą, kuris ribojasi su jų žemės sklypu, taip padidindami savo žemės sklypo plotą, jog kiti asmenys jo neįgytų, kadangi seniai prižiūrėjo ir naudojosi to žemės sklypo dalimi. Byloje nėra įrodyta, kad išpirktas ginčo žemės sklypas yra naudojamas bendriems bendrijos tikslams, atvirkščiai, visi įrodymai ir faktinės aplinkybės patvirtina, kad žemė buvo pirkta asmeniniam naudojimui ir buvo naudojama išskirtai ją įsigijusių asmenų poreikiams tenkinti. Taigi, ginčijami sandoriai dėl valstybinės žemės sklypo įsigijimo buvo sudaryti nesant teisės aktuose nustatytos sąlygos – poreikio naudoti sklypą bendrojo naudojimo statiniams statyti ar rekreacijai, t. y. pažeidžiant imperatyvias teisės normas, dėl to sandoriai pripažintini negaliojančiais.
14. Teismas pažymėjo, kad prieš parduodama ginčo žemės sklypą Nacionalinė žemės tarnyba patvirtino SB „Žaluma“ teritorijų formavimo ir pertvarkymo projektą, nustatė žemės sklypo naudojimo paskirtį (žemės ūkio), naudojimo būdą – sodininkų bendrijų bendrojo naudojimo žemė. Duomenų dėl paskirties ir naudojimo būdo pakeitimo nepateikta. Taigi, teismas sprendė, kad ieškovas yra teisus, teigdamas, jog atsakovai, kaip fiziniai asmenys, ir SB „Žaluma“ valdo didesnį kaip 0,12 ha žemės sklypą, kai įgytas 0,4674 ha žemės plotas po to buvo perparduotas, taip suklaidinant Nacionalinę žemės tarnybą bei pažeidžiant Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ŽRĮ) 9 straipsnio 5 punktą. Akivaizdu, kad bendrija nenumatė naudoti viso sklypo bendrijos bei visuomenės poreikiams, todėl ji negalėjo ir perpardavimo tikslu įsigyti tokio sklypo, kaip tai numato ŽRĮ 8 straipsnio 7 dalis.
15. Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba nurodė, kad nebūtų sudariusi sutarties, kuria buvo perleistas ginčo žemės sklypas, jei būtų žinojusi tikruosius SB „Žaluma“ tikslus, o būtent, jog lengvatinėmis sąlygomis įgytas žemės sklypas nebus naudojamas SB „Žaluma“ narių bendriems poreikiams tenkinti, o bus perleistas (parduotas) privatiems asmenims, siekiant iš to pasipelnyti. Šios aplinkybės byloje nėra paneigtos. Vadinasi, SB „Žaluma“, įsigydama ginčo sklypą iš valstybės, neatskleidė tikrųjų bendrojo naudojimo žemės sklypo įsigijimo tikslų, dėl to neteisėtai įgijo minėtą žemės sklypą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
16. Apeliaciniame skunde atsakovai M. K. ir I. K. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Netenkinus šio reikalavimo, atsakovai prašo teismo sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo pakeisti: taikyti restituciją iš dalies ir grąžinti ginčo žemės sklypą SB „Žaluma“. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais motyvais:
16.1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė atsakovų teisę į visapusišką ir objektyvų bylos nagrinėjimą, kadangi buvo atmestas prašymas atidėti teismo posėdį dėl atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos atstovo neatvykimo. Būtent Nacionalinės žemės tarnybos atstovai ruošė valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties projektą, betarpiškai bendravo su SB „Žaluma“. Teismas nesuteikė galimybės teismo posėdžio metu apklausti Nacionalinės žemės tarnybos atstovo, taigi, atsakovai neturėjo galimybės gintis nuo pareikšto reikalavimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą nurodė, kad sprendžiant nesąžiningumo ar apgaulės klausimą, reikia vertinti visų sandorio šalių elgesį, todėl tinkamai ir visapusiškai ištirti bei įvertinti pardavėjo veiksmų jo neapklausus neįmanoma.
