Pranešėjas Artūras Pažarskis                   Baudžiamoji byla Nr. 1A-336-648/2012

Teisėjas Robertas Rainys                                  Teisminio proceso Nr. 1-12-1-03635-2011-6                    

Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

1.1.7.1., 1.1.8.1.1.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2012 m. balandžio 6 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Artūro Pažarskio, teisėjų Leonardos Gurevičienės ir Stasio Punio,

sekretoriaujant Linai Butkuvienei,

dalyvaujant prokurorui Benediktui Leišiui,

nuteistajam M. J., jo gynėjui advokatui Gyčiui Jonui Gutauskui,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo M. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams.

M. J. į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2011 m. rugpjūčio 19 d. iki 2011 m. gruodžio 15 d.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas R. K., tačiau jo atžvilgiu negautas apeliacinis skundas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

nustatė:

M. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. už tai, kad jis, veikdamas kartu su R. K., 2011-08-19, apie 6 val., prie pastato, esančio Lvovo g. 13, Vilniuje, užpuolė I. K. ir panaudojo jo atžvilgiu fizinį smurtą – R. K. sugriebė nukentėjusįjį iš nugaros pusės už kaklo ir smaugė, tuo metu M. J. ištraukė iš I. K. švarko kišenės 50 Lt vertės piniginę, kurioje buvo I. K. vairuotojo pažymėjimas, automobilių „VW Golf“, v/n (duomenys neskelbtini) ir „Mitsubishi Lancer“, v/n (duomenys neskelbtini) techniniai pasai, 180 Lt pinigų, nuolaidų kortelės, taip plėšimo būdu pagrobė svetimą 230 Lt vertės turtą.

M. J., nesutikdamas su Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-12-15 nuosprendžiu, prašo jam paskirti psichiatrinę ekspertizę.

Pasak nuteistojo, jis sutinka su jam paskirta laisvės atėmimo bausme ir neprašo jos sumažinti, tačiau mano, kad jam yra reikalingas gydymas. Jis nuolat galvoja apie savižudybę, kankina paranoja. 2011-12-11 jis bandė apsinuodyti išgerdamas raminamuosius vaistus, dėl ko buvo išvežtas iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo į Lazdynų ligoninę ir paguldytas į reanimaciją. Tvirtina, kad jam nėra jokios priežasties apsimesti psichine liga sergančiu asmeniu. Jis nuo vaikystės ne kartą gydytas Respublikinėje Vilniaus psichiatrinėje ligoninėje. Išvada, kad jam nereikalinga psichiatrinė ekspertizė, padaryta remiantis vien rašytiniais dokumentais. Todėl M. J. prašo iškviesti psichiatrą ekspertą, išreikalauti iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo dokumentų, patvirtinančių jo apsinuodijimą raminamaisiais vaistais, kopijas.

Teismo posėdyje nuteistasis nepalaikė apeliaciniame skunde nurodyto prašymo paskirti jam psichiatrinę ekspertizę ir kitų su tuo susijusių prašymų, tačiau nurodė, kad teismas nepagrįstai nenustatė jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jog jis pripažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, dėl ko jam buvo paskirta per griežta bausmė. M. J. gynėjas taip pat prašė paskirti nuteistajam mažesnę bausmę, prokuroras – palikti paskirtą bausmę nepakeistą.

M. J. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija nesutinka su nuteistuoju M. J., kad jam paskirta bausmė yra per griežta. Pažymėtina, kad bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos BK 41 str. įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 str. Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

Lietuvos Respublikos BK 61 str. 2 d. nustatyta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

M. J. nurodo, kad apylinkės teismas nepagrįstai nenustatė jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jog jis pripažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Pagal suformuotą teismų praktiką, kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo pripažįsta esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų, duodamas teisingus parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-327/2010, 2K-638/2010). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas stengiasi atlyginti žalą, atsiprašo nukentėjusiųjų, kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-7-156/2010).

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad M. J. nuo pat baudžiamojo proceso pradžios pripažino padaręs inkriminuotą nusikalstamą veiką, t. y. kad jis nuosprendyje nurodytu laiku ir vietoje kartu su R. K. apiplėšė nukentėjusįjį I. K., jis davė detalius parodymus dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių (t. 1, b.l. 41-43, t. 2, b.l. 66). Apelianto savanoriškas teisingų parodymų davimas ir esminių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių pripažinimas neleidžia abejoti tuo, kad jis pripažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Atsižvelgiant į tai, apylinkės teismas nepagrįstai nenustatė M. J. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p.

Kita vertus, apeliantas padarė baigtą apysunkį nusikaltimą nuosavybei veikdamas tiesiogine tyčia. Jis nusikalto bendrininkaudamas kartu su kitu nuteistuoju R. K., kas didina nusikaltimo pavojingumą. Tiek M. J., tiek R. K. pripažino, kad būtent apeliantas pasiūlė apiplėšti nukentėjusįjį (t. 2, b.l. 66). Taigi, M. J. buvo nusikaltimo iniciatorius ir vykdytojas, jo vaidmuo darant nusikaltimą buvo svarbus. Apeliantas nusikalto praėjus šiek tiek daugiau nei vienam mėnesiui po to, kai jis 2011-07-07 buvo paleistas iš pataisos įstaigos atlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę, jo teistumas neišnykęs ir nepanaikintas. M. J. praeityje teistas keturis kartus, tarp jų ir už analogiško nusikaltimo padarymą (t. 1, b.l. 117-118), trauktas administracinėn atsakomybėn, turi galiojančių nuobaudų (t. 1, b.l. 136-137), nedirba. Tai neigiamai apibūdina nuteistąjį, rodo jo itin didelį pavojingumą visuomenei, kadangi jis ignoruoja visuomenėje nustatytas taisykles ir yra socialiai pavojingas. Todėl darytina išvada, kad M. J. padarė nusikaltimą ne atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos ar nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, o dėl savo paties antivisuomeninių nuostatų, kurios jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio, t. y. jo nusikalstama veika buvo tik nuoseklus tokio gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys. Atsižvelgiant į tai, net ir nustačius M. J. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, apeliantui paskirta žymiai mažesnė laisvės atėmimo bausmė nei Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. sankcijoje įtvirtintas šios bausmės vidurkis nėra aiškiai per griežta.

Remiantis tuo, kas nustatyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju apylinkės teismas nepažeidė Lietuvos Respublikos BK 41 str. įtvirtintų bausme siekiamų tikslų ir Lietuvos Respublikos BK 54 str. nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, o M. J. paskirta bausmė atitinka teisingumo principą, todėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-12-15 nuosprendis paliekamas nepakeistu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

n u t a r ė:

atmesti M. J. apeliacinį skundą.

Kolegijos pirmininkas                                          Artūras Pažarskis

Teisėjai                                                         Leonarda Gurevičienė

                                          Stasys Punys