16.2. Teismas neįvertino Nacionalinės žemės tarnybos veiksmų sudarant ginčo sandorį. Sutartys buvo sudarytos iš esmės dėl to, kad patys Nacionalinės žemės tarnybos darbuotojai netinkamai atliko savo funkcijas, nepasidomėjo, kaip bendrija planuoja naudoti žemės sklypą po išpirkimo, netinkamai paruošė žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties projektą, į sutartį neįrašė būtinų apribojimų, dėl to SB „Žaluma“ buvo suklaidinta bei pardavė žemės sklypą fiziniams asmenims, manydama, jog veikia teisėtai. Atsakovai laiko, kad sutarties projekte Nacionalinė žemės tarnyba turėjo nurodyti ne tik žemės naudojimo sąlygas, bet ir visus kitus įstatymuose numatytus draudimus. To nepadariusi, Nacionalinė žemės tarnyba veikė nesąžiningai SB „Žaluma“ atžvilgiu. Atsakovų teigimu, SB „Žaluma“ pateikė visą informaciją, kurią reikėjo pateikti pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 12 punktą, o jokios papildomos informacijos Nacionalinė žemės tarnyba pateikti neprašė. Būtent valstybinės žemės pardavėjai turi pareigą kontroliuoti, kaip pirkėjai vykdo sąlygas, numatytas valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartyse. Taigi, būtent Nacionalinei žemės tarnybai teko pareiga domėtis, kokiems tikslams turtas yra perkamas. Šiuo atveju negali būti laikoma, kad SB „Žaluma“ nutylėjo faktą, jog planuoja sklypą parduoti, ir to negalima vertinti kaip apgaulės. Atsakovų teigimu, Nacionalinė žemės tarnyba, nustačiusi pažeidimą, turėjo kreiptis į SB „Žaluma“, kad šis pažeidimas būtų pašalintas, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 2.12 papunktis. Tik nustačiusi, kad pažeidimas nėra pašalintas, Nacionalinė žemės tarnyba turėjo kreiptis dėl sutarties nutraukimo.
16.3. Ieškovo reikalavimas taikyti restituciją tuo pagrindu, kad SB „Žaluma“ įgijo turtą panaudojusi apgaulę ar buvo nesąžininga, nepagrįstas, nes būtent Nacionalinė žemės tarnyba veikė nesąžiningai, neužtikrino, jog sutartyje būtų išvardinti visi taikomi turtui apribojimai. SB „Žaluma“, pateikusi visą įstatymuose nustatytą informaciją, neturėjo pareigos ir protingos priežasties savo iniciatyva teikti papildomos informacijos apie bendrijos narių planus. Be to, planavimas parduoti turtą, nereiškia nesąžiningumo, nes tuo metu metu SB „Žaluma“ nebuvo ir negalėjo būti žinoma apie tai, kad lengvatinėmis sąlygomis įgytas sklypas negali būti perleistas kitiems asmenims. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. vasario 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-248/2019 nurodė, kad teisės aktuose tiesiogiai neįtvirtinta draudimo disponuoti iš valstybės lengvatine tvarka įsigyta bendro naudojimo žeme, tokia išvada padaryta išanalizavus specialų sodininkų bendrijos teisnumą. Kadangi tiesioginio draudimo parduoti žemę nebuvo, SB „Žaluma“ negalėjo žinoti, kad parduodant žemės sklypą bendrijos nariams yra pažeidžiami įstatymų reikalavimai.
16.4. SB „Žaluma“ finansinė padėtis buvo itin prasta, todėl pardavusi žemės sklypus bendrija siekė ne pasipelnyti, o stabilizuoti finansinę padėtį. Net ir pardavus žemės sklypus bendrijos nariams, faktiškai situacija nepasikeitė, visi bendrijos nariai gali laisvai naudotis sklypu poilsiui, yra planai įrengti bendrą poilsio zoną. Ieškovas neapklausė kitų bendrijos narių ir nesiaiškino, ar jų teisės kaip nors yra pažeistos. Ieškovas neįrodė, kad sklypas SB „Žaluma“ yra nereikalingas.
16.5. Atsakovų teigimu, nors SB „Žaluma“ ir pardavė turtą bendrijos nariams faktiškai tokios teisės neturėdama, tačiau apgaulės nenaudojo ir veikė sąžiningai. Bendrijos nariai, kurie nupirko turtą, irgi veikė sąžiningai kitų bendrijos narių atžvilgiu. Todėl nėra teisinio pagrindo ieškinio reikalavimus tenkinti visa apimtimi. Bendrijos teritorija yra tankiai užstatyta ir ginčo žemės sklypas – vienintelė vieta, kur užtenka vietos įrengti ir automobilių aikštelę, ir poilsio zoną. Net ir pritaikius restituciją pilna apimtimi, SB „Žaluma“ nepraranda teisės vėl įsigyti tą patį turtą. Jei ieškovo tikslas yra viešojo intereso gynimas, tuomet dalinės restitucijos, o būtent, ginčo žemės sklypo grąžinimo SB „Žaluma“, visiškai pakanka.
16.6. Atsakovai yra sąžiningi turto įgijėjai, asmeniškai nesiekę, kad žemės sklypas būtų įgytas, nenaudoję apgaulės, nedalyvavę SB „Žaluma“ susirinkimuose, kai buvo priimti sprendimai išpirkti žemę iš valstybės, nebalsavę už sprendimą parduoti žemės sklypą bendrijos nariams. Iš sąžiningo įgijėjo daiktas gali būti išreikalautas tik CK 4.96 straipsnio 2 dalyje numatytu pagrindu, kurio nagrinėjamu atveju nėra.
17. Atsakovė L. L. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą tenkinti. Nurodė, kad pritaria ir palaiko atsakovų apeliacinio skundo argumentus. Paaiškino, kad nedalyvavo SB „Žaluma“ įsigyjant valstybinės žemės sklypą, nežinojo, kokiu pagrindu ar su kokiais apribojimais jis buvo įsigytas. Su SB „Žaluma“ tartis dėl žemės sklypo dalies įgijimo pradėjo tik 2016 metais, sužinojusi apie tokį bendrijos pasiūlymą iš sodo kaimynų. Jokie apribojimai įgyjamai žemės sklypo daliai ar visam sklypui nebuvo registruoti registre, be to, sandoris buvo patvirtintas notarės, taigi, atsakovė sandorio teisėtumu neabejojo.
18. Ieškovas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 18 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:
18.1. Ginčo žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis gali būti pripažinta prieštaraujančia imperatyvioms įstatymo normoms, jeigu yra nustatytas bendrijos tikslas dalį sklypo perparduoti fiziniams asmenims, t. y. ši aplinkybė yra pakankama konstatuoti teisės aktuose nustatytos sąlygos – poreikio naudoti sklypą bendrojo naudojimo statiniams statyti ar rekreacijai – pažeidimą. Civilinėje byloje nėra ginčo dėl to, kad SB „Žaluma“ lengvatine tvarka (be aukciono) įsigijo bendro naudojimo žemės sklypą ir jį panaudojo ne bendrojo naudojimo statinių statybai ar rekreacijai, o perpardavimui fiziniams asmenims, taigi, yra pagrindas pripažinti negaliojančiomis sutartis, sudarytas tiek su SB „Žaluma“, tiek vėliau su fiziniais asmenimis.
18.2. Apeliaciniame skunde visiškai neužsimenama apie 2015 m. birželio 20 d. bendrijos narių susirinkimo protokolą, kuris patvirtina, kad susirinkime 7 klausimu buvo svarstoma dėl bendrijai priklausančių bendro naudojimo žemės sklypų ar jų dalių nuomos ar pardavimo sutarčių sudarymo, naudojimosi žeme, apmokėjimo už ją tvarkos nustatymo bei įgaliojimų suteikimo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino šį protokolą ir pagrįstai sprendė, kad dar prieš įsigydama sklypą iš valstybės SB „Žaluma“ vedė derybas su bendrijos nariais dėl ginčo sklypų pardavimo, o iš valstybės pirko ginčo sklypą tik gavusi lėšas iš bendrijos narių. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad atsakovai piktnaudžiavo Nacionalinės žemės tarnybos pasitikėjimu ir sudarė sąlygas lengvatine tvarka įsigyti nuosavybėn valstybinės žemės sklypą fiziniams asmenims, o tai teisės aktais yra draudžiama.
18.3. Apeliaciniame skunde nėra ginčijamos pirmosios instancijos teismo nustatytos ir konstatuotos aplinkybės, kad atsakovai, kaip fiziniai asmenys, ir SB „Žaluma“ valdo didesnį kaip 0,12 ha žemės sklypą, kai įgytas 0,4674 ha žemės plotas po to buvo perparduotas, taip suklaidinant Nacionalinę žemės tarnybą bei pažeidžiant ŽRĮ 9 straipsnio 5 punktą. Taip pat neginčijama, kad pardavus žemę atsakovams, buvo nukrypta nuo reikalavimo naudoti žemę pagal pradinę naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą. Šios aplinkybės sudaro savarankiškus pagrindus pripažinti ginčijamas pirkimo – pardavimo sutartis negaliojančiomis.
18.4. Atsakovai apeliaciniame skunde nepagrįstai siekia įrodinėjimo naštą dėl žemės sklypo nereikalingumo bendrijai perkelti ieškovui. Teismų praktikoje, sprendžiant dėl valstybinės žemės sklypo nuomos ar perleidimo ne aukciono būdu ir ketinimo naudoti statinį pagal tiesioginę paskirtį, pažymima, kad statinio savininkas privalo pagrįsti, kad jis ketina imtis atitinkamos veiklos, susijusios su statinio naudojimu, ir kad nuosavybės teisei įgyvendinti yra būtina teisė į valstybinės žemės nuomą. Tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą pagrindžia ir aplinkybės, kad nuomininkai ir pirkėjai yra žymiai palankesnėje padėtyje, kadangi jie disponuoja visais įrodymais, kurie gali pagrįsti jų pačių asmeninius ketinimus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad SB „Žaluma“ nepateikė jokių įrodymų, jog ji ruošėsi ginčo žemės sklypą naudoti bendriems bendrijos tikslams.
18.5. Atsakovai apeliaciniame skunde taip pat remiasi naujomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nagrinėtos pirmosios instancijos teisme, o būtent, kad Nacionalinės žemės tarnybos darbuotojams teko pareiga domėtis žemės sklypo naudojimu po pardavimo, buvo netinamai parengtas sutarties projektas, Nacionalinė žemės tarnyba iš pradžių turėjo pareigą kreiptis dėl pažeidimo pašalinimo, o tik po to – dėl sandorio nuginčijimo ir kt. Šios aplinkybės apeliacinės instancijos teismo neturėtų būti vertinamos.
18.6. Atsakovai bylos nagrinėjimo metu teismui neteikė prašymo pripažinti Nacionalinės žemės tarnybos atstovų dalyvavimo teismo posėdžiuose būtinu, tai pažymėjo ir bylą nagrinėjantis teismas 2019 m. birželio 28 d. vykusio teismo posėdžio metu, todėl teismas negalėjo pripažinti Nacionalinės žemės tarnybos atstovų dalyvavimo civilinėje byloje būtinu savo iniciatyva. Be to, parengiamojo teismo posėdžio metu Nacionalinės žemės tarnybos atstovas taip pat nedalyvavo, tačiau bylos šalys, taip pat ir atsakovai, pateikę apeliacinį skundą, neprieštaravo, kad būtų pereita prie bylos nagrinėjimo iš esmės.
18.7. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas analogiškas bylas, yra konstatavęs, kad tiek sodininkų bendrija, tiek fiziniai asmenys buvo pripažintų negaliojančiais dėl prieštaravimo imperatyvioms teisės aktų nuostatoms sandorių šalys, o ne tretieji asmenys, todėl jų (ne)sąžiningumas neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl restitucijos taikymo. Be to, valstybinės žemės sklypų mėgėjų sodų teritorijose pirkimo – pardavimo sutartys sudaromos dėl Nekilnojamojo turto registre įregistruotų sklypų, pirkėjo lėšomis parengus parduodamo valstybinės žemės sklypo planą, suprojektuotą pagal sodo suplanavimo projektą. Nesant parengto konkrečios sodininkų bendrijos bendrajam naudojimui reikalingos sklypo plano dalies, nėra galimybės spręsti ir dėl restitucijos taikymo daliai sklypo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
20. Iš civilinėje byloje esančių duomenų nustatyta, kad SB „Žaluma“ pirmininkas J. N. 2015 m. gegužės 12 d. kreipėsi su prašymu į Nacionalinę žemės tarnybą, prašydamas patvirtinti žemės sklypo Nr. 3F, kurio plotas 0,4674 ha, kadastrinius matavimus, patikslinti sklypo duomenis ir leisti išsipirkti šį sklypą (1 t., b. l. 33). Nacionalinės žemės tarnybos skyriaus vedėjo 2015 m. birželio 17 d. sprendimu buvo nuspręsta bendrojo naudojimo valstybinės žemės sklypą Nr. 3F suformuoti, o 2015 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu buvo nuspręsta šį žemės sklypą parduoti SB „Žaluma“. Valstybinės žemės sklypo 2015 m. rugpjūčio 31 d. pirkimo – pardavimo sutartimi žemės sklypas buvo parduotas SB „Žaluma“ už 403 Eur (1 t., b. l. 34–36). SB „Žaluma“ žemės sklypo dalis 2016 m. rugsėjo 30 d. pirkimo – pardavimo sutartimi pardavė atsakovams L. L., V. R., V. R., J. A. R., J. R., M. K., I. K. ir L. B. (1 t., b. l. 37–47). Nacionalinė žemės tarnyba 2016 m. gruodžio mėnesį kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą su pareiškimu dėl galimų viešojo intereso pažeidimų, apgaulės būdu įsigyjant iš valstybės bendrojo naudojimo žemės sklypus ir perparduodant juos fiziniams asmenims (1 t., b. l. 9–47). Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento 2015 m. rugpjūčio 31 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį ir 2016 m. rugsėjo 30 d. pirkimo – pardavimo sutartį bei taikyti restituciją. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškinį tenkino. Teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus bei byloje esančius įrodymus, sprendė, kad ginčo žemės sklypą SB „Žaluma“ pirko ne bendram naudojimui ir rekreacijai, o turėdama tikslą jį perparduoti dalimis bendrijos nariams, kad jie galėtų padidinti turimą žemės plotą bei galėtų naudoti jį savo reikmėms.
21. Atsakovai M. K. ir I. K. su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka pirmiausia tuo pagrindu, kad, jų nuomone, teismas pažeidė teisę į visapusišką ir objektyvų bylos nagrinėjimą, kadangi nesudarė galimybių apklausti Nacionalinės žemės tarnybos atstovų, dėl to nebuvo įmanoma įvertinti vienos iš ginčijamo sandorio šalių veiksmų. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
22. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo nurodomais argumentais, kad dalyvauti teismo posėdyje yra atsakovo teisė, o ne pareiga, kadangi, vadovaujantis CPK 42 straipsnio 5 dalimi, šalys turi tik pareigą informuoti teismą apie ketinimą nedalyvauti teismo posėdyje ir nurodyti nedalyvavimo priežastis. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, atsakovei Nacionalinės žemės tarnybai teismo šaukimas į teismo posėdį buvo įteiktas tinkamai, prašymo atidėti teismo posėdį ji nepateikė, todėl procesinių kliūčių bylą nagrinėti nebuvo ir pirmosios instancijos teismas protokoline nutartimi pagrįstai nutarė bylą nagrinėti iš esmės kitiems proceso dalyviams nedalyvaujant. Be to, atsakovas I. K., kaip ir kiti atsakovai, dalyvavę 2019 m. balandžio 25 d. parengiamajame teismo posėdyje, neprieštaravo, kad byla būtų nagrinėjama nedalyvaujant atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos atstovams (2019 m. balandžio 25 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 8 minutės). Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą pagrįstai atkreipia dėmesį į tai, kad CPK 226 straipsnis nustato šalių pareigą būtent pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu pateikti visus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai. Nors atsakovas I. K. 2019 m. birželio 28 d. vykusio teismo posėdžio metu pažymėjo, kad Nacionalinės žemės tarnybos atstovams norėtų užduoti klausimų (2019 m. birželio 28 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 4 minutės), tačiau nepareiškė prašymo pripažinti Nacionalinės žemės tarnybos atstovų dalyvavimo teismo posėdyje būtinu (2019 m. birželio 28 d. teismo posėdžio garso įrašo 10 minutė). Kadangi civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi, dispozityvumo, šalių procesinio lygiateisiškumo principų, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju neturėjo pagrindo šio klausimo spręsti ex officio (savo iniciatyva) (pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-263-381/2018). Teisėjų kolegija pritaria atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentams, kad atsakovai apeliaciniame skunde tinkamai nepagrindė, kokiu konkrečiu būdu buvo pažeistos jų teisės į visapusišką ir objektyvų bylos nagrinėjimą, nenurodė, kokias aplinkybes galėtų atskleisti apklausiamas Nacionalinės žemės tarnybos atstovas, kokią įtaką tai galėtų turėti bylos baigčiai. Pastebėtina, kad ši institucija faktines aplinkybes ir savo poziciją dėl ginčo esmės išdėstė atsiliepime į ieškinį. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavo teismo procesui ir pagrįstai išnagrinėjo bylą nedalyvaujant atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos atstovams.
23. Atsakovai apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju valstybinės žemės sklypo įsigijimo sandoris buvo sudarytas nesant teisės aktuose nustatytos sąlygos – poreikio naudoti sklypą bendrojo naudojimo statiniams statyti ar rekreacijai, t. y. pažeidžiant imperatyvias teisės normas. Atsakovų teigimu, ginčo žemės sklypas buvo ir yra bendrijai reikalingas, visi bendrijos nariai turi teisę nevaržomą galimybę naudotis sklypu bendriems poreikiams. Atsakovų tvirtinimu, ieškovas neištyrė ir neįvertino faktinės situacijos, neįrodė, kad sklypas SB „Žaluma“ yra nereikalingas. Teisėjų kolegija tokius atsakovų argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
24. Vadovaujantis SBĮ nuostatomis, inter alia (taip pat) 6 straipsnio 1 dalimi, mėgėjų sodų teritoriją sudaro individualūs sodo sklypai ir bendrojo naudojimo žemė, kurią sodininkų bendrijos teisės aktų nustatyta tvarka gali nuomotis ar pirkti iš valstybės. Taisyklių 3 punkte nurodyta, kad pagal šias Taisykles sodininkų bendrijos turi teisę pirkti mėgėjų sodo teritorijoje esančius valstybinės žemės sklypus – bendrojo naudojimo valstybinės žemės sklypus, naudojamus bendrojo naudojimo statiniams statyti ar rekreacijai (3.2.1 papunktis), bei įsiterpusius valstybinės žemės sklypus, reikalingus bendrojo naudojimo statiniams statyti ar rekreacijai (3.2.2 papunktis); šie sklypai turintiems teisę juos įsigyti subjektams parduodami be aukciono (4 punktas). Nurodytos teisės normos, nustatančios sodininkų bendrijų teisę pirkti jų teritorijoje esantį bendrojo naudojimo valstybinės žemės sklypą lengvatine – ne aukciono – tvarka, bendrijų naudai suvaržo žemės savininko, t. y. valstybės, teisę disponuoti žeme kitais, efektyvesniais, būdais, teikiančiais valstybei didžiausią naudą. Dėl to ši teisė suteikiama tik esant įstatyme nustatytoms sąlygoms.
25. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad teisės aktai labai aiškiai apibrėžia, kad būtent sodininkų bendrijoms, o ne atskiriems asmenims yra suteikiama teisė lengvatine tvarka įsigyti sodininkų bendrijos teritorijoje esančius bendrojo naudojimo valstybinės žemės sklypus, naudojamus bendrojo naudojimo statiniams statyti ar rekreacijai. Šios nuostatos yra imperatyvios. Lengvatinę (be aukciono) tokių sklypų įsigijimo tvarką lemia jų naudojimo būdas. Sodininkų bendrijos gali įsigyti ne bet kokius, o būtent bendrojo naudojimo žemės sklypus. Sodininkų bendrijos bendrojo naudojimo žemė – mėgėjų sodo teritorijoje esanti bendrojo naudojimo žemė, sodininkų bendrijos narių susirinkimo sprendimu numatyta naudoti bendrojo naudojimo statiniams statyti ar rekreacijai. Rekreacijai naudojama mėgėjų sodo žemė – gamtines ar kultūrines aplinkos savybes ir sąlygas organizuoti žmonių visavertį fizinį ir dvasinį poilsį turinti mėgėjų sodo teritorija, kurios ribos, žemės naudojimo būdas ir rekreacinio naudojimo prioritetas nustatyti teritorijų planavimo dokumentuose ar teisės aktuose (Taisyklių 2 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-248/2019, 42 punktas).
26. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad teisiniams santykiams dėl valstybinės žemės būdingas teisinis apibrėžtumas ir jų reglamentavimas grindžiamas valstybės turto tvarkymo viešosios teisės principu – sandoriai dėl valstybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais – ir yra imperatyvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2014; 2018 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-76-684/2018, 25 punktas; 2019 m. vasario13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-248/2019, 37 punktas). Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).
27. Iš civilinės bylos medžiagos nustatyta, kad tarp Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos, ir SB „Žaluma“ 2015 m. rugpjūčio 31 d. buvo sudaryta valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis, kuria atsakovė SB „Žaluma“ nupirko ginčo žemės sklypą, ir pagal šios sutarties 5 ir 6 punktų sąlygas, įsipareigojo naudoti žemės sklypą pagal tikslinę jo naudojimo paskirtį (sodininkų bendrijos bendrojo naudojimo žemės sklypai). Iš bylos medžiagos matyti, kad dar iki šios sutarties sudarymo, 2015 m. birželio 20 d. vykusio bendrijos narių susirinkimo metu, 7 klausimu buvo svarstyta dėl bendrijai priklausančių bendro naudojimo žemės sklypų ar jų dalių nuomos arba pardavimo sutarčių sudarymo, naudojimosi žeme, apmokėjimo už ją tvarkos nustatymo bei įgaliojimų suteikimo (1 t., b. l. 24). Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės patvirtina, kad SB „Žaluma“ dar prieš valstybinės žemės išpirkimą patvirtino šio žemės sklypo perleidimo bendrijos nariams tvarką, taigi, aiškiai neketino naudoti žemės sklypo bendroms reikmėms, bet ketino perleisti jį (jo dalis) atskiriems asmenims nuosavybės teise. Į bylą nėra pateikta jokių įrodymų, kurie leistų spręsti, kad bendrijos narių susirinkimuose būtų svarstyti klausimai dėl žemės sklypo panaudojimo bendriems poreikiams, kaip tai numato Taisyklių 2 punktas.
28. Nors iš byloje esančių P. E. paaiškinimų matyti, kad viename iš sodininkų bendrijos susirinkimų žemės sklype buvo nuspręsta įrengti pliažus, prieplauką, pastatą bendrijos būstinei, apžvalgos tašką (1 t., b. l. 28), tačiau šiuo atveju P. E. davė paaiškinimus apie visus SB „Žaluma“ teritorijoje esančius bendro naudojimo žemės sklypus pagal pateiktą sąrašą, šiuo atveju nebuvo kalbama apie konkretų žemės sklypą, dėl kurio vyksta ginčas šioje civilinėje byloje. Priešingai, SB „Žaluma“ pirmininkas J. N. teismo posėdžio metu ne kartą patvirtino, kad ginčo žemės sklypo dalyse yra pastatytų šiltnamių, pasodintų daržovių, taigi, žemės sklypų dalys naudojamos privatiems bendrijos narių interesams.
29. Be to, 2016 m. rugsėjo 30 d. pirkimo – pardavimo sutartyje, kuria ginčo žemės sklypas dalimis buvo perleistas bendrijos nariams, buvo aptarta sklypo dalių naudojimosi tvarka ir numatyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę savo žemės sklypo dalyje tvarkyti visus ūkinius reikalus (6.2 papunktis) ir nepažeisti vienas kito teisių (6.3 papunktis), taip pat numatyta, kad SB „Žaluma“ įsipareigoja leisti naudotis I. K. žemės sklypo dalimi (keliu), kad jis galėtų patekti į savo žemės sklypą (6.1.5 papunktis). Taigi, 2016 m. rugsėjo 30 d. pirkimo – pardavimo sutartyje nebeliko įsipareigojimo ginčo žemės sklypą naudoti visų bendrijos narių reikmėms.
30. Atsakovas J. A. R., apklaustas liudytoju ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad pirkdamas žemės sklypą iš bendrijos ketino praplėsti savo turimą žemės sklypą (1 t., b. l. 52), tą patį patvirtino ir liudytoja apklausta atsakovė V. R., kuri paaiškino, kad įsigijo žemės sklypą dėl to, jog kiti neįgytų tos žemės ir būtų padidintas jos turimas žemės sklypo plotas (1 t., b. l. 49). Atsakovas I. K. teismo posėdžio metu paaiškino, kad šalia jo įsigytoje ginčo žemės sklypo dalyje yra natūralus griovys, todėl iš esmės toje vietoje jokia veikla, taip pat ir žemės sklypo naudojimas bendroms reikmėms, negalima. Baigiamųjų kalbų metu SB „Žaluma“ pirmininkas J. N. akcentavo, kad Nacionalinės žemės tarnybai buvo ne kartą sakęs ir jai buvo žinoma, kad dalį žemės sklypų ketina perparduoti. Pirmosios instancijos teisme vykusio teismo posėdžio metu teismas pasiūlė pateikti įrodymus, kad ginčo žemės sklypo dalys yra naudojamos bendriems SB „Žaluma“ narių poreikiams, tačiau visos bylos šalys tai padaryti atsisakė.
31. Atsakovai apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad būtent ieškovei teko pareiga įrodyti ir pagrįsti, jog ginčo žemės sklypas nebuvo ir nėra naudojamas bendriems SB „Žaluma“ narių poreikiams tenkinti. CPK įtvirtintas rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovas nagrinėjamoje civilinėje byloje įrodė, kad įsigydama ginčo žemės sklypą SB „Žaluma“ neturėjo poreikio ir tikslo jį naudoti bendrojo naudojimo statiniams statyti ar rekreacijai, bet turėjo tikslą sklypą perparduoti fiziniams asmenims. Atsakovams, kurie teigė priešingai, o būtent, kad ginčo žemės sklypai buvo ir (ar) yra naudojami SB „Žaluma“ narių bendroms reikmėms, teko pozityvi pareiga pagrįsti savo atsikirtimus, jie privalėjo šiuos savo argumentus pagrįsti tinkamais įrodymais, tačiau to nepadarė.
32. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog bendrija nesiekė naudoti ginčo žemės sklypo anksčiau minėtuose teisės aktuose nustatytais tikslais, tačiau siekė sudaryti galimybes kitiems atsakovams įgyti valstybinės žemės sklypą lengvatinėmis sąlygomis. Tai reiškia, kad jau inicijuodama ginčo žemės sklypo suformavimą ir įgijimą, bendrija neketino vykdyti šiame žemės sklype jo naudojimo būdą atitinkančios veiklos. Taigi, ginčo sandoriai – 2015 m. rugpjūčio 31 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis ir 2016 m. rugsėjo 30 d. pirkimo–pardavimo sutartis, kuria ginčo žemės sklypo dalys buvo perleistos bendrijos nariams – buvo sudaryti nesilaikant teisės aktuose nustatytų valstybinės žemės teisinius santykius reglamentuojančių imperatyvių teisės normų, pažeidžiant SBĮ 6 straipsnio 1 dalyje, ŽRĮ 8 straipsnio 7 dalyje, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 2 punkte, Taisyklių 3.2.1, 3.2.2 papunkčiuose, 4 punkte, nustatytas valstybinės žemės perleidimo sąlygas, jos naudojimo būdą ir tvarką. Tokie sandoriai yra niekiniai ir negaliojantys, todėl yra taikytini sandorių negaliojimo padariniai, numatyti CK 1.80 straipsnio 2 dalyje.
33. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad ginčijami sandoriai buvo sudaryti iš esmės dėl to, jog patys Nacionalinės žemės tarnybos darbuotojai netinkamai atliko savo funkcijas, nepasidomėjo, kaip bendrija planuoja naudoti žemės sklypą po išpirkimo, netinkamai paruošė žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties projektą, į sutartį neįrašė būtinų apribojimų ir pan. Pastebėtina, kad šioje nutartyje aptarti teisės aktai aiškiai nustatė, jog būtent sodininkų bendrijoms, o ne atskiriems asmenims, yra suteikiama teisė lengvatine tvarka įsigyti sodininkų bendrijos teritorijoje esančius bendrojo naudojimo valstybinės žemės sklypus, naudojamus bendrojo naudojimo statiniams statyti ar rekreacijai. Nagrinėjamu atveju ginčijamų sandorių sudarymą lėmė tai, kad bendrija, įsigydama ginčo žemės sklypą lengvatine tvarka, faktiškai šia tvarka pasinaudojo prieš jos paskirtį, neatskleisdama savo tikrųjų ketinimų, o ne atsakovų nurodomas tariamas Nacionalinės žemės tarnybos darbuotojų netinkamas funkcijų atlikimas, papildomos informacijos neprašymas ar pan. Tai, kad SB „Žaluma“ formaliai pateikė teisės aktuose reikiamus dokumentus, ginčijamų sandorių nedaro teisėtais, kadangi, akivaizdu, bendrijai atskleidus tikruosius savo ketinimus perleisti žemės sklypą privatiems asmenims, ginčijami sandoriai nebūtų sudaryti, tam nebūtų jokio teisinio pagrindo.
34. Atsakovai nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo taikyta restitucija visa apimtimi ir ginčo žemės sklypas grąžintas valstybei. Atsakovai laikosi pozicijos, kad tiek atsakovai fiziniai asmenys, tiek atsakovė SB „Žaluma“ buvo sąžiningi žemės sklypo įgijėjai, todėl iš jų negali būti išreikalautas žemės sklypas. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog sandorio šalies sąžiningumas sudarant sandorį nėra restitucijos taikymo galimybę per se (pati savaime) lemianti teisinė kategorija. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad vien turto įgijėjo sąžiningumas nelemia, jog restitucija natūra neturi būti vykdoma (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124-701/2016, 51 punktas; 2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-86-969/2019, 41 punktas). Be to, nors pagal CK 1.80 straipsnio 4 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, nukreipiantį į vindikaciją reglamentuojančio CK 4.96 straipsnio 1, 2 ir 3 dalis, sprendžiant restitucijos klausimą, ginami sąžiningo trečiojo asmens interesai, trečiuoju asmeniu laikomas ne pagal ginčijamą sandorį turtą įgijęs asmuo, o asmuo, kuris įgijo turtą iš pripažinto negaliojančiu sandorio pagrindu turtą įgijusio asmens (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-41-969/2019, 65 punktas). Atsakovai, įgiję ginčo žemės sklypą, nėra tretieji asmenys CK 1.80 straipsnio 4 dalies prasme, todėl jų interesų gynybai netaikytinos CK 4.96 straipsnio nuostatos. Tą patį yra nurodęs kasacinis teismas iš esmės analogiškoje civilinėje byloje, kurioje konstatavo, kad argumentai, jog SB „Žaluma“ ir jos bendrijos nariai įsigydami žemės sklypą buvo sąžiningi, neturi esminės reikšmės bylos procesinei baigčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-248/2019, 44 punktas). Todėl teisėjų kolegija detaliau nepasisako ir neanalizuoja argumentų, susijusių su atsakovų (ne)sąžiningumu įgyjant žemės sklypą.
35. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad nors restitucijos, kaip sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinės pasekmės, taikymui nėra būdingas absoliutumas, tačiau restitucijos netaikymas yra galimas tik išimtiniais atvejais, vadinasi, sandorio šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyros išbalansavimas CK 6.145 straipsnio 2 dalies prasme turi būti esminis (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-86-969/2019). Kaip jau buvo ne kartą konstatuota šioje civilinėje byloje, atsakovai neįrodė, kad ginčo žemės sklypas yra ar buvo naudojamas bendriems SB „Žaluma“ narių poreikiams tenkinti. Todėl restitucijos natūra netaikymas pažeistų imperatyvias įstatymo normas, numatančias pareigą naudoti žemės sklypą pagal tikslinę jo paskirtį ir apribotų galimybes valstybei per savo institucijas įgyvendinti nuosavybės teisę į žemės sklypą tokiu būdu, kad turtas būtų naudojamas užtikrinant visuomenės interesų tenkinimą ir siekiant maksimalios naudos visuomenei. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo netaikyti restitucijos natūra visa apimtimi, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai grąžino ginčo žemės sklypą valstybei, o iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos, atsakovui SB „Žaluma“ priteisė 403 Eur sumą, kuri buvo sumokėta pagal ginčo valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį.
36. Įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, išanalizavusi faktinius bylos duomenis, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė valstybinės žemės pirkimą – pardavimą reglamentuojančias teisės normas, imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio negaliojimo nuostatas, ir pagrįstai sprendė, jog ieškovas įrodė, kad SB „Žaluma“ neketino vykdyti ginčo žemės sklype jo naudojimo būdą atitinkančios veiklos. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas, paskirstė šalims įrodinėjimo pareigas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai Marius Bajoras
Artūras Driukas
Asta Radzevičienė